Klaipėda - ketvirtoji diena - tik popieriai ir popieriai

Ketvirtoji diena labai ypatinga - prasideda pati internatūra. Na, tokia pusypatingė, nes per ją tik popierius tvarkėm, bet vis tiek exciting. 

Ji prasidėjo taip pat, kaip ir kitos čia praleistos dienos iki tol - aš atsikėliau, nusimaudžiau vonioje, pasidariau pusryčius, suvalgiau pusryčius, paspoksojau pro langą, pažiūrėjau seriją startreko, tada atsikėlė mano kambariokės. Tada jos pyko, kad mano ankstyvas kėlimas trikdo jų miego fazes. Šiek tiek bijau, kas bus, kai turėsime dirbti naktimis (vadinamieji "budėjimai"), nes jie ne tai kad jaukia cirkadinį ritmą, jie jį suspardo su heavy metal stiliaus batais ant kurių nosių dar po didelę metalinę smailią kniedę kažkas užmaukšlino :D (laimė dirbant mediku cirkadinio ritmo dantys nusmailėja).

Susikrapštėm ir išvažiavom į ligoninę. Ten sutikom dar kelias kursiokes. Viena jų pirko kavos išsinešti. Ji prašė kavos su pienu, tai sakė paspoksojo į ją pardavėja (ir taip jau stebeilinosi, nes ji pirko kavą 11 h, o čia ir kavinėse, kur pietavome, žmonės stebėtinai mažai geria kavos ar kitų panašių gėrimų. Užtat alaus ar vyno per pietų pertraukas stovi kone ant kas antro stalo.

Bet ne šitai dar vienas vietinis keistumas.

Ir net ne tai, kad pardavėja paklausė "tai... su kondensuotu pienu?".

O ne.

Tai, kad kavą įdėjo į maišelį.

LIEK THIZ:

(Padėta ant žemės šalia purvinų batų ir šlapio kilimo, nes maišelis suteikia jai maksimalią apsaugą nuo išorinės aplinkos negandų)

Ligoninėje visi mums (kolkas, tikiuosi ir visam) yra labai draugiški. Net įtartina. Mes irgi stengsimės būti draugiškos. Tiek su kitais gydytojais, tiek su studentais, ir, kas be ko, ir svarbiausia, su pacientais. 

Kadangi pirmoji diena buvo tokia daugiau popierinė po jos su kambarioke patraukėme paslampinėti po miestą. Nusprendžiau abi savo kambariokes kaip nors pavadinti šitame bloge, nes viena nesutinka, kad įvardinčiau ją tikruoju vardu (ji labai įtariai žiūri ir atsisako naudotis bet kokiais socialiniais tinklais ar kitokios internetinėmis prokrastinacijomis daugiau, nei tai būtina minimaliausiai šiuolaikiniam žmogui (o tai reiškia, kad gali ir iš viso jomis nesinaudoti), o kitai tas pats.

Tai pirmąją nusprendžiau pakrikštyti Pievagrybių Pirkėja, vakarykščio blogo įrašo įkvėpta. Beje, šiandien kažką iš tų pievagrybių lyg tai ir gaminosi. Laukiu toliau pūkelio.

Antrąją - Mass der Dinge, ir, kaip vienas žmogus yra pasakęs, vieną dieną ji numirs nuo savo puikybės. Ji pati spėja, jog tai bus savižudybė, kai jos viršininku taps "mažutėlis" - taip ji vadina žmones, kurie yra vidutinybės ir tą suvokdami didžiuojasi savo vidutiniškumu, nematydami reikalo siekti gyvenimo kažko daugiau ar turėti aukštesnių tikslų gyvenime, nei alus ir delfis. Pievagrybių Pirkėja gina mažutėlius ir jų norą būti mažutėliais. Apturim įdomių diskusijų, kurių metu, jei esame lauke, aplinkiniai spokso ar prunkštauja.

Kas pražudys Pievagrybių Pirkėją nežinau (paklausiau jos pačios, tai ji irgi nežino ir apie tai negalvoja). 

Kol kas mes su Mass der Dinge ją terorizuojame papais. Kai užsiminiau apie tai, jog mėgstu miegoti nuoga, iš karto buvo aišku, kad jinai su manimi viename kambaryje tikrai nemiegos. Taigi, gavo vieną kambarį pati sau. Mass der Dinge savo ruožtu šiandien  ją dar panervavo "ar nori paliesti mano papą?".

Nuoga nemiegu, bo per šalta. Net pižamines kelnes nusipirkau, kaip šalta.

Spėju pati mirsiu kokiam trekių suvažiavime ant manęs užvirtus kašaloto iškamšai.

Su Mass der Dinge nukulniavom pasidairyti po perkėlą. Sušalome. Nusprendėm, kad nėra kolkas ko keltis už devynių jūrų, devynių marių (nors mintis apie trumpą vizitą į Juodkrantę šiek tiek viliojo).

(Drakonas ant laivelio kamino)

(Mus įtariai spokso vandens paukščiai. Mes irgi bandėm į juos žiūrėti įtariai, bet sunku kažkuom įtarti paukštį. Net ir labai stengiantis)

Šalimą pratęsėm prie Klaipėdos molo. Prie kurio, nepatikėsite, bet netgi buvo žmonių. Didžioji jų dalis tiesiog vedžiojo šunis, fotografavosi arba net buvo tokių, kurie romantiškai susikabinę spoksojo į saulėlydį.

(čia dar visai ne daug žmonių, kaip prie jūros žiemą)

Sušalusio į ledą, ar tik su sniegu susimaišusio sniego mindymas žieminiais batais teikia keistą pasitenkinimą ir sukelia šiokį tokį kognityvinį disonansą. Lipi ant kažko, kas asocijuojasi tik su šiluma, vasara, tuškenimusi vandenyje, o realiai jis kietas, šaltas, ir dar šiek tiek gąsdina, jeigu prilendi per arti jūros ir supranti, kad jau stovi ant sušalusio vandens luito, kuris gali bet kada atititrūktį nuo kranto.

Kaip kokį pingviniuką Lolo gal į vandenyną nenuneš, bet išsimaudyti galima.

Molo galinės grotos, kurios saugo nuo dundukų kokius tai jūreivių bokštelius (arba nuo mėsėdžių undinių molo lankytojus, nežinia gi) apkabinėtos jaunavedžių paliktomis spynutėmis.

(Judita & Rolandas. Užrakinti meilėje amžinai... TOP SECURITY)

Bet tai kiek džiaugsmo man tos spynos visada sukelia. Ateini ir gali čiupinti. Dar gali, jei šalia yra žmonių garsiai pasakyti "DABAR KĄ PALIES MANO BLOGIO RANKA - VISI IŠSISKIRS". Dažniausiai tik pasižiūri kaip į durnelę, bet kartais galima užtaikyti ir ant įdomesnių žmonių - vieni puola mušti per ranką ir bandyti kaip nors sulaikyti, o kiti "atčiupinti" savo gėrio ranka, kokia virgule ar kitu įnagiu.

Tos spynos tokios žavingai makabriškos, siejančios meilę ir bendro gyvenimo pradžią su kažkokiu tai užraktu, nelaisve, suvaržymu ar saugojimu naudojant pasyvią prievartą (spyną).

Dar mieste užmatėm va tokią va nesąmonę:

Čia į KTU studijuoti kviečiantis plakatas. Apačioje kairiajame kamputyje matomas jų naujas logotipas. Jis visai nieko. Senasis buvo panašesnis į margarino logotipą - karvė, retro atomas ir trys atšviesti lapai. Ar tai kažkas dar. Apie heraldiką, bent jau teigiantis taip, nusimanantis draugas man aiškino, kad senasis logotipas buvo košmarinis. Apie naują logotipą, kad jis košmariškas, gali kalbėti ir iš viso apie nieką nenusimanantys asmenys. Bet man tai jis visai fun.

Užtat šitas plakatas... jam aprašyti reikėtų net atskiro įrašo, bet kas ten žino ar rytojus bus iš viso (nors kašalotų aplinkui nesimato, mane ima kamuoti lengva paranoja. Gal tie grybai kokias sporas leidžia?...).

Tai labai trumpai.

Ką jis nori pasakyti?

Nu jo, jis gražus.

Bet ar jis teigia, kad mokslinis darbas ir namų ūkis vienodai svarbūs? Ar tai, kad abiems vienodai gerai/blogai pritaikomas KTU teikiamas išsilavinimas? Ar tai, kad vyrai kuria, moterys naudojasi? (na, nes kai kurios kolegijos taiko tokią reklaminę taktiką - stok pas mus, vairuok juodą BMW, pakabink paną, būk kietas. Tai čia gal toks hipster variantas tos pačios žinutės. Bet visgi manau apkeitus lytis, ar parinkus tik vieną lytį dingtų tik vienas iš daugelio šito plakato liapsusų).

Turiu hipotezę.

Kadangi jis nupieštas silver age komiksų amžiaus stiliumi, tai spėju, kad čia super herojus. Niekas nežino, kad Briucas Leinas, dienomis tik paprastas molekulinės biologijos doktorantas, vakarais tampa.... Lucy Lee! Geriausia pasaulio rizotų virėja ir padūkusia lovos karaliene. Rawr, Briucai. Uoj. Lucy Lee.

Šitą įrašą rašau iš Čili Picos. Atsekiau paskui Pievagrybių Pirkėją, nes ji atėjo pavakarieniauti, bo tingi gamintis.

Aš manau namie pasidarysiu avokadų salotų - dabar jaučiu didelę atsakomybę palepinti Tikę vis kitokiais vaisiais ir daržovėmis. Ji jaučiasi daug geriau.

Ryt vėl parašysiu.