Šiek tiek apie taurių dėjimą

Šiandien manęs net du žmonės užklausė apie taures (gal kažkur reklama yra ar ką) - kaip jos veikia?

Pirmiausia apie patį taurių dėjimą.

Taurės yra priskiriamos alternatyviajai medicinai, tai yra jų veikimas nėra įrodytas moksliškai. Nėra taip, kad niekas nėra bandęs to įrodyti, tiesiog nė vienas patikimas tyrimas nėra parodęs, kad nuo taurių būtų geriau. Bet nė vienas patikimas neparodė, kad su protu statant taures būtų blogiau :)

Teoriškai taurių veikimo mechanizmas yra labai paprastas - taurėje esantis oras prišildomas (šildant pačią taurę, į ją įmetant degantį vatas gumuliuką ir panašiai), tada taurė padedama ant minktštųjų audinių. Oras vėsta, traukiasi ir įtraukia dali audinių į taurę. Procedūros mėgėjai teigia, kad tai neskausminga, bet "teisingai" pastačius taures lieka žymės panašios į nubrozdinimus, kurios per kelias dienas daugeliui žmonių sugyja. Na, įsivaizduojate "zasosą"? :) Tai - va: čia daromi dideli zasosai ;)

Taurių statytojai aiškina, kad čia išeina kaip ir tokia mažytė organizmo skriauda, kuri jį truputį sukrečia ir priverčia susiimti - jis gydo taurių pažeistus audinius, tuo pačiu biologiškai aktyvios medžiagos skatina ir kitų kūno dalių gijimą. Sukelti pojūčiai padeda pacientui kreipti mažiau dėmesio į lėtines ligas ir t.t ir panašiai. Vienu žodžiu niekas nėra paaiškinęs kaip tai veikia, bet visi turi savo versijų.

Taurės buvo ir yra dedamos visame Pasaulyje. Dažnai statant taures  oda prieš tai dar yra subraižoma ar kitaip pažeidžiama, kad žmogus netektų, kartais ir visai nemažai, kraujo. Sovietų Sąjungoje buvo populiaresnis švelnusis taurių statymo būdas (tik su kraujosrūvomis), nes tiesiog daugumos žmonių sveikata neleido "gydytis" kraujo nuleidimu (anemija dėl prastos mitybos buvo taip plačiai paplitusi ir medicina prieš ją buvo tokia bejėgė (jokie vaistai ir jokie gydymo metodai nepamaitins žmogaus), kad net buvo imtasi visokių keistų žmonių raminimo būdų - pvz.: valgyti burokėlius, nes tų, skirtingai nei mėsos, kažkiek buvo)).

Yra ekstremalesnis taurių statymo būdas - siekiant įtraukti ne tik paviršinius, bet ir giliuosius audinius. Man tokį LT teko matyti tik "gydant" plaučių ligas, bet šis jau yra pavojingas, nes gali taip pažeisti audinius, kad trūksta plaučius dengiantys dangalai ar patys plaučiai - tai gali būti mirtina.

Šiaip medikai į taures nežiūri labai piktai, nes realiai nėra daug žmonių, kurie jomis gydytųsi. Dauguma žmonių jas tiesiog naudoja savo malonumui. Pvz prašo, kad jiems kas nors taures pastatytų ar patys jas stato, kaip tokį sado-mazo žaidimuką namuose. Jie patys jo tikriausiai taip nepavadintų, bet čia vertinkime tai ką jie daro iš savo "netaurininkų" varpinės ;).

Be interneto, taurių pagrinde galima nusipirkti alternatvios medcinos centruose, kai kuriose med. prekių parduotuvėse ir sex-shopuose. Šie nuo "taurininkų" nuvilioja pakankamai daug žmonių (kūniškus malonumus žmogus jaučia nuo nervų sistemos susidarymo iki jos funkcionavimo pabaigos. Tai nėra vien tik seksas - neretai malonumai persipina ir yra skirtingi skirtingiems žmonėms. Net tam pačiam žmogui vieni dalykai yra malonūs vienu gyvenimo periodu ir nemalonūs kitu. Vienam didžiausias malonumas yra orgazmas, kitam cigaretė, trečiam uždėtos taurės. Na, ir yra tokių, kurie nori visko iš kato...)

Jeigu svarstote ar taurės Jums galėtų padėti/patikti tai:

1) Pasiklauskite savo gydytojo ar Jums galima dėti taures. Esant tam tikroms ligoms ar vartojant vaistus taurės yra nepatartinos ar pavojingos. Pvz.: jeigu vartojate vaistą varfariną po taurių statymo galite mirtinai nukraujuoti. Jeigu kasdien geriate ginkmedžio arbatą (ji veikia kraujo krešumą dar neišaiškintu būdu) pastačius taures oda gali "nurasoti" krauju ir t.t. 

2) Raskite taurių statymo specialistą, kuris Jums statys taures ar apmokys kaip tą daryti. Nors taurės statomos nuo tada, kai buvo sugalvotas indelis (taurės gaminamos net iš bambuko stiebų), bet specialistas žinos ką daro, bei nepabėgs, jei nutiks kažkas blogo :)

Kadangi taurės, nesvarbu kur pastatytos, gali būti labai intymi žmogaus patirtis, bei gali būti skausminga/teoriškai turi gyvybei pavojingų komplikacijų tikimybę, dauguma specialistų atsisakys statyti taures vaikams. Jeigu mąstote apie taurių statymą vaikui, tai labai išsiklauskite jo, ar jis supranta kas čia bus ir įvertinkite riziką. Tai nėra gyvybei ar sveikatai išsaugoti būtina procedūra ir nors Jums gali atrodyti, kad gi čia tai faina, natūralu ir sveika ar dar bele kas, ko jis nesupranta, bet mažą žmogų tai gali traumuoti labai smarkiai - visgi tai bus daroma su jo kūnu. 

Ir pabaigai - jeigu taurės Jums padeda, tai ir gerai :) Svarbu, kad nepersistengtumėte ;) 

Pabaigai - makbriška nuotrauka iš senų laikų. Kažkada med. studentai turėjo madą nusifotografuoti apsikeitę vietomis su preparuojamais ir skrodžiamais lavonais:

Lietuvoje tai greičiausiai išmestų iš universiteto, jei koks studentas ką nors tokio padarytų xD

Endometriozė

Iš karto noriu pasakyti, kad šis įrašas yra tik patariamojo-šviečiamojo pobūdžio.
Jis negali būti laikomas konsultacija, jis negali būti laikomas pakaitalu konsultacijai ir negali būti laikomas šaltiniu. Jis yra to lygio, apie kurį žmonės vėliau sako "o aš internete skaičiau".
Antra, kadangi yra galimybė komentuoti šį įrašą, prašau nerašinėti su klausimais apie kitas ligas ar uždavinėti tokių, į kuriuos galėtų, o ir turėtų atrašyti jūsų ginekologė. Tai beprasmiška,, nes aš vis tiek negalėsiu atsakyti Jūsų nematydama, nežinodama visos istorijos, tyrimų duomenų ir t.t. O taip pat ir neturiu tam kompetencijos, nes mediciną tik studijuoju - nesu profesionali gydytoja. Dar būna klausiančių ką aš gaunu už šiuos įrašus. Atsakymas - nieko :) nebent Jūsų dėmesio ;D

Endometriozė - viena iš klastingiausių ligų.

Tai liga, kurios metu endometriumas ima augti už gimdos ribų.

Endometriumas yra vidinė gimdos sienelės dalis, kurios paskirtis yra sudaryti sąlygas įsitvirtinti besiformuojančiam gemalui. Jeigu apvaisinimas neįvyksta, tuomet endometriume esančios kraujagyslės ima smarkiai spazmuoti - taip smarkiai, kad atplėšia jį nuo miometriumo - giliau po juo esančios raumeninės gimdos sienelės dalies ir pasišalina laukan drauge su krauju - vyksta mentruacijos. Ciklas yra reguliuojamas pačio organizmo ir tik implantavęsis embrionas, jeigu spėja ir yra pakankamai stirpus,  o motes organizmas geba reaguoti į jį,  tik tada embrionas gali išskirti pats hormonų tam tikrų hormonų, kurie pasakytų motinos organizmui "stop - nenusikratyk manęs". Vėliau jis tą kartos visą likusį laiką įsčiose ir vertininat grynai iš statistinės perspektyvos - nesvarbu kas toliau vyktų jo gyvenime po gimimo, pavojingiausią laikotarpį jis jau bus praėjęs.*

Kai kurių gyvūnų endometriumas yra tiesiog rezorbuojamas. Tai reiškia, kad gyvūnas nemenstruoja, nes jo organizmas endometriumą suskaido ir perdirba jame esančias medžiagas. Nėra aišku kodėl vieni gyvūnai endometriumu atsikrato, o kiti jį perdirba, bet yra daug spėlionių - pradedant tuo, kad mėnesinės pačiam gyvūnui ir jo gentainiams padeda planuoti socialinį gyvenimą ir dauginimąsį iki tokių toerijų, kad čia toks būdas atsikratyti visokių virusų ir bakterijų, kurios minkštučiame ir puriame endometriume "pastringa" atneštos patino penio ir taip apsaugoti patelės organizmą. Vis dėl to kaip ten iš tiesų yra dar niekas neišsiaiškino/nesugalvojo.

(Iliustacija iš čia)

Bet kartais endometriumas ima augti kitur, nei turėtų. 

Jis gali išvešėti (peraugti į gimdos spindį) ir išsivystyti adenomiozė (augti gilyn į gimdos raumeninį sluoksnį) ir iš viso augti kažkur už gimdos ribų - išsivystyti jau minėta endometriozė. Dažniausiai endometriozės židiniai įsitaiso augti aplink ir pačiuose vidiniuose lytiniuose organuose ir jų raiščiuose. Bet gali augti bet kur.

Jie reaguoja į moters ciklą lygiai taip pat, kaip reaguotų jeigu būtų tikras vietoje augantis endometriumas. Iš pradžių auga, tada kurį laiką "laukia" ir tuomet spazmuoja juose esančios kraujagyslės, audiniai žūva ir atkrinta. Bet kur jiems atkristi? Niekur - endometriozės židiniai negali ištekėti laukan. Iš ląstelių atsipalaiduoja daug biologiškai aktyvių medžiagų, prasideda uždegimas - iš esmės organizmas turi susidoroti su yrančio audinio gabalu, kažkaip jį ištirpdyti ar apriboti nuo kitų audinių. Susidaro endometriozinės cistos, kurioms plyšus išsilieja juose buvęs skystis arba, jei jos auga pavyzdžiui ant kiaušidės/kiaušidėje organas taip dėl svorio pasisuka, kad sutrinka jo kraujotaka (nesijaudinkite, sveiką organą taip užsisukti praktiškai neįmanoma) - ūmiai prasideda į apendicitą panaši klinika - skauda, pykina, pakyla temperatūra. Endometriozė yra tarsi hidra, kuriai nukerti vieną galvą, o atauga dvi. 

Iš kur atsiranda endometriozė?

Niekas nėra to išsiaiškinęs, nors yra keletas teorijų ir vis linkstama prie minties, kad endometrioze susergama kai susideda keletas dalykų - tai yra reikia turėti jai genetiškai nulemtą polinkį + išgyventi kažką, kas endometriozę "aktyvuotų". 

Pati seniausia teorija buvo ta, kad endometrioze moterys susirgdavo dėl to, jog menstruacinis kraujas užtekėdavo retrogradiškai. Jeigu įsivaizduojate (o jeigu ne, tai pmėginkite :) ), kiaušintakiai nesibaigia aklinai - jie atsiveria tiesiai į pilvo ertmę iš kurios turi pagauti per ovuliaciją iš kiaušidės ar abiejų per ją išlindusį kiaušinėlį/-ius. Tam jie turi vadinamąsias fimbrijas - tokias kaip ataugėles, kurios godžiai čiupina kiaušidę. Per tą fimbrijomis apsuptą angą priešinga kryptimi (tai yra iš kiaušintakio į pilvo ertmę) išlenda patys stipriausi ir nagliausi spermatozoidai ir dalis menstruacinio kraujo - viskas organizmo imuninės sistemos yra suskaidoma ir perdirbama. ~90-100% moterų menstruacinis kraujas teka retrogradiškai, tad jeigu neteka yra įdomiau kodėl neteka, nei kad teka.

Taigi senoji teorija aiškino, kad su tuo krauju keliauja ir dalis tokių pusiau kamieninių ląstelių - ten kur jas pilvo organus skalaujantis skystis nuneša, ten jos prisitvirtina ir ten jos dauginasi naujai. Dėl to buvo draudžiama moteris mėnesinių metu lytiškai santykiauti ir/ar sportuoti (nes tai padidina į pilvo ertmę patenkančio kraujo kiekį. Šiandien medikai irgi pataria mėnesinių metu vengti lytinių santykių, bet dėl kitos priežastis - jų metu daug lengviau pasigauti infekciją), maudytis vonioje, stovėti ant galvos ir daryti dar bele ką kitą, kas verstų tekėti kraują prieš gravitaciją. Šiandien į šitą teoriją žiūrima labai skeptiškai. Kodėl tada visos moterys nesuserga endometrioze? Kaip tada endometriozės židiniai susiformuoja smegenyse ar plaučiuose? Kaip gali būti, kad menstruaciniame kraujyje esančios ląstelės yra tokios potencialios ir t.t.

Šiandieniniai teorijos šalininkai aiškina, kad yra įrodyta, jog kuo didesnis retrogradiškai tekančio kraujo kiekis - tuo didesnė endometriozės rizika. Bet priešininkai klausia - o gal abu turi tas pačias priežastis?

(Iliustracija iš čia)

Imunologinė teorija aiškina, kad dėl visko kalta imuninė sistema. Dėl tam tikrų defektų ji nekovoja su ne vietoje atsidūrusių audinių ląstelėmis, o kelios pavienės pasimetėlės visada pakliūna į kraujotaką, limfotaką ir panašiai. Kai randa kur prisiglausti per daug draugiškas organizmas sako "tai aišku, mažyte, gyvenk čia". O ji ir gyvena taip, kaip moka. Teorija grindžiama tuo, jog endometrioze sergančios moterys turi mažiau ar turi tingines tokias T žudikes ląsteles. Šitos ląstelės turi žudyti svetimas, virusų ar bakterijų apkrėstas ir vėžines ląsteles, dažniausiai jas "įkalbėdamos" nusižudyti pačioms (taip organizme susidaro mažiau šiukšlių nes besižudanti ląstelė sutvarko savyje viską taip, kad kuo mažiau po jos liktų). Sergant endometrioze T žudikės ne tokios įtaigios. Teorijos šalininkai aiškina, kad endometrioze sergančios moterys taip pat dažniau suserga onkologinėmis ligomis, dažniau serga virusinėmis (kad ir paprastais peršalimais ar herpes) ir t.t. O priešininkai sako dažniausia "ai, tai čia imunologija gi dabar ant bangos :P ".

(T ląstelė (geltona) apdovanoja vėžinę ląstelę (raudona) mirties bučiniu. Nuotrauka iš čia.)

Metaplastinė teorija aiškina, kad endometriumas niekur nekeliauja. Tai jam giminingos ląstelės nusprendžia tapti endometrinėmis. Ši teorija grindžiama tuo, kad endometriozė elgiasi labai artimai onkologinei ligai ir leidžia paaiškinti kodėl kartais endometriozės židiniai ima formuotis taip spėriai, jų tiek daug ir tokiose įvairiose vietose. Taip pat leidžia paaiškinti kaip vyrai suserga endometrioze. Apie tai pačioje įrašo pabaigoje. Jai labai artima teorija aiškina, kad endometriozė susiformuoja tiesiog endometriumui augant ne vietoje dėl vystymosi ydos - lygiai taip pat, kaip ne vietoje gali užaugti pirštas, ar nesuaugti veido kaulai, lygiai taip pat gi gali ir atsidurti ar trūkti audinio dalies. Pagal šią teoriją endometriozė išsivysto, kai ne į tą vietą migruoja tokios Miulerio ląstelės arba užflegmuoja ir atsigauna, kad gi reikia "baigti kažkokius mokslus" jau po laiko. Teorija labai priimtina, kai reikia paaiškinti kodėl endometrioze gali sirgti net labai jaunos merginos ar mergaitės, dar net neturėjusios mėnesinių iš viso (endometriumas jau ima "treniruotis" keleri metai prieš tikrąsias mėnesines.).

Priklausomai nuo to kur ir kaip smarkiai išplitusi endometriozė ji yra stadijuojama - teoriškai kuo didesnė stadija, tuo sunkesnė endometriozė. TEORIŠKAI. Praktiškai gali būti visai kitaip. Taip yra dėl to, jog gali būti daug plika akimi neįžiūrimų ar histologiškai nepagaunamų židinukų. Taip pat kiekvienas organizmas į židinius reaguoja skirtingai (įsivaizduokite nudegimą saulėje - vienas nudega per 5 minutes ir yra raudonas kaip vėžys, naktį iš skausmo miegoti negali, oda lupasi, kitas guli valandą ir gražiai įdegęs demonstruojasi ryte darbe), o pats židinys gali būti labai skirtingose vietose (įsidurti adata į piršta ir į akį yra du skirtingi dalykai. Endometriozės židinys ant raiščio, dėl kurio lytiniai santykiai kažkuria viena poza patampa skausmingi ir su laiku raištis prisitaiko yra visai kas kita, nei židinys kiaušidėje, dėl kurio kiaušidė nebegali ovuliuoti, ir kuris zaraza dar ją užsuka sukeldamas skausmą ir pavojų gyvybei :/ ).

Taigi stadijavimas yra skirtas daugiau sekti gydymą ir  vykdyti mokslinius tyrimus nei kažką labai konkrečiai prognozuoti. Prognozė yra daugiau apytikslė.

(maždaug taip atrodo endometriozės stadijavimas)

Endometriozės rizikos veiksniai:

Kai kurie iš šių rizikos veiksnių toliau bus ir prie simptomų. Taip yra dėl to, jog dar niekam nepavyko paaiškinti ar tai jie sukelia endometriozė, ar endometriozė sukelia juos ar jie abu būna sukelti kažko to paties. 

• Šeiminė anamnezė. Kuo moteris turi daugiau endometrioze sergančių kraujo giminaičių, tuo susirgti jai pačiai rizika yra didesnė. Didesnė rizika nereiškia, kad būtinai susirgs. Gali sirgti jos mama, močiutė, visos tetos ir visos jos dukros, o štai ji pati ne. Arba atvirkščiai.
• Ankstyvos mėnesinės. Organizme irgi galioja taisyklė - skubos darbą velnias veja.
  Susirgus pirmosiomis mėnesinėmis yra labai protinga pirmą kartą pasirodyti ginekologui profilaktiškai (jeigu iki tol dar nebuvote, arba jeigu iki šiol ginekologinės ligos buvo, jei iš viso tokios buvo, nebent vulvovaginitai ir panašiai ir jų gydymui pilnai užteko šeimos gydytojo kompetencijos). Ankstyvos mėnesinės laikomos tada, kai jos prasideda anksčiau nei gyvenamosios vietos vidurkis, o dar svarbiau, nei konkrečios mergaitės ar merginos šeimos vidurkis. Vienoje giminėje moterys mėnesinėmis suserga ~10 metų, kitoje ~15. O dar dar dar svarbiau net ne konkretus amžius, o konkrečios merginos likęs fizinis ir protinis išsivystymas.  Už per greitą ar atsilikusį vystymąsi neharmoningas yra dar blogiau.
  
  Jeigu ikimokyklinukių lytinio brendimo pradžią (turiu omenyje krūtų augimą, plaukų atsiradimą ir panš., nes lytinė organizmo kaita vyksta, kaip ir visos kitos, tiek moterims tiek vyrams nuo gimimo iki pat mirties) tėvai pastebi ir sunerimę atveda pas gydytoją, tai dažniausiai jau po paauglystės, jeigu žmogus pats nesidomi (arba jam domėtis draudžiama) ir mano, kad taip ir turi būti, arba, kad viskas bus gerai, tai tada gydytojas netampa aplankomu asmeniu. Jeigu Jums 16 metų, o mėnesinėmis dar nesergate, ir ypač, jeigu jūsų kraujo giminės moterys sirgo jomis anksčiau, o Jums atrodo, kad ir krūtys nedidelės, klubai siauri, džiaugėtės  kad nereikia skusti kojų, nes ant jų nieks neauga - tai nueiti pas ginekologą reiktų profilaktiškai ir nesulaukus pirmų mėnesinių (iki 16 metų einant pas gydytoją būtinas lydintis vienas ar abu iš tėvų/globėjas, vėliau jo nereikia, nebent dabar jau Jūs norite jį/ją pasiimti su savimi :) ).
• Trumpi ciklai (<27 dienos).
• Ilgos mėnesinės (>7 dienos).
• Gausios mėnesinės.
• Vidinių lyties organų anomalijos ar sutrikusi kiaušintakių veikla (čia daugiau tas nagrinėjama moksliniuose tyrimuose. Didžiąsias anomalijas kartais moterys jaučia ir dėl jų kreipiasi pačios, mažesnes sužino turinčios tik po ginekologinio ištyrimo. Jeigu skaitote ir turite kažkokią anomaliją - neišsigąskite, lyties organai yra labiausiai varijuojantys iš visų organų sistemų ir jų apsigimimai iš visų sistemų turi mažiausiai įtakos išgyvenamumui. Įsivaizduokite jei turėtumėte tik pusę širdies?.. Tuo tarpu moterys turinčios tik pusę vidinių lyties organų - vieną kiaušidę, vieną kiaušintakį ir įdomios formos gimdą dažnai sėkmingai susilaukia vaiko ar vaikų :) Dvi makštis turi ~1:500 moterų ir nemažai jų natūraliai arba po plastinės chirurgijos prisidėjimo (paliekant tik vieną arba kaip tik "sutvarkant" ir antrą) taip pat nesiskundžia gyvenimu. Anomalijos ar apsigimimo terminas dar nereiškia, kad kažkas yra blogai - viskas priklauso nuo to, kas ir kaip ir dar kam, kur ir kada, yra, o ne vien dėl to, kad yra.
• Geležies trūkumas, anemija ar bet kokios kitos kilmės deguonies trūkumas organizme. Taip pat rūkymas, alkoholio vartojimas, jonizuojanti spinduliuotė ir visas kitas rinkinys einantis prie visų onkologinių ligų....

(Moteris turinti dvi gimdas ir jos trys vaikai - du identiški dvyniai augo vienoje gimdoje, o vienas - kitoje. Taip nutinka maždaug 1:25 000 000 kartų. Dvi gimdas turi ~1:1000-1500 europiečių moterų. Nuotrauka iš čia).

Endometriozės simtpomai:

• Dismenorėja - skausmas mėnesinių metu. Šiaip mėnesinių metu ar/ir kelias dienas prieš jas jausti diskomfortą ar skausmą yra visiškai normalu. Tačiau - mėnesinių metu neturi skaudėti taip smarkiai, kad tai trukdytų kasdienei veiklai. Jeigu trukdo, vadinasi jau kažkas negerai ir būtinai reikia pasirodyti pas ginekologą. Negalima klausyti jokių draugių ar giminaičių "ai, taigi visoms skauda, prisigalvoji",  "pakentėk" ir panašiai. Niekas negali įlįsti Jums į galvą ir įvertinti kaip smarkiai Jums skauda - tik Jus pati. O galvoti, kad visoms moterism mėnesinės yra vienodos taip pat kvaila, kaip galvoti, kad kiekvienas gali tapti olimpiniu bėgimo čempionu (ir dar be treniruočių).
  Kai kurios moterys kenčia tokią dismenorėją, kad vėliau po gimdymo tvirtina, jog gimdyti be nuskausminimo skauda dešimt kartų mažiau. Teko skaityti net medicininį straipsnį, kur skausmas prilyginamas atviram šlaunikaulio lūžiui ir dar stipresniam. Nėra kažkokio standartizuoto mėnesinių skausmo, bet jei jis Jums trukdo gyventi įprastą gyvenimą, vadinasi konkrečiai Jums ir Jūsų organizmui jis jau per didelis kentėti.
• Gausios ir/ar ilgos ir/ar nereguliarios mėnesinės. Gausios mėnesinės yra laikomos tada, kai netenkama daugiau 80 mL kraujo per visą vienų mėnesinių laiką. Kadangi pamatuoti yra labai sunku, dažniausiai ar mėnesinės gausios ar negausios yra vertinama kiek kitaip - tiriamas moters kraujas ir ieškoma geležies trūkumo mažakraujystės. Dėl mėnesinių kilusi mažakraujystė gali būti tokia stipri, kad moteriai ne tik silpna, bet ir blogėja mokymasis (anksčiau buvo toks dalykas, kaip mergaičių pažymių kritimas prasidėjus menstruacijoms, bet šiais laikais to būti jau neturėtų, gi mažakraujystė gydomas dalykas).
  Mažakraujystė gali būti netgi pavojinga gyvybei - tiek pati, tiek dėl jos sukeltų alpimų, vangumo, susiplnėjusio imuniteto ir panašiai. Vienos moterys gali kraujuoti smarkiau ir jaustis gerai, kitos mažiau, ir jaustis jau blogai. 80 mL - tai tik išskaičiuotas vidurkis. Tas pats ir su laiku - 7 dienos. Vienos gali kraujuoti 9 dienas ir jaustis puikiai, kitoms jeigu nuo 3 pereina prie 5 jau darosi silpna. Su nereguliariomis mėnesinėmis yra lengviausia. Kai ciklas yra reguliarus jis moteriai yra geriausias kalendorius - jos gyvenime gali daug kas verstis aukštyn kojomis, ji gali išvykti į kitą laiko juostą, imti kitaip maitintis, rengtis, elgtis, bet jos vidinis pasaulis išlaiko savo ritmą. Daugumos moterų ciklas yra ~28 dienos, o individualūs ciklai tarpusavyje svyruoja tik po kelias dienas. <25 ir >35 dienų ciklai jau verstų sunerimti, bet vėlgi - daug svarbiau ciklo reguliarumas, nei trukmė. Tam, kad ciklas būtų nereguliarus reikia arba, kad kažkas būtų blogai su lyties organais - tuomet dažniausiai moteris apsigauna ir ciklu palaiko patį tikriausią kraujavimą (jeigu ciklai nereguliarūs ir skiriasi jų sunkumas, tai laaaabai didelis įtarimas, kad ten daug mažiau ciklų, nei atrodo), arba su smegenyse esančiu kontrolės centru - nors dažniausiai tai būna milžiniškas stresas (emocinis, fizinis, psichinis, koks tik nori), kuris kerta per visas smegenis, na o kartais gali būti ir kažkas kitokio, pavyzdžiui auglys.
• Dubens/pilvo apačios/nugaros skausmai. Iš tiesų tai sergant endometrioze teoriškai skaudėti gali bet ką, kur tik endometriozės židinukas susiformuoja. Tačiau šie skausmai dažnai būna nulemti ne tik mėgstamiausių endometriozės židinių buvimo vietų, bet ir to, kad imuninė sistema ėmusi kovoti su išsisėjusiu endometriumu, jo randa ir pačioje gimdoje. 
• Skausmingi lytiniai santykiai (dažniausiai nulemti endometriozės sukelto randėjimo - traukiasi ir kietėja mažajame dubenyje esantys raiščiai, organų paviršiai pasidaro grublėti, mažėja trintis, atsiranda sąaugų.)
• Skausmas tuštinantis ar po pasituštinimoi. Dažnai jis sustiprėja mėnesinių metu. Sergančioms endometrioze moterims labai dažnai kaitaliojasi vidurių užkietėjimas su viduriavimu arba būna taip, kad viduriai tiesiogiai reaguoja į ciklo fazę - pavyzdžiui iš karto po mėnesinių viduriai užkietėja, po to to tarsi normaliai viskas, tada per pačias mėnesines - viduriavimas. Bet čia labai individualu. Žarnas veikia endometriozės užvestas uždegimas, bei randėjimo anatominiai pokyčiai.
  Tas pats ir su šlapinimusi - jis gali pasidaryti dažnas, skausmingas, labai varijuoti. Kartais gali norėtis šlapintis labai nedaug ir pasišlapinti didelis kiekis šlapimo, kartais labai kaip norėtis, o pasišlapinti tik mažas kiekis.
• Skausmas kirkšnų srityje. Skausmai pilve ir dubenyje atliekant fizinius pratimus ar staiga atsistojus - kažkur uždegimas ar randėjimas jau patraukė kažką ne taip, kaip tai turėtų gulėti anatomiškai.
• Pykinimas, silpnumas, vėmimas. Tai nespecifiniai požymiai, kuriuos lemia daugiau tai, kad endometriozė, net jeigu vystosi ir lokaliai, bet vis tiek priverčia organizmą reaguoti ir to reagavimo metu išsiskyrusios biologiškai aktyvios medžiagos pasklinda po visą organizmą. Įsivaizduojate kaip sergant gripu antrodo, kad laužo kaulus? Juos laužo ne gripas, o tai, kuo organizmas ginasi nuo gripo, kurio tuose kauluose ir sąnariuose dažniausiai nė trupučio nėra. Endometriozės židinukas gali užaugti net ant nervo ar jį spausti ir tuomet viskas priklauso nuo to, ant kokio nervo jis užaugo ir kas su juo nutiko - nuo pojūčio, tarsi pilve nuolatos skraidytų drugeliai iki nepraeinančio žagsėjimo.
• Gali būti ir kuriozinių simptomų, kurie yra labai reti, bet kartais išlenda pirmieji ir leidžia įtarti endometriozę. Pavyzdžiui moteris gali kosėti krauju dėl plaučiuose esančio endometriozės židinio. Gali prasidėti haliucinacijos ar staiga pasikeisti asmenybė dėl smegenyse užaugusio židinio. Ir t.t.

(Labai tipiška paciento poza sergant bent viena iš trijų ligų - naujai atsivėrusia skrandžio opa, kasos naviku/cista arba nuo dismenorėjas kenčiančiai moteriai. Nuotrauka iš čia.).

Dažniausiai endometriozė pasireiškia tik labai neapibrėžtu ir nespecifiniu pilvo apačios skausmu ir tyrimais nieko nepavyksta rasti. Tiesiog endometriozės židinukai yra dar per maži, kad juos būtų galima užfiksuoti (pavienės ląstelės), bet organizmas jau į jas reaguoja. O priskirti to skausmo būtent endometriozei irgi neišeina, nes jį gali sukelti daugybė dalykų - nuo vidurių pūtimo iki emocinių dalykų, kurių išvengti organizmas bando tokiais būdais. Pvz.: vietoj to, kad žmogus pripažintų sau, kad negali kentėti lytinių santykių ir jų visiškai nenori, kiekvienų santykių metu ima jausti siaubingus skausmus . Bet jis tikrai juos jaučia ir tik kitas iš šono, dažniausiai psichoterapeutas po ilgo darbo, gali įvardinti ir padėti žmogui išvengti arba bent sumažinti tuos skausmus.

Diagnostika: Kaip ir dauguma kitų ligų endometriozė gali būti atrasta kaip visiškai atsitiktinis radinys tiriant dėl kitos ligos ar profilaktiškai. Dažniausiai taip nutinka, kai moteris skundų dėl endometriozės neturi, arba kai dėl kitų ligų ji turi skundų tiek daug, kad endometriozės neįmanoma išskirti (arba iš viso negali skųstis). Visgi daug dažniau endometriozės yra ieškoma kryptingai, kai moteris skundžiasi aukščiau išvardintais simptomais ar jų dalimi. Dažniausiai iš pradžių atliekamas bendras kraujo tyrimas  (įvertinti ar nėra anemijos) ir bendras ginekologinis ištyrimas. Taip pat ištiriamas šlapimas (lėtinė šlapimo takų infekcija gali sukelti panašius simptomus), padaromi tyrimai dėl lytiniu keliu plintančių ligų.

(Iliustracija iš čia)

• Laparoskopija yra invazinis tyrimas, kurio pagalba dažniausiai ir diagnozuojama endometriozė.
  
  Jo metu į pilvo ertmę per pilvo sienoje padarytas skylutes įvedami specialūs instrumentai (viena skylutė gali būti daroma ir per makštį, nes makštis gyja geriau, nei pilvo siena (sėkmingas natūralus gimdymas visada gis geriau nei sėkminga cezario pjūvio operacija. Nesėkmingas natūralus gimdymas irgi visada gis geriau nei nesėkminga cezario pjūvio operacija. Tačiau sėkminga cezario pjūvio operacija gis geriau nei nesėkmingas natūralus gimdymas (o ir leis išgelbėti vieną ar net dvi gyvybes)). Instrumentų pagalba pilvo ertmė pripučiama oro - tai ta ertmė, kuri skiria organus vienus nuo kitų ir nuo pilvo sienos, yra pripildyta sutepančio ir slydimą užtikrinančio, bei plaunančio skysčio. Tuomet susidaro ertmė leidžianti apžiūrėti ir švelniai pastumdyti organus (kad pažiūrėti kas slepiasi tarp jų ar po jais). Jeigu randama kažkokių darinių jie dokumentuojami, paiimami mažulyčiai jų gabaliukai histologiniam tyrimui (atliekama biopsija), o jeigu išeina iš karto ir pašalinami.
• Ultragarsinis tyrimas per pilvo sieną ir/ar makštį ir/ar tiesiąją žarną dažniausiai atliekamas dar bendraginekologinio tyrimo metu - kartais jame matomi spėjamai endometriozės židiniai, o kartais matomi anatominiai pokyčiai, kurie leidžia įtarti endometriozę ir skirti tolimesnius tyrimus. Magnetinis rezonansas, kurio metu galima ištirti ar pilve ir kokio dydžio yra židinių nusileidžia prieš laparoskopiją, nes nors galima juos pamatyti, bet negalima "pačiupinėti", tai yra paimti biopsijos - taigi moteris apturi kaip ir nereikalingą ir palyginti brangų tyrimą. Tačiau be magnetinio rezonanso ir/ar kompiuterinės tomografijos** yra labai sunku išsiversti, jeigu įtariama, kad židinių gali būti krūtinės ląstoje ar galvos smegenyse.
• Histologinis tyrimas reikalingas tam, kad būtų tiksliai pasakyta kas yra kas. Jo metu gabalėlis audinio apžiūrimas pro mikroskopą ir atliekami kiti tyrimai įvardinti kieno tai yra ląstelės. Jeigu endometriumo ląstelės randamos už gimdos sienos ribų - endometriozės diagnozė galutinai patvirtinama. Jeigu dariniai yra netoli odos paviršiaus ir tarp odos ir jų nėra nieko gyvybiškai svarbaus (aišku visi organai gyvybiškai svarbūs, bet manau Jūs suprantate :) ), tai jų gabaliukus tyrimui galima paimti ir dar paprasčiau nei laparoskopiniu būdu. Biopsinė adata duriama per odą ultragarso kontrolėje. Endometriozės židiniai gali būti labai trapūs ir lengvai kraujuoti.

(Villar'o mazgelis - taip vadinamas endometriozės židinys bamboje. Nuotrauka iš čia.)

Kokios ligos gali apsimesti endometrioze?

Visos, kurių metu vyksta uždegimas arba kažkas žeidžia vidinius lytinius organus.  Tai ir onkologinis procesas, apendicitas, ir divertikulitas, šlapimo takų infekcijos (ypač lėtinės), gonorėja, netgi ektopinis nėštumas ar kita nėštumo patologija.

Liga nebūtų klastinga, jei su ja viskas būtų aišku...

Gydymas:

• Pats dažniausias endometriozės gydymas yra kontraceptinės tabletės (ir kitos hormoninės kontraceptinės priemonės). Šiaip tai jos buvo sugalvotos būtent tam tikrų ligų, įskaitant ir endometriozę gydymui, bet kadangi turi šalutinį poveikį - laikiną nevaisingumą (ir kaip medikamentas sveikam žmogui daro palyginti ne daug žalos), tai kaip mat buvo pradėtos pardavinėti būtent dėl to garsiojo šalutinio poveikio. Ir čia galima pasidžiaugti, nes dėl to ir jų kaina labai sumažėjo. Dar galima pasidžiaugti, kad jeigu moteris kreipiasi dėl į endometriozę panašių simptomų, įvertinus riziką jai galima patarti iš karto pamėginti kontraceptikus (žinoma, jei ji sutinka juos vartoti). Ne visose šalyse yra taip gerai ir moterys turi kankintis, kol tie nelemti endometriozės židiniai išbujoja pakankamai dideli, kad juos būtų galima dokumentuoti ir skirti kontraceptikus, ne kaip kontraceptikus :/ ... 
  Kadangi tablečių yra įvairių, ir skiriasi jose esantys konkretūs hormonai ir jų koncentracijos vienos tabletės geriau gydo endometriozę, kitos mažina spuoguotumą, trečios krūtų skausmą prieš mėnesines ir t.t. Nieko neįprasto išmėginti kelias skirtingas kombinacijas kol atrandama geriausia. Kaip šios tabletės veikia? Jos įveda griežtą karinę hormoninę diktatūrą, panašią į tą, kurią įvestų nėštumas (pastojimas yra pati seniausia ir efektyvi endometriozės gydymo priemonė. Viena iš tablečių sukūrimo priežasčių buvo ta, kad nebeišėjo kiekvienai nuo jos kenčiančiai moteriai sakyti - "tai tu tiesiog pastok"). Net nutraukus tabletes organizme dar kurį laiką išlieka kitoks hormonų balansas, kurį organizmas gali jau ir palaikyti (pvz.: mėnesinės nereguliaros -> moteris kokius 6 mėn. geria kontraceptikus -> mėnesinės reguliarios).  Vartojant kontraceptines tabletes endometriozės židiniai negali spėriai vešėti. Svarbu, kad jie augtų lėčiau, nei organizmo imuninė sistema juos naikintų. O-NOM-NOM-NOM :) Kai kurie gydytojai pokštauja, kad dėl kontraceptinių tablečių Pasaulį išvydo daugiau vaikų, nei jo neišvydo, o kai kurios moterys baiminasi kontraceptikų, nes prisiklauso draugių ir giminačių, kaip tos pastojo iš karto po tablečių vartojimo nutraukimo. Žinoma, tabletės gali tapti nevaisingumo priežastimi, ypač kai vartojamos neprotingai ar kvailai ilgą laiką, tačiau nėra nė vieno vaisto, kuris neturėtų šalutinių poveikių. Visgi, jei vartojate jas ir jų nežinote ar svarstote apie tokių vartojimą - greitai metant šitą skaitymą ir einate skaityti apie jį/kreipiatės į savo gydytoją, kad paaiškintų. >:0 greitai sakau!
• Kartais renkamasis gydymas gonadotropinį hormoną atplalaiduojančio hormono agonistu. Kalbant labai buitiškai gydymas kontraceptinėmis hormoninėmis priemonėmis yra savų kareivių infiltravimas į priešišką armiją. O čia jau eina kalba apie armijos generolų pakeitimą savais, kurie priešiškus kareivius taip pareguliuoja, kaip reikia. Kodėl tada taip nedaroma iš karto? Todėl, kad kuo gydymas agresyvesnis, tuo didesnė šalutinių poveikių tikimybė ir tuo sunkiau nuspėti organizmo reakciją. Gydymas niekada neturi būti pavojingesnis už pačią ligą ir sudėtingesnis už pacientą :) 
• 
  
• (paveikslėlis iš čia)

• Kadangi endometriozės metu susidarantys židiniai auga panašiai kaip vėžys - tai yra į dydį ir dar nuo jų atitrūkusios ląstelės spėjamai gali keliauti tolyn ir ten auginti naujus židinukus, dažnai gydymui būna būtina ir chirurginė intervencija.
  Ji gali būti konservatyvi, tai yra tokia, kurios metu šalinami tik pasiekiami endometriozės židiniai, bet neliečiami vidiniai lytiniai organai. Tokia operacija yra atliekama dar vaikų norinčioms susilaukti moterims. Vienoms endometriozės simptomai nebeatsinaujina, kitoms atsinaujina, bet tik po kelerių metų, per kuriuos jos spėja susilaukti vieno ar kelių vaikų.
  Pusiau konservatyvi yra tokia, kai be židinių pašalinama ir didžioji dalis kiaušidžių - paliekama tik mažytė jų dalis, kuri gamina hormonus apsaugančius nuo ankstyvo kaulų retėjimo, mažinančius širdies ir kraujagyslių ligų riziką ir dalyvaujančius kitur, bet tų hormonų yra per mažai, kad moteris galėtų natūraliai pastoti (o ir apmažintose kiaušidėse lieka labai mažai kiaušinėlių) ir, kas svarbiausia, endometriumas nebegali taip bujoti nei gimdoje, nei už jos ribų. Moteris nebevaisinga, bet be priešlaikinės menopauzės. Tik išlieka rizika, kad organizmas/endometriumas gali prisitaikyti ir vėl vešėti. Radikali operacija yra tokia, kai  be židinių dar pašalinama gimda su priedais (kiaušintakiais, kiaušidėmis ir t.t.) - sukeliama menopauzė. Jeigu endometriumas už gimdos ribų nėra suvežėjas jis natūraliai sunyksta. Tai daroma kai moteris jau nebenori turėti vaikų ir yra nebetoli menopauzinio amžiaus, arba labai sunkios endometriozės atveju (sunki endometriozė tai liga tolygi onkologinei ligai).

Prognozė:

Visa laimė, kad apie trečdalis moterų pagyja nuo endometriozės pačios savaime ir be jokio medicininio įsikišimo. Medicina sudaro tik ~10% sveikatos - likusią liūto dalį nulemia genai, aplinka, prisižiūrėjimas ką valgote, ar reguliariai miegate. Netgi geros emocijos ar jautimąsis "krūtų" padeda****.

Iš likusių 2/3 ~90-95% padeda medicina. Kaip ir visur kitur yra atvejų, kai padėti neišeina.

Blogiausia kas nutinka sergant endometrioze - tai vaisingumo praradimas ar sumažėjimas. Kartais net išgijus nuo endometriozės vis tiek lieka jos padarinių - dubens organų anatomija taip išsiklaipo, kad lytiniai santykiai ir/ar tuštinimąsis ir/ar šlapinimąsis lieka skausmingi visam laikui ir reikia chirurginės korekcijos, kuri ne visada padeda. Taip pat ji gali pažeisti organų anatomiją taip, kad moteris lieka nevaisinga, net jeigu jos endometriumas yra puikus, ovuliacija vyksta, kiaušinėliai sveiki kaip jaučiai, o ciklui reguliarumo galėtų pavydėti pats mėnulis.

Kartais lieka nenusakomas nuolatinis dubens ar pilvo skausmas/diskomfortas, kurio nesumažina jokie vaistai. Moteris vis eina ir eina per gydytojus, bet niekas negali jai padėti, o jeigu endometrioze ji persirgo pati to nežinodama tai dar gali būti ir giminaičių ar gydytojų apkaltinta, kad išsigalvoja.

Na ir pačiai pabaigai žadėta dalis apie vyrų endometriozę.

Žinoma, jog vyrai gali sirgti endometrioze, nes jai susirgti reikia būti tik biologiškai moteriškos lyties. Medicinoje žmogus daug sudėtingesnis padaras, nei tik jo tarpkojyje esantys organai ir jo lytį apsprendžia labai daug dalykų, tiek įgimtų, tiek išmoktų, tiek jo paties nuspręstų. (Jei būtų taip lengva lytį skirstyti pagal XY ir XX, tai visa medicina palengvėtų per pusę :) ) Štai šio blogo autorė pagal kai kurių vietovių ir laikotarpių suvokimą jau būtų visuomenės traktuojama nebe moteris vien dėl to, jog įgijo išsilavinimą ir dar viešai reiškia savo nuomonę, turi teisę balsuoti, hehe :) Net nesigilinant į kitas lyties sudėtines dalis patys lyties organai gali turėti daug anomalijų neleidžiančių jų priskirti vienai ar kitai lyčiai, gali būti abiejų lyčių, jų gali nebūti iš viso. O jeigu dar ir genetiškai žmogus yra ne XY ar XX tai galima visai už galvos susimti klausiant ar pvz.: kokio XXY atveju papildoma yra Y ar X? :)
Nors gali atrodyti, kad labiausiai dėl lyties turėtų diskutuoti medikai, bet jiems kaip tik tai yra mažiausiai klausimų keliantis dalykas. Ir net ne kokiems homofobams ar seksualinėms mažumoms tai aktualiausia. Tai aktualiausia sporte, nes dažniausiai moterys ir vyrai varžosi atskirose grupėse.

(2007 metais indė Santhi Soundarajan laimėjo pakankamai didelėse sporto varžybose, kad būtų pradėta vertinti kaip pasaulinio lygio sportininkų konkurentė. Nesvarbu kokius besišypsančius veidus matytumėte žiniasklaidoje ir kaip sportininkai aiškintų "už viską dėkoju savo močiutei, kuri man kepa skaniausus blynus", sporto pasaulis yra žiaurus ir negailestingas. Sportininkei, nors gimė moterimi ir gyveno kaip moteris teko varifikuoti savo lytį - tai yra įrodyti, kad tikrai yra moteris. Ir BAC išlindo - genetiškai ji yra XY. Visi jos laimėjimai buvo atimti, ji patyrė labai didelį spaudimą iš gyvenamosios aplinkos ir bandė nusižudyti. Atrodytų kas čia tokio - bet moteris negali Indijoje ne tai, kad dirbti pagal specialybę, bet net įsidarbinti ne pagal ją, nes reikia nurodyti lytį - ten, kur nurodo, kad yra moteris prikaišoma, kad yra XY, ten kur kad vyras, sako, kad gi turi vaginą ir t.t. Šiuo metu žurnalistai iškasė, kad ji rankomis lipdo plytas giminačio išrūpintame darbe už visiškus centus. Lipdo tiesiogine to žodžio prasme kruvinomis rankomis. )

Bet čia noriu pakalbėti apie vyrus tik biologine prasme, kaip kad iki šiol kalbėjau apie moteris visame įraše. Vyrai neturi nei makšties, nei gimtos, nei kiaušintakių, nei kiaušidžių ir t.t. Tačiau, nėra taip, kad vyrai ir moterys yra kažkas labai skirtingo - visi mes pradedame vystymosi kelionę iš to paties taško (yra taip sutarta, kad jame visi embrionai yra moteriškos lyties. Taip yra dėl to, jog užsimiegojus ar esant defektyviam Y chromosomoje esančiam vienam genui, arba net jam esant, bet neesant ar esant irgi defektyviams genams, kurie turėtų reaguoti į tą Y'ą gemalas negauna nurodymų sukti kiton vystymosi kryptin - tai yra tapti berniuku).
Taigi tiek vyrai tiek moterys turi lytinius organus kilusius iš tų pačių struktūrų - pavyzdžiui sėklidės ir kiaušidės iš tų pačių pirminių lytinių liaukų, lytinio gumburėlio kraštai vyrams suauga ir sudaro kapšelio odinį maišelį, moterų lieka kaip didžiosios lytinės lūpos ir prisipildo riebalinio audinio ir t.t. neišimtis ir gimda. Tik vyrų ji yra visiškai visiškai rudimentinė - mažulytė kišenėlė atsišakojanti nuo prostatinės šlaplės dalies ar tai kartais tik maža ląstelių sąlelė prostatoje, apie kurią dauguma vyrų niekada nesužino, nes ji yra visiškai nereikšminga. Laaaaabai retai joje gali kilti gimdos vėžys, bet čia jau kazuistika.
Vyras negali sirgti endometrioze, nes nors turi gimdos rudimentą, neturi hormoninės sistemos, kuri sakytų jai "o davai tegul endometriumas suveša". Tačiau kai kurie medikamentai naudojami prostatos vėžio gydyme imituoja šitą sistemą ir dėl to prieš juos skiriant vyrai įspėjami dėl galimos endometriozės, nes ji galima teoriškai, o nuo 1980 metų Pasaulyje net yra užfiksuoti keli atvejai...

Tai tiek va norėjau parašyti šiandien :)

* Čia eina kalba apie gyvūnus, įskaitant ir žmones, kurie naudojasi strategija susilaukti mažai palikuonių - jų lytinės ląstelės ir embrionai/vaisiai praeina atranką dar negimę. Laimi stirpriausias spermatozoidas. Ovuliuoja stipriausias kiaušinėlis. Išgyvena ir toliau vystosi tik stipriausios zigotos ir t.t.

** Dažnai žmonėms atrodo, kad vienas iš šių tyrimų yra geresnis už kitą ir jie supyksta, kai gydytojas skiria tik vieną - pvz.: kompiuterinę tomografiją (ypač, jeigu žino, kad ji pigesnė). Abu tyrimai yra geri - kompiuterinė tomografija geriau tinka apžiūrėti kietoms, kaulinėms struktūroms, magnetinis reznonansas - minkštoms, nekaulinėms. Taigi, viskas priklauso nuo to, ko ieškoma. Deja, bet pvz. smegenys yra minkšta struktūra pasislėpusi kaulinėje dėžutėje - tiriant jos ligas ar renkamasis pirmas ar antras tyrimas labai priklauso nuo to, kas būtent įtariama ir neretai atliekami abu tyrimai. Kompiuterinė tomografija turi dar minusą, jog jos metu žmogus gauna jonizuojančios spinduliuotės (radiacijos).. Magnetas - jokios spinduliuotės nėra, bet yra siaubingas triukšmas ir ilgas gulėjimo laikas aparate. Jeigu galima dažnai prieš abu tyrimus padaroma ir paprasta rentgeno nuotrauka - šiuolaikiniai aparatų dėka ją besidarantis žmogus gauna palyginti labai ne daug radiacijos, ji yra greita, pigi, o informacijos ji suteikia tikrai daug. 

*** Tai puikiai mažina streso metu išsiskiriančių hormonų kiekį organizme. Tad būtinai raskite kažkokią aplinką, ar realią, ar virtualią, ar susikurkite tokią mintyse fantazuodami - bet ką, kur jaustumėtės laimėtoju.

Apie hemorojų

Nors planavau rašyti apie pleiskanas, bet kažkaip po vienos nesenos savo facebook'o žinutės sumąsčiau parašyti apie hemorojų (apie pleiskanas parašysiu sekančiame medicininiame įraše).

Iš karto noriu pasakyti, jog nesu gydytoja (dar tik studentė :) ) , o tuo labiau proktologė (tai gydytojas gydantis tiesiąją žarną ir išangę), todėl toliau esanti informacija negali būti laikoma gydytoja konsultacija, jos pakaitalu, gydytojo nuomone ir panašiai. Visą tai turėtumėte vertinti atsargiai, pasiremdami savo galva ir lygindami su tuo, ką jau žinote (kaip ir bet kokią kitą informaciją rastą internete). Visuomet pirmiausiai klausykite savo gydytojo nurodymų ir patarimų.

Bet tikiuosi tai vis tiek bus nors truputį įdomu ir naudinga tiems, kurie šia liga serga, sirgo, turi sergantį draugą ar giminaitį. Ar tiesiog yra smalsūs.

Taigi, kas yra hemorojus?

Hemorojus - tai išangės (ir/ar tiesiosios žarnos) kaverninių kūnų išsiplėtimas ir nuslinkimas žemyn.

Kas tie kaverniniai kūnai ir kam jų reikia?

Kaverniniai kūnai yra tiesiosios žarnos pabaigoje - iš esmės tai po žarnos gleivine esantys veniniai rezginiai. Visi įsivaizduoja veną kaip vamzdelį, kuriuo teka kraujas, dabar įsivaizduokite tarsi į kamuoliuką susuktą vamzdelių tinkliuką - tai ir yra veninis "rezginys" :)

Veninių rezginių ir kitokių veninių struktūrų žmogaus kūne yra daug kur - jie yra skirti tam, kad esant reikalui kraujas galėtų greitai ir lengvai nutekėti, tais atvejais, kai staiga kraujo "padavimas" sustiprėja ir tais, kai apsunkėja jo nutekėjimas - pavyzdžiui kas nors spaudžia toliau esančią veną. O itin specializuoti venų dariniai atlieka ir kitas svarbias funkcijas: pavyzdžiui galvoje esanti veninių ančių sistema neleidžia taip lengvai kraujo pertekliui traiškyti smegenų (jie turi kietas sieneles), penyje esantis kaverninis kūnas leidžia vykti erekcijai (ten net ne rezginys, o tarsi "kempinė", sugerianti kraują :) ), na o tiesiosios žarnos gale esantys atlieka dar vieną labai naudingą dalyką - drauge su išoriniu ir vidiniu išangės raukais (sfinkteriais) palaiko užtvarą nuo išorės ir apsaugo nuo nevalingo išmatų pasišalinimo, kas itin aktualu mums, kaip stačiai vaikštantiems padarams.

Dažniausiai kaverniniai kūnai išangėje būna 3. Bet gali būti ir daugiau, gali būti ir mažiau. Gali būti keli dideli ir vienas ar keli mažiukai. Gamta nėra to itin griežtai "reglamentavus". 

Kai pajuntame norą tuštintis, arterinio kraujo pritekėjimas į šiuos kūnus suletėja ir/ar visai nutrūksta, juose esantis kraujas išteka lauk ir jie "subliūkšta" ir išmatų masė gali praslinkti.

(iliustracija iš čia)

Hmm.. gerai, atrodo supratau. Kažką. Tai kodėl jie turi didėti ir kodėl turi slinkti žemyn?

Hemorojinius mazgus neigiamai gali veikti dvi grupės priežasčių: tos, kurios neigiamai veikia visas kūno venas ir jų darinius, ir tos, kurios lokalizuojasi išskirtinai išangės srityje. 

Visas kūno venas, kaip ir kitas organizmo struktūras ir audinius veikia tokie dalykai kaip rūkymas ir prasta mityba, miego trūkumas, stresas ir t.t. Ką visi gerai žino, bet dažnai arba mano, kad tai yra išsigalvojimas, arba jog šių dalykų duodama "nauda" nusveria žalą. Ypač skaudu matyti, kai koks nors keturiasdešimtmetis skundžiasi erekcijos nusilpimu, rytiniais galvos skausmais, hemorojumi ir dar daugybe kitų skundų, ir mano, jog dėl jų yra kaltas "amžius", o metęs rūkyti ir po kelerių metų pasveikęs nuo visų šių ligų, vos ne verkia, kad jei nebūtų pradėjęs rūkyti dvidešimties, tai gražiausiais savo gyvenimo metais būtų galėjęs tikrai labiau mėgautis tikrais, o ne tariamais ar pakaitiniais gyvenimo malonumais.

Kalbėti apie hemorojų kaip amžiaus sukeltą ligą galima tik nuo 60-70 metų, kai natūralus organizmo jungiamojo audinio tamprumas yra tikrai kliniškai reikšmingai sumažėjęs. Jei žmogus turi gretutinių ligų - nuo 50, na, o nuo 30-40 m - štai čia ir pakliūna jau minėti rūkaliai, vakarėlių liūtai ir panš. Žinoma, galima rasti ir dvidešimtmečių sergančių hemorojumi ar net jaunesnių, bet jų yra nepalyginti mažiau.

Dažnai kaip hemorojaus priežastimi yra pateikiamas ilgas sėdėjimas ar sėdimas darbas. Deja, bet pats sėdėjimas ant kėdės hemorojiniams mazgams niekaip nekenkia ir jo bijoti nereikėtų. Toks įspūdis, apie sėdėjimo kenksmingumą kyla dėl to, jog daug sėdintys žmonės dažnai mažai juda, o tai silpnina viso organizmo širdies ir kraujagyslių sistemą. Arba jie jau turi hemorojų, o sėdint padidėja hemorojaus komplikacijų rizika - arba, jie jau turi net ir komplikuotą hemorojų, todėl jiems skauda sėdėti ir kiti, matytdami kaip toks žmogus vengia prisėsti, ar nešiojasi pagalvėję, padaro išvadą.
Sėdėjimas sustingusia poza, kenkia lygiai tiek pat, kiek stovėjimas sustingusia poza, gulėjimas ir panašiai, nes trikdo viso kūno veninio kraujo ir limfos apykaitą. Tad, net jei dirbate sėdimą darbą kokiam ofise, bet vis malatės tiek po ofisą, tiek kėdėje, tikrai didelės žalos savo venoms nedarote.

Kitas, tikrai pavojingas sėdėjimas - tai ilgas sėdėjimas tualete. Prisiminkite kaip sėdime ant unitazo sėdynės - mūsų svoris nuo viso užpakalio ploto perkeliamas tik ant sėdynės "žiedo", ir dėl to ten esantys audiniai daug labiau susispaudžia, o tuo pačiu ir juose esančios venos. Taip ilgai sėdint ilgainiui veniniai magai vėl prisipildo krauj, jei ilgai sėdima prieš tuštinimąsi - veninius mazgus tempia lauk slenkanti išmatų masė, jei ilgai sėdima po, veniniai mazgai persipildo kraujo iš vidaus ir tamposi jų sienelė - jie didėją. Taigi - jokių ipad'ų ir knygų pas nykštukus būti neturėtų :) Beje, toks sėdėjimas taip pat kenkia ir vyriškajai potencijai.

Dažniausiai hemorojaus priežastimi būna elementariausias vidurių užkietėjimas - juo sergantys žmonės ne tik praleidžia daugiau laiko ant unitazo sėdynės, bet ir tuštinasi kietomis išmatomis, kurios gali fiziškai traumuoti žarnos gleivinę, įskaitant ir mazgus, bei pačios stipriau stumia juos lauk. Moterims hemorojus dažnai pasireiškia nėštumo metu, nes be vidurių užkietėjimo, kuris irgi dažnai vargina moteris šiuo laikotarpiu, augantis vaisius sutrikdo veninio kraujo nutekėjimą. Kai kurios moterys skundžiasi dviem hemorojaus "epizodais" nėštumo metu - antrasis būna vėlyvais mėnesiais, kai vaisius jau didelis, bet niekaip negali paaiškinti pirmojo, būnančio praėjus vos kelioms savaitėms ar mėnesiaims nuo nėštumo pradžios - šis hemorojus kyla dėl nėštumo pradžioje padidėjusios estrogeno koncentracijos - šis moteriškas hormonas plečia visas venas ir veninius rezginius (fiziologinė šio plėtimo paskirtis dar nėra aiškiai žinoma). Tas pats ir alutį gertį mėgstantiems vyrams - nuo alaus didėja estrogenų, o ir pilvas auga :) ..

Neretai internete randu žmonių pasisakymų/nuomonės, kad hemorojų sukelia analiniai lytiniai santykiai, nors tokią nuomonę dažniausiai išsako žmonės, kurie nei patys yra juos bandę, nei kažką daugiau girdėję, o vien  matę porno filmuose (o dažniausiai kaip tai vyksta, grindžia tik savo vaizduote).

Per savo studijų laiką iš 3 gydytojų, gydančių tiesiąją žarną girdėjau jog tai (o taip pat ir su kitomis tiesiosios žarnos ligomis) neturi nieko bendo (vienas net labai juokėsi, kai paklausiau ir pats klausė iš kur tokią "durną mintį paroviau", ir tik iš 1, jog jo nuomone turi, bet visi jo pateikti pavyzdžiai-ligos istorijos buvo susijusios su smurtiniais aktais.

Ir nors tikrai nesiginčyčiau su tuo, jog nesaugių analinių lytinių santykių metu grėsmė užsikrėsti lytiniu keliu plintančiomis ligomis yra didesnė, bet visgi - juk net makšties plyšimai, iškritimai, pūliniai ir panašiai, dėl santykių su grubiais ir nepatikais partneriais nėra retenybė.

Man pačiai iš pradžių buvo gana sunku tą įsisamoninti, bet tada pagalvojau apie tai, kad žmogaus su užkietėjusiais viduriais tiesioji žarna visą laiką yra gana panašiame "būvyje", kaip analinio lytinio akto metu :)  Taigi, tikriausiai analiniai lytiniai santykiai tikrai didina riziką, bet palyginti su tuom, kaip tą riziką didina nuolatiniai tuštinimosi sutrikimai, rūkymas, knygų skaitymas ant unitazo ir panašiai, tai tampa pikto katino lyginimas su piktu tigru.
Visgi, jei kas šitą blogo įrašą skaitote ieškodami atsakymo tik į šį klausimą - jei jums kyla nors menkutis klausimas, kad tai gali jums ar jūsų partneriui pakenkti - nedarykite to (to sėkmingai nedaro 30-40% visų homoseksualių vyrų porų ir neatrodo, kad dėl to labai liūdėtų :) ), nes jausti kaltę už mylimo žmogaus sužalojimą tikriausiai yra 100 kartų baisiau, nei pačiam patirti tą sužalojimą. Na, o matyti kaip kitas jaučia kaltę, irgi ne pyragai...

Bet grįžtame prie temos.

Na. Ir kas iš to, jei jie dideli ir išlindę?

Iš esmės dažniausiai nieko. 

Galima būtų pasakyti, kad kiekvienas žmogus vaikšto su 0 laipsnio hemorojumi (nes tokius mazgus turi :) ) ir vargu ar rastum tokį, kuriam nors kartą gyvenime nebūtų buvęs I°  hemorojus - mazgai padidėja ir juos "užkliudo" slenkančios išmatos, tuomet jos nudreskia gleivinės gabalėlį ir ant išmatų pasirodo raudonas kraujo lašelis (arba toks matomas nusivalius išangę ant popieriaus). Daugumos žmonių hemoroidiniai mazgai yra visiškai neskausmingi ir taip nutikus žmogus nejaučia jokio diskomforto, skausmo ar ko nors panašaus. Išsigąsta, o kitą dieną jau pamiršta.

II° hemorojus laikomas tada, kai šie mazgai išlenda lauk tuštinantis, bet vėliau savaime sulenda patys atgal. Vėlgi, kadangi tai nėra skausmingas procesas, žmogus tą pastebi nebent jei staigiai po tuštinimosi valosi užpakalį arba jei jį stebi kitas žmogus. Na, būna ir taip. Iš esmės pusė žmonių virš 50 metų turi tokį hemorojų.

III° yra tuomet, kai mazgai išlenda lauk, bet juos galima sukišti atgal ranka.

O IV - kai jau net nebėra kaip sukišti - jie būna išlindę taip visą laiką. Atrodo maždaug taip.

Kaip jau minėjau, hemorojus pats nėra skausmingas. Daug žmonių vaikšto jį turėdami ir net nenutuokia. Kai kurie turi III-IV laipsnį ir, kadangi nei skauda, nei niežti, nei gyventi trukdo, tai net negalvoja eiti pas gydytojus. Kartais jį lydi keistas "nejaukumo", nenusakomo skausmo, "blogos nuojautos" ir panašūs pojūčiai.  Jie kyla ne todėl, kad būtų dirginami skausmo receptoriai, bet todėl, kad dėl persiduodančio tempimo netiesiogiai dirginamas žarną gaubiantis nervinis rezginys.

Tačiau visuomenėje vyrauja nuomonė, kad jei skauda ar raižo išangę, tai jau yra hemorojus.

Taip yra todėl, kad hemorojiniai mazgai yra ganėtiniai "švelni" struktūra ir jei valgote pistacijas su lukštais, tai tie lukštai lįsdami lauk gali lengvai juos įplėšti. Žinoma, dažniausiai užtenka mažiau skaidulų turinčio maisto (tuomet išmatos būna kietesnės), vidurių užkietėjimo ir panašiai, kad susižeistumėte hemorojinius mazgus ir sukeltumėte jų uždegimą (tuomet skauda) ar pačiame išangės gale esančia anodermą - tai keli centimetrai odos nuo išangės (į "vidinę" pusę), kuri yra skausminga. 

Šiais atvejais be skausmo iškyla ir kitokių nepatogumų - uždegimas gali plisti, kaip komplikacija formuotis pūliai, o kandangi užpakaliukas pas žmogų yra gana minkštas ir pilnas riebalinio audinio, kurį mikrobai itin mėgsta, tai gali susiformuoti ir gyvybei pavojingas pūlinys, ypač jei jis pratrūksta į pilvo ertmę (dažniausiai tokie pūliniai pratrūksta į tą pačią tiesiąją žarną (tuomet išmatose atsiranda pūlių), laukan (tada šalia išangės atsiranda pūliuojanti žaizda) arba į makštį (tuomet iš makšties ima tekėti pūliai)). Šie pūliniai turi bjaurią savybę - nesvarbu ar jie kyla iš hemoroidinių mazgų, žarnos gleivinės liaukučių ar kitų struktūrų, jie gyja lėtai, skausmingai, dažnai reikia chirurginės intervencijos.

Kita komplikacija yra hemoroidinių kūnų trombozė - dėl suspaudimo juose susilaiko kraujas, o jei dar toks kūnelis kiek patraiškomos, tai tam kraujui "susišviečia", kad jis yra išorėje ir jis elementariausiai sukreša. Tuomet, dažniausiai vienas hemoroidinis mazgas staiga ima skaudėti, iš pradžių pamėlsta, vėliau pajuoduoja. Šičia pavojus slypi tame, jog tokie krešuliai gali lengvai iš ten atsikabinti ir būti nunešti į plaučius, kur sukelti plaučių infarktą, o jei skilveliuose turite pertvaros defektą ar neužsidariusią ovaliąją angą (kai kurių mokslininkų duomenimis tokią mažulytę, šiaip įtakos širdies darbui nedarančią turi ~40% žmonių), tai krešulys gali nukeliauti praktiškai bet kur - net sukelti infarktą ar insultą.

Čia svarbu paminėti, jog nereikia turėti hemorojaus, kad kiltų dvi pastarosios komplikacijos. Užtenka ir pačių hemorojinių mazgų - kartais netikėtas tokio mazgo uždegimas žmogui būna skausmingesnis ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai. Tiesiog hemorojaus turėjimas galimybę susirgti šioms dviem komplikacijom taip padidina, kad tikriausiai būtent dėl to liaudyje jos imamos tapatinti su pačiu hemorojumi.

O siaube! Noriu juos išsipjauti!

Kaip jau minėjau patys hemoroidiniai mazgai yra neskausmingi, todėl pjautis juos vien "iš idėjos" yra nelabai protinga vien dėl to, jog nėra tokios operacijos kuri būtų 100% saugi ir be galimų komplikacijų.

Hemoroidiniai mazgai šalinami tik tais atvejais kai yra III-IV laipsnio hemorojus ir kai jis žmogaus gyvenimui trukdo, arba kai labai dažnai kartojasi komplikacijos ir tiesiog būtų saugiau juos išpjauti, nei palikti. Taip pat tuomet, kai organizmas pripranta prie vaistų ir šie nebepadeda.

I-II laipsnio hemorojus gydomas pirmiausiai daug skaidulų turinčia dieta - minkštesnės ir didesnės masės išmatos mažiau traumuoja žarnų gleivinę, o taip pat labiau skatina jos motoriką, dėl to žarnos labiau juda, "treniruojasi" ir geriau apsirūpina krauju, dėl to geriau ir lengviau gyja, net jei ir suvalgote kokį pistacijos lukštą :)

Antra - skatinama gerti daugiau vandens. Vandens perteklius tiesiogiai išmatų neskystina, bet jo trūkumas jas kietina (organizmas bando pasisaugoti nuo vandens netekimo visais jam įmanomais būdais), o antra , tai užtikrina pakankamą gleivių gamybą žarnose - daugiau gleivių, geresnis išmatų masės slydimas.
Trečia - paprasčiausi pasivaikščiojimai yra tiesiog gėris sergant hemorojumi, ypač žemo laipsnio. Nereikia lieti prakaito sporto salėje ar ant treniruoklių, užtenka tiesiog 20-30 min per dieną neskubant paslampinėti ir pasidžiaugti aplinka.
Ketvirta - tai įvairūs tarpvietės raumenų stiprinimo pratimai - pvz.: sąmoningai keliolika kartų sutraukti išangės raumenis, po to vėl atpalaiduoti ir panašiai. Dauguma vyrų juos gerai žino, kaip būdą pagerinti lytinę funkciją, o moterys, kaip būdą sumažinti artėjančio gimdymo skausmus ar įvairių plyšimų ir iškritimų riziką, bet šie pratimai yra visiškai nekenksmingi ir net jei nesiruošiate artimiausiais metais gimdyti ar nesiskudžiate erekcijos sutrikimais - jie stiprina visus tarpvietės raumenis ir gerina jų kraujotaką.
Penkta - teisinga tuštinimosi padėtis (ne susigūžus ir panašiai), ir vengimas sėdėti ant unitazo, kai tai nebūtina :)

Esant hemorojaus komplikacijoms dažniausias gydymas yra vietinis ir medikamentinis - tai įvairūs nuskausminamieji, priešuždegiminiai, riebalinės klizmutės, gulėjimas šiltoje vonioje, ir panašūs dalykai, kurie švelnina simptomus tol, kol organizmas pats išgyja. Kadangi labai dažnai skauda ne tiek, kiek dėl pačio uždegimo, bet dėl baimės ir psichologinio diskomformto - labai efektyvūs visokie placebo preparatai - jie nuramina "nervus", o ramus žmogus visada gyja greičiau ir lengviau. Visuomet reiktų atsargiai vertinti liaudiškus metodus - nors dauguma jų yra tas pats placebo, bet kiti tikrai veikia, o kas bjauriausia, kad prie to veikimo organizmas dažniau prisitaiko daug dažniau nei prie medikamentų iš vaistinės :( ...

Hemorojus turi savybę progresuoti - tai yra, jei turi I laipsnio hemorojų, didelė tikimybė kad turėsi ir antro. Tik nežinia ar po metų ar po penkiasdešimties. Antra, pamenate, pradžioje minėjau mažus hemorojinius rezginiukus? Tai va, pašalinus didelius, organizmas išaugina į didelius tuos mažiukus ir žmogus gali VĖL sirgti hemorojumi.

Nuėjau. Apžiūrėjo. Pasakė, kad hemorojus. Priskyrė visokių tepalų, ir dar liepė pasidaryti kažkokius tyrimus. Nenoriu. Ar būtina? Gi jau žino, kad man hemorojus!

Dauguma gydytojų apžiūrėdami ligonį, visuomet įtaria labiausiai tikėtiną ligą, bet niekada neatmeta pavojingiausios. Šiuo atveju - tai kolorektalinio vėžio.

Taigi tam tyrimai ir yra reikalingi, kad:

a) nustatyti ar diagnozė tikrai yra tesinga, nes simptomai gali būti panašūs į kitų ligų;

b) nustatyti ar jūs nesergate ir tuo ir tuo vienu metu - simptomai gali "persidengti";

c) nustatyti ar jūs nerergate ir tuo ir tuo, kai vėžys yra labai ankstyvoje stadijoje ir iš viso dar jokių simptomų  jums dar nesukelia. Gi jau atėjote iki kabineto, kodėl gi jūsų neištyrus dėl tokios baisios ir ganėtinai dažnos ligos (šis vėžys yra 2-3 vietoje pagal paplitimą iš visų vėžių).

Gerai, aš sergu hemorojumi. Man jau nusibodo kankintis su tom žvakutėm. Kaip vyksta operacija?

Hemorojaus operacijos yra greitos ir dažniausiai neskausmingos. Dažniausiai kitą dieną žmogus jau jaučiasi puikiai ir nori grįžti darban ar prie įprastinės veiklos, bet visgi dauguma gydytojų rekomenduoja 2-3 dienas pailsėti, kad kiek apgytų žaizdelės ir žmogus atsigautų nuo emocinio-psichologinio streso ir diskomforto.

Operuojama dažniausiai labai paprastai - išorėje ar viduje esantys mazgai gali būti tiesiog išpjauti skalpeliu ir likusios žaizdos paliktos užgyti ( dažnai net nesiuvama, kai mazgai nėra labai dideli), jie gali būti sunaikinti lazeriu, skystu azotu ar kitokiais "nuodais". Dar prieš 2000 m. žmonės jau mokėjo tokius mazgus šalinti perrišdami vilnoniu siūlu ir kas kiek laiko vis labiau sutraukdami siūlą "numarinti" mazgą, kad jis pats sudžiūtų ir nukristų - šis metodas, kaip labai pigus, greitas ir neskausmignas, taikomas ir šiandien, naudojant spec. gumytes uždedančius prietaisus ir panašius įrankius.

Kadangi mazgai tįsdami žemyn tempia ir pačią žarnos gleivinę, tai labai geras mazgų šalinimo būdas yra su spec. aparatu, kurį įkišus į žarną gali būti išpjauta virš mazgų esanti gleivinės juosta, ir susidaręs defektas užsiūtas (taip pasikelia mazgai ir grįžta vidun), arba net išpjauta su visais padidėjusias ir galimai didėti galinčiais mazgais ar "ataugti" galinčiomis užuomazgomis. Šie du būdai brangesni, bet žymiai rečiau ar iš vis nebebūna hemorojaus recidyvų.

Taigi, pasirinkimo yra į valias. Taip pat, kadangi yra daugybė-galybė operacijos būdų, tai reiškia, kad nė vienas nėra 100% veiksmingas ir pats geriausias.

Iš visų, kurie kreipiasi į gydytojus dėl hemorojaus tik apie dešimtadaliui gydytojai siūlo operuotis, nes, kaip suprantate, kiekviena operacija turi savo riziką ir ją siūlo tik tada, kai mato, jog hemorojaus komplikacijų rizika yra didesnė, nei operacijos. Bet, kiekvienas pacientas turi teisę nuspręsti ar tas hemorojus jam tikrai trukto taip, kaip teigia gydytojas ir nuspręsti operacijos atsisakyti, arba manyti, kad visgi sukeliamas diskomfortas yra nepalyginamai didesnis su rizika ir operacijos reikalauti (tik šiuo atveju reikia gydytojui argumentuoti, kodėl būtent manote, jog operacijos reikia, o ne todėl, kad kaimynas Petras pasidarė ir gavo 2 laisvadienius ar jums kažkas sakė, kad jums to reikia).

Ligos, kurias žmonės dažnai maišo su hemorojumi:

1) Tiesiosios žarnos iškritimas - jo metu atrodo, kad žarnos galas yra išlindęs laukan (taip ir yra). Tai - rimtesnė liga nei hemorojus, ir reikalauja kiek rimtesnių operacijų (jų metu tenka "pakelti" ne vien žarnos gleivinę, bet pačią žarną, ją trumpinant ar prisiūnant pilve prie mažojo dubens struktūrų (dažniausiai prie kryžkaulio vidinės pusės). 

Per tokią žarną žymiai lengviau "gauti" infekciją, trombozę ir kitas komplikacijas.

2) Tiesiosios žarnos įplėšos - tai gleivinės įtrūkimai, kurie dažnai būna labai skausmingi. Dažniausiai atsiranda lyg iš giedro dangaus, bet taip pat ir dingsta. Gali supūliuoti, netgi formuotis proktitas ar net anorektalinės fistulės - tada reikia medikų pagalbos.

3) Papilomos ar kandilomos - jos gali augti "ten", kaip ir bet kur kitur organizme. Jas yra verta išsitirti, nes gali būti, kad jos turi tikimybę suvežėti, arba, jog tai gali būti II sifilio stadijos pasireiškimas.

4) Gėrybiniai ir piktybiniai augliai.
5) Krono liga - jos metu gana dažnai skauda išangę, iš jos pakraujuoja. Apie šią ligą ypač reikia pagalvoti, jei tariamas hemorojaus pacientas yra jauno amžiaus - tai ne tik galimai labiau tikėtina liga, nei homorojus, bet ir pavojinga mažajam žmogui dėl to, kad gali sukelti virškinimo sutrikimus ir sulėtinti fizinį ir protinį vystymąsi :(

Tikriausiai sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti, kaip ir rašyti apie patį hemorojų.

Pabaigai - visuomet geriau nueiti pas gydytoją ir išsitirti, jei kyla bet kokių įtarimų, jog kažkas negerai su išange ar su virškinamuoju traktu (ar bendrai su bet kuria kita organizmo dalimi) - pati esu skaičiusi tikrų ligos istorijų iš Lietuvos, kai storosios žarnos vėžys buvo įtartas (vėliau diagnozuotas ir sėkimingai išgydytas labai ankstyvose stadijose) dėl vienintelio simptomo - pvz.: išnykusio pasitenkinimo jausmo po tuštinimosi, padažnėjusio tuštinimosi (konkrečiam atvejį, tai buvo pasidaręs kas 2 dieną, nors žmogus prieš tai teigia >40m. tuštinęsis kasdien, nesvarbu kas), ar kelių kraujo lašelių išmatose.

PS - apsikirpau. Sekantis įrašas bus įvadinė blevyzga piešimo pamokėlėms :)