Dovanos apie bendravimą su pacientais

Yra toks vaistas X. Čia konkretus vaistas. Bet pavadinimo negaliu rašyti, nes įstatymas neleidžia reklamuoti receptinių preparatų tokiose vietose, o plius, nelabai ir esmė koks ten tiksliai vaistas.

Jis yra sudarytas iš dviejų veikliųjų medžiagų.
Šeimos gydytojas gali šitą vaistą, prie tam tikrų būklių, skirti kompensuojamą - tai reiškia, kad dalį jo kainos dengia ligonių kasos. Gali skirti ir nekompensuojamą, su tuo bėdų nėra.

Bėda yra tame, kad šitą vaistą jis gali skirti tik tada, kai prieš tai bent vieną mėnesį abi veikliąsias medžiagas pacientas yra vartojęs atskirai ir toleravo. Ligonių kasos tik tada leidžia skirti kombinuotą formą. 

Ta kombinuota forma, jei nekompensuojama, mėnesiui kainuoja ~10-12 eurų (priklauso nuo vaistinės). Nekombinuotai vienas vaistas kaštuoja ~5 eurus, o va su kitu... Su kitu yra bėdos esmė. Nekombinuoto yra labai sunku gauti (dažniausiai pacientai užsisako iš užsienio), arba reikia vartoti kombinuotoje formoje su kitu vaistu. Taigi, norint viską daryti "by the book" arba pasiunti pacientą paieškoms, arba skiri jam visiškai nereikalingą vaistą mėnesiui.

Kur dirbu, šią savaitę ligonių kasos "nubaudė" gydytojus už tai, kad jie išrašinėjo vaistą X prieš tai neskyrę jo mėnesį laiko per du atskirus medikamentus - dabar gydytojai turės šitas nepagrįstas išlaidas sumokėti iš savo kišenės. Laimė tik už tam tikrą laiko tarpą. Vieni gydytojai pyksta ant vaisto X gamintojo, nes jis, pristatydamas savo kombinuotą preparatą neįspėjo apie tai (daugumą kombinuotų vaistų galima skirti iš karto, nebūtina bandyti atskirai kiekvienos veikliosios medžiagos), kiti ant ligoninių iš kurių pacientai atėjo jau su rekomendacijomis gerti šį vaistą (dalis ligoninių jį gauna kaip "labdarą", kitos perka ir gali skirti pagal kitas taisykles), treti trina rankytes ir kaip gudrios laputės sako "oj, o tai jūs neįrašėt į kortelę, kad pacientas šitus medikamentus atskirai jau vartojo už savo lėšas ir puikiai toleravo??? Įstatymų neskaitot, mėmės.", o ketvirti tiesiog šypsosi. Jeigu užkliuvo šitas dalykas, tai gal užklius ir tai, kad idealiu atveju pacientas turėtų pirmąsias vaistų dozes apskritai vartoti prie gydytojo, ir ne pirkti kažkokioj balbieriškio vaistinėje, o kaip dabar ateina recepto, tai taip ateiti pačių kompensuojamų vaistų,  kad nevaikščiotų ratais-kvadratais. Kombinuotų vaistų gi niekas neskiria iš karto todėl, kad tingi kelis receptus rašyti.

Pacientų šitas dalykas visiškai nekliudo. Manau dalis iš to tik išloš, nes jų medicininės kortelės bus perverstos puslapis po puslapio žiūrint kas nepadaryta ir kada kokia diagnozė diagnozuota. Gydytojams tai toks daugiau "Ką ir reikėjo įrodyti.". Bet vat vaisto X gamintojui, tai visiškai š.
Su kiekvienu vaistu, kurį gamina daugiau nei vienas gamintojas tampa sunku konkuruoti per vaisto gerumą. Teoriškai originalas turėtų būti krūčiausias ir geriausias, nei generikai. Praktikoje.... visaip būna. Pacientus galima traukti kainomis, pakuotėmis ir panašiai. Gydytojus traukti galima aiškinimais kuom šitas geresnis už konkurento, bet jie žiovaus ir lygiai taip pat galės patys pasiskaityi tyrimus, kurie tą įrodo (ar nelabai). Bet, jei vaisto skyrimas yra greitesnis ir lengvesnis, tai woohoo! Pasakok toliau.

Vaisto X gamintojas dabar pažadėjo, kad padengs nuostolius ir jaučiasi dėl jų atsakingas. Taip pat įspėjo, jog greičiausiai artimiausiu metu bus peržiūrėti (truputį po truputį) ir kiti kombinuoti vaistai, o jei jiems tokios taisyklės dar nėra, tai uždės.

Šitų pažadų atsliūkino į darbovietę. Šiaip tai jie nelabai ateina, nes nelabai gali. O kai gali, tai tik su leidimu, ne darbo metu ir dažniausiai reikia eiti žiūrėti į juos iš serijos "Ten va trečiam aukšte penktas kabinetas nuo kairės už stiklinių durų, ai nežinau, aš tai neeisiu, tu gali. Paimk man tušinuką".
Tušinukų nebebūna :D Tai, kad gydytojai turi rašyti medikamentus veikliosiomis medžiagomis, bent jau eilinius, visiškai sužlugdė kaip komercinio išnaudijo įrankius. Dabar labiau apsimoka nešti tušinuką vaistininkui.

 

(Va taip va gydytojai ima dabar bet ką iš vaistų reklamuotojų. Ir baisu, ir norisi. Ypač pieštukinių klijų ir plėšomų lapelių, kur reklamuojamas vaistas yra mažytis ir kamputyje, o ne per visą lapelį ir dar kitoj pusėj teksto siena (nežinau kaip reklamuotojai turi viltį, kad anuos kažkas naudoja. Nebent jei nori susipykti su pacientu, kad tas pereitų pas kitą gydytoją. Dauguma pacientų apskritai į tuos lapukus žiūri kaip į gydytojo pasakymą "čia rimto gydymo nereikia", o ne rimtus gydymus dauguma pacientų ir patys puikiai išmano))

Šiandien to vaisto X firmos atstovas, kaip kaltės pirkimą, dar davė ir knygų - po naujausią kompensuojamųjų vaistų kainyną (>500 psl džiaugsmo) ir dar po va tokią va knygelę:

Parėjusi namo išsiviriau diiiiiidelį puodą kavos ir knygą perskaičiau.

Namie radau statulėlę ūdrą-gydytoją. Vėliau paaiškės ką ji turi bendro su knyga.

Išleista tik 300 egzempliorių! Man atrodo iš jų bent 10% šiandien buvo išdalinta aplink mane.

Čia yra šiek tiek daugiau nei 100 puslapių teksto apie tai, kad ne, tu neišsigalvoji, kad kai kurie pacientai keisti. Nes dalis gydytojų galvoja, kad išsigalvoja. O kai išsigalvoja, bando suprasti kodėl, tada pradeda nervuotis ir perdega. Kai perdega patampa tokiais vaikčiojančiais zombiais. Perdega ir dėl kitų dalykų, bet stengimasis suprasti pacientą, kai pacientas pats savęs nesupranta, neesant žmonių perpratimo specialistu yra viena iš dažnesnių priežačių.

Knygoje aprašyti vadovėliniai gynybos mechanizmai, asmenybės tipai.  Neaprašyta ką su jais daryti, kaip jie atsiranda ir panašiai. Čia jau gydytojo reikalas ir atsakomybė. Bet esmė yra atpažinti. Knyga parašyta  kaip mokomiji - suskirstyta į panašiaus ilgumo skyrius, su temos tikslais, uždaviniais ir kontroliniais klausimais gale.  Klausimo pavyzdys: "Ar demokratiška neišmaniam pacientui demokratiškai siūlyti demokratines gydymo priemones?". 

Vienas iš knygoje aprašomų brandžių gynybos mechanizmų yra sublimacija - neigiamų dalykų pavertimas į teigiamus. Teigiami dalykai čia yra grynai santykine prasme ir didžiosios dalies žmonių gali būti vertinami kaip tiesiog neutralūs (iš serijos, na, jei tau patinka...), arba kaip neigiami (nerandi kuom geresniu užsiimti). Dažniausias sublimacijos išraiška būna sportas. Kuo labiau darbe nervuoja visi, tuo geriau vakare žaidi tenisą. Kita dažna išraiška yra meninė kūryba. Mano asmenine nuomone tai ji yra žymiai geresnė sublimacijos išraiška. Tokia gera, kad dalis žmonių netgi įsivaizduoja, kad kūrybai kančia yra reikalinga, o geri ir garsūs menininkai turi būti bent kažkiek gyvenimo nuskriausti (o jei tokie nėra, tai privalo patys save skriausti jausdami mažų mažiausiai kaltę už tai, kad nėra nuskriausti).

Aišku, toks mano įsivaizdavimas gali būti nulemtas tik mano asmeninės patirties. Aš dažnai pažįstamiems sakau, kad neabejotinai tą ar kitą patirtą skriaudą, kančią ir neteisybę galės išlieti per žiauriai gerą kūrynį, o jie į mane pasižiūri mažų mažiausiai kilstelėję antakį. Kokį dar kūrinį? Jie tiesiog nori nieko neveikti ir prakentėti viską. Dar gerą kūrinį? Kam toks gali būti reikalingas? Sakau gi, kad jiems patiems.
Nesupranta.

Dar asmeniškai pastebiu, kad iš brandžių gynybos mechanizmų tarp gydytojų madingiausias yra dėkingumas - tai būdas neigiamą dalyką transformuoti į teigiamą rezultatą davusią patirtį panaudojant pačias mažiausias laiko ir jėgų sąnaudas. Kai kurie į bet kokį šūdą, kurį jiems siunčia gyvenimas žiūrės dėkingai ir laimingai. Kartais pagalvoju, kad galbūt, kaip brandus, bet pats lengviausias mechanizmas, nė vieno brandaus mechanizmo neturintiems asmenims jis atrodo pats sudėtingiausias - jie jau gali suprasti, kad buvimas dėkingu duoda daugiau naudos dėkojančiam, o ne davusiam, bet negali suprasti kaip galima būti dėkingam už blogus dalykus (t.y. atlikti tokį sudėtingą dalyką) ir į tai žvelgia didžiai mistifikuodami, laikydami to kone religine patirtimi.

Pats dažniausias iš nebrandžių gynybos mechanizmų medicininė praktikoje (tiek tarp pacientų, tiek tarp gydytojų) tikriausiai yra somatizacija - tai, kas blogo išgyvenama kaip ligos (kurių nėra) ir jų simptomus (pačios ligos nėra, o simptomai yra).

Visi tyrimai geri, niekas nieko neranda, paskirti vaistai nepadeda, kaip gydytojai nesupranta koks tu ligonis???? Nervuoja šitas mechanizmas, kaip nežinia kas.
a) negali atmesti, kad žmogus neserga, nes liga nėra po tyrimų gaunami pliusiukai kažkokioj lentelėj. Žmogus serga. Konkrečia liga. Jos priežastys tiesiog kitos. Jei būtų tokios, kaip visų sergančių ta liga, padėtų vaistai. Dabar skiri, nepadeda. Galvoji, kad blogai galvoji, kad kažką pražiūri, ieškai toliau. Kuo daugiau ieškai, tuo daugiau nerandi. Žmogus kenčia toliau. Yra mitinis psichoterapeutas, kuris tam žmogui galėtų labai padėti. Kaip pas jį tą žmogų dabar oriai įkalbėti pakliūti? Kaip spręsti problemą, kai žmogus neturi papildomo medicininio draudimo ar lėšų?* Taip pat niekas nedraudžia žmogui susirgti ir tikra liga, kurios simptomai "pasislėps" tarp kylančių iš somatizacijos. Arba bus jam, kaip berniukui melavusiam apie vilkus.
b) tai visada gali būti dar neatrastas ligos mechanizmas ar net visa liga. Štai vienas luošinantis virškinimo sistemą veikiantis sutrikimas, kai pradėjau studijuoti, buvo aiškinamas per psichologinę prizmę, pažengęs gydomas chirurginėmis intervencijomis. Kol kažkam nekilo mintis pažiūrėti kas ten tiksliai darosi ir rasti, kad tai labai subtili autoimuninė liga, kuriai įvykti reikia, kad susidėtų paveldėti tam tikri receptoriai su tam tikru užsikrėstu virusu ir dar tas virusas turi pulti tam tikru specifiniu imuninės sistemos ciklo laikotarpiu. (čia trumpai keli puslapiai apie jau kaip ir nebenaujienas)

Kai esi rezidentas duodamas kiekvieną siuntimą konsultacijai pariniesi ar pacientas nepakius į tokį ratą, kuriame apsisukęs kartą/du bus laikomas hipochondriku (nes, kai esi rezidentas hipochondrija dar netiki iš jaunatviško optimizmo).

To galima išvengti tik, kai žinai, kad nukreipus pacientą tikrai tikrai jis nebus "numestas" neaiškiai kryptimi toliau (nes gali būti ir aiškia), arba, kad čia tikrai bus konsultacija ir tu, kai siuntęs gydytojas vistiek lieki atsakingas už gydymą (t.y. konsultacija reikalinga pirmiausia tau, ne pacientui, kas, anot ligonių kasų, turėtų būti visais atvejais). Šitą schemą padariau skaitytama knygą ir pagalvojau, kad jis bus baisiai prasminga. Dabar kažkaip taip neatrodo.

Kaip ten bebūtų, grįžtant prie knygos, ta kai kurios vietos man pasirodė keistokos. Pavyzdžiui yra išskirtos trys kartos - konservatyvioji, mišrioji ir technologinė ir tarsi akcentuojama, kad technologinė yra praradusi tikrąjį bendravimą, ji pavadinta indigo vaikais.

Aš Indigo termino jau gal 10 metų negirdėjau, o tada, kai dar girdėjau jis jau buvo blėstantis. Kažkada New Age judėjimai Indigo vaikais vadino tuos, kurie gims prieš pat Vandenio (ar kokią tai ten) eros pradžią ir atneš jai taiką ir laimę, per visiškai kitokį požiūrį ir suvokimą. Vis stūmės, stūmės tas indigo vaikų gimimas, net iki 2000 metų nusistūmė ir dingo. Apie Indigo kaip facebook'o kartą pirmą kartą girdžiu, nors palyginimas visai ir tinka.

Spalvos sutampa.

Beveik.

Kodėl knygoje buvo skyrius pasakojantis kokios savybės tinka kokiam humoraliniam temperamentui tai nežinau. Jeigu jau jį įdėjo, tai galėjo įdėti ir temperamentus pagal horoskopus. Arba pagal kraujo grupes. Ar dar ką.

Dar šitam veikale užsimenama apie Gary Smalley ir jo "paturbintą" šių charakterių skirstymą pagal tai, į kokį gyvūną žmonės yra labiau panašūs. Knygoje sakoma, kad labai tiksliai, suskirstyta. 

(Ūdra - sangvinikas(čia tipo ir a tinku), Liūtas - cholerikas, auksinis retriveris - flegmatikas, bebras - melancholikas. Tikriausiai. Knygoje padaryta klaida ir cholerikas priskirtas ir liūtui ir bebrui. Bandžiau ieškoti internetuose, bet ten visaip skirsto.)

G. Smalley yra šeimos konsultantas, kuris yra parašęs porą beletristinių savipagalbos knygų ir nusifilmavęs laaaabai daug laidų (tokių, kaip pas mus rodo savaitgalių rytais). Jo veiklos kryptis - krikščionims priimtina psichologija. Kadangi Galenas ir Hipokratas yra pagoniškos kultūros atstovai, tai, su amerikietiška krikčionybe niekaip. O vat tuos pačius keturis temperamentus įvardinti gyvūnais pagal katalikų iš tų pačių pagonių perimtą antromorfizmą jau gerai.

Perskaičius, kad įdėtas toks asmuo, kaip G. Smalley sukrykštavau. Jei rašysiu ką nors panašaus įdėsiu Jack Kirby kaip dailininką.

Knygoje yra baisus (laimė mažulytis mažutėlytis) skyrelis apie tai, kaip visuomenė, remdamasi nusistovėjusiosmis tradicijomis ir panašiai gali (turi?) inicijuoti sutrikusių asmenybių gydymą, nors ir pripažįstama, kad asmenybės sutrikimas yra pirmiausiai pačios kultūros apsręstas reiškinys, t.y. psichopatas pats vienas egzistuoti negali, būtina aplinka, kurios atžvilgiu jis būtų psichopatiškas. Tai, kad gydomas pavienis individas, o ne jį supanti aplinka, yra tik dėl to, kad individas yra mažesnis ir silpnesnis. Ir paskui psichiatrai stebisi, kodėl žmonės jų nemėgsta ar kodėl įtariai žiūri į gydytojus.

Visiškai iš konteksto išimta eilutė "Laikas visada parodys, kad gydytojas teisus. Ir pacientas tą supras." Šitą eilutę reikia įsivaizduoti maždaug taip:

Nespalvotas vaizdas.
Jūros krantas.
Juo eina senas vyras, sužvarbęs ir susisukęs į juoda paltą. Pučia vėjas. Iš po juodos vyro skrybėlės ištrūksta žila sruoga.
Vyras įkvepia sūraus oro. Nusisuka.
Prisidega cigaretę. Giliai užsitraukia. Užsimerkia.
Kojomis, per plonus odinius batus jis jaučia aštrius akmenis. Kodėl laikas jų nenugludino taip, kaip sušvelnino jo ryžtą ir aistrą gyvenimui?
Virš galvos praskrenda žuvėdra. Tyliai.
Per daug tyliai. Vyras nemato jos laisvės.
"Ir pacientas suprato" pasako jis.

Bendrai paėmus tai knyga nebloga. Pvz.: identifikuoja, kad yra tokia atgyvena kaip paternalistinis modelis. Bet tuo pačiu ir tai, kad modeliai nekeičia vienas kito nuosekliai - naujas atsiranda šalia kito ir kitą stumia laukan. Jei senasis buvo bent kažko vertas jis išlieka. Tam tikrose situacijose jis nugali naująjį modelį. Kaip kad ir su vaistais - kai kurie yra labai seni ir pilna naujesnių, kurių atžvilgiu senieji yra kažkoks siaubas. Bet kartais siaubas ir yra tai, ko reikia.
Arba, pvz.: minima, kad kūno kalba yra tokia pat svarbi bendravime, kaip kalbėjimas. Bet taip pat, kad tokie patys svarbūs ir pagarba, reflekcija ir kt. dalykai, kurie, savo ruožtu, konkrečiam pacientui gali būti skirtingai svarbūs. Galima vaikščioti į visokius seminarus, kurie aiškins, kaip 90% informacijos dauguma žmonių vienas kitam perduoda per kūno kalbą.  Sergantis žmogus jau taip tampa mažuma, tai dabar dar reikia jį ir antrą kartą sumažinti per tai, kad galbūt jis bendrauja ne daugumai priimtinu būdu arba liga lemia specifinius asmenybės ir mąstymo pokyčius?

Ir žinoma apskirtai, kad kažkas parašė tokį daiktą lietuvių kalba. Vaisto X firma tikrai neblogai sugalvojo tokį daiktą nešdami kaip "soriuką". Manau knyga būtų įdomiausia pirmų trijų vientisųjų studijų kursų studentams. Įdomumui pasiskirstant U formos kreive. Pradžioje įdomu viskas. Trečiam kurse jau vėl įdomu, nes tuoj prasidės pratybos klinikose.

Pabaigai ištrauka iš knygos:

"Paskatinimas gydytoją sistemingai domėtis savo profesijos ištakomis turėtų palengvinti jam suprasti gydytojo-paciento bendravimo modelio kaitą, jo priežastingumą bei ryšius vyraujančius visuomenine-kultūrine sankloda. Tai palengvintų jam pagrįsti visus gydymo modelius reikiamu momentu reikiamoje situacijoje ir ugdyti pacientą. Medicinine prasme, "kiekybinių pakitimų perėjimo į kokybinius" dėsnis reiškia, kad sistemingas, nuoseklus darbas su pacientu anksčiau ar vėliau įgaus naują bendradarbiavimo - bendro sprendimų priėmimo - formą."

(Jei jus nupurtė, nuo "ugdyti pacientą", tai nupurtė ir mane)

Ai, dar knygos gale buvo literatūros sąrašas, kurį peržiūrėjau ir nusprendžiau vieną knygą nusipirkti:

(Su siuntimu į LT atseis 12 eurų. Dabar lauksiu, kol atsiųs. Kažkur mano bendradarbiai sugeba prisikirkti knygų su siuntimu po kelis eurus. Bet kai einu ten pat, niekada neišeina. Kaip jiems tas pavyksta. KAIP?)

* Kai kurie šeimos gydytojai dėl to imasi lankyti kursus ir mokytis psichoterapijos, kurią taiko darbe arba užsiima už mažesnes kainas, nei profesionalūs psichoterapeutai (geriau nei nieko). Patys sako, kad taip elgiasi iš būtinybės ieškoti papildomų pajamų. Bet, kažkaip kai pasižiūri į tuos, kurie mokosi, tai mokosi ne tie, kurie labiausiai verkia, kad nėra babkių, o tie, kurie labiausiai trokšta iš tiesų padėti pacientui, o ne jo ambulatorinei kortelei... xD

Šeimos gydytojų audito ataskaitos įdomybės

Sugalvojau pradėti vaikščioti - kasdien po valandą, dvi. Nelabai turiu noro sportuoti klube ir panašiai, bet manau, kad vaikščiojimas man visai tinka. Bent iki tol, kol koks nors Vilniaus baseinas vėl pasiūlys akciją-atrakciją ir nebrangų abonimentą :D yeah.

Štai vakar į ėjimo maršrutą įtraukiau Jeruzalės skulptūrų parką, šiandien apžiūrėjau viename iš tų apleistų-pastatų-griaučių kažkieno įrengtą karvelidę (namuką auginti balandžiams). Kai buvau maža tokiose vietose galėdavai rasti tik kakučių, penkių centimetrų stiklo duženų sluoksnį ir prastų grafičių šešis su puse sluoksnio. Dabar grafičių tiek pat, nors jie atrodo kiek geriau, bet užtat stiklo - nepalyginamai mažiau ir pavyksta pamatyti pačių keisčiausių dalykų - pvz.: urban-garden (tokio pastato aukštas užpiltas juodžemiu ir gretimo namo gyventojai augina bulves ar paprikas) ar ką nors panašaus.

Kai tokius dalykus apima beveik religinis pojūtis, supranti, kad žmogus yra daug įdomesnis padaras, nei galėtum pagalvoti iš pradžių. Ir tada džiaugiesi, kad su savimi nepasiėmiai fotoaparatao ar mobilaus telefono, nes nufotografuodamas tarsi suterštum visą paslaptį, tarsi išduotum tuos žmones, kurie išnaudoja tokius vaiduoklius mažytiems nuosaviems zoo ir botanikos sodams. Ir tuo pačiu metu nusipurtai nuo minties, kad, o, blyn, taigi jei kas iš nugaros pripultų, pagalbos nei prisišauktum, nei spėtum paskambinti, jei ištrūktum nors trumpam.

Nors šiandien dėl tokio badziojimosi per kardiologijos pratybas man labai pavargo kojos ir neiškentusi iš jų pasiploviau pusvalandžiu anksčiau (kas labai išgąsdino porą mano grupiokių, nes kažkaip aš patapau tuo žmogumi, kuris lanko "visas paskaitas" (ė, yra tokių ir daugiau U_U)... ...šiandien labai knietėjo naglai įlįsti ne į savo kurso laisvo dalyko paskaitą, kurios ir dalykas labai įdomaus, ir skaito charizmatiškas dėstytojas, bet visai džiaugiuosi, kad neėjau, nes eidama namo dar vieną katuką ištraukiau iš duobės (durnelis įkrito tikriausiai gaudydamas tuos jau minėtus balandžius), toks visas sulysęs buvo, bet nesustiręs (kas man labai keista atrodė, nes lauke apie -4), bet jis nudūmė savo reikalais, vos padėjau jį ant žemės. Gal ir gerai, Tapkius (mūsų kica) dar užpavydėtų. Gerai, kad neapdraskė/neapkramtė/neapseiliojo :D)

Sometimes I am so stupid. 

Taip, apie ką aš čia. A, taip, išėjau iš pratybų (ach, kokia išpažintis), bet tą likusį pusvalandį nusprendžiau kaip nors vis tiek išnaudoti, tik laaabai tingėjau skaityti ką nors apie tą pačią kardio (antra išpažintis!), bet Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės puslapyje aptikau įdomų pranešimą spaudai, kad baigtas auditas dėl šeimos gydytojų. Tai be le kaip sėdau jo ataskaitos skaityti, bo noriu rinktis šeimos medicinos rezidentūrą.

(Čia va labais dailios moters nuotrauka visiems tiems, kuriems įdomu skaityti tik antrą įrašo dalį ir pirminė blevyzga "exciting wanderings of enorca" yra visai neaktualūs :P Skirtukas čia, skirtukas!)

Jeigu turite laiko labai rekomenduoju paskaityti išvadas (jos yra ataskaitos pradžioje) ir permesti akimis priedus (jie yra ataskaitos pabaigoje). Iš to, kas yra per vidurį, išrankiojau man asmeniškai įdomesnes pasirodžiusias dalis:

11 ataskaitos puslapis: „Šalies gyventojų, pasirinkusių šeimos gydytojus, skaičius pamažu didėja: 2006 m. šeimos gydytojai paslaugas teikė 64 proc. gyventojų, 2012 m. birželio mėn. – 83 proc. gyventojų. Likusieji gyventojai tebėra pasirinkę vidaus ligų ir vaikų ligų gydytojus. Pirminėje asmens sveikatos priežiūros grandyje 2011 m. buvo suteikta 68 proc. visų ambulatorinių paslaugų“

Labai įdomus tas augimas, bet kaip vertinti tuos 68% net nežinau. Kai kas teigia, kad tai turėtų būti 90%... Reikės sekti ateities ataskaitas ir žiūrėti kaip keisis šitas skaičiukas.

12 psl: „Jeigu vienas šeimos gydytojas aptarnautų daugiausiai 1 550 pacientų, tai 10-čiai tūkst. pacientų reikėtų 6,6 šeimos gydytojo. Šalyje 2012 m. birželio mėnesį 10-čiai tūkst. pacientų vidutiniškai teko 7,4 šeimos gydytojo. Todėl šiuo metu šeimos gydytojų skaičius Lietuvoje yra pakankamas.

 Šeimos gydytojų skaičius, tenkantis 10-čiai tūkst. pacientų, tarp daugiausia ir mažiausia šeimos gydytojų turinčių savivaldybių skiriasi daugiau kaip tris kartus: mažiausias šeimos gydytojų skaičius yra Šilalės rajono savivaldybėje – 4,1, didžiausias Jurbarko rajono savivaldybėje – 13,6.“

Oba, pakankamas skaičius? Kažkaip įtartina, skaitome toliau:

13 psl: „12 proc. šeimos gydytojų apylinkių turėjo du kartus mažiau pacientų nei numato minimalus normatyvas (mažiau nei 500 pacientų). 7 proc. visų šeimos gydytojų apylinkių turėjo daugiau nei 2 tūkst. pacientų – tokios apylinkės, Lietuvos bendrosios praktikos gydytojų draugijos nuomone, yra per didelės. Buvo atvejų, kai šeimos gydytojų apylinkių dydis nesiekė 100 arba viršijo 3 tūkst. pacientų. Daugiausiai mažų apylinkių suformuota miestuose (Vilniuje, Kaune), o didelių apylinkių – rajonuose (Šalčininkų r., Pakruojo r.).“

A, tai nors gydytojų yra, bet dalis jų turi labai mažai pacientų. Bet iš kitos pusės - turėti 100 sunkių pacientų gali būti sunkiau, nei turėti 1000 "normalių". Bet su tomis didelėmis apylinkėmis, tai tikrai kažkaip įtartina - juk net jeigu tie žmonės ir neserga, bet jie vis tiek turi gauti profilaktinius patikrinimus  ir konsultacijas sveikatos klausimais: jie negali kažkur "kaboti".

15 psl: „Mažesnis nei nustatyta šeimos gydytojo aptarnaujamų pacientų skaičius nesudaro prielaidų pacientams suteikti daugiau paslaugų, bet priešingai – gali apsunkinti paslaugų prieinamumą, nes gydytojai dirba trumpiau ar rečiau (pavyzdžiui, 2 val. per dieną, 4 val. Kas antrą darbo dieną, 4 val. vieną kartą per savaitę). Pacientams, kurių šeimos gydytojai turi daugiau nei nustatyta pacientų, sudėtinga patekti pas gydytoją dėl eilių.„

Hmm.... Ne visai į temą, bet netoli mano namų yra privatus ANG (LOR) gydytojo kabinetas, kuris dirba darbo dienomis 17-19 - gydytojas jame aiškiai darbuojasi po "pagrindinio" savo darbo. Kaip suprantu šitas auditas aiškinosi ir privačių šeimos medicinos "centriukų" darbą, tai gal dėl to tokie keisti darbo laikai ir išėjo (kai gydytojas dar kažkur prisiduria, jei tik fiziškai pajėgia). O gal ir ne. 

Privati praktika nėra blogai ir negali tokia būti, bet kažkaip paskutiniu metu vis pasigirsti kosminių pasiūlymų LT ją panaikinti vietoje to, kad geriau sutvarkyti teisminę bazę ir panašiai. ... ... njo :D Ar pastebite kiek daug sprendimų mes lietuviai bandome spręsti pagal principus "uždrausim ir nebebus" ir "tegul daro ką nori, bet man į akis nelenda"? :D

18 psl: „Taigi, Sveikatos apsaugos ministerija neturi tikslios informacijos apie laisvas šeimos gydytojų darbo vietas savivaldybėse ir (ar) gydymo įstaigose ir duomenų, kiek šeimos gydytojų turėjo būti 2010–2012 m. Lietuvoje, kad būtų patenkintas pirminės asmens sveikatos priežiūros poreikis. Taip pat neturi duomenų, koks šeimos gydytojų poreikis bus po penkerių, dešimties ir t. t. Metų. Nors pagal mūsų apskaičiavimus šiuo metu šalyje pakanka šeimos gydytojų, tačiau ilgalaikis šeimos gydytojų planavimas būtinas, nes 2010 m. 40 proc. šeimos gydytojų buvo 55 m. amžiaus ir vyresni, vidutinis šeimos gydytojo amžius 2010 m. buvo 50 metų, o 2025 m. 70 proc. šių gydytojų bus pensinio amžiaus. Be to, reikia vertinti ir tai, kad profesinę veiklą nutrauks ne visi 66 metų sulaukę gydytojai.“

Wow. Ok, tai gana akivaizdu, bet vis tiek wow, kai pamatai konkrečius skaičius ant popieriaus kompiuterio ekrane. Su tuo "niekas nieko nežino ir niekas nieko neskaičiuoja" tai nieko naujo (dėl tokių neskaičiavimų kai kurios Skandinavų šalys dabar labai noriai ir laukia medikų iš Lietuvėlės xD). Bet... o kaip tu suskaičiuosi? Ir jeigu suskaičiuoti įmanoma, tai kokia atsakomybe turėtų atsakyti tie, kurie suskaičiuotų blogai?..

21 psl. „Baigusių rezidentūrą šeimos gydytojų skaičius 2012 m., palyginti su 2010 m., išaugo daugiau nei dvigubai: 2010 m. baigė 23, o 2012 m. – 52 šeimos gydytojai (2011 m. jų buvo 30). 2010–2012 m. šeimos medicinos rezidentūros studijas nutraukė arba sustabdė 68 gydytojai rezidentai (90 proc. šių rezidentų – Lietuvos sveikatos mokslų universitete).

Jauni gydytojai, baigę rezidentūros studijas, nelinkę įsidarbinti rajonų gydymo įstaigose.

Šiose įstaigose norėtų įsidarbinti tik 3 proc. apklaustų medicinos studentų ir šeimos medicinos rezidentų. Apklausoje dalyvavę jauni gydytojai nurodė šias pagrindines priežastis, kodėl nenorėtų dirbti rajone:

•  mažos profesinio tobulėjimo galimybės – 74 proc.;
• mažos karjeros galimybės – 69 proc.;
• blogesnės pacientų ištyrimo galimybės – 68 proc.;
• mažos gydytojų kompetencijų realizavimo galimybės – 67 proc.;
• mažas darbo užmokestis – 53 proc.;
• kitos priežastys (sukurta šeima, įsigytas būstas, neigiamas požiūris į darbą rajone) – 15 proc. /.../

Dauguma (84 proc.) apklaustų savivaldybių nurodė pagrindines taikytas priemones, siekiant išspręsti šeimos gydytojų trūkumą:

• didesnį darbo užmokestį – 52 proc.;
• transporto išlaidų kompensaciją – 35 proc.;
• būsto suteikimą – 35 proc.;
• tolesnio mokymosi, kvalifikacijos kėlimo finansinę paramą – 28 proc.;
• pagalbą įsigyjant ar atnaujinant medicinos įrangą – 26 proc.;
• apmokėtas rezidentūros studijas ir karjeros galimybes – po 24 proc."

Ok, nekreipiant dėmesio į visą tą "eikite dirbti į provinciją" dalį, tai tas "90 proc. šių rezidentų – Lietuvos sveikatos mokslų universitete" sukėlė štai tokią mano reakciją:

(Labai ironiška, nes man dabar tikrai beprasidedantis migrenos priepuolis (jeigu įrašas koks tai keistas, tai gal bent jau aišku kodėl :D)).

Ok, aš žinau, kad labai didelė dalis studentų renkasi šeimos mediciną kaip antrą rezidentūros variantą neįstoję į norimą specialybę (kokią kardiologiją ar neurologiją), galvodami, kad čia specialybė, kur reikia žinoti visko po truputį ir panašiai (visokie tarybiniai BPG=blogai paruoštas gydytojas, ar pašaipos, kad į šeimos mediciną eina tie, kurie nežino ko nori, ar mokosi per blogai kitiems dalykams irgi nepadeda), ir dėl to meta rezidentūrą vos kai gauna progą įstoti ten, kur nori ar emigruoti (nors apmaudu, nes dažnai turėdami gerus pažymius išstumia tuos, kurie, galbūt ir ne su tokiais gerais pažymiais, bet tikrai nori (ir gali) būti (gerais) šeimos gydytojais, bet čia nieko nepadarysi, visai suprantama yra stoti "kažkur", apsidraudžian)

Bet iš metusių 90% yra būtent Kaune?...

Something is fishy O_o.

:D jei įstosiu į rezidentūrą Kaune, joje būdama rašysiu knygą apie tai, kaip man ten seksis.

Net jei knyga bus penkių sakinių, ji vis tiek bus.

Tik priminkite man, jei pamiršiu, hehe.

25 psl. „Įvertinus 118-os šeimos gydytojų įrašus 368-ių suaugusiųjų asmenų ambulatorinio gydymo istorijose nerasta nė vieno įrašo, pažyminčio, kad šeimos gydytojas profilaktiškai patikrino paciento sveikatą dėl neinfekcinių ligų arba informavo pacientą apie tokius profilaktinius sveikatos tikrinimus. Rastas vienas įrašas, pažymintis, kad profilaktiškai pasitikrinti sveikatą kreipėsi pati pacientė“

O_O la wtf.. WTF. Žmonės, jei šitą skaitote ir dar nežinote, tai profilaktiniai tyrimai yra tokie, kurie atliekami, kai neturite visiškai jokių skundų ir tam tikrą jų skaičių per tam tikrą laiką Jūsų sveikatos draudimas dengia! :/

29 psl. „Keturi penktadaliai šeimos gydytojų, atsakiusių į klausimą, ar pas gydytojus specialistus pacientus konsultacijai siunčia pagrįstai, pažymėjo, kad tai daro nepanaudoję visų savo kompetencijų ligonių tyrimo ir gydymo srityje. Jie nurodė priežastis, kodėl pacientus siunčia pas gydytojus specialistus:

• nenori prisiimti atsakomybės – 30 proc. atvejų;
• pageidauja pacientai – 54 proc. atvejų;
• kompetencijos ir įgūdžių stoka – 22 proc. atvejų;
• „gydytojas specialistas dirba šalia“ – 17 proc. Atvejų. “

:/ Ataskaitoje netrukus pateikiamas ir atsakomybės vengimo paaiškinimas (vienas iš galimų, kas be ko):

30 psl. „Vilniaus universiteto ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Šeimos klinikų vadovai, lankytų gydymo įstaigų vadovai pažymėjo, kad šeimos gydytojai dalį pacientų siunčia pas specialistus, norėdami išvengti pacientų skundų, ginčų dėl žalos sveikatai. Mykolo Romerio universiteto 2011 m. atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad 86 proc. gydytojų siunčia pacientą pas kitus specialistus ne dėl to, kad tikrai reikia konsultacijų, bet tik kad apsisaugotų nuo galimo teisinio persekiojimo. Tokie gydytojų veiksmai įvardijami kaip „gynybinė medicina“ – sveikatos apsaugos reiškinys, kai gydytojai siekia apsiginti nuo galimo teisinio persekiojimo iš paciento pusės.“

O va čia tai man patiko, kad ataskaita ta paminėjo. Apie tai būtų galima parašyti atskirą įrašą, bet nesijaučiu galinti tą padaryti asmeniškai su tuo nesusidūrusi - būtų kokie tai naivūs pasvaisčiojimai :)

34 psl. „Šeimos gydytojas apie 22 proc. savo darbo laiko skiria darbams, kuriems nebūtina gydytojo kompetencija (11 priedas), pavyzdžiui, įvairioms statistinėms formoms, pažymoms ir pažymėjimams pildyti, vaistų receptams pratęsiant anksčiau skirtą gydymą išrašyti ir pan.“

He, manyčiau, kad net dar daugiau...

Tai va tiek va įdomybių radau.

O dabar eisiu pabandysiu pamiegoti, antraip nusibaigsiu nuo tos migrenos visiškai @o@.

Pabaigai gražaus vyro nuotrauka, kad neburbėtumėte:

(Ta bučkio taturuotė labai juokinga :D)

Savaitės trupinukai VII

Kas yra savaitės trupinukai ir I dalis (8 trupinukai)

Savaitės trupinukai II ir III dalys (25 trupinukai)

Savaitės trupinukai IV dalis (24 trupinukai)
Savaitės trupinukai V dalis (3 trupinukai)
Savaitės trupinukai VI dalis (7 trupinukai)

ŠIAME ĮRAŠE PATEIKIAMI MEDICININIAI PATARIMAI NEGALI PAKEISTI AR BŪTI LAIKOMI GYDYTOJO KONSULTACIJA. VISADA KLAUSYKITE SAVO GYDANČIOJO GYDYTOJO PATARIMŲ IR NURODYMŲ. Visa tai ką čia rašau - yra lygio "perskaičiau internete" ir negali būti laikoma rimtu šaltiniu. 

Ilgą laiką trupinukų nerašiau, tai gal visų susirinkusių ir nerašysiu :) Bet dalį tai įdėsiu :D

1. Pirmas šių metų ciklas - ANG (LOR).

Pierre Flourens 1824 metais atrado, kad gyvūnai turi organus, kurių dėka jaučia savo padėtį erdvėje. Šiaip tai jis tyrinėjo klausą baksnodamas, durstydamas ir nupjaudamas įvairias balandžių ausų dalis (taip, jie tokias irgi turi, tik nesimato), bet vieną dieną selektyviai nupjovė jiems pusratinius kanalėlius - vestibulinio aparato dalis. Tai vargšams balandžiams visiškai susisuko galvelės - jie net bandė gerti žemyn galva ir dėl to... prigerdavo.

[idėjau šitą paveiksliuką, nes man jis labai patiko - įdomiai tie balandžiai susisukę. Nors eksperimentas tai žiaurus, daug turėjo paukščiai dėl jo prsikentėti]

2. Berniukas nusprendė atsišaldyti limonadą skarbonkėj, bet atidrant ji sprogo.

Dar visai gerai baigės. Galėjo ir be akių likti.

Nuotrauka iš čia - http://www.dailymail.co.uk/news/article-2196503/Boy-38-stitches-face-frozen-cola-explodes-opens-it.html

3. :) hehe, ieškojau viduramžių medicinos pavyzdžių apie šlapimą, bet radau kai ką labai įdomaus - chiruginius nurodymus pgl zodiako ženklus, kokių operacijų ar pjūvių vengti gydant pacientą (čia pagal paciento zodiako ženklą, ne gydytojo XD):

Avinas - galvoje ir veide, jokiu būdu nepjauti ten venų.

Jautis - kakle, jokiu būdu nepjauti ten venų.

Dvyniai - pečiuose ir rankose, vėlgi jokių venų pjūvių.

Vėžys - krūtinėje ir šonuose, neoperuoti skrandžio, plaučių, nepjauti nė vienos venos einančios į blužnį.

Liūtas - nepjauti nervų, palikti kaulų lūžių gijimą likimo valiai, nepjauti jokių pjūvių ir nedaryti dūrių nugaroje.

Mergelė (ei, čia aš!) - pilve, nepjauti nė vieno vidaus organo.

Svarstyklės - nieko nepjauti aplink bambą, nepjauti venų nugaroje ir negalima statyti taurių.

Skorpionas - nepjauti sėklidžių ir neoperuoti išangės.

Šaulys - šlaunyse ir pirštuose, šiukštu nepjauti jokių nuospaudų ir karpų.

Ožiaragis - keliuose, nepjauti kojų sausgyslių.

Vandenis - keliuose, nepjauti kojų venų.

Žuvys - pėdose.

.... 

pagal ką jie tą sprendė?.. XD

[nepatikėsite, bet atsirado žmonių manančių, kad tai rimtas moksliniu požiūriu pagrįstas operacijų vadovas *faceplam*

4. Kai pacientai kreipiasi į šeimos gydytoją dažniausiai skausmą būna malšinę vienu iš dviejų vaistų: paracetamoliu arba ibuprofenu (dažniausiai kažkodėl perka ibumetiną). 

Kaip šitie vaistai veikia ir kuom jie skirias? Pabandysiu paaiškinti kuo paprasčiau.

Ibuprofenas yra nesteroidinis vaistas nuo uždegimo - jis sutrikdo organizme vieną į hormoną panašios medžiagos (prostagalindino) gamybą - ši medžiaga veikdama smegenyse pakelia kūno "termostato" rodyklę aukščiau (kūnas mažiau vėsinasi ir dėl ko kyla temperatūra), o audiniuose yra reikalingas, kad vystytųsi uždegimas (dėl uždegimo audiniai patinsta ir taip imuninėms ląstelėms būtų lengviau landžioti tarp ląstelių), bei dalyvauja skausmo perdavime. Taigi: ibuprofenas mažina kūno temperatūrą, mažina skausmą, ir slopina uždegimą.

Paracetamolio veikimas nėra visiškai aiškus. Įtariama, kad jis ne tiek sutrikdo skausmo perdavimą (kaip kad daro ibuprofenas), bet smegenyse padidina skausmo slenkstį - tai yra reikia didesnio skausmo, kad jis būtų jaučiamas. Jis taip pat smegenyse neleidžia prostaglandimas prisikabinti prie tos vietos, kur jiems reikia įlįsti, kad galėtų pekelti kūno temperatūrą. Taigi - paracetamolis mažina kūno temperatūrą ir panaikina silpną skausma, bet neslopina uždegimo (tik per placebo ir antrines reakcijas - kai mažiau skauda, tai viskas atrodo geriau :) ).

Tai kame skirtumas?

1) paracetamolis netinka slopinti uždegimui. Jei kažkas paraudę/patinę ir skauda geriau rinktis ibuprofeną. Jei skauda galvą - geriau paracetamolį. 

2) didelėmis dozėmis paracetamolis yra kenskmingas kepenims ir kuo žmogaus kepenys yra labiau pažeistos kitų dalykų, tuo ta "didelė" dozė yra mažesnė, kartais net mažesnė už tą, kurią reikėtų išgerti skausmui slopinti. Todėl, jei žinote, kad turite "silpnas" kepenis ar piknaudžiaujate alkoholiu geriau paracetamolio negerti ir neduoti žmonėms, dėl kurių kepenų sveikatos kyla... abejonių :) Taip pat ilgalaikis paracetamolio vartojimas padidina kai kurių inkstų vėžių riziką 0,5 karto. Jei giminėje buvo žmonių su tokiomis ligomis - tuomet stenkitęs ilgą laiką nevartoti šio vaisto. Jei ta rizika ir taip maža, tai turėkite omenyje, kad gyvenimas didina visko riziką :D

3) Ibuprofenas slopina prostaglandinų sitezę visame organizme, o skrandyje jie yra reikalingi apsaugoti skrandžio sienelę nuo tos piktos rūgšties, kuri padeda virškinti maistą. Jei žmogus vartoja ibuprofeną pripuolamai, tai nieko baisaus, bet jeigu vartoja nuolatos (pvz.: dėl lėtinės sąnarių ligos), jis nejaučia skausmo ir skrandyje, kuris kyla esant opai ir dėl to ne tik išsigraužia opą, bet dar ir nieko nedaro, jei ji nerandama atsitiktinio patikrinimo metu (arba komplikuojasi kraujavimu ar prakiurimu). Vaistų gamintojai žaidžia su reklama aiškindami, kad ibuprofenas įkištas į tokį ir anokį apvalkalą dėl kurio skrandžiui nekenkia (tokie apvalkalai naudojamii apsaugoti skrandį nuo paracetamolio), bet jie nepadeda, nes į kraują patekęs ibuprofenas skrandį pasiekia su krauju, o ne iš jo spindžio, tai tas apvalkalas tik kad pykinimą gali sumažinti, ne daugiau. Gydytojai skiriantys nesteroidinius vaistus nuo uždegimo ilgesniam laikui dažnai juos skiria drauge su skrandžio rūgštingumą mažinančiais vaistais (pvz.: protonų pompos inhibitoriais. su tokiais vaistais tabletės gali būti netgi iš karto integruotos, nors gerti kaip 2 atskiras dažniau būna pigiau) ir taip išvengia opų visiškai arba prailgina laiko tarpą iki jų atsiradimo. Šios opos yra "geros" tuom, kad skirtingai nuo daugumos kitų skrandžio opų gerai gyja ir pagyja, nes nutraukti vartoti vaistus ligoniams būna lengviau nei keisti mitybą, mažinti stresą, neberūkyti ir panš., ką jau bekalbėti apie tuos, kurie opomis serga dėl genetinių ligų.

Paracetamolis skrandžiui kenkia daug mažiau nei ibumetinas ar aspirinas.

4) asmenys alergiški aspirinui yra alergiški ir ibuprofenui. Tiek paracetamolis, tiek ibuprofenas yra siejami su galima astmos išsivytymo rizika, bet panašu, kad jau sergantiems ibuprofenas gali išprovokuoti priepuolį. Gali nereiškia, kad turi.

5) Ibuprofenas veikia ilgiau už paracetamolį - todėl jį gerti reikia rečiau. 

Yra įtarimų, kad nėštumo metu vartojamas paracetamolis gali sukelti vaisiaus nevasingumą jau jam suaugus, ibuprofenas - persileidimą. Taip pat yra spekuliacijų, kad gal ibuprofenas gali sukelti erekcijos sutrikimų, bet juk vaistai dažniausiai geriami dėl kažko - kai skauda ir kažkas kažkur dar ir tinsta, natūralu, kad gali būti erekcijos sutrikimų :)

Tai va, tikiuosi šiek tiek aiškiau kuo šitie vaistai skiriasi :) Abu vaistai yra geri, bet vieniems labiau patinka vienas, kitiems kitas. Trumpai, kad būtų lengva atsiminti:

1) jei tinsta ir raudona - ibumetinas.

2) jei nesveikos kepenys ar išgeriat - ibumetinas.

3) jei skauda galvą - paracetamolis.

4) jei tik karščiavimas - paracetamolis.

Jei per tris dienas skausmas nepraeina ar stiprėja, jei staiga pasikeičia skausmo vieta ar jis pradeda "pulsuoti", nuo skausmo pykina, temsta akyse ar atsiranda nepaaiškinama baimė, jei nėra aišku išvis kodėl ir ką skauda - tiesiu taikymu pas gydytoją.

[šitas įrašas sulaykė ~60 komentarų G+'iuse ir ten buvo labai naudingų minčių ir papildymų, bei diskusijų :) ]

5. Kai vakar parašiau apie ibumetiną ir paracetamolį, tai susilaukiau prašymų parašyti ir apie aspiriną. Aspirinas yra acetilsalicilo rūgštis, kurią organizmas metabolizuoja į salicilio rūgštį. Šios rūgšties ir taip natūraliai susidaro organizme, jos taip pat yra ir maiste (įvairūs augalai, kurių arbatos geriama peršalus ir panašiai, dažniausiai turi santykinai daug šių ir panašių medžiagų). Aspirinas irgi yra priskiriamas nesteroidiniams vaistams nuo uždegimo, bet veikia šiek tiek kitaip nei jau minėtas ibumetinas - taikosi į kitą fermentą. Be skausmo, temperatūros ir uždegimo mažinimo jis taip pat mažina ir krešėjimą, todėl kartais naudojamas būtent taip, kaip nebrangus ir gerai toleruojamas vaistas. Taip pat yra įvairių tyrimų apie tai, jog galbūt aspirinas sumažina kai kurių vėžių riziką, tačiau vieni tyrimai teigia vienaip, kiti kitaip. Iš viso tai aspirinas yra vienas labiausiai tyrinėjamų vaisų ir vis ieškoma kur dar būtų galima jį panaudoti :)

Aspirinas turi nemažai šalutinių poveikių, bet sveikiems žmonėms jie paprastai būna menki ir rūpesčių nesudaro ar net nėra pastebimi. Didžiausias šalutinis poveikis - tai vėlgi tos pačios virškinamojo trakto opos, kurios yra pavojingesnės nei vartojant kitus nesteroidinius vaistus nuo uždegimo: šiuo atveju ne tik, kad yra opa ir jos neskauda, bet ji dar ir blogai ar iš viso nekreša dėl aspirino vartojimo! Išsivysto lėtinis kraujavimas, kuris dažnai būna anemijos priežastimi ir gali būti mirtinas. Turbūs viena iš baisiausių aspirino vartojimo komplikacijų yra Rėjaus sindromas. Šio sindromo tikroji priežastis yra nežinoma, bet yra pastebėta, kad kai kuriems vaikams jis išsivysto po aspirino vartojimo esant virusinei infekcijai (itin bjauru tai, kad didžioji dalis virusinių infekcijų tai realiai jokiais simptomais nepasireiškia). Sindromo metu yra pažeidžiamos ląstelių mitochondrijos (kuo organo ląstelės turi daugiau mitochondrijų, tuo jis labiau pažeidžiamas, pvz.: kepenys): šios ląstelių organelės gamina ląstelėms energiją, bet esant jų pažeidimui ne tik, kad ląstelės staiga pereina prie bado dietos, dar blogiau - mitochondrijos yra tikri radikalų fabrikėliai ir joms žuvus visi tie įnagiai, kuriais jos gamina energiją, pasklinda po ląstelę ir ją labai smarkiai žaloja. Rėjaus sindromas dažniausiai prasideda viso kūno bėrimu, vėmimu, vaiko sąmonė pritemsta, jam gali pradėti rodytis haliucinacijos, viską skaudą, sindromui progresuojant vystosi traukuliai, koma ir vaikas gali mirti. Dėl to dalis gydytojų neleidžia aspirino ar daug salicilatų turinčių augalų vartoti jaunesniems nei 16 metų pacientams (salicilo rūgštis yra pagrindinė kremo nuo spuogų sudedamoji dalis, bet per odą ji niekur giliai nesiskverbia :) ).

Kadangi daug žmonių aspiriną geria kaip kraują skystinantį vaistą (jo niekada taip negalima gerti savarankiškai, tik su gydytojo nurodymu), jo galima nusipirkti dideliais kiekiais. Kartais filmų prisižiūrėję paaugliai nusprendžia nusižudyti "tabletėmis", nes filmuose tai kažkodėl rodoma kaip neskausminga ir rami mirtis (patikėkite, taip nėra), todėl nusprendžia išgerti visas aspirino tabletes kiek randa - dalis tikrai dėl to miršta (apie 2%), dėl plaučių edemos (patinimo), kai jie užspaudžia širdį, bet iki tol ir vemia ir viduriuoja, traukuliai, haliucinacijos ir panš... Lėtinis apsinuodyjimas dažniausiai būna vaikams, kurių tėveliai truputį "persistengia" su gydymu (pvz.: kas vakarą vaikui duoda gluosnio žievės nuoviro ir panš), ir jo mirtingumas jau siekia 20-30%, dažniausiai mirštama dėl smegenų edemos ar inkstų pakenkimo.

Taigi, kadangi niekas nieko neatsimins iš to ką parašiau, bet namų vaistinėlėje vis tiek tikriausiai guli ir aspirino ir ibumetino ir paracetamolio, tai pabandžiau sudėlioti šitus vaistus:

Galvos skausmui slopinti: tinka visi.

Migreniniam galvos skausmui: tinka ibuprofenas.

Mažina temperatūrą: iš esmės tinka visi.

Mažina uždegimą: ibuprofenas ir aspirinas.

Po fizinės traumos (pvz.: skauda mėlynę ar susimušėte sąnarį): tinka ibuprofenas.

Mėnesinių skausmui: ibuprofenas, mažiau tinka aspirinas, mažiausiai tinka paracetamolis.

Peršalimo simptomai: paracetamolis.

Triko skrandžio veiklą: Labiausiai aspirinas, mažiau ibuprofenas, mažiausiai paracetamolis.

Kam labiausiai kenkia: aspirinas - skystina kraują, vaikams gali sukelti Rėjaus sindroma. Ibuprofenas - kai kuriems žmonėms pablogina širdies ligas, netinka esant padidėjusiam kraujo spaudimui. Paracetamolis - nesunku perdozuoti, kenkia kepenims, jose skaidomas. Kiti skaidomi inkstuose.

2 ar daugiau nesteroidinių vaistų nuo uždegimo vienu metu vartoti negalima, bet galima vartoti drauge su paracetamoliu, prieš vartojant bet kokį vaistą būtina perskaityti informacinį lapelį ir pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Tie lapeliai ten ne šiaip sau idėti.

Kadangi artėja peršalimų sezonas, tai labai vilioti gali visokie milteliai nuo peršalimo ir panašiai. Jie yra geras dalykas (nors veikia tik simptomiškai ir realiai negydo (jei tik galite, geriau "išsigulėkite" su paprasčiausia arbata ir katinu ant kelių)), bet dažnai yra ganėtinai brangūs ir jų sudedamąsias dalis galima susipirkti atskirai. Pvz.: po ranka turiu vieną populiarų vaisto nuo peršalimo miltelių dėžutę, kurioje yra 10 pakelių ir ji kainuoja ~25Lt, bet realiai kiekviename maišelyje yra po 1,5 tab (500mg) paracetamolio tabletės, 1 tab (60mg) vitamino C, ir 1 tab (10 mg) fenilefrino hidrochlorido - tai kraujo spaudimą veikiantis vaistas, kurį geria hipotonikai (turinys per mažą) ir dar turintis savo vietą anestezijoje. Vietiškai jis naudojamas kai kurių akių ligų gydyme ir kaip purškalas į nosį, nes sutraukia kraujagysles ir dėl to mažėja paburkimas (sloga). Čia jis yra geriamos formos, žinoma, nepavojingas sveikiems žmonėms. Dažniausiai visi "vaistai nuo peršalimo" turi šiuos 3 pagrindinius ingredientus: vienas mažina temp., kitas padeda organizmui kovoti su virusais (60mg vitamino C yra viename-dvejuose apelsinuose/viename kivije/2 keptose paprikose/pusėje kantalupės meliono ir panš, ), o trečiasis sukelia energijos antplūdžio įspūdį (šiuo atveju per org. kraujagyslių sutraukimą, dažniausiai tam naudojamas kofeinas, kurio jau ir taip kiša kur netingi _).

Visa kita - tai kvapikliai, dažikliai ir "skonikliai" :) užtat pakelis ir pačiam nereikia tablečių trinti pasidaryti gėrimui ;) Rašau, nes kai kurie žmonės labai sveiksta kai geria DAUG vaistų ir jei jūsų namuose kaip tik toks vienas yra, tai netingėkite pasiklausti vaistininko, kas ten realiai į tokius miltukus ir panašiai įeina - jūsų dėmesys trinant paracetamolio tabletę tarp dviejų šaukštelių ir dar maišant su vitamino C miltukais gali suveikti kaip labai didelis placebo. O kitiems kaip tik - gal tai atmuš norą gerti visokius -oldrexus ir -flu po kiekvieno nusičiaudėjimo :)

Nuotrauka nežinau iš kur.

Apskritai tai aš ėjau priešpiečių darytis...

[Vėlgi - įrašas G+ sulaukė protingų komentarų]

6. 

Roger Hiorns užtvindė butą 75000 litrais įsotinto vario sulfato tirpalo ir viską užaugino jo kristalais :D 

Kurį laiką visi norintys galėjo pasivaikščioti po šį makabrišką pasaulėlį.

(Vario sulfatas arba "mėlynasis akmenėlis" dažniausiai buityje naudojamas naikinti grybelį nuo augalų šaknų ir žaizdų :) ))

Dagiau nuotraukų čia - http://www.artangel.org.uk/projects/2008/seizure#

7. Mureninės žuvys turi antrą porą žandikaulių, kuria pasinaudoja čiupdamos grobį :) Labai įdomus gyvūnas.

8. W. Eugene Smith nuotrauka, joje bendrosios praktikos gydytojas Ernest Ceriani 2 valandą nakties geria kavą ligoninės virtuvėje. Daugiau įdomių nuotraukų su šiuo gydytoju - http://life.time.com/photographers/life-classic-eugene-smiths-country-doctor/?iid=lb-gal-viewagn#1 .

Įdomumo dėliai pirmas 7 praktikos dienas skaičiavau pacientų srautą. 7, nes pamaina trukdavo 7 valandas, hehe. 

Viso buvo 184 apsilankymai - tai yra 26 pacientų vizitai į kabinetą vienai dienai, arba 4 valandai, arba po naują pacientą kas 15 minučių.

Taigi, visi tie verkšlenimai per TV, jog pacientams tenka po 15 minučių yra gryna tiesa - ką reiktų daryti, ar daktarų skaičių didinti, ar žengti kai kurių vakarų šalių pavyzdžiu ir nebegydyti "nereikšmingų" ar "beviltiškų" pacientų, o gal tieisog nukrauti nuo gydytojų popierizmą šiandien pasakyti negaliu. (Pvz.: dabar jau eina kalba apie tai, kad gal pradėti taupyti gydytojų laiką prie jų pastačius po sesutę dokumentų pildymui ir panš. Iš kokių pinigų tokiam darbuotojui būtų mokama alga niekas pasakyti tai negali :)...)

38% procentai visų pacientų buvo vyriškos lyties ir 62% moteriškos. ~35% vizitų buvo be išankstinio užsirašymo.

Užsirašinėjau ir tai, ko pirmiausiai norėjo pacientai. Dažniausiai pacientai norėdavo 2-3 dalykų, bet užsirašinėjau tik jų pirminę problemą, nes teoriškai turėtų būti viena problema = vienas vizitas. Teoriškai :D

36% pacientų norėjo tik prasitęsti kompensuojamų vaistų receptą/-us (maksimaliai šeimos gydytojas jį gali išrašyti 3 mėnesiams, tai reiškia, kad kiekvienas pacientas su kompensuojamais vaistais turi bent kas 3 mėnesius lankytis pas gydytoją).  Rekordas buvo žmogus atėjęs prasitęsti sau 9 receptų, nors mane nuramino, kad čia dar toli gražu ne rekordininkas.

40% kreipėsi, nes norėjo siuntimo, pažymos, reklamuojamų vaistų ar tyrimo apie kurį kažkas jiems papasakojo ir panašiai. Čia įtraukiau ir pacientus, kurie kreipėsi dėl tyrimų, kuriuos jiems turėjo atlikti specialistai, bet liepė pasidaryti mokamai pas savo šeimos gydytoją/polikliniką.

24% pacientai realiai norėjo šeimos gydytojo pagalbos ar konsultacijos. Iš šių pacientų:

-) 25% kreipėsi profilalktiškai/skiepų (visai didelis skaičius, kad tokių būtų >50% tai visai būtų nuostabu :) ), čia skaičiavau ir tuos, kurie atėjo norėdami pažymos, bet juos labiau domino jų sveikata, nei popierėlis.

-) 16% buvo sukandžioti vabzdžių/dėlių/gyvūnų (gi VASARA ;D)

-) 12% skundėsi nugaros skausmu;

-) 11% sirgo cistitu (nu aišku, jie nemanė, kad juo serga, bet diagnozė paaiškėjo iš karto arba po kelių dienų ;));

-) 9% skundėsi kojų skausmu/tinimu;

-) 7% skundėsi galvos skausmu;

-) 5% apčiuopė sukietėjimą minkštuosiuose audiniuse;

-) 4% skundėsi širdies permušimais, kraujospūdžio svyravimais ir panš.

-) 3% skundėsi rėmeniu;

-) 8% kita.

[Čia realiai turbūt įdomiausia šio laikotarpio nuotrupa]

Na ir gal užtenka :)