ACDC liga

Yra liga, kurios sutrumpinimas yra ACDC.
Lietuviškai ji vadinasi sąnarių ir kraujagyslių kalcifikacijos liga. Šiaip tai įvairios kūno dalys kalcifikuotis gali prie daugybės ligų, bet čia yra liga, kuri būtent per tai reiškiasi. Ir reiškiasi smarkiai. Sergantieji turi dvi kopijas defektyvaus geno, dėl kurio organizme gaminasi labai mažai arba gaminasi neveiksnus baltymas CD73 - jis reikalingas adenozino monofosfatui atversti atgal į tiesiog adenoziną. Be jo ląstelės nebegali pasirpriešinti nuolatiniam kalcio bandymui sulįsti į ląsteles ir ten, susimetus į kristalus, pasilikti. Labiausiai kenčia arterijų sienelių ląstelės.

Paprastai liga pradeda lįsti tarp 20-30 gyvenimo metų (gali ir vėliau, jeigu kažkas panašaus lenda anksčiau, tai ten dažniausiai būna kita liga), pirmieji simptomai būna nepaaiškinami sąnarių ir plaštakų, bei pėdų skausmai. Vėliau prasideda raumenų skausmai, kokie šiaip būna būdingi sergantiems pažengusia ateroskleroze (liga, kai kraujagyslėse kalcifikacija vyksta dėl jų uždegimo).
Skauda smarkiai. Labai smarkiai. Gydymo praktiškai nėra - bandoma gydyti vaistais, kurie šiaip yra skirti kaulų ligoms gydyti. Eksperimentuojama su gyvūnėliais dėl kamieninių ląstelių terapijos, daug vilčių dedama į genų terapiją.

Paplitimas nežinomsas. Jeigu liga įtariama atliekami genetiniai tyrimai, nors paprastai užtenka simptomų ir kelių rentgeno nuotraukų - jose sergančiųjų kraujagyslės kartais geriau už kaulus matosi. O būna, kad ligą atrandama po traumos - kalcifikuotos kraujagyslės gali tiesiog sulūžti.
Dauguma atvejų įtariama šeimos gydytojo kabinete, kai nesiseka gydyti sąnarių skausmo (dažnai būna visokios ale pseudopodagros, kurių vaistai "neiima"). Po diagnozės patvirtinimo prognozės aišku ne kažką, bet galbūt bent jau psichologiškai lengviau, kai žmogus žino kas jam tiksliai yra.

muzikos ta tema:

Vilniuje rastas bene seniausias šiuolaikinių raupų atvejis

Kol visas pasaulis džiaugiasi, kad prieš 99 milijonus metų mažam dinozauriukui prilipo prie sakų ir nutrūko uodegiukas, tai norintiems ko nors senovinio iškrapštyto iš kokių nors biologinių liekanų arčiau namų siūlau šį puikų straipsnį aprašantį tyrimą, kuriame dalyvavo ir mokslininkų iš Lietuvos, VU - keturių šimtų metų senumo mumifikuotame vaiko lavonėlyje iš Vilniaus buvo išskirtas raupų virusas artimas (netgi identiškas) tam, kuris buvo eradikuotas, t.y. išnaikintas 1980 metais visame Pasaulyje.

Kuom šitas radinys svarbus? 

Tuom, kad yra kelios teorijos apie raupus - pirmoji jų, kad šis virusas egzistavo jau dešimtis tūkstančių metų, nugraužinėdavo nosis ir nagus visokiem Egipto faraonam, ir tiktai prieš kelis šimtus metų pradėjo plisti kartu su jūrinėm ekspedicijom ir vergų prekyba, taip apkrėsdama įvairias neeuropines populiacijas ir vos jų neišnaikindamas (o teoriškai ir išnaikindama mažiausiai kelias vidurio Amerikos kultūras). Tikra dievų bausmė už globalizaciją!

Bet yra ir kitokių - jog šitas virusas buvo toks gana mėmiukas ilgą laiką. O tada kažkas jam nutiko, jis mutavo. Ėmė sparčiai plisti tarp žmonių visoje planetoje ir galbūt, jei būtų susidėjusi dar viena mutacija, net būtų išnaikinęs žmoniją, jei ne modernios medicinos atsiradimas. Už šią teoriją daugiau duomenų duoda štai tokie radiniai, kaip aprašytas šiame straipsnyje, nes paprastai su tūkstančius metų egzistuojančiais virusais taip nebūna, kad randi vieną visur vyraujantį variantą. O vat su raupais - iš esmės taip, du "major" ir "minor" variantai ir kaip ir fsio. Už šią teoriją dar įrodymas yra, jog niekam nepavyko atrasti gyvūnėlio ar gyvūlėlio, kuris būtų buvęs pirminis viruso mutacijos šeimininkas, taigi - arba virusas mutavo būtent žmonėse ir tokios paieškos yra kaip bandymas apsižiūrėti ausis be veidrodžio, arba tas vargšiukas padarėlis išnyko nuo raupų anksčiau, nei Adomas sugalvojo jam kokio lubinio lampiagraužio vardą.

Jeigu šiandien Vilniuje eisite pro Šventosios Dvasios bažnyčią, iš kurios rūsių tas vaikiukas buvo iškapstytas, tai galite pamąstyti apie tai, kad teoriškai vos prieš kelis šimtus metų visai mūsų rūšiai tiksėjo mirtina bomba, bet mokslo pažanga ir kultūrinių bei religinių barjerų įveikimas visuotinės vakcinacijos tikslu ją deaktyvavo. Dabar raupų viruso laisvėje nėra, nėra kaip apsikrėsti, niekam nereikia nuo jo skiepytis. Ir nebus, nebent tas teorinis lampiagraužys sėdi kur nors pasislėpęs ir sugalvotų pasišmirinėti.

http://www.cell.com/current-biology/pdfExtended/S0960-9822(16)31324-0

Apie kuru

Vakar su Lapinu nuėjom į now Japan'ą, kur prisipirkome visokiausių lipdukų ir panašių šūdžiukų. Aš labiausiai džiaugiuosi sexy furry plakatu, bet dabar nesugalvoju kur tą monstraciją kabinti. Visgi tikiu, kad anas užves daug gilių filosofinių diskusijų apie tai kodėl katė turi papus. Šiandien renginys vyksta toliau ir dar galite spėti nueiti, netgi pamatyti gyvai Geležinę lapę ir gal net ją paliesti.

Kai kurie autoriai tokį renginį kaip now Japan'as pavadintų religiniu, nes dauguma jame besilankančių ir įvairiams fandom'ams (tam tikro filmo, komikso, knygos etc super gerbėjų visumai) priklausančių asmenų elgiasi labai panašiai, kaip kad elgtųsi religingi asmenys (čia atskyrus religingumą ir dvasingumą, kaip dvi skirtingas galimas žmogaus veiklas).

Užvakar buvome Gabrieliaus Klimenkos renginyje apie postapokaliptinės zombių religijos kūrimą ir kažkokiu tai būdu mūsų sukurtas "Darvinizmas" laimėjo. Jis buvo pats paprasčiausias ir skurdžiausias, palyginus su kitom religijom. O gal mes tiesiog turime religinių fanatikų talento.

Reginyje nuskambėjo žodžiai, kad niekas nėra tiksliai apibrėžęs kas būtent yra per daiktas religija, bet, jei norėtumėte tokią turėti (ar padaryti patys), tai joje turėtų būti keli esminiai dalykai:

-) Mitas

-) Dievybė ar dievybės (nebūtinai)

-) Šventraštis (gali būti ir žodžiu perduodama tradicija)

-) Šventykla (nebūtinai)

-) Maldos susirinkimai ir jų tvarka

-) Nuodėmės samprata ir ribos (bent minimali)

-) Patekimo ir iškritimo iš religinės bendruomenės sąlygos (kas gali, o kas negali ir kaip būti?)

Buvo ir viena atskira zombių religija, kuri siekė visus paversti zombiais (ar bent jau pamaitinti zombius) ir taip pagreitinti didžiojo proto iškilimą iš Žemės gelmių. Toje religijoje visi labai norėjo suvalgyti smegenis.

Taip bendriau paėmus, tai pati zombio idėja į mass media atėjo iš voodoo, kuris irgi pakliūna į religijų sąrašą. Tik ten zombiai smegenų nevalgo. 

Po renginio galvojau, kad yra tokia liga kuru. Ji laikoma endemine (būdinga tik ten) tam tikriems Papua Naujosios Gvinėjos regionams, bet šiaip tai sutinkama visame Pasaulyje ir, vertinant istorinius šaltinius, panašu, kad trumpų ir mažų jos epidemijų pasitaikydavo visur. 

Ją sukelia specifinis prionas - tai toks baltymas, kuris radęs į save panašius perlanksto, kad jie būtų tokie patys, kaip jisai, o naujieji perlanksto naujus ir taip iki pat dugno. Visa to pasekoje nebėra nei originaliųjų kažkam naudingų buvusių baltymų, o taip pat pat pilna nenaudingų ir pavojingų šiukšlių. Jeigu laikyti, kad dauginimasis ir gaminimas į save panašaus yra būdinga gyvybei, tai taip išeitų, kad prionai yra gyvi. Bet šiaip tai niekas nėra to sutaręs. Prionas gali rastis organizme spontaniškai, pvz.: galbūt ir Jūs turite kokį nors neaktyvų geną, kuris dėl kažko pabustų ir sukeltų vieną iš prioninių ligų, o gal kokia nors kosminė spinduliuotė chirurgiškai preciziškai pataikytų būtent į tą vieną baltymuką, kuris yra normalus, bet vat sukvailiotų. Visgi labai bijoti, kad taip nutiktų nereikia, nes čia medicininiai atitikmenys "išėjau į lauką ir gavau per galvą su meteoritu" ar "ėjau Neries pakrante ir koją nukando ryklys". Įmanoma, bet ir fantastiška tuo pat metu.

Dažniau jais yra apsikrečiama - paprastai suvalgius. Nors baltymai virškinasi, bet užtenka ir vienam prasprukti iš virškinamojo trakto ertmės giliau ir jis gali prigaminti gazilionus savo kopijų. Bet tinka ir kiti būdai - nuo kraujo perpylimo iki spermos patekimo į gimdą (ar tą patį skrandį).

Konkrečiai kuru buvo aprašyta ~1950 metus, nors tuose regionuose žmonės gyveno jau senai, o ir "atrasti" vakariečių buvo jau keliasdešimt metų. Iš ~10 000 žmonių turinčio regiono kiekvienais metais ~200 pradėjo mirinėti nuo keistos ligos, kuri prieš tai maždaug vienerius metus reikšdavosi vis labiau progresuojančiu kūno valdymo sunkumu, nevaldomu juoku, drebuliu, asmenybės nykimu, ir šiaip kvailėjimu ir emociniu neadekvatumu. Bet vat kažkaip išskirtinai mirdavo tai praktiškai tik jaunos moteros ir mergaitės. Vyrai, jei mirdavo, tai tik berniukai, kurie iki tam tikro amžiaus gyvendavo su moterų, o ne vyrų bendruomenės dalimi. ~1960 buvo susieta, kad kalta yra laidojimo ceremonija - kadangi ten gyvenę žmonės skaitė, jog kur nors kūną padėjus jį suvalgo šlykštūs mylėti nemokantys kirminai, o kaip nors deginti irgi nei šis, nei tas, tai išsikepdavo ir suvalgydavo patys, būtent moterys ir vaikai. Taip jie gaudavo baltymų, o paaiškinimas kodėl vyrams negalima buvo per tai, kad vyrų sielos silpnesnės, tai suvalgius kitą žmogų dar jo siela perims valdžią (tuo tarpu moteriška lytis per nėštumą demonstravo sielos stiprybę, nes jos vaiko siela neapsėsdavo, vaikas per žindimą, nes valgydamas motiną irgi ja netapdavo). Ypatingas skanėstas skaitėsi keptos riebios smegenys, kuriose blogojo priono buvo tikra bomba - būtent neuronai labiausiai nuo jo ir kentėdavo.

Neseniai Lietuvoje spaudoje buvo aprašytas atvejis apie nuo kitos prioninės ligos mirusį vyrą ir jo giminaičiai negali suprasti kaip ir nuo ko jis galėjo užsikrėsti. Atmetus atvejį, kad liga galėjo kilti jame pačiame (kas šiaip gana retas dalykas) iš tiesų tai progų apsikrėsti prionais dabar yra labai daug. Pvz.: paėmus vieną makio mėsainį jame mėsytės galima rasti iš keliasdešimt ar net kelių šimtų skirtingų gyvūnėlių. Į visokias dešreles ir kitokius pufibrikačius irgi gi keliauja mėsytė po viską sumalančio ir susmulkinančio aparato. Ne visi prionai pavojingi gyvūnams gali užpulti ir žmogų, o taip pat, vos tik užėjus galimai prioninei ligai ūkiuose gyvūnai naikinami be gailesčio (pvz.: kempinligės atveju).

Raumenų skausmas po sporto, pikti randai po auskarų vėrimo, chimeros ir netikri kaulai

Tikriausiai kiekvienas yra nors kartą per gyvenimą jutęs raumenų skausmą po "gero" pasportavimo ar tiesiog po ilgesnio ar sunkesnio fizinio darbo?

Atsimenu mokykloje per fizinį pasakojo, jog raumenis skauda dėl juose susikaupusios pieno rūgšties, kuri ir dirgina. Bet skaumą visuomet jausdavau dviejų rūšių - pirmasis būdavo iš karto po sporto ir praeidavo gana greitai, per porą minučių ar valandą, antrasis kaip tik kildavo tik po dienos ar dviejų ir būdavo žymiai stipresnis, praeinantis palengva, po pagulėjimu šiltoje vonioje...

Nervus ir jų galūnėles dirgina ir pieno rūgštis (minėtas trumpalaikis skaumas), bet ilgiau ir pikčiau uždegimo metu besiskiriančios medžiagos. Iš kur uždegimas? Dėl to, jog sporto metu įvyksta audinių mikrotraumos -  mažyčių įtrūkimai.

Kadangi uždegimui reikia laiko "įsibėgėti" tai ir skausmas prasideda tik kitą, o kartais net ir tik dar kitą dieną po sporto.

Kaip kitaip, jei ne skausmu gamta mums lieps ramiai pasėdėti, kol ji gydys mūsų žaizdas?

Mane visuomet kamavo klausimas, ar po tų mikrotraumų nelieka randų? 

Akivaizdu, kad nors ir susidaro, bet tolimesniam gyvenimui netrukdo. Bet ar visiems taip? Kai kuriems žmonėms kartais (o kai kuriems visada), net po mažyčių žaizdelių odoje lieka didžiausi į paviršių išsišokę randai, kurie netgi gali tapti ganėtinai piktybiniais dariniais. Tokie randai vadinami keloidais.

(Keloidas dėl auskaro vėrimo žaizdelės.)

(Čia įdomu, jog "tradicinėje" vietoje auskaras keloido formavimosi neišprovokavo, o štai dėl kito - jau pradėjo augti.)

(Keloidas po cezario pjūvio operacijos. Kai kurie chirurgai (ar akušeriai ir kt.) visuomet operuoja ir siuva taip, kad rando neliktų visai (kiti dar ir riebalų perteklių mėgsta pašalinti, kad po operacijos žmogus atsibustų ir po nemokamos "riebalų nusiurbimo operacijos". Geradariai. Kiti operuoja taip - kad randas būtinai matytųsi ir kad būtų aišku kodėl pjūvis buvo darytas, čia tam atvejui, kad jei toks žmogus atsidurtų be sąmonės vėl pas medikus arba pats pamirštų kas jam buvo daryta, būtų aišku iš karto. Tikri geradariai. Bet kartais rando nebūna, kad ir kaip "stengtumeisi" jį padaryti, o kartais jis būna toks siaubingas, kad vėliau visokie "natūralaus grožio mylėtojai" jais bando atrgąsyti nuo plastinių operacijų aiškindami, kad čia vien dėl medikų kaltės taip įvyko (pvz.: krūtų didinimo operacijų atveju). Iš vienos pusės tai tikrai mediko kaltė - juk nebūtų pjūvio, nebūtų ir rando.... Kai kurie plastikos chirurgai dėl "papjausto" žaizdelių savo pacientams, pasižiūrėti ar jie nėra linkę į keloidinius randus, kad vėliau neeitų ir neskalambytų visiems kaip jiems randą išaugino. Bet realiai dažnai nėra aišku KODĖL vienu atveju tam pačiam žmogui toks randas formuojasi, o kitu ne.)

Normaliu atveju gyjantis randas iš pradžių būtų perraugęs taip vadinamuoju granuliaciniu audiniu - jis purus, jame daug kraujagyslių, dėl to jis rausvas ir minkštas, o vėliau perauga paprasčiausiu jungiamuoju - kompatiškiau išisdėsčiusiom ląstelėm, mažiau kraujagyslių - jis baltas, tvirtas. Keloido atveju granuliacinis audinys "goes wild".

Labai maži defektai gali užgyti ir be granuliacinio audinio stadijos - ji skirta tam, kad "pigiai ir greitai" užkišti skylę kūne, o jeigu dar yra išlikę kamieninių ląstelių - žaizda gali užaugti ir visai be rando - defektą tiesiog užpildys naujai susidarusios audinio ląstelės. Žinoma šis užpildymas niekada nebus toks tobulas, koks buvo prieš tai buvusi audinio stuktūra, bet tai bus bent jau kažkas panašaus ir labai artimo.

Kamieninių ląstelių "mikropointiškai" mažas kiekis gali cirkuliuoti kiekvieno iš mūsų kraujyje, tik jos nėra tokios visagalės, kaip kad tos, iš kurių išsivystome mes patys. 

Jei nuspręstumėte tapti kaulų čiulpų donorais, kai iš jūsų imtų kraujo kamienines ląsteles, tai jums tiesiog suleistų tam tikrų cheminių medžiagų, dėl kurių šiek tiek jūsų pačių kraujo kamieninių ląstelių išlįstų iš kaulų čiulpų į kraują. Jūsų kraujo dalis būtų paimta, iš jos "išfiltruotos" šios ląstelės ir suleistos žmogui, kuriam donoroas jūs esate (recipientui). Tomis cheminėmis medžiagomis jūsų kūnas tiesiog būtų "apgautas", jog susirgo ir jis imtų, kad kažkur nenutiktų taip, kad raudonieji kaulų čiulpai, kurie gamina kraują neišmirtų, todėl ir pasiųsti tokį ląstelių "pastiprinimą". Procedūros metu justumėte į gripą panašius simptomus, bet jie greitai liautųsi, mat pačio gripo nėra, tik "apgaulė".

Šis pastiprinimas puikiai randa savo taikinį - tuščius kaulų čiulpus be tokių ląstelių ir kito žmogaus kūne - prieš procedūra jame piktybiniai kaulų čiulpai (dėl kurių žmogus ir susirgo kraujo vėžiu ar kt. liga) tiesiog būna sunaikinti. Kalbant buitiškai įvyksta ne kraujo perpylimas, o kraujo "persodinimas", nes recipientui, vos kamieninės ląstelės prigyja, ima gamintis donoro kraujas. Taip gali pasikeisti ir kraujo grupė, ar ląstelių "lytis" (jei tik taip galima sakyti), jei ląstelės persodinamos iš vienos lyties žmogui kitos. (Yra ir kitas metodas, kurio metu kaulų čiulpai traukiami tiesiai iš kaulo... Žymiai skausmingiau, bet kai kuriems žmonėms toks būdas atrodo ne toks bauginantis ir jie sutinka kaulų čiulpų donorais būti tik jei iš jų jie bus paiimti būtent taip.)

Tokių kamieninių ląstelių turi visi organai, kurie geba atsinaujinti - tik ne visų jos gali tą daryti tiek daug kartų, kaip kraujo ar, pvz.: odos - tik dėl jų mūsų oda keičiasi visą gyvenimą - vienas sluoksnis nusilupa, kitas jį pakeičia. Pastaraisiais metais medicinoje labai daug kalbama apei mikrochimerizmą - chimeros, tai tokie organizmai, kurie turi 2 (ar daugiau) skirtingas genetines "populiacijas" (neskaitant lytinių ląstelių, kas be ko). Jos gali būti išsidėsčiusios salelėmis (mozaicizmas), jos gali būti susimaišiusios. Jos gali būti kilusios iš vienos propopuliacijos - pvz.: kai kuri ląstelė įgyjo tam tikrų mutacijų, kurios išsilaikė visuose iš jos kilusiose. Arba gali būti iš dviejų skirtingų - pvz.: du embrionai susiliejo ir sugebėjo suformuoti vientisą individą (žinoma daug dažniau to padaryti nepavyksta. Tik labai maža dalis dvynukų nėštumų ir baigiasi dvynukų gimimu. Didžiąja dalimi atveju vienas dvynukas "nukonkruoja" kitą ar jis pats žūną dar tokioje ankstyvoje stadijoje, kai net pati mama nežino, jog laukiasi. Dėl to dirbtinio apvaisinimo metu į motinos gimdą "įtaisoma" daugiau nei viena gemalo užuomazga. Vis dėl to, jei abu/visi/dalis embrionų stiprūs ir atkaklūs, tai nėštumas tampa daugiavaisiu. Ir nors tikimybė tam santykinai maža, bet darant daug dirbtinių apvaisinimų ir tokių nėštumų susidaro didesnis skaičius.). 

(Blaschkoso linijos - nugaroje formuoja V raidės formos, o pilve S raštą. Linijos atitinkta ląstelių judėjimo kryptį embrioninio laikotarpiu migruojant ląstelėmis iš kurių išauga oda. Kartais žmogus gali turėti vieną baltą ar tamsią liniją - kokrečioje ląstelėje "promotėje" įvyko mutacija nulėmusi pigmento gamybos sutrikimą ir jį paveldėjo visos ląstelės, kurios iš jos kilo. Dėl kitų mutacijų žmogus gali būti toks pats dryžuotas kaip tigras ar dėmėtas kaip leopardas (nereikia maišyti su tikromis pigmentacijos ligomis, kurios gali imituoti tokias mutacijas). 

 Kartais tokia linija gali būti vienintelis palikimas "asimiliuoto" gimdoje buvusio dvynuko. Berods kažkurioje CSI serijoje gaudė nusikaltėlį, kurio burnos ląstelių DNR ir spermos DNR nesutapo - tai ten gana vaizdingai rodė to nusikaltėlio nugarą ir buvo pateiktas būtent toks "suagusių" dvynukų atvejis.)

Visi mes gimstame kaip mikrochimeros - nes turime mažulyti mažutėlytį iš motinos į mūsų kūną migravusių ląstelių skaičių (na, toks jis ten ir "mažulytis" . Didžioji jų dalis žūva dėl natūralių priežasčių. Į kitas ima piktai reaguoti imuninė sistema, dėl to žmogus gali susirgti autoimuninėmis ligomis. Kai kurios tampa stebuklingų išgyjimų priežastimis - tokios ląstelės zuikės gali būti ir kamieninės ląstelės, jos gali rasti sau vietą pvz.: sunykusių kasos beta ląstelių vietoje ir stebuklingai sulėtinti cukrinio diabeto progresavimą, kitos gali rasti kampelį širdies raumenyje. Iš vienos pusės tokie stebuklai yra tokie reti, kad jų yra aprašyta vos po vieną/kitą atvejį. Iš kitos pusės, dauguma jų niekada ir neišaiškės.

50-75% gimdyvių kraujyje po gimdymo irgi galima rasti vaisiaus ląstelių ("zuikiai" juda abiem kryptim :) ). Netgi yra išskirta vilkligės forma, kuri prasideda tik po nėštumo - tiriant tokių moterų plaučius galima pamatyti, kad vaisiaus ląstelės net sugebėjo daugintis motinos kūne (taip pat gali judėti ir vėžinės ląstelės iš/į motiną/vaisių, bet tai jau kitos dienos tema). Bandymai su gyvūnėliais yra įrodę, kad tos ląstelės gali išgyventi tikrai ilgai ir motina nešioti ląsteles net iš prieš tai buvusių nėštumų, o į vaisių gali migruoti ląstelės "paveldėtos" iš vyresnių brolių ar seserų, ar net iš pačios motinos motinos... Skamba gal kaip ir mokslinė fantastika, bet ląstelių migracija gali būti tokia ryški, kad pvz.: jei karvė susilaukia dvynių teliukų - buliuko ir telyčaitės, telyčaitėje migravusios buliuko ląstelės gali įsitaisyti gaminti vyriškus hormonus ir tokia telyčia tiks tik mėsai, nes bus nei vaisingai, nei pieno duos. Angliškai jos vadinamos "freemartin", nežinau kaip lietuviškai. Bet, pamenu, kad Aldous Huxley savo romane "Drąsus naujas pasaulis" ("Brave new world"), šiuo terminu vadino moteris, kurios dar vaisiaus stadijoje "apdorotos" vyriškais hormonais gimdavo negalinčios pastoti (net 70% visų moterų tame pasaulyje)- neabejoju, kad nors A. Huxley galėjo panaudoti bet kokį iš kelių galimų medicininių terminų skirtų tokiems atvejiems žmonių pasaulyje įvardinti, bet pasirinktas veterinarinis tik dar labiau tiko prie pašiepiamo "tobulo" pasaulio, kur viskas logiška ir pagal taisykles. Kaip fermoje. Jei kas skaitėte lietuviškai ar turite knygą namie, gal galite pasakyti ar lietuvių vertėjai irgi rado tinkamą terminą? Pirmame skyriuje jau turėtų būti apie jas.

(Nežinau paveikslėlio autoriaus, bet jis pats tiesiog tobulai iliustruoja chimerizmą - vienas žmogus savimi užpildo kito trūkstamą vietą. Man patinka kaip dailininkas ar dailininkė pavaizdavo trūkstamą vietą širdies plote, kaip nutiesė mėlynas venas atitinkančias vaiduokliško (dėl savo "aukos" nebeegiztuojančio) žmogaus spalvą, ir net pridėjo mažytę mitinę chimerą, kurios garbei šis reiškinys taip ir vadinamas, kad tikrai būtų aišku apie ką eina kalba. )

Grįžtant prie pirminės temos, ar gali raumenų, sausgyslių ir kitų darinių, kuriuos skauda po fizinio krūvio randai "go wild"?

Taip, viena iš tokio "pašėlimo" ligų yra Fibrodysplasia ossificans progressiva, dar vadinama akmeninio žmogaus liga. Jos metu lieka aktyvus genas, kurio dėka embrioniniu laikotarpiu mes sugebame užsiauginti kaulus. Įvykus mikrotraumai prasideda mikrouždegimas. Nors ir mikrouždegimas, nors ir be jokių bakterijų ar virusų, bet vis tiek uždegimas, nes organizmas turi "surankioti" žuvusių ir sutraiškytų ląstelių liekanas, sudaryti sąlygas užgyti tiesiog sužeistoms ląstelėms, neleisti jų užpulti patogeniniams mikroorganizmams. Į vieną iš to uždegimo metu imuninės sistemos gaminamų baltymų, likusio aktyvaus geno dėka, kaulus formuojančios ląstelės sureaguoja kaip į signalą dirbti - tai jos ir dirba - žaizdelės užgyja kauliniu, o ne jungiamojo audinio ( nespėja "pasirekšti" ir kamieninės ląstelės) randu. Liga, anksčiau ar vėliau, bet praktiškai visiems ja sergantiems pasireiškia iki 10 metų amžiaus - iki tol mažiau audinių plyšta dėl didesnio vandens kiekio juose, o ir imuninė sistema dar tik bręsta ir mokosi efektyviai dirbti. (Mažas vaikas peršalimu sergantis 11 kartų per metus yra visiška norma, bet suaugęs žmogus niekada nebūtų "norma" - visuomet būtų kažkokia tai liga, dėl kurios jo imunitetas būtų toks silpnas...)

Atrodytų, kad tiesiog nereikia "persiplėšti" - nebus žaizdų ar mikrotraumų - nebus randų, tiesa? Problema slypi tame, kad kaip ir su visais kitais sužeidimais - skauda labiau tada, kai į sužeidimą įtraukiama daugiau nervinių galūnėlių ar pačių nervų (nebūtina pažeisti juos pačius, juos gali pažeisti iš sužalotų ląstelių išsiskyrusios medžiagos, arba jie gali būti paveikti prasidėjusio uždegiminio proceso). Mažytės mikrotraumos mus lydi nuolatos, nes ir raumenimis naudojamęs kasdien. Galų gale, bent jau pasiražome ar miegodami pasispardome. Lašas po lašo, mikrotrauma po mikrotraumos, mažytis sukaulėjimas po sukaulėjimo.

(sergančiojo nugara)

(kompiuteriu sugeneruota skeleto rekonstrukcija)

(kairėje sveikos moters krūtinės rentgeno nuotrauka - kuo šviesiau, tuo audiniai tankesni, matosi netgi krūtys, nes jų vietoje susidaro storesnis audinių sluoksnis rentgeno spinduliams praeiti. Dešinėje - sergančiojo krūtinės nuotrauka)

Niekas nežino kodėl, bet liga dažniausiai "pasigaili" diafragmos - pagrindinio raumens reikalingo kvėpavimui, liežuvio raumenų - reikalingų ryti ir akies judinančių raumenų. Taip pat širdies ir lygiųjų raumenų - šie raumenys skiriasi nuo visų kitų randamų kūne, ir yra reikalingi vidaus organų darbui ir jų pažeidimu metu vykstantis uždegimas greičiausiai pasižymi šiek tiek kitokiomis ypatybėmis.
Vis dėl to liga yra mirtina ir labai retas kuris išgyvena iki 40 metų amžiaus.

Buvo mėginimų Fibrodysplasia ossificans progressiva gydyti skvalaminu - antibiotiku, kurį gamina kremzlinių žuvų kepenys. Be imuninės-apsauginės funkcijos ši medžiaga taip pat trikdo su žuvų kūno kaulams sukaulėti (jie tą gali padaryti, nereikia galvoti, kad jos to "nemoka" vien dėl to, kad evoliuciškai yra "senesnės" už kaulines žuvis :) ryklio dantys gali atrodyti kauliniai, bet jie yra pakitę žvynai ), taigi juo buvo mėginta ir gydyti akmeninio žmogaus liga sergančius asmenis. Deja, bet bandymai nutrūko - preparatu šiuo metu bandoma gydyti tam tikras onkologines ligas. Jį patį kaip maisto papildą platina kai kurios kompanijos, bet jos niekam neturi atsakyti ką ten tiksliai deda...

Pabaigai, jau nebe į temą, bet prisiminiau dar vieną galbūt jums įdomią galinčia pasirodyti ligą. Akmeninio žmogaus atvejų yra aprašyta tik ~2000 per visą dabartinę medicininę istoriją (žinoma, realių susirgimų atvejų visuomet būna bent kelis-keliasdešimt kartų dažniau, bet tai vis tiek yra beprotiškai reta liga). Dar beprotiškiau retesnė (ir pati beprotiškesnė) yra Protėjaus sindromas (Wiedemann'o sindromas, jei kalba eina  apie naujagimius). Jo metu dėl vieno geno mutacijos sutrinka audinių augimas į dydį - jei sutrinka viso organizmo užauga labai keisti gigantai, jei dėl chimerizmo mutacija yra tik tam tikoje galūnėje - auga tik ji, jei mutavusios ląstelės po kūną išsimėčiusios salelėmis ar susimaišiusius su sveikomis - liga atrodo dar kitaip. (tikro chimerizmo gali ir nebūti, tiesiog vienose ląstelėse genas gali įsijungti, o kitose ne - geriausias tokio veikimo pavyzdys, tikriausiai dar iš mokyklinio biologijos kurso žinomos trispalvės katės :) ).

Šiuo metu su diagnozuotu Protėjaus sindromu gyvena 120 žmonių. Realus skaičius, be abejonės gali būti nepalyginamai didesnis.

(Protėjaus sindromu sergančiojo žmogaus delnas. Delno audiniai auga, kadangi kaitaliojasi su mutacijos neturinčių audinių plotais, tia dėl to ir susidaro keistas, smegenų vingius primenantis vaizdas.)

(Pėda)

(Mutaciją turi rankų audiniai.)

(Mutaciją turi kojų audiniai. Gal sunku įsivaizduoti, bet auga ne tik raumenys, oda, bet ir kaulai po jais... Man šita nuotrauka labai patiko, nes kojos apautos batais. Kažkaip ne taip grėsmingai atrodo, nors, be jokios abejonės, liga dažnai yra mirtina - įsivaizduokite, jei ima augti ne galūnė, o vidaus organų audiniai, jei krūtinės ląstos raumenys ir kaulai... Jau vien tik tokias galingas galūnes reikia aprūpinti širdžiai krauju, saugoti jas nuo pragulų, susitaikyti su aplinkinių reakcijomis ir panašiai. :( )

Tai tiek va šiandienai :) Kažkaip prisėdau ir surašiau, kas šiuo metu galvoje sukosi.

Įvairios ligų paaiškinimo kilmės

Kai žmogus suserga vis visuomet mėgina sau kažkaip paaiškinti susirgimo priežastis. Nėra tokių žmonių, kurie šimtu procentų susitaikytų su mintimis apie ligą, lygiai taip pat, kaip tokio susitaikymo nėra su bet kokia kita mintimi. Jei taip būtų, tikriausiai kiekvienas iš mūsų patirtų Nirvaną ir tiesiog išnyktų susiliedamas su ja :)

Jei geriau panagrinėti ir pamąstyti kaip būtent žmonės patys sau, o dažnai ir kitiems, aiškina savo ligas, tai būtų galima išskirti kelis šių aiškinimų mechanizmus:

• Mechanistinis

Mechanistiniu požiūriu į ligą pasižymintis žmogus mano, kad susirgo dėl to, kad jo organizme kažkas "sugedo". 

Pvz.: po sunkaus valgio dešinį šoną diegia dėl akmens tulžies pūslėje; vėžys išsivystė, nes imuninės sistemos ląstelės nesusidorojo su mutavusia žarnyno epitelio ląstele; depresija ir nemiga kamuoja dėl seratonino apykaitos sutrikimo galvos smegenys ir taip toliau ir panašiai. 

Jei yra sutrikimas, turi būti ir priežastis. Jei yra priežastis, turi būti būdas ją pataisyti, o jei to padaryti nepavyksta, tai tuomet reikia priežastį pašalinti.

Mechanistiniu požiūriu pasižymintys pacientai labiausiai gerbia chirurgus ir kitus "rankų darbo" gydytojus, nes jie gali tiesiogine prasme įlįsti į žmogaus kūną ir pažiūrėti kas ten negerai (net jei to ir nesimato). Jie nenurimsta tol, kol netaliekamos rentgenogramos, magnetinio rezonaso, tomografijos, įvairių -skopijų ar kitokie tyrimai, kurių rezultatus jie galėtų apžiūrėti patys, liniuote pamatuoti dėmės dydį ar namie peržiūrėti savo kolonoskopijos vaizdo įrašą plačiaekraniame HD televizoriuje. Ligos priežastis turi būti  labai aiškiai įrodoma. Jei tai yra mažakraujystė, tai pacientui reikia žinoti ar ji  yra: dėl geležies pasisavinimo sutrikimo, dėl hemaglobino sintezės sutrikimo, dėl eritrocitų dalijimosi sutrikimo, dėl eritrocitų "išėjimo" iš kaulų čiulpų sutrikimo, ar dėl nematomo lėtinio kraujavimo kur nors į kokią nors kūno vietą ar dėl dar vienos iš tūkstančio priežasčių. O galbūt kelių? Kiekvienai priežasčiai reikalingas kitoks gydymas.

"Mechanistinis pacientas" nusivilia gydytoju, kuris negali jam paaiškinti jo ligos priežasties, jis nori gydytis ligoninėje su naujausia technika, dažnai savo tyrimus rodo keliems gydytojams, lygina jų išvadas. Pacientas jaučiasi kur kas geriau žinodamas kodėl jis serga.

Iš ligas gydančių asmenų mechanistiniu požiūriu dažniausiai pasižymi dauguma gydytojų.

• Energetinis

Energetiniu požiūriu į ligą pasižymintis žmogus mano, kad susirgo dėl to, kad jo organizme kažkas "išsiderino: kažko trūksta ar yra per daug". Pvz.: po sunkaus valgio dešinį šoną diegia dėl virškinimo fermentų trūkumo; vėžys išsivystė dėl antioksidantų trūkumo; depresija ir nemiga kamuoja dėl aplinkos taršos. 

Jei yra sutrikimas, turi būti ir priežastis. Jei yra priežastis, turi būti būdas ją sureguliuoti.

Energetiniu požiūriu pasižymintys pacientai labiausiai gerbia dietologus ir vaistininkus, nes jie gali pasakyti ko trūksta ir ką reikia vartoti. Jie nenurimsta tol, kol nepadaromi įvairūs kraujo, šlapimo ir kitokie tyrimai, kuriuose nurodomos kokių nors medžiagų koncentracijos: turi būti lapas su skaičiukais. Kuo daugiau skaičiukų, vadinasi tuo tyrimas geresnis. Jei tai yra mažakraujystė, tai toks pacientas nori vartoti geležį, vitaminus, valgyti daug mėsos, dėl viso pikto - vsiką iš karto, o jeigu gydytojas teigia, kad tai nepadeda, vadinasi gydytojas yra kaltas, kad laiku nepaskyrė viso to. Pacientas jaučiasi gerai kažką vartodamas.

"Energetinis pacientas" nusivilia gydytoju, kuris negali jam paskirti vaistų, ypač tokių, kokių kokius rodė per vaistus reklamuojančią laidą sekmadienio ryte. Energetinis pacientas esti puikus vaistinės lankytojas ir pirkėjas, lengvai susigundo ortopediniais čiužiniais, organizmo valymo procedūromis ir panašiais dalykais. Net ir nieko nesirgdami šie pacientai dažnai skundžiasi energijos nebuvimu, negalėjimu gerai išsimiegoti (diš čia ir pavadinimas - energinis).

Iš ligas gydančių asmenų energetiniu požiūriu dažniausiai pasižymi dietologai, homeopatai etc.

• Socialinis 

Socialiniu požiūriu į ligą pasižymintis žmogus mano, kad susirgo dėl to, kad kažkas kitas jam "pakenkė". Pvz.: po sunkaus valgio dešinį šoną diegia dėl to, kad žmona nemoka gaminti ir jos maistas nesuvirškinamas; vėžys išsivystė, nes maisto gamintojai mus nuodija; depresija ir nemiga kamuoja dėl to, kad Lietuvoje už tokią alga neįmanoma pragyventi  ir taip toliau ir panašiai. 

Jei yra sutrikimas, turi būti ir priežastis. Jei yra priežastis, reikia ją apkaltinti ir, jei tik tai įmanoma, dar ir atkeršyti.

Socialiniu požiūriu pasižymintys pacientai labiausiai gerbia tuos daktarus, kurie su pacientais sutinka, kad dėl ligos tikrai yra kaltas kažkas kitas. Tokie pacientai nori, kad daktaras pasikviestų jų artimusiuos ir paaiškintu, kokia auka yra pacientas, kad jį reikia mylėti ir saugoti. Jei tai yra mažakraujystė, tai pacientui norisi, kad daktaras paaiškintų apie ligą ir jo sutuoktiniui, atskaitytų jam moralą "kodėl nesirūpinai savo žmona/vyru, va dabar mantai - susirgo!".

"Socialinis pacientas" nusivilia gydytoju, kuris nesutinka leistis į paciento teorijas, jis nori gydytis pas gydytojus, kurie išrašo daug pažymų, paskiria invalidumą ir daro viską, kad tik kuo daugiau žmonių matytų kaip sunkiai pacientas kenčia. Tokie pacientai ypač mėgsta gydytojus, kurie teigia, kad dėl susirgimų (dažniausiai psichinių) būna kaltos vaikystės traumos, netinkamas tėvų auklėjimas ir panašiai.

Iš ligas gydančių asmenų socialiniu požiūriu dažniausiai pasižymi psichologai.

 

• Kosminis/Dvasinis/Karminis

Šiuo požiūriu į ligą pasižymintis žmogus mano, kad susirgo dėl to, kad jo organizmą kažkas "nužiūrėjo", arba, kad ligą kaip bausmę ar išbandymą atsiuntė aukštesnė jėgos. Pvz.: po sunkaus valgio dešinį šoną diegia dėl to, kad kaimynė nužiūrėjo; vėžys išsivystė, nes Dievas atsiuntė tikėjimo išbandymą ir tai yra proga išpirkti nuodėmes; depresija ir nemiga kamuoja kaip atpildas už praeito gyvenimo nuodėmes.

Jei yra sutrikimas, turi būti ir priežastis. Jei yra priežastis, yra, reikia paprašyt to, kas ją atsiuntė, kad jos nebūtų.

Šiuo požiūriu pasižymintys pacientai labiausiai gerbia gydytojus, kurių religiniai įsitikinimai sutampa su jų. Jei gali rinktis tarp dviejų ligoninių, jie renkasi tą, kuri pavadinta šventojo garbei, jei rankasi  tarp dviejų gydytojų, jie pasirenka tą, kuris nešioja kryželį ar kabinete turi ikonėlę. Jie nenurimsta tol, kol gydytojas nepripažįsta, kad jis negali nieko, o tik pats pacientas turi galią. Dažnai tokie pacientai nesikreipia į gydytojus iš  viso, arba po pirmo neinformatyvaus tyrimo meta gydymąsį. Jei tai yra mažakraujystė, vadinasi reikia užkalbėjimo dėl kraujo, arba reikia nuvažiuoti prie kokios nors šventos vietos ir apsišlakstyti jos šaltinio vandeniu.

"Dvasinis" pacientas dažniausiai gydytoju būna nusivylęs jau prieš pradėdamas gydymą.

Iš ligas gydančių asmenų dvasiniu požiūriu dažniausiai pasižymi dvasininkai ir ekstrasensai.

• Mišrus

Tobulas tiek paciento, tiek ir jį gydančio asmens požiūris į ligą. Jeigu perskaitėte visus aprašymus galbūt pastebėjote, kad jums labiau tinka vienas ar kitas, galbūt tik kuris nors vienas išskirtinai, o koks nors visai nepriimtinas ar net juokingas. Daugiausia sunkumų medicinoje iškyla tuomet, kai žmonės griežtai atsisako priimti kitą savo ligos kilmę, nei, kad patys ją įsivaizduoja arba juos gydantis gydytojas nesusimąsto apie kitą galimą ligos kilmę, nei kad jis įsivaizduoja. Net Lietuvoje pasitaiko žmonių, kurie miršta nuo labai lengvai pagydomų priežasčių, kurių net nebando gydytis, nes mano, kad jas jiems atsiuntė Dievas kaip bausmę ir tiki, kad liga pati pasitrauks taip pat stebuklingai, kaip ir atsirado. O kartais ligonių kasos sumoka šimtus tūkstančių litų už gydymą žmonių, kurie primygtinai teigia jaučiantys tam tikrus simptomus (dar niekas nesukūrė aparato, kuris pasakytų žmogu tikrai kauda ar ne, meluoja jis ar ne). Ir tik vėliau paaiškėja, kad viskas, ko tam žmogui reikėjo, tai ramunėlių arbatos ir šiek tiek meilės, kurios jis kitokiu būdu gauti nemokėjo (apmaudžiausia tokiais atvejais, kad jeigu suprastumėme ko mums iš tiesų reikia, tuomet ir patys tą gautumėme tą žymiai lengviau ir greičiau).

Žinoma tai jokiu būdu nereiškia, kad geras gydytojas turi skirti po ketvirtadalį savo dėmesio kiekvienai iš ligų atsiradimą aiškinančių teorijų. Jokiu būdu ne, antraip turėtumėm daugiau lavonų, nei duobkasių jiems.

Esu pastebėjusi, kaip gydytojai, žinodami kokie pacientai pas juos ateis, pakeičia ant sienos kabantį paveikslėlį į tokį, kuris yra priimtinas pacientui (mechanistinio požiūrio pacientui tai - žmogaus organų diagrama, energetinio - vaistų reklama, psichologinio - psichloginės pagalbos linijų telefonai, dvasinio - mažytis Jėzaus paveikslėlis), bet jie nepakeičia savo požiūrio į paciento ligą vien tik todėl, kad į ją būtent taip žiūri pacientas.

 

(paveikslo autorius - Cameron Gray)

Tiesiog šiandien kažkaip pagalvojau apie šitus dalykus.