2016 m. gruodžio 5 d., pirmadienis

A. Černausko "Pragaro ambulatorijos" apžvalga

Įvertinau penkiom žvaigždutėm nes GR rašo, kad tai reiškia, kad knyga yra "amazing".
Ir iš tiesų - skaičiau šitą knygą ir nuolat ameizinausi. 



Ją parašė gydytojas, su kuriuo kartu mokiausi viename kurse ir jis netgi buvo iš tų studentų, kurie dar ir paskaitas lankydavo. O tai, medicinos studijose, jau savaime įspūdinga. Vėliau jis nukeliavo mokytis skubiosios medicinos, o aš šeimos. Kas yra dvi visiškai skirtingos medicinos šakos. Aš savo darbe, kai turiu nukreipti pacientą į priėmimo skyrių, dažnai jaučiu susirūpinimą ir nerimą, kaip jam seksis toliau. Neretai taip pat daug jausmų sukelia ir mintis, ar kartais žmogus į tą skyrių nekeliauja dėl to, kad aš, kaip šeimos gydytojas, kažko nepadariau gerai, kad "nesuvaldžiau" jo lėtinės ligos, nepadėjau geriau apsisaugoti nuo galimų ūminių, o kartais pacientas būna pats gyvenime priėmęs sprendimu nulėmusius jo patekimą į priėmimą, ir man belieka guostis, jog galbūt tie sprendimai buvo to verti arba bent jau priimti sąmoningai, o iš nežinojimo ar net ir nebuvo sprendimais iš viso.
Taigi, skubiosios medicinos gydytojai dažnai užsiima šeimos gydytojų profesiniais "pralaimėjimais" ir ne veltui pacientai, jų nukreipti atgal ar iš viso pas šeimos gydytoją, pasipiktina - nes jie turi kitokius lūkesčius, net ir tada, kai tie "pralaimėjimai" yra tokiais tik paties paciento supratimu. 
Pažinodamą Andrių šiek tiek asmeniškai žinojau ko iš knygos tikėtis. Aš, tiek kaip specialistė, tiek kaip buvusi bendramokslė, jį labai gerbiu ir manau, kad jis yra pavyzdingas skubiosios medicinos gydytojas, o jeigu kažkam atrodo, kad jis nėra, tai galbūt jie galėtų pagalvoti, kad DAR nėra ir tokiu tikrai bus. Tačiau pati skubioji medicina mane gąsdina ir šioje knygoje telpa viskas, dėl ko jinai taip daro. Labiausiai tai gąsdina tai, kad ten pacientai nėra žmonės, o yra tik atvejai. Jeigu specialistui, kokiam kardiologui ar dermatologui atvejis yra liga ar būklė, kuri taip jau išėjo, kad neišvengiamai yra sukibusi su žmogumi ir per tą sukibimą tas žmogus turi potencialią tapti pacientu, tai skubiojoj pats žmogus tampa atveju, kaip kad šeimos gydytojo kabinete pats žmogus tampa pacientu. Iš to kyla daugybė dalykų, kurie knygoje mane gąsdino - pavyzdžiui knygoje jaučiamas žiūrėjimas iš aukšto į asmenis sergančius priklausomybės ligomis ar nutukimu (autorius tą laiko sąmoningai ir laisvai pasirinktu gyvenimo būdu) aprašomas nesupratimas kodėl žmonės nenaudoja apsaugos priemonių darbuose, nesupratimas kodėl dializuojamas pacientas, turėdamas bėdų ne su pačia dialize, nesutinka gultis į jokį kitą skyrių, kaip kad nefrologijos (aš irgi nesutikčiau širdimi, nors protu ir suvokčiau kodėl man neleidžiama), netgi yra nesupratimas, kad jeigu žmogaus išangėje radai microflexo, tai tikrai vargu ar jis pats jį bus ten savo noru ir laisva valia susipūtęs.

Skaitydama džiaugiausi keliais dalykais - pirmiausia, kad tokia knyga yra iš viso, kad Lietuvoje gydytojai jau ne tik išdrįsta rašyti apie savo darbą, nesibodi ir jiems tai nebėra nei per žemas, nei per aukštas užsiėmimas, o antriausia, kad tą padarė gydytojas, kuris dar neturi didelės darbo ir gyvenimo patirties. Kiekvienas gudrus rašyti knygą-memuarus senatvėje, kai gali sudėti kas jau laiko patikrinta, kai esi tikras, kad jau esi gudriausias ir protingiausias, koks būsi, o jeigu ką su savo kūriniu ir prisidirbsi, tai negi dabar tave kas skriaus? :D 
Džiaugiausi ir tuom, kad kaip specialistas dar kartą įsitikinau, kad manęs tai jau niekas į skubią pagalbą nebūtų nuvijęs, net jei tai būtų absurdiškai gerai apmokama sritis ar vienintelė, kurią būčiau galėjusi dirbti po mokslų baigimo. Ir ne vien todėl, kad ten tokie darbo krūviai, kad paveža juos tik antžmogiai, kyborgai ir pašauktieji. Jei jau būtų nuvarę su ginklu ir nebūtų tokio dalyko kaip family medicine, tai bandyčiau ją kaip nors išrasti. Manau, kad ir Andriaus niekas netrauktų į šeimos gydytojo darbą, jis jame matytų mažai prasmės ir labai greitai tokie dalykai, kaip pacientų nutukimas jį patį nuvarytų į kapus, hehe ;D

Skaitant knygą tikrai jaučiasi, kad ją rašė neprofesionalus rašytojas, bet tai nemažina nei jos vertės, nei malonumo skaityme (nedidina ir nemalonumo). Gerai pagalvojus, tai jeigu ji būtų parašyta labai profesionaliai, tai man sukeltų įtarimą. 
Tikiuosi Andrius ateityje rašys dar ir dar, nebūtinai apie savo darbą. Ir tikiuosi liks dirbti skubiojoj medicinoje! :)

2 komentarai:

  1. Mano teta, papuolusi pas neurologa, tapo 'atveju'. Ir kai bet kur kitur skaitau apie 'atvejus', tai nesukelia jokių jausmų - juk moksliniai tyrimai ir visa kita, viskas dėl to, kad ateityje kažkam galbūt būtų geriau. Bet kai tai artimas žmogus, tau nė motais, ar jis yra 'atvejis' ar ne ir tas šaltumas kartais stebina.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Milijonų žūtis kare - statistika.
    Vieno žmogaus mirtis - nelaimė.

    AtsakytiPanaikinti