Klaipėda - septinta diena - nupiešiau drakoną, apie mane parašė delfis, bet ne dėl drakono

Rašau iš traukinio (vėlgi, kol kas traukinio kava apsipyliau tik vieną kartą! Šiaip tai įrašą jau parašiau, dabar laukiu kol traukinys privažiuos mobilų ryšį turinčią vietą)

Važiuoju namo vienai dienai. Daug džiaugsmo, pamatysiu antrą pusę.

Daug nepatogumo, nes turiu padėti kompą ant priešais esančios kėdės atlošo ir dėl to jis atsidūria labai žemai.

Bute, kur gyvame, radome tarybinės literatūros. Panašu, kad esame pirmos ją apskritai skaitančios, nes knygos atrodo visiškai naujos, nepaisant savo garbingo amžiaus.

Viena iš jų yra apie estetinį komunistinį lavinimą ir ten yra net visas skyrius apie tai, kaip tokios situacijos žemina komunistinį žmogų. Viena iš jų - negalėjimas dirbti susigalvojo darbo optimaliausiai užtikrintomis sąlygomis ir kad bet kokio daikto kūrėjai turėtų visada maksimaliai stengtis užtikrinti bet kokio darbo darbo patogumą.

Ironiška.

Labai įdomios knygos. Iš tų knygų, ypač medicininių, vakarais pasijuokiame. Kai kurių ligų negydydavo vien todėl, kad jų gydymas būtų reiškęs, kas komunizmas does not work. Tai žmonės jomis sirgę irgi nustodavo work'ą. Dažniausiai tiesiog mirdavo. Nėr žmogaus - nėr problemos. Žmogų panaikinti dar buvo galima laikant jį psichiniu ligoniu. Nuo ko nukentėdavo ne tik politiškai sistemai nepritariantys žmonės (ar tiesiog pakanakmai nuovokūs, kad būtų potencialiai pavojingi), bet ir realiai psichinėmis ligomis sergantys asmenys - ši medicinos šaka nebuvo vystoma, dvi stigmatizacijos persidengdavo.

Kambariokės irgi važiuoja.

Nusprendžiau apie Pievagrybių Pirkėją daugiau bloge neberašyti. Ji sako, kad jai nieko tokio, kad aš apie ją rašau ir kad, net jeigu ji nenorėtų, kad vien dėl to neturėčiau nustoti. Bet ji pati neskaito šito blogo, todėl jaučiuosi nesmagiai, kad ji negali ateiti ir ant manęs supykti ar pasidžiaugti ką parašiau. Kaip narcizė savimyla nebematau didelio poreikio palikti Pievagrybių Pirkėjos personažą, nes ji greičiausiai neskaitys nesvarbu ką apie ją rašysiu.

Šiandien lindau prie visų ką tik sugalvojau paklausti dėl tų ūminių pankreatitų ir visiems nusibodau.

Atsimenate tą plakatą apie KTU, kur prieš kelias dienas įdėjau? Delfis va net mano blogerės nuomonę parašė apie jį. Klausykit, nu aš tikrai žvaigždė ar ne? Jūrų tikriausiai, bet vis tiek.

Atsiklausė ar gali panaudoti, kas labai miela, bet vis tiek nesuprantu, kodėl būtent mano ir kodėl būtent šią. Ir kodėl nerado normalios nuotraukos, apart tos, kurią padariau su mobiliaku.

Ten dabar virš šimto komentarų po tuo straipsniu. Jie irgi įdomūs. Man labiausiai patiko vienas, kuris apie tai, kad žmonės, kuriems kliūna tokie plakatai ieško šiknoj razinų. O jei rimtai, tai kai prasideda komentarai, kurie neva protingi, iš serijos "o tai kodėl tada Nobelio premijų sąraše tiek nedaug moterų, a?", tai norisi facepalminti. Su šikna komentaras bent jau kažkiek kūrybingas, o anie, kraupinančiai naivūs. 

Beje, delfio straipsnai visiškai nedidina mano blogo lankomumo (čia jau ne pirmas kartas, kai jis minimas tame portale). Delfio komentatorius tiesiog nėra linkęs spausti nuorodas. 

Išmėginau savo papigiaiskus flomasterius. Pliurpdama su kambariokėmis paišiau drakono galvą. Bandžiau nupiešti iki šiol nepieštą drakono snukio išraišką, o patį darbą perkrauti, kaip kad ligoninėje, kurioje esame, yra perkrauti kabantys paveikslai. Po to su kambariokėmis, įkvėptos literatūrinių atradimų, svarstėme ar sovietinėje eroje šio piešinio būtų užtekę šizofrenijai diagnozuoti.

Ryt-poryt nerašysiu, noriu parašyti mokslo populiarinimo straipsnį į žurnalą. Prisirinkau informacijos apie miegą, tai apie jį rašysiu.

Pabaigai pridėsiu nuostabų Keturkampio apskritimo komiksą apie naują KTU reklamą. Ir su tuo KTU tai jau baigsiu. Nusibodo jis man. Šiaip iš studentų girdėjau, kad vieta pati savaime nebloga, gana tolerantiška ir normali. O reklama blogiausia tuom, kad ji kopijuoja populiarų serialą ir dėl to nori jo populiarumą ir su juo jaunimo siejamas emocijas prigretinti sau. Gudručiai.