ACHOO sindromas

Norit ką nors mediciniškai patrolinti?

Maždaug kas ketvirto lietuvaičio antroje chromosomoje yra bent viena kopija geno koduojančio autosominį dominantinį priverstinės helioopthalminės iškrovos sindromą. Angliškai jis vadinasi "Autosomal Dominant Compelling Helio-Ophthalmic Outburst Syndrome" ir trumpinasi ACHOO, kas skamba kaip angliškas APČI atitikmuo. Arba galima sakyti "ačiū sindromas" 3:)

Ką duoda šitas baisiai skambantis dalykas? O gi tik tai, kad žmogus čiaudi ne tik nuo tiesioginio nosies gleivinės dirginimo, bet ir nuo kitų galvos juntamųjų paviršių - ryškiausiai pastebimi čiaudėjimo nuo ryškios šviesos atvejai. Iš čia ir pavadinimas. Dauguma sindromą turinčių žmonių nusičiaudi tik kartą-du ir vėliau kurį laiką čiaudulys neima, nes neuronai ilsisi (vidutiniškai apie parą, nors poilsio metu asmuo vistiek gali čiaudėti įprastai nuo dulkių, slogos ir panš. kaip visi likę "normalūs" žmogai).

O tai kur čia trolinimas?

Trolinimas prasideda tame, kad kai kurie šį genetinį variantą turintys asmenys čiaudi serijomis. Net iki 10 kartų ir daugiau. Čiaudima tol, kol išsenka čiaudėjime dalyvaujančių neuronų jėgos arba pavargsta raumenys (anie atlaiko maždau 40-ies čiaudulių, tai gali ir labai nusibosti laukti to pasakymo "į sveikatą"). Jeigu norite ką nors patrolinti teigiamai, tai nugirdę tokį čiaudalių galite išgirti ano žmogaus geležinius nervus ir nenuvargstančias smegenis. O jeigu neigiamai - tai priešingai, apeliuoti į tai, kad jo slopinančios smgenų strukrūtos tokios silpnokos, ir vargšelis hiperaktyvuolis negali net nusičiaudėti normaliai. Abi neurobiologinės interpretacijos turi tiek pat įrodymų ir niekas nežino kaip ten yra iš tiesų. 

Už gavimą į nosį dėl lindimo prie kitų nosių neatsakau, hehe :D

Vilniuje rastas bene seniausias šiuolaikinių raupų atvejis

Kol visas pasaulis džiaugiasi, kad prieš 99 milijonus metų mažam dinozauriukui prilipo prie sakų ir nutrūko uodegiukas, tai norintiems ko nors senovinio iškrapštyto iš kokių nors biologinių liekanų arčiau namų siūlau šį puikų straipsnį aprašantį tyrimą, kuriame dalyvavo ir mokslininkų iš Lietuvos, VU - keturių šimtų metų senumo mumifikuotame vaiko lavonėlyje iš Vilniaus buvo išskirtas raupų virusas artimas (netgi identiškas) tam, kuris buvo eradikuotas, t.y. išnaikintas 1980 metais visame Pasaulyje.

Kuom šitas radinys svarbus? 

Tuom, kad yra kelios teorijos apie raupus - pirmoji jų, kad šis virusas egzistavo jau dešimtis tūkstančių metų, nugraužinėdavo nosis ir nagus visokiem Egipto faraonam, ir tiktai prieš kelis šimtus metų pradėjo plisti kartu su jūrinėm ekspedicijom ir vergų prekyba, taip apkrėsdama įvairias neeuropines populiacijas ir vos jų neišnaikindamas (o teoriškai ir išnaikindama mažiausiai kelias vidurio Amerikos kultūras). Tikra dievų bausmė už globalizaciją!

Bet yra ir kitokių - jog šitas virusas buvo toks gana mėmiukas ilgą laiką. O tada kažkas jam nutiko, jis mutavo. Ėmė sparčiai plisti tarp žmonių visoje planetoje ir galbūt, jei būtų susidėjusi dar viena mutacija, net būtų išnaikinęs žmoniją, jei ne modernios medicinos atsiradimas. Už šią teoriją daugiau duomenų duoda štai tokie radiniai, kaip aprašytas šiame straipsnyje, nes paprastai su tūkstančius metų egzistuojančiais virusais taip nebūna, kad randi vieną visur vyraujantį variantą. O vat su raupais - iš esmės taip, du "major" ir "minor" variantai ir kaip ir fsio. Už šią teoriją dar įrodymas yra, jog niekam nepavyko atrasti gyvūnėlio ar gyvūlėlio, kuris būtų buvęs pirminis viruso mutacijos šeimininkas, taigi - arba virusas mutavo būtent žmonėse ir tokios paieškos yra kaip bandymas apsižiūrėti ausis be veidrodžio, arba tas vargšiukas padarėlis išnyko nuo raupų anksčiau, nei Adomas sugalvojo jam kokio lubinio lampiagraužio vardą.

Jeigu šiandien Vilniuje eisite pro Šventosios Dvasios bažnyčią, iš kurios rūsių tas vaikiukas buvo iškapstytas, tai galite pamąstyti apie tai, kad teoriškai vos prieš kelis šimtus metų visai mūsų rūšiai tiksėjo mirtina bomba, bet mokslo pažanga ir kultūrinių bei religinių barjerų įveikimas visuotinės vakcinacijos tikslu ją deaktyvavo. Dabar raupų viruso laisvėje nėra, nėra kaip apsikrėsti, niekam nereikia nuo jo skiepytis. Ir nebus, nebent tas teorinis lampiagraužys sėdi kur nors pasislėpęs ir sugalvotų pasišmirinėti.

http://www.cell.com/current-biology/pdfExtended/S0960-9822(16)31324-0

Ne visos bakterijos gimdoje būna blogos

Čia pilotinė studija apie gimdos mikriobiomą (natūraliai sveikoje gimdoje gyvenančias bakterijas). Joje gyvena virš 20 rūšių bakterijų ir šiek tiek kitokios, nei makštyje. Taip pat skiriasi bakterijų sudėtis ant endometriumo ir gimdos skystyje. Jas visai neseniai atrado, ieškant būdų kaip padidinti IVF'o sėkmę - dabar jau yra duomenų, kad kai kurie gimdos mikrobiomo variantai yra nepalankūs implantacijai. Jeigu paaiškėtų, kad taip tikrai yra (pilotinė studija reiškia, kad tyrimas atliktas su nedideliu tiriamųjų skaičiumi), tai galbūt reikštų, jog ateityje ruošiant embrionų perkėlimui taip pat būtų gimdoje paruošta embrioniukui palankios bakterijos. Tai taip pat galėtų reikšti, jog gali egzistuoti nevaisingumo formos, kai niekaip neprikimba nėštumas po natūralaus apvaisinimo būtent dėl tų bakterijų ir gydymas galėtų būti tiek tas pats mikrobiomo taisymas antibiotikais, pre ir probiotikais ar net imunomoduliatoriais (imunomoduliacijos pavyzdys žinomas visiems, tai kai privalgai visokių šokoladų ar varškės sūrelių ir paūmėja jaunatviniai spuogai, tai kažkas gal valgo kažką dėl ko niekaip nepastoja), tiek išskyrimas ar nėra taip, kad kai kurie embrionai yra jautresni vienoms ar kitoms bakterijoms. Galbūt tai galėtų paaiškinti, kodėl kai kurios moterys stebuklingai pagyja nuo nežinomų priežasčių nevaisingumo po tyrimų, kurių metu lendama į gimdos ertmę (taip sujaukiama bakterijų sudėtis), po sunkių gretutinių infekcijų, arba pakeitusios gyvenamąją vietą (visos mūsų kūno bakterijos yra jautrios tam, kur gyvenam).

Natūraliai gyvenančių bakterijų radimas taip pat gali būti vienas iš paaiškinimų, kodėl po IVF'o ar, kad ir natūralaus pastojimo, bet prieš jį buvusių intervencijų į gimdą, yra linkę gimti mažesnio svorio vaikai - jeigu būtų rasta, jog tuo metu yra šiek tiek pakeičiama natūrali gimdos mikroflora, o ji galbūt yra net būtina pastojimui ir ankstyvam vaisiaus vystymuisi, tai šitą būtų galima apeiti. Paprastai augimo atsilikimas būna netikras - nes ne taip paskaičiuotas pastojimo laikas, ir yra nebaisus, nebent kažkas sugalvoja vaiką traukti laukant pagal nėštumo laiką ant popieriaus, arba pradeda vystytis vėlyvose nėštumo stadijose jau dėl placentinės kraujotakos, kas jau baisiau. Bet yra formų, kai jis vyksta nuo pat pradžių ir tuomet bėdos auga kaip nuo kalno paleista sniego gniūžtė - tokiu atveju, jei tuos atvejus lemtų tos bakterijos, ir jas būtų galima "pataisyti" dar prieš pastojimą, tai reikštų ne tik geresnį vaisingumą, bet ir apsigimimų ir įgimtų hipotrofijų dažnių mažėjimą ateityje medicinos dėka.

Tai va, koks šaunus tyrimas prie rytinės kavos :v

http://www.ajog.org/article/S0002-9378(16)30782-7/pdf

Ką sunkiau gimdyti - berniuką ar mergaitę?

Pirmą kartą matau tyrimą, kuris bandytų atsakyti į mitinį klausimą medicinoje ar motinos organizmui didesnis stresas yra gimdyti berniuką ar mergaitę. Rado, kad didesnis yra berniuką (ląsteliniame lygmenyje, nes tirtos tik kai kurios organizmo antioksidacinės sistemos), taip pat naujagimystės periode berniukai yra jautresni stresui, nei mergaitės. Skirtumai palyginti nežymūs (nors ir statistiškai gražiai atrodo), o taip pat imtis maža. Na, bet jei kažkam diskusijose prie kavos iškyla šitas klausimas, tai štai tyrimas ta linkme :V :D

http://www.nature.com/pr/journal/v80/n4/full/pr2016112a.html

Maistas ligoninėse yra labai svarbus dalykas

Šiame tyrime išanalizavo daugiau nei 90 000 ligoninėse gulėjusių asmenų mitybą (virš 50 Pasaulio šalių, tiek aukšto, tiek žemo ekonominio išsivystymo) ir padarė kelias išvadas. Pirmiausia tai, kad ligonininių maistas dažniausiai yra per prastas sergantiems asmenims - ypač paaugliams ir vaikams, kurie nevalgo jo dėl to kad neskanu/negražu/ne taip, kaip namie ir senukams, kurie turi daug mitybinių apribojimų, o dažniausiai tai tiesiog niekas jų nevalgydina ar nesėdi ir nevalgo kartu su jais, todėl jiems "nėra apetito". Antra, jeigu nepasiseka ir į ligoninę niekas neatneša geresnio maisto ar neužsiima priežiūra, kad asmuo pavalgytų, tai jo tolimesnio sergamumo ir mirtingumo (!) rizika išauga 8 kartus. Tyrimo autoriai siūlo į mitybą žiūrėti taip pat rimtai, kaip į bet kokį gydymą ir prisiminti, kad visose kultūrose sergantys asmenys yra lepinami skanumynais, valgo dažnai, valgo ką nori ir kada nori, kad matyt taip ne iš lempos ir ne vien savo gerų širdžių žmonės sugalvojo. 

http://ajcn.nutrition.org/content/104/5/1393

Potrauminio streso sutrikimo sindromas po persileidimo

Radau tyrimą gana reta tema - PTSD po ankstyvų persileidimų ir ektopinio nėštumo (po vėlyvų ir negyvagimių Radau tyrimą gana reta tema - PTSD po ankstyvų persileidimų ir ektopinio nėštumo (po vėlyvų ir negyvagimių yra palyginti daugiau). Imtis nedidelė, bet rado, kad tikimybė patirti PTSD simptomus po persileidimo yra du kartus didesnė, nei po ektopinio nėštumo (~4/10 vs 2/10). Tą aiškina įvairiai, bet spėja, kad daugiausia įtakos turi tai, jog ankstyvo persileidimo atveju dažnai nelieka aišku kodėl viskas įvyko, kiek tame buvo kieno kaltės, taip pat daug moterų gyvena aplinkose, kur tokie nėštumai "nesiskaito" kaip netektys, kraštutiniais atvejais netgi yra socialinis spaudimas, kad jei moteris nori apie nėštumą pasisakyti aplinkiniams, tai ana turi mandagiai laukti iki kažkokio tai nėštumo laiko, pvz.: 12 savaičių, kai persileidimo rizika jau būna sumažėjusi, ko pasekoje tai nieko gero nebūna, tiktai, jeigu ji iš tiesų persileidžia, patiria dar didesnę izoliaciją ir liūdesį.

Kita priežastis, jog ektopinio nėštumo atveju būna sudėtingesnė chirurginė intervencija, nei ankstyvo persileidimo atveju. Pvz.: šiuo metu ektopinį nėštumą kartais pašalina taip, kad moteris į savo rankas gauna visai mažiuką dar judantį vaikutį, kuris jose ir numiršta per porą sekundžių. Tai labai sunku ir baisu, tačiau padeda išgyventi sveiką gedulą. Ektopinis nėštumas daugiau ir dažniau aplinkinių laikomas katastrofa ir nelaime, nebūna visokių komentarų "ką padarysi", "matyt taip buvo lemta" ar "persileidimai dažnai būna", kas skausmą patiriančiam asmeniniui visiškai nepadeda.

http://bmjopen.bmj.com/content/6/11/e011864.full

Mėsiena ir žaliena

Čia visai įdomus tyrimukas. Tirta 1000 mėsą valgančių asmenų. Šiaip žmogus, kaip padaras, yra suinteresuotas valgyti gerą ir šviežią maistą. Daugumai mesėdžių šita mano įkelta nuotrauka atrodo ne tiek mielai, kiek skaniai. Jeigu būtų galimybė išsirinkti pačiam kurią vištą ar kiaulę valgyti, tai jie irgi tą mielai padarytų pasirinkdami pvz.: sveikiausiai atrodantį gyvulėlį. 

Bet ne visiems taip yra. Kai kurie asmenys mėsą valgo, bet negalėtų anei patys gyvūnėlio papjauti (ne dėl techninio nemokėjimo, bet "ranka nekiltų"), anei gali ramiai galvoti apie tai, kad jų skani mėsytė sau smagiai gyveno. Į šiuos žmones yra nutaikyta visa dešrelių ir mėsainių pramonė - jie valgo nebe karvę, o veršieną ir juda link apskritai "mėsienos", kaip produkto. Kas labai gerai mėsos pramonei, nes gali parduoti ką tik nori.

Tyrime žiūrėjo kaip ypač lengva manipuliuoti šiais žmonėmis - pakeiti patiekalo aprašyme vieną žodį ir jie jo nebeužsisako, nors vegetarui ar įprastam "mesėdžiui" aprašyme naudojami sinonimai tokių emocijų nekelia, jam svarbu yra ar nėra mėsos, jis negyvena po kokia tai emocine šiltadaržio danga, žino iš kur mėsa randasi :v

Tyrimas dar mini ir kitus tyrimus, kurių duomenimis tiek vegetarai, tiek mesėdžiai, kurie supranta iš kur mėsa randasi, pasižymi geresne psichine sveikata ir adekvatumu kitų žmonių emocijoms ir poreikiams. Visgi, kas pirmiau neaišku - ar aplinka, kuri spaudžia valgyti mėsą, bet tuo pačiu slepia mėsos gavimą ir smerkia gyvūnėlių gailėjimą/džiaugimąsi jų panauda ar čia greičiau asmeninės savybės duoda tokią disociaciją, kai užsidengi akis ir širdies neskauda.

http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0195666316302768

Ar alergiškų vaikų tėvai patys serga alergija?

Čia visai įdomus tyrimukas, kuriame ištyrė 2500 mamyčių ir tėtukų turinčių maistui alergiškus vaikus. Jų klausė ar jie patys yra alergiški maistui, o paskui jiems atlikinėjo odos dūrio ir kraujo tyrimus alergijai nustatyti. Nu nes jie gi baisiai madingi. Aha! Pasakysite čia, juk "maisto alergija" vadinamas dalykas yra vaikiškas, tai prie ko čia tėvai?

O gi prie to, kad maždaug 14% maistui alergiškų vaikų tėvų sakėsi esantys patys alergiški maistui. Iš jų, testai atskleidė, kad tik 28% buvo sensibilizuoti tiems maisto alergenams (palyginimui net tarp gyvenime iš viso jokių alergijų neturėjusių asmenų tarpe 14-20% būna sensibilizuoti dažniausiems maisto alergenams). O nuo sensibilizacijos iki alergijos kaip nuo balos iki jūros. 

Kodėl taip yra? Na, spėja, jog tėvai galvodami, kad ir patys yra alergiški, taip randa bendrystę su alergišku vaiku, jiems taip lengviau taikyti namuose mitybos apribojimus, paaiškinti sau patiems vaiko alergijos buvimą.

Dar prie progos tyrimo atlikėjai primena, kad šiaip tai nei odos dūrio, nei kraujo mėginiai nėra tinkami tyrimai nustatyti maisto alergijoms, o tik oraliniai testai tinka (kai alergenas paslėptai tiriamajam įkišamas į maistą ir žiūrima kas darosi), tai gal visas šitas jų tyrimas ir kažkiek lulzinis :v

http://www.annallergy.org/article/S1081-1206(16)30498-7/pdf

PS suaugę, kurie šiaip yra alergiški, vis tiek negali valgyti to, kam yra alergiški, tik alergijos mechanizmas būna kitoks nei prie vadinamosios maisto alergijos

PPS Nea, kai apsiėdat mandarinais ar šokoladu ir išberia mažais raudonais niežtinčiais spuogiukais, tai ten ne alergija - ten paprasčiausias apsinuodijimas tuom, ko privalgėt. Arba jeigu prilakat pieno kibirą ir paleidžia vidurius, tai nereiškia, kad turit netoleranciją laktozei, tai reiškia, kad suvalgėt kažko daugiau, nei žarnynas vienu metu galėjo suvirškinti. Ir t.t.

Gyvūnėliai, kurie beveik nejaučia skausmo

Kai plikasis smėlrausis suauga, jo organizmas inaktyvuoja labai daug skausmo receptorių, ypač iš jautrių terminiam poveikiui. Jei paimtumėte šiaip žiurkę ir įmestumėte į karštą vandenį, tai ana iš jo iššoktų labai greitai. O jei įmestumėte smėlrausį, tai jis sau smagiai plaukiotų. Tik kol jauni ir maži smėlrausiai skausmą jaučia panašiai, kaip kiti žinduoliai.

Ir niekas nežino kodėl.

Spėja, kad taip yra dėl to, jog jie yra labai gerai prisitaikę prie savo aplinkos - jie gyvena >30 metų, praktiškai neserga vėžiu (bent jau kolkas niekas nerado tokia liga sergančio smėlrausio). Suaugusiam smėlrausiui tiesiog nėra grėsmių, kurioms pastebėti reiktų tų skausmo receptorių, tai organizmas juos ir išaktyvuoja, kad tuščiai resursų nenaudotų, smėlrausiui liktų daugiau laiko užsiimti savo veiklomis, o ne ieškotis maisto.

http://www.cell.com/cell-reports/pdfExtended/S2211-1247(16)31274-8

Jaunatviai spuogai ir ilgas gyvenimas

Ar jus kamavo jaunatviniai spuogai?

Šiame tyrime ištyrė 1200 asmenų baltuosius kraujo kūnelius ir rado, kad tie, kurie sirgo acne vėliau gyvenime turėjo leukocituose santykinai ilgesnes talomeras. Talomera yra toks pypsiukas chromosomos gale, kuris kaip koks mašinos bamberis kenčia ląstelei dalinantis - kuo jis ilgesnis, tuo ląstelė daugiau kartų gali pasidalinti su maža rizika netekti tų chromosomų galų, t.y. laikoma jaunesne.

Šiaip dermatologai jau gazilionas metų, kaip yra pastebėję, jog spuogais sirgusių asmenų oda sensta lėčiau - vėliau atsiranda raukšlės, dėmės, mažesnės visokių vėžių rizikos, bet tą bandė aiškinti per tai, jog oda gamina daugiau riebalų, na o tuos riebalus bakterijos valgo, dauginasi, sukelia uždegimą. Maždaug, jei visi tepliosis riebalais, tai jų oda lėčiau sens. Bet panašu, kad tie riebalai daugiau šalutinis dalykas, nes sergančių acne skiriasi tam tikrų genų, saugančių nuo onkologinių susirgimų (bei senėjimo) variantai ir jų pasireiškimas. Ir panašu, kad ne tik oda lėčiau sensta.

Išvados - jei jau genetiškai lemta turėti acne, tai galima bent jau pasiguosti, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą (y). 

http://www.jidonline.org/article/S0022-202X(16)32456-3/abstract

Graži makrofago nuotrauka

Nufotografavo, kaip mano mėgstamiausia ląstelė lopo raumens ląstelę!

Ten, kur žaliai paspalvinta yra makrofagas - tokia imuninės sistemos ląstelė (tiksliau visa jų grupė), kuris veikia kaip koks konanas rabarbaras šiukšlių surinkėjas. Šiaip jis šliaužioja tarp raumenų ir gaudo visokias bakterijas, kažkiek suėda pamestų atliekų. Jeigu raumuo pertempiamas, tuomet jo ląstelių membranose atsiranda savotiškų skylučių - pačios membranos pradeda irti, o per jas į tarpląstelinį tarpą bėgti lauk ląstelių gėris (jei tų skylių kaip reikiant daug, tai dar prasideda uždegimas, tai ir yra tai, dėl ko sekančią dieną po didelio krūvio skauda raumenis). 

Makrofagas mielai suvalgytų visą raumenį, bet negali apžioti. Užtat ta pabėgusi dalis jam labai apetetinga ir jis ją suniomnima. Prie progos dar užlopo skylę (neužlopysi, neliks gardėsio su laiku).

Kai mokiausi mokykloje tai per fizinio pamokas sakydavo, kad raumenys skauda dėl pieno rūgšties, kuri susidaro, jeigu raumenys gauna per mažai deguonies. Iš tiesų tai kai kuriems raumenims pieno rūgštis netgi yra energijos šaltinis (pvz.: širdies). Jeigu organizme nutinka taip, kad tos pieno rūgšties tikrai susidaro baisiai daug, tai pirmiausiai nuo jos vargsta neuronai - žmogus miega, bet pabunda nepailsėjęs, tarsi dar labiau pavargęs, nei prieš miegą. Nemiegant būna toks simptomas, vadinamas "rūku". Tarsi kažkas būtų uždėjęs skraistę ant mąstymo.

Tą gali duoti ir daugiau dalykų, bet mano patirtimi psichologinės priežastys būna daug rečiau, nei daugumai atrodo. 

Va čia daugiau nuotraukyčių:

http://dx.doi.org/10.1038/NCOMMS12875 

Iš partogenozinių ląstelių užauginti sveiki peliukai

Šitam tyrime spermatozoidais apvaisinėjo ne kiaušialąstes, bet partenogenozines ląsteles - tokias haploidines kamienines, kurias dažniausiai gauna iš specifiškai paveiktų kiaušialąsčių. Jos atrodo kaip embrionų ląstelės, bet neužauga į individą, net ir embrionui palankiose sąlygose. Apskritai tai yra gana leipios ir yra linkusios greitai nusibaigti savaime. Taigi norisi, kad ilgiau temptų!

Apvaisino ir tada gavo, kad ketvirtis, perkeltos į gimdas, užaugo į sveikus individus (peliukus). Šios ląstelės turi kitokius epigenetinius žymenis, tai dabar galės sau veisti kartą po kartos šitų pelyčių palikuonių ir žiūrėti kas su jom dėsis toliau.

Dar džiaugias, nes tradicinio klonavimo atveju tik apie du procentai ląstelių su perkeltais branduoliais užauga. Kartais partenogenozininis embrionas būna diploidinis ir žinduoliams išgyvena ir be apvaisinimo, bet taip retai, kad vis tiek galima sakyti, jog 0% šansų.

Šitam tyrime dar galima pasiskaityti kaip apskritai vyksta pelių IVF'as. Atradau, kad joms perkelia 2 ląstelių embrionus, o pusę dienos iki perkėlimo jos apturi sekso su kastruotais peliukais, kad būtų tinkama embrionams hormoninė aplinka.

http://www.nature.com/ncomms/2016/160913/ncomms12676/full/ncomms12676.html

Nėštumai ir gimdymai LDK

Šiandien buvau Valdovų rūmuose vykusioje atviroje paskaitoje apie nėštumus ir gimdymus LDK XVI-XVIII amžiuje. Ten viskas paskaitų ciklas! Laisvai ir nemokamai :>
Paskaitoje mačiau Kūtvėlą, bet ji buvo per kelias eiles toliau, o į auditoriją kėdžių buvo tiek prigrūsta, kad aš su savo kukliais 75kg buvau smarkiai per riebi laisvam judėjimui.

(Visiškai neįspūdinga nuotrauka, bet, omg, pažiūrėkite į tuos tobulus raudonus plaukus)

Paskaitą skaitė Monika Ramonaitė iš VU istorijos fakulteto.

Ji jau aštuonis metus studijuoja LDK medicinos istoriją.
Aštuonis metus, Karlai!*

Tai va, dabar trumpai aprašysiu apie ką buvo paskaita :D Su visokiais savo pamąstymais, papildymas ir nuklydymais, taigi, nekaltinkite M. Ramonaitės už mano nusišnekėjimus.

Kas man labiausiai patiko, tai paskaitos dalis apie nevaisingumą. 

(paveikslėlis iš internetų)

Pasirodo LDK  tuo metu tiek katalikiškoje, tiek protestantiškoje dalyje buvo populiarus laidotuvių pamokslo motyvas, kad "Teisingai gyvenanti moteris bus išganyta per gimdymą".  Na, buvo ir kitų sąlygų, bet, kadangi Dievas žmones į Žemė buvo paleidęs daugintis, tai nesidauginti buvo kaip ir nevykdyti Dievo valios ir to nedaryti buvo galima tik su tam tikrom išimtim ;D Kilmingi norėjo tęsti dinastiją, o p aprastesni žmonės orėjo, kad juos kas nors prižiūrėtų senatvėje.

Tuo metu Europoje nevaisingumas buvo laikomas ypatingu luošumu, kurį  buvo galima viešai apkalbėti ir pasmerkti, o didžiuosiuose miestuose dar ir pasmerkti kaip ekonomikos nuostolį.

Nevaisingumas buvo siejamas su moterimi, jos buvo būtent jos kaltė ir gėda, blogiau už durnumą, skurdumą, negražumą ir beleką kitką. Jei vyras buvo nevaisingas, tai santuoką sudaryti jam buvo draudžiama. Vyro nevaisingumas buvo suvokiamas tik per impotenciją. Taigi, visose šeimose, kuriose nevaisingumas buvo dėl vyro spermos negyvybingumo kalta buvo moteris. Daugelyje net tų, kuriose vyras buvo impotentas, tai vis tiek apie tai buvo tylima ir kalta motera.

Savaime suprantama, kad kuo pora buvo garsesnė, tuom jai būdavo blogiau. Vienintelė išeitis išvengti visuomenės pasmerkimo buvo visais įmanomais būdais demonstruoti didelį norą ir stengimąsi pastoti visais įmanomais būdais, niekada nepasiduodant ir nepailstant. Vertinant pasakas, tai susilaukti vaikučio dirbtiniu būdu, kokio nors mitinio coliuko/pagranduko/antpirščiuko ir panašiai buvo galima tik senyvoms ir visą gyvenimą aktyviai vaiko norėjusioms poroms. Kilmingi galėjo įsivaikinti kitus kilmingus dėl turto valdymo, nekilmingi dėl darbo jėgos, bet šiaip našlaičių niekas neužjausdavo ir vaikų vien tam, kad patenkintų motinystės ar tėvystės ilgesį niekas nepriglausdavo (neskaitant tam tikrų nukrypimų nuo bendrų socialinių normų). Dauguma našlaičių buvo pasmerkti valkatavimui. 

(Mandragoros šaknis, kuri, be kitų magiškų savybių, buvo tikima gali pavirsti į mažą surogatinį vaikutį. Nuotrauka iš čia.)

Vaisingumo paskatinimo papročiai buvo kuo įvairiausi, bet daugiausia perimti iš pagonių. Pavyzdžiui per vestuves jaunieji turėjo suniomnyti ožio kiaušinius :D
Arba kitas pavyzdys - skaistmino (Agnus castus) sultys neva tokios fainos, kad jau vien nuo jų pastoti galima! Ir iš viso augalas tipo toks potencialus, kad nekaltos merginos turėtų atsargiai šlapintis lakuose, nes dar netyčia jį apsisios, jis "pasistos" ir atims nekaltybę. 

(rawr, koks sekso žvėris augalas)

Katalikiškoje LDK dalyje nevaisngumas buvo Dievo bausmė, todėl buvo manyta, kad religinės praktikos padės - pasninkas, plakimasis ir panašiai. Tuometinė krikščionių Bažnyčia formavo viešą opiniją, kad magija neveikia ir yra durnių užsiėmimas, bet žmonės vis tiek ją užsiimdavo. 

Paskaitoje dar pasakojo ir apie tai, kaip tuometiniai žmonės įsivaizdavo iš kur atsiranda vaikai. Vis dar buvo įtakingas Aristotelio ir Galeno sukonstruotas vienos lyties modelis, kad žmogus yra vienos lyties, o vyrai ir moterys skiriasi tik tuom, kad vieni yra nukrypę į vieną pusę, o kiti į kitą (na, arba, kad moterys yra nedasivysčiusios vyrai**).

Tuometimė medicina rėmėsi keturių humorų (skysčių) teorija. Jiems buvo priskiriamos įvairios savybės. Moterų kūnuose neva buvo per daug drėgmės, dėl to jos buvo jautrios ir suglebusios. Dėl to jos neva stokojo gyvybinio karščio, kuris vyrų kraujo perteklių paversdavo į sėklą (na o moterys jo netekdavo per menstruacijas). Buvo manoma, kad vyro sėkla pastojimo metu yra pati svarbiausia, kad joje vaikas ir yra, o moters gimda yra tik namelis jam užaugti iki kūdikio. 

Reguliarus mėnesinių ciklas buvo laikomas sveikatos požymiu, nes išvalo organizmą nuo blogo kraujo.  Buvo netgi teigiama, kad moters pienas yra viena vyro sėklos transformacija, o ne iš pačios moters kylantis dalykas (moteris nekuria, moteris tik globoja). Dar buvo laikoma, kad sielą vaisius įgyja tada, kai motina pajaučia judesius. Iki judesių vaiko nebuvo. Kadangi nebuvo nei nėštumo testų, nei ultragarso, pradėjus vėluoti mėnesinėms daug moterų imdavo pirmiau baimintis ar nesusirgo.

(paveikslėlis iš internetų)

LDK pastojusi moteris buvo laikoma pusiau mirusia, nes su kiekvienu nėštumu ir gimdymu moteris rizikavo savo gyvybe ir sveikata. Dauguma moterų pastodavo dar žindydamos jau gimusį kūdikį, tai susidėdavo ir organizmo nualinimas. Katalikiškoje LDK dalyje buvo susiklosčiusi praktika prieš gimdymą pasiruošti ir susitaikyti su galimai laukiančia mirtimi - atlikti išpažintį, priimti ligonio patepimą, surašyti testamentą, atsisveikinti su artimaisiais ir taip toliau.

Besilaukiančios ir artimieji imdavosi visų priemonių apsaugoti nėščiąja, saugoti ją nuo streso. Juk moteris nebeturi mėnesinių, tai ji kenčia kenksmingų skysčių kaupimąsį ir buvo laikoma, kad bet koks nervas juos gali sukelti ir susargdinti moterį :D baisu gi.

Bet kokie sumušimai ar fizinis persitempimas irgi buvo neleistinas. Tačiau, kai dėl moters sumušimo ji persileisdavo smurtautojas gaudavo tik piniginę baudą ir dvasinės atgailos. Tai nebuvo traktuota kaip žmogaus užmušimas. Galbūt taip buvo dėl to, jog dauguma moterų iki pirmo sėkmingo gimdymo pastodavo kelioliką ar keliasdešimt kartų. Bet gal tas didelis pastojimų skaičiaus skaičiavosi dėl to to, jog daug moterų pastojimų laikydavo kiekvienas vėluojančias mėnesines ar šiaip, neesant galimybės patikrinti, laikydavo, kad laukiasi iki tol, kol nebūdavo įrodyti priešingai? :)

Vaikus per gimdymą dažniausiai priimdavo moters pažinota ir pasitikėta kita moteris, kuri priklausė tam pačiam socialiniam statusui. Bajorė ir didikė galėjo padėti gimdyti ir paprastam žmogui, nes gėdos būti liečiamam kilmingojo nebuvo. Kadangi kilmingieji į paprastus žmones žiūrėjo daugiau kaip į gyvūnėlius, tai nenuostabu, kad atsirasdavo tokių, kurie norėdavo jais rūpintis vien dėl to, kad jie atrodė vargšiukais.

(Ne į temą, bet taip atrodo Pravieniškių herbas. Žinojote? Dabar jau žinote :D)

Pribuvėjos galėjo būti apkaltintos raganavimu ar pakerėjimu. Pasitikėjimo klausimas kai kuriose Europos šalyse buvo sprendžiamas pribuvėjoms duodant teises ir pareigas, kurios buvo maždaug tokios, kas šiais laikais būtų akušeris-ginekologas ir tos srities teismo medikas, bet LDK to nebuvo. Pribuvėjos dažnai pragyvendavo iš užmokesčio už savo darbą, bet pačios galėjo daryti ką nori ir kaip nori. Siekdamos pateisinti kai kurios gimdymo komplikacijas buvo sugalvojusios ir tokių, visai logiškų dalykų, kaip kad pirmas gimdymas, bet ir tokių, kaip per didelis gimdyvės drovumas ar piktumas (suprask, jei gimdyvė nebūtų drovi, tai ir vaikas būtų išlindęs).

Per paskaitą minėjo, kad archeologė Justina Kazokaitė, yra radusi du LDK laikų skeletus, kurie leidžia spėti, jog LDK komplikuotų gimdymų metu vaikai nebūtinai žūdavo. Tie skeletai yra su būdingai sužalotais žastikauliais, kai vaisius ištraukiamas už rankos, ranka sužalojama ir vėliau ja naudotis žmogus nebegali. Šiuolaikinėje medicinoje tokie sužalojimai ypač reti, nes yra galimybė atlikti cezario pjūvį.

Tuo tarpu iki pat XIX amžiaus cezario pjūvis buvo laikomas kraštutiniu sprendimu tik tuomet, kai buvo laikoma, kad motina jau nebeišgyvens. 

Nemaža dalis kūdikių mirdavo per pirmus gyvenimo metus. 2014 metais iš 1000 gimusių naujagimių vėliau per pirmus gyvenimo metus mirė 3,9***. Per paskaitą, palyginimui, minėjo, kad XIX amžiuje Anglijoje šitas santykis buvo 150:1000, Ženevoje 300:1000. Nors nėra duomenų apie LDK, bet galima įsivaizduoti koks maždaug tas skaičiaus buvo.

Dažnai vaikai iki vienerių metų į dokumentus net nepatekdavo. Pilnametystės sulaukdavo tik pusė visų gimusiųjų. LDK vaikai mirdavo ir nuo nepriežiūros. Pvz.: paprasti žmonės juos užrakindavo namuose, kai tėvai išeidavo dirbti. Katalikiškoje dalyje buvo manoma, kad vaikas gali mirti ir per motinos pieną gavęs liūdesio ar kaip bausmė už jos nuodėmes. Buvo plačiai paplitęs infanticidas - t.y. kai būdavo nužudomas nenorimas naujagimis, nes tai buvo saugiau, nei atlikti abortą. Dalis baudžiauninkų žudė savo vaikus nenorėdami, kad jie irgi būtų baudžiauninkais.

Iš įdomesnių LDK aborto priemonių minėjo taures. Grįžusi namo netgi radau internete šaltinių, kurie aprašo, kaip tai buvo daroma, tai... išeitų geras siaubo filmas.

Po paskaitos dar nuėjau į šalia buvusį katedros varpinės bokštą. Ankčiau net nežinojau, kad į jį įleidžia!

(va taip jo viduje viskas atrodo. Tie varpai veikia, tai reikia taikyti/netaikyti ant jų skambėjimo (priklausomai nuo to, ar labai mėgstate akustines traumas)).

(Vilnius pro varpinės langelį).

Tai tiek :)

* čia bajeris, jei nepagavote, tai nieko tokio ;D

** visai netyčia pavyko atspėti, kad be papildomo įsikišimo visi žmonių embrionai vystosi moteriškos lyties ir tik keli genai "perjungia" vystymąsį sutrikdydami raidą ir pasukdami ją link vyriškosios, bet naujų organų nesusidaro. Taigi, žiūrint labai grubiai ir kažkiek po pirštus, ignoruojant tai, kad senovės mokslininkai bandė savo idėją pagrįsti tik anatomijos duomenimis, nes dar nieko nežinojo nei apie embriologiją, nei apie genus, tai jiems visai neblogai sekėsi.

*** lyginant su Europa čia laaaaabai geras rodiklis. Tiesiog stebuklingai geras. Iš tiesų pas mus būti naujagimiu yra gerai.

Dovanos apie bendravimą su pacientais

Yra toks vaistas X. Čia konkretus vaistas. Bet pavadinimo negaliu rašyti, nes įstatymas neleidžia reklamuoti receptinių preparatų tokiose vietose, o plius, nelabai ir esmė koks ten tiksliai vaistas.

Jis yra sudarytas iš dviejų veikliųjų medžiagų.
Šeimos gydytojas gali šitą vaistą, prie tam tikrų būklių, skirti kompensuojamą - tai reiškia, kad dalį jo kainos dengia ligonių kasos. Gali skirti ir nekompensuojamą, su tuo bėdų nėra.

Bėda yra tame, kad šitą vaistą jis gali skirti tik tada, kai prieš tai bent vieną mėnesį abi veikliąsias medžiagas pacientas yra vartojęs atskirai ir toleravo. Ligonių kasos tik tada leidžia skirti kombinuotą formą. 

Ta kombinuota forma, jei nekompensuojama, mėnesiui kainuoja ~10-12 eurų (priklauso nuo vaistinės). Nekombinuotai vienas vaistas kaštuoja ~5 eurus, o va su kitu... Su kitu yra bėdos esmė. Nekombinuoto yra labai sunku gauti (dažniausiai pacientai užsisako iš užsienio), arba reikia vartoti kombinuotoje formoje su kitu vaistu. Taigi, norint viską daryti "by the book" arba pasiunti pacientą paieškoms, arba skiri jam visiškai nereikalingą vaistą mėnesiui.

Kur dirbu, šią savaitę ligonių kasos "nubaudė" gydytojus už tai, kad jie išrašinėjo vaistą X prieš tai neskyrę jo mėnesį laiko per du atskirus medikamentus - dabar gydytojai turės šitas nepagrįstas išlaidas sumokėti iš savo kišenės. Laimė tik už tam tikrą laiko tarpą. Vieni gydytojai pyksta ant vaisto X gamintojo, nes jis, pristatydamas savo kombinuotą preparatą neįspėjo apie tai (daugumą kombinuotų vaistų galima skirti iš karto, nebūtina bandyti atskirai kiekvienos veikliosios medžiagos), kiti ant ligoninių iš kurių pacientai atėjo jau su rekomendacijomis gerti šį vaistą (dalis ligoninių jį gauna kaip "labdarą", kitos perka ir gali skirti pagal kitas taisykles), treti trina rankytes ir kaip gudrios laputės sako "oj, o tai jūs neįrašėt į kortelę, kad pacientas šitus medikamentus atskirai jau vartojo už savo lėšas ir puikiai toleravo??? Įstatymų neskaitot, mėmės.", o ketvirti tiesiog šypsosi. Jeigu užkliuvo šitas dalykas, tai gal užklius ir tai, kad idealiu atveju pacientas turėtų pirmąsias vaistų dozes apskritai vartoti prie gydytojo, ir ne pirkti kažkokioj balbieriškio vaistinėje, o kaip dabar ateina recepto, tai taip ateiti pačių kompensuojamų vaistų,  kad nevaikščiotų ratais-kvadratais. Kombinuotų vaistų gi niekas neskiria iš karto todėl, kad tingi kelis receptus rašyti.

Pacientų šitas dalykas visiškai nekliudo. Manau dalis iš to tik išloš, nes jų medicininės kortelės bus perverstos puslapis po puslapio žiūrint kas nepadaryta ir kada kokia diagnozė diagnozuota. Gydytojams tai toks daugiau "Ką ir reikėjo įrodyti.". Bet vat vaisto X gamintojui, tai visiškai š.
Su kiekvienu vaistu, kurį gamina daugiau nei vienas gamintojas tampa sunku konkuruoti per vaisto gerumą. Teoriškai originalas turėtų būti krūčiausias ir geriausias, nei generikai. Praktikoje.... visaip būna. Pacientus galima traukti kainomis, pakuotėmis ir panašiai. Gydytojus traukti galima aiškinimais kuom šitas geresnis už konkurento, bet jie žiovaus ir lygiai taip pat galės patys pasiskaityi tyrimus, kurie tą įrodo (ar nelabai). Bet, jei vaisto skyrimas yra greitesnis ir lengvesnis, tai woohoo! Pasakok toliau.

Vaisto X gamintojas dabar pažadėjo, kad padengs nuostolius ir jaučiasi dėl jų atsakingas. Taip pat įspėjo, jog greičiausiai artimiausiu metu bus peržiūrėti (truputį po truputį) ir kiti kombinuoti vaistai, o jei jiems tokios taisyklės dar nėra, tai uždės.

Šitų pažadų atsliūkino į darbovietę. Šiaip tai jie nelabai ateina, nes nelabai gali. O kai gali, tai tik su leidimu, ne darbo metu ir dažniausiai reikia eiti žiūrėti į juos iš serijos "Ten va trečiam aukšte penktas kabinetas nuo kairės už stiklinių durų, ai nežinau, aš tai neeisiu, tu gali. Paimk man tušinuką".
Tušinukų nebebūna :D Tai, kad gydytojai turi rašyti medikamentus veikliosiomis medžiagomis, bent jau eilinius, visiškai sužlugdė kaip komercinio išnaudijo įrankius. Dabar labiau apsimoka nešti tušinuką vaistininkui.

 

(Va taip va gydytojai ima dabar bet ką iš vaistų reklamuotojų. Ir baisu, ir norisi. Ypač pieštukinių klijų ir plėšomų lapelių, kur reklamuojamas vaistas yra mažytis ir kamputyje, o ne per visą lapelį ir dar kitoj pusėj teksto siena (nežinau kaip reklamuotojai turi viltį, kad anuos kažkas naudoja. Nebent jei nori susipykti su pacientu, kad tas pereitų pas kitą gydytoją. Dauguma pacientų apskritai į tuos lapukus žiūri kaip į gydytojo pasakymą "čia rimto gydymo nereikia", o ne rimtus gydymus dauguma pacientų ir patys puikiai išmano))

Šiandien to vaisto X firmos atstovas, kaip kaltės pirkimą, dar davė ir knygų - po naujausią kompensuojamųjų vaistų kainyną (>500 psl džiaugsmo) ir dar po va tokią va knygelę:

Parėjusi namo išsiviriau diiiiiidelį puodą kavos ir knygą perskaičiau.

Namie radau statulėlę ūdrą-gydytoją. Vėliau paaiškės ką ji turi bendro su knyga.

Išleista tik 300 egzempliorių! Man atrodo iš jų bent 10% šiandien buvo išdalinta aplink mane.

Čia yra šiek tiek daugiau nei 100 puslapių teksto apie tai, kad ne, tu neišsigalvoji, kad kai kurie pacientai keisti. Nes dalis gydytojų galvoja, kad išsigalvoja. O kai išsigalvoja, bando suprasti kodėl, tada pradeda nervuotis ir perdega. Kai perdega patampa tokiais vaikčiojančiais zombiais. Perdega ir dėl kitų dalykų, bet stengimasis suprasti pacientą, kai pacientas pats savęs nesupranta, neesant žmonių perpratimo specialistu yra viena iš dažnesnių priežačių.

Knygoje aprašyti vadovėliniai gynybos mechanizmai, asmenybės tipai.  Neaprašyta ką su jais daryti, kaip jie atsiranda ir panašiai. Čia jau gydytojo reikalas ir atsakomybė. Bet esmė yra atpažinti. Knyga parašyta  kaip mokomiji - suskirstyta į panašiaus ilgumo skyrius, su temos tikslais, uždaviniais ir kontroliniais klausimais gale.  Klausimo pavyzdys: "Ar demokratiška neišmaniam pacientui demokratiškai siūlyti demokratines gydymo priemones?". 

Vienas iš knygoje aprašomų brandžių gynybos mechanizmų yra sublimacija - neigiamų dalykų pavertimas į teigiamus. Teigiami dalykai čia yra grynai santykine prasme ir didžiosios dalies žmonių gali būti vertinami kaip tiesiog neutralūs (iš serijos, na, jei tau patinka...), arba kaip neigiami (nerandi kuom geresniu užsiimti). Dažniausias sublimacijos išraiška būna sportas. Kuo labiau darbe nervuoja visi, tuo geriau vakare žaidi tenisą. Kita dažna išraiška yra meninė kūryba. Mano asmenine nuomone tai ji yra žymiai geresnė sublimacijos išraiška. Tokia gera, kad dalis žmonių netgi įsivaizduoja, kad kūrybai kančia yra reikalinga, o geri ir garsūs menininkai turi būti bent kažkiek gyvenimo nuskriausti (o jei tokie nėra, tai privalo patys save skriausti jausdami mažų mažiausiai kaltę už tai, kad nėra nuskriausti).

Aišku, toks mano įsivaizdavimas gali būti nulemtas tik mano asmeninės patirties. Aš dažnai pažįstamiems sakau, kad neabejotinai tą ar kitą patirtą skriaudą, kančią ir neteisybę galės išlieti per žiauriai gerą kūrynį, o jie į mane pasižiūri mažų mažiausiai kilstelėję antakį. Kokį dar kūrinį? Jie tiesiog nori nieko neveikti ir prakentėti viską. Dar gerą kūrinį? Kam toks gali būti reikalingas? Sakau gi, kad jiems patiems.
Nesupranta.

Dar asmeniškai pastebiu, kad iš brandžių gynybos mechanizmų tarp gydytojų madingiausias yra dėkingumas - tai būdas neigiamą dalyką transformuoti į teigiamą rezultatą davusią patirtį panaudojant pačias mažiausias laiko ir jėgų sąnaudas. Kai kurie į bet kokį šūdą, kurį jiems siunčia gyvenimas žiūrės dėkingai ir laimingai. Kartais pagalvoju, kad galbūt, kaip brandus, bet pats lengviausias mechanizmas, nė vieno brandaus mechanizmo neturintiems asmenims jis atrodo pats sudėtingiausias - jie jau gali suprasti, kad buvimas dėkingu duoda daugiau naudos dėkojančiam, o ne davusiam, bet negali suprasti kaip galima būti dėkingam už blogus dalykus (t.y. atlikti tokį sudėtingą dalyką) ir į tai žvelgia didžiai mistifikuodami, laikydami to kone religine patirtimi.

Pats dažniausias iš nebrandžių gynybos mechanizmų medicininė praktikoje (tiek tarp pacientų, tiek tarp gydytojų) tikriausiai yra somatizacija - tai, kas blogo išgyvenama kaip ligos (kurių nėra) ir jų simptomus (pačios ligos nėra, o simptomai yra).

Visi tyrimai geri, niekas nieko neranda, paskirti vaistai nepadeda, kaip gydytojai nesupranta koks tu ligonis???? Nervuoja šitas mechanizmas, kaip nežinia kas.
a) negali atmesti, kad žmogus neserga, nes liga nėra po tyrimų gaunami pliusiukai kažkokioj lentelėj. Žmogus serga. Konkrečia liga. Jos priežastys tiesiog kitos. Jei būtų tokios, kaip visų sergančių ta liga, padėtų vaistai. Dabar skiri, nepadeda. Galvoji, kad blogai galvoji, kad kažką pražiūri, ieškai toliau. Kuo daugiau ieškai, tuo daugiau nerandi. Žmogus kenčia toliau. Yra mitinis psichoterapeutas, kuris tam žmogui galėtų labai padėti. Kaip pas jį tą žmogų dabar oriai įkalbėti pakliūti? Kaip spręsti problemą, kai žmogus neturi papildomo medicininio draudimo ar lėšų?* Taip pat niekas nedraudžia žmogui susirgti ir tikra liga, kurios simptomai "pasislėps" tarp kylančių iš somatizacijos. Arba bus jam, kaip berniukui melavusiam apie vilkus.
b) tai visada gali būti dar neatrastas ligos mechanizmas ar net visa liga. Štai vienas luošinantis virškinimo sistemą veikiantis sutrikimas, kai pradėjau studijuoti, buvo aiškinamas per psichologinę prizmę, pažengęs gydomas chirurginėmis intervencijomis. Kol kažkam nekilo mintis pažiūrėti kas ten tiksliai darosi ir rasti, kad tai labai subtili autoimuninė liga, kuriai įvykti reikia, kad susidėtų paveldėti tam tikri receptoriai su tam tikru užsikrėstu virusu ir dar tas virusas turi pulti tam tikru specifiniu imuninės sistemos ciklo laikotarpiu. (čia trumpai keli puslapiai apie jau kaip ir nebenaujienas)

Kai esi rezidentas duodamas kiekvieną siuntimą konsultacijai pariniesi ar pacientas nepakius į tokį ratą, kuriame apsisukęs kartą/du bus laikomas hipochondriku (nes, kai esi rezidentas hipochondrija dar netiki iš jaunatviško optimizmo).

To galima išvengti tik, kai žinai, kad nukreipus pacientą tikrai tikrai jis nebus "numestas" neaiškiai kryptimi toliau (nes gali būti ir aiškia), arba, kad čia tikrai bus konsultacija ir tu, kai siuntęs gydytojas vistiek lieki atsakingas už gydymą (t.y. konsultacija reikalinga pirmiausia tau, ne pacientui, kas, anot ligonių kasų, turėtų būti visais atvejais). Šitą schemą padariau skaitytama knygą ir pagalvojau, kad jis bus baisiai prasminga. Dabar kažkaip taip neatrodo.

Kaip ten bebūtų, grįžtant prie knygos, ta kai kurios vietos man pasirodė keistokos. Pavyzdžiui yra išskirtos trys kartos - konservatyvioji, mišrioji ir technologinė ir tarsi akcentuojama, kad technologinė yra praradusi tikrąjį bendravimą, ji pavadinta indigo vaikais.

Aš Indigo termino jau gal 10 metų negirdėjau, o tada, kai dar girdėjau jis jau buvo blėstantis. Kažkada New Age judėjimai Indigo vaikais vadino tuos, kurie gims prieš pat Vandenio (ar kokią tai ten) eros pradžią ir atneš jai taiką ir laimę, per visiškai kitokį požiūrį ir suvokimą. Vis stūmės, stūmės tas indigo vaikų gimimas, net iki 2000 metų nusistūmė ir dingo. Apie Indigo kaip facebook'o kartą pirmą kartą girdžiu, nors palyginimas visai ir tinka.

Spalvos sutampa.

Beveik.

Kodėl knygoje buvo skyrius pasakojantis kokios savybės tinka kokiam humoraliniam temperamentui tai nežinau. Jeigu jau jį įdėjo, tai galėjo įdėti ir temperamentus pagal horoskopus. Arba pagal kraujo grupes. Ar dar ką.

Dar šitam veikale užsimenama apie Gary Smalley ir jo "paturbintą" šių charakterių skirstymą pagal tai, į kokį gyvūną žmonės yra labiau panašūs. Knygoje sakoma, kad labai tiksliai, suskirstyta. 

(Ūdra - sangvinikas(čia tipo ir a tinku), Liūtas - cholerikas, auksinis retriveris - flegmatikas, bebras - melancholikas. Tikriausiai. Knygoje padaryta klaida ir cholerikas priskirtas ir liūtui ir bebrui. Bandžiau ieškoti internetuose, bet ten visaip skirsto.)

G. Smalley yra šeimos konsultantas, kuris yra parašęs porą beletristinių savipagalbos knygų ir nusifilmavęs laaaabai daug laidų (tokių, kaip pas mus rodo savaitgalių rytais). Jo veiklos kryptis - krikščionims priimtina psichologija. Kadangi Galenas ir Hipokratas yra pagoniškos kultūros atstovai, tai, su amerikietiška krikčionybe niekaip. O vat tuos pačius keturis temperamentus įvardinti gyvūnais pagal katalikų iš tų pačių pagonių perimtą antromorfizmą jau gerai.

Perskaičius, kad įdėtas toks asmuo, kaip G. Smalley sukrykštavau. Jei rašysiu ką nors panašaus įdėsiu Jack Kirby kaip dailininką.

Knygoje yra baisus (laimė mažulytis mažutėlytis) skyrelis apie tai, kaip visuomenė, remdamasi nusistovėjusiosmis tradicijomis ir panašiai gali (turi?) inicijuoti sutrikusių asmenybių gydymą, nors ir pripažįstama, kad asmenybės sutrikimas yra pirmiausiai pačios kultūros apsręstas reiškinys, t.y. psichopatas pats vienas egzistuoti negali, būtina aplinka, kurios atžvilgiu jis būtų psichopatiškas. Tai, kad gydomas pavienis individas, o ne jį supanti aplinka, yra tik dėl to, kad individas yra mažesnis ir silpnesnis. Ir paskui psichiatrai stebisi, kodėl žmonės jų nemėgsta ar kodėl įtariai žiūri į gydytojus.

Visiškai iš konteksto išimta eilutė "Laikas visada parodys, kad gydytojas teisus. Ir pacientas tą supras." Šitą eilutę reikia įsivaizduoti maždaug taip:

Nespalvotas vaizdas.
Jūros krantas.
Juo eina senas vyras, sužvarbęs ir susisukęs į juoda paltą. Pučia vėjas. Iš po juodos vyro skrybėlės ištrūksta žila sruoga.
Vyras įkvepia sūraus oro. Nusisuka.
Prisidega cigaretę. Giliai užsitraukia. Užsimerkia.
Kojomis, per plonus odinius batus jis jaučia aštrius akmenis. Kodėl laikas jų nenugludino taip, kaip sušvelnino jo ryžtą ir aistrą gyvenimui?
Virš galvos praskrenda žuvėdra. Tyliai.
Per daug tyliai. Vyras nemato jos laisvės.
"Ir pacientas suprato" pasako jis.

Bendrai paėmus tai knyga nebloga. Pvz.: identifikuoja, kad yra tokia atgyvena kaip paternalistinis modelis. Bet tuo pačiu ir tai, kad modeliai nekeičia vienas kito nuosekliai - naujas atsiranda šalia kito ir kitą stumia laukan. Jei senasis buvo bent kažko vertas jis išlieka. Tam tikrose situacijose jis nugali naująjį modelį. Kaip kad ir su vaistais - kai kurie yra labai seni ir pilna naujesnių, kurių atžvilgiu senieji yra kažkoks siaubas. Bet kartais siaubas ir yra tai, ko reikia.
Arba, pvz.: minima, kad kūno kalba yra tokia pat svarbi bendravime, kaip kalbėjimas. Bet taip pat, kad tokie patys svarbūs ir pagarba, reflekcija ir kt. dalykai, kurie, savo ruožtu, konkrečiam pacientui gali būti skirtingai svarbūs. Galima vaikščioti į visokius seminarus, kurie aiškins, kaip 90% informacijos dauguma žmonių vienas kitam perduoda per kūno kalbą.  Sergantis žmogus jau taip tampa mažuma, tai dabar dar reikia jį ir antrą kartą sumažinti per tai, kad galbūt jis bendrauja ne daugumai priimtinu būdu arba liga lemia specifinius asmenybės ir mąstymo pokyčius?

Ir žinoma apskirtai, kad kažkas parašė tokį daiktą lietuvių kalba. Vaisto X firma tikrai neblogai sugalvojo tokį daiktą nešdami kaip "soriuką". Manau knyga būtų įdomiausia pirmų trijų vientisųjų studijų kursų studentams. Įdomumui pasiskirstant U formos kreive. Pradžioje įdomu viskas. Trečiam kurse jau vėl įdomu, nes tuoj prasidės pratybos klinikose.

Pabaigai ištrauka iš knygos:

"Paskatinimas gydytoją sistemingai domėtis savo profesijos ištakomis turėtų palengvinti jam suprasti gydytojo-paciento bendravimo modelio kaitą, jo priežastingumą bei ryšius vyraujančius visuomenine-kultūrine sankloda. Tai palengvintų jam pagrįsti visus gydymo modelius reikiamu momentu reikiamoje situacijoje ir ugdyti pacientą. Medicinine prasme, "kiekybinių pakitimų perėjimo į kokybinius" dėsnis reiškia, kad sistemingas, nuoseklus darbas su pacientu anksčiau ar vėliau įgaus naują bendradarbiavimo - bendro sprendimų priėmimo - formą."

(Jei jus nupurtė, nuo "ugdyti pacientą", tai nupurtė ir mane)

Ai, dar knygos gale buvo literatūros sąrašas, kurį peržiūrėjau ir nusprendžiau vieną knygą nusipirkti:

(Su siuntimu į LT atseis 12 eurų. Dabar lauksiu, kol atsiųs. Kažkur mano bendradarbiai sugeba prisikirkti knygų su siuntimu po kelis eurus. Bet kai einu ten pat, niekada neišeina. Kaip jiems tas pavyksta. KAIP?)

* Kai kurie šeimos gydytojai dėl to imasi lankyti kursus ir mokytis psichoterapijos, kurią taiko darbe arba užsiima už mažesnes kainas, nei profesionalūs psichoterapeutai (geriau nei nieko). Patys sako, kad taip elgiasi iš būtinybės ieškoti papildomų pajamų. Bet, kažkaip kai pasižiūri į tuos, kurie mokosi, tai mokosi ne tie, kurie labiausiai verkia, kad nėra babkių, o tie, kurie labiausiai trokšta iš tiesų padėti pacientui, o ne jo ambulatorinei kortelei... xD

Ko gydytojai tau nesako?

Prieš kokią savaitę mano akis parduotuvėje patraukė naujas žurnalas "Ko gydytojai tau nepasako". Tiksliau žurnalo gausa. Parduotuvių, kuriose lankausi, spaudos lentynose jo buvo labai daug. Tiek daug, kad koks nors žmogėnas atėjęs nusipirkti Cosmopolitan'o turėdavo atsargiai jį pasiimti, kad netyčia neužkliudytų "Ko gydytojai tau nepasako" krūvos ir jos neišverstų.
O gal čia toks marketinis triukas? Perki vieną žurnalą, o kitas ŠMAKŠT įlenda į pirkinių krepšelį. 

(Va kaip anas atrodo. 3.99Lt)

Nusprendžiau, kad reikia pajamti ir apsišviesti ko man pacientams nesakyti.

Žurnalas yra verstinis. Šiaip tai jis leidžiamas Anglijoje, bet šitas, kaip supratau, į LT ateina per Latviją.

Pačių anglų leidėjų teigimu žurnalas skirtas užpildyti spragas, kurios lieka dėl vizito pas gydytoją trumpumo (10-15 min). Užpildymas teoriškai turėtų susidėti iš straipsnių apie alternatyvius gydymo būdus (kad kai per tą trumpą laiką daktaras pasako pavadinimą žinotum ką jis reiškia ir nereiktų klausti paaiškinimo), profilaktikos ir bendrų žinių apie mediciną. Ir iš tiesų žurnalą pervarčius man pavyko rasti kelis tokius dalykus, bet jame daug daugiau buvo kitokio dalyko, kurio gydytojai nepasako visai ne dėl laiko trumpumo, nors dalis žmonių visada labai nori tai išgirsti - tai, kad sudėtingoms problemoms yra paprasti ir lengvi sprendimai, kurie tikrai tikrai, na tikrai veikia (nors tokių sprendimų tiesiog nėra - kiekvienos problemos sprendimas yra toks pats sudėtingas kaip problema tam asmeniui, kuris su problema yra susidūręs, net jei iš šono ir atrodo visiškai kitaip), ir tai, kad tu pats šaunuolis ir aš tavim didžiuojuosi. Visi to norime. Gydytojai to irgi nori. Leidykla galėtų leisti "Ko pacientai tau nepasako" ir užsidėti kokią 39.99Lt kainą.

(Anna Dittmann paveikslas)

Žurnalo blogoji pusė yra ta, kad nors jisai bando taikyti į už savo gyvenimą norintį atsakyti žmogų (kad ir per homeopatiją, osteopatiją, vitaminai & radikalai, detoksikacija etc. pasaulį), jis tuo pačiu laiko, kad tas žmogus, jei negyvens pagal vienos sistemos spaudimą ir taisykles, tai gyvens pagal kitos.

Domiesi medicina? Tai, tai nepamiršk domėtis pagal savo lyties "taisykles" - jei moteris, tai aišku, kad pirmiausiai domėkis dietomis ir kosmetika. Plinki? Įžvelk tame grėsmę savo vyriškumui. Kovok su plikimu. Kovok su plikimu net tada, kai jis ir yra nulemtas kaip vienas iš vyriškos lyties požymių. * Jautiesi laimingas? Tai nepamiršk, kad yra teisinga ir neteisinga laimė.

Aš suprantu, kad žurnalui reikia išsilaikyti rinkoje ir kad tokie dalykai parsiduoda, bet tiesiog norėčiau kada nors pamatyti normalų alternatyvios medicinos žurnalą plačiajai visuomenei. Ypač be tradicinės ir alternatyvios medicinos priešinimo, be mėginimo juos pateikti kaip konkurentus ar kaip kovotojus, kieno yra tiesa.

Alternatyvi medicina nėra alternatyvi. Ji tiesiog kitokia, paremta kitokiais veikimo principais ir turinti kitokius tikslus.

Jei pvz.: žmogus nori onkologinį susirgimą gydytis pas šamaną, tai jis turėtų ir galėti pas jį gydytis, jausdamasis laisvas, pirmiausia pats prieš save, tą padaryti. Tai neturėtų būti kaip alternatyva atvejui, kai "tradicinė medicina bejėgė", o tą darantis žmogus iš karto pasmerkiamas kaip kažkoks neapsišvietęs ir nesuvokiantis situacijos.

Laikantis alternatyvios medicinos, kaip plano B, pozicijos, visa tradicinė medicina tampa pirmu pasirinkimu vien todėl, kad žmogus žino, jog šamanas neveikia. Ne todėl, kad tradicinė veikia, bet todėl, kad jis ir taip žino, jog alternatyvi medicina jam nepadės. Toks požiūris labai lengvai išugdo arba įsivaizdavimą, jog tradicinė medicina irgi neveikia, arba tai, jog ji tikrai veikia ir dideli nusivylimą, kai ji nesuveikia.

Ir, kad ir kaip ironiška bebūtų, bet tada laimi tas šarlatanas, kuris siūlo kokią nors "detoksikuojančią elektrovonelę kojoms" - žmonių, kurie tikės, kad ji tikrai veikia skaičius niekada nepasikeis, bet bus daug pirkėjų, kurie žinodami, kad jinai neveikia (o tuo pačiu ir nepakenkia), tikėsis, kad yra galimybė, jog jinai galbūt suveiks. Šarlatanas dar laimės ir tuom, jog toks žmogus įgaus tikėjimąsi, kad tradicinė medicina nesuveiks (pabrėžiu - jis tikėsis to, o ne suvoks, kad taip gali būti ir taip kartais būna), todėl jį bus galima gąsdinti visokiais dalykais, kad skiepai sukelia protinį atsilikimą, kad vaistai nuo skausmo silpnina imunitetą, kad viską žmogau nuo tavęs slepia ir tava išnaudoja. Ir kuom tik dar nori, bet kuom, kas tik pamaitintų tavo lūkesčių drakoniuką, įskaitant ir "detoksikuojančia elektrovonele kojoms". Su akcija!

Kartais patys tokie žurnalai pakliūna į šitą keistą ratą - štai ir šitas žurnalas turi medicininių naujienų apvžvalgos skiltį, straipsniuose taip pat yra nuorodos į medicininius straipsnius (nors jų interpretacijos tai tokios so-so). Taigi iš esmės žurnalas yra kaip tik apie tai, ką gydytojai tau pasako, apie tai, kiek jie daug visko sako, kad iš viso, kas gali tiek daug skaityti ir visą tą suprasti xD Yra dar ir įspėjimas, kad žurnalo leidėjai neatsako už tai, ką prisidirbsi sau prisiskaitęs žurnalo, ir kad prieš bet kokį gydymąsi ar gydymo korekciją būtina pasitarti su savo "tradiciniu" gydytoju.

(Fotografas Lee Jeong Lok)

Tai perskaičiau ir sugalvojau, ką va galiu pasakyti:

Niekada nesijauskite, kad esate kovos laukas, kuriame kovoja tradicinė ir alternatyvi medicina. Niekada negalvokite, kad negalite mėginti abiejų, ar kad vienu metu galite mėginti tik vieną. Raskite tokius vienos ir kitos medicinos gydytojus, kurie būtų suinteresuoti pasiūlyti tokį gydymo būdą, kuris netrukdytų kitam jūsų pasirinktam gydymo būdui, tokius, kurie gerbtų jūsų pasirinkimą gydytis vienaip ar kitaip.

Jeigu jums atrodo, kad gydymas kristalais veikia, nes valo aurą**, tai ir gydykitės jais. Jeigu tradicinės medicinos gydytojas pasakė, kad jo nuomone tie jūsų kristalai jūsų vėžio neišgydys, tai priimkite tai kaip dar vieną vėžio gydymo būdą, bet ne kaip vienintelį ir teisingą būdą. Nepriimkite to, kaip neleidimo gydytis kristalais, kaip įvertinimo, kad neteisingai darote. Jūs darote teisingai, nes jūsų tikslas yra pasveikti, jūsų tikslas yra jaustis gerai. Gydytojas negali įvertinti to, kad galbūt būtent jums švari aura yra svarbiau už gyvenimą ir jūs mieliau mirtumėte nuo vėžio, nei toliau gyventumėte be kristalų ir jų valomosios galios.

Svarbiausia - niekada ligos ar jos grėsmės atveju nepraraskite laisvės. Nevalgykite kasdien saujos graikiškų riešutų, nes bijote širdies ligų***. Valgykite, nes jums skanu ir smagu valgyti kasdien saują riešutų, kurie jums sveiki. Ne širdžiai, ne ligų nugalėjimui, ne dar kažkam - o jums!

Eidami pas gydytoją negalvokite, kad turėsite tik 10-15 minučių ir kad gydytojas kažko nepasakys, kad jūs kažko nepasakysite. Galvokite kad turėsite 10-15 minučių ir kad per ją gydytojas kažką pasakys ir jūs kažką pasakysite ir kažkiek pasistūmėsite į priekį. O gal liksite vietoje. Būkite suinteresuotas vizito laiko ilginimu ne tam, kad mažiau prarastumėte, o tam, kad daugiau gautumėte.

Labai dažnai susidursite su pasakymu, kad kiekvienas žmogus atsako už savo sveikatą, ir kartais šita tiesa transformuosis į labai keistus įsivaizdavimus, kad "teisingai" atsakant žmogus neserga, o "neteisingai" - žmogus serga. Ne, ne, ir dar kartą ne - už savo sveikatą atsakote taip, kad kai susergate neturite jaustis dėl to prieš kažką kaltas, neturite pergyventi dėl to, ką daręs kitaip būtumėte to išvengęs ir apie tai, koks nuostabus jūsų gyvenimas būtų buvęs, jei nebūtumėte susirgęs.

Suprantu, kad šis mano rašinys atrodo tiesiog kaip pasvaičiojimas ir optimistinės pievos, iš serijos "jei tikėsi, tai galėsi", ir suprantu, kad sergant tokie dalykai mažiausiai rūpi (tai suprantama), bet kiek tik galite įsisąmoninkite savo laisvę ir kiek galite kažką darykite todėl, kad to norite, o ne todėl, kad "reikia", darykite kad kažką gautumėte, o ne tam, kad kažko išvengtumėte. Tada ir tokių žurnalų nereikės.

* Vyriški hormonai gali sukelti vieną iš specifinių plikimo tipų. Tai normalu.
** čia pavyzdys iš lempos.
*** čia irgi pavyzdys iš lempos.

Šiek tiek apie taurių dėjimą

Šiandien manęs net du žmonės užklausė apie taures (gal kažkur reklama yra ar ką) - kaip jos veikia?

Pirmiausia apie patį taurių dėjimą.

Taurės yra priskiriamos alternatyviajai medicinai, tai yra jų veikimas nėra įrodytas moksliškai. Nėra taip, kad niekas nėra bandęs to įrodyti, tiesiog nė vienas patikimas tyrimas nėra parodęs, kad nuo taurių būtų geriau. Bet nė vienas patikimas neparodė, kad su protu statant taures būtų blogiau :)

Teoriškai taurių veikimo mechanizmas yra labai paprastas - taurėje esantis oras prišildomas (šildant pačią taurę, į ją įmetant degantį vatas gumuliuką ir panašiai), tada taurė padedama ant minktštųjų audinių. Oras vėsta, traukiasi ir įtraukia dali audinių į taurę. Procedūros mėgėjai teigia, kad tai neskausminga, bet "teisingai" pastačius taures lieka žymės panašios į nubrozdinimus, kurios per kelias dienas daugeliui žmonių sugyja. Na, įsivaizduojate "zasosą"? :) Tai - va: čia daromi dideli zasosai ;)

Taurių statytojai aiškina, kad čia išeina kaip ir tokia mažytė organizmo skriauda, kuri jį truputį sukrečia ir priverčia susiimti - jis gydo taurių pažeistus audinius, tuo pačiu biologiškai aktyvios medžiagos skatina ir kitų kūno dalių gijimą. Sukelti pojūčiai padeda pacientui kreipti mažiau dėmesio į lėtines ligas ir t.t ir panašiai. Vienu žodžiu niekas nėra paaiškinęs kaip tai veikia, bet visi turi savo versijų.

Taurės buvo ir yra dedamos visame Pasaulyje. Dažnai statant taures  oda prieš tai dar yra subraižoma ar kitaip pažeidžiama, kad žmogus netektų, kartais ir visai nemažai, kraujo. Sovietų Sąjungoje buvo populiaresnis švelnusis taurių statymo būdas (tik su kraujosrūvomis), nes tiesiog daugumos žmonių sveikata neleido "gydytis" kraujo nuleidimu (anemija dėl prastos mitybos buvo taip plačiai paplitusi ir medicina prieš ją buvo tokia bejėgė (jokie vaistai ir jokie gydymo metodai nepamaitins žmogaus), kad net buvo imtasi visokių keistų žmonių raminimo būdų - pvz.: valgyti burokėlius, nes tų, skirtingai nei mėsos, kažkiek buvo)).

Yra ekstremalesnis taurių statymo būdas - siekiant įtraukti ne tik paviršinius, bet ir giliuosius audinius. Man tokį LT teko matyti tik "gydant" plaučių ligas, bet šis jau yra pavojingas, nes gali taip pažeisti audinius, kad trūksta plaučius dengiantys dangalai ar patys plaučiai - tai gali būti mirtina.

Šiaip medikai į taures nežiūri labai piktai, nes realiai nėra daug žmonių, kurie jomis gydytųsi. Dauguma žmonių jas tiesiog naudoja savo malonumui. Pvz prašo, kad jiems kas nors taures pastatytų ar patys jas stato, kaip tokį sado-mazo žaidimuką namuose. Jie patys jo tikriausiai taip nepavadintų, bet čia vertinkime tai ką jie daro iš savo "netaurininkų" varpinės ;).

Be interneto, taurių pagrinde galima nusipirkti alternatvios medcinos centruose, kai kuriose med. prekių parduotuvėse ir sex-shopuose. Šie nuo "taurininkų" nuvilioja pakankamai daug žmonių (kūniškus malonumus žmogus jaučia nuo nervų sistemos susidarymo iki jos funkcionavimo pabaigos. Tai nėra vien tik seksas - neretai malonumai persipina ir yra skirtingi skirtingiems žmonėms. Net tam pačiam žmogui vieni dalykai yra malonūs vienu gyvenimo periodu ir nemalonūs kitu. Vienam didžiausias malonumas yra orgazmas, kitam cigaretė, trečiam uždėtos taurės. Na, ir yra tokių, kurie nori visko iš kato...)

Jeigu svarstote ar taurės Jums galėtų padėti/patikti tai:

1) Pasiklauskite savo gydytojo ar Jums galima dėti taures. Esant tam tikroms ligoms ar vartojant vaistus taurės yra nepatartinos ar pavojingos. Pvz.: jeigu vartojate vaistą varfariną po taurių statymo galite mirtinai nukraujuoti. Jeigu kasdien geriate ginkmedžio arbatą (ji veikia kraujo krešumą dar neišaiškintu būdu) pastačius taures oda gali "nurasoti" krauju ir t.t. 

2) Raskite taurių statymo specialistą, kuris Jums statys taures ar apmokys kaip tą daryti. Nors taurės statomos nuo tada, kai buvo sugalvotas indelis (taurės gaminamos net iš bambuko stiebų), bet specialistas žinos ką daro, bei nepabėgs, jei nutiks kažkas blogo :)

Kadangi taurės, nesvarbu kur pastatytos, gali būti labai intymi žmogaus patirtis, bei gali būti skausminga/teoriškai turi gyvybei pavojingų komplikacijų tikimybę, dauguma specialistų atsisakys statyti taures vaikams. Jeigu mąstote apie taurių statymą vaikui, tai labai išsiklauskite jo, ar jis supranta kas čia bus ir įvertinkite riziką. Tai nėra gyvybei ar sveikatai išsaugoti būtina procedūra ir nors Jums gali atrodyti, kad gi čia tai faina, natūralu ir sveika ar dar bele kas, ko jis nesupranta, bet mažą žmogų tai gali traumuoti labai smarkiai - visgi tai bus daroma su jo kūnu. 

Ir pabaigai - jeigu taurės Jums padeda, tai ir gerai :) Svarbu, kad nepersistengtumėte ;) 

Pabaigai - makbriška nuotrauka iš senų laikų. Kažkada med. studentai turėjo madą nusifotografuoti apsikeitę vietomis su preparuojamais ir skrodžiamais lavonais:

Lietuvoje tai greičiausiai išmestų iš universiteto, jei koks studentas ką nors tokio padarytų xD

Šeimos gydytojų audito ataskaitos įdomybės

Sugalvojau pradėti vaikščioti - kasdien po valandą, dvi. Nelabai turiu noro sportuoti klube ir panašiai, bet manau, kad vaikščiojimas man visai tinka. Bent iki tol, kol koks nors Vilniaus baseinas vėl pasiūlys akciją-atrakciją ir nebrangų abonimentą :D yeah.

Štai vakar į ėjimo maršrutą įtraukiau Jeruzalės skulptūrų parką, šiandien apžiūrėjau viename iš tų apleistų-pastatų-griaučių kažkieno įrengtą karvelidę (namuką auginti balandžiams). Kai buvau maža tokiose vietose galėdavai rasti tik kakučių, penkių centimetrų stiklo duženų sluoksnį ir prastų grafičių šešis su puse sluoksnio. Dabar grafičių tiek pat, nors jie atrodo kiek geriau, bet užtat stiklo - nepalyginamai mažiau ir pavyksta pamatyti pačių keisčiausių dalykų - pvz.: urban-garden (tokio pastato aukštas užpiltas juodžemiu ir gretimo namo gyventojai augina bulves ar paprikas) ar ką nors panašaus.

Kai tokius dalykus apima beveik religinis pojūtis, supranti, kad žmogus yra daug įdomesnis padaras, nei galėtum pagalvoti iš pradžių. Ir tada džiaugiesi, kad su savimi nepasiėmiai fotoaparatao ar mobilaus telefono, nes nufotografuodamas tarsi suterštum visą paslaptį, tarsi išduotum tuos žmones, kurie išnaudoja tokius vaiduoklius mažytiems nuosaviems zoo ir botanikos sodams. Ir tuo pačiu metu nusipurtai nuo minties, kad, o, blyn, taigi jei kas iš nugaros pripultų, pagalbos nei prisišauktum, nei spėtum paskambinti, jei ištrūktum nors trumpam.

Nors šiandien dėl tokio badziojimosi per kardiologijos pratybas man labai pavargo kojos ir neiškentusi iš jų pasiploviau pusvalandžiu anksčiau (kas labai išgąsdino porą mano grupiokių, nes kažkaip aš patapau tuo žmogumi, kuris lanko "visas paskaitas" (ė, yra tokių ir daugiau U_U)... ...šiandien labai knietėjo naglai įlįsti ne į savo kurso laisvo dalyko paskaitą, kurios ir dalykas labai įdomaus, ir skaito charizmatiškas dėstytojas, bet visai džiaugiuosi, kad neėjau, nes eidama namo dar vieną katuką ištraukiau iš duobės (durnelis įkrito tikriausiai gaudydamas tuos jau minėtus balandžius), toks visas sulysęs buvo, bet nesustiręs (kas man labai keista atrodė, nes lauke apie -4), bet jis nudūmė savo reikalais, vos padėjau jį ant žemės. Gal ir gerai, Tapkius (mūsų kica) dar užpavydėtų. Gerai, kad neapdraskė/neapkramtė/neapseiliojo :D)

Sometimes I am so stupid. 

Taip, apie ką aš čia. A, taip, išėjau iš pratybų (ach, kokia išpažintis), bet tą likusį pusvalandį nusprendžiau kaip nors vis tiek išnaudoti, tik laaabai tingėjau skaityti ką nors apie tą pačią kardio (antra išpažintis!), bet Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės puslapyje aptikau įdomų pranešimą spaudai, kad baigtas auditas dėl šeimos gydytojų. Tai be le kaip sėdau jo ataskaitos skaityti, bo noriu rinktis šeimos medicinos rezidentūrą.

(Čia va labais dailios moters nuotrauka visiems tiems, kuriems įdomu skaityti tik antrą įrašo dalį ir pirminė blevyzga "exciting wanderings of enorca" yra visai neaktualūs :P Skirtukas čia, skirtukas!)

Jeigu turite laiko labai rekomenduoju paskaityti išvadas (jos yra ataskaitos pradžioje) ir permesti akimis priedus (jie yra ataskaitos pabaigoje). Iš to, kas yra per vidurį, išrankiojau man asmeniškai įdomesnes pasirodžiusias dalis:

11 ataskaitos puslapis: „Šalies gyventojų, pasirinkusių šeimos gydytojus, skaičius pamažu didėja: 2006 m. šeimos gydytojai paslaugas teikė 64 proc. gyventojų, 2012 m. birželio mėn. – 83 proc. gyventojų. Likusieji gyventojai tebėra pasirinkę vidaus ligų ir vaikų ligų gydytojus. Pirminėje asmens sveikatos priežiūros grandyje 2011 m. buvo suteikta 68 proc. visų ambulatorinių paslaugų“

Labai įdomus tas augimas, bet kaip vertinti tuos 68% net nežinau. Kai kas teigia, kad tai turėtų būti 90%... Reikės sekti ateities ataskaitas ir žiūrėti kaip keisis šitas skaičiukas.

12 psl: „Jeigu vienas šeimos gydytojas aptarnautų daugiausiai 1 550 pacientų, tai 10-čiai tūkst. pacientų reikėtų 6,6 šeimos gydytojo. Šalyje 2012 m. birželio mėnesį 10-čiai tūkst. pacientų vidutiniškai teko 7,4 šeimos gydytojo. Todėl šiuo metu šeimos gydytojų skaičius Lietuvoje yra pakankamas.

 Šeimos gydytojų skaičius, tenkantis 10-čiai tūkst. pacientų, tarp daugiausia ir mažiausia šeimos gydytojų turinčių savivaldybių skiriasi daugiau kaip tris kartus: mažiausias šeimos gydytojų skaičius yra Šilalės rajono savivaldybėje – 4,1, didžiausias Jurbarko rajono savivaldybėje – 13,6.“

Oba, pakankamas skaičius? Kažkaip įtartina, skaitome toliau:

13 psl: „12 proc. šeimos gydytojų apylinkių turėjo du kartus mažiau pacientų nei numato minimalus normatyvas (mažiau nei 500 pacientų). 7 proc. visų šeimos gydytojų apylinkių turėjo daugiau nei 2 tūkst. pacientų – tokios apylinkės, Lietuvos bendrosios praktikos gydytojų draugijos nuomone, yra per didelės. Buvo atvejų, kai šeimos gydytojų apylinkių dydis nesiekė 100 arba viršijo 3 tūkst. pacientų. Daugiausiai mažų apylinkių suformuota miestuose (Vilniuje, Kaune), o didelių apylinkių – rajonuose (Šalčininkų r., Pakruojo r.).“

A, tai nors gydytojų yra, bet dalis jų turi labai mažai pacientų. Bet iš kitos pusės - turėti 100 sunkių pacientų gali būti sunkiau, nei turėti 1000 "normalių". Bet su tomis didelėmis apylinkėmis, tai tikrai kažkaip įtartina - juk net jeigu tie žmonės ir neserga, bet jie vis tiek turi gauti profilaktinius patikrinimus  ir konsultacijas sveikatos klausimais: jie negali kažkur "kaboti".

15 psl: „Mažesnis nei nustatyta šeimos gydytojo aptarnaujamų pacientų skaičius nesudaro prielaidų pacientams suteikti daugiau paslaugų, bet priešingai – gali apsunkinti paslaugų prieinamumą, nes gydytojai dirba trumpiau ar rečiau (pavyzdžiui, 2 val. per dieną, 4 val. Kas antrą darbo dieną, 4 val. vieną kartą per savaitę). Pacientams, kurių šeimos gydytojai turi daugiau nei nustatyta pacientų, sudėtinga patekti pas gydytoją dėl eilių.„

Hmm.... Ne visai į temą, bet netoli mano namų yra privatus ANG (LOR) gydytojo kabinetas, kuris dirba darbo dienomis 17-19 - gydytojas jame aiškiai darbuojasi po "pagrindinio" savo darbo. Kaip suprantu šitas auditas aiškinosi ir privačių šeimos medicinos "centriukų" darbą, tai gal dėl to tokie keisti darbo laikai ir išėjo (kai gydytojas dar kažkur prisiduria, jei tik fiziškai pajėgia). O gal ir ne. 

Privati praktika nėra blogai ir negali tokia būti, bet kažkaip paskutiniu metu vis pasigirsti kosminių pasiūlymų LT ją panaikinti vietoje to, kad geriau sutvarkyti teisminę bazę ir panašiai. ... ... njo :D Ar pastebite kiek daug sprendimų mes lietuviai bandome spręsti pagal principus "uždrausim ir nebebus" ir "tegul daro ką nori, bet man į akis nelenda"? :D

18 psl: „Taigi, Sveikatos apsaugos ministerija neturi tikslios informacijos apie laisvas šeimos gydytojų darbo vietas savivaldybėse ir (ar) gydymo įstaigose ir duomenų, kiek šeimos gydytojų turėjo būti 2010–2012 m. Lietuvoje, kad būtų patenkintas pirminės asmens sveikatos priežiūros poreikis. Taip pat neturi duomenų, koks šeimos gydytojų poreikis bus po penkerių, dešimties ir t. t. Metų. Nors pagal mūsų apskaičiavimus šiuo metu šalyje pakanka šeimos gydytojų, tačiau ilgalaikis šeimos gydytojų planavimas būtinas, nes 2010 m. 40 proc. šeimos gydytojų buvo 55 m. amžiaus ir vyresni, vidutinis šeimos gydytojo amžius 2010 m. buvo 50 metų, o 2025 m. 70 proc. šių gydytojų bus pensinio amžiaus. Be to, reikia vertinti ir tai, kad profesinę veiklą nutrauks ne visi 66 metų sulaukę gydytojai.“

Wow. Ok, tai gana akivaizdu, bet vis tiek wow, kai pamatai konkrečius skaičius ant popieriaus kompiuterio ekrane. Su tuo "niekas nieko nežino ir niekas nieko neskaičiuoja" tai nieko naujo (dėl tokių neskaičiavimų kai kurios Skandinavų šalys dabar labai noriai ir laukia medikų iš Lietuvėlės xD). Bet... o kaip tu suskaičiuosi? Ir jeigu suskaičiuoti įmanoma, tai kokia atsakomybe turėtų atsakyti tie, kurie suskaičiuotų blogai?..

21 psl. „Baigusių rezidentūrą šeimos gydytojų skaičius 2012 m., palyginti su 2010 m., išaugo daugiau nei dvigubai: 2010 m. baigė 23, o 2012 m. – 52 šeimos gydytojai (2011 m. jų buvo 30). 2010–2012 m. šeimos medicinos rezidentūros studijas nutraukė arba sustabdė 68 gydytojai rezidentai (90 proc. šių rezidentų – Lietuvos sveikatos mokslų universitete).

Jauni gydytojai, baigę rezidentūros studijas, nelinkę įsidarbinti rajonų gydymo įstaigose.

Šiose įstaigose norėtų įsidarbinti tik 3 proc. apklaustų medicinos studentų ir šeimos medicinos rezidentų. Apklausoje dalyvavę jauni gydytojai nurodė šias pagrindines priežastis, kodėl nenorėtų dirbti rajone:

•  mažos profesinio tobulėjimo galimybės – 74 proc.;
• mažos karjeros galimybės – 69 proc.;
• blogesnės pacientų ištyrimo galimybės – 68 proc.;
• mažos gydytojų kompetencijų realizavimo galimybės – 67 proc.;
• mažas darbo užmokestis – 53 proc.;
• kitos priežastys (sukurta šeima, įsigytas būstas, neigiamas požiūris į darbą rajone) – 15 proc. /.../

Dauguma (84 proc.) apklaustų savivaldybių nurodė pagrindines taikytas priemones, siekiant išspręsti šeimos gydytojų trūkumą:

• didesnį darbo užmokestį – 52 proc.;
• transporto išlaidų kompensaciją – 35 proc.;
• būsto suteikimą – 35 proc.;
• tolesnio mokymosi, kvalifikacijos kėlimo finansinę paramą – 28 proc.;
• pagalbą įsigyjant ar atnaujinant medicinos įrangą – 26 proc.;
• apmokėtas rezidentūros studijas ir karjeros galimybes – po 24 proc."

Ok, nekreipiant dėmesio į visą tą "eikite dirbti į provinciją" dalį, tai tas "90 proc. šių rezidentų – Lietuvos sveikatos mokslų universitete" sukėlė štai tokią mano reakciją:

(Labai ironiška, nes man dabar tikrai beprasidedantis migrenos priepuolis (jeigu įrašas koks tai keistas, tai gal bent jau aišku kodėl :D)).

Ok, aš žinau, kad labai didelė dalis studentų renkasi šeimos mediciną kaip antrą rezidentūros variantą neįstoję į norimą specialybę (kokią kardiologiją ar neurologiją), galvodami, kad čia specialybė, kur reikia žinoti visko po truputį ir panašiai (visokie tarybiniai BPG=blogai paruoštas gydytojas, ar pašaipos, kad į šeimos mediciną eina tie, kurie nežino ko nori, ar mokosi per blogai kitiems dalykams irgi nepadeda), ir dėl to meta rezidentūrą vos kai gauna progą įstoti ten, kur nori ar emigruoti (nors apmaudu, nes dažnai turėdami gerus pažymius išstumia tuos, kurie, galbūt ir ne su tokiais gerais pažymiais, bet tikrai nori (ir gali) būti (gerais) šeimos gydytojais, bet čia nieko nepadarysi, visai suprantama yra stoti "kažkur", apsidraudžian)

Bet iš metusių 90% yra būtent Kaune?...

Something is fishy O_o.

:D jei įstosiu į rezidentūrą Kaune, joje būdama rašysiu knygą apie tai, kaip man ten seksis.

Net jei knyga bus penkių sakinių, ji vis tiek bus.

Tik priminkite man, jei pamiršiu, hehe.

25 psl. „Įvertinus 118-os šeimos gydytojų įrašus 368-ių suaugusiųjų asmenų ambulatorinio gydymo istorijose nerasta nė vieno įrašo, pažyminčio, kad šeimos gydytojas profilaktiškai patikrino paciento sveikatą dėl neinfekcinių ligų arba informavo pacientą apie tokius profilaktinius sveikatos tikrinimus. Rastas vienas įrašas, pažymintis, kad profilaktiškai pasitikrinti sveikatą kreipėsi pati pacientė“

O_O la wtf.. WTF. Žmonės, jei šitą skaitote ir dar nežinote, tai profilaktiniai tyrimai yra tokie, kurie atliekami, kai neturite visiškai jokių skundų ir tam tikrą jų skaičių per tam tikrą laiką Jūsų sveikatos draudimas dengia! :/

29 psl. „Keturi penktadaliai šeimos gydytojų, atsakiusių į klausimą, ar pas gydytojus specialistus pacientus konsultacijai siunčia pagrįstai, pažymėjo, kad tai daro nepanaudoję visų savo kompetencijų ligonių tyrimo ir gydymo srityje. Jie nurodė priežastis, kodėl pacientus siunčia pas gydytojus specialistus:

• nenori prisiimti atsakomybės – 30 proc. atvejų;
• pageidauja pacientai – 54 proc. atvejų;
• kompetencijos ir įgūdžių stoka – 22 proc. atvejų;
• „gydytojas specialistas dirba šalia“ – 17 proc. Atvejų. “

:/ Ataskaitoje netrukus pateikiamas ir atsakomybės vengimo paaiškinimas (vienas iš galimų, kas be ko):

30 psl. „Vilniaus universiteto ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Šeimos klinikų vadovai, lankytų gydymo įstaigų vadovai pažymėjo, kad šeimos gydytojai dalį pacientų siunčia pas specialistus, norėdami išvengti pacientų skundų, ginčų dėl žalos sveikatai. Mykolo Romerio universiteto 2011 m. atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad 86 proc. gydytojų siunčia pacientą pas kitus specialistus ne dėl to, kad tikrai reikia konsultacijų, bet tik kad apsisaugotų nuo galimo teisinio persekiojimo. Tokie gydytojų veiksmai įvardijami kaip „gynybinė medicina“ – sveikatos apsaugos reiškinys, kai gydytojai siekia apsiginti nuo galimo teisinio persekiojimo iš paciento pusės.“

O va čia tai man patiko, kad ataskaita ta paminėjo. Apie tai būtų galima parašyti atskirą įrašą, bet nesijaučiu galinti tą padaryti asmeniškai su tuo nesusidūrusi - būtų kokie tai naivūs pasvaisčiojimai :)

34 psl. „Šeimos gydytojas apie 22 proc. savo darbo laiko skiria darbams, kuriems nebūtina gydytojo kompetencija (11 priedas), pavyzdžiui, įvairioms statistinėms formoms, pažymoms ir pažymėjimams pildyti, vaistų receptams pratęsiant anksčiau skirtą gydymą išrašyti ir pan.“

He, manyčiau, kad net dar daugiau...

Tai va tiek va įdomybių radau.

O dabar eisiu pabandysiu pamiegoti, antraip nusibaigsiu nuo tos migrenos visiškai @o@.

Pabaigai gražaus vyro nuotrauka, kad neburbėtumėte:

(Ta bučkio taturuotė labai juokinga :D)