Iš partogenozinių ląstelių užauginti sveiki peliukai

Šitam tyrime spermatozoidais apvaisinėjo ne kiaušialąstes, bet partenogenozines ląsteles - tokias haploidines kamienines, kurias dažniausiai gauna iš specifiškai paveiktų kiaušialąsčių. Jos atrodo kaip embrionų ląstelės, bet neužauga į individą, net ir embrionui palankiose sąlygose. Apskritai tai yra gana leipios ir yra linkusios greitai nusibaigti savaime. Taigi norisi, kad ilgiau temptų!

Apvaisino ir tada gavo, kad ketvirtis, perkeltos į gimdas, užaugo į sveikus individus (peliukus). Šios ląstelės turi kitokius epigenetinius žymenis, tai dabar galės sau veisti kartą po kartos šitų pelyčių palikuonių ir žiūrėti kas su jom dėsis toliau.

Dar džiaugias, nes tradicinio klonavimo atveju tik apie du procentai ląstelių su perkeltais branduoliais užauga. Kartais partenogenozininis embrionas būna diploidinis ir žinduoliams išgyvena ir be apvaisinimo, bet taip retai, kad vis tiek galima sakyti, jog 0% šansų.

Šitam tyrime dar galima pasiskaityti kaip apskritai vyksta pelių IVF'as. Atradau, kad joms perkelia 2 ląstelių embrionus, o pusę dienos iki perkėlimo jos apturi sekso su kastruotais peliukais, kad būtų tinkama embrionams hormoninė aplinka.

http://www.nature.com/ncomms/2016/160913/ncomms12676/full/ncomms12676.html

Estrogenas pelių smegenyse

Lulz. Smagų straipsnį radau.

http://dx.doi.org/10.1016/j.celrep.2014.12.040

Pelių, kaip ir kitų žinduolių, smegenyse yra tokia mikropointinė dalis neuronų, kurių darbas yra versti testosteroną į estrogeną.
Kai tie neuronai neveikia smegenys gauna tik tiek estrogeno, kiek jo yra kraujotakoje (na, realiai šiek tiek mažiau) ir nepasigamina jo viršaus. Testosterono yra ir patinų ir patelių organizmuose.

Tipo tas estrogenas smegenyse yra agresijos patinams hormonas.

Pelių patinai, su mažesniu estrogenų kiekiu smegenyse, tampa nuolaidesni kitiems patinams, t.y. nepuola jų dėl to, kad jie yra patinai (trūkumas netrukdo pulti dėl to, kad skriaudžia ar nepatinka dėl kitų priežasčių, taip pat nesumažina puolimo stiprumo). Tokie draugiški peliukai rizikuoja, kad kiti patinai gali patikti patelėms daug labiau, nei jie. Konkurentas gali dalyvauti pelei auginant jauniklius (o jie po to jį atsiminti su didesniu palankumu, nei biologinį tėvą), susilaukti su patele jauniklių arba, turėdami eilines peliukų smegenis, kurioms netrūksta estrogenų, netikėtu momentu užpulti ir išvyti draugiškąjį peliuką. Ar dar blogiau.

Pelių patelėms, kurioms tie neuronai neveikia irgi vyksta tas pats procesas - jos nepuola patinų vien todėl, kad jie yra patinai. Patino buvimas pelės gyvenime nepagerina jos peliukų išgyvenimo tikimybės, pelės tiesiog yra labai draugiškos* ir yra linkusios mėgautis viena kitos draugija. Rūpestinga pelė-mama, peliukams dar esant mažiems ir bejėgiams yra linkusi pulti kiekvieną patiną apsidraudimui.
Pelė su mažesniu estrogenų kiekiu smegenyse mielai su jais draugauja, ir niekas netruko pelės patinui pvz.: suėsti jos peliukus. Beje, tas santykinis estrogeno trūkumas smegenyse netrukdo pelei nemėgti pelės patino dėl kitų priežasčių, nesumažina bendro puolimo stiprumo ir, jei pvz.: pelė pamato, kad patinas jau kramsnoja jos kurio peliuko skūrą, tai duoti jam galvon, kad kitų nesuėstų.

Kad nebūtų taip liūdna, tai nesijaudinkite dėl tų peliukų, kurių smegenys neverčia testosterono į estrogeną. Testosteronas pasižymi antidepresantiniu poveikiu. Tai bendrai paėmus, psichiškai sveiki peliukai vienu ar kitu variantu gyvenimu ganėtinai džiaugiasi ;D

Ir ne, žmonės ne pelės, perkelti pelių elgesio modelių ir neurologijos ant žmonių, nesigauna.

Iliustracija iš kito straipsnio. Man tiesiog labai patiko. Tik pelės vieną kitą atpažįsta ne iš išvaizdos, o iš kvapo ir skleidžiamų garsų. Iliustracijoje kažkaip atrodo, kad labai tas peliukas žiūri į kitą peliuką ir iš akyčių jį atpažįsta.

*aišku suo kuom lyginsi. Aš lyginu su kosminiais driežiažmogiais.

Apklausos apie peles rezultatai

Baigėsi dar viena apklausa (būtinai prablasuokite naujoje ;) ).
Šį kartą klausiau apie tai, kuo pelės yra reikšmingos. Balsavo net 100 internautų. Oh, baby!

Balsavimo rezultatai pasiskirstė štai taip:

Mažiausiai, tik 6 žmonės, nusprendė, jog pelės yra kenkėjai ir ligų platintojai. Galima daryti išvadą, jog mano skaitytojų tarpe yra labai mažai žmonių gyvenančių nuosavuose namuose. 

Ta proga nupiešiau vargšę pelytę, kuri norėjo paskanauti elektros laido izoliacijos, bet buvo nutrenkta  srovės (kažkaip dėl to piešinyje ji tapo panaši į plikauodegę voverę...):

(sukrečiančio skonio laidas)

19 žmonių, arba labai myli pėles, arba yra skaitę Douglas Adams'o "The Hitchhiker's Guide to the Galaxy" :)   Tad nupiešiau pelę-pamišusią mokslininkę. Muahahahah >:D

("I mean, yes idealism, yes the dignity of pure research, yes, the pursuit of truth in all its forms, but there comes a point I'm afraid where you begin to suspect that if there's any real truth it's that the entire multi-dimensional infinity of the Universe is almost certainly being run by a bunch of maniacs; and if it comes to a choice between spending another ten million years finding that out and on the other hand just taking the money and running, I for one could do with the exercise")

29 žmonės įvertino pelių svarbą moksliniams tyrimams.

Asmeniškai man labai didelį įspūdį padarė pelių ir žiurkių elgesio skirtumas, kai pirmą kartą pamačiau jas tikroje laboratorijoje. Pelės savo narveliuose šmirinėjo bele kaip, vienai suleido į pilvo ertmę fiziologinio tirpalo demonstraciniais sumetimais (tai jai nepakenkė), tai atrodė, kad ta pelė net nesuprato to - po to ne tik kad laborantei vėl į narvelį įkišus ranką pati atėjo, bet dar ir jos draugės lindo pasižiūrėti kas čia bus. Tuo tarpu žiurkės elgėsi visiškai priešingai - pamačiusios mus visos susigūždavo savo narvų kampučiuose, susimesdavo į krūvas ir taip nusukdavo snukučius, kad akių nesimatytų - net užsimerkdavo ar letenėlėm dengdavosi galvas. Tik viena kuri karts nuo karto pakeldavo snukutį pažiūrėti ar mes dar ten, o jei ilgai žiūrėdavo į vieną kurį narvelį, tai, tikriausiai silpniausią, iš savo ratelio išstumdavo: "imkit ją". Laboratorijos darbuotoja papasakojo, kad jos elgiasi panašiai kaip pelės iki tol, kol bent vienai ką nors padarai. Po to, kad ir kokios didelės draugės darbuotojams būtų buvusios, daugiau niekada niekada nepasitiki ir nebedraugauja. Buvo akivaizdu, kad skirtingai nuo pelių, žiurkių patiriamas emocinis ir psichinis stresas tuose narveliuose buvo tūkstantį kartų siaubingesnis už fizinį. Taip pat pasidarė aišku, kodėl norint atlikinėti bandymus su gyvūnais leidimų taisyklės vienokiems ir kitokiems gyvūnams labai skiriasi, o dirbantys su tokiais gyvūnais, kaip katės ar šunys, patys dažnai suserga depresija, su šimpanzėmis netgi žudosi :(

Bet, jei nebūtų laboratorinių gyvūnėlių, tuomet pirmąsias bandymų stadijas tektų pradėti su žmonėmis savanoriais... Arba nustoti ieškoti naujų vaistų, ligų vystymosi modelių ir panašiai.

Pelytė labirinte:

(Pelės labirintuose visuomet atrodo labai įdomiai. Jei turėčiau pelę, sukonstruočiau jai naminį labirintą :D )

Na, o daugiausiai (49) skaitytojų visgi nubalsavo už tai, kad pelės yra tiesiog mielos.

Nupiešiau pelytę, kuri gavo raugintą agurkiuką:

(JĖGA, AGURKAS!)

Visi piešinėliai yra 6,5x9cm dydžio (ACT/ACEO kortelės dydžio), įdėti į mažytes įmautytes ir pasiruošę būti išmainyti į atitinkamo dyžio paveikslėlius :) Ar kortelės vis dar yra (ir kokias šiuo metu mainau iš viso) galite pamatyti štai čia.