2014 m. vasario 11 d., antradienis

Klaipėda - jau vienuolikta diena - naktinis budėjimas ir Panemunės pilys


Parašiau mokslo populiarinimo straipsnį apie miegą, dabar bandau rasti bent du už save gudresnius žmones, kad perskaitytų ir pakomentuotų. Tada nusiųsiu publikavimui. Bėda, kad visi labai užsiėmę, o komentuoti irgi darbas.
Ir aš už tai dar nieko jiems neduodu. So evil. Tikiuosi ryt-poryt rasiu aukų, kurioms galėsiu pabūti intelektualine siurbėle.

O dabar įrašas bus ilgas, nes bus už visas tas dienas, kai nerašiau.

Šiandien naktį budėjau. Po to neadekvačiai ilgai miegojau. Dauguma internų budi su rezidentais ar gydytojais, bet aš budėjau su kita interne, o vėliau budėsiu visiškai viena. Naktimis po 12 valandų už 9 skyrius. Mamma mia. Pievagrybių Pirkėja perėjo prie strategijos įlįsti į operacines ir ten tūnoti kiek tik gali. Ten viskas struktūrizuota ir ganėtinai aišku. Ją gydytojai vadina zuikučiu. Pievagrybių Pirkėją, ne operacinę xD
Mass der Dinge, sako, kad tokie žmonės, kaip Pievagrybių Pirkėja gyvenime uždirba daug pinigų, ne taip, kaip tokie, kaip mudvi.
Man atrodo pastarąjį dalyką ju rašiau.
Kažko jis man įstrigo.
Į budėjimus mus skirsto visiškai subjektyviai. Pavyzdžiui aš negavau budėjimų priėmimo skyriuje, bet savarankiškai naglai į jį vis tiek nueinu :D Tada galima prsilipinti prie konkretaus paciento ir sekti jo kelionę per ligoninę nuo priėmimo iki išrašymo. Teoriškai, nes didžiosios dalies mano taip neoficialiai sekamų dar neišrašė, o ir ne visus spėju po to sužiūrėti. Klaipėdoje atsigulti į ligoninę daug lengviau, nei Vilniuje. Pati jau suskaičiavau kiek kartų būčiau galėjusi atsigulti per paskutinius kelerius metus, jei čia gyvenčiau xD

Mūsų internų darbas (be vadinamųjų budėjimų) trunka 8:00-14:00, po to esame tinkami elgtis kaip norime - galime eiti į humaną maikių, galime landžioti kur įsiprašome. Visai noriu tų maikių nueiti.

Naktinis budėjimas turi savo žavesio. Sugebėjau net power nap numigti ~20 minučių, bet jau paryčiais, kai dalis pacientų pradėjo busti ir pati sau pasiteisinau, kad jeigu kas greitai atsipeikėsiu ir susiorientuosiu. Bet labiausiai dėl to, jog nusigandau mikromiego.
Šiaip per pirmą savaitę internatūroje jau prisitryniau pūsles, pajutau kaip pradėjo augti raumenys (vienai nubėgti iš pirmo į penktą aukštą greičiau, nei važiuoti liftu, o apie visokius "palaikyk čia truputį" ir paskui stovėti modernaus meno skulptūros poza pusę valandos jau net nekalbu).

Įsitikinau, kad sesutės yra didelis interno draugas ir mokytojas, o slaugos, kineziterapijos studentai, kurie po ligoninę trinasi paraleliai mums irgi yra tikras auksas - jie dažnai moka tai, apie ką mes net nenutuokiame ir atvirkščiai. Skirtingai nei gydytojai jie taip pat turi laiko išsamesniam žinių dalinimuisi, o ne tik vienkartiniam parodymui.
Negaliu atsistebėti kaip iš viso padarau dalį dalykų.

Pavyzdžiui pakviečia per budėjimą prie žmogaus, kuriam prasidėjo traukuliai. Įbėgi į palatą ir... ir galvoji, kad išsigąsi, bet greitai paklausai širdies, išklausai, kad dirba ritmiškai (mintyse susikeiki, kad nėra galimybės greitai pajungti EKG (kaip priimamajame), beklausydama išklausai plaučius, girdi, kad negali pilnai iškvėpti. Klausi žmogaus pačio - pamatai, kad reaguoja (iš karto atsižymi galvoje sekti sąmonę), dar per kelias sekundes vertini, kad ne epilepsija. Vis tiek reikia versti ant šono, nes prasideda vėmimas. Skiri bronchus plečiančius intraveniškai, nes pacientas per daug sujaudintas įkvėpti (aišku, pagal visus kiaulytės dėsnius, kateteris užsikemša), po to vertini spaudimą, randi aukštą, vėl skiri vaistus, tikiesi, kad pykina dėl panikos atakos, ne spaudimo, nes dabar niekaip negali pasakyti kas dėl ko. Už nugaros baigėsi "vaistai x baigėsi" Paciento kūno temperatūra pakyla pusę laipsnio, vėl vertini ar dėl traukulių. Ir t.t.

Galų gale atsisėdi poste surašyti kas įvyko, grįžti į savo budėjimo kampą ir galvoji "o kaip aš tą padariau"?
Pasikrapštai galvą ir prasideda galvojimas "ok... O jei duotas vaistas suveiks paradoksiškai? Ką tada daryti? Praeitą savaitę jis taip suveikė internui Petriukui. Gal jis ką papasakos. Galbūt jeigu pirma būčiau padariusi x, vietoj y..." Ir iki vizito patikrinti kaip laikosi pacientas fantazuoji kas galėtų nutikti ir ką turėtum daryti, išnaudojamas ramybės tarpsnelį visokių algoritmų analizavimui, vaistų veikimo pusperiodžių skaičiavimui. Dar ginčijiesi ir pykstiesi su kitu internu - nuomonės dar paskyrimo sutapo, bet priežastys - ne. Galima net susimušti.

Niekada niekur neapleidžia paranoja, kad viskas gerai baigiasi tik per kažkokį atsitiktinumą, kuriam tavo veiksmai daugiau trukdė, nei padėjo xD Pacientas sveiksta nepaisant gydymo. Internas per pietus sėdi valgyklos kamputyje...

Su valgykla dar buvo juokingas nuotykis, kad kai pirmą kartą atėjom pietų su Mass der Dinge, tai paaiškėjo, kad atsisėdome prie stalo kirto administracijai. Jie niekaip nepažymėti. Po to prisėdome prie stalo, prie kurio pasirodo sėdi techninis ligoninės personalas. Baisiai painu. Mačiau internai iš Kauno visai gerą strategiją naudoja - ateina į pietų pabaigą ir sėdi po vieną užkampiuose, valgo greitai, tai nėra kaip prikibt. Aš irgi taip darysiu. Šiandien pietų nevalgiau, norėjau tik namo, pagulėti karštoje vonioje ir miegoti, miegoti, miegoti.
Sakė davė neskanių cepelinų. Vilniuje Santariškėse cepelinai ligoninėje dažnai būna vienas skaniausių valgių, jau girdėjau keli internai iš Vilniaus apsitraumavo. Džiaugiuosi, kad mano cepeliniški potyriai dar kol kas nesutepti xD

(lipdukas su drakoniuku atrastas ligoninėje)

Savaitgaliui buvau grįžusi į Vilnių.

Šeštadienį praleidome su antra puse džiaugdamiesi vieni kitu. Antra pusė taip pat dar džiaugėsi žaidimu "Crusader Kings", o aš skaičiau per savaitę man susikaupusią korespondensiją Vilniuje. Čia mes neturime pašto dėžutės. Mąstau artimiausiomis dienomis užeiti į paštą Klaipėdoje ir pažiūrėti ar negalėčiau išsinuomuoti pašto dėžutės. Bet čia ateičiai. Vakare nuėjome į draugės gimtadienį. Ilgai nebuvome, bet spėjome sužaisti porą smagių žaidimų.


(Paveikslėlis iš internetų)

Zuikučiai

Zuikučių esmė tokia - visi žaidėjau susėda ratu ir susikimba už parankių. Vienas žaidėjas būna pradinis zuikutis nuo kurio skaičiuojasi ratas (pagal ar prieš laikrodžio rodyklę, kaip jau sutarsi). Visi žaidėjai linguoja ir dainuoja "Zuikučiai, zuikučiai, zuikučiai...". Nustoja. Pradinis zuikis pasisuka į kairę/dešinę (pagal tai į kurią pusę ratas eina) ir klausia kito žaidėjo "Petriuk, ar tau patinka žaisti zuikučius?". O šis atsako "Taip, Jonuk, man labai patinka žaistis zuikučius". Aprašyme vardai išgalvoti, reikia sakyti tikrus. Tuomet, jei niekas nesusijuokia, antrasis žaidėjas pasisuka toliau pagal rato kryptį ir vėl klausia "Maryte, ar tau patinka žaisti zuikučius?" Jeigu kas nors susijuokia visi vėl linguoja, dainuoja ir pradedama iš naujo, nuo pirmojo zuikučio.
Ne taip lengva, kaip atrodo.
Nebent niekas nieko nepažįsta, tai tada žadimas beprasmis ganėtinai, bo tiesiog nejuokinga.


Poor Pussy
Visi sėdi ant žemės ar ant kėdžių. Kažkas vienas pradeda ir yra už katiniuką. Turi atsistoti ant visų keturių, išsirinkti šeimininką ir jam sumiaukti, o šis paglostyti ir pasakyti "Vargšė katytė". Taip tris kartus. Jeigu niekas nesusijuokia, tai turi rinktis kitą šeimininką. Kas pirmas susijuokia tampa nauja katyte.
Žaidimas dar sunkesnis, nei zuikučiai, nes kai kurie žaidėjai dar pradeda vaizduoti katiniukų elgesį - prausia ausytę, nagiukais maigo šeimininko koją ir panašiai. Tai sunku nesijuokti xD
Tik žaidimas ne visom kompanijom žaisti, nes katytės žaidėjas turi vaikščioti ant keturių, o jeigu žaidžiama angliškai "pussy" yra dar ir žodis nusakantis išorinius moteriškus lytinius organus, ar bailį, silpną žmogų. Tad, jei žaisite, įvertinkite, ar Jūsų kompanijoje žaidimas lengvai neperaugs į nejaukų potyrį ar neįgaus seksualinio priekabiavimo elementų :/ ...

Po vakarėlio su antra puse dar pavaikščiojom po Vilniaus Baltupių mikrorajoną. Buvo didelis rūkas, gatvės žibintai švietė geltona šviesa. Viskas atrodė kaip iš anime filmuko. Beje, mes pradėjome žiūrėti naują anime "Girlsund Panzer".



Gerulė pušena.

Sekmadienį draugai pavežė atgal iki Klaipėdos ir pakeliui aplankėm Panemunės pilių ir miestelių. Buvo labai įdomu. Pavyzdžiui Vilkijoje atradome pagoniško aukuro ir krikščioniško net nežinau ko hibridą:


(Taip va atrodo iš toliau)

(Iš arčiau)


Radome dar špokinyčią apžvalgai:


(Aplinkui pilna kurmiarausių)

Nuo jos matosi Nemunas ir galima romantiškai skaičiuoti lauko tualetus. Ar žinote, kad Lietuvoje EU viena pirmaujančių šalių pagal jų skaičių vienam gyventojui?

Vaizdas panašus, kaip nuo netoli esančio Seredžiaus piliakalnio. Ant jo lipdama skaičiavau laiptelius. Jų buvo 246, nors dėl kelių galima ginčytis. Vietoje reikia kelis laiptelius nulipti žemyn, tai kaip juos skaičiuoti? Ar atimti tik juos? Ar atimti ir tuos, kuriais reikia po to vėl užlipti, kompensuoti deficitui?..

(Seredžiaus kalnas dar vadinamas Palemono kalnu. Palemonas legendinis fiktyvus asmuo, kuris neva pradėjo Gediminaičių giminę. Jis kilo iš Romos, tai visiems, kuriems ne lygis šiaip būti kilusiems iš uogų ir grybų rinkėjų, toks mitas tiesiog glosto savimeilę, nes tada jie gali tapatintis save su Gediminaičiais, po to su romėnais, po to su dar kuo nors iki didingųjų žvėriadančių pergyvenusių dinozaurus.)

Raudonės pilis bus atidaryta tik nuo balanžio vidurio, tai kol kas apie ją galima nebent ratais pavaikščioti, voveres pabaidyti.

(Mano antra pusė pozuoja)

Užtat į Panemunės pilies bokštą galima įlipti už keturis litus (už tą pačią kainą dar davė paspoksoti į pilies kalėjimo duobę ir į modernaus meno ekspoziciją). Į šios pilies bokštą lipti reikia labai stačiais laiptais, o darbuotojai už nudardėjusių gyvybę ir sveikatos sutrikdymus neatsako.



Antytės prie panemunės pilies. Jos patraukė mano dėmesį labiau nei pati pilis, tai jos kažkaip ir nenufotkinau. Dar abu prie jų atėjęs katinas. Galvojom gal puls kokią, bus mums į ką paspoksoti. Bet jis buvo toks pats storas, kaip ir jos ir pačios antys jam mažai rūpėjo.


(Spoksau į skylę pro kurią įmesdavo nusikaltusius. Skylė kelių metrų gylio, ten tamsu ir labai šalta. Prie jos pasilenkus nenorom prisiminiau "Game of thrones" Dangaus pilies kalėjimą - ten kamerose nebuvo vienos sienos, o grindys padarytos nuolaidžios. Užsimiegoję ar pervargę kaliniai tiesiog nugarma žemyn. Pilis labai labai aukštai.)

(Va taip va trodo tie laiptai, kuriais reikia lipti.)

Tai tiek va šiandienai. Ryt vėl tikiuosi parašyti.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą