Baziniai poreikiai

Šiomis dienomis studijuoju tokio Jeffrey Young sukurtą schemų terapiją. Idėja labai paprasta - dauguma žmonių vaikystėje ir paauglystėje turi gana vienodus poreikius. Jeigu tie poreikiai nepatenkinami (arba nuolat po truputį arba vieną kartą, bet labai labai smarkiai), kai kuriems asmenims susiformuoja schema - keistas paaiškinimas kodėl taip buvo. Tuomet žmogus reaguoja į realybę pagal tą schemą, ne tik galvoja, kad taip ir yra, taip turi būti, kitaip negali būti, bet kad taip yra ir visiems kitiems. Pvz.: pasiaukojimo schema, dėl kurios žmogus jaučiasi PRIVALĄS aukotis kitiems, o jeigu nesiaukoja, tai jaučia kaltę ar/ir gėdą. Schemos neturintis žmogus aukojasi ar nesiaukoja ne todėl, kad per tai jaučia ar nejaučia kaltės ir gėdos, tą lemia visai kitokie motyvai. Tų schemų bendrai yra labai daug, o joms žmonės arba pasiduoda, arba jų vengia (pvz.: su pasiaukojimo schema žmogus specialiai vengtų bet kokios situacijos, kur jis galėtų kažkam pasiaukoti ar kažką paaukoti, ramina save "bet ką aš galiu padaryti???" ir tuomet kaltė sumažėja, nebent kas nors pastebi (visaip gali reaguoti, bet dažniausiai suintensyvėja vengimas), arba hiperkompensuoti, kai specialiai mąstoma, elgiamasi ir jaučiamasi schemai). 

Tai va, tie baziniai emociniai poreikiai, maždaug kaip duona ir vanduo maisto pasaulyje.

1) Saugus prisirišimas. Kad prie mamytės galima kabintis ir ji tavęs nepaliks, kad neatiduos kam nors, nedings nežinia kur. Idėja gąsdinti vaikus, kad jeigu kažko nedarys, tai nusineš ragana ar nebegyvens su tavim, kad paliks yra laaaabai šūdina. O jeigu suveikia ant vaiko, tai galite daryti išvadas, kad vaikas jau jumis nepasitiki, jau yra patyręs, kad jūs jo nei nuo raganų ginate, ar kad iš tiesų kažkokia tai dalimi yra jums nereikalingas, o tik toleruotinas.

2) Stabilumas/nuspėjamumas. Turbūt nereikia aiškinti kas tai ir kodėl to nebuvimas ne kažką.

3) Meilė/dėmesys/ugdymas. Esmė ne tame ko mokote, o kad apskritai mokote ir manote, kad tie įgūdžiai yra svarbūs ir reikalingi. 

4) Priėmimas ir pagyrimas. Vaikai giriami už pastangas, ne už rezultatą. Jeigu giriate rezultatą, tai geriausiu atveju laistote narcizą vaiko viduje. Priėmimas reiškia, kad jeigu ant liežuvio sukasi koks nors "kodėl tu negali būti kaip...", ar "visi vaikai kaip vaikai, o tu...", ar "aš tavo metų..." ir panašiai, tai pasiūlymas - įsivaizduokite, kad už kiekvieną tokį pasakymą mainais gaunate gerą smūgį į kiaušinius. Nes tą patys ir darote. Spardote savo vaikui į emocijas. Tik čia jums turėtų smūgį duodi koks 2-3 kartus už jus didesnis dėdė ir visiškai iš lempos, jums nesuprantant už ką. Sėkmės nesitraumuojant.

5) Empatija. Niekas nežino kas yra empatija, bet visi žino, kad tokia yra. Sveikai empatiški tėvai yra kurie jaučia vaiką IR leidžia, kad jis jaustų juos. Paprasta iliustracija - vaikas tampo žiurkę už uodegos, tai tėvai prieina ir pradeda filosofuoti, o jeigu tu turėtum uodegą ir kažkas tave už jos taip va tampytų?

6) Pamokymas ir apsauga - čia ne moralizavimai, o patarimai. Jeigu vaikas bėgioja ratais ant asfalto ir jau matosi, kad nukris, tai nereikia rėkti, kad nukrisi ir užsimuši, o kad gali nukristi. Nes juk gali ir nenukristi. Kai nukrenta ir nusibrozdina kelius, tai ne koks nors "ar aš tau nesakiau", o daaug geresnis yra "kitą kartą būk atsargesnis", užklijuoti pleistriuką, papūsti ir vėl paleisti bėgioti. Žinoma, jei vaikas vaikšto ant bedugnės krašto, tai reikia paimti, o tai tikrai užsimuš, bet kur bedugnė, o kur tik betonas suvokti tėvams reikia. Jau ta baisi tėviško mąstymo atsakomybė :v

7) Jausmų ir poreikių patvirtinimas. Labai paprastas dalykas, bet kai kuriems kažkodėl siaubingai sudėtingas. Pavyzdys: vaikas klykia parduotuvėje, kad nori lego. Tai tėvai turi pasakyti "aš girdžiu ir suprantu, kad tu nori lego" ir tuomet jau priklauso nuo tėvų - vieni paaiškins kodėl nebus lego (tiksliau, kodėl jie jo neduos) ar kad ir jie nori lego (čia tiesiog kažkoks keistas suaugusiųjų triukas, kad jie moka neklykti). Visokie pasakymai "Nezysk" ir panašiai nėra gera mintis, o gėdinimai, aiškinimai, kad nesąmonė ko vaikas nori ar, kad iš viso nori, yra labai labai bloga mintis.

8) Autonomija. Vaikas irgi yra žmogus. Kaip netikėta, ar ne? :v Autonomijos nebuvimas vaikystėje yra viena labiausiai traumuojančių patirčių. Dažniausiai autonomija prasideda savo nuosavu kambariu (ar bent stalčiu) į kurį tėvai ar kiti šeimos nariai gali kištis tik su leidimu (ne tik be leidimo negali užeiti, bet ir jokių komentarų, kad "susitvarkyk", tai gali būti tik patarimai, idėjos) ir galų gale pereina į tokius dalykus, kaip nuosavi draugai ir romantiniai santykiai, apie kuriuos kitiems pasakoma tik tada, kai norima ir jei iš viso norima (vėlgi, be jokio kišimosi, nebent jo prašoma). Kuo autonomijos anksčiau mažiau, tuo vėliau jos drastiškiau plėšamiasi, iki tokių kraštutinumų kaip bėgimas iš namų ar "o vat specialiai dabar permiegosiu su puse mokyklos bernų". Aišku, kai tėvai augina paauglį taip, kad skaito jo žinutes ar emailus, tai jau labai creepy dalykas, ne tai, kad tiesiog poor parenting skills.

9) Spontaniškumas ir žaismingumas. Gera jausti, kad tavo tėvai kūrybingi. Ne tik gera, bet ir ramu. Šitas dalykas kažkaip išeina praktiškai visiems tėvams, nes mes visi visgi tiesiog dideli vaikai. Sunkiau sekasi obsesinėms ir kompulsyvioms asmenybėms. 

10) Realistiškos ribos bei savikontrolė. Čia svarbiausia suprasti, kad tai ne vaikas turi įrodinėti ir plėšytis tėvams, kad jo ribos būtų praplėstos, o tai tėvai įvertinti, kada tą reikia padaryti. Pvz.: jeigu auginate augalą namie, tai persodinate į didesnį vazoną ne tada, kai jau pastebite, kad jam trūksta žemių, o kai tik pamatote, jog tuoj tuoj truks. Tai užtikrina geriausią augalo sveikatą ir didžiausią, bei sparčiausią augimą. 

Tai va čia tokie buvo tie baziniai poreikiai, kurie būdingi daugumai, bet ne absoliučiai visiems. Jeigu taip nepasisekė, kad auginate būsimą filosofą ar diktatorių, tai jis jau kokių penkerių metų paaiškintų kur tokias teorijas susikišti, tik to nedaro dėl apskaičiuotų ir įvertintų priežasčių. Arba iš smalsumo, kas čia bus toliau.

Kaip ištraukti žaisliuką iš to keisto aparato su letena?

Daguma kelionių  prasideda nuo daiktų dėjimosi.

Susidariau sąrašą, ką turėčiau pasiimti su savimi į Klaipėdą.  Sąrašas labai neįdomus. Jis net man neįdomus.

Taip pat susiradau savo seną kelioninį lagaminą. Iki praeitos savaitės jame veisėsi pliušiniai žaisliukai ištraukti iš to siaubingo pinigus viliojančio aparato - įmeti litą ir gali, jei pasiseks ištraukti žaisliuką. O jei nepasiseka tai bent gauni mažytę neuromediatorių audrą smegenyse.

(Foto iš čia)
Mano pinigus pagrinde valgė va tokie. Stovi prekybcentriuose. Yra didesni, būna kino teatruose, Palangoje, šalia kitų atrakcionų. Tie dažniausiai kainuoja 2Lt už bandymą. Tų nesu bandžiusi. Už du litu geltonuose gali mėginti du kartus, o ten tik vieną. 

Didžioji dalis ištrauktų žaisliukų yra nukeliavusi vaikams, kurie žiopsojo, kaip aš bandau ištraukti kokį nors pliušį. Antraip aš maudyčiausi juose. 

Priklausomybės baisus daiktas.

Nė vieno karto joks vaikas ar jo tėvas nėra pats paprašęs, kad atiduočiau žaislą. Kas labai keista, nes gi, jeigu būtų gudrūs, tai galėtų apeliuoti, kad "nu argi suaugusiai tetai reikia pliušinio begemoto" ir gal išdegtų - gal aš būčiau iš tų žmonių, kurie galvoja, kad jeigu apie kažką nekalbama, tai to dalyko (šiuo atveju žaisliuko noro) ir nėra. Susinepatoginčiau ir atiduočiau.

O dabar reikia maivytis "Ai, bet gi neturiu aš jo kur dėti. Paimkite, prašau".

Jeigu žaisite taip pat smarkiai rekomenduoju niekada neduoti žaisliuko vaikui, kuris yra vienas, be tėvų, senelių ir panašiai. 

Tokiu atveju tai labai greitai galite užsirauti ant pedofilų gaudytojų (ir ne veltui, nes kaip to vaiko tėvai kažkur ar paprastas praeivis gali žinoti, kad Jūs ne toks?). Tada jau geriau nueinant neva dėtis į rankinuką/tašę ir pamesti arba "netyčia" palikti ant suoliuko. Dauguma vaikų tada pasiveja "teta, teta, pametėt", o tada galite ką nors pasakyti "ai, tai nu ir turėkis. Matyt man nelemtą jį turėti", o kai kurie vaikai tiesiog nusičiumpa ir pabėga. Tai akrenta awkard bendravimas.

Bet šiaip tai kažko iškišimas už dyką, ne tik žaislų, yra labai sunkus dalykas - nemokamų pietų nebūna, ir žmonės tą puikiai supranta. Tai bent jau apsimeskite, kad čia baisiai krūtas jaučiatės ir aukojatės tą žaislą atiduodamas. Tada žmonės galvos, kad atiduodate tam, kad geriau jaustumėtės (o jei pasiseks, kad esate "labai geros širdies"), o ne todėl, kad tiesiog esate azartiškas nevisprotis, mėtantis litus, kad ištrauktų sintetinio pluošto žirafą pūstom akim iš abejotino patikimumo lošimo automato, ir laimėjimas Jums sukelia tik dar vieną emociją/norą - reikia laimėti dar.

Blogiausiu atveju visada galima padėti ant aparato viršaus.

(realybėje dažniausiai dar už nugaros stovi pažįstami, kuriems prieš tai dar buvai apskelbęs, kad va paimsi tą ir tikrai tikrai ištrauksi).

O kai dėl šitų žaidimų automatų, tai keli patarimai kaip ištraukti juose ką nors:

1. Įvertinkite žaisliukus. Šitie daiktai būna užpildyti trim tipais žaisliukų: kurie išsitraukia visada, kurie išsitraukia tik tada, jei guli tinkamu kampu, kurie neišsitraukia niekada. Visada išsitraukia pigiai ir lengvai (svorio prasme) atrodantys žaisliukai, kurie turi daug ataugų (kojų, sparnų ir t.t.). Jie taip pat dažnai būna mažesni už likusius ir vienu letenos pagriebimu galima išsitraukti net kelis. Ne visada išsitraukia irgi pigūs, bet šiek tiek didesnis, bei aptakesni. Taip pat sunku yra ištraukti pailgos formos žaisliukus (papūgas, delfiniukus, krokodilus, penalus ir panašiai).
Niekada neišsitraukia brangiai ir sunkiai atrodantys žaisliukai - tiesiog letena neturi pakankamai jėgos jį pakelti, arba vos pakėlus jis nukrenta. Jie įdėti specialiai, nes dauguma žmonių būtent juos ir traukia (dažnai tai būna lėlės ar populiarių filmų personažų pliušiai). Jei žaisliukas atrodo galintis kainuoti daugiau nei 7Lt kioske, jo ištraukimo galimybės yra praktiškai niekinės.

Viršuje esančioje nuotraukoje pigūs pliušinukai specifiškai blizga.

2. Nors letena turi pakankamai jėgos, kad suimtų pigų ir lengvą žaisliuką, bet ji neturi jėgos jį iškelti iš po kitų žaisliukų. Visada traukite tik tuos ant kurių neguli kito žaisliuko kūno dalis. Kartais geriau pirmiau ištraukti norimą žaisliuką užgulusius šios medvilnės orgijos dalyvius.

3. Turėkite kantrybės - letenai nustumti turite 30s. Nustumkite ją kur norite, tuomet palaukite kol nustos siūbuoti, pažiūrėkite iš šonų ar ji tikrai kabo virš to žaisliuko, kurio norite ir ar jis pakankamai mažas, kad būtų jos apglėbtas ir tik tada spauskite raudoną mygtuką. Nepradėkite apskritai judinti letenos kol nenusprendėte kurį žaisliuką imsite. Bo viskas baigsis tuom, kad tiesiog kuriai skudurinei Onutei pakasysite galvą.

4. Kartais ištraukti žaisliuką neužtenka vieno žaidimo - pirmu dviem-trim gali tekti jį apsiversti "kojytėmis į viršų" :) Bet tai patogiai numestų žaisliukų galite rasti iš anksčiau apleistų žaidimų, kai žmonės žaidė ir jiems nusibodo. Kelis kartus stebėjau kaip prie mano namų esančioje parduotuvėje vieną tokį automatą pildė darbuotojas, tai jis net specialiai sudėjo žaisliukus, kad viršutiniai lengvai išsitrauktų.

5. Nepamirškite, kad aparato letena pasiekia ne visur - iš pradžių apžiūrėkite kur ji negalės pasiekti, nes trukdys dėžutė prie kurios yra prikabinta pati letena.

(labai liūdna schema ar modernus menas?)

Ir viskas.
Jeigu kas skaitote iš kursiokų, tai šitame daikte ištraukti žaisliukus dešimt kartų lengviau, nei surinkti visus tulžies pūslės akmenis per laiką tame simuliatoriuje, kur turėjom pajusti kas maždaug yra laparaskopinės operacijos.

Šiek tiek apie taurių dėjimą

Šiandien manęs net du žmonės užklausė apie taures (gal kažkur reklama yra ar ką) - kaip jos veikia?

Pirmiausia apie patį taurių dėjimą.

Taurės yra priskiriamos alternatyviajai medicinai, tai yra jų veikimas nėra įrodytas moksliškai. Nėra taip, kad niekas nėra bandęs to įrodyti, tiesiog nė vienas patikimas tyrimas nėra parodęs, kad nuo taurių būtų geriau. Bet nė vienas patikimas neparodė, kad su protu statant taures būtų blogiau :)

Teoriškai taurių veikimo mechanizmas yra labai paprastas - taurėje esantis oras prišildomas (šildant pačią taurę, į ją įmetant degantį vatas gumuliuką ir panašiai), tada taurė padedama ant minktštųjų audinių. Oras vėsta, traukiasi ir įtraukia dali audinių į taurę. Procedūros mėgėjai teigia, kad tai neskausminga, bet "teisingai" pastačius taures lieka žymės panašios į nubrozdinimus, kurios per kelias dienas daugeliui žmonių sugyja. Na, įsivaizduojate "zasosą"? :) Tai - va: čia daromi dideli zasosai ;)

Taurių statytojai aiškina, kad čia išeina kaip ir tokia mažytė organizmo skriauda, kuri jį truputį sukrečia ir priverčia susiimti - jis gydo taurių pažeistus audinius, tuo pačiu biologiškai aktyvios medžiagos skatina ir kitų kūno dalių gijimą. Sukelti pojūčiai padeda pacientui kreipti mažiau dėmesio į lėtines ligas ir t.t ir panašiai. Vienu žodžiu niekas nėra paaiškinęs kaip tai veikia, bet visi turi savo versijų.

Taurės buvo ir yra dedamos visame Pasaulyje. Dažnai statant taures  oda prieš tai dar yra subraižoma ar kitaip pažeidžiama, kad žmogus netektų, kartais ir visai nemažai, kraujo. Sovietų Sąjungoje buvo populiaresnis švelnusis taurių statymo būdas (tik su kraujosrūvomis), nes tiesiog daugumos žmonių sveikata neleido "gydytis" kraujo nuleidimu (anemija dėl prastos mitybos buvo taip plačiai paplitusi ir medicina prieš ją buvo tokia bejėgė (jokie vaistai ir jokie gydymo metodai nepamaitins žmogaus), kad net buvo imtasi visokių keistų žmonių raminimo būdų - pvz.: valgyti burokėlius, nes tų, skirtingai nei mėsos, kažkiek buvo)).

Yra ekstremalesnis taurių statymo būdas - siekiant įtraukti ne tik paviršinius, bet ir giliuosius audinius. Man tokį LT teko matyti tik "gydant" plaučių ligas, bet šis jau yra pavojingas, nes gali taip pažeisti audinius, kad trūksta plaučius dengiantys dangalai ar patys plaučiai - tai gali būti mirtina.

Šiaip medikai į taures nežiūri labai piktai, nes realiai nėra daug žmonių, kurie jomis gydytųsi. Dauguma žmonių jas tiesiog naudoja savo malonumui. Pvz prašo, kad jiems kas nors taures pastatytų ar patys jas stato, kaip tokį sado-mazo žaidimuką namuose. Jie patys jo tikriausiai taip nepavadintų, bet čia vertinkime tai ką jie daro iš savo "netaurininkų" varpinės ;).

Be interneto, taurių pagrinde galima nusipirkti alternatvios medcinos centruose, kai kuriose med. prekių parduotuvėse ir sex-shopuose. Šie nuo "taurininkų" nuvilioja pakankamai daug žmonių (kūniškus malonumus žmogus jaučia nuo nervų sistemos susidarymo iki jos funkcionavimo pabaigos. Tai nėra vien tik seksas - neretai malonumai persipina ir yra skirtingi skirtingiems žmonėms. Net tam pačiam žmogui vieni dalykai yra malonūs vienu gyvenimo periodu ir nemalonūs kitu. Vienam didžiausias malonumas yra orgazmas, kitam cigaretė, trečiam uždėtos taurės. Na, ir yra tokių, kurie nori visko iš kato...)

Jeigu svarstote ar taurės Jums galėtų padėti/patikti tai:

1) Pasiklauskite savo gydytojo ar Jums galima dėti taures. Esant tam tikroms ligoms ar vartojant vaistus taurės yra nepatartinos ar pavojingos. Pvz.: jeigu vartojate vaistą varfariną po taurių statymo galite mirtinai nukraujuoti. Jeigu kasdien geriate ginkmedžio arbatą (ji veikia kraujo krešumą dar neišaiškintu būdu) pastačius taures oda gali "nurasoti" krauju ir t.t. 

2) Raskite taurių statymo specialistą, kuris Jums statys taures ar apmokys kaip tą daryti. Nors taurės statomos nuo tada, kai buvo sugalvotas indelis (taurės gaminamos net iš bambuko stiebų), bet specialistas žinos ką daro, bei nepabėgs, jei nutiks kažkas blogo :)

Kadangi taurės, nesvarbu kur pastatytos, gali būti labai intymi žmogaus patirtis, bei gali būti skausminga/teoriškai turi gyvybei pavojingų komplikacijų tikimybę, dauguma specialistų atsisakys statyti taures vaikams. Jeigu mąstote apie taurių statymą vaikui, tai labai išsiklauskite jo, ar jis supranta kas čia bus ir įvertinkite riziką. Tai nėra gyvybei ar sveikatai išsaugoti būtina procedūra ir nors Jums gali atrodyti, kad gi čia tai faina, natūralu ir sveika ar dar bele kas, ko jis nesupranta, bet mažą žmogų tai gali traumuoti labai smarkiai - visgi tai bus daroma su jo kūnu. 

Ir pabaigai - jeigu taurės Jums padeda, tai ir gerai :) Svarbu, kad nepersistengtumėte ;) 

Pabaigai - makbriška nuotrauka iš senų laikų. Kažkada med. studentai turėjo madą nusifotografuoti apsikeitę vietomis su preparuojamais ir skrodžiamais lavonais:

Lietuvoje tai greičiausiai išmestų iš universiteto, jei koks studentas ką nors tokio padarytų xD

Tingiu eiti keistis pavardės

Šį semestrą studijose ir toliau liksiu -aitė.

Manau tiesiog paprašysiu diplomą duoti -ienei ir tiek, jei neaptingsiu ir nepamiršiu (nu ir aišku baigsiu studijas iš viso, mano arogancija dar tiek nesiekia, kad tą priimačiau kaip _granted_...) 

Šiandien ryte pabudusi kažkaip apie tai pagalvojau ir prisiminiau kaip pačiai teko tvarkyti stojančiųjų dokumentus. Man visuomet labai patikdavo, kai žmogaus dalis diplomų būdavo viena, o kiti kita pavarde. Bet čia grynai iš to, kad aš mėgstu tvarkyti visokius popierius... Ir, ne į temą, atsimenu kaip sunku būdavo su humanitarinių mokslų diplomais, kuriuose net nėra pažymių - tiesiog užrašas, kad žmogus išklausė kursus, sukūrė darbą, kurį vertinimo komisija įvertino, kaip tinkamą ir gavo popierių tam pažymėti. Lietuvoje gi humanitariniai mokslai irgi yra mokslai - vertinami pažymiais.

Su vyru pora buvome daugiau nei penkis metus, kol susituokėme*. Ne todėl, kad tiek laiko nežinojome tuoktis ar ne, bet tiesiog dėl to, kad reikia nueiti ir susituokti - užpildyti popierius ir t.t. Tingisi. O kai prisiruošdavome, tai BAC kas nors nutikdavo ir tada ne tas galvoje.

Aplinkoje yra žmonių, kurie nesusituokę gyvena dešimtmečius ir iki gyvenimo galo ir tikrai akivaizdu, kad tas popierius nieko nekeičia žmonių tarpusavio santykių prasme (nebent sudaroma vedybinė sutartis (dėl turto, vaikų, sielų dar ko). 

Tačiau. 

Tačiau tas popiergalis baisiai keičia, kaip:

a) į tave žiūri visokios institucijos

b) į tave žiūri žmonės, kuriems atrodo, kad jeigu kažko nežino VISI tai to dalyko ir nėra.

Ir turiu pasakyti, kad punktas a yra labai svarbus. Gyvenimas žiauriai palengvėjo - nuo gydymo įstaigų, kuriose nebereikia pildyti sutikimo blanko, kad nelaimės atveju duodu teisę apie save žinoti ir spręsti mamai ir dabartiniam vyrui (beje, mamai vis tiek reikia pildyti, o vat vyrui - jau nebe), iki keisčiausių ir neįtikinamiausių vietų - pvz.: perkant bilietus, nes gi "čia pora, reikia susodinti drauge".

Aklivaizdu, kad tos pačios lyties poros kovojančios už santuoką nekovoja už religines apeigas, nes religijų daug (he, ta pati LT vyraujanti Romos katalikų bažnyčia - jau po truputį vis dažniau girdžiu gandą, kad ten susituokti netradicinės lytinės orientacijos žmonėms taip pat lengva, kaip išprašyti, kad savižudį palaidotų kapinėse su kitais tikinčiaisiais ir dalyvaujant kunigui. he, o aš naivuolė iš pradžių džiaugiausi, kad neseniai jų įvesta tvarka, kad ten besituokientiems žmonėms nebereikia atskirai važiuoti į metrikacijos skyrių tai tiesiog didelis pagarbos ženklas Bažnyčios nariams. More like daugiau kontrolės kunigams dėl tokių fintifliuškų :) ).

Kai tik ištekėjau buvo tokių merginų, kurios manė, kad tuoj imsiu pulti keistis pavardę ir tiesiog privalau tą padaryti. Nes nu aš gi ištekėjusi. Kaip suprantų jų pasaulyje moters "gerumas" vertinamas pagal tai ar ji sugebėjo "sumedžioti" vyrą ar ne ir tas kartais iš jų labai girdisi. Pavyzdžiui jos sako: "Ai tai ji ligoninės vyriausioji gydytoja? Ai, tai va ir straipsnių tiek parašiusi? Ai tai ir tą premija gavo? Bet matai, va vieniša. Tai kas iš to?". Žiurke tu nelaiminga, gal tau atsakyti pamačius bet kurią apsipatenkinusią rausvažandę nutukusią blondinę "Ai, tai ji turi gerą vyrą? Ir sveikus tris vaikučius? Bet ji gi niekam nevadovauja. Ir mokslinės karjeros neturi. Ir pripažinimo"... Ir bus tokia pati nurauta nesąmonė.

Bet tada žiūrėtų kaip į visišką durnę. 

Nes gi "šeima (kartais ir draugai pridedami) svarbiausia vertybė", o patys tokie žmonės kažkaip visai ne taip elgiasi - "dabar negaliu, man sesija reikia mokytis", vėliau "dabar negaliu, man yra proga daugiau padirbti dėl paaukštinimo" ir t.t. Tai jeigu šeima tau vertybė, tai ir vertink ją. Vertybė ji ne todėl, kad tau pačiam patinka, kad ji yra ir skiria tau dėmesio, palaiko, užtaria, o todėl, kad tau nuoširdžiai jų, palyginti menki, rūpesčiai ir džiaugsmai yra svarbesni už visą likusios Visatos grandioziškumą. Bet net jeigu ir nėra, tai svarbu ne tai, kas yra, o tai, kad tu nemeluoji ne tiek kitiems, bet sau pačiam.

Ai, dar dėl pačios pavardės. Lietuvoje yra tradicija, jog moteris keičia pavardę į vyro, man džiugu, kad yra ir vyrų, kurie keičia pavardę į moters. Nea, ne todėl, kad čia jie taip pasakytų, kad dabar priklauso kaip kažkoks turtas kitam žmogui (nes iš esmės tas pavardės keitimas tam ir buvo skirtas (jeigu nebūtų buvęs tam skirtas, pavardę keičiančių vyrų ir moterų skaičiai būtų vienodi. Ir nepulkite čia aiškinti, kad čia tipo tradicija. Tradicija nėra lygų gėrybei. Tradicinis praktiškai visų ligų gydymo būdas yra kraujo nuleidimas :/ )),  bet man žiauriai faina, kad žmonės gali pasirinkti vardą. Lygiai taip pat, kaip mūsų visuomenėje gali pasirinkti partnerį. Juk santuokos ir meilės sugretinimas yra toks naujas dalykas, atsiradęs tik ~ XIX amžiaus pabaigoje, o šiandien daugeliui žmonių atrodo, ne tik, kad "taip ir turi būti", bet dar, kad taip visada ir buvo.

Asmeniškai pasirinkau pasiimti vyro pavardę su ta kaiušinienės galūne, nes pati galiu ją lengvai ištarti ir ji nesibaigia s raide, kurios aš dažniausiai neparašau. 

Labai patogu :)

:D nors dabar išeina, kad mano pavardė yra sulietuvinta prancūziška ir visai neseniai sužinojau, kad Lietuvoje, pateikus įrodymus pavardę galima "atsigeneruoti" į pirminį variantą. Bet tada nukristų smagumas - visi Pasaulio Latauskai yra geneologiškai atsekami iki pačio pirmo Napoleono laikų Latausko, kuriam Lietuva pasirodė visai nebloga šalis pasilikti gyventi.

Mergautinė mano pavardė buvo Žagūnaitė. Žagūnų daug, bet jų visų geneologinio medžio šaknį galima rasti nebent knisantis taip giliai, kaip bet kurių atsitiktinai paimtų žmonių, nes žagūnais kažkada buvo vadinami Lazdūnuose užsispyrėliai lietuviškai kalbantys žmonės - čia tokia gyvenvietė Baltarusijoje netoli Lietuvos apendikso.

dar pradėjau naują paveikslą - vėliau parašysiu atskirą blogo įrašą kaip jį tapiau:

* čia kalbu apie civilinę santuoką. Yra dar ir religinės, bet mudu su vyru netikintys.

Endometriozė

Iš karto noriu pasakyti, kad šis įrašas yra tik patariamojo-šviečiamojo pobūdžio.
Jis negali būti laikomas konsultacija, jis negali būti laikomas pakaitalu konsultacijai ir negali būti laikomas šaltiniu. Jis yra to lygio, apie kurį žmonės vėliau sako "o aš internete skaičiau".
Antra, kadangi yra galimybė komentuoti šį įrašą, prašau nerašinėti su klausimais apie kitas ligas ar uždavinėti tokių, į kuriuos galėtų, o ir turėtų atrašyti jūsų ginekologė. Tai beprasmiška,, nes aš vis tiek negalėsiu atsakyti Jūsų nematydama, nežinodama visos istorijos, tyrimų duomenų ir t.t. O taip pat ir neturiu tam kompetencijos, nes mediciną tik studijuoju - nesu profesionali gydytoja. Dar būna klausiančių ką aš gaunu už šiuos įrašus. Atsakymas - nieko :) nebent Jūsų dėmesio ;D

Endometriozė - viena iš klastingiausių ligų.

Tai liga, kurios metu endometriumas ima augti už gimdos ribų.

Endometriumas yra vidinė gimdos sienelės dalis, kurios paskirtis yra sudaryti sąlygas įsitvirtinti besiformuojančiam gemalui. Jeigu apvaisinimas neįvyksta, tuomet endometriume esančios kraujagyslės ima smarkiai spazmuoti - taip smarkiai, kad atplėšia jį nuo miometriumo - giliau po juo esančios raumeninės gimdos sienelės dalies ir pasišalina laukan drauge su krauju - vyksta mentruacijos. Ciklas yra reguliuojamas pačio organizmo ir tik implantavęsis embrionas, jeigu spėja ir yra pakankamai stirpus,  o motes organizmas geba reaguoti į jį,  tik tada embrionas gali išskirti pats hormonų tam tikrų hormonų, kurie pasakytų motinos organizmui "stop - nenusikratyk manęs". Vėliau jis tą kartos visą likusį laiką įsčiose ir vertininat grynai iš statistinės perspektyvos - nesvarbu kas toliau vyktų jo gyvenime po gimimo, pavojingiausią laikotarpį jis jau bus praėjęs.*

Kai kurių gyvūnų endometriumas yra tiesiog rezorbuojamas. Tai reiškia, kad gyvūnas nemenstruoja, nes jo organizmas endometriumą suskaido ir perdirba jame esančias medžiagas. Nėra aišku kodėl vieni gyvūnai endometriumu atsikrato, o kiti jį perdirba, bet yra daug spėlionių - pradedant tuo, kad mėnesinės pačiam gyvūnui ir jo gentainiams padeda planuoti socialinį gyvenimą ir dauginimąsį iki tokių toerijų, kad čia toks būdas atsikratyti visokių virusų ir bakterijų, kurios minkštučiame ir puriame endometriume "pastringa" atneštos patino penio ir taip apsaugoti patelės organizmą. Vis dėl to kaip ten iš tiesų yra dar niekas neišsiaiškino/nesugalvojo.

(Iliustacija iš čia)

Bet kartais endometriumas ima augti kitur, nei turėtų. 

Jis gali išvešėti (peraugti į gimdos spindį) ir išsivystyti adenomiozė (augti gilyn į gimdos raumeninį sluoksnį) ir iš viso augti kažkur už gimdos ribų - išsivystyti jau minėta endometriozė. Dažniausiai endometriozės židiniai įsitaiso augti aplink ir pačiuose vidiniuose lytiniuose organuose ir jų raiščiuose. Bet gali augti bet kur.

Jie reaguoja į moters ciklą lygiai taip pat, kaip reaguotų jeigu būtų tikras vietoje augantis endometriumas. Iš pradžių auga, tada kurį laiką "laukia" ir tuomet spazmuoja juose esančios kraujagyslės, audiniai žūva ir atkrinta. Bet kur jiems atkristi? Niekur - endometriozės židiniai negali ištekėti laukan. Iš ląstelių atsipalaiduoja daug biologiškai aktyvių medžiagų, prasideda uždegimas - iš esmės organizmas turi susidoroti su yrančio audinio gabalu, kažkaip jį ištirpdyti ar apriboti nuo kitų audinių. Susidaro endometriozinės cistos, kurioms plyšus išsilieja juose buvęs skystis arba, jei jos auga pavyzdžiui ant kiaušidės/kiaušidėje organas taip dėl svorio pasisuka, kad sutrinka jo kraujotaka (nesijaudinkite, sveiką organą taip užsisukti praktiškai neįmanoma) - ūmiai prasideda į apendicitą panaši klinika - skauda, pykina, pakyla temperatūra. Endometriozė yra tarsi hidra, kuriai nukerti vieną galvą, o atauga dvi. 

Iš kur atsiranda endometriozė?

Niekas nėra to išsiaiškinęs, nors yra keletas teorijų ir vis linkstama prie minties, kad endometrioze susergama kai susideda keletas dalykų - tai yra reikia turėti jai genetiškai nulemtą polinkį + išgyventi kažką, kas endometriozę "aktyvuotų". 

Pati seniausia teorija buvo ta, kad endometrioze moterys susirgdavo dėl to, jog menstruacinis kraujas užtekėdavo retrogradiškai. Jeigu įsivaizduojate (o jeigu ne, tai pmėginkite :) ), kiaušintakiai nesibaigia aklinai - jie atsiveria tiesiai į pilvo ertmę iš kurios turi pagauti per ovuliaciją iš kiaušidės ar abiejų per ją išlindusį kiaušinėlį/-ius. Tam jie turi vadinamąsias fimbrijas - tokias kaip ataugėles, kurios godžiai čiupina kiaušidę. Per tą fimbrijomis apsuptą angą priešinga kryptimi (tai yra iš kiaušintakio į pilvo ertmę) išlenda patys stipriausi ir nagliausi spermatozoidai ir dalis menstruacinio kraujo - viskas organizmo imuninės sistemos yra suskaidoma ir perdirbama. ~90-100% moterų menstruacinis kraujas teka retrogradiškai, tad jeigu neteka yra įdomiau kodėl neteka, nei kad teka.

Taigi senoji teorija aiškino, kad su tuo krauju keliauja ir dalis tokių pusiau kamieninių ląstelių - ten kur jas pilvo organus skalaujantis skystis nuneša, ten jos prisitvirtina ir ten jos dauginasi naujai. Dėl to buvo draudžiama moteris mėnesinių metu lytiškai santykiauti ir/ar sportuoti (nes tai padidina į pilvo ertmę patenkančio kraujo kiekį. Šiandien medikai irgi pataria mėnesinių metu vengti lytinių santykių, bet dėl kitos priežastis - jų metu daug lengviau pasigauti infekciją), maudytis vonioje, stovėti ant galvos ir daryti dar bele ką kitą, kas verstų tekėti kraują prieš gravitaciją. Šiandien į šitą teoriją žiūrima labai skeptiškai. Kodėl tada visos moterys nesuserga endometrioze? Kaip tada endometriozės židiniai susiformuoja smegenyse ar plaučiuose? Kaip gali būti, kad menstruaciniame kraujyje esančios ląstelės yra tokios potencialios ir t.t.

Šiandieniniai teorijos šalininkai aiškina, kad yra įrodyta, jog kuo didesnis retrogradiškai tekančio kraujo kiekis - tuo didesnė endometriozės rizika. Bet priešininkai klausia - o gal abu turi tas pačias priežastis?

(Iliustracija iš čia)

Imunologinė teorija aiškina, kad dėl visko kalta imuninė sistema. Dėl tam tikrų defektų ji nekovoja su ne vietoje atsidūrusių audinių ląstelėmis, o kelios pavienės pasimetėlės visada pakliūna į kraujotaką, limfotaką ir panašiai. Kai randa kur prisiglausti per daug draugiškas organizmas sako "tai aišku, mažyte, gyvenk čia". O ji ir gyvena taip, kaip moka. Teorija grindžiama tuo, jog endometrioze sergančios moterys turi mažiau ar turi tingines tokias T žudikes ląsteles. Šitos ląstelės turi žudyti svetimas, virusų ar bakterijų apkrėstas ir vėžines ląsteles, dažniausiai jas "įkalbėdamos" nusižudyti pačioms (taip organizme susidaro mažiau šiukšlių nes besižudanti ląstelė sutvarko savyje viską taip, kad kuo mažiau po jos liktų). Sergant endometrioze T žudikės ne tokios įtaigios. Teorijos šalininkai aiškina, kad endometrioze sergančios moterys taip pat dažniau suserga onkologinėmis ligomis, dažniau serga virusinėmis (kad ir paprastais peršalimais ar herpes) ir t.t. O priešininkai sako dažniausia "ai, tai čia imunologija gi dabar ant bangos :P ".

(T ląstelė (geltona) apdovanoja vėžinę ląstelę (raudona) mirties bučiniu. Nuotrauka iš čia.)

Metaplastinė teorija aiškina, kad endometriumas niekur nekeliauja. Tai jam giminingos ląstelės nusprendžia tapti endometrinėmis. Ši teorija grindžiama tuo, kad endometriozė elgiasi labai artimai onkologinei ligai ir leidžia paaiškinti kodėl kartais endometriozės židiniai ima formuotis taip spėriai, jų tiek daug ir tokiose įvairiose vietose. Taip pat leidžia paaiškinti kaip vyrai suserga endometrioze. Apie tai pačioje įrašo pabaigoje. Jai labai artima teorija aiškina, kad endometriozė susiformuoja tiesiog endometriumui augant ne vietoje dėl vystymosi ydos - lygiai taip pat, kaip ne vietoje gali užaugti pirštas, ar nesuaugti veido kaulai, lygiai taip pat gi gali ir atsidurti ar trūkti audinio dalies. Pagal šią teoriją endometriozė išsivysto, kai ne į tą vietą migruoja tokios Miulerio ląstelės arba užflegmuoja ir atsigauna, kad gi reikia "baigti kažkokius mokslus" jau po laiko. Teorija labai priimtina, kai reikia paaiškinti kodėl endometrioze gali sirgti net labai jaunos merginos ar mergaitės, dar net neturėjusios mėnesinių iš viso (endometriumas jau ima "treniruotis" keleri metai prieš tikrąsias mėnesines.).

Priklausomai nuo to kur ir kaip smarkiai išplitusi endometriozė ji yra stadijuojama - teoriškai kuo didesnė stadija, tuo sunkesnė endometriozė. TEORIŠKAI. Praktiškai gali būti visai kitaip. Taip yra dėl to, jog gali būti daug plika akimi neįžiūrimų ar histologiškai nepagaunamų židinukų. Taip pat kiekvienas organizmas į židinius reaguoja skirtingai (įsivaizduokite nudegimą saulėje - vienas nudega per 5 minutes ir yra raudonas kaip vėžys, naktį iš skausmo miegoti negali, oda lupasi, kitas guli valandą ir gražiai įdegęs demonstruojasi ryte darbe), o pats židinys gali būti labai skirtingose vietose (įsidurti adata į piršta ir į akį yra du skirtingi dalykai. Endometriozės židinys ant raiščio, dėl kurio lytiniai santykiai kažkuria viena poza patampa skausmingi ir su laiku raištis prisitaiko yra visai kas kita, nei židinys kiaušidėje, dėl kurio kiaušidė nebegali ovuliuoti, ir kuris zaraza dar ją užsuka sukeldamas skausmą ir pavojų gyvybei :/ ).

Taigi stadijavimas yra skirtas daugiau sekti gydymą ir  vykdyti mokslinius tyrimus nei kažką labai konkrečiai prognozuoti. Prognozė yra daugiau apytikslė.

(maždaug taip atrodo endometriozės stadijavimas)

Endometriozės rizikos veiksniai:

Kai kurie iš šių rizikos veiksnių toliau bus ir prie simptomų. Taip yra dėl to, jog dar niekam nepavyko paaiškinti ar tai jie sukelia endometriozė, ar endometriozė sukelia juos ar jie abu būna sukelti kažko to paties. 

• Šeiminė anamnezė. Kuo moteris turi daugiau endometrioze sergančių kraujo giminaičių, tuo susirgti jai pačiai rizika yra didesnė. Didesnė rizika nereiškia, kad būtinai susirgs. Gali sirgti jos mama, močiutė, visos tetos ir visos jos dukros, o štai ji pati ne. Arba atvirkščiai.
• Ankstyvos mėnesinės. Organizme irgi galioja taisyklė - skubos darbą velnias veja.
  Susirgus pirmosiomis mėnesinėmis yra labai protinga pirmą kartą pasirodyti ginekologui profilaktiškai (jeigu iki tol dar nebuvote, arba jeigu iki šiol ginekologinės ligos buvo, jei iš viso tokios buvo, nebent vulvovaginitai ir panašiai ir jų gydymui pilnai užteko šeimos gydytojo kompetencijos). Ankstyvos mėnesinės laikomos tada, kai jos prasideda anksčiau nei gyvenamosios vietos vidurkis, o dar svarbiau, nei konkrečios mergaitės ar merginos šeimos vidurkis. Vienoje giminėje moterys mėnesinėmis suserga ~10 metų, kitoje ~15. O dar dar dar svarbiau net ne konkretus amžius, o konkrečios merginos likęs fizinis ir protinis išsivystymas.  Už per greitą ar atsilikusį vystymąsi neharmoningas yra dar blogiau.
  
  Jeigu ikimokyklinukių lytinio brendimo pradžią (turiu omenyje krūtų augimą, plaukų atsiradimą ir panš., nes lytinė organizmo kaita vyksta, kaip ir visos kitos, tiek moterims tiek vyrams nuo gimimo iki pat mirties) tėvai pastebi ir sunerimę atveda pas gydytoją, tai dažniausiai jau po paauglystės, jeigu žmogus pats nesidomi (arba jam domėtis draudžiama) ir mano, kad taip ir turi būti, arba, kad viskas bus gerai, tai tada gydytojas netampa aplankomu asmeniu. Jeigu Jums 16 metų, o mėnesinėmis dar nesergate, ir ypač, jeigu jūsų kraujo giminės moterys sirgo jomis anksčiau, o Jums atrodo, kad ir krūtys nedidelės, klubai siauri, džiaugėtės  kad nereikia skusti kojų, nes ant jų nieks neauga - tai nueiti pas ginekologą reiktų profilaktiškai ir nesulaukus pirmų mėnesinių (iki 16 metų einant pas gydytoją būtinas lydintis vienas ar abu iš tėvų/globėjas, vėliau jo nereikia, nebent dabar jau Jūs norite jį/ją pasiimti su savimi :) ).
• Trumpi ciklai (<27 dienos).
• Ilgos mėnesinės (>7 dienos).
• Gausios mėnesinės.
• Vidinių lyties organų anomalijos ar sutrikusi kiaušintakių veikla (čia daugiau tas nagrinėjama moksliniuose tyrimuose. Didžiąsias anomalijas kartais moterys jaučia ir dėl jų kreipiasi pačios, mažesnes sužino turinčios tik po ginekologinio ištyrimo. Jeigu skaitote ir turite kažkokią anomaliją - neišsigąskite, lyties organai yra labiausiai varijuojantys iš visų organų sistemų ir jų apsigimimai iš visų sistemų turi mažiausiai įtakos išgyvenamumui. Įsivaizduokite jei turėtumėte tik pusę širdies?.. Tuo tarpu moterys turinčios tik pusę vidinių lyties organų - vieną kiaušidę, vieną kiaušintakį ir įdomios formos gimdą dažnai sėkmingai susilaukia vaiko ar vaikų :) Dvi makštis turi ~1:500 moterų ir nemažai jų natūraliai arba po plastinės chirurgijos prisidėjimo (paliekant tik vieną arba kaip tik "sutvarkant" ir antrą) taip pat nesiskundžia gyvenimu. Anomalijos ar apsigimimo terminas dar nereiškia, kad kažkas yra blogai - viskas priklauso nuo to, kas ir kaip ir dar kam, kur ir kada, yra, o ne vien dėl to, kad yra.
• Geležies trūkumas, anemija ar bet kokios kitos kilmės deguonies trūkumas organizme. Taip pat rūkymas, alkoholio vartojimas, jonizuojanti spinduliuotė ir visas kitas rinkinys einantis prie visų onkologinių ligų....

(Moteris turinti dvi gimdas ir jos trys vaikai - du identiški dvyniai augo vienoje gimdoje, o vienas - kitoje. Taip nutinka maždaug 1:25 000 000 kartų. Dvi gimdas turi ~1:1000-1500 europiečių moterų. Nuotrauka iš čia).

Endometriozės simtpomai:

• Dismenorėja - skausmas mėnesinių metu. Šiaip mėnesinių metu ar/ir kelias dienas prieš jas jausti diskomfortą ar skausmą yra visiškai normalu. Tačiau - mėnesinių metu neturi skaudėti taip smarkiai, kad tai trukdytų kasdienei veiklai. Jeigu trukdo, vadinasi jau kažkas negerai ir būtinai reikia pasirodyti pas ginekologą. Negalima klausyti jokių draugių ar giminaičių "ai, taigi visoms skauda, prisigalvoji",  "pakentėk" ir panašiai. Niekas negali įlįsti Jums į galvą ir įvertinti kaip smarkiai Jums skauda - tik Jus pati. O galvoti, kad visoms moterism mėnesinės yra vienodos taip pat kvaila, kaip galvoti, kad kiekvienas gali tapti olimpiniu bėgimo čempionu (ir dar be treniruočių).
  Kai kurios moterys kenčia tokią dismenorėją, kad vėliau po gimdymo tvirtina, jog gimdyti be nuskausminimo skauda dešimt kartų mažiau. Teko skaityti net medicininį straipsnį, kur skausmas prilyginamas atviram šlaunikaulio lūžiui ir dar stipresniam. Nėra kažkokio standartizuoto mėnesinių skausmo, bet jei jis Jums trukdo gyventi įprastą gyvenimą, vadinasi konkrečiai Jums ir Jūsų organizmui jis jau per didelis kentėti.
• Gausios ir/ar ilgos ir/ar nereguliarios mėnesinės. Gausios mėnesinės yra laikomos tada, kai netenkama daugiau 80 mL kraujo per visą vienų mėnesinių laiką. Kadangi pamatuoti yra labai sunku, dažniausiai ar mėnesinės gausios ar negausios yra vertinama kiek kitaip - tiriamas moters kraujas ir ieškoma geležies trūkumo mažakraujystės. Dėl mėnesinių kilusi mažakraujystė gali būti tokia stipri, kad moteriai ne tik silpna, bet ir blogėja mokymasis (anksčiau buvo toks dalykas, kaip mergaičių pažymių kritimas prasidėjus menstruacijoms, bet šiais laikais to būti jau neturėtų, gi mažakraujystė gydomas dalykas).
  Mažakraujystė gali būti netgi pavojinga gyvybei - tiek pati, tiek dėl jos sukeltų alpimų, vangumo, susiplnėjusio imuniteto ir panašiai. Vienos moterys gali kraujuoti smarkiau ir jaustis gerai, kitos mažiau, ir jaustis jau blogai. 80 mL - tai tik išskaičiuotas vidurkis. Tas pats ir su laiku - 7 dienos. Vienos gali kraujuoti 9 dienas ir jaustis puikiai, kitoms jeigu nuo 3 pereina prie 5 jau darosi silpna. Su nereguliariomis mėnesinėmis yra lengviausia. Kai ciklas yra reguliarus jis moteriai yra geriausias kalendorius - jos gyvenime gali daug kas verstis aukštyn kojomis, ji gali išvykti į kitą laiko juostą, imti kitaip maitintis, rengtis, elgtis, bet jos vidinis pasaulis išlaiko savo ritmą. Daugumos moterų ciklas yra ~28 dienos, o individualūs ciklai tarpusavyje svyruoja tik po kelias dienas. <25 ir >35 dienų ciklai jau verstų sunerimti, bet vėlgi - daug svarbiau ciklo reguliarumas, nei trukmė. Tam, kad ciklas būtų nereguliarus reikia arba, kad kažkas būtų blogai su lyties organais - tuomet dažniausiai moteris apsigauna ir ciklu palaiko patį tikriausią kraujavimą (jeigu ciklai nereguliarūs ir skiriasi jų sunkumas, tai laaaabai didelis įtarimas, kad ten daug mažiau ciklų, nei atrodo), arba su smegenyse esančiu kontrolės centru - nors dažniausiai tai būna milžiniškas stresas (emocinis, fizinis, psichinis, koks tik nori), kuris kerta per visas smegenis, na o kartais gali būti ir kažkas kitokio, pavyzdžiui auglys.
• Dubens/pilvo apačios/nugaros skausmai. Iš tiesų tai sergant endometrioze teoriškai skaudėti gali bet ką, kur tik endometriozės židinukas susiformuoja. Tačiau šie skausmai dažnai būna nulemti ne tik mėgstamiausių endometriozės židinių buvimo vietų, bet ir to, kad imuninė sistema ėmusi kovoti su išsisėjusiu endometriumu, jo randa ir pačioje gimdoje. 
• Skausmingi lytiniai santykiai (dažniausiai nulemti endometriozės sukelto randėjimo - traukiasi ir kietėja mažajame dubenyje esantys raiščiai, organų paviršiai pasidaro grublėti, mažėja trintis, atsiranda sąaugų.)
• Skausmas tuštinantis ar po pasituštinimoi. Dažnai jis sustiprėja mėnesinių metu. Sergančioms endometrioze moterims labai dažnai kaitaliojasi vidurių užkietėjimas su viduriavimu arba būna taip, kad viduriai tiesiogiai reaguoja į ciklo fazę - pavyzdžiui iš karto po mėnesinių viduriai užkietėja, po to to tarsi normaliai viskas, tada per pačias mėnesines - viduriavimas. Bet čia labai individualu. Žarnas veikia endometriozės užvestas uždegimas, bei randėjimo anatominiai pokyčiai.
  Tas pats ir su šlapinimusi - jis gali pasidaryti dažnas, skausmingas, labai varijuoti. Kartais gali norėtis šlapintis labai nedaug ir pasišlapinti didelis kiekis šlapimo, kartais labai kaip norėtis, o pasišlapinti tik mažas kiekis.
• Skausmas kirkšnų srityje. Skausmai pilve ir dubenyje atliekant fizinius pratimus ar staiga atsistojus - kažkur uždegimas ar randėjimas jau patraukė kažką ne taip, kaip tai turėtų gulėti anatomiškai.
• Pykinimas, silpnumas, vėmimas. Tai nespecifiniai požymiai, kuriuos lemia daugiau tai, kad endometriozė, net jeigu vystosi ir lokaliai, bet vis tiek priverčia organizmą reaguoti ir to reagavimo metu išsiskyrusios biologiškai aktyvios medžiagos pasklinda po visą organizmą. Įsivaizduojate kaip sergant gripu antrodo, kad laužo kaulus? Juos laužo ne gripas, o tai, kuo organizmas ginasi nuo gripo, kurio tuose kauluose ir sąnariuose dažniausiai nė trupučio nėra. Endometriozės židinukas gali užaugti net ant nervo ar jį spausti ir tuomet viskas priklauso nuo to, ant kokio nervo jis užaugo ir kas su juo nutiko - nuo pojūčio, tarsi pilve nuolatos skraidytų drugeliai iki nepraeinančio žagsėjimo.
• Gali būti ir kuriozinių simptomų, kurie yra labai reti, bet kartais išlenda pirmieji ir leidžia įtarti endometriozę. Pavyzdžiui moteris gali kosėti krauju dėl plaučiuose esančio endometriozės židinio. Gali prasidėti haliucinacijos ar staiga pasikeisti asmenybė dėl smegenyse užaugusio židinio. Ir t.t.

(Labai tipiška paciento poza sergant bent viena iš trijų ligų - naujai atsivėrusia skrandžio opa, kasos naviku/cista arba nuo dismenorėjas kenčiančiai moteriai. Nuotrauka iš čia.).

Dažniausiai endometriozė pasireiškia tik labai neapibrėžtu ir nespecifiniu pilvo apačios skausmu ir tyrimais nieko nepavyksta rasti. Tiesiog endometriozės židinukai yra dar per maži, kad juos būtų galima užfiksuoti (pavienės ląstelės), bet organizmas jau į jas reaguoja. O priskirti to skausmo būtent endometriozei irgi neišeina, nes jį gali sukelti daugybė dalykų - nuo vidurių pūtimo iki emocinių dalykų, kurių išvengti organizmas bando tokiais būdais. Pvz.: vietoj to, kad žmogus pripažintų sau, kad negali kentėti lytinių santykių ir jų visiškai nenori, kiekvienų santykių metu ima jausti siaubingus skausmus . Bet jis tikrai juos jaučia ir tik kitas iš šono, dažniausiai psichoterapeutas po ilgo darbo, gali įvardinti ir padėti žmogui išvengti arba bent sumažinti tuos skausmus.

Diagnostika: Kaip ir dauguma kitų ligų endometriozė gali būti atrasta kaip visiškai atsitiktinis radinys tiriant dėl kitos ligos ar profilaktiškai. Dažniausiai taip nutinka, kai moteris skundų dėl endometriozės neturi, arba kai dėl kitų ligų ji turi skundų tiek daug, kad endometriozės neįmanoma išskirti (arba iš viso negali skųstis). Visgi daug dažniau endometriozės yra ieškoma kryptingai, kai moteris skundžiasi aukščiau išvardintais simptomais ar jų dalimi. Dažniausiai iš pradžių atliekamas bendras kraujo tyrimas  (įvertinti ar nėra anemijos) ir bendras ginekologinis ištyrimas. Taip pat ištiriamas šlapimas (lėtinė šlapimo takų infekcija gali sukelti panašius simptomus), padaromi tyrimai dėl lytiniu keliu plintančių ligų.

(Iliustracija iš čia)

• Laparoskopija yra invazinis tyrimas, kurio pagalba dažniausiai ir diagnozuojama endometriozė.
  
  Jo metu į pilvo ertmę per pilvo sienoje padarytas skylutes įvedami specialūs instrumentai (viena skylutė gali būti daroma ir per makštį, nes makštis gyja geriau, nei pilvo siena (sėkmingas natūralus gimdymas visada gis geriau nei sėkminga cezario pjūvio operacija. Nesėkmingas natūralus gimdymas irgi visada gis geriau nei nesėkminga cezario pjūvio operacija. Tačiau sėkminga cezario pjūvio operacija gis geriau nei nesėkmingas natūralus gimdymas (o ir leis išgelbėti vieną ar net dvi gyvybes)). Instrumentų pagalba pilvo ertmė pripučiama oro - tai ta ertmė, kuri skiria organus vienus nuo kitų ir nuo pilvo sienos, yra pripildyta sutepančio ir slydimą užtikrinančio, bei plaunančio skysčio. Tuomet susidaro ertmė leidžianti apžiūrėti ir švelniai pastumdyti organus (kad pažiūrėti kas slepiasi tarp jų ar po jais). Jeigu randama kažkokių darinių jie dokumentuojami, paiimami mažulyčiai jų gabaliukai histologiniam tyrimui (atliekama biopsija), o jeigu išeina iš karto ir pašalinami.
• Ultragarsinis tyrimas per pilvo sieną ir/ar makštį ir/ar tiesiąją žarną dažniausiai atliekamas dar bendraginekologinio tyrimo metu - kartais jame matomi spėjamai endometriozės židiniai, o kartais matomi anatominiai pokyčiai, kurie leidžia įtarti endometriozę ir skirti tolimesnius tyrimus. Magnetinis rezonansas, kurio metu galima ištirti ar pilve ir kokio dydžio yra židinių nusileidžia prieš laparoskopiją, nes nors galima juos pamatyti, bet negalima "pačiupinėti", tai yra paimti biopsijos - taigi moteris apturi kaip ir nereikalingą ir palyginti brangų tyrimą. Tačiau be magnetinio rezonanso ir/ar kompiuterinės tomografijos** yra labai sunku išsiversti, jeigu įtariama, kad židinių gali būti krūtinės ląstoje ar galvos smegenyse.
• Histologinis tyrimas reikalingas tam, kad būtų tiksliai pasakyta kas yra kas. Jo metu gabalėlis audinio apžiūrimas pro mikroskopą ir atliekami kiti tyrimai įvardinti kieno tai yra ląstelės. Jeigu endometriumo ląstelės randamos už gimdos sienos ribų - endometriozės diagnozė galutinai patvirtinama. Jeigu dariniai yra netoli odos paviršiaus ir tarp odos ir jų nėra nieko gyvybiškai svarbaus (aišku visi organai gyvybiškai svarbūs, bet manau Jūs suprantate :) ), tai jų gabaliukus tyrimui galima paimti ir dar paprasčiau nei laparoskopiniu būdu. Biopsinė adata duriama per odą ultragarso kontrolėje. Endometriozės židiniai gali būti labai trapūs ir lengvai kraujuoti.

(Villar'o mazgelis - taip vadinamas endometriozės židinys bamboje. Nuotrauka iš čia.)

Kokios ligos gali apsimesti endometrioze?

Visos, kurių metu vyksta uždegimas arba kažkas žeidžia vidinius lytinius organus.  Tai ir onkologinis procesas, apendicitas, ir divertikulitas, šlapimo takų infekcijos (ypač lėtinės), gonorėja, netgi ektopinis nėštumas ar kita nėštumo patologija.

Liga nebūtų klastinga, jei su ja viskas būtų aišku...

Gydymas:

• Pats dažniausias endometriozės gydymas yra kontraceptinės tabletės (ir kitos hormoninės kontraceptinės priemonės). Šiaip tai jos buvo sugalvotos būtent tam tikrų ligų, įskaitant ir endometriozę gydymui, bet kadangi turi šalutinį poveikį - laikiną nevaisingumą (ir kaip medikamentas sveikam žmogui daro palyginti ne daug žalos), tai kaip mat buvo pradėtos pardavinėti būtent dėl to garsiojo šalutinio poveikio. Ir čia galima pasidžiaugti, nes dėl to ir jų kaina labai sumažėjo. Dar galima pasidžiaugti, kad jeigu moteris kreipiasi dėl į endometriozę panašių simptomų, įvertinus riziką jai galima patarti iš karto pamėginti kontraceptikus (žinoma, jei ji sutinka juos vartoti). Ne visose šalyse yra taip gerai ir moterys turi kankintis, kol tie nelemti endometriozės židiniai išbujoja pakankamai dideli, kad juos būtų galima dokumentuoti ir skirti kontraceptikus, ne kaip kontraceptikus :/ ... 
  Kadangi tablečių yra įvairių, ir skiriasi jose esantys konkretūs hormonai ir jų koncentracijos vienos tabletės geriau gydo endometriozę, kitos mažina spuoguotumą, trečios krūtų skausmą prieš mėnesines ir t.t. Nieko neįprasto išmėginti kelias skirtingas kombinacijas kol atrandama geriausia. Kaip šios tabletės veikia? Jos įveda griežtą karinę hormoninę diktatūrą, panašią į tą, kurią įvestų nėštumas (pastojimas yra pati seniausia ir efektyvi endometriozės gydymo priemonė. Viena iš tablečių sukūrimo priežasčių buvo ta, kad nebeišėjo kiekvienai nuo jos kenčiančiai moteriai sakyti - "tai tu tiesiog pastok"). Net nutraukus tabletes organizme dar kurį laiką išlieka kitoks hormonų balansas, kurį organizmas gali jau ir palaikyti (pvz.: mėnesinės nereguliaros -> moteris kokius 6 mėn. geria kontraceptikus -> mėnesinės reguliarios).  Vartojant kontraceptines tabletes endometriozės židiniai negali spėriai vešėti. Svarbu, kad jie augtų lėčiau, nei organizmo imuninė sistema juos naikintų. O-NOM-NOM-NOM :) Kai kurie gydytojai pokštauja, kad dėl kontraceptinių tablečių Pasaulį išvydo daugiau vaikų, nei jo neišvydo, o kai kurios moterys baiminasi kontraceptikų, nes prisiklauso draugių ir giminačių, kaip tos pastojo iš karto po tablečių vartojimo nutraukimo. Žinoma, tabletės gali tapti nevaisingumo priežastimi, ypač kai vartojamos neprotingai ar kvailai ilgą laiką, tačiau nėra nė vieno vaisto, kuris neturėtų šalutinių poveikių. Visgi, jei vartojate jas ir jų nežinote ar svarstote apie tokių vartojimą - greitai metant šitą skaitymą ir einate skaityti apie jį/kreipiatės į savo gydytoją, kad paaiškintų. >:0 greitai sakau!
• Kartais renkamasis gydymas gonadotropinį hormoną atplalaiduojančio hormono agonistu. Kalbant labai buitiškai gydymas kontraceptinėmis hormoninėmis priemonėmis yra savų kareivių infiltravimas į priešišką armiją. O čia jau eina kalba apie armijos generolų pakeitimą savais, kurie priešiškus kareivius taip pareguliuoja, kaip reikia. Kodėl tada taip nedaroma iš karto? Todėl, kad kuo gydymas agresyvesnis, tuo didesnė šalutinių poveikių tikimybė ir tuo sunkiau nuspėti organizmo reakciją. Gydymas niekada neturi būti pavojingesnis už pačią ligą ir sudėtingesnis už pacientą :) 
• 
  
• (paveikslėlis iš čia)

• Kadangi endometriozės metu susidarantys židiniai auga panašiai kaip vėžys - tai yra į dydį ir dar nuo jų atitrūkusios ląstelės spėjamai gali keliauti tolyn ir ten auginti naujus židinukus, dažnai gydymui būna būtina ir chirurginė intervencija.
  Ji gali būti konservatyvi, tai yra tokia, kurios metu šalinami tik pasiekiami endometriozės židiniai, bet neliečiami vidiniai lytiniai organai. Tokia operacija yra atliekama dar vaikų norinčioms susilaukti moterims. Vienoms endometriozės simptomai nebeatsinaujina, kitoms atsinaujina, bet tik po kelerių metų, per kuriuos jos spėja susilaukti vieno ar kelių vaikų.
  Pusiau konservatyvi yra tokia, kai be židinių pašalinama ir didžioji dalis kiaušidžių - paliekama tik mažytė jų dalis, kuri gamina hormonus apsaugančius nuo ankstyvo kaulų retėjimo, mažinančius širdies ir kraujagyslių ligų riziką ir dalyvaujančius kitur, bet tų hormonų yra per mažai, kad moteris galėtų natūraliai pastoti (o ir apmažintose kiaušidėse lieka labai mažai kiaušinėlių) ir, kas svarbiausia, endometriumas nebegali taip bujoti nei gimdoje, nei už jos ribų. Moteris nebevaisinga, bet be priešlaikinės menopauzės. Tik išlieka rizika, kad organizmas/endometriumas gali prisitaikyti ir vėl vešėti. Radikali operacija yra tokia, kai  be židinių dar pašalinama gimda su priedais (kiaušintakiais, kiaušidėmis ir t.t.) - sukeliama menopauzė. Jeigu endometriumas už gimdos ribų nėra suvežėjas jis natūraliai sunyksta. Tai daroma kai moteris jau nebenori turėti vaikų ir yra nebetoli menopauzinio amžiaus, arba labai sunkios endometriozės atveju (sunki endometriozė tai liga tolygi onkologinei ligai).

Prognozė:

Visa laimė, kad apie trečdalis moterų pagyja nuo endometriozės pačios savaime ir be jokio medicininio įsikišimo. Medicina sudaro tik ~10% sveikatos - likusią liūto dalį nulemia genai, aplinka, prisižiūrėjimas ką valgote, ar reguliariai miegate. Netgi geros emocijos ar jautimąsis "krūtų" padeda****.

Iš likusių 2/3 ~90-95% padeda medicina. Kaip ir visur kitur yra atvejų, kai padėti neišeina.

Blogiausia kas nutinka sergant endometrioze - tai vaisingumo praradimas ar sumažėjimas. Kartais net išgijus nuo endometriozės vis tiek lieka jos padarinių - dubens organų anatomija taip išsiklaipo, kad lytiniai santykiai ir/ar tuštinimąsis ir/ar šlapinimąsis lieka skausmingi visam laikui ir reikia chirurginės korekcijos, kuri ne visada padeda. Taip pat ji gali pažeisti organų anatomiją taip, kad moteris lieka nevaisinga, net jeigu jos endometriumas yra puikus, ovuliacija vyksta, kiaušinėliai sveiki kaip jaučiai, o ciklui reguliarumo galėtų pavydėti pats mėnulis.

Kartais lieka nenusakomas nuolatinis dubens ar pilvo skausmas/diskomfortas, kurio nesumažina jokie vaistai. Moteris vis eina ir eina per gydytojus, bet niekas negali jai padėti, o jeigu endometrioze ji persirgo pati to nežinodama tai dar gali būti ir giminaičių ar gydytojų apkaltinta, kad išsigalvoja.

Na ir pačiai pabaigai žadėta dalis apie vyrų endometriozę.

Žinoma, jog vyrai gali sirgti endometrioze, nes jai susirgti reikia būti tik biologiškai moteriškos lyties. Medicinoje žmogus daug sudėtingesnis padaras, nei tik jo tarpkojyje esantys organai ir jo lytį apsprendžia labai daug dalykų, tiek įgimtų, tiek išmoktų, tiek jo paties nuspręstų. (Jei būtų taip lengva lytį skirstyti pagal XY ir XX, tai visa medicina palengvėtų per pusę :) ) Štai šio blogo autorė pagal kai kurių vietovių ir laikotarpių suvokimą jau būtų visuomenės traktuojama nebe moteris vien dėl to, jog įgijo išsilavinimą ir dar viešai reiškia savo nuomonę, turi teisę balsuoti, hehe :) Net nesigilinant į kitas lyties sudėtines dalis patys lyties organai gali turėti daug anomalijų neleidžiančių jų priskirti vienai ar kitai lyčiai, gali būti abiejų lyčių, jų gali nebūti iš viso. O jeigu dar ir genetiškai žmogus yra ne XY ar XX tai galima visai už galvos susimti klausiant ar pvz.: kokio XXY atveju papildoma yra Y ar X? :)
Nors gali atrodyti, kad labiausiai dėl lyties turėtų diskutuoti medikai, bet jiems kaip tik tai yra mažiausiai klausimų keliantis dalykas. Ir net ne kokiems homofobams ar seksualinėms mažumoms tai aktualiausia. Tai aktualiausia sporte, nes dažniausiai moterys ir vyrai varžosi atskirose grupėse.

(2007 metais indė Santhi Soundarajan laimėjo pakankamai didelėse sporto varžybose, kad būtų pradėta vertinti kaip pasaulinio lygio sportininkų konkurentė. Nesvarbu kokius besišypsančius veidus matytumėte žiniasklaidoje ir kaip sportininkai aiškintų "už viską dėkoju savo močiutei, kuri man kepa skaniausus blynus", sporto pasaulis yra žiaurus ir negailestingas. Sportininkei, nors gimė moterimi ir gyveno kaip moteris teko varifikuoti savo lytį - tai yra įrodyti, kad tikrai yra moteris. Ir BAC išlindo - genetiškai ji yra XY. Visi jos laimėjimai buvo atimti, ji patyrė labai didelį spaudimą iš gyvenamosios aplinkos ir bandė nusižudyti. Atrodytų kas čia tokio - bet moteris negali Indijoje ne tai, kad dirbti pagal specialybę, bet net įsidarbinti ne pagal ją, nes reikia nurodyti lytį - ten, kur nurodo, kad yra moteris prikaišoma, kad yra XY, ten kur kad vyras, sako, kad gi turi vaginą ir t.t. Šiuo metu žurnalistai iškasė, kad ji rankomis lipdo plytas giminačio išrūpintame darbe už visiškus centus. Lipdo tiesiogine to žodžio prasme kruvinomis rankomis. )

Bet čia noriu pakalbėti apie vyrus tik biologine prasme, kaip kad iki šiol kalbėjau apie moteris visame įraše. Vyrai neturi nei makšties, nei gimtos, nei kiaušintakių, nei kiaušidžių ir t.t. Tačiau, nėra taip, kad vyrai ir moterys yra kažkas labai skirtingo - visi mes pradedame vystymosi kelionę iš to paties taško (yra taip sutarta, kad jame visi embrionai yra moteriškos lyties. Taip yra dėl to, jog užsimiegojus ar esant defektyviam Y chromosomoje esančiam vienam genui, arba net jam esant, bet neesant ar esant irgi defektyviams genams, kurie turėtų reaguoti į tą Y'ą gemalas negauna nurodymų sukti kiton vystymosi kryptin - tai yra tapti berniuku).
Taigi tiek vyrai tiek moterys turi lytinius organus kilusius iš tų pačių struktūrų - pavyzdžiui sėklidės ir kiaušidės iš tų pačių pirminių lytinių liaukų, lytinio gumburėlio kraštai vyrams suauga ir sudaro kapšelio odinį maišelį, moterų lieka kaip didžiosios lytinės lūpos ir prisipildo riebalinio audinio ir t.t. neišimtis ir gimda. Tik vyrų ji yra visiškai visiškai rudimentinė - mažulytė kišenėlė atsišakojanti nuo prostatinės šlaplės dalies ar tai kartais tik maža ląstelių sąlelė prostatoje, apie kurią dauguma vyrų niekada nesužino, nes ji yra visiškai nereikšminga. Laaaaabai retai joje gali kilti gimdos vėžys, bet čia jau kazuistika.
Vyras negali sirgti endometrioze, nes nors turi gimdos rudimentą, neturi hormoninės sistemos, kuri sakytų jai "o davai tegul endometriumas suveša". Tačiau kai kurie medikamentai naudojami prostatos vėžio gydyme imituoja šitą sistemą ir dėl to prieš juos skiriant vyrai įspėjami dėl galimos endometriozės, nes ji galima teoriškai, o nuo 1980 metų Pasaulyje net yra užfiksuoti keli atvejai...

Tai tiek va norėjau parašyti šiandien :)

* Čia eina kalba apie gyvūnus, įskaitant ir žmones, kurie naudojasi strategija susilaukti mažai palikuonių - jų lytinės ląstelės ir embrionai/vaisiai praeina atranką dar negimę. Laimi stirpriausias spermatozoidas. Ovuliuoja stipriausias kiaušinėlis. Išgyvena ir toliau vystosi tik stipriausios zigotos ir t.t.

** Dažnai žmonėms atrodo, kad vienas iš šių tyrimų yra geresnis už kitą ir jie supyksta, kai gydytojas skiria tik vieną - pvz.: kompiuterinę tomografiją (ypač, jeigu žino, kad ji pigesnė). Abu tyrimai yra geri - kompiuterinė tomografija geriau tinka apžiūrėti kietoms, kaulinėms struktūroms, magnetinis reznonansas - minkštoms, nekaulinėms. Taigi, viskas priklauso nuo to, ko ieškoma. Deja, bet pvz. smegenys yra minkšta struktūra pasislėpusi kaulinėje dėžutėje - tiriant jos ligas ar renkamasis pirmas ar antras tyrimas labai priklauso nuo to, kas būtent įtariama ir neretai atliekami abu tyrimai. Kompiuterinė tomografija turi dar minusą, jog jos metu žmogus gauna jonizuojančios spinduliuotės (radiacijos).. Magnetas - jokios spinduliuotės nėra, bet yra siaubingas triukšmas ir ilgas gulėjimo laikas aparate. Jeigu galima dažnai prieš abu tyrimus padaroma ir paprasta rentgeno nuotrauka - šiuolaikiniai aparatų dėka ją besidarantis žmogus gauna palyginti labai ne daug radiacijos, ji yra greita, pigi, o informacijos ji suteikia tikrai daug. 

*** Tai puikiai mažina streso metu išsiskiriančių hormonų kiekį organizme. Tad būtinai raskite kažkokią aplinką, ar realią, ar virtualią, ar susikurkite tokią mintyse fantazuodami - bet ką, kur jaustumėtės laimėtoju.

super duper darbas internete ir arbatipinigiai

Turiu prispažinti, kad per paskutinius blogo rašymo metus neteko ištrinti nė vieno komentaro. Spam'o nebuvo, o reklaminiai komentarai būdavo į blogo įrašo temą (daugiau ar mažiau), tai aš jų irgi netrindavau, man tikrai neskauda kad kažkas galbūt randa sau klientą mano bloge. Bent jau aš tai labai mėgstu, kai reklamos būna į temą :) Žiūri kokioj nors galerijoj drakoniukus, o šone puikuojasi keraminių drakoniukų ar fantastinių plakatų parduotuvės reklama - :D Tai po to bent seilę pavarvini.

Kažkada parašiau tokį va blogo įrašiuką ir neseniai po juo atsirado komentaras:

Tai mano reakcija buvo maždaug tokia:

Le wtf? :D

Gerai, tarkime, kad 1 "kepčą" suvedate per 3s. Tai, jei dirbate kaip žiurkėnas ratuke, per valandą suvedate 1200 kepčų. Kadangi dalis jų būna tikrai neįskaitomos, o taip pat darote klaidų, tai tarkime per 1 valandą suvedate 1000 kepčų. Tai, geriausiu atveju per 1 val. uždirbate 1,35$ arba ~3.50Lt neatskaičius:

a) elektros, kurią naudoja jūsų kompiuteris;

b) interneto ryšio, už kurį mokate;

c) patalpos, kurioje dirbate išlaikymo (greičiausiai esate moksleivis ir dirbate namuose);

ir t.t. ir panš :)

Vienu žodžiu, labai savarankiškais norinčių vaikų ir šiek priekvailių suaugusiųjų išnaudojimas. Ten matyt įvedus tuos kodus, "reklamuotojui" irgi kažkas menko nubyra :)

Sako Vilniaus valkatos per dieną "susirenka" 50-150Lt... Nepatikėčiau, bet pati porą kartų esu pakliuvusi į situacijas, kai kokį nors išmaldos kaulytoją galėjau stebėti kelias minutes ar pusvalandį (nuo balkono ar per kavinės langą), tai gal tai ir tiesa - žmonės dažniausiai duoda geležinius litus, o šie juos iš karto įsideda į užantyje laikomą maišiuką. Mano rajone gyvena vienas "varguolis" iš savo "nelaimės" jau 2 butus nusipirkęs ir važinėja juodu bmw, jame dar ir persirengia "darbo drabužiais" :) ...

Prie progos kažkaip dar prisiminiau arbatpinigius - nors jie neturi nieko bendro su išmalda, bet kartais man kyla toks įspūdis, kad kai kurie žmonės juos būtent taip ir traktuoja. Asmeniškai aš visuomet stengiuosi palikti bent 10% arbatpinigių sveikų litų tikslumu. Kartais valgau su kokiais 5-10 kursiokų kompleksinius dienos pietus, palieku papildomą litą, jie į jį pasižiūri kaip į kokį tai žalią kirminą ir tiek. Anksčiau dar klausdavo (kelis kartus net "susirinko"), bet dabar tai dažniau nurašoma kaip dar vienas mano "keistumas".

 Jei prie kasos būna "taupyklė" dažniausiai ten įmetu 50ct monetą. Kaip suprantu centų palikimas, ypač baltų, yra laikomas įžeidimu.
Nežinau ką padavėja/-as turi padaryti, kad šitą skaičių sumažintų... Žinau, kad kai kuriose šalyse, pvz.: Japonijoje, arbatpinigių geriau nepalikti, o kai kuriuose, pvz.: JAV - tik pabandyk nepalikti (nuo 15% taxi vairuotojui ir 1$/gėrimą barmenui iki 20-30% restorane). Didesnių sumų vengiu, nes, prisipažįstu, tikrai gaila ir antra, gali ne taip suprasti. Taip pat pinigus moku tik palikti, o ne duoti. Į kavinę aš neeinu todėl, kad noriu valgyti, einu todėl, kad noriu gerai praleisti laiką ir gerai pasibūti, viena ar su draugais ir noriu, kad padavėja man šypsotųsi, kad būtų laiminga. Ir geriausia būtų, jei ji tikrai tokia būtų.

Kartais girdžiu, kad žmonės priekaištauja, kad kavinėse per brangu ir panašiai, bet come on, kas ten verčia tave valgyti, žmogau? Nieko nėra blogo neturėti pinigų, bet tą reikia pripažinti ir tikrai nereikia galvoti, kad namie su draugais kepta pica yra nors truputėlį blogesnė ar ne tokia smagi, kaip kokiam "čiliake" užsisakyta. Kaip nelaimingas žmogus gali iš viso galvoti apie kitų žmonių gerovę, tuo labiau, kad nors jis sėdi linksmoje vietoje, nors jam tikrai gali atrodyti, kad yra linksma, bet kažkur giliai auga kokia tai tuštuma. Ne kas kitas, o realybės suvokimas ir būtinybė susitaikyti su ta mintimi, šiuo konkrečiu atveju ta, kad valgoma kavinėse ar restoranuose ne todėl, kad galima valgyti ir ne namuose, bet todėl, kad negalima valgyti namuose, nes ten galbūt nėra su kuo, ar nėra ką (nebūtinai kiekio, galbūt skonio ar rūpesčio prasme...). Nenuostabu, kad tokiam žmogui turi atrodyti, kad kažkas turi jo pinigus nusipelnyti kažkuo ypatingu, kažkuo išskirtiniu ir kažkuo labai labai geru. Ir nenuostabu, kad toks žmogus mano, kad palikdamas arbatpinigių jis elgiasi ne savaime suprantamai, o kažkaip gerai, kažkaip ne taip, kaip visi (tuos "visus" jis, žinoma, lygina su savimi), ypač, jei jam atrodo, kad jis pats pasauliui duoda tiek daug, o gauna tiek mažai. Ir nebūtinai pinigine prasme. 

Egzistuoja ir toks reiškinys, kai paliktus arbatpinigius susirenka šalia sėdintys lankytojai.... 

PS - jei įdomu :

Šiuo metu minimalus valandinis atlyginimas Lietuvoje yra 4,85Lt... :) 

PPS man atrodo, man reiktų nusipirkti kokį nors Lietuvių kalbos gramatikos vadovėlį...