Pavydo atvejis

Noriu papasakoti kaip man sykį iš pavydo vos užpakalis nenukrito ir aš pagaliau supratau padėkų naudą skaitytojui.

Sėdžiu aš sau smagiai vieną šios prabėgusios vasaros dieną, net neįtardama, koks siaubas tuoj mane ištiks po kelių minučių. Tik dzingt žinutė facebooke. Atsidarau o ten - pažįstamas knygą išleido. Iki tol ne vienas ir ne du draugai knygas buvo išleidę, į ką visuomet reaguodavau su džiaugsmu arba "meh", bet šį kartą tą žinia trenkė kaip plyta per galvą. Tiksliau kaip ta pati knyga. Tarsi kas nors būtų susprogdinęs leidyklą, tada tas jo veikalas gražia parabole praskridęs pusę Vilniaus, išdaužęs man langą ir šniojęs savo kieto viršelio kampu tiesiai į ploniausią smilkiniau kaulo vietą, o aš griūdama nuo kėdės dar užkabinusi koja stalinio kompo laidą ir jį ant savęs užsivertusi. Ai, ir dar prie progos būtų gabalas tinko nukritęs, nes taip man ir reikia.

(Paveikslėlis iš čia)

Ir aš tada niekaip negalėjau suprasti kas čia per jausmas man sukilo, ką man čia dabar su juo daryti. Atsistojau pavaikščioti ratais, o Tapkius gaudė man blauzdas treniruodamas savo tigriškus kovos įgūdžius. Neiškenčiau ir išėjau iš namų, nuvažiavau prie Lapino darbo, prastovėjau po langais kol baigė (na, dalį prasėdėjau šalimais esančiam coffee shop'e su trigubai saldžia vaniline latte, bet net ir tada draskiau servetėle į mažus gabaliukus ir atrodžiau iš šono tikriausiai kaip sugalvojusi pašaldyti kalakutą*). 

Galų gale Lapinas baigė darbą, aš prie jo pribėgau, greitakalbe išliejau kas čia įvyko, į ką Lapinas sureagavo "nu tai parašyk ir tu knygą, geez". O aš visa ARRRGGHSDFAASFDSF. Tada nusipirkome kiniško maisto ir atsisėdome ant suoliuko priešais sveikatos apsaugos ministerijos pastatą. Aš bandžiau valgyti savo krevetes su makaronais lazdelėmis, bet daugiau tik bandžiau, nes it koks nelaimėlis tubifeksas rangiausi ant to suoliuko. Žmonės ėjo pro šalį ir galvojo tikriausiai "vargšė motera, taip traukuliuoja, o dar ir nėščia". 

Kad būtų lengviau liepiau Lapinui man sakyti tokius dalykus:

"Tu labai protinga."

"Tu labai gerai rašai."

"Tai, kad neparašei knygos, nereiškia, kad nerašai gerai, svarbiausia, kad tau patinka rašyti pačiai." (šitą liepiau pasakyti kokius penkis kartus iš eilės).

Jis dar sakė "Nu tai parašyk ir tu knygą, jei taip jau nori." O aš tada sakiau "cit, laikykis instrukcijos".

Galų gale, kai šiek tiek apsiraminau ir nusilpo mano jėgos (šiame įvykyje buvo daug mosikavimo rankomis ir drebėjimo). Pradėjau spoksoti į dangų ir mane aplankė nušvitimas, ko gi aš ten pavydėjau.

(Iliustracija iš čia)

Nelabai svarbi man ta knyga, kaipo daiktas buvo. Knygą, kaip formatą labai vertina tie, kas tas knygas rašo/leidžia ir tie, kas jų šiaip nelabai skaito (tada fantazuoja, jog ten yra kažkas kokybiškai įspūdingiau, nei bet kurioje kitoje raidžių dėliojimo vietoje). O bet tačiau mano pavydas kilo dėl to rašymo džiaugsmo. To neapsakomo jaudulio, kuris ištinka, kai sėdi prie balto popieriaus lapo (ar ekrano) tada klepini klepini taip greitai, kad net veliasi pirštukai ir mėtosi raidės, o kai pabaigi, pastebi, jog dingo kelios valandos, jog tu visas šlapias, o tavo širdis muša 120 k/min. Kaip pilve skraido drugeliai ir tau nereikia perskaityti ką parašei, nebent labai smalsu, nes mažai įsivaizduoji kas čia ką tik nutiko. Bet, jeigu atiduosi redaktoriui ar paskelbsi ir taip, kaip yra, tai daug žmonių sakys, o wow, gerai čia pavarei. Haha, galvosi tu. Čia tik šalutinis produktas to gerumo, kurį apturėjau! Arba priešingai. Nuspręsi dekonstruoti daugybę kitų autorių kūrybos, sisteminai ją išskrosi, ląstelę po ląstelės susidėliosi po savo minties mikroskopu, kol galų gale, per kančias ir lėtą, dieve kokį lėtą ir skausmingą procesą, kažką užauginsi, į ką visi reaguos, o wow, gerai čia pavarei, ir tik tu vienas žinosi kokias savo ar Visatos nuodėmes išpirkai ir kam iš viso tu tuo rašymu užsiėmei. Sakysi žmonėm - nerašyk, jei tik gali ir tą tavo mintį gaudys visi, kurie nori rašyti iš tokių paskatų, kaip noro tapti nemirtingais, tapti garsiais, įrodyti, kad yra naudingi ir protingi ar kitokių šieno ravėjimo, bet ne tos kūrybos, apie kurią kalbu, variantų.

Tai aš pavydėjau to jausmo, nes pažinodamą knygos autorių ir žinodama, jog jis yra labai aistringas žmogus žinojau, kad ir kūryba jo turėjo būti atitinkamai tokia pati gaivališka ir smarki. Pavydas maišėsi su liūdesiu, jog praeityje turėjau tiek progų su tuo žmogumi bendrauti kaip autorius su autoriumi, o jis slėpėsi, knysliukas, nesirodė, kad gal jausti kūrybos džiaugsmą. Gal ir pats nežinojo, kad tą moką.

Kai jau visas maistas buvo suvalgytas, ir mes tiesiog sėdėjome toliau ant suoliuko, glebėsčiuodamiesi, o Lapinas mane toliau guodė, dabar jau be mano instrukcijos, pamačiau kaip virš senamiesčio stogų kilo oro balionas. Toks geltonas geltonas su užrašu "Gariūnai". Ir tada prisiminiau, kad gi mano pavydo objektas turi kaip po ir žmoną. Tokią ramią, smulkią moterytę, geltonais kudlotais plaukais, tokiais pūstais, kad jeigu vėjas papūstų, tai nupūstą ją it kadagį klajoklį dykumoje. Ir nuriedėtų ji į tolį nesipriešindama, nes yra ramiakė ir gerietė, kaip reta. Ir taip keista, kad jų poroje tokia dinamika, pagalvojau, kad jos kūrybos džiaugsmas būtų visai kitoks.

Ir tada man jau kita plyta mintis vožėsi į kitą smilkinį. Tikriausiai visą šią kančią buvo sukėlęs elementariausias gliukozės trūkumas ir smegenys dirbo puse pajėgumo palikusios vieną pusrutulį šefuoti. O po kavos ir druskingų jūros gėrybių nubudo kitas, apsižiūrėjo ir pasakė "vaje".

Suvokiau, kad aš čia perkėlinėjau ir fantazavau apie tą žmogų ką aš pati jausčiau rašydama, aš galvojau, kad jis knygą rašytų lygiai taip pat, kaip ir aš. Ir kad ten, jei jau taip norėjau, galėjau suformuoti visai kitokį perkėlimą - kad jis vis pasakodavo, pasakodavo savo antrajai pusei koks jis šaunus ir fainas yra (kad ir ne tiesiogiai), o ji žiūrėdavo į jį savo didelėm žydrom it kūdikio blizgiom žydrom giliom akim (jos gali būti ir žalios, neatsimenu tiksliai), suklapsėdavo ilgom riestom blakstienom ir siųsdavo visu kūnu signalą "taip, aš žinau, gali nekartoti ir myliu aš tave ne už tai". Bet tada mano pavydo objekto galvoje sukildavo tiek abejonių, ar tikrai ji supranta ir, jei surpanta, ar gali tokia deivę, tokia tobula ir grakšti asmenybė jį už kažką iš viso mylėti? Kaip jam galėjo taip gyvenime pasisekti, už kokius karmos taškus likimas juos suvedė iš viso! Ir tada mano fantazijose jis suimdavo ją į savo tvirtą glėbį, išbučiuodavo jai veidą, kaktą, akis, išspjaudavo į burną įlindusį geltoną plauką ir jai pakrizenus, kad paleistų, nebeturėdavo kur dėti savo abejonių ir klausimų. Todėl viską transformavo į kūrybą, ėmėsi rašyti knygą ir, skyrius po skyriaus, duodavo jai skaityti, kad jinai negalėtų nuo jo silpnumo pabėgti, kad joks vėjas jos nenupūstų į šalį. Ir tada jai tekdavo sakyti tai, ką jinai jau tūkstančius kartų jam sakė ir kartojo, bet jis niekaip nesuprato.

Ir tada aš apsiraminau. Nes to pavydėti aš jau nebesugebėjau. Čia kaip pavydėti saulės rytinio pasikėlimo ar vakaro rasos gaivos. Ir nurimo mano širdis, grįžo iki tol buvęs džiaugsmas ir dargi pasidžiaugiau, kad štai, puikus žmogus išleido puikią knygą.

Po to, pasitaikius progai, nuskubėjau į knygyną ir prigriebiau tą knygą. Iškenčiau tik iki autobuso, kol išsipakavau iš celafaniuko, atsiverčiau pirmą puslapį ir ten buvo įžanga-padėka. Skirta tai baltapūkei smulkiakaulei mūzai ir aprašyta viskas, ką aš sufantazavau. Ir tada taip džiaugiausi, kad per naktį viską perskaičiau.

* cold turkey atvejis.