Dovanos apie bendravimą su pacientais

Yra toks vaistas X. Čia konkretus vaistas. Bet pavadinimo negaliu rašyti, nes įstatymas neleidžia reklamuoti receptinių preparatų tokiose vietose, o plius, nelabai ir esmė koks ten tiksliai vaistas.

Jis yra sudarytas iš dviejų veikliųjų medžiagų.
Šeimos gydytojas gali šitą vaistą, prie tam tikrų būklių, skirti kompensuojamą - tai reiškia, kad dalį jo kainos dengia ligonių kasos. Gali skirti ir nekompensuojamą, su tuo bėdų nėra.

Bėda yra tame, kad šitą vaistą jis gali skirti tik tada, kai prieš tai bent vieną mėnesį abi veikliąsias medžiagas pacientas yra vartojęs atskirai ir toleravo. Ligonių kasos tik tada leidžia skirti kombinuotą formą. 

Ta kombinuota forma, jei nekompensuojama, mėnesiui kainuoja ~10-12 eurų (priklauso nuo vaistinės). Nekombinuotai vienas vaistas kaštuoja ~5 eurus, o va su kitu... Su kitu yra bėdos esmė. Nekombinuoto yra labai sunku gauti (dažniausiai pacientai užsisako iš užsienio), arba reikia vartoti kombinuotoje formoje su kitu vaistu. Taigi, norint viską daryti "by the book" arba pasiunti pacientą paieškoms, arba skiri jam visiškai nereikalingą vaistą mėnesiui.

Kur dirbu, šią savaitę ligonių kasos "nubaudė" gydytojus už tai, kad jie išrašinėjo vaistą X prieš tai neskyrę jo mėnesį laiko per du atskirus medikamentus - dabar gydytojai turės šitas nepagrįstas išlaidas sumokėti iš savo kišenės. Laimė tik už tam tikrą laiko tarpą. Vieni gydytojai pyksta ant vaisto X gamintojo, nes jis, pristatydamas savo kombinuotą preparatą neįspėjo apie tai (daugumą kombinuotų vaistų galima skirti iš karto, nebūtina bandyti atskirai kiekvienos veikliosios medžiagos), kiti ant ligoninių iš kurių pacientai atėjo jau su rekomendacijomis gerti šį vaistą (dalis ligoninių jį gauna kaip "labdarą", kitos perka ir gali skirti pagal kitas taisykles), treti trina rankytes ir kaip gudrios laputės sako "oj, o tai jūs neįrašėt į kortelę, kad pacientas šitus medikamentus atskirai jau vartojo už savo lėšas ir puikiai toleravo??? Įstatymų neskaitot, mėmės.", o ketvirti tiesiog šypsosi. Jeigu užkliuvo šitas dalykas, tai gal užklius ir tai, kad idealiu atveju pacientas turėtų pirmąsias vaistų dozes apskritai vartoti prie gydytojo, ir ne pirkti kažkokioj balbieriškio vaistinėje, o kaip dabar ateina recepto, tai taip ateiti pačių kompensuojamų vaistų,  kad nevaikščiotų ratais-kvadratais. Kombinuotų vaistų gi niekas neskiria iš karto todėl, kad tingi kelis receptus rašyti.

Pacientų šitas dalykas visiškai nekliudo. Manau dalis iš to tik išloš, nes jų medicininės kortelės bus perverstos puslapis po puslapio žiūrint kas nepadaryta ir kada kokia diagnozė diagnozuota. Gydytojams tai toks daugiau "Ką ir reikėjo įrodyti.". Bet vat vaisto X gamintojui, tai visiškai š.
Su kiekvienu vaistu, kurį gamina daugiau nei vienas gamintojas tampa sunku konkuruoti per vaisto gerumą. Teoriškai originalas turėtų būti krūčiausias ir geriausias, nei generikai. Praktikoje.... visaip būna. Pacientus galima traukti kainomis, pakuotėmis ir panašiai. Gydytojus traukti galima aiškinimais kuom šitas geresnis už konkurento, bet jie žiovaus ir lygiai taip pat galės patys pasiskaityi tyrimus, kurie tą įrodo (ar nelabai). Bet, jei vaisto skyrimas yra greitesnis ir lengvesnis, tai woohoo! Pasakok toliau.

Vaisto X gamintojas dabar pažadėjo, kad padengs nuostolius ir jaučiasi dėl jų atsakingas. Taip pat įspėjo, jog greičiausiai artimiausiu metu bus peržiūrėti (truputį po truputį) ir kiti kombinuoti vaistai, o jei jiems tokios taisyklės dar nėra, tai uždės.

Šitų pažadų atsliūkino į darbovietę. Šiaip tai jie nelabai ateina, nes nelabai gali. O kai gali, tai tik su leidimu, ne darbo metu ir dažniausiai reikia eiti žiūrėti į juos iš serijos "Ten va trečiam aukšte penktas kabinetas nuo kairės už stiklinių durų, ai nežinau, aš tai neeisiu, tu gali. Paimk man tušinuką".
Tušinukų nebebūna :D Tai, kad gydytojai turi rašyti medikamentus veikliosiomis medžiagomis, bent jau eilinius, visiškai sužlugdė kaip komercinio išnaudijo įrankius. Dabar labiau apsimoka nešti tušinuką vaistininkui.

 

(Va taip va gydytojai ima dabar bet ką iš vaistų reklamuotojų. Ir baisu, ir norisi. Ypač pieštukinių klijų ir plėšomų lapelių, kur reklamuojamas vaistas yra mažytis ir kamputyje, o ne per visą lapelį ir dar kitoj pusėj teksto siena (nežinau kaip reklamuotojai turi viltį, kad anuos kažkas naudoja. Nebent jei nori susipykti su pacientu, kad tas pereitų pas kitą gydytoją. Dauguma pacientų apskritai į tuos lapukus žiūri kaip į gydytojo pasakymą "čia rimto gydymo nereikia", o ne rimtus gydymus dauguma pacientų ir patys puikiai išmano))

Šiandien to vaisto X firmos atstovas, kaip kaltės pirkimą, dar davė ir knygų - po naujausią kompensuojamųjų vaistų kainyną (>500 psl džiaugsmo) ir dar po va tokią va knygelę:

Parėjusi namo išsiviriau diiiiiidelį puodą kavos ir knygą perskaičiau.

Namie radau statulėlę ūdrą-gydytoją. Vėliau paaiškės ką ji turi bendro su knyga.

Išleista tik 300 egzempliorių! Man atrodo iš jų bent 10% šiandien buvo išdalinta aplink mane.

Čia yra šiek tiek daugiau nei 100 puslapių teksto apie tai, kad ne, tu neišsigalvoji, kad kai kurie pacientai keisti. Nes dalis gydytojų galvoja, kad išsigalvoja. O kai išsigalvoja, bando suprasti kodėl, tada pradeda nervuotis ir perdega. Kai perdega patampa tokiais vaikčiojančiais zombiais. Perdega ir dėl kitų dalykų, bet stengimasis suprasti pacientą, kai pacientas pats savęs nesupranta, neesant žmonių perpratimo specialistu yra viena iš dažnesnių priežačių.

Knygoje aprašyti vadovėliniai gynybos mechanizmai, asmenybės tipai.  Neaprašyta ką su jais daryti, kaip jie atsiranda ir panašiai. Čia jau gydytojo reikalas ir atsakomybė. Bet esmė yra atpažinti. Knyga parašyta  kaip mokomiji - suskirstyta į panašiaus ilgumo skyrius, su temos tikslais, uždaviniais ir kontroliniais klausimais gale.  Klausimo pavyzdys: "Ar demokratiška neišmaniam pacientui demokratiškai siūlyti demokratines gydymo priemones?". 

Vienas iš knygoje aprašomų brandžių gynybos mechanizmų yra sublimacija - neigiamų dalykų pavertimas į teigiamus. Teigiami dalykai čia yra grynai santykine prasme ir didžiosios dalies žmonių gali būti vertinami kaip tiesiog neutralūs (iš serijos, na, jei tau patinka...), arba kaip neigiami (nerandi kuom geresniu užsiimti). Dažniausias sublimacijos išraiška būna sportas. Kuo labiau darbe nervuoja visi, tuo geriau vakare žaidi tenisą. Kita dažna išraiška yra meninė kūryba. Mano asmenine nuomone tai ji yra žymiai geresnė sublimacijos išraiška. Tokia gera, kad dalis žmonių netgi įsivaizduoja, kad kūrybai kančia yra reikalinga, o geri ir garsūs menininkai turi būti bent kažkiek gyvenimo nuskriausti (o jei tokie nėra, tai privalo patys save skriausti jausdami mažų mažiausiai kaltę už tai, kad nėra nuskriausti).

Aišku, toks mano įsivaizdavimas gali būti nulemtas tik mano asmeninės patirties. Aš dažnai pažįstamiems sakau, kad neabejotinai tą ar kitą patirtą skriaudą, kančią ir neteisybę galės išlieti per žiauriai gerą kūrynį, o jie į mane pasižiūri mažų mažiausiai kilstelėję antakį. Kokį dar kūrinį? Jie tiesiog nori nieko neveikti ir prakentėti viską. Dar gerą kūrinį? Kam toks gali būti reikalingas? Sakau gi, kad jiems patiems.
Nesupranta.

Dar asmeniškai pastebiu, kad iš brandžių gynybos mechanizmų tarp gydytojų madingiausias yra dėkingumas - tai būdas neigiamą dalyką transformuoti į teigiamą rezultatą davusią patirtį panaudojant pačias mažiausias laiko ir jėgų sąnaudas. Kai kurie į bet kokį šūdą, kurį jiems siunčia gyvenimas žiūrės dėkingai ir laimingai. Kartais pagalvoju, kad galbūt, kaip brandus, bet pats lengviausias mechanizmas, nė vieno brandaus mechanizmo neturintiems asmenims jis atrodo pats sudėtingiausias - jie jau gali suprasti, kad buvimas dėkingu duoda daugiau naudos dėkojančiam, o ne davusiam, bet negali suprasti kaip galima būti dėkingam už blogus dalykus (t.y. atlikti tokį sudėtingą dalyką) ir į tai žvelgia didžiai mistifikuodami, laikydami to kone religine patirtimi.

Pats dažniausias iš nebrandžių gynybos mechanizmų medicininė praktikoje (tiek tarp pacientų, tiek tarp gydytojų) tikriausiai yra somatizacija - tai, kas blogo išgyvenama kaip ligos (kurių nėra) ir jų simptomus (pačios ligos nėra, o simptomai yra).

Visi tyrimai geri, niekas nieko neranda, paskirti vaistai nepadeda, kaip gydytojai nesupranta koks tu ligonis???? Nervuoja šitas mechanizmas, kaip nežinia kas.
a) negali atmesti, kad žmogus neserga, nes liga nėra po tyrimų gaunami pliusiukai kažkokioj lentelėj. Žmogus serga. Konkrečia liga. Jos priežastys tiesiog kitos. Jei būtų tokios, kaip visų sergančių ta liga, padėtų vaistai. Dabar skiri, nepadeda. Galvoji, kad blogai galvoji, kad kažką pražiūri, ieškai toliau. Kuo daugiau ieškai, tuo daugiau nerandi. Žmogus kenčia toliau. Yra mitinis psichoterapeutas, kuris tam žmogui galėtų labai padėti. Kaip pas jį tą žmogų dabar oriai įkalbėti pakliūti? Kaip spręsti problemą, kai žmogus neturi papildomo medicininio draudimo ar lėšų?* Taip pat niekas nedraudžia žmogui susirgti ir tikra liga, kurios simptomai "pasislėps" tarp kylančių iš somatizacijos. Arba bus jam, kaip berniukui melavusiam apie vilkus.
b) tai visada gali būti dar neatrastas ligos mechanizmas ar net visa liga. Štai vienas luošinantis virškinimo sistemą veikiantis sutrikimas, kai pradėjau studijuoti, buvo aiškinamas per psichologinę prizmę, pažengęs gydomas chirurginėmis intervencijomis. Kol kažkam nekilo mintis pažiūrėti kas ten tiksliai darosi ir rasti, kad tai labai subtili autoimuninė liga, kuriai įvykti reikia, kad susidėtų paveldėti tam tikri receptoriai su tam tikru užsikrėstu virusu ir dar tas virusas turi pulti tam tikru specifiniu imuninės sistemos ciklo laikotarpiu. (čia trumpai keli puslapiai apie jau kaip ir nebenaujienas)

Kai esi rezidentas duodamas kiekvieną siuntimą konsultacijai pariniesi ar pacientas nepakius į tokį ratą, kuriame apsisukęs kartą/du bus laikomas hipochondriku (nes, kai esi rezidentas hipochondrija dar netiki iš jaunatviško optimizmo).

To galima išvengti tik, kai žinai, kad nukreipus pacientą tikrai tikrai jis nebus "numestas" neaiškiai kryptimi toliau (nes gali būti ir aiškia), arba, kad čia tikrai bus konsultacija ir tu, kai siuntęs gydytojas vistiek lieki atsakingas už gydymą (t.y. konsultacija reikalinga pirmiausia tau, ne pacientui, kas, anot ligonių kasų, turėtų būti visais atvejais). Šitą schemą padariau skaitytama knygą ir pagalvojau, kad jis bus baisiai prasminga. Dabar kažkaip taip neatrodo.

Kaip ten bebūtų, grįžtant prie knygos, ta kai kurios vietos man pasirodė keistokos. Pavyzdžiui yra išskirtos trys kartos - konservatyvioji, mišrioji ir technologinė ir tarsi akcentuojama, kad technologinė yra praradusi tikrąjį bendravimą, ji pavadinta indigo vaikais.

Aš Indigo termino jau gal 10 metų negirdėjau, o tada, kai dar girdėjau jis jau buvo blėstantis. Kažkada New Age judėjimai Indigo vaikais vadino tuos, kurie gims prieš pat Vandenio (ar kokią tai ten) eros pradžią ir atneš jai taiką ir laimę, per visiškai kitokį požiūrį ir suvokimą. Vis stūmės, stūmės tas indigo vaikų gimimas, net iki 2000 metų nusistūmė ir dingo. Apie Indigo kaip facebook'o kartą pirmą kartą girdžiu, nors palyginimas visai ir tinka.

Spalvos sutampa.

Beveik.

Kodėl knygoje buvo skyrius pasakojantis kokios savybės tinka kokiam humoraliniam temperamentui tai nežinau. Jeigu jau jį įdėjo, tai galėjo įdėti ir temperamentus pagal horoskopus. Arba pagal kraujo grupes. Ar dar ką.

Dar šitam veikale užsimenama apie Gary Smalley ir jo "paturbintą" šių charakterių skirstymą pagal tai, į kokį gyvūną žmonės yra labiau panašūs. Knygoje sakoma, kad labai tiksliai, suskirstyta. 

(Ūdra - sangvinikas(čia tipo ir a tinku), Liūtas - cholerikas, auksinis retriveris - flegmatikas, bebras - melancholikas. Tikriausiai. Knygoje padaryta klaida ir cholerikas priskirtas ir liūtui ir bebrui. Bandžiau ieškoti internetuose, bet ten visaip skirsto.)

G. Smalley yra šeimos konsultantas, kuris yra parašęs porą beletristinių savipagalbos knygų ir nusifilmavęs laaaabai daug laidų (tokių, kaip pas mus rodo savaitgalių rytais). Jo veiklos kryptis - krikščionims priimtina psichologija. Kadangi Galenas ir Hipokratas yra pagoniškos kultūros atstovai, tai, su amerikietiška krikčionybe niekaip. O vat tuos pačius keturis temperamentus įvardinti gyvūnais pagal katalikų iš tų pačių pagonių perimtą antromorfizmą jau gerai.

Perskaičius, kad įdėtas toks asmuo, kaip G. Smalley sukrykštavau. Jei rašysiu ką nors panašaus įdėsiu Jack Kirby kaip dailininką.

Knygoje yra baisus (laimė mažulytis mažutėlytis) skyrelis apie tai, kaip visuomenė, remdamasi nusistovėjusiosmis tradicijomis ir panašiai gali (turi?) inicijuoti sutrikusių asmenybių gydymą, nors ir pripažįstama, kad asmenybės sutrikimas yra pirmiausiai pačios kultūros apsręstas reiškinys, t.y. psichopatas pats vienas egzistuoti negali, būtina aplinka, kurios atžvilgiu jis būtų psichopatiškas. Tai, kad gydomas pavienis individas, o ne jį supanti aplinka, yra tik dėl to, kad individas yra mažesnis ir silpnesnis. Ir paskui psichiatrai stebisi, kodėl žmonės jų nemėgsta ar kodėl įtariai žiūri į gydytojus.

Visiškai iš konteksto išimta eilutė "Laikas visada parodys, kad gydytojas teisus. Ir pacientas tą supras." Šitą eilutę reikia įsivaizduoti maždaug taip:

Nespalvotas vaizdas.
Jūros krantas.
Juo eina senas vyras, sužvarbęs ir susisukęs į juoda paltą. Pučia vėjas. Iš po juodos vyro skrybėlės ištrūksta žila sruoga.
Vyras įkvepia sūraus oro. Nusisuka.
Prisidega cigaretę. Giliai užsitraukia. Užsimerkia.
Kojomis, per plonus odinius batus jis jaučia aštrius akmenis. Kodėl laikas jų nenugludino taip, kaip sušvelnino jo ryžtą ir aistrą gyvenimui?
Virš galvos praskrenda žuvėdra. Tyliai.
Per daug tyliai. Vyras nemato jos laisvės.
"Ir pacientas suprato" pasako jis.

Bendrai paėmus tai knyga nebloga. Pvz.: identifikuoja, kad yra tokia atgyvena kaip paternalistinis modelis. Bet tuo pačiu ir tai, kad modeliai nekeičia vienas kito nuosekliai - naujas atsiranda šalia kito ir kitą stumia laukan. Jei senasis buvo bent kažko vertas jis išlieka. Tam tikrose situacijose jis nugali naująjį modelį. Kaip kad ir su vaistais - kai kurie yra labai seni ir pilna naujesnių, kurių atžvilgiu senieji yra kažkoks siaubas. Bet kartais siaubas ir yra tai, ko reikia.
Arba, pvz.: minima, kad kūno kalba yra tokia pat svarbi bendravime, kaip kalbėjimas. Bet taip pat, kad tokie patys svarbūs ir pagarba, reflekcija ir kt. dalykai, kurie, savo ruožtu, konkrečiam pacientui gali būti skirtingai svarbūs. Galima vaikščioti į visokius seminarus, kurie aiškins, kaip 90% informacijos dauguma žmonių vienas kitam perduoda per kūno kalbą.  Sergantis žmogus jau taip tampa mažuma, tai dabar dar reikia jį ir antrą kartą sumažinti per tai, kad galbūt jis bendrauja ne daugumai priimtinu būdu arba liga lemia specifinius asmenybės ir mąstymo pokyčius?

Ir žinoma apskirtai, kad kažkas parašė tokį daiktą lietuvių kalba. Vaisto X firma tikrai neblogai sugalvojo tokį daiktą nešdami kaip "soriuką". Manau knyga būtų įdomiausia pirmų trijų vientisųjų studijų kursų studentams. Įdomumui pasiskirstant U formos kreive. Pradžioje įdomu viskas. Trečiam kurse jau vėl įdomu, nes tuoj prasidės pratybos klinikose.

Pabaigai ištrauka iš knygos:

"Paskatinimas gydytoją sistemingai domėtis savo profesijos ištakomis turėtų palengvinti jam suprasti gydytojo-paciento bendravimo modelio kaitą, jo priežastingumą bei ryšius vyraujančius visuomenine-kultūrine sankloda. Tai palengvintų jam pagrįsti visus gydymo modelius reikiamu momentu reikiamoje situacijoje ir ugdyti pacientą. Medicinine prasme, "kiekybinių pakitimų perėjimo į kokybinius" dėsnis reiškia, kad sistemingas, nuoseklus darbas su pacientu anksčiau ar vėliau įgaus naują bendradarbiavimo - bendro sprendimų priėmimo - formą."

(Jei jus nupurtė, nuo "ugdyti pacientą", tai nupurtė ir mane)

Ai, dar knygos gale buvo literatūros sąrašas, kurį peržiūrėjau ir nusprendžiau vieną knygą nusipirkti:

(Su siuntimu į LT atseis 12 eurų. Dabar lauksiu, kol atsiųs. Kažkur mano bendradarbiai sugeba prisikirkti knygų su siuntimu po kelis eurus. Bet kai einu ten pat, niekada neišeina. Kaip jiems tas pavyksta. KAIP?)

* Kai kurie šeimos gydytojai dėl to imasi lankyti kursus ir mokytis psichoterapijos, kurią taiko darbe arba užsiima už mažesnes kainas, nei profesionalūs psichoterapeutai (geriau nei nieko). Patys sako, kad taip elgiasi iš būtinybės ieškoti papildomų pajamų. Bet, kažkaip kai pasižiūri į tuos, kurie mokosi, tai mokosi ne tie, kurie labiausiai verkia, kad nėra babkių, o tie, kurie labiausiai trokšta iš tiesų padėti pacientui, o ne jo ambulatorinei kortelei... xD

Gink darbą, nes darbas tavęs neapgins

Šiandien darbas baigėsi anksčiau, tai nuėjau į šeimos medicinos rezidentų mokslinių darbų gynimą? Su klaustuku, nes nelabai ten reikėjo kažką nuo kažko ginti. Aš gynimą įsivaizduoju maždaug taip - darai, darai kažką daug laiko, net porą metų. Viską apie tai skersai išilgai susižinai, dar ir pats kažką atrandi ar prikuri.
Taip gyveni tuom dalyku, kad net kliedi, susilieji.
Tampi vieniu.
Pasieki nirvaną.
Tu ir esi tas dalykas.

Tada eini to pristatyti tiems, kuriems nesvarbu kaip gerai būsi padaręs, vis tiek atrodys, kad tu nieko nesupranti ir nemoki (arba jie bent apsimes, čia toks žaidimas, tokia iniciacija). Bet tu stovi. Tu žinai. Esi grynas džiaugsmas ir ryžtas.

Čia aišku galimai aš kažkaip iškreiptai suvokiu realybę ir labai tikėtina, kad kai jau man reikės gintis, tai  būsiu nuo tokių kliedesių pagijusi.

Šiandien ryte planavau porą valandų atsikelti anksčiau, kad galėčiau šį bei tą nuveikti iš papildomų darbų, bet, kadangi sugebėjau tą laiką praleisti žiūrinėdama paveikslėlius internete ir klausydamasi youtube autoplay'jaus labai svarbiam dalykui, tai turėjau tyliai baiginėti pirmųjų mokslinių darbų pristatymų metu. Žmonės pristatinėja, jaudinasi, visi jų klauso, o aš, kažkur pačiam pačiam auditorijos gale klepu klepu ant kompiuko darau. Beje, suskaičiavau, kad iš visų pristatymų kiek mačiau (nes kelis praklepinau, ir gale iš kelių turėjau išeiti), tai tik penktadalyje sugebėjau skaidrėse kažką perskaityti. Suformulavau, kad taip buvo dėl to, kad:

a) mažos raidės. 

b) aš dehidratavus ir mano ragenos pasidengusios tirštesne, nei įprasta ašarų plėvele, kuri sumažina regėjimo aštrumą

c) skaidrės su šviesiai žaliu fonu ir baltomis raidėmis.

O vienos skaidrės atrodė taip, tarsi dispepsijos kankinamas vienaragis būtų suėdęs vaivorykštę. Vienas iš vertintojų pakomentavo, kad tos skaidrės mažų mažiausiai blaško, o kitas, kad jos varo migreną. Aš norėjau iš galo garsiai sušukti "PUIKIOS SKAIDRĖS!", bet tada pagalvojau, kad tai lemtų grynai mano prieštaringa prigimtis (ir jau minėta dehidatacija). Jeigu, man būtų reikėję prie tų skaidrių prikibti, tai būčiau prikibusi, kad net kelis kartus iš eilės panaudotas tas pats clipart'as. Niu gi siaubas. Kur ritasi Pasaulis.

Dar pristatymų metu nusiraminau, kad visai ne retas dalykas daryti darbą keliese ir kad, ne, nebūtina, kad vien dėl to darbas turėtų būti du kartus nuostabesnis. Užtenka kokio 1.2-1.4 kartų.

Ir geriau nedaryti darbo, kuris apimtų VISKĄ.

Jeigu pradeda imti paranoja, kad čia kažkas ne taip, tai geriau pasiimti savo darbą, išsivirti puodą čiobrelių arbatos, pasižiūrėti į jame besisukančius stiebelius ir lapelius ir pereiti į tokią priekabią būseną, kuri vargu ar įmanoma šioje dimensijoje. Tokioje būsenoje reikia atsiriboti nuo to magiško savęs ir darbo ryšio, išsižadėti tos motiniškos meilės ir imti fantazuoti ko čia būtų galima bjauriausio paklausti apie tą darbą ar su juo susijusius dalykus. Tada rasti tiems klausimams atsakymus. Ir apsiraminti, kad galbūt tą lėtinių ligų sąrašą atrankos kriteriuose galima ir sumažinti išmetant relapsuojantį polichondritą.

Iš visų darbų man labiausiai patiko Jūratės Valiukienės darbas apie šeimos gydytojo požiūrį į homoepatiją. Nes prieš metus aš galvojau daryti kažką panašaus, bet tada pagalvojau, kad bele kaip tema yra tokia nuostabi, kad jau tikrai bus daroma, jei jau nėra padaryta. Pačio darbo dar neturiu, bet mėginsiu kaip nors gauti ir pasinagrinėti.

Kaip tik paskutinėmis dienomis rašiau mokslo populiarinimo straipsnį apie homeopatiją - apie dvi jos bangas ir taip, kaip abi jos koreliavo su kova prieš mediciną, kaip socialinės kontrolės priemonę. Kai J. Valiukienė pristatinėjo savo darbą iš auditorijos nuskambėjo komentaras, kad homeopatija yra pigi psichoterapija, suprask, nu ne viskas taip jau blogai su homeopatija.

Mane net šaltas prakaitas išmušė, o širdis pabandė išeiti atostogų.

Taip, tai pigi psichoterapija. Bet pigi kieno - gydytojo ar paciento sąskaita?

J. Valiukienė savo darbe nustatė, kad homeopatinius preparatus labiausiai yra linkę skirti ~6-15 metų darbo patirtį turintys gydytojai (aš spėju, kad jaunesni dar nepasitiki, ar netiki, o vyresni jau nebetiki), ypač dirbantys su vaikais. Ir labai dažnai ji skiriama ne todėl, kad gydytojas tikėtų ja, bet todėl, kad nenori išleisti paciento nieko nepaskyręs.

Akimirką sustokite ir pagalvokite ką tai reiškia.

Tai reiškia, kad žmogus ateina su kažkokia tai problema (arba yra atvedamas tėvų) ir vietoj, to, kad jam būtų pasakoma, kad jo problema nėra susijusi su medicina, nors ir pasireiškia, per kūną ir jo pojūčius, ta problema yra verifikuojama, dar daugiau - paskiriant vaistų parodoma, jog tai yra tinkamas problemos sprendimo būdas. 

Straipsnyje plačiau aprašiau, ryt siųsiu redaktoriui, jei nepatiks - paskelbsiu čia, jei patiks, vėliau parašysiu kokiam žurnale paskaityti. Ir manau, kad jau apsiraminsiu su ja, nesitikėju, kad ji bus tiek populiari.

(maždaug tą sako homeopatijos šalininkai)

Kol rašau šitą įrašą važiuoju traukiniu į Kauną. Per gražus vakaras Vilniuje sėdėt. 

Apie tingėjimą

Yra toks labai keistas žodis "tingėjimas". Kai įstojau į mediciną jį girdžiu vis rečiau ir rečiau.

Oooo, tikrai ne todėl, kad medicinos studentai ar gydytojai nebūtų tinginiai. Kai kurie dar ir kokie, tik tas tingėjimas dažniau būna konstruktyvus. Gi pagalvokite - skalbimo mašinos, automobiliai, internetas ir dar bala kiek išradimų ir socialinių konstrukcijų - iš tingėjimo :)

Mediciniškai tingėjimas neegzistuoja - jeigu žmogus tingi, tai tam visada yra kažkokios priežastys (aišku viskam yra priežastys, bet tiesiog kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad tingėjimas tai yra labai sąmoningas žmogaus pasirinkimas nuo kurio nukenčia kiti žmonės, o tinginiautojas gauna naudos. Tai labai keistas įsvaizdavimas, nes jei kas nors nuo tingėjimo ir nukenčia, tai daugiausia pats tinginys, nes  ir pats kažko nepadaro ir tampa lengvu taikiniu išnaudojimui.)

Pirma - žmogui, kaip gyvam padarui yra natūralu siekti didžiausio rezultato su mažiausiomis sąnaudomis.

Taip yra, taip gamta sutvarkė, taip veikia mūsų pačių organizmas net molekuliniu lygiu.

Vienintelis pravalas su tokiais tingėjimas gali būti nebent tada, kai žmogus į savo ateitį žvelgia labai trumparegiškai ar yra naivus ir nesupranta, kad kažkokios veiklos išvengimas šiandien privers jį atidirbti/atkentėti daug daugiau ateityje.
Tam ir duotos smegenys, kad kažkiek pagalvoti kas iš viso to gali išeiti. Bet net ir labai protingiems kartais jos pakiša koją - gi azartas. O gal viskas bus gerai? Arba tiems, kuriems atrodo, kad kažkoks darbas ir triūsas atsipirks vien dėl to, kad tai darbas ir triūsas, nepriklausomai nuo to ar jis yra krytpingas ir kažką vertingo sukuriantis. Iš plytų galima sumūryti namą, o galima ir tiesiog daug padrikų sienų viduryje lauko :)

Antra - pastebėjau, kad labai dažnai žmonės tingėjimo neskiria nuo pervargimo, išsekimo ir depresijos. Jau nekalbėti apie nepavalgymą, neišsimiegojimą, dehidrataciją ir t.t.

Pavyzdžiui, žmogus atsikelia ryte iš lovos ir negali prisiversti išlipti, norėtų taip ir likti gulėti, kad ta akimirka tęstųsi visą dieną. Jeigu išlipa - tai dienos darbus nuveikia visai gerai ir jaučiasi neblogai. O sekantį rytą, ypač jei reikia eiti darban/į mokslus - vėl tas pats...

Tai ne tingėjimas, dažnai tai vienas ryškiausių endogeninės depresijos arba/ir laktatų, gliukozės apykaitos, miego, kvėpavimo sistemos sutrikimų požymių. Dar nemaloniau, kai žmogus įvardina save kaip tinginį, nes pavargsta greičiau už kitus arba tiesiog nemoka kažko ir negali padaryti taip gerai, kaip kažkas kitas... Jeigu žmogus negali kažko padaryti, nes turi užsiimti kita veikla, tai ar jis tinginys? Atsimenu mane mokykloje visada pribaigdavo mokytojai, kurie išvadindavo kai kuriuos moksleivius tinginiais, nes jie nesimoko ir nedaro namų darbų. Ir tik vienetai, pagalvodavo ir paklausdavo ar viskas gerai. Tada ir paaiškėdavo, kad tie vaikai namuose slaugo ligonį ar rūpinasi mažesniais vaikais, kad nuolatos pykstasi su tėvais, kad kasdien vis labiau bijo dėl savo ateities ir negali nustoti apie tai galvoti, arba, kad tiesiog nesupranta kokia iš viso to nauda (pastarasis dalykas prie pirmo punkto).

O tokio dalyko kaip poilsio reikia visiems žmonėms. Besiilsintis žmogus irgi nėra tinginys.

Vienas be poilsio gali dirbti ilgiau, kitas trumpiau, bet be jo negali niekas.

Kartais darbščiais žmonėmis pavadinami tokie, kurie poilsiaudami dar kažką veikia, kas jiems yra malonu - mokosi, keliauja, konstruoja ir t.t., todėl iš šono gali atrodyti, kad jie labai darbštūs. O realybėje gali būti, kad jie kaip tik labai dideli tinginukai - pvz.: vąšeliu laisvalaikiu neriantis chirurgas treniruoja smulkiąją rankų motoriką ir išlaiko automatizuotus judesius, iš šono labai darbštus, bet darbo metu jo smegenims (šitas organas mus vargina labiausiai ;) daug lengviau judesio norus realizuoti ir jis pavargsta daug mažiau už kolegas, kurie poilsio metu nieko neveikia.

Norint kažką padaryti gerai stengtis ir save lenkti reikia tik tada, kai mokaisi, o ne kai jau dirbti - tada jau panaudoji išmoktus dalykus (tada ne tiek mokaisi, kiek grynini ir tobulini tai, ką jau moki, renki tokį dalyką vadinama patirtimi. Jei dirbdami galėtume mokytis pačio darbo, nereiktų nei jokio kvalifikacijos kėlimo kursų, seminarų, konferencijų ir panašiai). Stengimasis yra kažko davimas daugiau, nei reikia, daugiau, nei tau už tai moka, tai - investicija. Tai taip pat žaidimas variacijomis, eksperimentavimas už kurį kartais nudegi, kartais ne. Tai klaidų darymas.

Ir tą akimirką, kai žmogus supainioja stengimąsi su profesionalu prasideda greitas kelias link išsekimo, svaginimosi ar net perdegimo sindromo. Taigi - bet kuris geras darbuotojas yra didesnis tinginys už gerą studentą/mokinį. Geras tas prasme, kad darantis, kad jam pačiam gyvenime būtų geriau.

To tingėjimo paragavimas daug dažniau būna sunkumo vėliau gyvenime pradėti mokytis/tęsti mokslus priežastis, kurį kartais žmonės gina sakydami "jaunos galvos greitesnės už senas" ir panašiai :) Mūsų smegenys ne tokios jau beviltiškos, kaip norėtųsi iš tingumo ;D

Trečia - tingėjimas yra puikus būdas išvengti atsakomybės.

Jei kažko nedarai, tai ir įvertintas už darbą negali būti.

Jei negali būti įvertintas, tai negali būti ir apkaltintas.

O kai daryti kažką būtina, tai prioritetine tampa veikla, kurioje kuo mažiau rizikos - pavyzdžiui internetiniai žaidimai kuriami taip, kad sudarytų įspūdį, jog tu įdedi visai nemažai darbo, bet greitai tobulėji, mokaisi, kažką pasieki. Ir jokios rizikos. Tada gali žaisti valandų valandas, dienų dienas.  (tuom tokie žaidimai skiriasi nuo tikrų žaidimų, kurių metu žmogus tikrai mokosi (būtene, mokosi), o ne sudaro klaidingą tobulėjimo įspūdį. Čia daugiau skiriasi ne patys žaidimai, o žaidėjai. Nes mokymasis atima labai daug jėgų ir energijos ir tokio pobūdžio žaidėjai žaidžia nepalyginti trumpiau, nei "laiko stūmėjai".)
Šitas tingėjimas artimai siejasi su pirmu punktu, bet dar dažniau turi savarankiškas šaknis - tai nenorą sau pačiam pripažinti, kad nesi toks jau puikus, kaip apie save galvoji :)

super duper darbas internete ir arbatipinigiai

Turiu prispažinti, kad per paskutinius blogo rašymo metus neteko ištrinti nė vieno komentaro. Spam'o nebuvo, o reklaminiai komentarai būdavo į blogo įrašo temą (daugiau ar mažiau), tai aš jų irgi netrindavau, man tikrai neskauda kad kažkas galbūt randa sau klientą mano bloge. Bent jau aš tai labai mėgstu, kai reklamos būna į temą :) Žiūri kokioj nors galerijoj drakoniukus, o šone puikuojasi keraminių drakoniukų ar fantastinių plakatų parduotuvės reklama - :D Tai po to bent seilę pavarvini.

Kažkada parašiau tokį va blogo įrašiuką ir neseniai po juo atsirado komentaras:

Tai mano reakcija buvo maždaug tokia:

Le wtf? :D

Gerai, tarkime, kad 1 "kepčą" suvedate per 3s. Tai, jei dirbate kaip žiurkėnas ratuke, per valandą suvedate 1200 kepčų. Kadangi dalis jų būna tikrai neįskaitomos, o taip pat darote klaidų, tai tarkime per 1 valandą suvedate 1000 kepčų. Tai, geriausiu atveju per 1 val. uždirbate 1,35$ arba ~3.50Lt neatskaičius:

a) elektros, kurią naudoja jūsų kompiuteris;

b) interneto ryšio, už kurį mokate;

c) patalpos, kurioje dirbate išlaikymo (greičiausiai esate moksleivis ir dirbate namuose);

ir t.t. ir panš :)

Vienu žodžiu, labai savarankiškais norinčių vaikų ir šiek priekvailių suaugusiųjų išnaudojimas. Ten matyt įvedus tuos kodus, "reklamuotojui" irgi kažkas menko nubyra :)

Sako Vilniaus valkatos per dieną "susirenka" 50-150Lt... Nepatikėčiau, bet pati porą kartų esu pakliuvusi į situacijas, kai kokį nors išmaldos kaulytoją galėjau stebėti kelias minutes ar pusvalandį (nuo balkono ar per kavinės langą), tai gal tai ir tiesa - žmonės dažniausiai duoda geležinius litus, o šie juos iš karto įsideda į užantyje laikomą maišiuką. Mano rajone gyvena vienas "varguolis" iš savo "nelaimės" jau 2 butus nusipirkęs ir važinėja juodu bmw, jame dar ir persirengia "darbo drabužiais" :) ...

Prie progos kažkaip dar prisiminiau arbatpinigius - nors jie neturi nieko bendro su išmalda, bet kartais man kyla toks įspūdis, kad kai kurie žmonės juos būtent taip ir traktuoja. Asmeniškai aš visuomet stengiuosi palikti bent 10% arbatpinigių sveikų litų tikslumu. Kartais valgau su kokiais 5-10 kursiokų kompleksinius dienos pietus, palieku papildomą litą, jie į jį pasižiūri kaip į kokį tai žalią kirminą ir tiek. Anksčiau dar klausdavo (kelis kartus net "susirinko"), bet dabar tai dažniau nurašoma kaip dar vienas mano "keistumas".

 Jei prie kasos būna "taupyklė" dažniausiai ten įmetu 50ct monetą. Kaip suprantu centų palikimas, ypač baltų, yra laikomas įžeidimu.
Nežinau ką padavėja/-as turi padaryti, kad šitą skaičių sumažintų... Žinau, kad kai kuriose šalyse, pvz.: Japonijoje, arbatpinigių geriau nepalikti, o kai kuriuose, pvz.: JAV - tik pabandyk nepalikti (nuo 15% taxi vairuotojui ir 1$/gėrimą barmenui iki 20-30% restorane). Didesnių sumų vengiu, nes, prisipažįstu, tikrai gaila ir antra, gali ne taip suprasti. Taip pat pinigus moku tik palikti, o ne duoti. Į kavinę aš neeinu todėl, kad noriu valgyti, einu todėl, kad noriu gerai praleisti laiką ir gerai pasibūti, viena ar su draugais ir noriu, kad padavėja man šypsotųsi, kad būtų laiminga. Ir geriausia būtų, jei ji tikrai tokia būtų.

Kartais girdžiu, kad žmonės priekaištauja, kad kavinėse per brangu ir panašiai, bet come on, kas ten verčia tave valgyti, žmogau? Nieko nėra blogo neturėti pinigų, bet tą reikia pripažinti ir tikrai nereikia galvoti, kad namie su draugais kepta pica yra nors truputėlį blogesnė ar ne tokia smagi, kaip kokiam "čiliake" užsisakyta. Kaip nelaimingas žmogus gali iš viso galvoti apie kitų žmonių gerovę, tuo labiau, kad nors jis sėdi linksmoje vietoje, nors jam tikrai gali atrodyti, kad yra linksma, bet kažkur giliai auga kokia tai tuštuma. Ne kas kitas, o realybės suvokimas ir būtinybė susitaikyti su ta mintimi, šiuo konkrečiu atveju ta, kad valgoma kavinėse ar restoranuose ne todėl, kad galima valgyti ir ne namuose, bet todėl, kad negalima valgyti namuose, nes ten galbūt nėra su kuo, ar nėra ką (nebūtinai kiekio, galbūt skonio ar rūpesčio prasme...). Nenuostabu, kad tokiam žmogui turi atrodyti, kad kažkas turi jo pinigus nusipelnyti kažkuo ypatingu, kažkuo išskirtiniu ir kažkuo labai labai geru. Ir nenuostabu, kad toks žmogus mano, kad palikdamas arbatpinigių jis elgiasi ne savaime suprantamai, o kažkaip gerai, kažkaip ne taip, kaip visi (tuos "visus" jis, žinoma, lygina su savimi), ypač, jei jam atrodo, kad jis pats pasauliui duoda tiek daug, o gauna tiek mažai. Ir nebūtinai pinigine prasme. 

Egzistuoja ir toks reiškinys, kai paliktus arbatpinigius susirenka šalia sėdintys lankytojai.... 

PS - jei įdomu :

Šiuo metu minimalus valandinis atlyginimas Lietuvoje yra 4,85Lt... :) 

PPS man atrodo, man reiktų nusipirkti kokį nors Lietuvių kalbos gramatikos vadovėlį...

Pažymių knygelė ir vogiami darbai bibliotekoje

Dar vienas mano piešinys be mano žinios panaudotas kažkam pinigėlio pasidaryti:

(paspaudus pasididina. Kaune, Jonavos gatvėje yra >250 pastatų???? Tai kokio ilgio ta gatvė?)

Taip nutinka ganėtinai dažnai, kartą per 1-2 mėnesius, aš jau praradau viltį, nes arba paaiškėja, kad firmoje yra kažkoks tai darbuotojas, kuris teigia, kad piešinį nupiešė jis (greitai apsiramina, kai pasakai, kad turi orignalą), arba kai piešinio ieškoma su google ir yra kažkoks tai keistas įsitikinimas, jog Lietuvoje negali būti net pusėtinų piešinių autorių... o_O

Bet šį kartą tai nesusilaikiau, nes šitas pažymių aplankalas buvo ganėtinai brangesnis už kitus! 

Dar ir dėl to, kad šiandien buvau Mickevičiaus bibliotekoje. Joje, kaip ir įprastai, vyksta moksleivių piešinių paroda. Šį kartą neįsidėmėjau mokyklos, bet įsidėmėjau, kad septintokai sukūrė tiesiog nuostabius piešinius grotažo techika senovės Egipto meno tematika. 

Bet mačiau net 4 pavogtus darbus - jie buvo arba nuplėšti arba išpjauti. Baisėjosi ir darbuotojos, viena net lūkuriavo prie darbų, kad daugiau nenuneštų.

Atsimenu mokykloje tai labai retai kada mano piešinius dailės mokytoja atiduodavo ir man visada buvo keista kodėl jų neatiduoda net pasibaigus parodėlėms ar pabaigus mokyklą? Juk jinai susigrobdavo tokius piešinių kiekius, kad netgi "pedagoginiais tikslais" jai tokių nebūtų reikėję... Tai gal ir maniškis koks vienas kažkur pas kažką dabar prabangiam rėmelyje kabo :D