Pavydo atvejis

Noriu papasakoti kaip man sykį iš pavydo vos užpakalis nenukrito ir aš pagaliau supratau padėkų naudą skaitytojui.

Sėdžiu aš sau smagiai vieną šios prabėgusios vasaros dieną, net neįtardama, koks siaubas tuoj mane ištiks po kelių minučių. Tik dzingt žinutė facebooke. Atsidarau o ten - pažįstamas knygą išleido. Iki tol ne vienas ir ne du draugai knygas buvo išleidę, į ką visuomet reaguodavau su džiaugsmu arba "meh", bet šį kartą tą žinia trenkė kaip plyta per galvą. Tiksliau kaip ta pati knyga. Tarsi kas nors būtų susprogdinęs leidyklą, tada tas jo veikalas gražia parabole praskridęs pusę Vilniaus, išdaužęs man langą ir šniojęs savo kieto viršelio kampu tiesiai į ploniausią smilkiniau kaulo vietą, o aš griūdama nuo kėdės dar užkabinusi koja stalinio kompo laidą ir jį ant savęs užsivertusi. Ai, ir dar prie progos būtų gabalas tinko nukritęs, nes taip man ir reikia.

(Paveikslėlis iš čia)

Ir aš tada niekaip negalėjau suprasti kas čia per jausmas man sukilo, ką man čia dabar su juo daryti. Atsistojau pavaikščioti ratais, o Tapkius gaudė man blauzdas treniruodamas savo tigriškus kovos įgūdžius. Neiškenčiau ir išėjau iš namų, nuvažiavau prie Lapino darbo, prastovėjau po langais kol baigė (na, dalį prasėdėjau šalimais esančiam coffee shop'e su trigubai saldžia vaniline latte, bet net ir tada draskiau servetėle į mažus gabaliukus ir atrodžiau iš šono tikriausiai kaip sugalvojusi pašaldyti kalakutą*). 

Galų gale Lapinas baigė darbą, aš prie jo pribėgau, greitakalbe išliejau kas čia įvyko, į ką Lapinas sureagavo "nu tai parašyk ir tu knygą, geez". O aš visa ARRRGGHSDFAASFDSF. Tada nusipirkome kiniško maisto ir atsisėdome ant suoliuko priešais sveikatos apsaugos ministerijos pastatą. Aš bandžiau valgyti savo krevetes su makaronais lazdelėmis, bet daugiau tik bandžiau, nes it koks nelaimėlis tubifeksas rangiausi ant to suoliuko. Žmonės ėjo pro šalį ir galvojo tikriausiai "vargšė motera, taip traukuliuoja, o dar ir nėščia". 

Kad būtų lengviau liepiau Lapinui man sakyti tokius dalykus:

"Tu labai protinga."

"Tu labai gerai rašai."

"Tai, kad neparašei knygos, nereiškia, kad nerašai gerai, svarbiausia, kad tau patinka rašyti pačiai." (šitą liepiau pasakyti kokius penkis kartus iš eilės).

Jis dar sakė "Nu tai parašyk ir tu knygą, jei taip jau nori." O aš tada sakiau "cit, laikykis instrukcijos".

Galų gale, kai šiek tiek apsiraminau ir nusilpo mano jėgos (šiame įvykyje buvo daug mosikavimo rankomis ir drebėjimo). Pradėjau spoksoti į dangų ir mane aplankė nušvitimas, ko gi aš ten pavydėjau.

(Iliustracija iš čia)

Nelabai svarbi man ta knyga, kaipo daiktas buvo. Knygą, kaip formatą labai vertina tie, kas tas knygas rašo/leidžia ir tie, kas jų šiaip nelabai skaito (tada fantazuoja, jog ten yra kažkas kokybiškai įspūdingiau, nei bet kurioje kitoje raidžių dėliojimo vietoje). O bet tačiau mano pavydas kilo dėl to rašymo džiaugsmo. To neapsakomo jaudulio, kuris ištinka, kai sėdi prie balto popieriaus lapo (ar ekrano) tada klepini klepini taip greitai, kad net veliasi pirštukai ir mėtosi raidės, o kai pabaigi, pastebi, jog dingo kelios valandos, jog tu visas šlapias, o tavo širdis muša 120 k/min. Kaip pilve skraido drugeliai ir tau nereikia perskaityti ką parašei, nebent labai smalsu, nes mažai įsivaizduoji kas čia ką tik nutiko. Bet, jeigu atiduosi redaktoriui ar paskelbsi ir taip, kaip yra, tai daug žmonių sakys, o wow, gerai čia pavarei. Haha, galvosi tu. Čia tik šalutinis produktas to gerumo, kurį apturėjau! Arba priešingai. Nuspręsi dekonstruoti daugybę kitų autorių kūrybos, sisteminai ją išskrosi, ląstelę po ląstelės susidėliosi po savo minties mikroskopu, kol galų gale, per kančias ir lėtą, dieve kokį lėtą ir skausmingą procesą, kažką užauginsi, į ką visi reaguos, o wow, gerai čia pavarei, ir tik tu vienas žinosi kokias savo ar Visatos nuodėmes išpirkai ir kam iš viso tu tuo rašymu užsiėmei. Sakysi žmonėm - nerašyk, jei tik gali ir tą tavo mintį gaudys visi, kurie nori rašyti iš tokių paskatų, kaip noro tapti nemirtingais, tapti garsiais, įrodyti, kad yra naudingi ir protingi ar kitokių šieno ravėjimo, bet ne tos kūrybos, apie kurią kalbu, variantų.

Tai aš pavydėjau to jausmo, nes pažinodamą knygos autorių ir žinodama, jog jis yra labai aistringas žmogus žinojau, kad ir kūryba jo turėjo būti atitinkamai tokia pati gaivališka ir smarki. Pavydas maišėsi su liūdesiu, jog praeityje turėjau tiek progų su tuo žmogumi bendrauti kaip autorius su autoriumi, o jis slėpėsi, knysliukas, nesirodė, kad gal jausti kūrybos džiaugsmą. Gal ir pats nežinojo, kad tą moką.

Kai jau visas maistas buvo suvalgytas, ir mes tiesiog sėdėjome toliau ant suoliuko, glebėsčiuodamiesi, o Lapinas mane toliau guodė, dabar jau be mano instrukcijos, pamačiau kaip virš senamiesčio stogų kilo oro balionas. Toks geltonas geltonas su užrašu "Gariūnai". Ir tada prisiminiau, kad gi mano pavydo objektas turi kaip po ir žmoną. Tokią ramią, smulkią moterytę, geltonais kudlotais plaukais, tokiais pūstais, kad jeigu vėjas papūstų, tai nupūstą ją it kadagį klajoklį dykumoje. Ir nuriedėtų ji į tolį nesipriešindama, nes yra ramiakė ir gerietė, kaip reta. Ir taip keista, kad jų poroje tokia dinamika, pagalvojau, kad jos kūrybos džiaugsmas būtų visai kitoks.

Ir tada man jau kita plyta mintis vožėsi į kitą smilkinį. Tikriausiai visą šią kančią buvo sukėlęs elementariausias gliukozės trūkumas ir smegenys dirbo puse pajėgumo palikusios vieną pusrutulį šefuoti. O po kavos ir druskingų jūros gėrybių nubudo kitas, apsižiūrėjo ir pasakė "vaje".

Suvokiau, kad aš čia perkėlinėjau ir fantazavau apie tą žmogų ką aš pati jausčiau rašydama, aš galvojau, kad jis knygą rašytų lygiai taip pat, kaip ir aš. Ir kad ten, jei jau taip norėjau, galėjau suformuoti visai kitokį perkėlimą - kad jis vis pasakodavo, pasakodavo savo antrajai pusei koks jis šaunus ir fainas yra (kad ir ne tiesiogiai), o ji žiūrėdavo į jį savo didelėm žydrom it kūdikio blizgiom žydrom giliom akim (jos gali būti ir žalios, neatsimenu tiksliai), suklapsėdavo ilgom riestom blakstienom ir siųsdavo visu kūnu signalą "taip, aš žinau, gali nekartoti ir myliu aš tave ne už tai". Bet tada mano pavydo objekto galvoje sukildavo tiek abejonių, ar tikrai ji supranta ir, jei surpanta, ar gali tokia deivę, tokia tobula ir grakšti asmenybė jį už kažką iš viso mylėti? Kaip jam galėjo taip gyvenime pasisekti, už kokius karmos taškus likimas juos suvedė iš viso! Ir tada mano fantazijose jis suimdavo ją į savo tvirtą glėbį, išbučiuodavo jai veidą, kaktą, akis, išspjaudavo į burną įlindusį geltoną plauką ir jai pakrizenus, kad paleistų, nebeturėdavo kur dėti savo abejonių ir klausimų. Todėl viską transformavo į kūrybą, ėmėsi rašyti knygą ir, skyrius po skyriaus, duodavo jai skaityti, kad jinai negalėtų nuo jo silpnumo pabėgti, kad joks vėjas jos nenupūstų į šalį. Ir tada jai tekdavo sakyti tai, ką jinai jau tūkstančius kartų jam sakė ir kartojo, bet jis niekaip nesuprato.

Ir tada aš apsiraminau. Nes to pavydėti aš jau nebesugebėjau. Čia kaip pavydėti saulės rytinio pasikėlimo ar vakaro rasos gaivos. Ir nurimo mano širdis, grįžo iki tol buvęs džiaugsmas ir dargi pasidžiaugiau, kad štai, puikus žmogus išleido puikią knygą.

Po to, pasitaikius progai, nuskubėjau į knygyną ir prigriebiau tą knygą. Iškenčiau tik iki autobuso, kol išsipakavau iš celafaniuko, atsiverčiau pirmą puslapį ir ten buvo įžanga-padėka. Skirta tai baltapūkei smulkiakaulei mūzai ir aprašyta viskas, ką aš sufantazavau. Ir tada taip džiaugiausi, kad per naktį viską perskaičiau.

* cold turkey atvejis.

Cormac McCarthy "The Road" knygos apžvalga

Šiandienos paaugliška knyga buvo labai gera. 5/5. Žinoma mano vertinimas yra baisiai šališkas, nes man patinka siaubo literatūros žanras :v

Apie šitą knygą sužinojau iš vieno savo skaitytojo, kuris ją gavo iš savo sūnaus - anas per kelias dienas pasidarė "keistas" ėmė klausinėti savo tėvo kas būtų, jei jis numirtų, ar tėvas į darbą eina todėl, kad nori, ar todėl, kad jų šeimai reikia pinigų ir panš. Pasikalbėjus paaiškėjo, kad vaikio sporto būrelyje visi bernai skaitė šitą, nes "ten gerai parašyta kaip mąsto tėčiai".

Ach tie tėčiai, paslaptingi ir tylūs sutvėrimai.

Knygos autorius, beje, knygą taip ir parašė - keliaudamas su savo sūnumi ir matydamas įvairius miestus ėmė fantazuoti kas nutiktų jo sūnui, jeigu jo nebeliktų. Grįžęs namo prisėdo ir lengvai parašė šią nedidelę knygelę pirmiausiai savo vaikui. 

Veiksmas vyksta po apokalipsės. Nėra aišku kas nutiko, bet Žemėje gyvybės praktiškai nebeliko, pilna tik pelenų ir pavienių išgyvenusių asmenų, bei gyvūnų. Tėvas su sūnumi keliauja į pietus, kur būtų šilčiau. Motina nusižudžiusi. Jie nuolat alkani (net žolė neauga), jiems nuolat šalta ir šlapia, jie nuolat serga. Kiekvienas dalį daiktų neša kuprinėse, o dalį turto stumia prekybcentrio vėžimėlyje, kurį, jei būtų užpulti, galėtų greitai pamesti ir pabėgti.

Autorius puikiai aprašo ką žmonės veikia. Šiaip visokiose distopijose skirtose vaikams ir paaugliams paprastai būna herojaus išskirtinumo ir gelbėtojo istorija. Bet čia jeigu sūnus kažkam ir yra išskirtintis, tai tik jo tėvui, nes yra jo sūnus. Kitiems jis geriausiu atveju mėsos konservas. Tėvas sūnų moko visokių dalykų - nuo skaitymo, iki naudojimosi ginklu, bet labiausiai drąsos ir ryžto ieškoti maisto ir rizikuoti, nors būtų ir labai labai baisu. Rytais pabudę jie kalbasi ką naktį sapnavo. Vakarais sūnus klausinėja įvairių etinių klausimų, tarpusavyje jie suformuoja savo religiją, jog yra "geriečiai", jog jie yra "ugnies nešėjai". 

Tai taip jie ir keliauja 200 psl., jokių super dramatiškų įvykių nėra (visa knyga vientisai kraupiai įtempta). Kažką randa, kažką suvalgo, nuo kažko pabėga, nuo kažko apsigina, kažkam padeda, kažkam pakenkia. Tačiau per visus tuos puslapius sūnus auga ir tėvas ima pastebėti, kad vaikas jau nebepasakoja visų savo sapnų ir minčių, kad formuojasi jo vertybės ir, nepriklausomai nuo to, kad skausmo ir nepritekliaus pasaulis yra vienintelis, kurį vaikas pažįsta, anas nuolat kalba ir elgiasi labai atjaučiančiai, labai rūpestingai ir gailestingai. Deja tėvas serga (aš spėju, kad plaučių tuberkulioze, knygoje aiškiai nepasakyta) ir jo būklė vis blogėja, jis jaučia artėjančią mirtį. Tuo pat metu jis supranta, kad tame Pasaulyje, kuriame jis gyveno, tokio amžiaus vaikas tiesiog pradėtų tolti nuo savo tėvų, užsiimti savo rekalais, nors tėvai dar ilgai ilgai juo rūpintųsi. O jo sūnui reikės ne tik nutolti, jam reikės gyventi apskritai be tėvo. Jis tikisi, kad galbūt sūnų ištiks paauglystės lūžis, kad jis pamatys ar supras kažką, dėl ko mes iš galvos visą tą gėrį ir ims jau nebe vaikiškai rūpintis savimi. Bet taip nevyksta. Ir jam tenka susitaikyti su tuo.

Tėvas miršta.

Kadangi knyga visgi vaikiška, tai sūnų ant galo randa krikščionių šeimyna ir priglaudžia, bando jį atversti į savo tikėjimą (jie būtent dėl jo ir išgyveno), bet sūnus jau subrendęs ir jis nepriima tikėjimo, jis turi religiją, kurią jam paliko jo tėvas. The end.

Perskaičiau ir dabar nusprendžiau dar sykį perskaityti Abraham Maslow "Būties psichologiją", nes abi šios knygos yra gana apie panašius dalykus - tik ši mano aprašyta yra apie motyvaciją gyventi ir poreikių patenkinimą vaikams iš tėvo pusės, apie tėviškas baimes ir rūpesčius, apie tai, apie ką ne visi gali kalbėtis tiesiai šviesiai, nes per sunku, o kita yra daugiau teorinė apie tuos pačius dalykus apskritai :v ir dėl to ne tokia baisi :p



ACDC liga

Yra liga, kurios sutrumpinimas yra ACDC.
Lietuviškai ji vadinasi sąnarių ir kraujagyslių kalcifikacijos liga. Šiaip tai įvairios kūno dalys kalcifikuotis gali prie daugybės ligų, bet čia yra liga, kuri būtent per tai reiškiasi. Ir reiškiasi smarkiai. Sergantieji turi dvi kopijas defektyvaus geno, dėl kurio organizme gaminasi labai mažai arba gaminasi neveiksnus baltymas CD73 - jis reikalingas adenozino monofosfatui atversti atgal į tiesiog adenoziną. Be jo ląstelės nebegali pasirpriešinti nuolatiniam kalcio bandymui sulįsti į ląsteles ir ten, susimetus į kristalus, pasilikti. Labiausiai kenčia arterijų sienelių ląstelės.

Paprastai liga pradeda lįsti tarp 20-30 gyvenimo metų (gali ir vėliau, jeigu kažkas panašaus lenda anksčiau, tai ten dažniausiai būna kita liga), pirmieji simptomai būna nepaaiškinami sąnarių ir plaštakų, bei pėdų skausmai. Vėliau prasideda raumenų skausmai, kokie šiaip būna būdingi sergantiems pažengusia ateroskleroze (liga, kai kraujagyslėse kalcifikacija vyksta dėl jų uždegimo).
Skauda smarkiai. Labai smarkiai. Gydymo praktiškai nėra - bandoma gydyti vaistais, kurie šiaip yra skirti kaulų ligoms gydyti. Eksperimentuojama su gyvūnėliais dėl kamieninių ląstelių terapijos, daug vilčių dedama į genų terapiją.

Paplitimas nežinomsas. Jeigu liga įtariama atliekami genetiniai tyrimai, nors paprastai užtenka simptomų ir kelių rentgeno nuotraukų - jose sergančiųjų kraujagyslės kartais geriau už kaulus matosi. O būna, kad ligą atrandama po traumos - kalcifikuotos kraujagyslės gali tiesiog sulūžti.
Dauguma atvejų įtariama šeimos gydytojo kabinete, kai nesiseka gydyti sąnarių skausmo (dažnai būna visokios ale pseudopodagros, kurių vaistai "neiima"). Po diagnozės patvirtinimo prognozės aišku ne kažką, bet galbūt bent jau psichologiškai lengviau, kai žmogus žino kas jam tiksliai yra.

muzikos ta tema:

ACHOO sindromas

Norit ką nors mediciniškai patrolinti?

Maždaug kas ketvirto lietuvaičio antroje chromosomoje yra bent viena kopija geno koduojančio autosominį dominantinį priverstinės helioopthalminės iškrovos sindromą. Angliškai jis vadinasi "Autosomal Dominant Compelling Helio-Ophthalmic Outburst Syndrome" ir trumpinasi ACHOO, kas skamba kaip angliškas APČI atitikmuo. Arba galima sakyti "ačiū sindromas" 3:)

Ką duoda šitas baisiai skambantis dalykas? O gi tik tai, kad žmogus čiaudi ne tik nuo tiesioginio nosies gleivinės dirginimo, bet ir nuo kitų galvos juntamųjų paviršių - ryškiausiai pastebimi čiaudėjimo nuo ryškios šviesos atvejai. Iš čia ir pavadinimas. Dauguma sindromą turinčių žmonių nusičiaudi tik kartą-du ir vėliau kurį laiką čiaudulys neima, nes neuronai ilsisi (vidutiniškai apie parą, nors poilsio metu asmuo vistiek gali čiaudėti įprastai nuo dulkių, slogos ir panš. kaip visi likę "normalūs" žmogai).

O tai kur čia trolinimas?

Trolinimas prasideda tame, kad kai kurie šį genetinį variantą turintys asmenys čiaudi serijomis. Net iki 10 kartų ir daugiau. Čiaudima tol, kol išsenka čiaudėjime dalyvaujančių neuronų jėgos arba pavargsta raumenys (anie atlaiko maždau 40-ies čiaudulių, tai gali ir labai nusibosti laukti to pasakymo "į sveikatą"). Jeigu norite ką nors patrolinti teigiamai, tai nugirdę tokį čiaudalių galite išgirti ano žmogaus geležinius nervus ir nenuvargstančias smegenis. O jeigu neigiamai - tai priešingai, apeliuoti į tai, kad jo slopinančios smgenų strukrūtos tokios silpnokos, ir vargšelis hiperaktyvuolis negali net nusičiaudėti normaliai. Abi neurobiologinės interpretacijos turi tiek pat įrodymų ir niekas nežino kaip ten yra iš tiesų. 

Už gavimą į nosį dėl lindimo prie kitų nosių neatsakau, hehe :D

Oportunistinė bakteriologija

Haha :D Namie radau pamirštą kempinėlę, kuri apaugo Serratia marscescens bakterija - ta pačia, kuri nudažo vonioje užuolaidos apačią gelsvai, o gyvendama ant dantukų duoda jiems būdingą spalvą. Pamenu kempinėle buvau pavaliusi pieną su pridėtu simetikonu - tikriausiai tas derinys buvo puikus švediškas stalas šiai bacilai.

Šita šmikė taip pat yra viena dažniausių hospitalinių infekcijų sukėlėjų - kaip kad jai patiko šita porėta drėgna kempinėlė, taip jai gali patikti ir drėgni porėti nusilpusio žmogaus plaučiai, inkstai ar netgi žarnyno sienelė. 

Jeigu nešiojate kontaktinius lęšius, tai šita bakterija tiesiog iš oro limpa prie jų ir sako "wheeee!!!", jai labai gerai tokios akytės - ir paviršius, ir drėgna, ir šilta, valgyti yra ką. Gerai maždaug iki tol, kol vakare lęšius išsiimate ir įdedate į lęšių skystį, nes jame būna konservantų, kurie jai ne kažką.

Reikės vėliau šiandien viską vonioje apiplauti su chloro turinčiu plovikliu - chloras vienas iš nedaugelio dalykų, kurių šita bakterija nemėgsta ir kuris slopina jos augimą. O man chloro kvapas patinka :v labai nostalgiškas. 

Ji dar įdomi tuom, kad yra natūraliai atspari visai aibei antibiotikų ir, pasidalinusi plazmide su kitom bakterijom, gali ir jas išmokyti kariamoms priprasti. Nebūtinai dėl atsparumo antibiotikams kažkokioje vietoje kaltas būna ydingas jų vartojimas - kartais oranžinis kaltininkas sėdi tarp retai valomų vonios plytelių. 

Vilniuje rastas bene seniausias šiuolaikinių raupų atvejis

Kol visas pasaulis džiaugiasi, kad prieš 99 milijonus metų mažam dinozauriukui prilipo prie sakų ir nutrūko uodegiukas, tai norintiems ko nors senovinio iškrapštyto iš kokių nors biologinių liekanų arčiau namų siūlau šį puikų straipsnį aprašantį tyrimą, kuriame dalyvavo ir mokslininkų iš Lietuvos, VU - keturių šimtų metų senumo mumifikuotame vaiko lavonėlyje iš Vilniaus buvo išskirtas raupų virusas artimas (netgi identiškas) tam, kuris buvo eradikuotas, t.y. išnaikintas 1980 metais visame Pasaulyje.

Kuom šitas radinys svarbus? 

Tuom, kad yra kelios teorijos apie raupus - pirmoji jų, kad šis virusas egzistavo jau dešimtis tūkstančių metų, nugraužinėdavo nosis ir nagus visokiem Egipto faraonam, ir tiktai prieš kelis šimtus metų pradėjo plisti kartu su jūrinėm ekspedicijom ir vergų prekyba, taip apkrėsdama įvairias neeuropines populiacijas ir vos jų neišnaikindamas (o teoriškai ir išnaikindama mažiausiai kelias vidurio Amerikos kultūras). Tikra dievų bausmė už globalizaciją!

Bet yra ir kitokių - jog šitas virusas buvo toks gana mėmiukas ilgą laiką. O tada kažkas jam nutiko, jis mutavo. Ėmė sparčiai plisti tarp žmonių visoje planetoje ir galbūt, jei būtų susidėjusi dar viena mutacija, net būtų išnaikinęs žmoniją, jei ne modernios medicinos atsiradimas. Už šią teoriją daugiau duomenų duoda štai tokie radiniai, kaip aprašytas šiame straipsnyje, nes paprastai su tūkstančius metų egzistuojančiais virusais taip nebūna, kad randi vieną visur vyraujantį variantą. O vat su raupais - iš esmės taip, du "major" ir "minor" variantai ir kaip ir fsio. Už šią teoriją dar įrodymas yra, jog niekam nepavyko atrasti gyvūnėlio ar gyvūlėlio, kuris būtų buvęs pirminis viruso mutacijos šeimininkas, taigi - arba virusas mutavo būtent žmonėse ir tokios paieškos yra kaip bandymas apsižiūrėti ausis be veidrodžio, arba tas vargšiukas padarėlis išnyko nuo raupų anksčiau, nei Adomas sugalvojo jam kokio lubinio lampiagraužio vardą.

Jeigu šiandien Vilniuje eisite pro Šventosios Dvasios bažnyčią, iš kurios rūsių tas vaikiukas buvo iškapstytas, tai galite pamąstyti apie tai, kad teoriškai vos prieš kelis šimtus metų visai mūsų rūšiai tiksėjo mirtina bomba, bet mokslo pažanga ir kultūrinių bei religinių barjerų įveikimas visuotinės vakcinacijos tikslu ją deaktyvavo. Dabar raupų viruso laisvėje nėra, nėra kaip apsikrėsti, niekam nereikia nuo jo skiepytis. Ir nebus, nebent tas teorinis lampiagraužys sėdi kur nors pasislėpęs ir sugalvotų pasišmirinėti.

http://www.cell.com/current-biology/pdfExtended/S0960-9822(16)31324-0

Ne visos bakterijos gimdoje būna blogos

Čia pilotinė studija apie gimdos mikriobiomą (natūraliai sveikoje gimdoje gyvenančias bakterijas). Joje gyvena virš 20 rūšių bakterijų ir šiek tiek kitokios, nei makštyje. Taip pat skiriasi bakterijų sudėtis ant endometriumo ir gimdos skystyje. Jas visai neseniai atrado, ieškant būdų kaip padidinti IVF'o sėkmę - dabar jau yra duomenų, kad kai kurie gimdos mikrobiomo variantai yra nepalankūs implantacijai. Jeigu paaiškėtų, kad taip tikrai yra (pilotinė studija reiškia, kad tyrimas atliktas su nedideliu tiriamųjų skaičiumi), tai galbūt reikštų, jog ateityje ruošiant embrionų perkėlimui taip pat būtų gimdoje paruošta embrioniukui palankios bakterijos. Tai taip pat galėtų reikšti, jog gali egzistuoti nevaisingumo formos, kai niekaip neprikimba nėštumas po natūralaus apvaisinimo būtent dėl tų bakterijų ir gydymas galėtų būti tiek tas pats mikrobiomo taisymas antibiotikais, pre ir probiotikais ar net imunomoduliatoriais (imunomoduliacijos pavyzdys žinomas visiems, tai kai privalgai visokių šokoladų ar varškės sūrelių ir paūmėja jaunatviniai spuogai, tai kažkas gal valgo kažką dėl ko niekaip nepastoja), tiek išskyrimas ar nėra taip, kad kai kurie embrionai yra jautresni vienoms ar kitoms bakterijoms. Galbūt tai galėtų paaiškinti, kodėl kai kurios moterys stebuklingai pagyja nuo nežinomų priežasčių nevaisingumo po tyrimų, kurių metu lendama į gimdos ertmę (taip sujaukiama bakterijų sudėtis), po sunkių gretutinių infekcijų, arba pakeitusios gyvenamąją vietą (visos mūsų kūno bakterijos yra jautrios tam, kur gyvenam).

Natūraliai gyvenančių bakterijų radimas taip pat gali būti vienas iš paaiškinimų, kodėl po IVF'o ar, kad ir natūralaus pastojimo, bet prieš jį buvusių intervencijų į gimdą, yra linkę gimti mažesnio svorio vaikai - jeigu būtų rasta, jog tuo metu yra šiek tiek pakeičiama natūrali gimdos mikroflora, o ji galbūt yra net būtina pastojimui ir ankstyvam vaisiaus vystymuisi, tai šitą būtų galima apeiti. Paprastai augimo atsilikimas būna netikras - nes ne taip paskaičiuotas pastojimo laikas, ir yra nebaisus, nebent kažkas sugalvoja vaiką traukti laukant pagal nėštumo laiką ant popieriaus, arba pradeda vystytis vėlyvose nėštumo stadijose jau dėl placentinės kraujotakos, kas jau baisiau. Bet yra formų, kai jis vyksta nuo pat pradžių ir tuomet bėdos auga kaip nuo kalno paleista sniego gniūžtė - tokiu atveju, jei tuos atvejus lemtų tos bakterijos, ir jas būtų galima "pataisyti" dar prieš pastojimą, tai reikštų ne tik geresnį vaisingumą, bet ir apsigimimų ir įgimtų hipotrofijų dažnių mažėjimą ateityje medicinos dėka.

Tai va, koks šaunus tyrimas prie rytinės kavos :v

http://www.ajog.org/article/S0002-9378(16)30782-7/pdf

A. Černausko "Pragaro ambulatorijos" apžvalga

Įvertinau penkiom žvaigždutėm nes GR rašo, kad tai reiškia, kad knyga yra "amazing".

Ir iš tiesų - skaičiau šitą knygą ir nuolat ameizinausi. 

Ją parašė gydytojas, su kuriuo kartu mokiausi viename kurse ir jis netgi buvo iš tų studentų, kurie dar ir paskaitas lankydavo. O tai, medicinos studijose, jau savaime įspūdinga. Vėliau jis nukeliavo mokytis skubiosios medicinos, o aš šeimos. Kas yra dvi visiškai skirtingos medicinos šakos. Aš savo darbe, kai turiu nukreipti pacientą į priėmimo skyrių, dažnai jaučiu susirūpinimą ir nerimą, kaip jam seksis toliau. Neretai taip pat daug jausmų sukelia ir mintis, ar kartais žmogus į tą skyrių nekeliauja dėl to, kad aš, kaip šeimos gydytojas, kažko nepadariau gerai, kad "nesuvaldžiau" jo lėtinės ligos, nepadėjau geriau apsisaugoti nuo galimų ūminių, o kartais pacientas būna pats gyvenime priėmęs sprendimu nulėmusius jo patekimą į priėmimą, ir man belieka guostis, jog galbūt tie sprendimai buvo to verti arba bent jau priimti sąmoningai, o iš nežinojimo ar net ir nebuvo sprendimais iš viso.

Taigi, skubiosios medicinos gydytojai dažnai užsiima šeimos gydytojų profesiniais "pralaimėjimais" ir ne veltui pacientai, jų nukreipti atgal ar iš viso pas šeimos gydytoją, pasipiktina - nes jie turi kitokius lūkesčius, net ir tada, kai tie "pralaimėjimai" yra tokiais tik paties paciento supratimu. 

Pažinodamą Andrių šiek tiek asmeniškai žinojau ko iš knygos tikėtis. Aš, tiek kaip specialistė, tiek kaip buvusi bendramokslė, jį labai gerbiu ir manau, kad jis yra pavyzdingas skubiosios medicinos gydytojas, o jeigu kažkam atrodo, kad jis nėra, tai galbūt jie galėtų pagalvoti, kad DAR nėra ir tokiu tikrai bus. Tačiau pati skubioji medicina mane gąsdina ir šioje knygoje telpa viskas, dėl ko jinai taip daro. Labiausiai tai gąsdina tai, kad ten pacientai nėra žmonės, o yra tik atvejai. Jeigu specialistui, kokiam kardiologui ar dermatologui atvejis yra liga ar būklė, kuri taip jau išėjo, kad neišvengiamai yra sukibusi su žmogumi ir per tą sukibimą tas žmogus turi potencialią tapti pacientu, tai skubiojoj pats žmogus tampa atveju, kaip kad šeimos gydytojo kabinete pats žmogus tampa pacientu. Iš to kyla daugybė dalykų, kurie knygoje mane gąsdino - pavyzdžiui knygoje jaučiamas žiūrėjimas iš aukšto į asmenis sergančius priklausomybės ligomis ar nutukimu (autorius tą laiko sąmoningai ir laisvai pasirinktu gyvenimo būdu) aprašomas nesupratimas kodėl žmonės nenaudoja apsaugos priemonių darbuose, nesupratimas kodėl dializuojamas pacientas, turėdamas bėdų ne su pačia dialize, nesutinka gultis į jokį kitą skyrių, kaip kad nefrologijos (aš irgi nesutikčiau širdimi, nors protu ir suvokčiau kodėl man neleidžiama), netgi yra nesupratimas, kad jeigu žmogaus išangėje radai microflexo, tai tikrai vargu ar jis pats jį bus ten savo noru ir laisva valia susipūtęs.

Skaitydama džiaugiausi keliais dalykais - pirmiausia, kad tokia knyga yra iš viso, kad Lietuvoje gydytojai jau ne tik išdrįsta rašyti apie savo darbą, nesibodi ir jiems tai nebėra nei per žemas, nei per aukštas užsiėmimas, o antriausia, kad tą padarė gydytojas, kuris dar neturi didelės darbo ir gyvenimo patirties. Kiekvienas gudrus rašyti knygą-memuarus senatvėje, kai gali sudėti kas jau laiko patikrinta, kai esi tikras, kad jau esi gudriausias ir protingiausias, koks būsi, o jeigu ką su savo kūriniu ir prisidirbsi, tai negi dabar tave kas skriaus? :D 

Džiaugiausi ir tuom, kad kaip specialistas dar kartą įsitikinau, kad manęs tai jau niekas į skubią pagalbą nebūtų nuvijęs, net jei tai būtų absurdiškai gerai apmokama sritis ar vienintelė, kurią būčiau galėjusi dirbti po mokslų baigimo. Ir ne vien todėl, kad ten tokie darbo krūviai, kad paveža juos tik antžmogiai, kyborgai ir pašauktieji. Jei jau būtų nuvarę su ginklu ir nebūtų tokio dalyko kaip family medicine, tai bandyčiau ją kaip nors išrasti. Manau, kad ir Andriaus niekas netrauktų į šeimos gydytojo darbą, jis jame matytų mažai prasmės ir labai greitai tokie dalykai, kaip pacientų nutukimas jį patį nuvarytų į kapus, hehe ;D

Skaitant knygą tikrai jaučiasi, kad ją rašė neprofesionalus rašytojas, bet tai nemažina nei jos vertės, nei malonumo skaityme (nedidina ir nemalonumo). Gerai pagalvojus, tai jeigu ji būtų parašyta labai profesionaliai, tai man sukeltų įtarimą. 

Tikiuosi Andrius ateityje rašys dar ir dar, nebūtinai apie savo darbą. Ir tikiuosi liks dirbti skubiojoj medicinoje! :)

Pamąstymas apie pilvo diegliukus

Šiandien mąsčiau apie kūdikių pilvo diegliukus. Su Lapinu pasidalinome įspūdžiais, kad atskirti dėl ko beibinos verkia yra visai nesunku. Instinktyviai kažkaip išsišifruoja, kad čia valgyt norisi, čia šlapia, o čia liūdna, ant rankų norisi. Dabar netgi atsirado toks "aš pasipiktinusi!", dažniausiai jeigu verkė dėl ko nors kito, paėmei ant rankų ir padėjai trumpam atgal (pvz.: kad pasiimtum nepasiekiamą buteliuką), tai šitas ir nutinka. Vėliau, pagal visokias raidos teorijas, beibinos turėtų suprasti, kad tai nebūtinai reiškia, kad valgyt negausi, tiesiog, kad gausi ne iš karto. Knygos rašo, kad šiuo metu beibinos turėtų verkti po 7-8 minutes per valandą (arba kelis kartus paroje ilgesniais tarpais) - čia sveiko ir patenkinto vaiko "norma". Aš paskčiavau, kad tas yra beveik trys valandos. Maniškės niekaip tiek neverkia, nebent kokia ypač nelaiminga diena pakliūtų. Palyginti vienerių metų vaikų "norma" yra 4-5 minutės valandai. Koreliacijos, kad tylenis naujagimis bus tylus ir vienerių metų nėra, kaip kad nėra ir, kad jei nuolat bliauna mažiukas, tai bliaus ir truputį didesnis.

Yra ir rėkimas, kai pučia pilvuką. Tada paglostom, palankstom kojas ir geriau. Galima į šiltą vonelę įdėti - man atrodo šitas veikia geriausiai, plius matosi, kai dujos išeina ir būna olololol :V Po to galima duoti kad ir to paties simetikono lašiukų - jis nemažina jau esančių dujų burbulų (t.y. jei jau skauda, nes dujos neišeina, tai jis nepadės joms išeiti labiau), bet neleidžia formuotis naujiems skaudiems burbulams didčkiams. Beibinoms pilvus pučia labai vadovėliškai - tik pavakare ir pirmoje nakties pusėje, kai pagal vaikų neurologus vaikų nervinė sistema yra labiausiai pavargusi, įskaitant ir žarnyno. Žarnynas turi labai įspūdingą nervyną, kuris reguliuoja kokiu greičiu, smarkumu ir į kurią pusę savyje viską stumti. Taip pat panašu, kad jis turi atskirą telefono liniją su galvos smegenų emocijų centrais ir galima jausti neapibrėžtą liūdesį ar nerimą, ar iš viso sunkiai apibrėžiamą "šeštą jausmą" dėl to, kad prisigėriai per daug kokio nors pepsiaus. 

O vat yra ir toks dalykas, kaip diegliukai (dar vadinami naujagimių colica (suaugusių kitas dalykas))- jų metu kūdikiai verkia visiškai kitaip, būna raudoni, suspaudžia rankas į kumščius, o kojas bando pritraukti prie savęs. Pilvas paprastai irgi būna kietas kietas, nors taip retai kada būna dėl dujų susikaupimo, o dažniau dėl raumenų įsitempino. Dažniausiai diegliai, jei iš viso būna, nes jie nėra tokie dažni, tai ištinka tarp 6 ir 14 savaičių (kai kuriais išskirtiniais atvejais gali tęstis ir mėnesiais). Niekas tiksliai nežino kodėl jie darosi ir kas tai tiksliai yra, bet viena iš teorijų yra, kad kaip tik tuo metu prasideda sąmoninga vokalizacija, t.y. vaiko skleidžiamus garsus imasi valdyti nebe smegenų kamienas, o smegenų žievė. Geriausias būnas greičiau išaugti iš diegliukų yra greičiau gudrėti. 

Įsivaizduokite - kvėpaimo darbe buvo vienas viršinykas, o dabar atėjo kažkoks jaunas hipsteris ir kažką visiems aiškina, sako GREIČIAU GERIAU DAUGIAU, visus spardo, o senas niekur nedingsta ir nedings, jis vis tiek turės itin svarbias, kad ir tylias pareigas. Ir, kai jie abu nesusišneka, tai išeina gilus kvėpavimas, koks būtų prieš tai padusus ar nežmoniškai išsigandus + rėkimas max galingumu. Nenuostabu, kad tėveliams nuo to gali važiuoti stogas, nes jų smegenys irgi iš karto gauna du trigerius, kad vaikui kažkas negerai, labai labai labai negerai, nors realybėje, tai dalykas tiek pat pavojingas, kiek žagsulys (tačiau vaikui nuo to ne mažiau skausmingas). Išsekus kvėpavimo ar balso aparato raumenų energetinėm atsargom verkimo epizodas baigiasi, galima ir kažkaip vieną kurį smegenų centrą užimti stimuliacija, kad jis padarytų "OOOO SHINY" ir tada pamestų tą konfliktą su kitu. Pvz.: kad ir ta pati šilta vonelė, paguldymas neįprasta poza ir panašiai. Net vienos kurios raumenų grupės atpalaidavimas gali padėt, nes savotiškai "atrakina" užburtą ratą.

Veikia dauguma tų pačių dalykų, kaip ir prie pilvo pūtimo, tik dabar ramini ne žarnų, bet galvos smegenis, ne žarnų raumenis, bet kvėpavimo. Jeigu tėvai pastebi, kad kažkokie dalykai įveda į "diegliukus" tai gali jų išvengti - pvz.: pradėti tą patį simetikoną duoti vos ne profilaktiškai. 

Šiandien pirmą kartą sudalyvavau Balinto grupėje.

Michaelis Balintas (Michael Balint) yra vienas garsiausių XX amžiaus pradžios ir vidurio psichoterapeutų. Jis taip pat buvo ir šeimos gydytoju, tai dabar tai vieni tai kiti sako, kad jo veikla, idėjos ir technikos “priklauso” jų disciplinai (iš psichoterapeutų tai psichoanalitkai). Balintas prieštaravo Froidui ir jo požiūriui, kad vaikai gyvenimą pradeda nuo narsicizmo. Balinto nuomone jie gyvenimą pradeda nuo pasyvios meilės. Pasyvios, nes vaikas nori priimti meilę, bet dar negali jos aktyviai duoti, užtat labai pyksta ir nerimsta, kai jos negauna. Kai kurie užaugę žmonės daugiau ar mažiau sąmoningai atsimena šį bejėgiškumo ir priklausomybės nuo motinos laikotarpį, o noras vos ne pilnai susilieti su romantinės meilės objektu yra tiesiog vaikystės meilės atsiminimas ir ilgesys. Kartais šį jausmą suaugusiame vėl pažadina vaikas - čia ir gaunasi situacija, kai pvz.: moteris sako “mes pakakojom”, “šiandien valgėm” kalbėdama apie vaiką - kai jisai dar mažas nemoka atskirti savęs nuo motinos, tai ir jinai vėl (o kartais ir naujai) leidžiasi į šį švelnios meilės nuotykį vėl, neatskirdama vaiko nuo savęs. Jei jų santykiai darnūs ir jie abu gali patenkinti vienas kito meilės poreikius, tuomet likusiam gyvenimui didėja saugumo ir laimės jausmas. 

Dar Balintas sugalvojo bazinio trūkumo idėją - žmonės apie jį paprastai kalba taip “man viskas gerai, aš visko turiu, bet kažko visgi trūksta”. Tai labai plati teorija, kuri aiškina kodėl vieni žmonės bando “ieškoti savęs” per visokius ekstremalius sportus ir pasiekimus darbe (nuolat hiperstimuliuojasi), o kiti renkasi kitą kraštutinumą ir slopinasi svaigindamiesi arba leisdamiesi į kovas, kurių laimėti niekad ir niekaip negalėtų (mirtis yra galutinis pralaimėjimas). Skirtingai nuo žmonių, kurie taip elgiasi ne iš bazinio trūkumo, tai šie žmonės išgyvena stiprią vienatvę, nors dažnai lyg iš šono atrodo, kad turi ir draugų, ir šeimą. 

Trumpai - Froidas sakė, kad gyvenime patyrus traumą būna liūdna, o Balintas, kad gyvenime liūdina ne traumos, o gerų dalykų stygius. Pagal Balintą yra visiškai normalu, jei pacientas nori iš gydytojo (ar terapeuto) meilės, jei nori jį matyti ne tik tarp vizitų (seansų), liesti, gauti rūpesčio, dėmesio ir meilės, o ne tik techninius medicininius (psichoterapinius) dalykus ir sprendimus. Taip yra dėl to, kad liga (psichologinės problemos) duoda regresiją į vaikystę, motiniškos meilės ilgesį. Ir tada visiškai normalu, kad to negavęs pacientas ne eina ieškoti kito specialisto (kas būtų logiškiausia) bet siekia išlieti savo frustraciją, kaip kad vaikas verkia negavęs ko nori iš motinos - dėl to gydytoją skundžia, blogai atsiliepia, nori apšnekėti su kitais gydytojais, kaip nors jam pakenkti. Taip pasielgęs pajunta trumpą pasitenkinimą ir iš karto gilų liūdesį, kurio gali išvengti greitai pradėjęs šį žaidimą su kitu gydytoju ar terapeutu. Čia svarbu suprasti, kad žmogus taip elgiasi ne todėl, kad būtų "traumuotas" ar dar koks, o dėl to, kad liga ar problemos taip jį veikia. Jei taip neveiktų, tai nebūtų nei liga, nei problemos.

Pirmosios Balinto grupės susibūrė 1927 metais Budapešte, kai jis mokamai vedė kursus gydytojams kaip būti gydytoju - medicinos mokyklos ir universitetai išmokydavo technikos, bet pacientai reikalaudavo kažko daugiau. Ilgą laiką tai buvo laikoma pašaukimu ir talentu, bet dažniausiai būdavo bendravimo įgūdžiai, kuriuos gydytojai mokydavosi bandymų ir klaidų metodu, o kartais nuskildavo gimti dinastijoje ir išmokti tyliai iš savo tėvų-gydytojų. Iš esmės ta grupė, tai tiesiog struktūrizuotas grupės gydytojų pasikalbėjimas apie konkretų vieno iš jų ir konkretaus paciento terapinį santykį ir istoriją, kurioje kiti gydytojai pasidalina savo fantazijomis ir patarimais. Ten yra visa struktūra, kuri čia niekam nebūtų įdomi, bet esmė yra dideliame saugume grupėje dalyvaujančiam specialistui nepatirti nekonstruktyvios kritikos, ir švelnume pamatyti savo paties pacientui jaučiamų gerų jausmų atspindį kituose gydytojuose, jų pagalba išgyventi nerimą, liūdesį ir sugalvoti ką ir kaip toliau daryti. Viena Balinto grupė trunka apie pusantros valandos ir nežinau ar į jas daugiau vaikšto šeimos gydytojai ar psichoterapeutai. Dabar tai dažniausiai patys specialistai sau susiorganizuoja, kainuoja ne tiek pinigus, kiek laiką.

Sraigiukui Džeremiui pasisekė surasti antrą pusę

Kairėje pusėje yra Džeremis (Jeremy Corbyn garbei, lulz), o dešinėje Kairiukas (Lefty). Sraigė iš kokios tai šiukšlinės UK komposto krūvos. Ją rado moliuskus tyrinėjantis mokslininkas. Bet Džeremis ypatingas, nes jo lyties organai sukasi į priešingą pusę, nei daugumos kitų sodinių sraigių. Tokių kaip Džeremis būna 1:100 000 sraigių, o gal ir dar rečiau. Mokslinykui labai pagailo Džeremio, kaip gi dabar anas ras sau draugą? Tai pasidalino savo twiteryje žinute, pakūrė #snaillove .

Ir Džeremiui pasisekė! Vieną sraigę į porą rado kitas moliuskų entuziastas-augintojas iš UK, o kitą, Ispanijoje, rado šias sraiges fermoje maistui auginantis asmuo, kuris pagalvojo, kad ne taip ir sunku būtų prieš metant sraigę į mėsos kibirą pačekinti ar ji dešiniagenitalė, ar kairiagenitalė :V 

http://www.angusdavison.org/index.php/131-jeremy-the-snail

Ką sunkiau gimdyti - berniuką ar mergaitę?

Pirmą kartą matau tyrimą, kuris bandytų atsakyti į mitinį klausimą medicinoje ar motinos organizmui didesnis stresas yra gimdyti berniuką ar mergaitę. Rado, kad didesnis yra berniuką (ląsteliniame lygmenyje, nes tirtos tik kai kurios organizmo antioksidacinės sistemos), taip pat naujagimystės periode berniukai yra jautresni stresui, nei mergaitės. Skirtumai palyginti nežymūs (nors ir statistiškai gražiai atrodo), o taip pat imtis maža. Na, bet jei kažkam diskusijose prie kavos iškyla šitas klausimas, tai štai tyrimas ta linkme :V :D

http://www.nature.com/pr/journal/v80/n4/full/pr2016112a.html

Ar galima pakutenti žiurkę?

Taip, galima. Ir tas jai labai patinka, per kutenimą galima su ja susidraugauti.

Dar kutenamos žiurkės juokiasi - tik žmogaus ausis tų dažnių negirdi. Juokiasi taip pat, kaip krizena apturėdamos smagių tarpusavio žaidimų ir bendravimų. Kai kurios kutenamos žiurkės ne tai, kad juokiasi, o isteriškai žvengia. 

Tyrimas apie žiurkų kutulį: http://science.sciencemag.org/content/354/6313/757.full

Maistas ligoninėse yra labai svarbus dalykas

Šiame tyrime išanalizavo daugiau nei 90 000 ligoninėse gulėjusių asmenų mitybą (virš 50 Pasaulio šalių, tiek aukšto, tiek žemo ekonominio išsivystymo) ir padarė kelias išvadas. Pirmiausia tai, kad ligonininių maistas dažniausiai yra per prastas sergantiems asmenims - ypač paaugliams ir vaikams, kurie nevalgo jo dėl to kad neskanu/negražu/ne taip, kaip namie ir senukams, kurie turi daug mitybinių apribojimų, o dažniausiai tai tiesiog niekas jų nevalgydina ar nesėdi ir nevalgo kartu su jais, todėl jiems "nėra apetito". Antra, jeigu nepasiseka ir į ligoninę niekas neatneša geresnio maisto ar neužsiima priežiūra, kad asmuo pavalgytų, tai jo tolimesnio sergamumo ir mirtingumo (!) rizika išauga 8 kartus. Tyrimo autoriai siūlo į mitybą žiūrėti taip pat rimtai, kaip į bet kokį gydymą ir prisiminti, kad visose kultūrose sergantys asmenys yra lepinami skanumynais, valgo dažnai, valgo ką nori ir kada nori, kad matyt taip ne iš lempos ir ne vien savo gerų širdžių žmonės sugalvojo. 

http://ajcn.nutrition.org/content/104/5/1393

Potrauminio streso sutrikimo sindromas po persileidimo

Radau tyrimą gana reta tema - PTSD po ankstyvų persileidimų ir ektopinio nėštumo (po vėlyvų ir negyvagimių Radau tyrimą gana reta tema - PTSD po ankstyvų persileidimų ir ektopinio nėštumo (po vėlyvų ir negyvagimių yra palyginti daugiau). Imtis nedidelė, bet rado, kad tikimybė patirti PTSD simptomus po persileidimo yra du kartus didesnė, nei po ektopinio nėštumo (~4/10 vs 2/10). Tą aiškina įvairiai, bet spėja, kad daugiausia įtakos turi tai, jog ankstyvo persileidimo atveju dažnai nelieka aišku kodėl viskas įvyko, kiek tame buvo kieno kaltės, taip pat daug moterų gyvena aplinkose, kur tokie nėštumai "nesiskaito" kaip netektys, kraštutiniais atvejais netgi yra socialinis spaudimas, kad jei moteris nori apie nėštumą pasisakyti aplinkiniams, tai ana turi mandagiai laukti iki kažkokio tai nėštumo laiko, pvz.: 12 savaičių, kai persileidimo rizika jau būna sumažėjusi, ko pasekoje tai nieko gero nebūna, tiktai, jeigu ji iš tiesų persileidžia, patiria dar didesnę izoliaciją ir liūdesį.

Kita priežastis, jog ektopinio nėštumo atveju būna sudėtingesnė chirurginė intervencija, nei ankstyvo persileidimo atveju. Pvz.: šiuo metu ektopinį nėštumą kartais pašalina taip, kad moteris į savo rankas gauna visai mažiuką dar judantį vaikutį, kuris jose ir numiršta per porą sekundžių. Tai labai sunku ir baisu, tačiau padeda išgyventi sveiką gedulą. Ektopinis nėštumas daugiau ir dažniau aplinkinių laikomas katastrofa ir nelaime, nebūna visokių komentarų "ką padarysi", "matyt taip buvo lemta" ar "persileidimai dažnai būna", kas skausmą patiriančiam asmeniniui visiškai nepadeda.

http://bmjopen.bmj.com/content/6/11/e011864.full

Išsprogusios taksisto akys

Šiandien važiavom taxi su beibinom. Nes nei aš, nei Lapinas nemokam vairuoti. Važiuojant į vieną pusę taksistas buvo toks wtf, kai pamatė mus su dviem naujagimiais kėdudėse, o važiuojant į kitą pusę pasitaikė visai fainas, kuris dar važiuojant pasvarstė, kad gerai, kol dar visai mažiukai, kėdutę-lopšiuką viens du ir prisegi, nes šiek tiek paaugus reikia sudėtingiau segamų kedučių ir pakėdučių, kurias reikia patiems keleiviams turėti, plius ne visi taksistai sutinka laukti ir dažnai tokius klientus išbrokuoja. Jam pačiam buvo keista kodėl net iš didžiųjų taxi firmų niekas neteikia paslaugos, kur su taxi gali važiuoti su vaikais, kai jau pačiam automobilyje būtų reikiama įranga jiems saugiai prisegti.

Kol važiavom aš prisiminiau, jog į antrą nėštumo pusę mečiau viešą transportą ir visur, kur reikia važinėjau su taxi. Iš pradžių labai pergyvenau, kad išleidžiu daug pinigų, bet tada per radiją išgirdau statistiką, jog vidutiniškai lietuvių šeima automobiliui per mėnesį, neskaitant kuro, išleidžia 1/6 savo pajamų. Tada pasiskaičiavau kiek aš išleidžiu taxi, pafantazavau kiek galėtų kainuoti tie degalai ir man pasidarė šiek tiek ramiau, kad mano išlaidos transporto klausimu nėra kažkokios neįprastos ar nepagrįstos. Nors, jei man pačiai reiktų išleisti 1/6 nuolat automobiliui, tai aš to automobilio vis tiek neturėčiau, nes neturiu atliekamų disponuojamų 1/6 išlaidų :P ...

Dar prisiminiau kaip sykį, jau iš viso į nėštumo pabaigą, važiavom kartu su Lapinu ir kažkaip skaudžiau paruošiamasis sąrėmis suėmė, tai aš pasakiau "ai" ir ėmiau glostysis pilvą. Lapinas tada ramiai manęs klausia "Jau gimdai?". O taksistas į mane pasižiūrėjo tokiom akim, kaip kad išsprogdina akytes guminiai maigomi žaisliukai. Mums išlipinėjant anas buvo labai lamingas, kad visgi niekas čia jo automobilyje nesiskeryčios :v 

Ar skiriasi O ir 0 ?

Medikai sunkiaiskiria raidę O ir 0. Būkite atsargūs :v

Pavyzdžiui - yra tokia kraujo grupių sistema ABO, bet vietoj O, galima sakyti, kad turi "nulinę" kraujo grupę ir viskas bus čiki ;p. Arba kitas pavyzdys - "nulinis pacientas" (patient zero), kurio terminą mokslinės fantastikos rašytojai ir žurnalistai dažnai mėgsta panaudoti įvardinti tariamam pirmajam susirgusiam nuo kurio viskas prasidėjo, kažkokia primesta kaltė. Šitas terminas originaliai buvo pacientas O (vėliau kitų suprastas kaip pacientas 0), sutrumpintai nuo "Outside-of-California" duotos pravardės tiriamajam nr. 057 JAV užkrečiamų ligų kontrolės ir prevencijos tarnyboms aiškinantis kaip pačioj pradžioj plito ŽIV. Pacientas nr. 057 dirbo avialinijose ir visur, kur skraidė, apturėjo ir meilės nuotykių. Pats sugebėjo prisiminti, kad vos per kelerius metus permiegojo su daugiau nei 700 asmenų, nors iš jų atsiminė tik dešimtadalio vardus. Specialistams tai pasirodė labai įspūdinga, dėl to jie davė pravardę. 

Ir ne, nors asmuo buvo "pasileidęs" ir platino ŽIV, tačiau epidemijos jis nesukėlė, nors ir vadinamas nuliniu pacientu. Ir ne, ŽIV plitimui lytinė orientacija įtakos nedaro, čia dar vienas žurnalistų išmįslas siekiant parduoti daugiau reklamos.

Mėsiena ir žaliena

Čia visai įdomus tyrimukas. Tirta 1000 mėsą valgančių asmenų. Šiaip žmogus, kaip padaras, yra suinteresuotas valgyti gerą ir šviežią maistą. Daugumai mesėdžių šita mano įkelta nuotrauka atrodo ne tiek mielai, kiek skaniai. Jeigu būtų galimybė išsirinkti pačiam kurią vištą ar kiaulę valgyti, tai jie irgi tą mielai padarytų pasirinkdami pvz.: sveikiausiai atrodantį gyvulėlį. 

Bet ne visiems taip yra. Kai kurie asmenys mėsą valgo, bet negalėtų anei patys gyvūnėlio papjauti (ne dėl techninio nemokėjimo, bet "ranka nekiltų"), anei gali ramiai galvoti apie tai, kad jų skani mėsytė sau smagiai gyveno. Į šiuos žmones yra nutaikyta visa dešrelių ir mėsainių pramonė - jie valgo nebe karvę, o veršieną ir juda link apskritai "mėsienos", kaip produkto. Kas labai gerai mėsos pramonei, nes gali parduoti ką tik nori.

Tyrime žiūrėjo kaip ypač lengva manipuliuoti šiais žmonėmis - pakeiti patiekalo aprašyme vieną žodį ir jie jo nebeužsisako, nors vegetarui ar įprastam "mesėdžiui" aprašyme naudojami sinonimai tokių emocijų nekelia, jam svarbu yra ar nėra mėsos, jis negyvena po kokia tai emocine šiltadaržio danga, žino iš kur mėsa randasi :v

Tyrimas dar mini ir kitus tyrimus, kurių duomenimis tiek vegetarai, tiek mesėdžiai, kurie supranta iš kur mėsa randasi, pasižymi geresne psichine sveikata ir adekvatumu kitų žmonių emocijoms ir poreikiams. Visgi, kas pirmiau neaišku - ar aplinka, kuri spaudžia valgyti mėsą, bet tuo pačiu slepia mėsos gavimą ir smerkia gyvūnėlių gailėjimą/džiaugimąsi jų panauda ar čia greičiau asmeninės savybės duoda tokią disociaciją, kai užsidengi akis ir širdies neskauda.

http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0195666316302768

Laikas parodo kas teisus

Kartais būna žmonės padaro mokslą, ir vėliau paaiškėja, kad anie buvo apgavikai. O kartais dar po kurio laiko paaiškėja, kad visgi nebuvo. Tai va, visai neseniai taip nutiko tokiam Paul Kammerer - talentingam herpetologui, kuris augino šiaip sausumoje gyvenusią rūpužių rūšį šlapiai ir šiltai. To pasekoje jų vaikučiai užaugo atrodantys kaip vandeny gyvenančios rupūžės - pvz.: atsirado plėvės tarp pirštų, pakito elgesys. Kai jis rupūžiukus toliau poravo su sausumoje gyvenusiom rupūžėm, gavo vėl vandens rupūžes. Sekančioj kartoj poruodamas tas naujas vėl su sausumos gavo tik 3/4 vandeninių. Viską aprašė, pateikė pasauliui. Pasaulis pasukiojo pirštą prie smilkinio, kad taip genai neveikia. Nes veiksmas vyko praeito amžiaus trečiam dešimtmetyje. Dar blogiau - P. Kammerer teigė, kad evoliucija neveikia taip, kad atrenka tik geriausius genus. Kartais ji leidžia būti ir tiesiog netrukdantiems, o kartais ir kažkokių visiškų šiukšlių prigamina ir prikaupia. 

Tyrimas buvo toks kontraversiškas, o jo teiginiai tokie kontraversalūs, kad mokslininkas nusižudė ir visiems buvo aišku kodėl. Vėliau sovietai apie jį 1928 padarė propagandinį filmą "Salamandra" (tik pas juos jo teorijos "tiko" dėl kitų, nei mokslinės priežastys), kad va nutinka geriems mokslininkams dėl kylančio nacizmo (P. Kammerer'is buvo kairysis ir žydas). 

Bet va, praėjo beveik šimtas metų ir dabar šitas tyrimas ne tik pakartotas, gauti tokie patys rezultatai, bet ir jau yra paaiškinimas per epigenetiką ir imprintingą. Tiesiog Kammerer nepataikė į tai, ką jo laikotarpio mokslas galėjo suprasti, panašiai kaip G. Mendel pavyko tobulai netyčia pataikyti.

Jei skaitot vokiškai apie šį atvejį yra visa knyga - https://www.hanser-literaturverlage.de/buch/der-fall-paul-kammerer/978-3-446-44878-0/

Hon hon hon, baguette Eiffel tower.

Sako reikia kalbėtis jau su naujagimiais, kad vystysųsi kalbos centrai. O jei kalbėsi keliom kalbom (ar su jais bendraus skirtingom kalbom kalbantys), tai gausi dargi ir dvikalbystės potencialą, kas yra labai krūtas dalykas, nes dažniausiai reiškia, kad vėliau gyvenime sumažėja rizika netekti kalbos apskritai po kokio insulto ar kt. nelaimės.
Tai va, aš bandau kalbinti angliškai. Bet man nelabai sekasi, nes iš karto pradedu žaisti. Paimu buteliuką su pienu, persimetu per dilbį baltą nosinaitę, pasilenkiu virš beibinų ir su siaubingu fake prancūzišku akcentu pradedu:

Todays special offer is mothers milk. Produced by a fine young lady of Lithuania origin and of excellent health. Harvested from the fairest titties just an hour ago, still very fresh and exclusive in taste, rich sweet creamy texture. And, if you are feeling adventurous enough, an option of drinking it straight from the mother is also available, with a great all-you-can-eat perk.
Our house also offers a hypoallergenic infant formula, with both pro- and pre-biotics, fortified with variuos omega acids. Containing only extra small protein blocks and lactose, this fine drink has a remarkable bitter taste and is easy to digest. Hon hon hon, baguette Eiffel tower.

Ar alergiškų vaikų tėvai patys serga alergija?

Čia visai įdomus tyrimukas, kuriame ištyrė 2500 mamyčių ir tėtukų turinčių maistui alergiškus vaikus. Jų klausė ar jie patys yra alergiški maistui, o paskui jiems atlikinėjo odos dūrio ir kraujo tyrimus alergijai nustatyti. Nu nes jie gi baisiai madingi. Aha! Pasakysite čia, juk "maisto alergija" vadinamas dalykas yra vaikiškas, tai prie ko čia tėvai?

O gi prie to, kad maždaug 14% maistui alergiškų vaikų tėvų sakėsi esantys patys alergiški maistui. Iš jų, testai atskleidė, kad tik 28% buvo sensibilizuoti tiems maisto alergenams (palyginimui net tarp gyvenime iš viso jokių alergijų neturėjusių asmenų tarpe 14-20% būna sensibilizuoti dažniausiems maisto alergenams). O nuo sensibilizacijos iki alergijos kaip nuo balos iki jūros. 

Kodėl taip yra? Na, spėja, jog tėvai galvodami, kad ir patys yra alergiški, taip randa bendrystę su alergišku vaiku, jiems taip lengviau taikyti namuose mitybos apribojimus, paaiškinti sau patiems vaiko alergijos buvimą.

Dar prie progos tyrimo atlikėjai primena, kad šiaip tai nei odos dūrio, nei kraujo mėginiai nėra tinkami tyrimai nustatyti maisto alergijoms, o tik oraliniai testai tinka (kai alergenas paslėptai tiriamajam įkišamas į maistą ir žiūrima kas darosi), tai gal visas šitas jų tyrimas ir kažkiek lulzinis :v

http://www.annallergy.org/article/S1081-1206(16)30498-7/pdf

PS suaugę, kurie šiaip yra alergiški, vis tiek negali valgyti to, kam yra alergiški, tik alergijos mechanizmas būna kitoks nei prie vadinamosios maisto alergijos

PPS Nea, kai apsiėdat mandarinais ar šokoladu ir išberia mažais raudonais niežtinčiais spuogiukais, tai ten ne alergija - ten paprasčiausias apsinuodijimas tuom, ko privalgėt. Arba jeigu prilakat pieno kibirą ir paleidžia vidurius, tai nereiškia, kad turit netoleranciją laktozei, tai reiškia, kad suvalgėt kažko daugiau, nei žarnynas vienu metu galėjo suvirškinti. Ir t.t.

Emocinis labilumas po gimdymo

Manau mane ištiko medikų emociniu labilumu, vyresnių ištampytais nervais, o kai kurių tiesiog jautrumu vadinamas dalykas :v Antrą parą po gimdymo Reddit’e paskaičiau, kad nukrito Marse mėginęs nusileisti koksai tai meteorologinis daikčiukas, tai taip jo gaila pasidarė, kad vos neapsiverkiau. Žmonės taip stengėsi, dirbo, o galų gale nieko negalėjo padaryti, tik žiūrėti į savo kompų ekranus ir rautis plaukus. Realiai tai tik dėl beibinų verkiau. Iš pradžių, kad nieko nevalgė, o gulėjo tiesiog prie savęs ištiesusios rankas ir kojas. Po to verkiau iš laimės. Tik grįžus namo, sekančią dieną dėliojant drabužėlius (beje, ačiū visiems, kurie mano mergaitėms jų padovanojo!), ir atidedant didesnius vėlesniam laikui kažkaip atėjo galutinai tas supratimas, kad nieko joms nenutiks, niekas neateis ir neatims, neišplėš jų iš manęs. Ir taip iš karto nerimas sumažėjo. Dabar susigraudinu tik kai bandau lopšinę dainuoti, tai kolkas lopšinių nėra, nebent beibinos norėtų ašarų SPA :D Dar supratau, kad aš jas jau kaip ir pažįstu - po gimimo jų aktyvumas sutampa praktiškai 1:1 su tuo, kuris buvo įsčiose - dienomis čilina, naktį spurda. Viena pavalgius nusiramina, o kita kaip tik nori dėmesio ir bendrauti - tas pats ir iki gimimo, ta pati man privalgius saldainių apsiramindavo spardytis, o kita tik pradėdavo. Netgi kaip ražosi ir tą jau žinau. Koks keistas jausmas! Šiomis dienomis pradėjo riesti kojas prie savęs ir rankytes jau lenkia, čiulpia krumplius, tai džiaugiuosi. Sėdžiu ir iki kaulų smegenų džiaugiuosi. Žinot, kai būna taip bloga, kad atrodo, jog viską skauda, kaip bloga? Tai man dabar priešingai - tikriausiai galėtų apendicitą be anestezijos operuoti. Džiaugiuosi dar, kad nebereiks ieškoti 0 dydžio sauskelnių. Štai dabar guli su 1-u ir visai nieko. Daugumoje aplinkinių prekybcentrių sauskelnių dydžiai prasideda tik nuo 2-3. O prie namų esančioje Norfoje, kurioje iki šiol nebuvo įmanoma rasti kitokių moteriškų higieninių įklotų apart super-duper-maxi-night-amazing-all-absorbing-extra-big-(and cheap) pradėjo rastis ir sauskelnių suaugusiems. Manau po poros metų tikriausiai jau visuose prekybcentriuose bus. Skaičiau, kad Japoninoje dėl visuomenės senėjimo tai jų parduodama daugiau ir plačiau, nei vaikiškų. Kas yra socialiai labai makabriška.

Dar kitas smegenų minkštėjimo požymis, kurį jaučiu, yra staiga pradėję patikti Disney filmai. Nu šiaip tai jie visai nieko, įdomu pažiūrėti. Bet dabar? Dabar tai kaip kokie narkotikai O_O Aš net neįsivaizduoju kokių ten receptorių smegenyse ekspresija suaktyvėjo ar neuromediatoriai persiskirtė, bet gal penkis kartus iš eilės žiūrėjau klipą “Let it go” ir kaifavau \m/ . Bet beibinom tai kolkas labiausiai patinka tokia muzika - https://youtu.be/j7Wu8aNjLkE (manau dėl to, kad tokios daugiausiai klausiausi nėštumo metu). 

Ant kiek gerai atkalti tie Disney produktai, nenuostabu, kad vaikiškose prekėse pusę daiktų su tokiais paveiksliukas. Dar man darosi vis sunkiau nesusipirkti visų TY BOOS serijos pliušinukų. (nes visi žinome kiek daug LT uždirba rezidentai 8l ) Taip jau namie turiu nuo aštuonkojuko iki meškėno. Vakar pamačiau, kad užvežė kalėdinių elniukų. Noooooriu. Bet gi nereikia. Bet noriu. Nu bet nereikia, tik dulkes renka. Siaubas. Toks pats noras, kaip tada, kai trumpai rūkiau. Tikiuosi šitie plaučių ir šlapimo pūslės, bei gimdos kaklelio vėžio neskatina. 

TY žaisliukai - http://www.ty.com/ (ten visokių serijų yra). 

Gyvūnėliai, kurie beveik nejaučia skausmo

Kai plikasis smėlrausis suauga, jo organizmas inaktyvuoja labai daug skausmo receptorių, ypač iš jautrių terminiam poveikiui. Jei paimtumėte šiaip žiurkę ir įmestumėte į karštą vandenį, tai ana iš jo iššoktų labai greitai. O jei įmestumėte smėlrausį, tai jis sau smagiai plaukiotų. Tik kol jauni ir maži smėlrausiai skausmą jaučia panašiai, kaip kiti žinduoliai.

Ir niekas nežino kodėl.

Spėja, kad taip yra dėl to, jog jie yra labai gerai prisitaikę prie savo aplinkos - jie gyvena >30 metų, praktiškai neserga vėžiu (bent jau kolkas niekas nerado tokia liga sergančio smėlrausio). Suaugusiam smėlrausiui tiesiog nėra grėsmių, kurioms pastebėti reiktų tų skausmo receptorių, tai organizmas juos ir išaktyvuoja, kad tuščiai resursų nenaudotų, smėlrausiui liktų daugiau laiko užsiimti savo veiklomis, o ne ieškotis maisto.

http://www.cell.com/cell-reports/pdfExtended/S2211-1247(16)31274-8

Pagimdžiau dvynukes

Igas postas už savaitę, kol neturėjau klaviatūros. Apie gimdymą, tai jeigu trigerina ar nepernešate, tokios grafikos, gi neskaitykite, geez, guys :v

Vakar išleido iš ligoninės. Iš pradžių planavo išleisti šiandien, bet tada ėmė trūkti vietų ir buvo priimtas sprendimas, kad jau visai mes galime varyti lauk. Dėl ko aš labai apsidžiaugiau, nes savaitė pogimdyvinėje palatoje yra labai nyku. Paprastai laiko kokią dieną, tris. O kiti būna ir iš viso į jas nenori (nors jos labai patogu, nes beibis gauna pirmus skiepus, paiimamas kraujas dėl visuotinės patikros ir panš.) 

Namie žymiai lengviau, tai radusi porą laisvų minučių (per kurias tiesiog nesmingu) prisėdau aprašyti gimdymo ir pirmųjų įspūdžių buvimo mama. Mano atveju gimdymas buvo sužadintas lygiai 37 savaitę. Kai kur, pvz.: UK, tai tokia taktika yra klasikinė, bet LT nereitai, jei viskas gerai, tai lauk anksčiau nevaro. Porą dienų iki kreipimosi į gyd. jaučiausi nekaip, pirmą kartą per visą nėštumą įlindau į karštą vonią, o ne prausiausi po dušu. Vėliau naktį pasimatavau spaudimą ir buvo 150/100. Atsigėriau vandenuko, pagulėjau ant kairio šono, po pusvalandžio pasimatavau vėl - tas pats. Dar po pusvalandžio - tas pats. Pažadinau Lapiną ir pasakiau, kad dėl visa ko nuvažiuokime į priėmimą. Pakeliui tikėjausi, kad jame pamatuos spaudimą, ras 120/70 ir sakys “netrukdyk dirbti, eik namo” (jie ten taip niekad nesako, bet mintį pagavote ;) ). Deja, bet taip nebuvo, o šlapime rado 2 g baltymo. Taigi, dabar jau su lengvos preeklampsijos diagnoze atsiguliau vėl į nėštumo patologijos skyrių. Šį kartą atsigulimas buvo ramus ir mielas, nes pirmą kartą teko gultis su įtariama sunkia preeklampsija, kuri, laimei, nepasitvirtino. Skyriuje pagulėjau neilgai, tik kol suėjo lygiai 37 savaitės, buvo kažkiek liūdna, nes palatoje buvau viena, tai nebuvo kaip su kokia kaimyne papliurpti (prieš tai gulėjime mes ir debatus pažiūrėjom su viena, ir saldainius graužėm su kita :D). 

Dar kartą pasitikslinę, kad aš nenoriu cezario gydytojai atliko vadinamą plėvių atidalinimą. Labai keista procedūra, nelabai maloni pati, bet trunka tik kokią minutę, o po jos priešingai - keistas palengvėjimas. Šito džiaugsmo tikslas buvo “užvesti” gimdymą savaime. Plėves atidalino ryte ir laukimui davė maždaug parą. Per tą parą nieko nesidarė, aš visiškai čilinau. Tik kas kiek laiko rašė “tonus” - kai žiūri kokie vaikų širdžių susitraukimo dažniai ir kiek smarkiai traukiasi gimdos raumenys. Toje pačioje UK, tai plėves atidalinti labai mėgsta ale poliklinikose, kai jau gimdymas kaip ir būtų galėjęs užsivesti, ten būna ir po kelis sykius šitą džiaugsmą daro ne vienos dienos bėgyje. Na, bet man sekančios dienos ryte nusprendė, kad kels į gimdyklą ir nuleis vandenis - tai irgi laikoma gimdymo žadinimu. Perkėlė apie devintą ryto, nuleido. Super, kad ant tų plėvių nėra kokių nors skausmo receptorių. Aš gulėjau, bet jo, taip ir buvo, kaip per filmus rodo - jeigu būtų nutekėję pirmo iš dvynių savaime, tai būtų buvusi staiga bala kaip reikiant :D Dar pastatė oksitocino hormono vis didinamą dozę - dažniausiai apie jį žmonės kalba, kai turi omenyje gimdymo žadinimą. Dalis mano pažįstamų rezidenčių sako, kad su šitu hormonu jokiu būdu nesutiktų, nes jis yra tas, kuris veikia ir gimdą, ir smegenis. Pvz.: smarkus jo pliūpsnis būna iš karto po gimdymo (arba pirmo žindymo metu) ir sutraukia gimdos raumenį, kad stotų kraujavimas, tačiau taip pat teoriškai įveda smegenis į tokią savotišką imprintingo būseną, kai pakišus bet kokį vaiką jis patampa savu, kaip kad išsiritusiems paukšteliams pirmas pamatytas judantis objektas yra jų mamytė. Tai ale kažkokia fake meilė, pagal kai kuriuos žmones,nes anas tipo turi išsiskirti tik natūraliai, be jokių čia lašelinių. Ką aš žinau. Man tai meilė yra meilė, dirbtinumą aš tikriausiai kitaip suprantu.

O vat kai oksitocinas pradėjo veikti (o veikti pradėjo per kelias minutes), tai tada jau supratau, kad tikrai gimdysiu, nes pradėjo darytis reguliarūs sąrėmiai. Jie buvo tokio pat intensyvumo ir skausmingumo kaip ir mano jau n savaičių jausti paruošiamieji, tik kad dabar ėjo tankiai, o ne kokie 2 į valandą. Dar prisidėjo tai, kad nutekėjus vandenims labai gerai jautėsi pirmosios dvynukės judesiai (koks keistas ir malonus jausmas!), ir atsirado prieš tai nejaustas piktumas - kai sąrėmis užeidavo, tai taip norėdavosi visiems aplinkui į galvą duoti, ar bent jau mažiausiai įspirti. Net Lapinui. Kai nueidavo, tai vėl viskas čiki. Taip pat kiekvieno sąrėmio metu labai puikiai jautėsi, kad slenka ta mano beibina po truputį žemyn. 

Apie dešimtą paklausė ar aš nenorėčiau nuskausminimo. Iš pradžių galvojau, kad gal gimdysiu be jo, bet tada pagalvojau, kad ką tik žiūrėjo kakelio atsidarymą ir buvo tik 4 cm, vadinasi aš čia gulėsiu dar mažiausiai kokias 6 valandas, jei ne 12, kad skausmas tikrai stiprės, o blogiausia, kad man pačiai skaudu jausti tą pyktį. Tai sutikau. Na, iš tiesų tai tik iš antro pasiūlymo. Pati negalėjau atsistebėti savo įveikta kančios arogancija. Koks tai stebuklas buvo. Tikras atsivertimas į kuklumą. 

Epidūrą padarė labai greitai, man pirmą kartą darė. Labai fainas dalykas - kažką pasikutena prie nugaros (iš tiesų tai įveda ploną kateteriuką vaistams iš spec. pompos leisti) ir tuomet pradeda tirpti ir nusijautrinti apatinė kūno dalis. Aš įsivaizdavau kad nu bent jau kol adatą durs tai skaudės, bet neįvertinau, kad lindimui prie tokių dalykų, kaip kad nugaros smegenys, yra skirtos absurdiškai “fine needle” :) Jei būčiau sedėjusi kokioj kavinėje ir skaičiusi žurnalą, o kažkas sneaky sneaky man būtų įdūręs, tai būčiau pagalvojusi, kad koks musiokas bando kąsti ir tiek. 

Po epidūro dingo tas piktumas ir norėjimas visus aplinkui užmušti. Aš taip neišpasakytai džiaugiausi, nežinau ar skausmą geriau nuėmė pats epidūras ar tas mano džiaugimasis, kad vėl galiu mąstyti ir jausti ką noriu, o ne “ką išeina” :D 

11 valandą vėl atėjo pačekinti kaip aš laikausi, užmetė akis į mane, į tonus, pasijuokė, kad gal aš čia jau taip ir gimdysiu? Tada kažkaip pagalvojo, kad pajuokavimas gal visai ir nepajuokavimas ir šmitriai pračekino kur maždaug yra mano pirmosios iš beibinų galva. Tada pasikveitė dar gyd. - pasirodo gimdos kakelis jau pilnai atsidaręs. HOW? 

Nu ir liepė stumti ant sąrėmio. Aš norėjau gimdyti gulėdama ant nugaros, susikėlusi kojas ir įsitvėrusi rankomis į lovos kraštus. Problema - tokioje pozoje praktiškai nejaučiau tų sąrėmių, ir iš pradžių mane norėjo paguldyti ant šono, o dar geriau kad gimdyčiau tupėdama. Aš tai jau tokia “o no no, man taip labai gerai!”, Lapinas juokėsi. Tai per prievartą ir nesuko - atpažinti kur sąrėmis padėjo laikydami ranką man ant gimdos (nes kai užeina, ana smarkiai traukiasi ir kietėja). Kiekvieno sąrėmio metu man liepdavo stumti, arba taikydavosi prie mano staigaus sugalvojimo, kad davai pastumsiu. Tiktai ant vieno sąrėmio norėjo, kad aš pastumčiau kokius 3 kartus, o aš pastumdavautik du. Būčiau galėjusipamti ir tris, bet vėl, pagalvojau, kad čia dabar kokią 1-2 valandas stumsiu, o ant galo reikės labai daug jėgų, todėl ėmiau tausoti ir sakyti ant trečių “viskas, nebegaliu”. Dar neįsivaizdavau kur aš ten ką stumiu, pakankamai smarkiai ar ne - daugiau spyriausi kojomis ir traukiau įsikibusias rankas į save, bet girdėjau “gerai!”. Galvojau reikės, kad dalyautų raumenys, kurie dalyvauja pvz.: užkietėjus viduriams (nors tame vėlgi turiu baisiai mažai patirties). Labai džiaugiuosi, kad gimdyme dalyvavo ir Lapinas. Nuo sąrėmio ir stūmimo imdavo tempti akyse (po gimdymo ant delnų net liko kraujosrūvos nuo įsikibimo), tik jausdvau kaip mane laiko keturi, jei ne daugiau žmonių, o vienas dar kažką tarpkojyje krapšto. Ir taip viskas imdavo kažkur tolti, kai staiga labai pažįstama ranka spausdavo man petį, pasisukdavau, o ten Lapinas stovi, šypsosi, ir sako "tau puikiai sekasi! tu gali!" ir tada aš kaip koks skruzdeliukas užuodęs feromoną rasdavau takelį atgal į realybę,vėl viskas vykdavo čia ir dabar.

Taip stūmiau kokią pusę valandos (nors man atrodė, kad ne daugiau nei 10 minučių, čia tik po to pasiskaičiavau), kai išgirdau, jog vienas iš gimdymą priimančių gyd. nori kirpti, o kitas sako, kad nereikia. Aš taip apsidžiaugiau, norėjau pasikelti ir pasakyti, kad “Jo! Jo!”, galvodama, kad va įkirps, išstumsiu aš laisvai ir baigsis šita pramoga, bet Lapinas sakė, kad viskas atrodė taip, tarsi aš būčiau baisiai išsigandusi, norėjusi nušokti nuo gimdyklos lovos ir pabėgti, visi puolė spausti mane žemyn. Įkirpo (neskaudėjo, tik sumažėjo tempimo jausmas) ir dar po kelių pastūmimų pirmoji iš dvynių gimė, o įkirpusi gyd. vos nepuolė manęs atsiprašinėti, kad įkirpo - maždaug nieko tas kirpimas nepadėjo, vis tiek įvyko plyšimas. Aš visiškoj euforijoj girdėdama kaip verkia mano pirmagimė norėjau ginčytis, kad tikrai tas kirpimas padėjo, o kita gydytoja, galbūt mane drąsindama, o gal savo kolegę guosdama, kad jis tikrai padėjo, nes akivaizdu, kad gimdyvę išgąsdino ir tada aš labai smarkiai stūmiau (tik vėliau, kai Lapinas papasakojo kaip atrodžiau iš šono supratau ką turėjo omenyje). 

Nespėjau net atsipūsti, kai ant smūgio nuleido antros dvynukės vandenis, per pilvo sieną laikė, kad jinai nepasisuktų ir labai nesunkiai išstūmiau ir ją. Koks džiaugsmas, kad nereikėjo gimdyti placentų, jas tiesiog ištraukė, o kadangi buvo suaugusios, tas keistas paskutinis “plopt” buvo tik vienas :)

Tada aš gavau vieną iš mergičkų ant krūtinės, jau net nežinau kurią, į burną dvi tabletes vaistų papildomam kraujavimo stabdymui, o gyd. mane dar pusantros valandos siuvinėjo. Lapinas juokėsi, kad techniškai siuvimas truko ilgiau, nei visas gimdymas. Šitam etape aš vėl negalėjau atsidžiaugti, kad jis yra, nes jis tai glostydavo mane, tai vieną dukrelę, tai kitą. Vis kartojo, kaip viskas gerai. Aš juokiausi ir būčiau verkusi iš laimės, bet taip siaubingai norėjau gerti ir burno buvo sausiausia per visą gyvenimą, kad tikriausiai tos ašaros neturėjo iš kur rastis. Siuvimas buvo nemalonus tik tuom, kad visą laiką turėjau gulėti ta pačia poza ir paskaudo sulenkti keliai xD Dar, kai siuvo odą, tai nemaloniai baksnojo. Nuo vaistų, kur davė ėmiau kratytis kaip koks epušės lapas ir taip drebėjau porą valandų. Vėliau baigėsi. Na ir tiek, perkėlė į pogimdyvinę palatą. 

Sekančią dieną jau pusryčiavau sėdėdama, o per pietus diklofenako jau nebereikėjo, nors dar kelias dienas jautėsi kur siūta ir ne visada pavykdavo atsisėsti iš pirmo karto taip, kad neskaudėtų. Artėjant savaitės pabaigai jau visai užsimiršdavau, tiktai keliaujant namo su vaikais ir einant sparčiu žingsniu jautėsi.Tačiau taip pat dabar jau buvau be pilvo, galėjau giliai įkvėpti, pasilenkti - tai net ir su siuvimu ir po pakraujavimo eiti buvo lengviau, nei būtų buvę tokį pat atstumą ir tempu paskutiniais mėnesiais. Bendrai paėmus negaliu atsidžiaugti, kad pasirinkau ne cezarį. Gal po jo jau irgi vakare būčiau strikinėjusi, bet dabar tai siūles galiu nebent čiupinėti ir skaičiuoti, o tada tai dar ir matytųsi, gąsdintų mane :D 

Va, ką dar čia galiu pridurti. Pirmom parom neturėjau pieno, beibinų svoriai krito, o jos abi ir taip gimė mažiau 5-os procentilės, tai naktim sėdėdavau prie jų ir verkdavau. Bet akušerės man labai padėjo, palaikė, rodė kaip dėti prie krūties. Aš taip žaidžiau su jom, bet tik spenelius nugraužė traukdamos priešpienį ir verkdamos. Tada gavau į palatą šmitrų aparačiuką nusitraukti pienui, iš pradžių aš su juo ašarojau (nu tikrai sunkiai traukiasi tas priešpienis), bet dabar jau turiu pieno (tik reikia nusitraukti namie su paprastui pientraukiu), gal net nereikės mišinio, o beibinos stiprėja ir mokosi žįsti - kol kas joms tas kažkiek sunkoka, mane skyriuje ramino, kad jos tik techniškai ant popieriaus išnešiotos ir dar iki papčiulpystės adeptų užaugs. Kol gulėjau tai vienai nakčiai Laimą buvo paėmę į naujagimių skyrių dėl geltos, statė lašelinę, kišo po lempą ir tai nakčiai buvau likusi tik su Vaiva. O šakės, kaip lengva buvo! Aš net pamiegojau daugiau, nei dieną (šiaip dabar pas mus nėra skirtumo diena ar naktis, gyvenam 2-3 valandų cikle), ėmiau jaustis kalta, kad net džiaugiuosi galimybe pailsėti. Bet ryte grąžino, pajutau tokį stiprų palengvėjimą, kad ir kaltė cyptelėjo ir pabėgo kaip koks tarakonas. Sekančią parą palatoje turėjom ir tą UV lempą (nes ir Vaivos bilirubinas užkilo daugiau, nei toleruotina) po kuria jos gulėjo su beveik dizainerių akinukais. Jie mane varė iš proto, nes reikėdavo nuolat juos taisyti. Dar buvo sunku, nes be UV šviesos lempos dar buvo ir IR lempa (šiluma), priklijuoti termometrai ir t.t., ko pasekoje kas 15 min. Aparatas darydavo “PING PING PING” ir aš turėjau stotis, spausti mygtuką, kad taip, aš čia, aš į jas žiūriu, seku. Kas 15 min, Karlai! O išjungti galima tik nebent jeigu aš jas prie krūtinės glaudžiu ar kitur išėmusi iš jų technologinio lopšelio aktyviai seku. Ir dar tarp to trauktis pieną, maitinti, keisti sauskelnes, raminti, pačiai valgyti, gerti, iki tualeto nueiti. Ach, ta mamystė :v 

Tai va tokia pradžia.

PS - koks baisingai saldus tas žmogaus pienas. 

PPS - nuotraukoje 1942 metų inkubatorius, JAV, NY.

Jaunatviai spuogai ir ilgas gyvenimas

Ar jus kamavo jaunatviniai spuogai?

Šiame tyrime ištyrė 1200 asmenų baltuosius kraujo kūnelius ir rado, kad tie, kurie sirgo acne vėliau gyvenime turėjo leukocituose santykinai ilgesnes talomeras. Talomera yra toks pypsiukas chromosomos gale, kuris kaip koks mašinos bamberis kenčia ląstelei dalinantis - kuo jis ilgesnis, tuo ląstelė daugiau kartų gali pasidalinti su maža rizika netekti tų chromosomų galų, t.y. laikoma jaunesne.

Šiaip dermatologai jau gazilionas metų, kaip yra pastebėję, jog spuogais sirgusių asmenų oda sensta lėčiau - vėliau atsiranda raukšlės, dėmės, mažesnės visokių vėžių rizikos, bet tą bandė aiškinti per tai, jog oda gamina daugiau riebalų, na o tuos riebalus bakterijos valgo, dauginasi, sukelia uždegimą. Maždaug, jei visi tepliosis riebalais, tai jų oda lėčiau sens. Bet panašu, kad tie riebalai daugiau šalutinis dalykas, nes sergančių acne skiriasi tam tikrų genų, saugančių nuo onkologinių susirgimų (bei senėjimo) variantai ir jų pasireiškimas. Ir panašu, kad ne tik oda lėčiau sensta.

Išvados - jei jau genetiškai lemta turėti acne, tai galima bent jau pasiguosti, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą (y). 

http://www.jidonline.org/article/S0022-202X(16)32456-3/abstract

Apie PTSD teorijas

Didelė dalis kognityvinės psichoterapijos specialistų PTSD laiko tokiu sutrikimu, kurio metu sutrinka biografinės atminties formavimąsis ir tą sutrikimą nulemia toks nutikimas, kuris yra per daug baisus, kad žmogaus smegenys sutiktų priimti jį už realybę. Dėl to nelaiko, kad tik gyvybei grėsmingi įvykiai gali sukelti PTSD, ir laiko, jog asmenims, kurie turi išskirtinius mokymosi gebėjimus (pvz.: jau kelerių metų moka skaityti ir abstrakčiai mąstyti) PTSD gali būti ypač sunkus, nes sutrikimas paliečia ir trikdo daug didesnę ir galingesnę smegenų "mašiną". 

Laikydamiesi šio modelio jie taiko įvairias pagalbos klientas technikas. Man asmeniškai viena baugiausių yra tokia, kurios metu klientas vėl ir vėl įeina į traumavusį įvykį. Paprastai tokia konsultacija trunka kažkur 3 valandas ir tai būna vienintelis psichoterapeuto klientas tą dieną (šiaip 4 klientai per dieną, dirbant pilną darbo dieną, jau skaitosi daug kognityvinėje terapijoje). PTSD turintys asmenys šiaip kitiems žmonėms nepasakoja to, kas jiems nutiko - priešingai, dažniausiai jie to labai vengia, netgi iš tolo su tuo susietų dalykų. Jeigu jau kažkas priremia papasakoti, tai pasakojimai būna padriki, keisti, dažnai prieštaraujantys vienas kitam ir daugumai žmonių atrodo išgalvoti. Jie negali būti kitokie, nes smegenys atsisako visą tai, kas nutiko, "sudėlioti į lentynėles". Bet esu sutikusi asmenų su PTSD, kurie priešingai, turėjo labai konkrečius ir nekintančius pasakojimus apie juos ištikusias nelaimes, kuriuos pasakodavo kiekvienam, kurį sutikdavo - tai būdavo tokios fasadinės ir akmeninės istorijos, kurias labai mėgsta visokie gyvenimo būdo žurnalai ir kurios veikia kaip šarvas saugantis nuo bet kokios intruzijos į tai, kas gi ten nutiko (ar nenutiko) iš tiesų.

Grįžtant prie tų trijų valandų, tai per jas klientas vėl ir vėl turi pasakoti traumavusį įvykį, su visom smulkmenom, pačiom mažiausiom. O kadangi tai yra PTSD, tai jis turi jį vėl ir vėl išgyventi. Kartais tai yra pavojinga - pvz.: klientas gali užpulti terapeutą (supainiojęs su smurtautoju), dėl stiprių autonominės sistemos reakcijų klientui gali išsivystyti širdies ritmo sutrikimas, išlįsti streso sukelta kardiomiopatija ir panašiai. Teorijoje visa tai daroma tam, kad smegenys jau nebeturėtų kur dėtis ir būtų priverstos priimti tą įvykį, biografizuoti jį. Taip, tai nutiko. Taip, tai nutiko tau. Taip, tu dabar toliau gyvensi su tuo. Tu gali.

Kadangi technika yra gana brutal, tai yra ir kitokių. Pvz.: viena man asmeniškai labiausiai patinkančių yra paralelinio įvykio sukūrimas. Tai dalykas, kurį dauguma išmoksta vaikystėje ir vėliau taiko visą gyvenimą, jeigu iškyla traumuojančių įvykių grėsmės. Daug klientų tą moka, bet nusprendžia nebesinaudoti šiuo gebėjimu būtent dėl to, kad jis vaikiškas. Tai nėra "kitoks požiūris" ar kas nors panašaus, nes asmuo supranta, kad tai, ką jis sugalvojo niekada neįvyko, taip nebuvo ir negalėjo būti. Pvz.: šalia šprievartavimo atsiminimo sukuriamas kitas, kur atbėgo iš akių lazeriais šaudantis veloceraptorius ir išžudė prievartautojus. Ir kiekvieną kartą, kai dėl kažkokio trigerio smegenys nori kristi vėl į tą įvykį, žmogus pats sąmoningai kreipia mintis į tą "nesąmonę". (deja, jei PTSD yra sunkus, nieko tu ten nepavaldysi).

Nes šita "nesąmonė" jau yra tvarkingai smegenyse gulinti fantazija, o ne verdanti ir deginanti košė. Daug terapeutų naudodami šią techniką yra linkę naudotis religiniais konstruktais, ypač angelais sargais. Jų nuomone angelo sargo idėja yra tam ir sukurta, kaip kokia vakcina tokiems atvejams. 

Vakar radau straipsnį, kuriame visai neblogai aprašo PTSD buvimą iš grynai neurobiologinės perspektyvos. Jis anglų kalba ir laisvai prieinamas, paskaitomas turint pirmų metų medicinos studijų išsilavinimą ar gaudantis gamtos moksluose. Bet aš jį šiek tiek sutrauksiu čia ir pamėginsiu aprašyti paprastai. Plius, Elsevier kažką vėl davė for free. Kas per laikai! :v 

Jame yra kalbama apie vieną PTSD, kaip ligos, aiškinimo modelį, kuriame tai laikoma organizmo streso hormonų liga. Šiam modeliui šiuo metu yra ~20 metų, jo besilaikantys gydytojai prie PTSD dažnai skiria tokius vaistus, kaip gliukokortikoidai. Bet modelis yra labai silpnas ir skylėtas. Panašu, kad toks gydymas gali palengvinti simptomus tai dienai, bet ne daugiau.

Aprašomame neurologiniame modelyje PTSD yra laikoma neuronų "nesusikalbėjimu" - arba jį sukelia įvykis, kuris yra tiesiog per didelis tiems neuronams, arba pačių neuronų silpnumas ir sutrikę ryšiai. 

Toliau išskiriami dar smulkesni patofiziologiniai modeliai:

) sutrikęs baimės išmokimas - visiems yra normalu bijoti į juos nukreipto ir artėjančio peilio. Bet po trauminio išgyvenimo PTSD atvejais asmuo pradeda bijoti bet kokio peilio. Arba blizgučio, nes jį smegenys sieja su blizgančiu peilio metalu. Trauminis išgyvenimas yra toks, kuris turi pakankamai jėgos suformuoti iš tiesų sunkiai išdildomą įspūdį smegenyse. Gydymo pasiūlymas - dildyti atsiminimus formuojant kitas baimes, kurios po truputį išstumtų senąją galingąją. Nelabai įsivaizduoju kaip neurologai įsivaizduoja savo pasiūlymą praktikoje :) ...

) sutrikęs baimės nuslopinimas - labai panašus modelis į aukščiau aprašytą, tik šiame trauminis išgyvenimas sutrikdo smegenų gebėjimą suprasti, kad dalykas yra negrėsmingas. Galbūt kartais stovite ant kokio nors tilto krašto ir pagalvojate "galėčiau nušokti" arba matote ką nors pjaustantį morkas ir galvojate "jis galėtų mane nudurti" - tai vadinama invazyviomis mintimis ir jos tėra gėlytės iš visų tų minčių, kurias generuoja mūsų smegenys nuo ryto iki kito ryto. Jūsų smegenys supranta, kad tai tik nereikšmingi į galvą šovę dalykai, nors jie gali būti ir labai grėsmingi ar šlykštūs, tokie, kaip jūs gyvenime nepadarytumėte ar tikitės, kad jums taip neatsitiktų. Bet šitas nesąmoningas skruzdelynas duoda tokią slaptą karinę parengtį, kad tada, kai kažkas iš tiesų vietoj morkų pjaustymo su peiliu pultu jus, tai vietoj to, kad smegenys sekundes gaištų iš viso formuodamos idėją, kad peiliu būtų galima padaryti kažką tokio baisaus ir kodėl ir už ką ir ką ir kad gi jūs tai ne morka, smegenys tiesiog stveria vieną iš tų minčių ir jūs galbūt bėgate nuo peilio, galbūt kung fu ŠMAUKŠT apsiginate ar dar ką nors panašaus. Pagal sutrikusį baimės nuslopinimo modelį smegenyse sutrinka tildytojas ir dabar kiekvieną kartą matant peilį kyla mintys, kad jus papjaus ir reakcijos, kad nepapjautų. Šitas modelis man pasirodė visai įdomus, nes jis leidžia kažkiek paaiškinti kodėl kartais prie PTSD prasideda kompleksinės reakcijos į trigerius. 

) baimės generalizacijos teorija - čia tai, ką liaudis dažnai apibūdina "po to įvykio jis dabar VISKO bijo". Šiaip normos atveju mūsų baimė yra kaip gradientas - mes VISKO visi bijome, tik dauguma daugumos tiek mažai, kad to baime nevadiname. Po PTSD gradiente ta padala, nuo kurios baimė jau randasi pasislenka ir prasideda simptomai, netgi tokie, kaip krūpčiojimai nuo visokių garsų, nes baimė veikia ne tik smegenų žievėje, bet ir nesąmoningose analizatoriuose.

O kiti modeliai dar įdomesni:

) sustiprėjęs grėsmės atpažinimas. Šiaip visi žmonės ypač bijo ramybės ir tylos. Sakysite "neaaaa". O aš atsakysiu, kad taip yra tik todėl, kad jūsų smegenys toj ramybėj ir tyloj sugeba sukurti tiek daug, kad, jeigu jos šiaip yra linkusios į gerų dalykų kūrybą, tai kartais tas pabuvimas tyloj ir tuštumoj yra būdas patirti geriausius dalykus. Didysis Niekis yra praktiškai mirtis ir, jei jau smegenys pačios kažko negeneruoja, tai greitai sukuria mintis apie tai, kad nu gal visgi kažkas čia šalia yra - kokia nors Visatos Galia ar kažkas panašaus. Tiktai neurologai šitus dalykus nagrinėja iš tos pusės, ką smegenys mechaniškai veikia tuo metu ir iki tol. Formuojant šį modelį rasta, kad PTSD asmenys kitaip reaguoja į tylą ir niekį - galbūt, jei pažįstate kažką su PTSD esate susidūrę, jog žmogus nuolat "lenda" prie kitų, nuolat jam reikia, kad kažkas dar šalia būtų, išskirtinai aukšto intelekto PTSD asmenys tokiais atvejais gali susirūpinti, kad galbūt jie atsibosta, jaustis įpareigoti, kad iš to santykio būtų kažkokios naudos, o ne tiesiog pasedėjimas šalia. Jeigu skaitote šitą ir patys pergyvante, kad kažkam su savo ta pačia viena bėda jau nusibodote kitiems, tai nusibodote tik tiems, kurie patys bėdavoti. Absoliučiai daugumai jūs iš jų reikalaujate tiek nedaug, kad galite ramiai dar 1000 kartų labiau lįsti. 

Man modelis įdomus dar tuom, kad jis taip pat bando paaiškinti mano pačioj pradžioj aprašytus stresinėse situacijoje dalyvaujančių hormonų sutrikimus, o taip pat išskiria (!) asmenis, kurie yra linkę į PTSD ir teoriškai gali būti išskirti dar prieš traumuojančio įvykio įvykimą (tai gana kosmiška ir, mano nuomone, grėsminga idėja, bet tuo pat metu ne sykį esu skaičiusi, kad smurtautojai dažnai yra linkę ieškoti tokių asmenų, kuriuos jie kaip tik ypač traumuotų, vadinasi jie kažkokiu tai būdu, pagal kažkokius kriterijus, yra linkę rasti tą, kuriam patirtas smurtas dar tęstųsi ilgai, potencialiai visą likusį laiką).

-) Dar vienas modelis yra baisiai psichiatrinis, jau n kartų visur aprašytas, kuris bando aprėpti viską - nuo to, kodėl PTSD atsiranda iki to, kodėl jį patiriantiems asmenims net geriausiomis dienomis būna sunku susikaupti ir jie jaučiasi neadekvačiai emociškai reaguojantys į dalykus. Bet man šitas modelis nelabai patiko, nes jis viską aiškina per šiaip šlepu-tepu susidėjusias skirtingų smegenų centrų veiklas, kurioms trauminis išgyvenimas buvo tik paskutinis lašas (kad ir baisiai didelis) taurėje. Jis neturi tokios dvasingos elegancijos kaip sustiprėjusio grėsmės atpažinimo modelis ir tokios paniekos traumuojančiam įvykiui, kaip absoliučiai deviacijai nuo normalaus ir siektino gyvenimo, kaip visi kiti modeliai. Tai apie jį daugiau ir nerašysiu :p

Straipsnio autoriai, žinoma, siūlo ir savo modelį - angliškai jį pavadino "Deficient Context Processing", bei džiaugiasi, kad jis "nicely resonates" su miego sutrikimų modeliais esant PTSD (anie yra atskira mistika šitam dalyke).

Man tai jų naujasis modelis iš esmės yra visų kitų modelių mišrainė, tiktai su labai daug duomenų apie tai, kurios smegenų dalys dirba labiau, kurios mažiau, pučiasi ar traukiasi prie PTSD. Iš esmės, kad tai grynai neurologinis susirgimas (ir dar su ryškiu genetiniu polinkiu), kas man vėlgi nepatinka, nes atsisakau pripažinti, kad žmogaus evoliucija judėtų link taikymosi prie traumuojančių įvykių, o ne tų pačių įvykių naikinimo. Bet čia jau grynai mano asmeninė sekuliariai humanistinė pozicija :v 

http://www.cell.com/neuron/fulltext/S0896-6273(16)30640-7