Varlių kambarys

Įstojau mokytis kognityvinės elgesio psichoterapijos į LSMU podiplomines studijas. 

3 metai!

Įdomu, kad mano kurso mokslo metų pradžia vasario mėn :)

užsiėmimai vyksta blokais, patogu dirbančiam ir besimokančiam žmogui. Iš kitų sudentų ten grėsminga psichiatrų ir šeimos gydytojų masė :s (daaaaaug rezidentų) dabar kaip tik traukiu namo po pirmos dienos. Šiek tiek pasimokysiu ir teks pradėti ieškoti praktikos kampo (vieni nuomojas kabinetą kaip iš filmų, kiti po medžiais vaikšto) ir pradėti ieškoti pacientų ir/ar klientų. Tikiuosi, kad žinios, bei įgūdžiai bus naudingi ir šeimos gyd. darbe. Meluoju. Žinau, kad bus ;D

Prie progos nuskanavau iliustraciją iš savo konspektų. Piešinėliu save linksminau.
Tai va, kalbant apie fobijų gydymą buvo pateikta ekspozicijos technika ir, kaip jos kraštutinumas toks "floodingas".

Pavyzdys - žmogus turi varlių fobiją. Sukonstruoji varlių kambarį. Įmeti žmogų į tą kambarį. Na tai kiek jis temps? Kokias šešias, aštuonias, ar dvidešimt devynias su puse valandos, kol nulūš. Pabudęs visas bus aplipęs tomis varlėmis ir tipo niekur jis nesidės, stengdamasis neišprotėti turės įveikti savo baimę. Iš pradžių nustos tų varlių vengti, po to pastebės, kad va vienos kurios varlės snukutis kitokios formos, ims stebėti jų elgesį, gal net susidraugaus su jomis.

Tai man šitas pavyzdys atrodo kaip iš šiaubo filmo, aš įsivaizduoju kaip arba žmogus tokiu atveju:
a) išprotėja
b) pats tampa varle.

Pasipasakojau keliems šeimos medicinos rezidentams (ne iš KET kurso) apie šitą pavyzdį, tai jų nuomone visiems rezidentams būtent taip nutinka, kai jie gauna pirmą parinį budėjimą. Jie norėjo pavyzdį su medicinos studentais pateikti per tai, kad rezidentas bijo pacientų, bijo medicinos ir būtent taip, budėjimo metu, nusijautrina nuo savo fobijos. Aš sugalvojau, kad galbūt priešingai - jis bijo kitų gydytojų, ką jie jam padarys, kaip jie jį nubaus už "neteisingą" budėjimą. Budėjimo metu jis lieka ne su pacientais, o su nesėkmės baime ir, vienintelė galimybė jam neišprotėti yra budėjimo metu susitapatinti arba su nesėkme (bet tą padaryti sunku, nes tuomet nukentėtų pacientas), arba su savo fobijos objektu, t.y. gydytoju.

Netgi, išdrįsau teigti, kad būtent tokiu būdu gydytojo tapatybę atradęs asmuo galėtų svarstyti, kaip gi kitaip kas nors galėtų būti gydytoju, ar galėtų tokiu vadintis, jei niekada nebūtų išgyvenęs "varlių kambario".

Vėliau pagalvojau, kad dauguma žmonių gyvena "varlių kambariuose".

Gink darbą, nes darbas tavęs neapgins

Šiandien darbas baigėsi anksčiau, tai nuėjau į šeimos medicinos rezidentų mokslinių darbų gynimą? Su klaustuku, nes nelabai ten reikėjo kažką nuo kažko ginti. Aš gynimą įsivaizduoju maždaug taip - darai, darai kažką daug laiko, net porą metų. Viską apie tai skersai išilgai susižinai, dar ir pats kažką atrandi ar prikuri.
Taip gyveni tuom dalyku, kad net kliedi, susilieji.
Tampi vieniu.
Pasieki nirvaną.
Tu ir esi tas dalykas.

Tada eini to pristatyti tiems, kuriems nesvarbu kaip gerai būsi padaręs, vis tiek atrodys, kad tu nieko nesupranti ir nemoki (arba jie bent apsimes, čia toks žaidimas, tokia iniciacija). Bet tu stovi. Tu žinai. Esi grynas džiaugsmas ir ryžtas.

Čia aišku galimai aš kažkaip iškreiptai suvokiu realybę ir labai tikėtina, kad kai jau man reikės gintis, tai  būsiu nuo tokių kliedesių pagijusi.

Šiandien ryte planavau porą valandų atsikelti anksčiau, kad galėčiau šį bei tą nuveikti iš papildomų darbų, bet, kadangi sugebėjau tą laiką praleisti žiūrinėdama paveikslėlius internete ir klausydamasi youtube autoplay'jaus labai svarbiam dalykui, tai turėjau tyliai baiginėti pirmųjų mokslinių darbų pristatymų metu. Žmonės pristatinėja, jaudinasi, visi jų klauso, o aš, kažkur pačiam pačiam auditorijos gale klepu klepu ant kompiuko darau. Beje, suskaičiavau, kad iš visų pristatymų kiek mačiau (nes kelis praklepinau, ir gale iš kelių turėjau išeiti), tai tik penktadalyje sugebėjau skaidrėse kažką perskaityti. Suformulavau, kad taip buvo dėl to, kad:

a) mažos raidės. 

b) aš dehidratavus ir mano ragenos pasidengusios tirštesne, nei įprasta ašarų plėvele, kuri sumažina regėjimo aštrumą

c) skaidrės su šviesiai žaliu fonu ir baltomis raidėmis.

O vienos skaidrės atrodė taip, tarsi dispepsijos kankinamas vienaragis būtų suėdęs vaivorykštę. Vienas iš vertintojų pakomentavo, kad tos skaidrės mažų mažiausiai blaško, o kitas, kad jos varo migreną. Aš norėjau iš galo garsiai sušukti "PUIKIOS SKAIDRĖS!", bet tada pagalvojau, kad tai lemtų grynai mano prieštaringa prigimtis (ir jau minėta dehidatacija). Jeigu, man būtų reikėję prie tų skaidrių prikibti, tai būčiau prikibusi, kad net kelis kartus iš eilės panaudotas tas pats clipart'as. Niu gi siaubas. Kur ritasi Pasaulis.

Dar pristatymų metu nusiraminau, kad visai ne retas dalykas daryti darbą keliese ir kad, ne, nebūtina, kad vien dėl to darbas turėtų būti du kartus nuostabesnis. Užtenka kokio 1.2-1.4 kartų.

Ir geriau nedaryti darbo, kuris apimtų VISKĄ.

Jeigu pradeda imti paranoja, kad čia kažkas ne taip, tai geriau pasiimti savo darbą, išsivirti puodą čiobrelių arbatos, pasižiūrėti į jame besisukančius stiebelius ir lapelius ir pereiti į tokią priekabią būseną, kuri vargu ar įmanoma šioje dimensijoje. Tokioje būsenoje reikia atsiriboti nuo to magiško savęs ir darbo ryšio, išsižadėti tos motiniškos meilės ir imti fantazuoti ko čia būtų galima bjauriausio paklausti apie tą darbą ar su juo susijusius dalykus. Tada rasti tiems klausimams atsakymus. Ir apsiraminti, kad galbūt tą lėtinių ligų sąrašą atrankos kriteriuose galima ir sumažinti išmetant relapsuojantį polichondritą.

Iš visų darbų man labiausiai patiko Jūratės Valiukienės darbas apie šeimos gydytojo požiūrį į homoepatiją. Nes prieš metus aš galvojau daryti kažką panašaus, bet tada pagalvojau, kad bele kaip tema yra tokia nuostabi, kad jau tikrai bus daroma, jei jau nėra padaryta. Pačio darbo dar neturiu, bet mėginsiu kaip nors gauti ir pasinagrinėti.

Kaip tik paskutinėmis dienomis rašiau mokslo populiarinimo straipsnį apie homeopatiją - apie dvi jos bangas ir taip, kaip abi jos koreliavo su kova prieš mediciną, kaip socialinės kontrolės priemonę. Kai J. Valiukienė pristatinėjo savo darbą iš auditorijos nuskambėjo komentaras, kad homeopatija yra pigi psichoterapija, suprask, nu ne viskas taip jau blogai su homeopatija.

Mane net šaltas prakaitas išmušė, o širdis pabandė išeiti atostogų.

Taip, tai pigi psichoterapija. Bet pigi kieno - gydytojo ar paciento sąskaita?

J. Valiukienė savo darbe nustatė, kad homeopatinius preparatus labiausiai yra linkę skirti ~6-15 metų darbo patirtį turintys gydytojai (aš spėju, kad jaunesni dar nepasitiki, ar netiki, o vyresni jau nebetiki), ypač dirbantys su vaikais. Ir labai dažnai ji skiriama ne todėl, kad gydytojas tikėtų ja, bet todėl, kad nenori išleisti paciento nieko nepaskyręs.

Akimirką sustokite ir pagalvokite ką tai reiškia.

Tai reiškia, kad žmogus ateina su kažkokia tai problema (arba yra atvedamas tėvų) ir vietoj, to, kad jam būtų pasakoma, kad jo problema nėra susijusi su medicina, nors ir pasireiškia, per kūną ir jo pojūčius, ta problema yra verifikuojama, dar daugiau - paskiriant vaistų parodoma, jog tai yra tinkamas problemos sprendimo būdas. 

Straipsnyje plačiau aprašiau, ryt siųsiu redaktoriui, jei nepatiks - paskelbsiu čia, jei patiks, vėliau parašysiu kokiam žurnale paskaityti. Ir manau, kad jau apsiraminsiu su ja, nesitikėju, kad ji bus tiek populiari.

(maždaug tą sako homeopatijos šalininkai)

Kol rašau šitą įrašą važiuoju traukiniu į Kauną. Per gražus vakaras Vilniuje sėdėt. 

Rūbinės dilema

Atėjusi į ligoninę (Santariškes) turiu du pasirinkimus kur palikti striukę.
a) studentų rūbinėje.
b) rezidentų kambaryje.

Rezidentų kambarys tai toks dalykas, kuris ne visada būna. 

Priklausomai nuo ciklo.

Nes gali būti taip, kad man, kaip šeimos medicinos rezidentei kokios nors lipidologijos* rezidentai, kurios ciklas tuo matu yra, gali neleisti naudotis savo kambariu. Ne iš piktos valios, bet vien dėl to, kad ir jiems patiems ten sunku sutilpti arba dėl to, jog ten jau yra kažkokia tai tvarka ir gink dieve, kažkoks naujas nekrikštas** atsigers iš kokio labilių emocijų rezidento puodelio, kurį, iš kartos į kartą, jam perdavė pats pirmasis lipidologas* visatoje. Tai nors būti teoriškai ten ir galima trintis, bet yra kažkiek nejauku.

Šeimos medicinos rezidentai kambarėlio sau neturi. Seniūnė ėjo ne kartą prašyti, bet jo kaip nėra, taip nėra.

Yra toks dalykas, kaip rūbinė skirta tik rezidentams. Nes nu gi darbuotojai, tai kažkaip priklauso.

Didelė ir su spintelėmis, bet jos niekas netvarko normaliai ir nėra taip, kad atėjęs į darbą pasirašytum darbo sutartį ir gautum raktelį nuo kokios 1751C#45 spintelės. Ta spintelė yra, bet ją gali gauti tik jei atrasi, kad jos savininkas jos nebenori ir jis perleis tau raktelį. Spintelių gerokai mažiau, nei rezidentų apskritai, dalis spintelių turėtojų jų niekada niekam neatiduos xD Rugsėjo pradžioje labai ieškojau kam nebereiktų spintelės, tai gavau pasiūlymų išsipirkti spintelę... :[ Paklausiau ar galėsiu išsipirkimą kaip nors įforminti kaip su darbu susijusias išlaidas, tai mano juodo humoro nesuprato ir pabėgo siūlytojai.

(Nuotrauka ne mano)

Taigi, lieka studentų rūbinė. Šiuo metu cikle, kuriame esu, yra visiškai normalus rezidentų kambarys - turi nuo kompiuterizuotos darbo vietos, iki sofos pagulėti, bei mikrobangės maistui pasišildyti.
Ir netgi yra kur striukę pasikabinti, bet kabinuosi tik budėjimų metu, nes kažkaip vis tiek maloniau, kai nereikia dėti savo lauko drabužių šalia savo ar kažkieno kito vidaus rūbų. Taigi, studentų rūbine šiuo atveju naudojuosi ne iš būtinybės, bet priešingai - iš galimybės.

Tik būdėjimų metu reikia kabintis, nes studentų rūbinėje, kur palieku striukę kitomis darbo dienomis, po 17:00 striukės dažnai dingsta į mistinę "jūsų drabužiai pas apsaugą" šalį. Gal būtų ir nieko, jei ne tas faktas, kad rūbinė veikia savitarnos būdu.

Kai buvau pirmam kurse ir iš viso dar nežinojai kur ir kaip ligoninėje palikti striukę, po n rūbinių pagaliau buvau nukreipta į studentų rūbinę ir jos rūbininkė politkorektiškai liepė kabintis striukę pačiai. Ji kabina tik atvykusių į konferencijas ir panašiai. Tuo metu rūbinės gale buvo pora eilių kabliukų be žetonų kur striukę ir palikau. Dalis kursiokų vis tiek kabindavosi rūbus per rūbininkes (jų dvi), jei jų nuotaika būdavo gera, arba, jei jie būdavo tokie reti paskaitų lankytojai, kad rūbininkės jų neatpažindavo, kaip studentų XD Atpažinimą, kaip studentus buvo galima išgirsti iš kreipinių berniukai/mergaitės, net jei tau 38-eri.

Bėgant metams kabliukų eilės be žetonų vis plėtėsi, plėtėsi, plėtėsi, kol pasiekė dabartinę ~80% visų rūbinės kablių skaičių. Iš pradžių rūbininkės dar pykdavo, kad batai voliojasi, šalikai nukritę ir reiškiasi kitokie studentiškų daiktų saugojimo ypatumai, bet vėliau nustojo. Tiesą sakant, po trumpo chaoso periodo iševoliucionavo daug geresnė, nei jų mėginta palaikyti tvarka, tikriausiai labiausiai nulemta solidarizacijos. Kai kurie studentai netgi įsigudrindavo kasdien kabintis savo daiktus ant to paties kablio ir jei pakabindavai jų nusižiūrėtoje vietelėje, savo striukę vėliau rasdavai perkabintą.

Rūbininkės netgi atsiribojo nuo savitarnos rūbinės dalies pasistadydamos neperžiangiamą barjerą simbolizuojančią kėdę ir nustojo rėkauti, kad darinėtume rūbinės vartelius išeidami.

Ir visgi, drabužiai nesaugūs. Užtrukus ilgiau, nei 17:00 (o vienos rūbininkės atveju jau ir po 16:00), gali tekti ieškoti savo palto net mašinų aikštelės sargo namelyje.

*šiuo atveju išgalvotas dalykas.

** šeimos medicinos rezidentai neturėjo krikštynų, kas kai kuriems kitų specialybių rezidentams kėlė kognityvinį disonansą. Vienas rezidentas, baigęs ne VU, teigė, kad nesirinko tęsti mokslų savo Alma mater jau vien dėl to, jog jo senojoj aukštojoj norimos rezidentūros programos krikštynos ne tik, kad privalomos, bet dar ir kainuoja krikštijiemiems po ~1000Lt, ir jei užsimeni, kad nenori dalyvauti prasideda "o žinok, mes atsiminsim" ne tik iš bendramokslių, bet ir rezidentūros vadovų. Sako, kad ir atsimena. 

Šeimos gydytojų audito ataskaitos įdomybės

Sugalvojau pradėti vaikščioti - kasdien po valandą, dvi. Nelabai turiu noro sportuoti klube ir panašiai, bet manau, kad vaikščiojimas man visai tinka. Bent iki tol, kol koks nors Vilniaus baseinas vėl pasiūlys akciją-atrakciją ir nebrangų abonimentą :D yeah.

Štai vakar į ėjimo maršrutą įtraukiau Jeruzalės skulptūrų parką, šiandien apžiūrėjau viename iš tų apleistų-pastatų-griaučių kažkieno įrengtą karvelidę (namuką auginti balandžiams). Kai buvau maža tokiose vietose galėdavai rasti tik kakučių, penkių centimetrų stiklo duženų sluoksnį ir prastų grafičių šešis su puse sluoksnio. Dabar grafičių tiek pat, nors jie atrodo kiek geriau, bet užtat stiklo - nepalyginamai mažiau ir pavyksta pamatyti pačių keisčiausių dalykų - pvz.: urban-garden (tokio pastato aukštas užpiltas juodžemiu ir gretimo namo gyventojai augina bulves ar paprikas) ar ką nors panašaus.

Kai tokius dalykus apima beveik religinis pojūtis, supranti, kad žmogus yra daug įdomesnis padaras, nei galėtum pagalvoti iš pradžių. Ir tada džiaugiesi, kad su savimi nepasiėmiai fotoaparatao ar mobilaus telefono, nes nufotografuodamas tarsi suterštum visą paslaptį, tarsi išduotum tuos žmones, kurie išnaudoja tokius vaiduoklius mažytiems nuosaviems zoo ir botanikos sodams. Ir tuo pačiu metu nusipurtai nuo minties, kad, o, blyn, taigi jei kas iš nugaros pripultų, pagalbos nei prisišauktum, nei spėtum paskambinti, jei ištrūktum nors trumpam.

Nors šiandien dėl tokio badziojimosi per kardiologijos pratybas man labai pavargo kojos ir neiškentusi iš jų pasiploviau pusvalandžiu anksčiau (kas labai išgąsdino porą mano grupiokių, nes kažkaip aš patapau tuo žmogumi, kuris lanko "visas paskaitas" (ė, yra tokių ir daugiau U_U)... ...šiandien labai knietėjo naglai įlįsti ne į savo kurso laisvo dalyko paskaitą, kurios ir dalykas labai įdomaus, ir skaito charizmatiškas dėstytojas, bet visai džiaugiuosi, kad neėjau, nes eidama namo dar vieną katuką ištraukiau iš duobės (durnelis įkrito tikriausiai gaudydamas tuos jau minėtus balandžius), toks visas sulysęs buvo, bet nesustiręs (kas man labai keista atrodė, nes lauke apie -4), bet jis nudūmė savo reikalais, vos padėjau jį ant žemės. Gal ir gerai, Tapkius (mūsų kica) dar užpavydėtų. Gerai, kad neapdraskė/neapkramtė/neapseiliojo :D)

Sometimes I am so stupid. 

Taip, apie ką aš čia. A, taip, išėjau iš pratybų (ach, kokia išpažintis), bet tą likusį pusvalandį nusprendžiau kaip nors vis tiek išnaudoti, tik laaabai tingėjau skaityti ką nors apie tą pačią kardio (antra išpažintis!), bet Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės puslapyje aptikau įdomų pranešimą spaudai, kad baigtas auditas dėl šeimos gydytojų. Tai be le kaip sėdau jo ataskaitos skaityti, bo noriu rinktis šeimos medicinos rezidentūrą.

(Čia va labais dailios moters nuotrauka visiems tiems, kuriems įdomu skaityti tik antrą įrašo dalį ir pirminė blevyzga "exciting wanderings of enorca" yra visai neaktualūs :P Skirtukas čia, skirtukas!)

Jeigu turite laiko labai rekomenduoju paskaityti išvadas (jos yra ataskaitos pradžioje) ir permesti akimis priedus (jie yra ataskaitos pabaigoje). Iš to, kas yra per vidurį, išrankiojau man asmeniškai įdomesnes pasirodžiusias dalis:

11 ataskaitos puslapis: „Šalies gyventojų, pasirinkusių šeimos gydytojus, skaičius pamažu didėja: 2006 m. šeimos gydytojai paslaugas teikė 64 proc. gyventojų, 2012 m. birželio mėn. – 83 proc. gyventojų. Likusieji gyventojai tebėra pasirinkę vidaus ligų ir vaikų ligų gydytojus. Pirminėje asmens sveikatos priežiūros grandyje 2011 m. buvo suteikta 68 proc. visų ambulatorinių paslaugų“

Labai įdomus tas augimas, bet kaip vertinti tuos 68% net nežinau. Kai kas teigia, kad tai turėtų būti 90%... Reikės sekti ateities ataskaitas ir žiūrėti kaip keisis šitas skaičiukas.

12 psl: „Jeigu vienas šeimos gydytojas aptarnautų daugiausiai 1 550 pacientų, tai 10-čiai tūkst. pacientų reikėtų 6,6 šeimos gydytojo. Šalyje 2012 m. birželio mėnesį 10-čiai tūkst. pacientų vidutiniškai teko 7,4 šeimos gydytojo. Todėl šiuo metu šeimos gydytojų skaičius Lietuvoje yra pakankamas.

 Šeimos gydytojų skaičius, tenkantis 10-čiai tūkst. pacientų, tarp daugiausia ir mažiausia šeimos gydytojų turinčių savivaldybių skiriasi daugiau kaip tris kartus: mažiausias šeimos gydytojų skaičius yra Šilalės rajono savivaldybėje – 4,1, didžiausias Jurbarko rajono savivaldybėje – 13,6.“

Oba, pakankamas skaičius? Kažkaip įtartina, skaitome toliau:

13 psl: „12 proc. šeimos gydytojų apylinkių turėjo du kartus mažiau pacientų nei numato minimalus normatyvas (mažiau nei 500 pacientų). 7 proc. visų šeimos gydytojų apylinkių turėjo daugiau nei 2 tūkst. pacientų – tokios apylinkės, Lietuvos bendrosios praktikos gydytojų draugijos nuomone, yra per didelės. Buvo atvejų, kai šeimos gydytojų apylinkių dydis nesiekė 100 arba viršijo 3 tūkst. pacientų. Daugiausiai mažų apylinkių suformuota miestuose (Vilniuje, Kaune), o didelių apylinkių – rajonuose (Šalčininkų r., Pakruojo r.).“

A, tai nors gydytojų yra, bet dalis jų turi labai mažai pacientų. Bet iš kitos pusės - turėti 100 sunkių pacientų gali būti sunkiau, nei turėti 1000 "normalių". Bet su tomis didelėmis apylinkėmis, tai tikrai kažkaip įtartina - juk net jeigu tie žmonės ir neserga, bet jie vis tiek turi gauti profilaktinius patikrinimus  ir konsultacijas sveikatos klausimais: jie negali kažkur "kaboti".

15 psl: „Mažesnis nei nustatyta šeimos gydytojo aptarnaujamų pacientų skaičius nesudaro prielaidų pacientams suteikti daugiau paslaugų, bet priešingai – gali apsunkinti paslaugų prieinamumą, nes gydytojai dirba trumpiau ar rečiau (pavyzdžiui, 2 val. per dieną, 4 val. Kas antrą darbo dieną, 4 val. vieną kartą per savaitę). Pacientams, kurių šeimos gydytojai turi daugiau nei nustatyta pacientų, sudėtinga patekti pas gydytoją dėl eilių.„

Hmm.... Ne visai į temą, bet netoli mano namų yra privatus ANG (LOR) gydytojo kabinetas, kuris dirba darbo dienomis 17-19 - gydytojas jame aiškiai darbuojasi po "pagrindinio" savo darbo. Kaip suprantu šitas auditas aiškinosi ir privačių šeimos medicinos "centriukų" darbą, tai gal dėl to tokie keisti darbo laikai ir išėjo (kai gydytojas dar kažkur prisiduria, jei tik fiziškai pajėgia). O gal ir ne. 

Privati praktika nėra blogai ir negali tokia būti, bet kažkaip paskutiniu metu vis pasigirsti kosminių pasiūlymų LT ją panaikinti vietoje to, kad geriau sutvarkyti teisminę bazę ir panašiai. ... ... njo :D Ar pastebite kiek daug sprendimų mes lietuviai bandome spręsti pagal principus "uždrausim ir nebebus" ir "tegul daro ką nori, bet man į akis nelenda"? :D

18 psl: „Taigi, Sveikatos apsaugos ministerija neturi tikslios informacijos apie laisvas šeimos gydytojų darbo vietas savivaldybėse ir (ar) gydymo įstaigose ir duomenų, kiek šeimos gydytojų turėjo būti 2010–2012 m. Lietuvoje, kad būtų patenkintas pirminės asmens sveikatos priežiūros poreikis. Taip pat neturi duomenų, koks šeimos gydytojų poreikis bus po penkerių, dešimties ir t. t. Metų. Nors pagal mūsų apskaičiavimus šiuo metu šalyje pakanka šeimos gydytojų, tačiau ilgalaikis šeimos gydytojų planavimas būtinas, nes 2010 m. 40 proc. šeimos gydytojų buvo 55 m. amžiaus ir vyresni, vidutinis šeimos gydytojo amžius 2010 m. buvo 50 metų, o 2025 m. 70 proc. šių gydytojų bus pensinio amžiaus. Be to, reikia vertinti ir tai, kad profesinę veiklą nutrauks ne visi 66 metų sulaukę gydytojai.“

Wow. Ok, tai gana akivaizdu, bet vis tiek wow, kai pamatai konkrečius skaičius ant popieriaus kompiuterio ekrane. Su tuo "niekas nieko nežino ir niekas nieko neskaičiuoja" tai nieko naujo (dėl tokių neskaičiavimų kai kurios Skandinavų šalys dabar labai noriai ir laukia medikų iš Lietuvėlės xD). Bet... o kaip tu suskaičiuosi? Ir jeigu suskaičiuoti įmanoma, tai kokia atsakomybe turėtų atsakyti tie, kurie suskaičiuotų blogai?..

21 psl. „Baigusių rezidentūrą šeimos gydytojų skaičius 2012 m., palyginti su 2010 m., išaugo daugiau nei dvigubai: 2010 m. baigė 23, o 2012 m. – 52 šeimos gydytojai (2011 m. jų buvo 30). 2010–2012 m. šeimos medicinos rezidentūros studijas nutraukė arba sustabdė 68 gydytojai rezidentai (90 proc. šių rezidentų – Lietuvos sveikatos mokslų universitete).

Jauni gydytojai, baigę rezidentūros studijas, nelinkę įsidarbinti rajonų gydymo įstaigose.

Šiose įstaigose norėtų įsidarbinti tik 3 proc. apklaustų medicinos studentų ir šeimos medicinos rezidentų. Apklausoje dalyvavę jauni gydytojai nurodė šias pagrindines priežastis, kodėl nenorėtų dirbti rajone:

•  mažos profesinio tobulėjimo galimybės – 74 proc.;
• mažos karjeros galimybės – 69 proc.;
• blogesnės pacientų ištyrimo galimybės – 68 proc.;
• mažos gydytojų kompetencijų realizavimo galimybės – 67 proc.;
• mažas darbo užmokestis – 53 proc.;
• kitos priežastys (sukurta šeima, įsigytas būstas, neigiamas požiūris į darbą rajone) – 15 proc. /.../

Dauguma (84 proc.) apklaustų savivaldybių nurodė pagrindines taikytas priemones, siekiant išspręsti šeimos gydytojų trūkumą:

• didesnį darbo užmokestį – 52 proc.;
• transporto išlaidų kompensaciją – 35 proc.;
• būsto suteikimą – 35 proc.;
• tolesnio mokymosi, kvalifikacijos kėlimo finansinę paramą – 28 proc.;
• pagalbą įsigyjant ar atnaujinant medicinos įrangą – 26 proc.;
• apmokėtas rezidentūros studijas ir karjeros galimybes – po 24 proc."

Ok, nekreipiant dėmesio į visą tą "eikite dirbti į provinciją" dalį, tai tas "90 proc. šių rezidentų – Lietuvos sveikatos mokslų universitete" sukėlė štai tokią mano reakciją:

(Labai ironiška, nes man dabar tikrai beprasidedantis migrenos priepuolis (jeigu įrašas koks tai keistas, tai gal bent jau aišku kodėl :D)).

Ok, aš žinau, kad labai didelė dalis studentų renkasi šeimos mediciną kaip antrą rezidentūros variantą neįstoję į norimą specialybę (kokią kardiologiją ar neurologiją), galvodami, kad čia specialybė, kur reikia žinoti visko po truputį ir panašiai (visokie tarybiniai BPG=blogai paruoštas gydytojas, ar pašaipos, kad į šeimos mediciną eina tie, kurie nežino ko nori, ar mokosi per blogai kitiems dalykams irgi nepadeda), ir dėl to meta rezidentūrą vos kai gauna progą įstoti ten, kur nori ar emigruoti (nors apmaudu, nes dažnai turėdami gerus pažymius išstumia tuos, kurie, galbūt ir ne su tokiais gerais pažymiais, bet tikrai nori (ir gali) būti (gerais) šeimos gydytojais, bet čia nieko nepadarysi, visai suprantama yra stoti "kažkur", apsidraudžian)

Bet iš metusių 90% yra būtent Kaune?...

Something is fishy O_o.

:D jei įstosiu į rezidentūrą Kaune, joje būdama rašysiu knygą apie tai, kaip man ten seksis.

Net jei knyga bus penkių sakinių, ji vis tiek bus.

Tik priminkite man, jei pamiršiu, hehe.

25 psl. „Įvertinus 118-os šeimos gydytojų įrašus 368-ių suaugusiųjų asmenų ambulatorinio gydymo istorijose nerasta nė vieno įrašo, pažyminčio, kad šeimos gydytojas profilaktiškai patikrino paciento sveikatą dėl neinfekcinių ligų arba informavo pacientą apie tokius profilaktinius sveikatos tikrinimus. Rastas vienas įrašas, pažymintis, kad profilaktiškai pasitikrinti sveikatą kreipėsi pati pacientė“

O_O la wtf.. WTF. Žmonės, jei šitą skaitote ir dar nežinote, tai profilaktiniai tyrimai yra tokie, kurie atliekami, kai neturite visiškai jokių skundų ir tam tikrą jų skaičių per tam tikrą laiką Jūsų sveikatos draudimas dengia! :/

29 psl. „Keturi penktadaliai šeimos gydytojų, atsakiusių į klausimą, ar pas gydytojus specialistus pacientus konsultacijai siunčia pagrįstai, pažymėjo, kad tai daro nepanaudoję visų savo kompetencijų ligonių tyrimo ir gydymo srityje. Jie nurodė priežastis, kodėl pacientus siunčia pas gydytojus specialistus:

• nenori prisiimti atsakomybės – 30 proc. atvejų;
• pageidauja pacientai – 54 proc. atvejų;
• kompetencijos ir įgūdžių stoka – 22 proc. atvejų;
• „gydytojas specialistas dirba šalia“ – 17 proc. Atvejų. “

:/ Ataskaitoje netrukus pateikiamas ir atsakomybės vengimo paaiškinimas (vienas iš galimų, kas be ko):

30 psl. „Vilniaus universiteto ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Šeimos klinikų vadovai, lankytų gydymo įstaigų vadovai pažymėjo, kad šeimos gydytojai dalį pacientų siunčia pas specialistus, norėdami išvengti pacientų skundų, ginčų dėl žalos sveikatai. Mykolo Romerio universiteto 2011 m. atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad 86 proc. gydytojų siunčia pacientą pas kitus specialistus ne dėl to, kad tikrai reikia konsultacijų, bet tik kad apsisaugotų nuo galimo teisinio persekiojimo. Tokie gydytojų veiksmai įvardijami kaip „gynybinė medicina“ – sveikatos apsaugos reiškinys, kai gydytojai siekia apsiginti nuo galimo teisinio persekiojimo iš paciento pusės.“

O va čia tai man patiko, kad ataskaita ta paminėjo. Apie tai būtų galima parašyti atskirą įrašą, bet nesijaučiu galinti tą padaryti asmeniškai su tuo nesusidūrusi - būtų kokie tai naivūs pasvaisčiojimai :)

34 psl. „Šeimos gydytojas apie 22 proc. savo darbo laiko skiria darbams, kuriems nebūtina gydytojo kompetencija (11 priedas), pavyzdžiui, įvairioms statistinėms formoms, pažymoms ir pažymėjimams pildyti, vaistų receptams pratęsiant anksčiau skirtą gydymą išrašyti ir pan.“

He, manyčiau, kad net dar daugiau...

Tai va tiek va įdomybių radau.

O dabar eisiu pabandysiu pamiegoti, antraip nusibaigsiu nuo tos migrenos visiškai @o@.

Pabaigai gražaus vyro nuotrauka, kad neburbėtumėte:

(Ta bučkio taturuotė labai juokinga :D)