Klaipėda - 28 diena - vasario išlaidos

Šį mėnesį išleidau (neskaičiuojant komunalinių) 1895.73 Lt. Tūkstantį aštuonis šimtus keturiasdešimt penkis litus ir septyniasdešimt tris centus. JĖZUSMARIJA su visais kūlverstukais ir jūrų arkliukais. 

Man tai čia siaubingai daug. Pamačiusi kiek išleidau net susiradau vietų, kur galėčiau kreiptis dėl darbo, bet dar dvejoju, nes mano mokslinio darbo vadovė vis dar neatršo, tai nenoriu pradėti dirrbti penkiolikos darbų vienu metu.

Prie minėtos sumos dar pridėjau 50LT tom išlaidom, kurių nesuskaičiavau.

(UGLY CHART IS UGLY)

Išlaidos pasiskirstė taip:

490.06 Lt Namai ir buitis

423.31 Lt Maistas

208.95 Lt Transportas

205.18 Lt Žiurkėnas

181.05 Lt Pramogos

157.29 Lt Mokslo išlaidos

50.46 Lt Triopsai

46.25 Lt Paštas

30.92 Lt Higiena

19.81 Lt Dovanos

15 Lt Mob ryšys

12.1 Lt Drabužiai

8.15 Lt Medicininės prekės

7.19 Lt Kanceliarinės prekės

Šį mėnesį už butą, kuriame gyvenu, mokėjau tik savo nuomos dalį - 300 Lt. Komunalinių dar ne, jais pasidomėti ir pasirūpinti buvo vienos kambariokės darbas, man ir kitai kambariokei -  tik sumokėti savo dalis. Kol kas jokių žinių. Manau tai būtų dar ~400 Lt. Šildymas, vanduo, elektra, dujos, kitos paslaugos ir t.t. Vilniuje vyras už mažesnį plotą, nei čia sumokėjo ~1000 LT, gyvendamas vienas, tai bandau pritempti.

Likę 190.06 lito suėjo kitom išlaidom - patalynei, skalbimo krepšiui, tualetiniam popieriui ir t.t. Patalynė daiktas nepigus, na, o kitos išlaidos susidėjo. Nes gyventi su vienkartiniais popieriniais rankšluosčiais daug paprasčiau. ŠA!

(Jan van Huysum 1743)

95.91 Lt Pietūs ligoninėje ir kavinėse - pirmosiomis dienomis pigiai papietavome vietinėse maistukinėse vėliau užsipirkau pietus ligoninėje darbuotojų valgykloje. Jie labai pigūs, bet siaubingai sūrūs. Tad nežinau ar pirksiu kitam mėnesiui. Pigumas tiesiog gerai, bet didelis maisto sūrumas labai negerai.

64.21 Lt Kava, kavutė, kavutėlė. Porą kartų nuėjau į vero cafe ir coffee inn'ą. Ten kava ~7-8 LT, dar litas į TIPS kiaulę taupyklę. Pirkau tirpios kavos stiklainį namo, mažų pakelių į budėjimus, neatsispirdavau ir viliojantiems kavos aparatams ar kavai traukinyje...

76.29 LT Skanėstai visokie ten. Į šitą dalį suskaičiavau rūkytas mėsas, čipsus, bandeles, užtepėles ir viską kitą, kas yra gatavas daiktas ir velnias žino ko ten jame yra. Maistas be kurio tikrai galima išgyventi, ir netgi būtų pageidautina.

50.74 LT Vaisiai ir 30.03 LT daržovės. Kasdien stengiausi suvalgyti bent kažkiek šviežių vaisių ir daržovių. Viso jų sugraužiau šiek tiek daugiau nei 20kg, bendrai paėmus ~700g per dieną, kas jau visai nieko. Vilniuje žmonės nelegaliai prekiauja cigaretėmis ir alkoholiu, Klaipėdoje - vaisiais ką tik iškrautais iš laivų. Bet tokių aš nepirkau. Neskaičiavau to, ką suniomninau ligoninėje ar kavinėse.

19.24 LT Grūdai. Skanieji grūdeliai mano pusryčių košytėms.

45.2 Lt Mėsa. Viso suvalgiau 1,5kg mėsos, kurią nusipirkau savarankiškai, o ne gavau maistukinėse. Ligoninės valgykloje mėsa man keldavo daugiausia mįslių.

Kas čia?

Kuri čia gyvūno dalis?

20.99 LT Makaronai. Turiu silpnybę spalvotiems makaronams. Dabar dar atradau grikių makaronus. Labai skanūs.

29.67 LT Pienas. Ant kažko košes reikia virti. Pieną taip pat pilu į arbatą, kavą, vakarais kartais pasidarau mikrobangėje kakavos. Nors kambariokė sako, kad ten jau nebesiskaito už pieną.

13.35 LT Duona.  8.07 LT Prieskoniai.

8.99 LT Kiaušiniai. Kiaušinius pirkau tik kartą, kažkokius neva ekologiškus. Iš skonio nelabai ekologiški buvo.

8.49 LT Arbata. Nusipirkau poką arbatos pakeliuose, kad galėčiau nusinešti į naktinius budėjimus.

15.21 LT Džiovinti vaisiai. Pagrinde džiovinti kinkanai ir imbieras į rytinę košę.

7.99 LT Sviestas. Dažniausiai pusę poko sukepu, kitą pusę įdedu į kokį pyragą.

3.98 LT Vanduo. Pirkau porą kartų į traukinį, nes nespėjau įsipilti namie.

Kažkaip namai be naminio gyvūno ne namai. Tai nupirkau žiurkėnę. Brangiausiai kainavo jos narvas 103 Lt. Ir ne, triopsų išlaidos neišvengiamos.

Taip pat skaičiuoju, kad 100 LT išleidau knygų mugėje. Gal mažiau, gal daugiau, bijau gilintis xD Kitką suvalgė ausinės ausinukui, tapybos užsiėmimai, "Literatūra ir menas" ir panašiai.

Kas dar... na 30 LT sumokėjau už pašto dėžutės nuomą. 

Tai viskas dėjos, dėjos ir susidėjo. 

D: tikiuosi kitą mėnesį bus mažiau.

Klaipėda - 26 diena - turiu pašto adresą ir telefono numerį

Šiandien budėjimas praėjo ramiai. Buvo paskutinis kartas, kai budėjau ne viena. Nors kita internė didžiąją nakties dalį miegojo. Vėliau už tai atsakingas asmuo bandė juokais ar ne duoti jai velnių, tai pasakiau, kad mes sutarėme į iškvietimus eiti po vieną - aš einu, o jei būtų antras tuo pat metu, eitų ji. Čia tokia optimizacija. Pakraipė galvą, ir paliko taip.

Su naktiniais budėjimais yra vienas didelis pseudominusas - kai viskas gerai, tai tiesiog sėdi ir lauki. Ir nelabai gali kažkuo užsiimti. Negali veikti nieko labai įtraukiančio ir negali veikti kažko, kam reikėtų daug jėgų (pvz.: mokytis), bo nuvargsi ir tokia tad tada nauda iš tavęs bus.

Pseudominusas todėl, kad, žvelgiant plačiau, tokie budėjimai yra patys geriausi - tai reiškia, kad pacientai ramiai miegojo ir nieko netikėto nenutiko. Iš netikėtų dalykų realiai netikėti yra tik vadinamieji "buitiniai įvykiai". Butiniai įvykiai tai gali būti bet kas, kas nesusiję su medicina - nuo žaibo smūgio į ligoninę (vienas darbuotojas pasakojo, kad sykę per naktį net du kartus trenkė :o ), iki kažkieno dievai žino kaip atboginto ir paleisto krokodilo rūsyje. Teoriškai personalas turėtų būti apmokytas ką daryti jų atvejais, būti atsakingi asmenys (tokie laimė dažniausiai yra), bet visko nenumatysi. Pavyzdžiui hipotetinis pavojingo gyvūno atvejis - jo gaudytojus išsikvieti, bet ką su juo daryti kol atvyks? :D Stovėti kokiam internui su šluotkočiu ir baksnoti, kad nesugalvotų lįsti toliau nuo šilto radiatoriaus?

Dar šiandien užbaigiau vieną savo rankdarbėlių skirtų lavinti smulkiąją rankų motoriką.

Nežinau kiek ten jinai palavėjo, bet manau šitas pūstaakis ešerys visai gražiai išėjo:

Toliau klijuosiu popierinį tanką, o po to gal pamėginsiu padrožinėti. Jūra išmeta įdomių medgalių, kurie kai išdžiūna būna lengvi ir minkšti.

Dar laisvalaikiu skaitinėju apie žiurkėnų anatomiją ir fiziologiją.  Šitoje knygoje (laisvai prieinama skaitymui) radau kelias įdomias iliustracijas:

Žiurkėnai maistą į urvą nešasi jį užsikišę už žandų. Ten daug telpa. Čia retgenograma, kur žiurkėnui už žandų buvo suleista kontrastinio skysčio.

Žiurkėnai neturi tokio krūtinkaulio kaip žmogus. Žiurkėnų krūtinkaulio atitikmuo yra sudarytas iš gyvenimo eigoje kaulėjančių atskirų kauliukų. Dėl to žiurkėno krūtinės ląsta paslankesnė, nei žmogaus ir jis gali smarkiai išsiriesti (ar pralįsti pro mažas angas - jeigu prakiša galvą, tai krūtinė irgi pralenda).

Kaukolės rentgenograma. Žiurkėnų dantys auga visą gyvenimą, nes jie nudyla jiems graužiant įvairius daiktus. Žiurkėnams graužimas teikia daug pasitenkinimo ir jie gali graužti ką nors tiesiog, nes patinka ir smagu. 

Jei ką graužti nėra, tai dantys gali peraugti ir tuomet žiurkėnas nebegali išsižioti ir  mirti badu - reikia patrumpinti. Iš šono atrodo baisiai (imama dildė į vieną ranką, žiurkėnas į kitą ir dildoma), bet jų dantys nejaučia taip skausmo, kaip žmonių. Skausmo nejautimas kartais suveikia priešingai - žiurkėnas graužia kažką per kieto, dėl ko viršutinių kandžių šaknys pakeičia anatominę vietą ir gali pažeisti smegenis :< 

Skyriuje vienas vyresnis gydytojas pasiguodė, kad jam labai gaila, jog dabar chirurgijos rezidentai nebegali savo tobulėjimo tikslais operuoti šimtų kačių, šunų ir smulkesnių gyvūnų (pvz.: iš pradžių žarną nupjauti, tada prisiūti atgal).

Kai pasakiau, kad namie auginu žiurkėną pirkas klausimas buvo ką jam darysiu, atsakiau, kad rūpinsiuos ir mylėsiu. Vilniuje irgi dalis dėstytojų girdavosi, kaip studentaudami vieną operaciją atliko dešimčiai šūnų, kitą penkiolikai ir t.t. 

O mes dažniausiai žiūrim pakreipę galveles ir nesuprantame pudrina čia mums smegenį ar ne xD

Pafilmavau Tikės, bet video po kelis šimtus MB, o aš dabar naudojuosi internetu per mob tel ryšį, tai tie video palauks, kol nueisiu iki kiokios kavaskylės.

o bet tačiau, turiu dabar pašto dėžutę. Jos adresas:

Justei Latauskienei

Pašto dėžutė 22

Liepų g. 16

Klaipėda

Galite man atsiųsti visokių gėrybių ir smagybių, tik nesiųskite nieko didelio, bo dėžutė yra standartinio voko dydžio :) Dar turiu nr. kuriuo man galite atsiųsti kokį anekdotą ar paskambinti pakalbėti durnom ar rimtom temom.

+37064567385

Jei neatsiliepiu, tai arba dirbu, arba nesu prie būtent šito telefono, arba tiesiog klaidžioju dimencijoje X. Nu miegu, begėdiškai griaunu ekosistemą šerdama kirus iš kambariokių atimta sužiedėjusia duona ir panašiai.

O jei šitą įrašą skaitote vėliau, nei 2014-04-20, tai nieko nesiųskite tuo adresu (dėžutę paėmiau tik kovui ir balandžiui, tą 20 dieną iš lempos rašau palikdama 10 dienų paštui) ir neskambykite, nebent blogo šone vis dar kabo, kad galite xD 

Klaipėda - 24 diena - auksiniai triūsikai ir gintarai

Savaitgalį, taip atspėjot, vėl buvau grįžusi į Vilnių.

Buvau knygų mugėje.

O grįžtant/keliaujant atgal į Klaipėda visas vagonas šnekučiavosi apie mugės įspūdžius, skaitė ten įsigytas knygas ir jomis mainėsi. Jei nelabai įsivaizduojate, tai ta Vilniaus knygų mugė yra ganėtinai panaši į didelį knygyną. Diiiiiiidelį knygyną.

Važiuodama traukiniu ir vėl neatsispyriau palydovės pasiūlytai arbatai.  Mano bėjėgiškas mėginimas jos atsigerti neapsilaisčius sukėlė didelį aplinkui sėdėjusių žmonių susidomėjimą ir jie tarsi užhipnotizuoti stebėjo mano frustaciją mėginant nuimti dangtelį, o vėliau jį uždėti. Nuo spoksojimo gelbėjausi greitai kuprinėje rasta knygiūkšte, kurią galop iš tos gėdos ir perskaičiau.

Tai buvo Juan Marsé "Mergina aukso kelnaitėmis".

Kainavo tik 4.99 Lt - gulėjo knygyne prie akcijos, kurios tikslaus pavadinimo neatsimenu, bet prasmė maždaug tokia "ar tu vienas per valentinkę?".

Po to internetuose radau, kad daug kas ją parduoda už 1.99 Lt ar net už 0.99 Lt. 

Kaip siaubingai išsileidau.

Knygų mugėje dar netyčia apsivėplinau nusipirkdama knygą už 5Lt, kuri maniau bus apie žiurkėnus, nors ji nebuvo apie žiurkėnus ir vėliau paslėpiau savo liūdesį ją įkišdama į Vilniuje esančią dėžę su knygomis ir kitokiomis šmutkėmis, kurios kada nors kaip nors kur nors ką nors sau ras. Trumpai - žiūrėsim po remonto.

Grįžtant prie minėtosios knygos, tai jai daug labiau būtų tikęs pavadinimas "Merga auksiniais triūsikais", bet su vertėju nepasiginčysi.

Knygoje iš esmės tėra du tikri personažai - senas memuarus rašantis fašistas ir jo dukterėčia, gyvenanti pagal logiką "jei skauda galvą, vadinasi reikia pačiulpti". Kiti veikėjai antraeiliai ir daugiau reikalingi sulipinti šiem dviem.

41 psl.:

 "- Žavinga. O ar tiesa, kad tetulė tave išdulkino prie fortepijono? 

- Valdyk liežuvį. Tai buvo papraščiausias pianinas."

Dukterėčia nori apie dėdę parašyti straipsnį, prie progos su juo dar ir permiegoti. Didžioji dalis knygos taip ir sukasi apie tai, kaip jis rašo memuarus, kaip ji juos perrašo, kaip ji sako ką apie jį rašys, kaip jis pats gerai nežino ką rašyti. Visi pasimetę, bet tiksliai žino kur eina.

64 psl.:

"- /../ Gal nori perskaityti, kaip pristačiau tave? Tai bus įvadas reportažui apie tave. - Ji atsivertė aplankalą ir nusišypsojo. - Paklausyk. Atsikėlęs ryte jis stengiasi nežiūrėti į save veidrodyje. Jis mėgaujasi savo vienatve ir sutepta reputacija, prakaulus ir švelnių judesių. Plonyčiai žili plaukai sušukuoti pakaušio link, ant kaklo pasirišęs juodą skepetaitę, su kariškais, rūpestingai išblukintais marškiniais: taip vilkėdamas jis kasdien išeina pasivaikščioti vakarine pakrante, kartais vienas, kartais su šunimi, kurčias savo paties kurtumui ir legendoms apie jėgos struktūras (kurios savo tikrovės apibūdinimą primetė dekretu) kurti. Jis kiekvieną dieną ieško priežasčių, prisimena save jauną ir dailų veidrodžiuose, kuriuos skuba aplenkti, vis dirsčioja vogčiomis, tarsi pats save šnipinėtų. Su rūsčia veido išraiška slankioja po namus nepatikliai įsitempęs, šiek tiek visu kūnu atsilošęs, lyg baimintųsi prieš akis kažko sprogstant. Balsas prislopęs, bet nuoširdus. Vis dar žavingas pagyvenęs vyriškis. Todėl nieko keista, jei, nepaisant bjaurios praeities, atsirastų jo traukai neatsispirianti moteris. Kam neigti tai, kas akivaizdu?

- Man regis, paskutinis pastebėjimas perdėtas. Visa kita gana įtaigu, nors jei atvirai, tai braška ties kiekviena siūle. Pompastiška ir pretenzinga".

Galų gale jie permiega. Toliau eilutė spoiler'is ir turėtų pasimatyti tik ją pažymėjus pelyte:

Bet iš tiesų tai ji jo duktė, ne dukterėčia.

Man asmeniškai knygoje įdomiausia buvo taip, kaip memuarų rašytojas bando dalį memuarų išgalvoti, kad būtų taip, kaip jam "patogu". Bet, kaip su bet kuriais specialiai išgalvotais intarpais nutinka tam tikras bjaurus dalykas. Vėl spoiler'is:

Paaiškėja, kad jie yra tiesa. Ir net nusišauta neišeina.

153 psl.:

 "Memuarų autorius pakėlė abudu smilius virš klaviatūros. Stop, per daug neįsijausk: sutelkt skaitytojo dėmesį ne į tai, kad griežtu pasakojimo požiūriu bus nemenka klaida, bet mano slaptoji priežastis - pateisinti save. Kodėl tiek ilgai planavęs ir svarstęs dabar taip neatsargiai ir aplaidžiai siekiu to, ką sumaniau su tais fiktyviais intarpais? Tai kodėl aš iki koktumo neriuos iš kailio, stengdamasis tuos prisiminimus susieti su kažkokiais tikrovės faktais? O gal man jau neberūpi viešai teisintis dėl nešlovingos vakardienos, tiesiog suteikusios galimybę pakeisti istoriją ir iškovoti, kad praeities upė - drumzlina ir skaidri, kam dabar tai rūpi - plukdytų srovę atgal, iki savo šaltinio, ir sugrąžintų man tai, ko kadaise atsisakiau arba kas iš manęs buvo paimta?"

Kaip traukiniui visai gerai susiskaitė, tik dabar nežinau kur man tą knygą iškišti. Bandysiu įkišti kambariokėms, o jei neims tai gal kur netyčia paliksiu ar nusišypsos laimė ir rasiu knygų mainų lentyną, kur ją išsimainysiu į absoliutų niekį a.k.a. borankos skylę.

Kalbant apie kambariokes, tai savaitgalį prie mūsų ūkio prisijungė vienos kambariokės antra pusė ir man teko užleisti savo dviejų čiužinių gūžtą mainais į vieno čiužinio lizdą. Jame sunku miegoti, nes tai pati normaliausia lova (taigi mano laisvamylės galūnės yra nuolatinėje grėsmėje iškristi), ir, kaip prideranti dažnai nuomojamo būsto lovai, atsiduodanti nesuvokiamu kvapu, kuris man asmeniškai panašiausias į kažkieno šlapimo kvapą. Ir jis čia tikriausiai jau daug daug daug metų. Net kai lova bus išmesta, jo šmėkla vis tiek klaidžios.

(Jei nežinote kas čia toks, tai taip, bajeris visai nejuokingas)

Pirmadienis buvo stebėtinai lengvas. Aš net rankų nesiploviau - tik stebėjau kelias operacijas. Vienos metu gavau pliusą už tai, kad pajungiau monitorių, kad dirbtų ir nereikėjo kviesti techniko (kažkas buvo jį išjungęs). Kas buvo visai nesunku padaryti, nes vėpsojau kaip jis mėginamas pajungti ir tiesiog buvo likęs vienas neišvaizdus laidas, kurio niekas nebandė įkišti į vieną neišvaizdžią skylę.

Aš tikra technikos virtuozė. Štai dar galvoju, kad Tikės naktimis sukamą ratuką galima kaip nors paoptimizuoti.

Keli variantai yra:

A) padaryti, kad Tikė bėgtų, suktų ratą, ratas generuotų elektrą, šviestų lemputė. Pliusas - šūstra idėja, kurios įgyvendinimas teiktų daugiau džiaugsmo, nei sugebėjimas pataikyti laidą. Minusas - būdams, kaip tą įgyvendinti, sugalvoju variantus, kur reiktų daug magnetukų. Ir neįsivaizduoju kur būtent tokių, kokių noriu gauti Klaipėdoje. Taip pat tai apsunkintų Tikės ratuką ir nežinau ar Tikė norėtų savo aerobinę treniruotę pakeisti į kačialką...

(Iliustracija iš čia)

B) Tiesiog pajungti prie Tikės ratuko dviračio "kompiuterį" ir skaičiuoti kokiu greičiu ir kiek per naktį Tikė nubėga. 

...

Tai manau nuo B pradėsiu, kai tik bus proga rasti tokią šmutkę.

Dar kambariokė padėjo pe e-bay nusipirkti triopsų kiaušinėlių. Jų dar nepradėjau perinti, bet dabar kaip tik padarysiu pertrauką nuo rašymo ir pastatysiu dėžę su vandeniu ir termometru jų emigrantiškai daliai (kiaušinėliai iš vokiečių). Jei ryte temperatūra bus gera, supilsiu smėlį su kiaušinėliais. Jei ne kažką, žiūrėsiu kaip šildyt.

(iš čia)

Grįžau. Viską sustačiau. Valandą maklinėjau. Bet ten kur pastačiau vos 20 laipsnių šilumos pagal Celcijų. Pristūmiau 25W lempą - ne kažką. Jaučiu kaip skeletonėju.

Šiandien po darbų su Emilija (kuri rašo apie internatūrą labai įdomų blogą, bet Jūs jo neikite skaityti, nes paskaitysite ir po to manęs nebeskaitysite), išėjome į miestą, nes švietė saulutė, čiulbėjo kirai, dvelkė žvarbus vėjelis, mano baigiamojo darbo vadovė vis dar neatrašė, o Emilijos šiaip nekamavo įkyrios mintys. Planavome eiti piešti, bet sekdamos juodas katytes atsidūrėme prie kelto ir nieko nebeliko tik keltis į Smiltynę.

Kas buvo labai pigu.

2.9 lito.

Už abi puses.

O viduje dar galima nusipirkti kavos iš aparato už 1.6 Lt.

Pajūrybe sprogsta kačiukai, kalasi gėlyčių daigai, žalia ir pilna pilna baltų traškančių kriauklelių. Žinote tą jausmą, kai atsikeli anksti ryte po šalčių ir visas ledas tavo?

Tai visos kriauklės buvo mūsų.

Pastebėjome, kad žmonės kažką kapstinėja ir nubėgome pažiūrėti ką.

O pasirodo jie rinko gintarėlius! Tose juodos šiupenose jų buvo pilna (dar radom vieną gyvenimo sunkumų neatlaikiusį krabą, bet jo egzoskeletą susirinko Emilija ir nežinau ką su juo darys. Gal kokį pakabutį).

(Atsitiktinė išplovų nuotrauka)

Kai kurie žmonės meistriškai gaudė gintarą iš bangų pasinaudodami pagaliais, lentomis, šakomis ir kitokiais daiktais. Kadangi tokių gudrybių ir suktybių nemokėjau, tai tiesiog pasirinkau sau labiau į akis kritusios smulkmės. Po to rankos ėmė žvirbti ir mes nuėjome jūros krantu iki molo. Grįžome jau marių krantu atgal iki senosios perkėlos. Pakeliui sušalo dar ir galvos, bei šlaunys.

(Taip aš aplankiau jau abu molus. Ant šito spynų neradau)

Namie gintarėlius išploviau, radau vieną stikliuką, apžiūrėjau ir net susiskaičiavau - jų apie 350.

(mano lobis)

Nuostabiausia tai, kad dalis jų turi visokių inkliuzų. Nė viename neradau vabaliuko, bet keliuse mažyčius samanų fragmentus ar šiaip kokio tai įstrigusio purvo. Kai kurie pailgi ir panašūs į nulūžusius varveklius, kai kurie grublėti.

Tikiuosi sustingusio iprito neprisirinkau xD

O šitas mano mėgstamiausias - ne didžiausias, ne gražiausias, bet niekaip nesuprantu, kas jame įstrigo.

Ryt budžiu, tai parašysiu po poros dienų :>

PS - pagaliau išsinuomojau pašto dėžutę. Nuo kovo galėsiu į ją gauti laiškus. Sekančiam įraše parašysiu adresą :D

Klaipėda - 20 diena - 32 valandos ligoninėje

Šią savaitę vienu metu sugebėjau ligoninėje praleisti 32 valandas. Po to jau laaabai norėjosi eiti namo pamiegoti :D Aišku tarp tų 32 valandų sugebėjau kelias numigti susisukusi viename gydytojų kabinete kaip koks internas žvėrelis. Kelias smagiai papliurpti su kitais internais, kelias skirti valgymui ir higienai, o dar kelias paskaityti mokslinių naujienų ir straipsnių (nors viena internė niekaip nesupranta kam to reikia). 

Labai pavargau, bet daug pamačiau, daug išmokau, dar daugiau ko suklydau ir kartais visai nusigrybavau. Vienas gydytojas sako, kad man dar iki tikro grybavimo toli, nes, cituoju "kol prakaitas šikna nebėga ir pirmo kauburėlio nesukasi, tai iš tiesų mokytis nepradedi".

Scary.

Kol kas nemaloniausi mano nutikimai yra nebent švelniai ant manęs klykianti instrumentatorė (čia tas žmogus, kuris operacinėje operatoriui (tas, kuris operuoja) ir jo asistentams (tie, kurie padeda (kiti chirurgai, internai ir panš.)) paduoda instrumentus), kad nesulaužyčiau optikos. Ar pasakymai "o tu namie siūk. Daug siūk. Visą paraloną susiūk kiek rasi. Siūk nuo ryto iki vakaro. Gal nors kažkiek greičiau siūsi". 

Tai iki šlapios šiknos dar toli... Labai toli :D Kai būna kažkas keblesnio gydytojai dažniausiai pasako "Ne, Džustina dabar tau neduosiu daryti. Bet gali papurkšti/palaikyti/pasiurbti/nukirpti/etc." ar "Gal tu tiesiog pastovėk šalia ir pažiūrėk, ok?".

O aš "Ok." Ir tyliai atsidūstu... su palengvėjimu. Stoviu. Vėpsau. Mėgaujuosi. Žinau, kad mėgautis chirurgijos skyriuje esančia tvarka ir jų medicininėmis taktikomis, kai kurių studentų nuomone ganėtinai psichopatiška, bet nieko negaliu padaryti >o>

Taip malonu, kai tave šiltai susuka į sterilius drabužius, užraišioja, užpakuoja ir dar užmauna gumines pirštines, kurios priglunda kaip antra oda ir jas nusiėmęs kurį laiką jautiesi tarsi nuogas. Plius, nereikia ddažytis ar kitaip puoštis (tiksliau net negalima), ko ir taip nedarau. Per beveik visą mėnesį laiko tik vienas žmogus pajuokavo dėl to, jog nesidažau ir nesipuošiu.

Visi operacinėje būna apsirengę taip pat, tik anesteziologai kartais būna apsirengę kitokio sukirpimo ar spalvų darbo drabužiais (jie vadinami pižamomis) :D panašiai kaip StarTreke. 

Stovėjimas po 3-4 h trunkančias operacijas irgi geriau, nei sedėjimas - mano nugara dar niekada nesijautė taip puikiai. Vis dar atsistoju nepatogiomis pozomis, bet ilgiau dirbantys sako, kad dar tiesiog nemoku kaip atsistoti patogia. Kaip kad pradedantis muzikantas kiekvieną natą groja atskirai su atskiru impulsu, o ne visą kūrinį lengvai vienu prisėdimu.

Chirurgu būti nenoriu. Stebėti ir dalyvauti operacijomis man malonu, bet neveža.

Perėjusi namo nemąstau apie būdus kaip būtų galima patobulinti jas, nemodeliuoju galimų klaidų ar situacijų, neimprovizuoju ir t.t. Nejaučiu profesinio ambicingumo, tik studentišką entuziazmą ir susidomėjimą. Na gerai, kažkiek gal mąstau apie operacijas ir taip, bet ne taip smarkiai, kaip apie kitas medicinos sritis.

(Mano nuodų rinkinukas prieš einant miegoti po tokios ilgos dienos - imbierinis alus, čipsai ir druska voniai. Ne ta druska. O normali druska tikrai voniai. NaCl)

Dar išmokau kaip reikia klausti kai kas nors neaišku. Ne "kas čia?" ar "kodėl taip?".

Pateiksiu pavyzdį su vaisiais. 

Blogas klausimas:

- M. Kas čia?

Gauna blogą atsakymą:

- Vaisius, kvaiša.

Geresnis klausimas:

- Ar čia obuolys?

Gauna geresnį atsakymą:

- Ne, čia ananasas. Šiaip ne kasant lysvę reikia mokytis ką sodinsi.

Geriausias klausimas:

- Matau, jog šis vaisius turi žalius aštrius lapus ir dantytą gelsvą paviršių. Ar šis vaisius galėtų būti braškė? Manau jis dar gėltų būti konkrėžis, bet žinau, kad šiose vietose pušys neaauga.

Gauna geriausią atsakymą:

 - Ne, čia ananasas. Braškės pirmiausiai yra mažesnės, raudonos ir su taškučiais, be tokių lapų. Žinoma kartais ananasai irgi būna be lapų. Nepabėk, po to parodysiu nuotraukų kolekciją belapių anansanų.

O kol rodo ateina kitas sodinykas kavos užsiplikyti ir dar jam būna pranešta apie tavo botanogeografinį kreatinizmą. Jis nustemba "o tai, ten ne konkorėžis???".

 :D FUN FUN FUN

(ne ananasas)

Iš įdomesnių savaitės nuotykių tikriausiai buvo nutikimas, kai keli studentai mokėsi imti kraują iš venos vienas kitam (o kaip kitaip išmoksi? Kiti dar būna ant savęs mokosi, bet man atrodo dviese bent smagiau :) ).

Kadangi tą darė labai entuziastingai su šūksniais "AAAA. SKAUDA." "O DIEVE, KUR KIŠI", "NU NE KINIETIŠKĄ!!!!!" (adatą ta prasme), tai viskas priminė erotinio siaubo filmo sceną ir susilaukė daug chirurgų komentarų kaip ir kur reiktų kišti, ką prie progos prijungti prie adatos, ir kad gal paimtą kraują patikrinti dėl ligų, kurios artimai siejosi su patarimais kur ką kišti. 

Šiandien irgi užsibuvau kiek ilgokai, grįžusi namo kambariokės, kuri budi šią naktį, prašymu įvykdžiau jos maisto produktų reviziją ir išmečiau viską, kas sugedę ar teikia viltį naujų gyvybės formų užsimezgimui a.k.a. yra apipeliję. Pirmą kartą gyvenime gavau tokią užduotį. O_O 

MISSION FOOD SAFETY

Dar iškepiau du pyragus, nes tiesiog nesugalvoju ką veikti (plius sunaudojau kmabariokės kiaušinius, kurie buvo ant ribos). Interneto vis dar neturiu. Tik vieną kartą per dieną pasitikrinu paštą ir kasdien vis labiau nerimauju, nes mano baigiamojo darbo vadovė neatrašo man į vieną mano laišką. Galbūt savaitgalį eisiu jos fiziškai ieškoti ir žiūrėti ar jai nieko nenutiko :o), knygas skaityti tingiu, į miestą eiti tingiu, piešti tingiu.

Klaipėda - 16 diena - S. Dali ir žiurkėnai

Vėl grįžau traumpam į Vilnių. Neplanavau, bet taip jau išėjo. Šiandien po pietų keliausiu vėl į Klaipėdą. Ten daug šilčiau.

Menai 

Praeitą savaitą aplankiau „Materialusis siurrealizmo“ S. Dali paordą KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2). Ji veiks iki vasario 28 d., ją apžiūrėti galima trečiadieniais – sekmadieniais 11–19 val. Parodos bilieto kaina – 10 Lt, vaikai iki 7 metų įleidžiami nemokamai.

Prižiūrėtojai akylai seka, kad nieko nenukniauktum. Paroda tikrai įdomi, bei smagi - nežinau ar dėl pačių darbų gerumo (eskponuojamos S. Dali litografijos, medaliai, statulėlė ir panašiai), ar dėl garsios pavardės, bet į ją ateina daug žmonių, todėl nesijauti kaip koks vaiduoklis slankiojantis po tuščią salę.

(S. Dali skaito apie save.)

Po kelių dienų nuo parodos taip pat nuėjau į mokamą paskaitą apie siurrealizmą (čia tokie dalykai daug pigesni, nei Vilniuje :o ), ir sudalyvavau kūrybinėse dirbtuvėse, kuriose reikėjo nupiešti žmogaus figūrą siurrealistiškai. 

Dabar jau geriau orientuojuosi, kuo siurrealizmas skiriasi nuo tiesiog fantastinio paveikslo :)

Bet savo sukurto masterpiec'o geriau nerodysiu :S ...

Medicina moksluose 

Toliau džiaugiuosi skyrių mainais, kuriuos įvykdžiau su Emilija. Krūtinės chirurgijos skyrius, į kurį patekau daug labiau verda, nei sąnarių implantacijos iš kurio išėjau. Vis laukiu kol Emilija pasiūlys atsikeisti, bet ji sako, kad jai dabar geriau. Sunku patikėti, bet bandau.

Nuo paskutinio įrašo ką įdomesnio nuveikiau tai būtų gal vienas įvykis - pleuros ertmės punkcija ir drenažas. Procedūra nepaprastai paprasta.

(Pasivogtas paveikslėlis)

Specialų vamzdelį įvedi į ertmę esančią tarp plaučio ir krūtinės sienos (ji "išklota" ta vadinamąja pleura - vienas jos lapelis priaugęs prie krūtinės sienos, kitas prie plaučio, o tarp jų yra nedidelis skysčiu suteptas tarpelis, kuris mažina trintį kvėpuojant. Tam tikrų ligų metu tas tarpelis gali prisipildyti dideliu kiekiu skysčio ar oro ir jei jie nėra pašalinami plautis negali išsipūsti, o žmogus kvėpuoti). 

Tik jeigu šiaip punkcijoms dažnai užtenka storos adatos, tai čia reikia pasidaryti kanalą, įvesti vamzdelį (stora adata greitai užsikimš, o jei ne, tai per ją skystis tekės labai lėtai), prisiūti vamzdelį prie krūtinės odos (nepaliekant tarpelio orui praeiti). 

Viskas būtų gerai, bet man neužteko ryžto padaryti kanalui vamzdelio įvedimui ir jį vistiek padarė gydytojas. Kanalas - tai chirurginiais instrumentais padaroma "skylė" vamzdžiui įkišti. Tiesiog imti ir pradurti skylę ganėtinai žiauru, nes labai žeidžia audinius, nors daroma gelbstint gyvybę.

Bedarant kanalą ranką sulaikė suvokimas, kad nors ligonis nuskausmintas lidokainu vietiškai, tai praduriant sieninį pleuros lapelį (tą, kuris suaugęs su krūtinės siena), tai jam vis tiek skaudės. Ir skaudėjo. 

Po to gavau šiek tiek paguodos, kad nieko tokio, priprasiu ir kad chirurgai dėl to niekada neoperuoja nei artimųjų, nei juos primenančių žmonių. 

Pvz.: diagnozuoti artimajam apendicitą chirurgui yra labai sunku, nes čiuopiant negali taip paspausti, kad gautum reikiamą skausmingumą. Tau atrodo, kad spaudi, bet realiai nespaudi. Tiesiog negali. Tik labai nedidelė dalis gali daryti ir be "pratinimosi", kurie turi tam tikrų asmenybės akcentų ar sutrikimų. 

Grįžtant prie atvejo, tai jis buvo įdomus tuom, kad vienoje pleuros pusėje ligoniui prisikaupė ~4L skysčio. Jis kaupėsi lėtai ir ligonis nesikreipė į gydytojus kol nepradėjo dusti ramybės būsenoje. Tuomet išsigando. 

Tokiais atvejais skystį reikia būtinai išleisti - nors jis kaupiasi tik vienoje pusėje ir žmogus dar turi antrą plautį ir gali juo kvėpuoti, bet skysčiui kaupiantis toliau tarpuplautis - vieta, kurioje yra širdis, aorta, trachėja, stemplė, limfmazgiai ir dar kelios struktūros pradeda... stumtis! Itin pavojinga, nes širdis turi tam tikrą nuosavą nervinę sistemą ir nots ji labai gudri, bet ne visada susiorientuoja kas ir iš kur ją baksnoja, todėl gali sustoti refleksiškai, o ligonis mirti. O bet tačiau, nuleidžiant greitai didelį kiekį susikaupusios skysčio kiekį galima gauti vėl išsiskleidžiančio plaučio edemą (patinimą), o tai gali užvesti kitus procesus, kurie taip pat gali pasibaigti refleksų sukelta mirtimi arba elementariu uždusimu (plaučių edema neleidžia vykti dujų mainams).

Ligonį atvėžė po pietų, o sesutės nenorėjo duoti vieno procedūrai reikalingo daikto, nes šiaip ligoniai turi juos pirktis patys (ligonių kasos nekompensuoja) (sesučių taktika tokia - tegul dūsta, kol čia jau bus skubios pagalbos reikalas (ten jau kompensuoja)) ir apskritai tai jos jau namo nori eiti, jų darbo laikas baigėsi. Ligonis pats nusipirkti negalėjo. Argumentacija "Ką tau gaila mirštančiam žmogui?", jų neveikė, bet gydytojas galų gale kažkaip sugebėjo gauti, nors vienos sesutės pašaipus parėkavimas per visą ligoninės koridorių "tai taip ir pirksi visai ligoninei?" priveda iki tam tikro spėjimo.

(Internai visada pasiruošę padėti nesvarbu kokios beviltiškos ligonio perspektyvos ar kad jau 3 valandos, kaip baigėsi jų darbo laikas.*)

Kitas emociškai sunkesnis atvejis buvo pacientas, kurio anestezijai ("migdymui" operacijos metu) nepasirašė nė vienas anesteziologas, mat buvo didelė tikimybė, jog jis nebepabus. Chirugai sutiko jį operuoti, pacientui galima greita mirtis dėl operacijos irgi buvo patrauklesnė, nei lėta dėl jo ligos, bet buvo, kaip buvo ir jam teko grįžti namo. 

Kalbant apie mirtis, tai vieną dieną, kai atėjau į skyrių išgirdau, kaip buvo aptarinėjama kineziterapijos studentė, kurią perkėlė iš reanimacijos skyriaus, nes ji visą naktį sėdėjo ir verkė kamputyje. Po to ją sutikau, pakalbėjom, ji iš tiesų negalėjo pakelti mirties vaizdo. Norėjau pasakyti, kad mirštant žmogui reikia ne spoksoti, bet susilaikiau. Skyriuje apie ją kalbėjo visiškai nepašaipiai, daugiau apie tai, kad gal durna mintis buvo ją ten iš viso nusiųsti.

Penktadienis buvo įdomi diena, reikėjo daug vaikščioti ligoninės rūsiais (jie platūs be krašto be galo, kurti šaltojo karo metais, kad nelaimės atveju sutalpintų visą ligoninę, paprasti darbuotojai važinėja iš taškų A į taškus B dviračiais) ir vis sutikdavau dar pasimetusių kineziterapiautų. Jie it kokios medūzos, baltais chalatais slenka lėtai tamsoje koridoriais, kur šviečia tik kas trečia lempa, drėgna, tylu, o jeigu žinai kur pasukti, tai dar ir žolyte kvepia.

Nors manau apduję jie ne nuo žolės. Kažkaip įtariu, kad jiems sunkiau, nei mums.

Kiekvieną rytą išeidama iš namų link ligoninės ant laiptų pagaunu save galvoj girdint vis kitokią dainą. Vieną dieną girdėjau JAWS filmo muziką. Po to stebėjau vieną operaciją - man ten nedavė nieko daryti, nes įvertino, kad per didelė rizika prileisti interno rankytes. Bet leido žiūrėti per petį. Kad smegenys netinginiautų vėl kartojau tą muziką (antraip būčiau turėjusi klausytis tyliai fone skambančio pensininkų radijo). Ir kaip tyčia - muzikos kulminacijoje tarsi pati pratrūko viena stambi kraujagyslė. Bet taip mistiškai, kad vėliau vienas operacijos asistentų pasakė "kažkaks "Final Destination"".

Pacientas išgyveno.

Koks įdomus sutapimas. Tikriausiai gyvenime daugiau nepasikartos, tai vat nusprendžiau užsirašyti.

Medicina šiaip :)

(Iš animacinio serialo "Futurama")

Vis niekaip nesibaigia lėtinio streso tyrinėjimai smegenyse. Pats stresas yra organizmui geras dalykas - jis veikia stimuliuojančiai, o smegenyse net paskatina kamienines ląsteles (jų mes šiek tiek visi turime) dalintis ir gamintis naujiems neuronams. O bet tačiau - lėtinis stresas pastumia šias dalybas link kitokių ląstelių - link tokių, kurios skirtos saugoti seniems. Šis procesas ryškiausiai vyksta smegenų dalyje atsakingoje už emocijas ir atmintį. Atrodytų labai naudinga norint išsaugoti inforamciją, ar ne? Deje, veikia priešingai, nes neleidžia taisyti senoje informacijoje įsiveliančių klaidų. Lėtinis stresas veda link "užsiciklinimo".

Norint palaikyti sveikas smegenis reikia nevengti trumpalaikių stresinių situacijų, bet kuo labiau lėtinių.

Kita įdomybė - gimda pati paruošia tarsi "egzaminą" į ją besiimplantuojančiam embrionui. Jeigu gimdos veikla nesutrikusi ji aktyviai neleidžia implantuotis ar imuninės ląstelės nužudo netinkamus embrionus (kiekvienos moters organizmas būna nusibrėžęs nuosavą ribą, kur tinkamas, kur ne). Kai kuriais nevaisingumo atvejais šis egzaminas būna sutrikęs - gimda atmeta stiprius ir sveikus embrionus (neįvyksta implantacija), bet leidžia implantuotis nesveikiems, kurie vėliau nepajėgia vystytis ir žūva. 

Tokio nevaisingumo gydymo galimos dvi kryptys - pirmoji, tai padėti gimdai persiorientuoti ir vėl vykdyti normalią patikrą, antroji - padėti išgyventi tokiems embrionams. Abi kryptys kelia daug etinių klausimų. Tarkime moteris gyvena šalyje, kurioje abortai draudžiami ir atsisako gydymo "pasimetusiai" gimdai "pataisyti" ir nenaudoja kitokių apsaugos priemonių. Ar tokiu atveju ji gali būti laikoma pažeidusi abortų draudimo įstatymą? Ir panašiai.

Tikė

Tikė tai mūsų žiurkėnė. Ana baisiai greitai užaugo. Ant rankų dar neeina. Kitą savaitę tikiuosi ją kaip nors išmyluoti, kad ateitų. Bėda, kad kai jau atrodo, kad sekančią dieną išlįs ar ateis, aptinku Pievagrybių Pirkėją bandančią paimti šnypšiančią Tikę plika ranka, arba labai garsiai spygaujančia šalia jos :'( Ir likusią dienos dalį Tikė nebelenda iš namuko.

Sužinojau, kad jeigu kyla noras veisti Sirijos žiurkėnus reikia atsargiai poruoti tam tikrų požymių turinčius žiurkėnus - jie būna su išgyvenimu nesuderinamų genų nešiotojai ir dėl bent ketvirtadalis vados persiledžia ar gimsta negyvi. Nėščia žiurkėnė taip pat gali žūti, jei vaisiai žūsta vėlyvesnėse nėštumo stadijose.

Reikia vengti poruoti tokius žiurkėnus: pilką + pilką, ir demėtą su kitu tokiu pat. Dėmėti atrodo maždaug taip:

(nuotrauka iš čia)

(dar dėmėtų. Dėmės nebūtinai juodos, gali būti ir rudos, oranžinės, pilkos ir t.t. Iš čia)

Labai įdomu. Pasirodo dauguma namuose laikomų Sirijos žiurkėnų kilo vos iš keturių sibsų (brolių ir seserų), o nemaža dalis parduodamų gyvūnų prekių parduotuvėse gali būti atsekti iki kokios nors laboratorijos, kurios tyrimams buvo išveisti ir dėl to turi specifinį kailiuką ar kitus požymius.

Jeigu norėčiau suporuoti Tikę su kokiu kavalierium, tai viskas užtruktų bent pora dienų - pirmiausiai tai Sirijos žiurkėnės būna vaisingos tik kas ketvirtą dieną - tuo metu jos rujoja, ar kaip pasakyti. Antra - tai, kad pridėsi tuo metu prie jos patiną dar nieko nereiškia, jis turi jai patikti. Jei nepatiks, tai jinai duos jam į galvą.

Nors gali duoti ir po poravimosi šiaip.

* HAI. WE INTURNS. U HAS NEED FOR HELP?

Klaipėda - dvylikta diena - knyga apie seksą

Ta knyga yra "Vyras, moteris ir meilė" Artūras Krigas, Politika, 1995 m. 160 psl., iliustruota!

89 psl.: "Bet nejaugi galima lyginti žinias apie garvežiukus, vabalus, išmirusius dinozaurus su sekso pažinimu, su tuo, kas sudaro pačią žmogaus esmę, be galo svarbią, jei ne svarbiausią, gyvenimo sferą?"

Uch, kad žinotumėte, kiek privargau, kol suvedžiau visas kvailas šitos knygiūkštės dalis į kompą. Bet buvo verta. Mazochistiškai verta.

Pirmiausia tai viršelis:

(priekis. Turiu pasakyti šios knygos darbo metu neskaičiau, tik nufotografavau.)

(Užpakalis. Tai yra knygos galas.)

Toks persmelktas kančios ir skausmo. Toks meniškas. O dar ta sexy burokėlių spalva. RAWR

Knygelė dar ir iliustruota:

(bet čia jau išrinkau labiausiai FAIL. Kai kurios kitos visai nieko)

Kas yra gero šitoje knygoje?

Tai tai, jog ji bent jau bando rašyti apie seksą. Didžiajai daliai žmonių seksualumas yra tabu. Apie tai nešnekama, apie tai nediskutuojama, o viskas, kas ne taip, kaip jiems atrodo, kad turi būti, jau yra iškrypimas. Dar daugiau - jie fantazuoja kaip tą daro kiti vadovaudamiesi savo pačių patirtimi ir logika.

Knygoje yra kalbama apie vaikų seksualumą ir vaikų lytinio švietimo būtinybę. Kalbama kreivai, bet kalbama. Kas irgi gerai, nes seksualumas nenukrenta iš giedro dangaus.

Tai va tiek to gero.

Kas yra šitoje knygoje blogo?

Um. Na, tai belieka viskas, kas liko, ar ne?

90 psl. yra skyrelis "Apie tai, kaip "apšvietė" Elę. Knygoje sumaketuota kitaip, bet čia surašiau netaupydama pikselių ;D

"Dar gerokai prieš tai, kai Elė pirmąkart ėmė susitikinėti su savo bendraklasiu, tėvas suprantamai papasakojo apie tai, kas gali nutikti tokiais atvejais ir kokių tai gali turėti padarinių. Jie šnekučiavosi maždaug taip:

[Elė:] - Na, o jei jis tik taip sau kabinėjasi? Na, pavyzdžiui, apglėbė.

[Tėvas:] - Gal ir taip sau. Bet juk tu žinai, ko jis nori? Leisi savo apkabinti, tai jis ir nueis iki galo.

- Iki galo?

- Taip. Daugelį kartų taip yra atsitikę. Jei būsi neatsargi, tai paskui siaubingai kentėsi, priversi kankintis ir mus su mama.

- Na gerai, tėti. Vadinasi, tu nori pasakyti, kad aš imsiu lauktis kūdikio?

- Tai ir yra esmė. O jis tave paliks, nes iš tokio amžiaus vyro negali kažink ko reikalauti. Jam tai bus žaidimas, o tau? Gyvensi viena, be vyro. Tai be galo sunku.

- Aš pagimdysiu vaikutį, paskui ištekėsiu.

- O ar žinai, kad mažai atsiras tokių, kas norės vesti tave moterį su svetimo vaiku.

- O kodėl?

- Todėl, kad visi vaikinai nori auginti savo pačių vaikus. Kam reikalingas svetimas vaikas?

Vėliau, pasitaikius progai B. [tėvas] papaskojo dukrai apie abortus:

- Žinai, iš vyro "vandenuko" nebūtinai gimsta vaikai? Net jeigu jie ėmė vystytis.

- Kaip tai?

- Matai, juos galima pašalinti!

- Pašalinti? O ar skauda?

- Skauda, Ele, skauda. O be to kūdikis, kuris dar neužgimė, niekuomet taip ir neišvys dienos šviesos.

- Tai kam gi tuomet tai daryti?

- Tai daroma tuomet, kai nenorima, kad kūdikis gimtų.

- O kodėl nenorima?

- Dėl daugelio priežasčių. Pameni, mes kalbėjomės, jog vaikinai gali paprasčiausiai apgauti tave. Berniukas suartėjo su tavimi, kad patirtų malonumą, apie kūdikį jis visiškai negalvojo. Paskui patirs malonumą su kita.

- O aš liksiu viena?

- Viena, bet su kūdikiu po širdimi.

- Aha, dabar aišku. Tuomet tą kūdikį galima pašalinti, kad jis negimtų.

- Taigi. Tik turėk omenyje, kad tai padaryti labai sudėtinga.

- Skauda?

- Ir skauda, ir pavojinga tavo sveikatai, net gyvybei. Po to gali jau niekad nebeturėti vaikų.

- Niekad niekad?

- Niekad, Ele. O be to, tai brangiai kainuoja ir sunkiai išgyvenama."

Į šitą pokalbį telpa tiek daug blogybių.

Pirmiausiai tai Elės tėvas labai aiškiai įvardina "ko nori visi vyrai" (nors niekada nėra taip, kad visi norėtų to paties) ir skatina dukrą matyti save pačią, kaip turinčią kažkokią tai konkrečią vertę, nesusijusią su tuo faktu, kad ji yra žmogus, turintis savų norų ir siekių (kaip labai gąsdinantis dalykas pateikiama tai, kad Elės niekas "neims į žmonas"). Tiesą sakant pokalbyje labai aiškiai matoma toji vertė - tai vaikų turėjimas. Reikia išlaikyti savo vertę, kaip galėjimą pagimdyti vaikų tam vyrui, su kuriuo norimi ilgalaikiai santykiai.

Tai, jog Elė galbūt mylėtų savo vaikus nepriklausomai nuo to, nuo kieno jie yra, ir kad Elę mylintis vyras mylėtų ir jos vaikus (arba bent jau su jais elgtųsi taip, kad Elė dėl to jaustųsi kuo geriau), Elės tėvas su ja nesikalba. Panašu, kad Elė kyla iš šeimos, kurioje meile vadinamas tiesiog tradicijomis apipintas dauginimosi veiklą lydintis prisirišimo ir nuosavybės jausmas.

Antra - niekur pokalbyje neminimas Elės noras santykiauti su vaikinu ir patirti iš to malonumą pačiai. Čia taip netyčiai Elei gaunasi ar, dar blogiau, "nes to nori vaikinas" nežinia. Elės šeimoje moters "davimas" yra apgalvotas natūrinių mainų veiksmas.

Trečia - pokalbyje aiškiai nurodoma, kad Elė savo gyvenimu negali sukelti nemalonumų ne tik sau, bet ir kitiems (tėvams). Jos aplinkinių netenkinantis egzistavimas nėra galimas ir netaleistinas, kaip pvz.: jos amžiaus vaikinams.

Tai ne lytinis švietimas. Tai lytinis tamsinimas.

87 psl.: Mažylis, kuriam paaiškinama, jog iš pradžių jis gyveno tėčio "vandenuke", suvokia ne kaip nešvankybę, o kaip pirmąją, tegul ir gan primityvią, tiesos apraišką."

Knygoje net porą kartų akcentuojamas tėvo, kaip gyvybės davėjo vaidmuo, o moters, kaip kokio tai inkubatorius su tęstine globa. Bet kaip gali būti kitaip tokiame pasaulyje, kuriame moters lytinis švietimas suprantamas kaip ankstesnėje ištraukoje.

Apie vaikus yra net tokių pamąstymų:

69 psl.: "Esama universalios aprangos, kuri pabrėžia berniukų vyriškumą, o mergaičių moteriškumą. /.../ patrauklumas būtinai susijęs su viena ar kita lytimi, aseksualus patrauklumas tik fikcija."

... no comment? Read further:

20 psl. "Asmenybė nesiliauja buvus dvasinga dėl to, kad valgo, maudosi vonioje ar mylisi su savo moterimi."

Nes moterys tikriausiai yra antidvasinės antiasmenybės. 

Amžius, beje, irgi trukdo moteriškumui:

73 psl.: "Nesu nusistatęs prieš pagyvenusias ar senas moteris: tarp jų pasitaiko neįtikėtinai žavių, ne tik vidumi, bet ir išore."

(MOTERIS)

Autoriaus nuomonę apie moteris taip pat neįtikėtinai veikia moterų apranga. Knygose apie seksą dažnai būna bent skyrelis apie aprangą ir išvaizdą, apie pozityvų požiūri į savo kūną ir džiaugsmą juo. Apie tai, kad sekso malonumas nepriklauso nuo to ar jo dalyviai turi strijų, nudribusius pilvus ar gauruotas kojas, ar tai, kad niekas netampa mažiau seksualus apsirengęs vienaip ar kitaip. Aprenk patrauklų žmogų bulvių maišu ir jis bus patrauklus žmogus su bulvių maišu.

Tačiau knygos autorius taip giliai nežvelgia:

47 psl. "Draugų šeima pakvietė mane atostogauti kaime. Labai gerbiau tą šeimą, o namų šeimininke - miela, simpatinga, protinga, apsiskaičiusia - tiesiog žavėjausi. Šį savo estetinį įvaizdį dėl keisto paikumo ji gebėjo sugriauti per vieną akimirksnį. Visi nukeliavome prie ežero, ir ji apsivilko bikinį. Iki šiol nesuprantu, kodėl ji šitaip pasielgė. Nejaugi nežinojo, kaip atrodo tris vaikus išnešiojęs jos pilvas? Tad nors ir toliau gerbiu tą simpatingą moterį, mano akyse ji kažką prarado. /.../ be perstojo demonstruoti vieni kitiems tai, kas, švelniai tariant, nesukelia pasigėrėjimo, tiesiog žiauru. Žiauru ir paika. Viena tokia moteris gerai žinojo, kad jos kampuoti, nemoteriški pečiai, tačiau ji nuolatos demonstruodavo juos savo vyrui. Tol, kol po keleto metų jis išėjo pas kitą. "

Labai atsiprašau visus, kuriuos sužalojau savo išvaizda.

60 psl. "Viena mano pažįstama, talentinga mokslininkė, "pasivertė" moterimi tik sulaukusi keturiasdešimt penkerių! Į darbą ji tebeeina apsirengusi klasikiniu kostiumėliu, bet namuose ėmė vilkėti minkštas sportines kelnes, aptemptus džinsus, palaidinukę su gana gilia iškirpte. /.../ Man pasirodė, kad malonai nustebęs džiaugėsi ir jos vyras, kuris paskutiniu metu aiškiai nuobodžiavo. /.../ Žinoma, pasitaiko vyrų, kurie vis dėlto susiranda meilužę, nepaisydami to, kad jų pačių žmonos neriasi iš kailio, norėdamos įtikti."

Va, kokie gilūs ir brandūs santykiai toje šeimoje. Viską pataisė minkštos sportinės kelnės. Bet jei vyras sekioja paskui daugiau sportinių minkštų kelnių, tai pagal knygą irgi nieko tokio - ji vyriškumui tą atleidžia, o kartais susidaro įspūdis, kad net laiko tai jo dalimi.

71 psl.: "Tačiau yra moterų, kurios, kurdamos savo estetinį įvaizdį arba, kitaip sakant, kurdamos atmosferą šeimoje, pakankamai neįvertina papuošalų reikšmės. Esu sutikęs moterį, pavadinkim ją Magdalina, - kuri yra puiki motina, šeimininkė. Ji mano, kad jai nėra laiko kraipytis prieš veidroį. /.../ "Tegul tuo užsiima jaunimas", - paprastai sako tokios moterys. Tad jų vyrai išeina pas jaunesnes! Žinoma, ne visi vyrai tokie. Jei pasiseks, tai jis liks ištikimas. Betgi ne kiekvienas vyras norės atsižadėti vyriškumo, o tai būtinai teks padaryti, jei žmona niekuoment nesistengs patikti."

35 psl. "Žmona mano, kad geismas ją žemina ("tegul jis manęs geidžia"), o jei jis vis dėlto atsiranda, ima panikuoti ir daro viską, kad tik nuslėptų savo "gėdą" ("nejaugi aš prostitutė?"). Gundyti vyrą?! Tai juk negarbinga ir žema. Tad vyras išeina pas kitą."

74 psl.: "Tačiau gana dažnai moteris pasidaro vieną vienintelę šukuoseną arba išvis išsiverčia be jos. /.../ Moteris pati savęs nemato, užtat ją mato jos vyras. Gerai, jei tądien jis iš lovos išlipto reikiama koja. /.../ Nei kūno apnuoginimas, nei drabužiai, nei papuošalai netks pageidaujama rezultato, jei moteris tinkamai nesusišukuos. Ir ne bet kaip, o tikrai gražiai. Jau kokį dešimtį metų pažįstu vieną vaikų darželio auklėtoją. Ji dėvi "uodegą" - gumele suima plaukus ties viršugalviu. Nė karto nesu matęs jos kitaip susišukavusios. Ar tai iš viso galime pavadinti šukuosena? Suprantu, pakanka vos keleto sekundžių, kad gumele suimtum plaukus. /.../ sunku įsvaizduoti, kad jos rūpestingas vyras žavisi ta dešimt metų nesikeičiančia "uodega". Geriausiu atveju jis žmoną supranta, gailisi jos ir... nieko nereikalauja. Esama ir tokios meilės formos: meilė - gailestis. /.../ Jei vyrui tas pat, kad jo žmona pilka pėlytė, tai ar jis iš tiesų vyras? Ar jo žmoną galėtume pavadinti tikra moterimi?

Jei vyras taip mane vertintų, tai tiek man jo ir tereikėtų... 

Ar galima dar labiau suprimityvinti seksualumo ir meilės suvokimą?

34 psl. "Taip vadinamajai "dvasinei" arba "platoniškajai" meilei būdingas neįsisąmonintas fizinis potraukis. Ji skiriasi nuo pilnatviškos (fizinės-dvasinės) meilės tik tuo, kad vėl vienokių ar kitokių priežasčių geidžiamas tikslas negali būti pasiektas.

So deep.

O žmogaus kūno?

46 psl. "Akivaizdus šių dviejų sąvokų tarpusavio ryšys. Savo ruožtu kūno apnuoginimas yra tiesiogiai susijęs su jo tobulinimu. Jei jūsų raumenys neišvystyti, tai, aišku, savaime, į juos žvelgdami nei jūs pats, nei artimieji nepajus malonumo. Jei kitas žmogus neišgyvena teigiamų emocijų (o patiria neigiamas!), tuomet jokios prasmės apsinuoginti. /.../ Taigi, šiuo atžvilgiu nudistais turėtų būti tik tas nedaugelis laimingųjų, kurie neturi ko slėpti. /.../ Vaikai visuomet gali vaikštinėti pusplikiai, nes jie dar neturi trūkumų"

40 psl. "Galbūt jums pasidarys aiškiau, jei aprašysiu pirmąjį savo vizitą pas K. Nė kiek neperdedu - tuomet mane ištiko šokas. Šeimininkas, kurį pažinojau tik "frakuotą", išėjo pasitikti manęs... pusnuogis. Ne, aišku, ne su glaudėmis. Jis vilkėjo gražius šortus ir maškinėlius trumpomis rankovėmis, prasegtus ties kaklu ir krūtine. Visiškai padori apranga, o kartu tiek apnuoginto kūno! Niekada nejaučiau potraukio savo lyties atstovams (nors nesu homoseksualizmo priešininkas - tarp jų irgi pasitaiko gerų žmonių), bet apžėlusi krūtinė ir kojos, galingi bicepsai, kaklas, švarios ir stiprios pėdos kiniškose šlepetėse (padas ir du įstriži ruoželiai), - visa tai paliko manyje neišdildomą įspūdį. /.../ Paskui įėjo žmona, irgi kaip ir jis pusnuogė - tik pusę jos kūno dengė megzta palaidinė be rankovių ir trumputis sijonėlis. Visa kita - kaklas, rankos, kone visos ilgos kojos ir pėdos - liko apnuogintos. Paskui pamačiau vaikus - du berniukus ir mergytę. Visi su šortukais ir sportiniais marškinėliais. Tą pirmąjį kartą man tiesiog kvapą užgniaužė. Net pasidarė negera, norėjosi kuo greičiau bėgti. Viešpatie, šitiek kūno! Gyvo, nuogo, šaukiančio."

Veikale yra dalių, kurios balansuoja ties seksualine prievarta.

132 psl.: "Jokiu būdu nemosikuokite prieš savo žonos nosį dirbtiniu falu, jeigu jai darosi bloga vien jį pamačius. Neprimetinėkite partneriui tokių seksualinio gyvenimo formų, kurios jam atrgarios. Be abejo, A. pasisekė: jo žmona pakankamai nekompleksuota ir mėgaujasi seksualiniais žaidimais. Net jei pati nėra jų iniciatorė, tai bent drąsiai eina vyro pėdomis. Bet būna ir puritonių moterų su "nusistovėjusiomis pažiūromis". Beje, labai retai esti šimtaprocentinių puritonių".

Knygoje autoriu porą kartų pabrėžia, kad jis ne homoseksualus ir kokį jam sexy įspūdį paliko kiti vyrai, kurie savo seksualumu pritraukė moterų.

71 psl.: "Vyrai paprastai papuošalų nedėvi (nebent homoseksualistai)."

Toliau eina kelios pastraipos apie "nehomoseksualistinius" vyriškus papuošalus - žiedus ant pirštų, kryželius ant krūtinės, auskarus.

Iš šitos dalies garsiai juokiausi:

61 psl.: "Vyriško seksualumo prigimtis esti visai kitokie, negu moteriško. Jis mažiau krenta į akis, bet vis dėlto egzistuoja. /.../ Žinoma, daugelį jų [moterų] jaudina bicepsai, apžėlusi krūtinė, ilgi smuikininko pirštai. Bet aš nepervertinčiau kūniškų požymių. Moters potraukis vyrui daugiau asmenybinio pobūdžio, nors, jis, pakartosiu, negali būti atskirtas nuo fizinio. Moteriai kūnas svarbu, bet ne tiek, kaip moters kūnas vyrui.

Yra skyrius pavadinimu "Seksualiniai žaidimai, arba netradicinis seksas". Turbo nuviliantis :'(

Antra knygos dalis yra apie pornografiją.

119 psl.: "Esame diletantiškų, visiškai vulgarių pornofilmų, kuriuose pilna prievartos, žiaurumo; tai liudija, kad jo kūrėjai neturi skonio ir nėra profesionalai."

Sveki, aš profesionalus porno kūrėjas - mano filmai skoningi ir be žiaurumo. 

Palieku Jus su šiuo knygos perliuku ir iki rytojaus:

58 psl. "O dėl muzikinio fono, seksualia laikoma greita ir ritminga muzika. Beje, ne tik šiuolaikinė, o ir klasikinė muzika geba "pažadinti instinktus". Paminėsiu garsųjį Moriso Ravelio "Bolero"."

Toliau mano lievų knygų lentynėle - knygiūkštė apie horoskopus. Jei turite minčių - pasiūlykite komentaruose.