Drakonas žolėje

Parduotuvėje radau spalvotų tušinukų rinkinį. Ne gelinių, bet tiesiog paprasčiausių tušinukų. 10 spalvų €1,7 :D

(Kas čia bus?)

(Tai musėt drakonas, kas gi daugiau)

(DRAMA)

(Tušinukai turi savybę, kad kas kiek laiko ant jų galiuko susikaupia to glitaus rašalo gumuliukas ir tuomet jis nukeliauja ant popieriaus. Galima būtų arba rinktis brangesnius tušinukus arba kas kiek laiko su servetėle juos nuvalyti. Galima.)

(Iš pradžių turėjo būti atsimerkęs, bet galų gale užsimerkė)

(Toks variantas labai gerai ir taip atrodo)

(Nice)

(TADA :D)

Pykinimo drakonas

Nupaišiau į sieną atsirėmusį drakoną.

Lapinas klausė ką jis ten daro su savo rankom. Tai nieko gi jis ten nedaro. Laiko nuleidęs ir sunėręs tarp kojų. Visi paveikslėliai paspaudus pasididina.

(A4 printerio popieriaus lapas. Pirmos kelios minutės. Tiesiog apsimečiau kur bus galva, kur pėdos, kur uodega)

(Kokio dydžio kas bus)

(Dabar reikia tiesiog nupiešti drakoną ant virašaus)

(Apvedžioti)

(Pačio drakono piešime trintukas nenaudotas. Bet jis labai praverčia nutrinti pieštuką, kad būtų lengviau spalvinti. Kol vedžiojau linijas per radiją grojo šita daina ir pagalvojau, kad labai tinka.)

(Nuspalvinau tai paprasčiausiai flomasteriais, kurių dar neseniai buvo pilna visuose prekybecentriuose ir kurie gulėjo sukrauti kartu su visokiom kitokiom kanceliarinėm prekėm. Ateini pirktis savo dešros ir batono, o aplinkui pilna daiktų keliančių produktyvumo ilgesį... :D Man labai patinka, kaip fonas atrodo. Kartu su ta intensyvia raudona sukelia įspūdį, kad čia koks tai pragaras, kuriame nuo karščio oras virpa.)

Šitas drakonas labai gerai atspinti kaip dabar jaučiuosi. Turiu gerti vaistus, kurie turi dvi bjaurias savybes:

1) juos reikia gerti kas 8 valandas. Lyg ir nesudėtinga, bet aš dažniausiai, kai miegu, tai tas užtrunka ~9-10 valandų. Neišvengiamai turiu arba keltis jų išgerti, arba neišsimiegoti XD
2) jeigu dar tas būtų nieko (bala nematė tų kelių valandų pavėlavimo/paankstinimo), tai tie vaistai duoda pykinimą. Dienos metu tai dar nieko, bet naktį pažadina. Paprastas elementarus pykinimas. Kartą nuo to pykinimo taip blogavausi, kad palikusi Lapiną išėjau miegoti į kitą kambarį, kuom labai susirūpino mūsų katinas ir sufantazavo, kad labai miaukdamas mane parvys atgal.

Vakar nesimiegant pusiau žiaukčiodama žiūrėjau "The Outer Limits" pirmo sezono pirmą seriją "Sandkings". 1995 metų fantastika <3 Visa serija guli sukarpyta gabalėliais youtubėj:

(Man visos gražiai ir tvarkingai pasileido įjungus autoplay ;D)

PS Atskirai piešiniams turiu pasidariusi FB puslapį :)

Apsauga nuo sisiojimo ant sienų

Sekmadienį su Lapinu ir jo internetine susirašinėjimo drauge praleidom Vilniuje. Draugė iš Škotijos, tai atvažiavo pas mus Vilniuj pasisvečiuoti (arba pabėgti nuo referendumo beprotybės tik nesakė xD).

Trakuose priešais pilį yra, kaip Lietuvos kainoms, siaubingai brangi skylė. Tiesiog kioskas, kuriame dvi žavios jaunos lenkaitės Jums pagamins puodelį juodos kavos už 11Lt ir jį galėsite gerti sėdėdami ant pintos, bet jau pairusios kėdės šiek tiek užpučiami vėjo. Užtat tiesiai priešais pilį!

Dar jų skylė nukabinėta visokiais užrašais. Pvz.: anglišku užrašu, kad visos jūreivius atsivedančios prostitutės turi už kambarį susimokėti iš anksto.

Arba va tokiais daiktais:

(Paspaudus pasididina)

Jei sisiotit ant jų kvietko, nukirps jums kiaušinius. Akimirką net įsivaizdavau kokia nyki chirurginė procedūra būtų naudojant vien tik žirkles, bet po to nusigąsdinau, kad pas juos WC net tris kartus brangesnis už dušą! O vat žiūrėjimas į besimaudančius/sisiojančius kainuoja tik du litus.

Jau norėjau eiti nusipirkti šią paslaugą mokslinio tyrinėjimo tikslais, bet Lapinas sulaikė.

Aplankėm sakralinio meno parodą muziejuje, kuriame gali vaikščioti kur nori, kaip nori, tik tikriausiai ne kada nori, nes ne darbo metu gi užrakintas būna.

(- Jėzau, o mum būtina valgyti šitą beždžionėlę? - Taip.)

(Šv. Jurgis pasigailės šito kaklo traumą patyrusio drakoniuko ir jį eutanazuos.)

(Tyrinėjam muziejaus užkobarius. Ten Lapino ranka įsistvėrusi turėklo)

Sakralinio meno ekspozicijoje buvo labai juokingas daiktas - į judesius reaguojanti programa. Įeini į salę, pamatai, kad tave filmuoja. Imi maivytis (nes esi vienintelis parodos lankytojas, bet jei ir nebūtum...) ir staiga KAD IŠŠOKA DOMININKONAS ekrane šalia tavęs. Virtualus, ne tikras. Tikras būtų ne toks baisus.

(Lapinas džiaugiasi Domininkonu. Fone matosi paveikslas, kur keturi domininkonai bučiuoja ir laižo (?) Jėzaus žaizdas).

(Pakalbėjęs domininkonas dingsta. Kadangi kamera kabo ganėtinau aukštai, tai į ją žiūri iš padilbių. Kaip tikras nusidėjelis!)

 

(Komunalinė kelioninė. Kodėl ne kelioninė komunalija?)

 

(O čia nuotrauka jau iš Pilies ekspozicijos. Pati krūčiausia pypkė visuose Trakuose)

 

Va ir viskas. Dabar bėgu į darbą :p

 

(Cha cha! Dar ne viskas, apgavau! Dar viena nuotrauka. Lapino draugė mienishkai nufotografuota per gėrimo stikliuką. Kaip apsilankyti Trakuose ir neprisikimšti kibinų su sultiniu? ;D )

Klaipėda - septinta diena - nupiešiau drakoną, apie mane parašė delfis, bet ne dėl drakono

Rašau iš traukinio (vėlgi, kol kas traukinio kava apsipyliau tik vieną kartą! Šiaip tai įrašą jau parašiau, dabar laukiu kol traukinys privažiuos mobilų ryšį turinčią vietą)

Važiuoju namo vienai dienai. Daug džiaugsmo, pamatysiu antrą pusę.

Daug nepatogumo, nes turiu padėti kompą ant priešais esančios kėdės atlošo ir dėl to jis atsidūria labai žemai.

Bute, kur gyvame, radome tarybinės literatūros. Panašu, kad esame pirmos ją apskritai skaitančios, nes knygos atrodo visiškai naujos, nepaisant savo garbingo amžiaus.

Viena iš jų yra apie estetinį komunistinį lavinimą ir ten yra net visas skyrius apie tai, kaip tokios situacijos žemina komunistinį žmogų. Viena iš jų - negalėjimas dirbti susigalvojo darbo optimaliausiai užtikrintomis sąlygomis ir kad bet kokio daikto kūrėjai turėtų visada maksimaliai stengtis užtikrinti bet kokio darbo darbo patogumą.

Ironiška.

Labai įdomios knygos. Iš tų knygų, ypač medicininių, vakarais pasijuokiame. Kai kurių ligų negydydavo vien todėl, kad jų gydymas būtų reiškęs, kas komunizmas does not work. Tai žmonės jomis sirgę irgi nustodavo work'ą. Dažniausiai tiesiog mirdavo. Nėr žmogaus - nėr problemos. Žmogų panaikinti dar buvo galima laikant jį psichiniu ligoniu. Nuo ko nukentėdavo ne tik politiškai sistemai nepritariantys žmonės (ar tiesiog pakanakmai nuovokūs, kad būtų potencialiai pavojingi), bet ir realiai psichinėmis ligomis sergantys asmenys - ši medicinos šaka nebuvo vystoma, dvi stigmatizacijos persidengdavo.

Kambariokės irgi važiuoja.

Nusprendžiau apie Pievagrybių Pirkėją daugiau bloge neberašyti. Ji sako, kad jai nieko tokio, kad aš apie ją rašau ir kad, net jeigu ji nenorėtų, kad vien dėl to neturėčiau nustoti. Bet ji pati neskaito šito blogo, todėl jaučiuosi nesmagiai, kad ji negali ateiti ir ant manęs supykti ar pasidžiaugti ką parašiau. Kaip narcizė savimyla nebematau didelio poreikio palikti Pievagrybių Pirkėjos personažą, nes ji greičiausiai neskaitys nesvarbu ką apie ją rašysiu.

Šiandien lindau prie visų ką tik sugalvojau paklausti dėl tų ūminių pankreatitų ir visiems nusibodau.

Atsimenate tą plakatą apie KTU, kur prieš kelias dienas įdėjau? Delfis va net mano blogerės nuomonę parašė apie jį. Klausykit, nu aš tikrai žvaigždė ar ne? Jūrų tikriausiai, bet vis tiek.

Atsiklausė ar gali panaudoti, kas labai miela, bet vis tiek nesuprantu, kodėl būtent mano ir kodėl būtent šią. Ir kodėl nerado normalios nuotraukos, apart tos, kurią padariau su mobiliaku.

Ten dabar virš šimto komentarų po tuo straipsniu. Jie irgi įdomūs. Man labiausiai patiko vienas, kuris apie tai, kad žmonės, kuriems kliūna tokie plakatai ieško šiknoj razinų. O jei rimtai, tai kai prasideda komentarai, kurie neva protingi, iš serijos "o tai kodėl tada Nobelio premijų sąraše tiek nedaug moterų, a?", tai norisi facepalminti. Su šikna komentaras bent jau kažkiek kūrybingas, o anie, kraupinančiai naivūs. 

Beje, delfio straipsnai visiškai nedidina mano blogo lankomumo (čia jau ne pirmas kartas, kai jis minimas tame portale). Delfio komentatorius tiesiog nėra linkęs spausti nuorodas. 

Išmėginau savo papigiaiskus flomasterius. Pliurpdama su kambariokėmis paišiau drakono galvą. Bandžiau nupiešti iki šiol nepieštą drakono snukio išraišką, o patį darbą perkrauti, kaip kad ligoninėje, kurioje esame, yra perkrauti kabantys paveikslai. Po to su kambariokėmis, įkvėptos literatūrinių atradimų, svarstėme ar sovietinėje eroje šio piešinio būtų užtekę šizofrenijai diagnozuoti.

Ryt-poryt nerašysiu, noriu parašyti mokslo populiarinimo straipsnį į žurnalą. Prisirinkau informacijos apie miegą, tai apie jį rašysiu.

Pabaigai pridėsiu nuostabų Keturkampio apskritimo komiksą apie naują KTU reklamą. Ir su tuo KTU tai jau baigsiu. Nusibodo jis man. Šiaip iš studentų girdėjau, kad vieta pati savaime nebloga, gana tolerantiška ir normali. O reklama blogiausia tuom, kad ji kopijuoja populiarų serialą ir dėl to nori jo populiarumą ir su juo jaunimo siejamas emocijas prigretinti sau. Gudručiai.

Klaipėda - ketvirtoji diena - tik popieriai ir popieriai

Ketvirtoji diena labai ypatinga - prasideda pati internatūra. Na, tokia pusypatingė, nes per ją tik popierius tvarkėm, bet vis tiek exciting. 

Ji prasidėjo taip pat, kaip ir kitos čia praleistos dienos iki tol - aš atsikėliau, nusimaudžiau vonioje, pasidariau pusryčius, suvalgiau pusryčius, paspoksojau pro langą, pažiūrėjau seriją startreko, tada atsikėlė mano kambariokės. Tada jos pyko, kad mano ankstyvas kėlimas trikdo jų miego fazes. Šiek tiek bijau, kas bus, kai turėsime dirbti naktimis (vadinamieji "budėjimai"), nes jie ne tai kad jaukia cirkadinį ritmą, jie jį suspardo su heavy metal stiliaus batais ant kurių nosių dar po didelę metalinę smailią kniedę kažkas užmaukšlino :D (laimė dirbant mediku cirkadinio ritmo dantys nusmailėja).

Susikrapštėm ir išvažiavom į ligoninę. Ten sutikom dar kelias kursiokes. Viena jų pirko kavos išsinešti. Ji prašė kavos su pienu, tai sakė paspoksojo į ją pardavėja (ir taip jau stebeilinosi, nes ji pirko kavą 11 h, o čia ir kavinėse, kur pietavome, žmonės stebėtinai mažai geria kavos ar kitų panašių gėrimų. Užtat alaus ar vyno per pietų pertraukas stovi kone ant kas antro stalo.

Bet ne šitai dar vienas vietinis keistumas.

Ir net ne tai, kad pardavėja paklausė "tai... su kondensuotu pienu?".

O ne.

Tai, kad kavą įdėjo į maišelį.

LIEK THIZ:

(Padėta ant žemės šalia purvinų batų ir šlapio kilimo, nes maišelis suteikia jai maksimalią apsaugą nuo išorinės aplinkos negandų)

Ligoninėje visi mums (kolkas, tikiuosi ir visam) yra labai draugiški. Net įtartina. Mes irgi stengsimės būti draugiškos. Tiek su kitais gydytojais, tiek su studentais, ir, kas be ko, ir svarbiausia, su pacientais. 

Kadangi pirmoji diena buvo tokia daugiau popierinė po jos su kambarioke patraukėme paslampinėti po miestą. Nusprendžiau abi savo kambariokes kaip nors pavadinti šitame bloge, nes viena nesutinka, kad įvardinčiau ją tikruoju vardu (ji labai įtariai žiūri ir atsisako naudotis bet kokiais socialiniais tinklais ar kitokios internetinėmis prokrastinacijomis daugiau, nei tai būtina minimaliausiai šiuolaikiniam žmogui (o tai reiškia, kad gali ir iš viso jomis nesinaudoti), o kitai tas pats.

Tai pirmąją nusprendžiau pakrikštyti Pievagrybių Pirkėja, vakarykščio blogo įrašo įkvėpta. Beje, šiandien kažką iš tų pievagrybių lyg tai ir gaminosi. Laukiu toliau pūkelio.

Antrąją - Mass der Dinge, ir, kaip vienas žmogus yra pasakęs, vieną dieną ji numirs nuo savo puikybės. Ji pati spėja, jog tai bus savižudybė, kai jos viršininku taps "mažutėlis" - taip ji vadina žmones, kurie yra vidutinybės ir tą suvokdami didžiuojasi savo vidutiniškumu, nematydami reikalo siekti gyvenimo kažko daugiau ar turėti aukštesnių tikslų gyvenime, nei alus ir delfis. Pievagrybių Pirkėja gina mažutėlius ir jų norą būti mažutėliais. Apturim įdomių diskusijų, kurių metu, jei esame lauke, aplinkiniai spokso ar prunkštauja.

Kas pražudys Pievagrybių Pirkėją nežinau (paklausiau jos pačios, tai ji irgi nežino ir apie tai negalvoja). 

Kol kas mes su Mass der Dinge ją terorizuojame papais. Kai užsiminiau apie tai, jog mėgstu miegoti nuoga, iš karto buvo aišku, kad jinai su manimi viename kambaryje tikrai nemiegos. Taigi, gavo vieną kambarį pati sau. Mass der Dinge savo ruožtu šiandien  ją dar panervavo "ar nori paliesti mano papą?".

Nuoga nemiegu, bo per šalta. Net pižamines kelnes nusipirkau, kaip šalta.

Spėju pati mirsiu kokiam trekių suvažiavime ant manęs užvirtus kašaloto iškamšai.

Su Mass der Dinge nukulniavom pasidairyti po perkėlą. Sušalome. Nusprendėm, kad nėra kolkas ko keltis už devynių jūrų, devynių marių (nors mintis apie trumpą vizitą į Juodkrantę šiek tiek viliojo).

(Drakonas ant laivelio kamino)

(Mus įtariai spokso vandens paukščiai. Mes irgi bandėm į juos žiūrėti įtariai, bet sunku kažkuom įtarti paukštį. Net ir labai stengiantis)

Šalimą pratęsėm prie Klaipėdos molo. Prie kurio, nepatikėsite, bet netgi buvo žmonių. Didžioji jų dalis tiesiog vedžiojo šunis, fotografavosi arba net buvo tokių, kurie romantiškai susikabinę spoksojo į saulėlydį.

(čia dar visai ne daug žmonių, kaip prie jūros žiemą)

Sušalusio į ledą, ar tik su sniegu susimaišusio sniego mindymas žieminiais batais teikia keistą pasitenkinimą ir sukelia šiokį tokį kognityvinį disonansą. Lipi ant kažko, kas asocijuojasi tik su šiluma, vasara, tuškenimusi vandenyje, o realiai jis kietas, šaltas, ir dar šiek tiek gąsdina, jeigu prilendi per arti jūros ir supranti, kad jau stovi ant sušalusio vandens luito, kuris gali bet kada atititrūktį nuo kranto.

Kaip kokį pingviniuką Lolo gal į vandenyną nenuneš, bet išsimaudyti galima.

Molo galinės grotos, kurios saugo nuo dundukų kokius tai jūreivių bokštelius (arba nuo mėsėdžių undinių molo lankytojus, nežinia gi) apkabinėtos jaunavedžių paliktomis spynutėmis.

(Judita & Rolandas. Užrakinti meilėje amžinai... TOP SECURITY)

Bet tai kiek džiaugsmo man tos spynos visada sukelia. Ateini ir gali čiupinti. Dar gali, jei šalia yra žmonių garsiai pasakyti "DABAR KĄ PALIES MANO BLOGIO RANKA - VISI IŠSISKIRS". Dažniausiai tik pasižiūri kaip į durnelę, bet kartais galima užtaikyti ir ant įdomesnių žmonių - vieni puola mušti per ranką ir bandyti kaip nors sulaikyti, o kiti "atčiupinti" savo gėrio ranka, kokia virgule ar kitu įnagiu.

Tos spynos tokios žavingai makabriškos, siejančios meilę ir bendro gyvenimo pradžią su kažkokiu tai užraktu, nelaisve, suvaržymu ar saugojimu naudojant pasyvią prievartą (spyną).

Dar mieste užmatėm va tokią va nesąmonę:

Čia į KTU studijuoti kviečiantis plakatas. Apačioje kairiajame kamputyje matomas jų naujas logotipas. Jis visai nieko. Senasis buvo panašesnis į margarino logotipą - karvė, retro atomas ir trys atšviesti lapai. Ar tai kažkas dar. Apie heraldiką, bent jau teigiantis taip, nusimanantis draugas man aiškino, kad senasis logotipas buvo košmarinis. Apie naują logotipą, kad jis košmariškas, gali kalbėti ir iš viso apie nieką nenusimanantys asmenys. Bet man tai jis visai fun.

Užtat šitas plakatas... jam aprašyti reikėtų net atskiro įrašo, bet kas ten žino ar rytojus bus iš viso (nors kašalotų aplinkui nesimato, mane ima kamuoti lengva paranoja. Gal tie grybai kokias sporas leidžia?...).

Tai labai trumpai.

Ką jis nori pasakyti?

Nu jo, jis gražus.

Bet ar jis teigia, kad mokslinis darbas ir namų ūkis vienodai svarbūs? Ar tai, kad abiems vienodai gerai/blogai pritaikomas KTU teikiamas išsilavinimas? Ar tai, kad vyrai kuria, moterys naudojasi? (na, nes kai kurios kolegijos taiko tokią reklaminę taktiką - stok pas mus, vairuok juodą BMW, pakabink paną, būk kietas. Tai čia gal toks hipster variantas tos pačios žinutės. Bet visgi manau apkeitus lytis, ar parinkus tik vieną lytį dingtų tik vienas iš daugelio šito plakato liapsusų).

Turiu hipotezę.

Kadangi jis nupieštas silver age komiksų amžiaus stiliumi, tai spėju, kad čia super herojus. Niekas nežino, kad Briucas Leinas, dienomis tik paprastas molekulinės biologijos doktorantas, vakarais tampa.... Lucy Lee! Geriausia pasaulio rizotų virėja ir padūkusia lovos karaliene. Rawr, Briucai. Uoj. Lucy Lee.

Šitą įrašą rašau iš Čili Picos. Atsekiau paskui Pievagrybių Pirkėją, nes ji atėjo pavakarieniauti, bo tingi gamintis.

Aš manau namie pasidarysiu avokadų salotų - dabar jaučiu didelę atsakomybę palepinti Tikę vis kitokiais vaisiais ir daržovėmis. Ji jaučiasi daug geriau.

Ryt vėl parašysiu.

Klaipėda - antra diena - drakonai mieste ir žiurkėnas namuose

Vis dar be interneto ir nežinia ar pavyks jį įsivesti, nes mes negalime, kur gyvename, atsivesti laido ar sudaryti ilgalaikių sutarčių. Tai palieka nedaug pasirinkimų. Nepigių pasirinkimų. Gal ką sugalvosime, o kolei kas - vėl rašau įrašą iš kavinės.

Antrąja savo dieną Klaipėdoje prdėjau spėliojamu ar namuose, kuriuose gyvenu yra karštas vanduo ar visgi nėra. Po trijų minučių šalimo ir buko spoksojimo į tekantį vandenį visgi apsidžiaugiau - karštas vanduo yra.

Tai didelė laimė.

Tuo labiau, jog naktį porą kartų pabudau dėl vokų niežulio. Labi liūdnas LOL. Paklausinėjau kelių kitų kitose Klaipėdos vietose apsigyvenusių čia internetūrą atliekančių kursiokų - ne aš viena susidūriau su naujo regiono mikroflora ir mikrofauna. Pusei niežti akis, tarpupirščius, bėga nosis ar dar kas nors. Kas atvažiavo iš karto po paskutinio egzamino tai jau šiek tiek priprato. Tikiuosi ir man pasiseks ir akytės neišvarvės xD Ir labai labai tikiuosi, kad čia ne autoimuninis susirgimas. Labai labai labai tikiuosi.

Mano dėmesį patraukė buto šeimininkų paliktas radijo aparatas. Mums butą išnuomavusi moteris sakė, kad kažkoks jo giminaitis ją krapštė ir lyg veikė, bet po to vėl nebeveikė. Tokie daiktų veikimo apibūdinimai visada man skamba tarsi sakytų "ten tik atsiknojęs laidas ir laikosi ant seilių" - tai yra, nesunku pataisyti.

Taip ir buvo. Sunkiausia dalis buvo atlupti radijo aparato dėžės nugarėlę, nes dėžė sukalta iš daugiau nei centimetro storio medžio plokščių. Būtent, sukalta, nesusukta. Viduje teko ieškotis atsuktuvo, kad atsukčiau valdymo skydą. Ir labai greitai pasimatė, kad radijos neveikimo esmė buvo labai paprasta - ji buvo nustatyta AM bangoms, o ne FM. Kas nesunkiai pasitaiso (nors kambariokių nesužavėjo mano pasiūlymas pamėginti kaip anteną panaudoti radiatorių).

Tai dabar turime veikiančią radiją. Yeah. Prie progos apsižiūrėjau, kad ji iš viso labai juokingai padaryta - pvz.: yra dalių, kuriose judesiai (gi kažkaip reikia reguliuoti kokiomis bangomis sklindančio klegesio nori klausytis) perduodami per ŠNIŪRĄ. Taip. Šniūrelį/dirželį/virvelę/vištos susgyslę, kas ten žino. Bet jam susidevėjus ir nutrūkus, taigi pataisymas trunka kelias minutes, o jei nežinai, tai turi bogintis su visa dėže į taisyklą arba net pirktis naują aparatą :/ ...

Ano nenufotografavau, nes buvau labai excited taisymu ir ne tas buvo galvoje, o dabar vėl blogą rašau iš kavinės xD

Paslampinėjom po senamiestį, kuris buvo visiškai tuščias. Savaitgalis, o žmonių tik kur ne kur. Mašinų irgi tiek nedaug, kad gatvę gali kirsti apsidairęs daugiau dėl vaizdo... :D kur visi? Man visai nieko, vaikštai ir kaip koks drakoniukas gali bėgioti nuo namo prie namo klykaudamas "šitas mano!" ir "ŠITAS TAI TOTALIAI MANO!!! Tik bet balkono. Tą gali kas nors pasiimti sau.".

Kalbant apie drakoniukus, tai štai kokį puikų drakoną pavyko aptikti senamiestyje:

(UGNIES SLIEKAS)

Šalia šito puikaus raudonuodegio dar kabo lentutė su štai tokiu teksu:

Legenda apie KlaiPĖDOS vardo kilmę

Legenda pasakoja, kaip prie Akmenos vidupio įskurusi Ugnį ir Saulę garbinusi gentis išsiuntė du narsiausius giminės medžiotojus - šviesiaplaukius mėlynakius Elnią ir Vilką - tinkamesnės vietos gyvenimui ieškoti. Broliai laukinių gyvūlių takais per miškus ir ąžuolais apaugusias kalvas keliaudami pamatė nuo aukštumos mėlyną didingą jūrą. Norėdami ją pasveikinti ir nuo jos skiriančią klampią balą aplenkti, broliai pasirinko skirtingus takus.

Sėkmingai pasiekęs pakrantę Elnias pagalvojo, jog čia, kur geltonos smiltys ir beribė jūra, atves savo giminę. O pagal Akmenos upę ėjęs Vilkas pradingo amžiams. Kiek Elnias šaukė, kiek ieškojo - tik klampią pėdą, pelkės ryjamą, terado. Sugrįžęs Elnias atsivedė savo giminę ištirton vieton gyventi. Apie jo notykius ir bergždžią klaidžiojimą pradingusio Vilko pėdomis dar šimtmečius buvo pasakojama genties vaikams, kol istorija pasimiršo ir likto tik tos vietos, kur Vilkas pražuvo pavadinims - "Klai(džiota)pėda".

Klaipėdos varas (Caloypede) pirmąkart paminėtas Vytauto laiške 1413 m.

Prie ko tas drakonas neįsivaizduoju.

Bet turiu sutikti, kad su drakonais bet kas geriau. Taip, net Klaipėda.

Drakonų niekada nebus per daug.

Šiandien pietavome vietiname Čiliake. Ir niekaip negalėjome suprasti kaip čia taip pasisekė, kad picos ne tik buvo panašios į tas, kurios nupieštos meniu, bet dar ir nebuvo sugudrauta su produktais. Ožkų sūris tikrai buvo ožkų sūris, o špinatai - švieži tikri špinatai ir panašiai.

Čiūdų čiūdai. Į Čilį apskritai ėjome tik todėl, kad visos kitos vietos arba buvo per brangios, arba .. nedirbo. Taip. Savaitgalis, bet nedirbo :D Figure it.

(PLĖŠK MEILĘ. Tarkuok neapykantą. Pagruzdink pasimėgavimą.)

Antrą dieną tęsėm savo buities gerinimą ir prie progos įsigijau sirijos žiurkėnę, kuriai kambariokė padėjo pavadintu Tike. Prisivežė čia mergos visokių drabužių, kosmetikos ir panašiai. Aš irgi bandžiau atsivežti mandro šampūno, bet per klaidą pasiėmiau kondicionierių dažytiems plaukams :D (ir pusę ryto mąsčiau kodėl mano šampūnas neputoja)... Tai va. Aš graužiką turėsiu. Logikos nėr, sutinku.

(Tikė labai drąsi. Mus apžiūrinėja daug daugiau, nei mes ją. Bet bijo juodų daiktų (pvz.: mobiliojo telefono, todėl pasitraukia nuo jo toliau. Spėju dėl to, jog parduotuvėje, iš kurios buvo nupirkta, prižiūrėtoja ją mums pagavo su juoda apsaugine pirštine)

(Tikei nupirkau didžiausią narvą ir dubenėlį papuoštą žiurkėniškais motyvais. Kiti su Tikei susiję pirkiniai niekuo nesiskyrė nuo bet kokių kitų nulemtų žiurkėno atsiradimo namų ūkyje)

Žiurkėnei iš pradžių davėme tik jos kombikorno, obuolio ir morkos. Kol kas mieliausiai ėda pirktinį maisto mišinį.

Tiek šiandienai :) Ryt ketinu parašyti vėl.

Drakončikas

Nupaišiau drakoniuką :> Visi paveikslėliai paspaudus pasididina.

Collab su Kxeron

:) Prieš kurį laiką pasiūliau talentingajai Kxeron collab'ą. Taip mandrai galima pavadinti darbelį prie kurio dirba daugiau nei vienas paišytojas ;) Idėja buvo paprasta - viena nupiešia linijas, o kitas jas nuspalvina. 

Taigi, bbi nupiešėm šiam mažam projektėliui po darbą:

(Paspaudus pasididina. Kairėje pusėje - Kxeron nupiešti kinų zodiako ženklai, dešinėje - mano tiesiog kažkoks drakonas xD)

Tada nusiuntėm piešinius viena kitai ir nuspalvinom:

(O dabar atvirkščiai - kairėje mano spalvinimas, dešinėje - Kxeron :) )

Dabar beliko tik išsiųsti originalus vėl ir collab'as bus galutinai baigtas. Būtinai įsirėminsiu taip nuostabiai Kxeron nuspalvintą drakoną ir pasikabinsiu garbingoje vietoje :)
Rėminti nešiu su dar vienu paveikslu, kurį tikiuosi baigsiu artimiausiomis dienomis.

(Čia to paveikslo fragmentas iš kampo. Čia mienas! Šitas bus parduodamas >:] )

Pabaigai dar šiek tiek apie mūsų katiną Tapkių.

Jis turėjo pilvo išvaržą (bambinę), bet pastaruoju metu ji buvo ėmusi didėti, tad parodėm veterinarui, o šis rekomendavo operuoti (jei skaitote šitą kažkaip į mano blogą patekę gūglindami apie bambines kačių išvaržas, tai, kaip mes supratome, mažos pilvo išvaržos operuojamos tik katytėms, nes nėštumo metu būna didelė tų išvaržų komplikacijų rizika (o jei katytė sterilizuojama, tai ir išvarža "prie progos" sutvarkoma). Tuo tarpu patinams, jei išvarža maža ir laisva, dažniausiai paliekama, nes operacijos rizika yra didesnė, nei išvaržos komplikacijų. 

Taigi, šiandien Tapkučiui išvaržą operavo. Dabar jis dar apdujęs. Vis bando nusiimti uždėtą apykaklę (ji reikalinga, kad jis neišsitrauktų siūlų). Ryt ir poryt numatyti vizitai pas veterinarą ir jei viskas bus gerai, tai po 10 dienų bus galima išimti siūlus :>

:] tada laikom kumštukus iš Tapkutį, o čia smagus gif'as nuotaikai pataisyti, kaip meškėnas vagia kačių maistą:

Palikau knygą ir įsigijau eskizų albumą

Ketvirtadienį, kaip ir žadėjau, palikau knygą :) Išgėriau pusę litro labai kažkokios tai irisinės frapės (kad ir kas tai bebūtų), kas buvo skaniau nei tikėjausi. Su savimi taip pat buvau pasiėmusi visą krūvą markerių ir flomasterių tam atvejui, jeigu kas nors būtų atėjęs (free drawings :D).

(Tas tigrinis daiktas tai mano kasdienis parkeris. Labai geras. Niekas niekada nenori jo pasiskolinti, hehe ;D)

Bet niekas neatėjo, tai tiesiog paišiau sau ramiai drakončiko galvą.

(Viršuje dešinėje matosi ir minėtos knygos kampas :3 )

Vėliau, jau kitoj vietoj dar pripiešiau super-lazy foną ir štai jau namie nuskanavau:

(Dabar nežinau kur jį dėti. Jaučiu kai prisikaups 10+ tokių, padarysiu aukcioną.)

Moralas man pačiai:

Sekančią dieną nusipirkau albumą eskizamas ir visą krūvą juodų želinių rašiklių (nors po to pagalvojau, kad gi paprasčiau būtų nusipirkti vieną rašiklį ir krūvą širdelių jam... nesu iš protingiausių).

(A4 formato. Kad tilptų į kuprinę/rankinuką :) )

Ir netgi iš karto pamėginau šį bei tą paeskizuoti:

(Jeigu įsivaizduoti, kad piešinį sudaro tik tas medžio kamienas esantis pirmame plane, tai gal dar visai ir nieko xD)

(Klevo nosių puokštė :) Kol piešiau manimi labai domėjosi balandžiai. Matyt tikėjosi, gal ką numesiu ;D)

(O kol šitą piešiau tai porą kartų priėjo turistų. Visų reakciją būtų galima sutraukti į vieno pasakytus žodžius: "This is very confusing. Practise more." >o>)

O bet tačiau, dar sekančią dieną nuvažiavome su antra puse į Trakus. Ten kiekvienais metais vis gražiau darosi :} plius, ledai pigesni ~30% lyginant su Vilniumi ;D. Ir mažiau turistų, kurie žiūri per petį ir prašosi nusifotografuoti drauge (Trakuose tokio nė vieno nebuvo. yes).

(Nesiorientuoju stotyse :D)

(Šitą nuostabų meno kūrinį atradome prie vienos valčių nuomos.)

(čia aš :>)

(O čia va mano teplionė iš arčiau :[ )

>:l bet aš išmoksiu. Jūs dar pamatysite.

PS Trečiadienį (26 dieną 12:00 Europos aikštėje Vilniuje vyks mitingas dėl viešojo transporto perturbarcijų. Ta ar ne ta proga, bet LeoLenox bloge taip pat yra kaip tik labai neblogas įrašas apie tramvajų. Jei man nenutiks kas nors baisaus ar atgamtiško būtinai ateisiu :> )