2014 m. vasario 3 d., pirmadienis

Klaipėda - antra diena - drakonai mieste ir žiurkėnas namuose

Vis dar be interneto ir nežinia ar pavyks jį įsivesti, nes mes negalime, kur gyvename, atsivesti laido ar sudaryti ilgalaikių sutarčių. Tai palieka nedaug pasirinkimų. Nepigių pasirinkimų. Gal ką sugalvosime, o kolei kas - vėl rašau įrašą iš kavinės.

Antrąja savo dieną Klaipėdoje prdėjau spėliojamu ar namuose, kuriuose gyvenu yra karštas vanduo ar visgi nėra. Po trijų minučių šalimo ir buko spoksojimo į tekantį vandenį visgi apsidžiaugiau - karštas vanduo yra.

Tai didelė laimė.
Tuo labiau, jog naktį porą kartų pabudau dėl vokų niežulio. Labi liūdnas LOL. Paklausinėjau kelių kitų kitose Klaipėdos vietose apsigyvenusių čia internetūrą atliekančių kursiokų - ne aš viena susidūriau su naujo regiono mikroflora ir mikrofauna. Pusei niežti akis, tarpupirščius, bėga nosis ar dar kas nors. Kas atvažiavo iš karto po paskutinio egzamino tai jau šiek tiek priprato. Tikiuosi ir man pasiseks ir akytės neišvarvės xD Ir labai labai tikiuosi, kad čia ne autoimuninis susirgimas. Labai labai labai tikiuosi.

Mano dėmesį patraukė buto šeimininkų paliktas radijo aparatas. Mums butą išnuomavusi moteris sakė, kad kažkoks jo giminaitis ją krapštė ir lyg veikė, bet po to vėl nebeveikė. Tokie daiktų veikimo apibūdinimai visada man skamba tarsi sakytų "ten tik atsiknojęs laidas ir laikosi ant seilių" - tai yra, nesunku pataisyti.
Taip ir buvo. Sunkiausia dalis buvo atlupti radijo aparato dėžės nugarėlę, nes dėžė sukalta iš daugiau nei centimetro storio medžio plokščių. Būtent, sukalta, nesusukta. Viduje teko ieškotis atsuktuvo, kad atsukčiau valdymo skydą. Ir labai greitai pasimatė, kad radijos neveikimo esmė buvo labai paprasta - ji buvo nustatyta AM bangoms, o ne FM. Kas nesunkiai pasitaiso (nors kambariokių nesužavėjo mano pasiūlymas pamėginti kaip anteną panaudoti radiatorių).
Tai dabar turime veikiančią radiją. Yeah. Prie progos apsižiūrėjau, kad ji iš viso labai juokingai padaryta - pvz.: yra dalių, kuriose judesiai (gi kažkaip reikia reguliuoti kokiomis bangomis sklindančio klegesio nori klausytis) perduodami per ŠNIŪRĄ. Taip. Šniūrelį/dirželį/virvelę/vištos susgyslę, kas ten žino. Bet jam susidevėjus ir nutrūkus, taigi pataisymas trunka kelias minutes, o jei nežinai, tai turi bogintis su visa dėže į taisyklą arba net pirktis naują aparatą :/ ...

Ano nenufotografavau, nes buvau labai excited taisymu ir ne tas buvo galvoje, o dabar vėl blogą rašau iš kavinės xD

Paslampinėjom po senamiestį, kuris buvo visiškai tuščias. Savaitgalis, o žmonių tik kur ne kur. Mašinų irgi tiek nedaug, kad gatvę gali kirsti apsidairęs daugiau dėl vaizdo... :D kur visi? Man visai nieko, vaikštai ir kaip koks drakoniukas gali bėgioti nuo namo prie namo klykaudamas "šitas mano!" ir "ŠITAS TAI TOTALIAI MANO!!! Tik bet balkono. Tą gali kas nors pasiimti sau.".

Kalbant apie drakoniukus, tai štai kokį puikų drakoną pavyko aptikti senamiestyje:

(UGNIES SLIEKAS)


Šalia šito puikaus raudonuodegio dar kabo lentutė su štai tokiu teksu:

Legenda apie KlaiPĖDOS vardo kilmę

Legenda pasakoja, kaip prie Akmenos vidupio įskurusi Ugnį ir Saulę garbinusi gentis išsiuntė du narsiausius giminės medžiotojus - šviesiaplaukius mėlynakius Elnią ir Vilką - tinkamesnės vietos gyvenimui ieškoti. Broliai laukinių gyvūlių takais per miškus ir ąžuolais apaugusias kalvas keliaudami pamatė nuo aukštumos mėlyną didingą jūrą. Norėdami ją pasveikinti ir nuo jos skiriančią klampią balą aplenkti, broliai pasirinko skirtingus takus.
Sėkmingai pasiekęs pakrantę Elnias pagalvojo, jog čia, kur geltonos smiltys ir beribė jūra, atves savo giminę. O pagal Akmenos upę ėjęs Vilkas pradingo amžiams. Kiek Elnias šaukė, kiek ieškojo - tik klampią pėdą, pelkės ryjamą, terado. Sugrįžęs Elnias atsivedė savo giminę ištirton vieton gyventi. Apie jo notykius ir bergždžią klaidžiojimą pradingusio Vilko pėdomis dar šimtmečius buvo pasakojama genties vaikams, kol istorija pasimiršo ir likto tik tos vietos, kur Vilkas pražuvo pavadinims - "Klai(džiota)pėda".

Klaipėdos varas (Caloypede) pirmąkart paminėtas Vytauto laiške 1413 m.

Prie ko tas drakonas neįsivaizduoju.

Bet turiu sutikti, kad su drakonais bet kas geriau. Taip, net Klaipėda.

Drakonų niekada nebus per daug.

Šiandien pietavome vietiname Čiliake. Ir niekaip negalėjome suprasti kaip čia taip pasisekė, kad picos ne tik buvo panašios į tas, kurios nupieštos meniu, bet dar ir nebuvo sugudrauta su produktais. Ožkų sūris tikrai buvo ožkų sūris, o špinatai - švieži tikri špinatai ir panašiai.
Čiūdų čiūdai. Į Čilį apskritai ėjome tik todėl, kad visos kitos vietos arba buvo per brangios, arba .. nedirbo. Taip. Savaitgalis, bet nedirbo :D Figure it.

(PLĖŠK MEILĘ. Tarkuok neapykantą. Pagruzdink pasimėgavimą.)

Antrą dieną tęsėm savo buities gerinimą ir prie progos įsigijau sirijos žiurkėnę, kuriai kambariokė padėjo pavadintu Tike. Prisivežė čia mergos visokių drabužių, kosmetikos ir panašiai. Aš irgi bandžiau atsivežti mandro šampūno, bet per klaidą pasiėmiau kondicionierių dažytiems plaukams :D (ir pusę ryto mąsčiau kodėl mano šampūnas neputoja)... Tai va. Aš graužiką turėsiu. Logikos nėr, sutinku.

(Tikė labai drąsi. Mus apžiūrinėja daug daugiau, nei mes ją. Bet bijo juodų daiktų (pvz.: mobiliojo telefono, todėl pasitraukia nuo jo toliau. Spėju dėl to, jog parduotuvėje, iš kurios buvo nupirkta, prižiūrėtoja ją mums pagavo su juoda apsaugine pirštine)

(Tikei nupirkau didžiausią narvą ir dubenėlį papuoštą žiurkėniškais motyvais. Kiti su Tikei susiję pirkiniai niekuo nesiskyrė nuo bet kokių kitų nulemtų žiurkėno atsiradimo namų ūkyje)


Žiurkėnei iš pradžių davėme tik jos kombikorno, obuolio ir morkos. Kol kas mieliausiai ėda pirktinį maisto mišinį.
Tiek šiandienai :) Ryt ketinu parašyti vėl.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą