2014 m. vasario 24 d., pirmadienis

Klaipėda - 24 diena - auksiniai triūsikai ir gintarai

Savaitgalį, taip atspėjot, vėl buvau grįžusi į Vilnių.
Buvau knygų mugėje.
O grįžtant/keliaujant atgal į Klaipėda visas vagonas šnekučiavosi apie mugės įspūdžius, skaitė ten įsigytas knygas ir jomis mainėsi. Jei nelabai įsivaizduojate, tai ta Vilniaus knygų mugė yra ganėtinai panaši į didelį knygyną. Diiiiiiidelį knygyną.

Važiuodama traukiniu ir vėl neatsispyriau palydovės pasiūlytai arbatai.  Mano bėjėgiškas mėginimas jos atsigerti neapsilaisčius sukėlė didelį aplinkui sėdėjusių žmonių susidomėjimą ir jie tarsi užhipnotizuoti stebėjo mano frustaciją mėginant nuimti dangtelį, o vėliau jį uždėti. Nuo spoksojimo gelbėjausi greitai kuprinėje rasta knygiūkšte, kurią galop iš tos gėdos ir perskaičiau.

Tai buvo Juan Marsé "Mergina aukso kelnaitėmis".


Kainavo tik 4.99 Lt - gulėjo knygyne prie akcijos, kurios tikslaus pavadinimo neatsimenu, bet prasmė maždaug tokia "ar tu vienas per valentinkę?".
Po to internetuose radau, kad daug kas ją parduoda už 1.99 Lt ar net už 0.99 Lt. 

Kaip siaubingai išsileidau.

Knygų mugėje dar netyčia apsivėplinau nusipirkdama knygą už 5Lt, kuri maniau bus apie žiurkėnus, nors ji nebuvo apie žiurkėnus ir vėliau paslėpiau savo liūdesį ją įkišdama į Vilniuje esančią dėžę su knygomis ir kitokiomis šmutkėmis, kurios kada nors kaip nors kur nors ką nors sau ras. Trumpai - žiūrėsim po remonto.

Grįžtant prie minėtosios knygos, tai jai daug labiau būtų tikęs pavadinimas "Merga auksiniais triūsikais", bet su vertėju nepasiginčysi.

Knygoje iš esmės tėra du tikri personažai - senas memuarus rašantis fašistas ir jo dukterėčia, gyvenanti pagal logiką "jei skauda galvą, vadinasi reikia pačiulpti". Kiti veikėjai antraeiliai ir daugiau reikalingi sulipinti šiem dviem.


41 psl.:
 "- Žavinga. O ar tiesa, kad tetulė tave išdulkino prie fortepijono? 
- Valdyk liežuvį. Tai buvo papraščiausias pianinas."



Dukterėčia nori apie dėdę parašyti straipsnį, prie progos su juo dar ir permiegoti. Didžioji dalis knygos taip ir sukasi apie tai, kaip jis rašo memuarus, kaip ji juos perrašo, kaip ji sako ką apie jį rašys, kaip jis pats gerai nežino ką rašyti. Visi pasimetę, bet tiksliai žino kur eina.

64 psl.:
"- /../ Gal nori perskaityti, kaip pristačiau tave? Tai bus įvadas reportažui apie tave. - Ji atsivertė aplankalą ir nusišypsojo. - Paklausyk. Atsikėlęs ryte jis stengiasi nežiūrėti į save veidrodyje. Jis mėgaujasi savo vienatve ir sutepta reputacija, prakaulus ir švelnių judesių. Plonyčiai žili plaukai sušukuoti pakaušio link, ant kaklo pasirišęs juodą skepetaitę, su kariškais, rūpestingai išblukintais marškiniais: taip vilkėdamas jis kasdien išeina pasivaikščioti vakarine pakrante, kartais vienas, kartais su šunimi, kurčias savo paties kurtumui ir legendoms apie jėgos struktūras (kurios savo tikrovės apibūdinimą primetė dekretu) kurti. Jis kiekvieną dieną ieško priežasčių, prisimena save jauną ir dailų veidrodžiuose, kuriuos skuba aplenkti, vis dirsčioja vogčiomis, tarsi pats save šnipinėtų. Su rūsčia veido išraiška slankioja po namus nepatikliai įsitempęs, šiek tiek visu kūnu atsilošęs, lyg baimintųsi prieš akis kažko sprogstant. Balsas prislopęs, bet nuoširdus. Vis dar žavingas pagyvenęs vyriškis. Todėl nieko keista, jei, nepaisant bjaurios praeities, atsirastų jo traukai neatsispirianti moteris. Kam neigti tai, kas akivaizdu?
- Man regis, paskutinis pastebėjimas perdėtas. Visa kita gana įtaigu, nors jei atvirai, tai braška ties kiekviena siūle. Pompastiška ir pretenzinga".

Galų gale jie permiega. Toliau eilutė spoiler'is ir turėtų pasimatyti tik ją pažymėjus pelyte:

Bet iš tiesų tai ji jo duktė, ne dukterėčia.

Man asmeniškai knygoje įdomiausia buvo taip, kaip memuarų rašytojas bando dalį memuarų išgalvoti, kad būtų taip, kaip jam "patogu". Bet, kaip su bet kuriais specialiai išgalvotais intarpais nutinka tam tikras bjaurus dalykas. Vėl spoiler'is:

Paaiškėja, kad jie yra tiesa. Ir net nusišauta neišeina.

153 psl.:
 "Memuarų autorius pakėlė abudu smilius virš klaviatūros. Stop, per daug neįsijausk: sutelkt skaitytojo dėmesį ne į tai, kad griežtu pasakojimo požiūriu bus nemenka klaida, bet mano slaptoji priežastis - pateisinti save. Kodėl tiek ilgai planavęs ir svarstęs dabar taip neatsargiai ir aplaidžiai siekiu to, ką sumaniau su tais fiktyviais intarpais? Tai kodėl aš iki koktumo neriuos iš kailio, stengdamasis tuos prisiminimus susieti su kažkokiais tikrovės faktais? O gal man jau neberūpi viešai teisintis dėl nešlovingos vakardienos, tiesiog suteikusios galimybę pakeisti istoriją ir iškovoti, kad praeities upė - drumzlina ir skaidri, kam dabar tai rūpi - plukdytų srovę atgal, iki savo šaltinio, ir sugrąžintų man tai, ko kadaise atsisakiau arba kas iš manęs buvo paimta?"

Kaip traukiniui visai gerai susiskaitė, tik dabar nežinau kur man tą knygą iškišti. Bandysiu įkišti kambariokėms, o jei neims tai gal kur netyčia paliksiu ar nusišypsos laimė ir rasiu knygų mainų lentyną, kur ją išsimainysiu į absoliutų niekį a.k.a. borankos skylę.

Kalbant apie kambariokes, tai savaitgalį prie mūsų ūkio prisijungė vienos kambariokės antra pusė ir man teko užleisti savo dviejų čiužinių gūžtą mainais į vieno čiužinio lizdą. Jame sunku miegoti, nes tai pati normaliausia lova (taigi mano laisvamylės galūnės yra nuolatinėje grėsmėje iškristi), ir, kaip prideranti dažnai nuomojamo būsto lovai, atsiduodanti nesuvokiamu kvapu, kuris man asmeniškai panašiausias į kažkieno šlapimo kvapą. Ir jis čia tikriausiai jau daug daug daug metų. Net kai lova bus išmesta, jo šmėkla vis tiek klaidžios.


(Jei nežinote kas čia toks, tai taip, bajeris visai nejuokingas)

Pirmadienis buvo stebėtinai lengvas. Aš net rankų nesiploviau - tik stebėjau kelias operacijas. Vienos metu gavau pliusą už tai, kad pajungiau monitorių, kad dirbtų ir nereikėjo kviesti techniko (kažkas buvo jį išjungęs). Kas buvo visai nesunku padaryti, nes vėpsojau kaip jis mėginamas pajungti ir tiesiog buvo likęs vienas neišvaizdus laidas, kurio niekas nebandė įkišti į vieną neišvaizdžią skylę.

Aš tikra technikos virtuozė. Štai dar galvoju, kad Tikės naktimis sukamą ratuką galima kaip nors paoptimizuoti.
Keli variantai yra:
A) padaryti, kad Tikė bėgtų, suktų ratą, ratas generuotų elektrą, šviestų lemputė. Pliusas - šūstra idėja, kurios įgyvendinimas teiktų daugiau džiaugsmo, nei sugebėjimas pataikyti laidą. Minusas - būdams, kaip tą įgyvendinti, sugalvoju variantus, kur reiktų daug magnetukų. Ir neįsivaizduoju kur būtent tokių, kokių noriu gauti Klaipėdoje. Taip pat tai apsunkintų Tikės ratuką ir nežinau ar Tikė norėtų savo aerobinę treniruotę pakeisti į kačialką...


(Iliustracija iš čia)

B) Tiesiog pajungti prie Tikės ratuko dviračio "kompiuterį" ir skaičiuoti kokiu greičiu ir kiek per naktį Tikė nubėga. 

...

Tai manau nuo B pradėsiu, kai tik bus proga rasti tokią šmutkę.

Dar kambariokė padėjo pe e-bay nusipirkti triopsų kiaušinėlių. Jų dar nepradėjau perinti, bet dabar kaip tik padarysiu pertrauką nuo rašymo ir pastatysiu dėžę su vandeniu ir termometru jų emigrantiškai daliai (kiaušinėliai iš vokiečių). Jei ryte temperatūra bus gera, supilsiu smėlį su kiaušinėliais. Jei ne kažką, žiūrėsiu kaip šildyt.


Grįžau. Viską sustačiau. Valandą maklinėjau. Bet ten kur pastačiau vos 20 laipsnių šilumos pagal Celcijų. Pristūmiau 25W lempą - ne kažką. Jaučiu kaip skeletonėju.

Šiandien po darbų su Emilija (kuri rašo apie internatūrą labai įdomų blogą, bet Jūs jo neikite skaityti, nes paskaitysite ir po to manęs nebeskaitysite), išėjome į miestą, nes švietė saulutė, čiulbėjo kirai, dvelkė žvarbus vėjelis, mano baigiamojo darbo vadovė vis dar neatrašė, o Emilijos šiaip nekamavo įkyrios mintys. Planavome eiti piešti, bet sekdamos juodas katytes atsidūrėme prie kelto ir nieko nebeliko tik keltis į Smiltynę.

Kas buvo labai pigu.

2.9 lito.

Už abi puses.

O viduje dar galima nusipirkti kavos iš aparato už 1.6 Lt.

Pajūrybe sprogsta kačiukai, kalasi gėlyčių daigai, žalia ir pilna pilna baltų traškančių kriauklelių. Žinote tą jausmą, kai atsikeli anksti ryte po šalčių ir visas ledas tavo?

Tai visos kriauklės buvo mūsų.

Pastebėjome, kad žmonės kažką kapstinėja ir nubėgome pažiūrėti ką.


O pasirodo jie rinko gintarėlius! Tose juodos šiupenose jų buvo pilna (dar radom vieną gyvenimo sunkumų neatlaikiusį krabą, bet jo egzoskeletą susirinko Emilija ir nežinau ką su juo darys. Gal kokį pakabutį).


(Atsitiktinė išplovų nuotrauka)

Kai kurie žmonės meistriškai gaudė gintarą iš bangų pasinaudodami pagaliais, lentomis, šakomis ir kitokiais daiktais. Kadangi tokių gudrybių ir suktybių nemokėjau, tai tiesiog pasirinkau sau labiau į akis kritusios smulkmės. Po to rankos ėmė žvirbti ir mes nuėjome jūros krantu iki molo. Grįžome jau marių krantu atgal iki senosios perkėlos. Pakeliui sušalo dar ir galvos, bei šlaunys.


(Taip aš aplankiau jau abu molus. Ant šito spynų neradau)

Namie gintarėlius išploviau, radau vieną stikliuką, apžiūrėjau ir net susiskaičiavau - jų apie 350.


(mano lobis)

Nuostabiausia tai, kad dalis jų turi visokių inkliuzų. Nė viename neradau vabaliuko, bet keliuse mažyčius samanų fragmentus ar šiaip kokio tai įstrigusio purvo. Kai kurie pailgi ir panašūs į nulūžusius varveklius, kai kurie grublėti.

Tikiuosi sustingusio iprito neprisirinkau xD

O šitas mano mėgstamiausias - ne didžiausias, ne gražiausias, bet niekaip nesuprantu, kas jame įstrigo.


Ryt budžiu, tai parašysiu po poros dienų :>

PS - pagaliau išsinuomojau pašto dėžutę. Nuo kovo galėsiu į ją gauti laiškus. Sekančiam įraše parašysiu adresą :D

1 komentaras: