Menai
Praeitą savaitą aplankiau „Materialusis siurrealizmo“ S. Dali paordą KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2). Ji veiks iki vasario 28 d., ją apžiūrėti galima trečiadieniais – sekmadieniais 11–19 val. Parodos bilieto kaina – 10 Lt, vaikai iki 7 metų įleidžiami nemokamai.
Prižiūrėtojai akylai seka, kad nieko nenukniauktum. Paroda tikrai įdomi, bei smagi - nežinau ar dėl pačių darbų gerumo (eskponuojamos S. Dali litografijos, medaliai, statulėlė ir panašiai), ar dėl garsios pavardės, bet į ją ateina daug žmonių, todėl nesijauti kaip koks vaiduoklis slankiojantis po tuščią salę.
(S. Dali skaito apie save.)
Po kelių dienų nuo parodos taip pat nuėjau į mokamą paskaitą apie siurrealizmą (čia tokie dalykai daug pigesni, nei Vilniuje :o ), ir sudalyvavau kūrybinėse dirbtuvėse, kuriose reikėjo nupiešti žmogaus figūrą siurrealistiškai.
Dabar jau geriau orientuojuosi, kuo siurrealizmas skiriasi nuo tiesiog fantastinio paveikslo :)
Bet savo sukurto masterpiec'o geriau nerodysiu :S ...
Medicina moksluose
Toliau džiaugiuosi skyrių mainais, kuriuos įvykdžiau su Emilija. Krūtinės chirurgijos skyrius, į kurį patekau daug labiau verda, nei sąnarių implantacijos iš kurio išėjau. Vis laukiu kol Emilija pasiūlys atsikeisti, bet ji sako, kad jai dabar geriau. Sunku patikėti, bet bandau.
Nuo paskutinio įrašo ką įdomesnio nuveikiau tai būtų gal vienas įvykis - pleuros ertmės punkcija ir drenažas. Procedūra nepaprastai paprasta.
(Pasivogtas paveikslėlis)
Specialų vamzdelį įvedi į ertmę esančią tarp plaučio ir krūtinės sienos (ji "išklota" ta vadinamąja pleura - vienas jos lapelis priaugęs prie krūtinės sienos, kitas prie plaučio, o tarp jų yra nedidelis skysčiu suteptas tarpelis, kuris mažina trintį kvėpuojant. Tam tikrų ligų metu tas tarpelis gali prisipildyti dideliu kiekiu skysčio ar oro ir jei jie nėra pašalinami plautis negali išsipūsti, o žmogus kvėpuoti).
Tik jeigu šiaip punkcijoms dažnai užtenka storos adatos, tai čia reikia pasidaryti kanalą, įvesti vamzdelį (stora adata greitai užsikimš, o jei ne, tai per ją skystis tekės labai lėtai), prisiūti vamzdelį prie krūtinės odos (nepaliekant tarpelio orui praeiti).
Viskas būtų gerai, bet man neužteko ryžto padaryti kanalui vamzdelio įvedimui ir jį vistiek padarė gydytojas. Kanalas - tai chirurginiais instrumentais padaroma "skylė" vamzdžiui įkišti. Tiesiog imti ir pradurti skylę ganėtinai žiauru, nes labai žeidžia audinius, nors daroma gelbstint gyvybę.
Bedarant kanalą ranką sulaikė suvokimas, kad nors ligonis nuskausmintas lidokainu vietiškai, tai praduriant sieninį pleuros lapelį (tą, kuris suaugęs su krūtinės siena), tai jam vis tiek skaudės. Ir skaudėjo.
Po to gavau šiek tiek paguodos, kad nieko tokio, priprasiu ir kad chirurgai dėl to niekada neoperuoja nei artimųjų, nei juos primenančių žmonių.
Pvz.: diagnozuoti artimajam apendicitą chirurgui yra labai sunku, nes čiuopiant negali taip paspausti, kad gautum reikiamą skausmingumą. Tau atrodo, kad spaudi, bet realiai nespaudi. Tiesiog negali. Tik labai nedidelė dalis gali daryti ir be "pratinimosi", kurie turi tam tikrų asmenybės akcentų ar sutrikimų.
Grįžtant prie atvejo, tai jis buvo įdomus tuom, kad vienoje pleuros pusėje ligoniui prisikaupė ~4L skysčio. Jis kaupėsi lėtai ir ligonis nesikreipė į gydytojus kol nepradėjo dusti ramybės būsenoje. Tuomet išsigando.
Tokiais atvejais skystį reikia būtinai išleisti - nors jis kaupiasi tik vienoje pusėje ir žmogus dar turi antrą plautį ir gali juo kvėpuoti, bet skysčiui kaupiantis toliau tarpuplautis - vieta, kurioje yra širdis, aorta, trachėja, stemplė, limfmazgiai ir dar kelios struktūros pradeda... stumtis! Itin pavojinga, nes širdis turi tam tikrą nuosavą nervinę sistemą ir nots ji labai gudri, bet ne visada susiorientuoja kas ir iš kur ją baksnoja, todėl gali sustoti refleksiškai, o ligonis mirti. O bet tačiau, nuleidžiant greitai didelį kiekį susikaupusios skysčio kiekį galima gauti vėl išsiskleidžiančio plaučio edemą (patinimą), o tai gali užvesti kitus procesus, kurie taip pat gali pasibaigti refleksų sukelta mirtimi arba elementariu uždusimu (plaučių edema neleidžia vykti dujų mainams).
Ligonį atvėžė po pietų, o sesutės nenorėjo duoti vieno procedūrai reikalingo daikto, nes šiaip ligoniai turi juos pirktis patys (ligonių kasos nekompensuoja) (sesučių taktika tokia - tegul dūsta, kol čia jau bus skubios pagalbos reikalas (ten jau kompensuoja)) ir apskritai tai jos jau namo nori eiti, jų darbo laikas baigėsi. Ligonis pats nusipirkti negalėjo. Argumentacija "Ką tau gaila mirštančiam žmogui?", jų neveikė, bet gydytojas galų gale kažkaip sugebėjo gauti, nors vienos sesutės pašaipus parėkavimas per visą ligoninės koridorių "tai taip ir pirksi visai ligoninei?" priveda iki tam tikro spėjimo.
(Internai visada pasiruošę padėti nesvarbu kokios beviltiškos ligonio perspektyvos ar kad jau 3 valandos, kaip baigėsi jų darbo laikas.*)
Kitas emociškai sunkesnis atvejis buvo pacientas, kurio anestezijai ("migdymui" operacijos metu) nepasirašė nė vienas anesteziologas, mat buvo didelė tikimybė, jog jis nebepabus. Chirugai sutiko jį operuoti, pacientui galima greita mirtis dėl operacijos irgi buvo patrauklesnė, nei lėta dėl jo ligos, bet buvo, kaip buvo ir jam teko grįžti namo.
Kalbant apie mirtis, tai vieną dieną, kai atėjau į skyrių išgirdau, kaip buvo aptarinėjama kineziterapijos studentė, kurią perkėlė iš reanimacijos skyriaus, nes ji visą naktį sėdėjo ir verkė kamputyje. Po to ją sutikau, pakalbėjom, ji iš tiesų negalėjo pakelti mirties vaizdo. Norėjau pasakyti, kad mirštant žmogui reikia ne spoksoti, bet susilaikiau. Skyriuje apie ją kalbėjo visiškai nepašaipiai, daugiau apie tai, kad gal durna mintis buvo ją ten iš viso nusiųsti.
Penktadienis buvo įdomi diena, reikėjo daug vaikščioti ligoninės rūsiais (jie platūs be krašto be galo, kurti šaltojo karo metais, kad nelaimės atveju sutalpintų visą ligoninę, paprasti darbuotojai važinėja iš taškų A į taškus B dviračiais) ir vis sutikdavau dar pasimetusių kineziterapiautų. Jie it kokios medūzos, baltais chalatais slenka lėtai tamsoje koridoriais, kur šviečia tik kas trečia lempa, drėgna, tylu, o jeigu žinai kur pasukti, tai dar ir žolyte kvepia.
Nors manau apduję jie ne nuo žolės. Kažkaip įtariu, kad jiems sunkiau, nei mums.
Kiekvieną rytą išeidama iš namų link ligoninės ant laiptų pagaunu save galvoj girdint vis kitokią dainą. Vieną dieną girdėjau JAWS filmo muziką. Po to stebėjau vieną operaciją - man ten nedavė nieko daryti, nes įvertino, kad per didelė rizika prileisti interno rankytes. Bet leido žiūrėti per petį. Kad smegenys netinginiautų vėl kartojau tą muziką (antraip būčiau turėjusi klausytis tyliai fone skambančio pensininkų radijo). Ir kaip tyčia - muzikos kulminacijoje tarsi pati pratrūko viena stambi kraujagyslė. Bet taip mistiškai, kad vėliau vienas operacijos asistentų pasakė "kažkaks "Final Destination"".
Pacientas išgyveno.
Koks įdomus sutapimas. Tikriausiai gyvenime daugiau nepasikartos, tai vat nusprendžiau užsirašyti.
Medicina šiaip :)
Vis niekaip nesibaigia lėtinio streso tyrinėjimai smegenyse. Pats stresas yra organizmui geras dalykas - jis veikia stimuliuojančiai, o smegenyse net paskatina kamienines ląsteles (jų mes šiek tiek visi turime) dalintis ir gamintis naujiems neuronams. O bet tačiau - lėtinis stresas pastumia šias dalybas link kitokių ląstelių - link tokių, kurios skirtos saugoti seniems. Šis procesas ryškiausiai vyksta smegenų dalyje atsakingoje už emocijas ir atmintį. Atrodytų labai naudinga norint išsaugoti inforamciją, ar ne? Deje, veikia priešingai, nes neleidžia taisyti senoje informacijoje įsiveliančių klaidų. Lėtinis stresas veda link "užsiciklinimo".
Norint palaikyti sveikas smegenis reikia nevengti trumpalaikių stresinių situacijų, bet kuo labiau lėtinių.
Kita įdomybė - gimda pati paruošia tarsi "egzaminą" į ją besiimplantuojančiam embrionui. Jeigu gimdos veikla nesutrikusi ji aktyviai neleidžia implantuotis ar imuninės ląstelės nužudo netinkamus embrionus (kiekvienos moters organizmas būna nusibrėžęs nuosavą ribą, kur tinkamas, kur ne). Kai kuriais nevaisingumo atvejais šis egzaminas būna sutrikęs - gimda atmeta stiprius ir sveikus embrionus (neįvyksta implantacija), bet leidžia implantuotis nesveikiems, kurie vėliau nepajėgia vystytis ir žūva.
Tokio nevaisingumo gydymo galimos dvi kryptys - pirmoji, tai padėti gimdai persiorientuoti ir vėl vykdyti normalią patikrą, antroji - padėti išgyventi tokiems embrionams. Abi kryptys kelia daug etinių klausimų. Tarkime moteris gyvena šalyje, kurioje abortai draudžiami ir atsisako gydymo "pasimetusiai" gimdai "pataisyti" ir nenaudoja kitokių apsaugos priemonių. Ar tokiu atveju ji gali būti laikoma pažeidusi abortų draudimo įstatymą? Ir panašiai.
Tikė
Tikė tai mūsų žiurkėnė. Ana baisiai greitai užaugo. Ant rankų dar neeina. Kitą savaitę tikiuosi ją kaip nors išmyluoti, kad ateitų. Bėda, kad kai jau atrodo, kad sekančią dieną išlįs ar ateis, aptinku Pievagrybių Pirkėją bandančią paimti šnypšiančią Tikę plika ranka, arba labai garsiai spygaujančia šalia jos :'( Ir likusią dienos dalį Tikė nebelenda iš namuko.
Sužinojau, kad jeigu kyla noras veisti Sirijos žiurkėnus reikia atsargiai poruoti tam tikrų požymių turinčius žiurkėnus - jie būna su išgyvenimu nesuderinamų genų nešiotojai ir dėl bent ketvirtadalis vados persiledžia ar gimsta negyvi. Nėščia žiurkėnė taip pat gali žūti, jei vaisiai žūsta vėlyvesnėse nėštumo stadijose.
Sužinojau, kad jeigu kyla noras veisti Sirijos žiurkėnus reikia atsargiai poruoti tam tikrų požymių turinčius žiurkėnus - jie būna su išgyvenimu nesuderinamų genų nešiotojai ir dėl bent ketvirtadalis vados persiledžia ar gimsta negyvi. Nėščia žiurkėnė taip pat gali žūti, jei vaisiai žūsta vėlyvesnėse nėštumo stadijose.
Reikia vengti poruoti tokius žiurkėnus: pilką + pilką, ir demėtą su kitu tokiu pat. Dėmėti atrodo maždaug taip:
Labai įdomu. Pasirodo dauguma namuose laikomų Sirijos žiurkėnų kilo vos iš keturių sibsų (brolių ir seserų), o nemaža dalis parduodamų gyvūnų prekių parduotuvėse gali būti atsekti iki kokios nors laboratorijos, kurios tyrimams buvo išveisti ir dėl to turi specifinį kailiuką ar kitus požymius.
Jeigu norėčiau suporuoti Tikę su kokiu kavalierium, tai viskas užtruktų bent pora dienų - pirmiausiai tai Sirijos žiurkėnės būna vaisingos tik kas ketvirtą dieną - tuo metu jos rujoja, ar kaip pasakyti. Antra - tai, kad pridėsi tuo metu prie jos patiną dar nieko nereiškia, jis turi jai patikti. Jei nepatiks, tai jinai duos jam į galvą.
Nors gali duoti ir po poravimosi šiaip.
Jeigu norėčiau suporuoti Tikę su kokiu kavalierium, tai viskas užtruktų bent pora dienų - pirmiausiai tai Sirijos žiurkėnės būna vaisingos tik kas ketvirtą dieną - tuo metu jos rujoja, ar kaip pasakyti. Antra - tai, kad pridėsi tuo metu prie jos patiną dar nieko nereiškia, jis turi jai patikti. Jei nepatiks, tai jinai duos jam į galvą.
Nors gali duoti ir po poravimosi šiaip.
* HAI. WE INTURNS. U HAS NEED FOR HELP?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą