Vilniuje rastas bene seniausias šiuolaikinių raupų atvejis

Kol visas pasaulis džiaugiasi, kad prieš 99 milijonus metų mažam dinozauriukui prilipo prie sakų ir nutrūko uodegiukas, tai norintiems ko nors senovinio iškrapštyto iš kokių nors biologinių liekanų arčiau namų siūlau šį puikų straipsnį aprašantį tyrimą, kuriame dalyvavo ir mokslininkų iš Lietuvos, VU - keturių šimtų metų senumo mumifikuotame vaiko lavonėlyje iš Vilniaus buvo išskirtas raupų virusas artimas (netgi identiškas) tam, kuris buvo eradikuotas, t.y. išnaikintas 1980 metais visame Pasaulyje.

Kuom šitas radinys svarbus? 

Tuom, kad yra kelios teorijos apie raupus - pirmoji jų, kad šis virusas egzistavo jau dešimtis tūkstančių metų, nugraužinėdavo nosis ir nagus visokiem Egipto faraonam, ir tiktai prieš kelis šimtus metų pradėjo plisti kartu su jūrinėm ekspedicijom ir vergų prekyba, taip apkrėsdama įvairias neeuropines populiacijas ir vos jų neišnaikindamas (o teoriškai ir išnaikindama mažiausiai kelias vidurio Amerikos kultūras). Tikra dievų bausmė už globalizaciją!

Bet yra ir kitokių - jog šitas virusas buvo toks gana mėmiukas ilgą laiką. O tada kažkas jam nutiko, jis mutavo. Ėmė sparčiai plisti tarp žmonių visoje planetoje ir galbūt, jei būtų susidėjusi dar viena mutacija, net būtų išnaikinęs žmoniją, jei ne modernios medicinos atsiradimas. Už šią teoriją daugiau duomenų duoda štai tokie radiniai, kaip aprašytas šiame straipsnyje, nes paprastai su tūkstančius metų egzistuojančiais virusais taip nebūna, kad randi vieną visur vyraujantį variantą. O vat su raupais - iš esmės taip, du "major" ir "minor" variantai ir kaip ir fsio. Už šią teoriją dar įrodymas yra, jog niekam nepavyko atrasti gyvūnėlio ar gyvūlėlio, kuris būtų buvęs pirminis viruso mutacijos šeimininkas, taigi - arba virusas mutavo būtent žmonėse ir tokios paieškos yra kaip bandymas apsižiūrėti ausis be veidrodžio, arba tas vargšiukas padarėlis išnyko nuo raupų anksčiau, nei Adomas sugalvojo jam kokio lubinio lampiagraužio vardą.

Jeigu šiandien Vilniuje eisite pro Šventosios Dvasios bažnyčią, iš kurios rūsių tas vaikiukas buvo iškapstytas, tai galite pamąstyti apie tai, kad teoriškai vos prieš kelis šimtus metų visai mūsų rūšiai tiksėjo mirtina bomba, bet mokslo pažanga ir kultūrinių bei religinių barjerų įveikimas visuotinės vakcinacijos tikslu ją deaktyvavo. Dabar raupų viruso laisvėje nėra, nėra kaip apsikrėsti, niekam nereikia nuo jo skiepytis. Ir nebus, nebent tas teorinis lampiagraužys sėdi kur nors pasislėpęs ir sugalvotų pasišmirinėti.

http://www.cell.com/current-biology/pdfExtended/S0960-9822(16)31324-0

Ką veikėme prieš ir po cisternos apsivertimo

Šiandien su antra puse nuvažiavom į IKEA pažiūrėti kokių jie ten baldų turi. IKEA tai tokia pigių pseudo švediškų* baldų parduotuvė. Vilniuje ji yra šalia oro uosto, Vikingų gatvėje.

Kai IKEA sliūkino į Lietuvą, lietuviškų baldų gamintojai kiek nerimavo. Kas gi dabar bus? Baldai bus pigiau (o dalis dar baiminosi, kad dar bus ir kokybiškesni). Net per radiją kalbėjo apie artėjančią LT baldų sutemą, apokalipsę ir tai, kaip dabar LT visuose butuose bus tik IKEA baldai, nes Lietuviai tiesiog neatsispirs jų kainai ( dar buvo apie H&M, kuris yra one step away nuo skuduryno, bet LT pilna besidžiaugiančių, kad dabar galės pirkti kokybiškus drabužius už gerą kainą. Tiesiog galva neišneša, kokie vadinasi pas mus plotai ir dykynės verslui kurti, jei taip galvojančių ir taip nesunkiai pasitenkinančių klientų pilna). 

Bet baldininkams pasaulio pabaiga neatėjo. Baldai, pigūs, bet ne tokie pigūs, kad būtų įkandami tūlo Lietuvio kišenei tiesiog smagumo vardan (vaikščiodama po IKEA galvojau, kad galėtų padaryti eskpozicijas imituodami butuką, kur yra vienas miegamasis ir, neskaitant san mazgo ir tamsaus kambarėlio, kita patalpa yra valgomasis-svetainė-virtuvė. Šis, vakaruose vadinamasis viengungio būstas, Lietuvoje dažnai tampa jaunos šeimos būstu su visiems po kabu pakabinta paskola. Ir tada valgomasis-svetainė-virtuvė transformuojasi į valgomąjį-svetainė-virtuvė-vaikų-žaislų-kampelį.

Į IKEA važiavome smalsumo genami, ir ten radome:
1) Labai neblogą valgyklą.
2) Billy ir PAX serijos spintas į kurias ten belekaip nuvarvinom seiles, nučiupinėjom, numeilavom ir jau dabar vaizduojamės kaip jos stovės mūsų namuose, visos prikištos fantastinių knygų, keistų megztinių ir ožių kaukolių.

Viena iš Billy spintų.

Bet pas mus ji atrodys daugiau taip:

O čia vat kaip pati IKEA siūlo tokią, tik juodą, spintą panaudoti apstatant 10 kvadratinių metrų kambarį:

Kad negrįžtume tuščiomis už 5Lt įsigijome suvenyrą - maišelių dalytuvą.

(jo vardas Variera)

Jo veikimo principas - per viršų krauni maišelius, apačioje per skylę įkiši leteną ir ištrauki. Nuo kokio stalčiaus skiriasi tuom, jog teoriškai su šitu daiktu maišeliai turi mažesnę tikimybę patekti į X dimensiją (stalčiaus dugną), kurioje suirtų į mažus gabalėlius ir sukeltų sumaištį. Dabar gi jie ten visi labai ekologiški.

Puiki dovana bet kam, kurio toteminis gyvūnas yra tas keistas lemūras, su ilgu pirštu iš medienos krapštinėjantis vabalus.

Užsidegę skubėjome namo plauti lubų, o bet tačiau, mūsų kelionė sutrukdė apsivertusi dujų cisterna. Ne tik mūsų, bet kelioms valandoms paralyžiavo dalį Vilniaus viešojo transporto.
Kad neužsidegtumėme nuo karščio ėmiau antrai pusei zysti, kad kurs nors nulystumėm. Ta apsidairė ir pasiūlė lįsti į televizijos bokštą.

(Belaukiant galbūt atvažiuosiančio autobuso ėmiau žaisti su telefonu. Čia susuktas IKEA planelis nufotografuotas pridėjus telefono akytę prie vieno tūtos galo).

Kol iki jo ėjome per visokius miškus ir kiemus, tai aptikome ne tik postapokalipsinę karvelidę, bet dar vienas gyvūnėlių kapines. Ko tai jų ėmė labai daugėti. Jos tokios nuostabios. Tikros kapinės - su antkapiais, tvorelėmis, gelėmis ir vakarais degančiomis žvakutėmis. Žmonės net pradėjo joms takelius grįsti, įrenginėti kompostavimo krūvas, vandens laistymui cisternėles ir panašiai. 

(Balandžių postas)

(šeimyninis kapas?)

(Įdomu kokios buvo jo žūties aplinkybės?)

(Degu?)

(Bokšto papėdėje)

Pasikelimas į bokšto apžvalgos aikštelę kainuoja 21Lt suaugusiam žmogui. Studentai nesiskaito suauguusiais žmonėmis nuo pirmadienio iki ketvirtadienio ir gali keltis pigiau. Deja, šiandien buvo penktadienis. Apžvalgos aikštelėje yra restoranėlis, kuriame atsisėdus maždaug per valandą judanti platforma apsuka aplink visą apžvalgos aikštelę. Sėdi, ėdi ir spoksai. Mes paėmeme po ledų kokteilį, tai buvo labai skanūs.

(Karoliniškės. Tas baltas pastatas kairėje apačioje (su apsipleišėjusiu pilvutu) yra SODRA, einant palei kelią toliau yra Karoliniškių poliklinika (ten mane galėsite sutikti kitais metais nuo vėlyvo pavasario iki rudens)

Su antra puse vienbalsiai sutarėme, kad dabar apžiūrinėti miestą iš aukštai daug įdomiau, nei vaikystėje, kai kiekviena save gerbianti pradinukų mokytoja, nuveda klasę į šią vietą dėl jos istorinės reikšmės. Skirtingai nei vaikystėje, kai mieste pažįstamas nebent gyvenamasis rajonas ir šiek tiek senamiestis, dabar daug namų ir gatvių kažką primena, dabar žinai, kas kur yra, kas kur buvo, ir kur kas žada būti (ar tyliai statosi). Tada tai buvo.. na tiesiog namukai iš aukštai ir tiek.

Prieš išeidami tyliai apžiūrėjome Sausio 13-osios aukoms skirtą ekspoziciją. Ji irgi atrodė visai kitaip, nei vaikystėje.

Tiek va šiandienai.
Dabar eisiu paišyti portretų, nes nieko nėra baisiau, kaip atsilikti nuo savo paties sau susigalvoti grafiko (kai kitas sugalvoja, tai bent yra ką apkaltinti) :)

*Fabrikai išsimėtę nuo Taivano iki Lietuvos.

MURRR ir AU

Vakar buvome MURR CAFE, esančioje Vilniuje, Pylimo 38 (čia maždaug ta vieta, kur anksčiau buvo "Rikis". Dabar "Rikis" yra Šv. Stepono 5 pasažo rūsyje. Jame už simbolinį vieno lito mokestį galima pažaisti stalo žaidimų. O už dyką galima pasivaikščioti po tą nuostabų pasažą ir tiesiog difuzijos būdu į save gerti statybų bumo niūriuosius pėdsakus.)

Tai, va, kavinėje buvo labai smagu :D Ten šiuo metu yra 4 katinukai. Nusiperki ką užkąsti irba užgerti, nusiplauni rankas ir sėdi. Katiniukai arba ateina pas tave, arba žiūri į tave. Arba nekreipia dėmesio. Bo katinukai.

(net arbata su katiniukais)

(Lapinas žiūri atvirukus su katinais. Dar ten buvo knygutė skirta patikrinti katės intelektą. Mes atlikom tą testo dalį, kurioje nereikia turėti pačios katės šalia, o tik vertinti tam tikro elgesio pasikartojimą ar buvimą. Tai mūsų katinas Tapkius protiniais gebėjimais nesusipindėjo.)

(Miega)

(O štai ši katė miegojo iš pradžių ant palangės, bet po to persikaraustė miegoti man prie kojos)

Dar ten nusipirkau užrašų knygelę su Padlyzų* katiniuku. Šiaip tai aš tų padlyzų nelabai suprantu - kai kuriuos katinus pagauna tik ta mano sąmonės dalis, kuri greitai gali pasiekti 1997 metus. Kita vertus dauguma pažįstamų, kuriems patinka šitie katinai tai ir gyvena tuose metuose vis dar, nors kai kurie net dar gimę nebuvo.
Lulz, jaučiuosi šitiems katinams per jauna, ir tuo pat esu jau per sena. Turbo hipsteriškas daiktas.
Bet blanknociko kokybė tai gera. Priekaištų nėra.

Nusipiešiau katiniukus, kad atsiminčiau jų vardus:

Kavinės darbuotoja sakė, kad visos katės yra priglaustos. Viso planuoja turėti šešias, nes tiek leido veterinarijos tarnyba.

O aš šią savaitę keverzojau šunis vilkolakius - tapiau dovaną draugo gimtadieniui. Draugui vilkolakiai patinka taip pat, kaip kad man drakonai.

(Taip atrodė pradinė darbo idėja. Bet tada nusipirkau drobę ir ją sukiodama, vis perstydama tai gulsčiai, tai stačiai, supratau, kad šita idėja man nebepatinka)

(Piešiant pieštuku ant drobės labai valgosi pieštukas. Kol nusipiešiau visus kontūrus suzulinau du pigius pieštukus. Užrašas "Muštynės" uždėtas, kad būtų aiškiau, kas čia vyskta. Nors kodėl jį uždėjau tai ir pati gerai nesuprantu xD)

(Versija tik pieštuku)

(Pirmas dažų sluoksnis)

(Baigtas. Realybėje atrodo daug geriau ir daug baisiau tuo pat metu. Kadangi čia dovana, tai su šitu darbu nebus nei atvirukų, nei ko nors panašaus ;p)

Toliau mėginsiu tapyti kitų draugų katiną, kad išmokčiau tapyti kailį. 

* Yra tokia fanų versija, kad čia tiesiog Pusheen klonas. Jei ir klonas, tai nežinau ką čia klonuoti - idėja sena kaip pasaulis xD Bet Pusheen man labiau patinka vien tuom, kad Pusheen yra daug optimistiškesnis ir mažiau pašaipus, nei Padalyzos, ypač kai katiniukai yra situacijose kylančiose iš vienišumo ar skurdo.

Ekskursija po pirmąjį Vilniaus troleibusų parką

Vakar apturėjau labai įdomią ekskursiją po Vilniaus pirmąjį troleibusų parką, už kurią turiu padėkoti Mariui ir Skirmantui Tumeliui. Netoli mano namų yra ir antrasis troleibusų parkas, bet pirmasis skaitosi tipo krūtesnis.

Jeigu kas nežinote, tai Vilniuje važinėja ne tik autobusai, bet ir jau minėti troleibusai - transporto priemonės varomos elektra, kurią "pasiima" per tokius kaip ir ūsus. Yra elektrinių transporto priemonių, kurios elektrą gauna kitaip arba kurios važinėja akumuliatorių dėka, bet šios nėra troleibusai :) Troleibusas laaaaabai senas išradimas.

(Siemens'o elektromotas - vietas pirmųjų troleibusų. 1882 metai, Vokietija. Nuotrauka iš wikipedijos)

Troleibusai turi keletą pranašumų dėl kurių vis dar yra naudojami ir šiandien. Jie yra varomi elektra. Jeigu šalis elektrą gaminasi pati, o ypač atominėje elektrinėje (o dabar eina kalbos ir apie dar mandresnes ir dar pigesnės elektros sintezės elektrines), tai naudoti elektrą jai yra nepalyginti pigiau, nei įvežtinį iškastinį kurą (nebent, aišku, jo turi pati).

Elektrinis variklis geras ir tuom, kad jis yra mažiau kapryzingas už dyzelinį, ypač jeigu reikia važiuoti į kalniuką. Čia troleibusas, lyginant su kita populiaria viešo transporto priemone - tramvajumi - turi dar vieną pliusą, kad važiuojant nuo kalniuko jis yra saugesnis - geriau sukimba ir efektyviau stabdo. Vilnius neatrodo kaip amerikietiški kalneliai, bet neatrodo ir kaip nuobodi plynė, tad teoriškai jam tinka bet kuri viešo transporto priemonė ir jos gerumas keliaiviams daugiau priklauso nuo jos priežiūros, naujumo, valdymo ir panašiai, nei nuo jos pačios rūšies. Deja, bet Vilniui tai lazda su dviem galais. Lazda, kurios blogą galą kažkas ar tai juokais ar tai iš piktumo nusmailino.

Techniškai tvarkingas troleibusas yra tylesnis už tramvajų ar autobusą. Lyginant su autobusu labai naudinga ir tai, kad jis neišmeta dujų.

O bet tačiau, didžiausias troleibuso minusas yra tas, kad jis labai priklausomas nuo tų simpatiškų savo ūsų - jeigu paskui troleibusą važiuoja kitas ir jie nori apsikeisti vietomis, tai vienam iš jų reikės atkabinti ūsus nuo linijos.

Senesni troleibusai nutrūkus linijai taip ir likdavo stovėti vietoje, tik naujesni turi akumuliatorius ar hibridinius variklius (su dyzeliu) kurių dėka gali pavažiuoti ir atlaisvinti kelią.  Sugedus tramvajui ar jo linijai būna dar liūdniau (tramvajus nuvažiuoti nuo bėgių kaip ir negali). 

Autobusui "pasislinkti" ar palenktyniauti su kitomis transporto priemonėmis nėra bėda irt nėra taip, kad įvykus nelaimėje pastotėje ar kažkam nutikus su bėgiais/ūsais sutriktų viso vieno ar kelių maršrutų eismas.

Deja, bet įvertinti kas geriau pinigine prasme - troleibusai, tamvajai ar autobusai lyginant jų įtaką likusiam transportui ir nuostolius, kai jie sugenda galima tik paskaičiavus kas kiek kainuoja. Gali išeiti taip, kad troleibuso pigumas atperka jam sugedus įvykstančių kamščių nuostolius.

Čia kaip su skiepais - valstybė dotuoja tokias vakcinas, kurių ligos yra tokios nuostolingos, kad tiesiog nėra kaip išsisukti. Pavyzdžiui iki poliomielito vakcinos buvo įprasta, kad kiekvienas vaikas turėjo 1-2 dėl šios ligos niekada normaliai ar iš viso vaikščioti nebegalėsiančius draugus.  Kai kurios vakcinos, kaip kad nuo žmogaus papilomos viruso (ŽPV) irgi būtų labai naudingos, bet kadangi ŽPV sukeltas gimdos kaklelio vėžys (šis virusas tėra tik viena iš šio vėžio priežasčių ir jį turint tikrai ne visi žmonės suserga onkologine liga) Lietuvoje neįprastai Europai nustatomas vėlyvose stadijose (nes kai kurie mūsų tautiečiai vadovaujasi principu, kad pas gydytoją reikia eiti tik tada, kai jau yra labai blogai. Ypač kai eina kalba apie ginekologiją ar proktologiją (ŽPV yra ir vienas iš dažniausių išangės vėžio sukėlėjų)), tai vėlyvų stadijų gydymas ir jų nulemtos mirtys kainuoja pigiau, nei visuotinis skiepijimas.

Pinigai ne begaliniai ir kažkokiais kriterijais vadovaujantis juos reikia skirstyti. Skirtingos šalys juos skirsto nevienodai - vienos vadovaujasi principu, kad geriau išgelbėti šimtą gyvybių, kad ir ligotų, nei vieną, bet sveiką. Kitos, kad kam labiausiai reikia, tas ir turi gauti, nesvarbu kaip smarkiai reiktų kitiems. Dar kitos, pagal tai, ką gydomasis gali duoti, kuo daugiau gali - tuo daugiau gauna. Yra ir tokių, kuriose visi viską gauna neva vienodai šūdinai. Prieš grįžtant prie troleibusų, pasakysiu, kad jeigu svarstote emigruoti, būtinai pasidomėkite kaip Jūsų pasirinktoje šalyje yra skirstomi pinigai medicinoje. Kai kuriose šalyse sunkiai sergant mažiems vaikams yra vadovaujamasi principais "tai gi tėvai pasigimdys naują" ir kitokiais, kurie mūsų įsivaizdavimu yra nesuvokiami. Na o mūsų - jų.

Vertinant iš tolimos perspektyvos, tai troleibusai yra bele kaip krūčiau už autobusus, nes iškastinis kuras kažkada baigsis, o akumuliatoriai (bent jau dabartinės jų technologijos) labai teršia gamtą, tad greičiausiai ateities viešasis transportas, jei tik neskraidys ant magnetinių pagalvių, tai ūsiukais ar kitomis ataugėlėmis bus susikabinęs su elektros maitintoju. Iš artimos laiku ir vietoje perspektyvos Vilniuje dabar vyksta viešojo transporto reforma, kurios proga pirmasis troleibusų parkas ir įsileido mus, kelis blogerius.

(Troleibusų lentelės. Visos nuotraukos ant jų paspaudus pasididina)

Negaliu nepasidžiaugti tuom, kad parkas išdrįso mus įsileisti. 

Matote - blogeris ne žurnalistas. Apart narcisizmo šakniagumbių palaistymo iš bloginimo jis nieko negauna, kad ir kaip džiūgautų ar girtųsi ar kad ir kaip trokštų, kad būtų kitaip. Nes padaryti kitaip yra labai nesunku, tik tada jau nebebūsi blogeris. O kol būsi blogeris, tai turėsi gyventi arba iš savo tikrosios profesijos (nieks nedraudžia bloginti apie ją ir apsimetinėti, kad blogas čia pirmesnėje vietoje) arba iš narcisizmo iš kurio lygiai taip pat galėtum sėkmingai gyventi būdamas menininku, visuomenininku ir dar n -ininkų (kad ir visais drauge, nieks netrukdo).

Nėra taip, kad taip būtų dėl to, jog blogeriai turi labai mažas skaitytojų auditorijas, bet dėl to, jog neapsimoka jiems mokėti ir jų papirkinėti. Žurnalistui sumokėjai ir jis jis rašys ką tau reikia, blogeriui sumokėjai - ok, jis parašys. O po savaitės rašys jau kas jam įdomu. Lietuvos įmonės tą puikiai žino. Kai kurios bando prisivilioti blogerius, kad apie juos gerai parašytų keliais buteliais alaus, pakeliais koldūnų ir panašiai. Vienos supranta, kad tai tik masalas, kad blogeris dažniausiai rašo apie tai, kas tuo metu vyksta jo gyvenime (tai kodėl negali vykti kokios arbatos degustacija?), bet kitos yra ganėtinai... naivios ir tikisi, jog taip padarys blogeriams įspūdį ir jie atsilieps tiktai gerai... Dauguma blogerių yra kaip tas mažas pasakos "Karalius nuogas" berniukas, kuris ir pats nesupranta ką ir kodėl čia pasakė, bet visi aplinkui OMG THAT IS SO RIGHT.

Taigi, troleibusų parkas įsileisdamas blogerius parodė vieną iš dviejų. Arba:

a) ten dirba visiški naivuoliai.
b) ten dirba kaip tik labai gerai savo darbą suprantantys žmonės, kurie dirba jį sąžiningai ir nebijo parodyti ką daro.
c) makabriška ir bedieviška a ir b mišrainė.

(Kadangi dabar vasara ir pagrindinis troleibusų naudotojas - moksleiviai ir studentai atostogauja (dar yra pensininkai, bet jų srautas pastovus), tai troleibusų važinėja mažiau ir dalis jų stovi parke laukdami rudens)

Parkas atrodo normaliai. 

Ta prasme nei tai labai nutriušęs, nei tai išpustytas. Tinkas nuo sienų nebyra. Robotai renkantis šiukšles paskui darbuotojus nevažinėja ir atėjusiųjų DNR neskanuoja. 

Ekskursiją pradėjome nuo dispečerinės (jos nefotografavau, nes be ten dirbančių darbuotojų ten tiesiog kompas ir stalas, ir nežinau ar darbuotojai būtų norėję rodytis mano bloge), kurioje koordinuojamas troleibusų darbas - dispečerė mato kur yra koks troleibusas mieste, kiek jis vėluoja, kiek atsilieka ir, jei reikia, gali susisiekti su bet kuriuo vairuotoju (ar jis su dispečerine, kaip supratau). Taip pat mieste pilna prikabinėta vaizdo kamerų, taigi gali pažiūrėti ir kas ten realiai vyksta, o ne tiesiog skaičiuką ant gatvės.

Pasižiūrėjome, kad mažai troleibusų vėlavo - daugiausia autobusai, o greitieji - vėlavo visi be išimties. Ten kažkaip persimetėme porą žodžių kad čia greičiausiai po naujovių taip - tiesiog greitiesiems duota per mažai laiko ir reikia tikslinti laikus arba laukti kol vairuotojai "adaptuosis". Bet aš čia kažkaip gūglinėju po internetus ir žiūriu, kad čia visai įprastas dalykas - troleibusai laikomi labiau pagal grafiką judančia transporto priemone. Va tik kodėl taip yra niekur niekaip nerandu. Jei turite idėjų ar šaltinių - maloniai kviečiu pasidalinti komentaruose.

( Mėsinėjamas troleibusas. Kadangi šiandien naudojamos geresnės medžiagos ir nedirbama taip chaltūrnai, tai net ir seni troleibusai važinėja daug ilgiau, nei buvo sumanę jų gamintojai. )

Po to nuėjome pažiūrėti kaip troleibusai taisomi ir tvarkomi. Vilniaus troleibusų parkas yra tikras zoologijos sodas - jame pilna visokiausių modelių ir senumo troleibusų (tas pats ir su autobusais). Taip yra dėl to, kad pas mus vis kažkas "daperkama" vietoje to, kad vieną kartą investavus vėliau susigrąžinti tuos pinigus ant taupesnio remonto ir priežiūros. Aš irgi negaliu pasakyti kur būsiu po 20 metų ir ką veiksiu, tad bėda slypi kur kas giliau, nei vien troleibusų parke.

Kaip supratau kai troleibusui atliekamas toks tikras generalinis remontas, tai iš seno troleibuso lieka tik rėmas - viskas sudedama naujai, o jei ne naujai, tai bent atnaujinama. Troleibusų parkas laisvai galėtų tapti ir troleibusų gamykla. Aš tikrai tikiu, kad galėtų - ten matyti paprasti darbuotojai atrodė ir pakankamai nagingi ir pakankamai protingi, bet be valdžios sprendimo jie juk patys nieko nepadarys, partizaniškai krūmynuose troleibuso nekonstruos.

O troleibusų parkas galiausiai klauso Vilniaus miesto savivaldybės ir kai vėliau kalbėjomės su valdžia", tai prasidėjo tokios sąvokos kaip "tai nenaudinga miestui", "to neleidžia politinė valia" ir t.t.

Ką valdžia teigė žinanti apie ją kalbant darbuotojus skyrėsi labiau nuo to, ką paprasti darbuotojai kalba   manantys apie juos kalbant valdžiai. Man, kaip žmogui iš internetų gatvės pasirodė, kad parko valdžia kažkokia truputėlį pasimetusi - vienoje vietoje kodėl kažko negalima argumentuoja, kad brangu, nors logiška, kitoje, kad reikia tą daryti, nes logiška, nors brangu.

Anot parko valdžios, tai viskas gerai, viskas čiki, tas ~80 troleibusų vairuotojų, kurie dėl transporto pertvarkymo netenka darbo gi gali už įsipareigojimą trims metams gauti autobuso vairuotojo išsimokslinimą ir tai, kad nuėmė mikriukus čia taip pat gerai, kaip ir Andriukaičio pasiūlymai naikinti privatų medicinos sektorių (nes iš esmės mikriukai buvo privatus viešo transporto sektorius) ar įvesti atidirbimą už mokslą. Tą palyginimą su Andriukaičiu aš iškėliau pati, nes norėjau kažkaip patikrinti ar čia aš kažko neprikuriu ir nėra taip, kad neteisingai interpretuoju.

Vienu žodžiu, tikiuosi kad čia tik aš taip savo perkaitusiom smegenim supratau ir tiesiog tai buvo papraptasti (o gal čia jau sudėtiniai?) lapsus linguae, nes visgi mūsų vizitas nebuvo nei oficialus, nei ką, tad mums buvo galima pudrinti smegenis ir aiškinti, kad troleibusai surenkami peraugusių boružių iš guminukų šviečiant vaivorykštėms ir grojant funky town, o mes jau būtume supratę/interpretavę kaip norime.

(Kaip tik matosi vieno troleibuso griaučiai. Kažkaip man net drąsiau jais važinėti po to, kai pamačiau kas jų viduje, nes iki šiol tai iš viso neturėjau įsivaizdavimo ant kokių caplių ar klijų ten viskas laikosi)

Grįžtant prie troleibusų remonto. Kiekvieną dieną troleibusų vairuotojai privalo registruoti visokius mažus gedimukus, kurie turi būti peržiūrėti prieš sekantį troleibuso paleidimą į laisvę. Netgi jeigu nėra jokių gedimų, tai troleibusas vis tiek pravažiuoja pro jį akylai nužiūrinčius darbuotojus ir patikrinama ar per jį nenuteka elektros srovė. Iki ekskursijos net nebuvau girdėjusi, kad kažką būtų nutrenkęs troleibusas, o gi visą gyvenimą gyvenu Vilniuje. Nesu ir ligoninėje girdėjusi tokio nelaimingo nutikimo, bet toks urban myth, pasirodo egzistuoja.

Manau senesnės kartos troleibusai gal nutrenkdavo su kokiu susikaupusiu statiniu krūviu ar dar ką.

(rodykle pažymėtas kabantis daiktas ir yra skirtas patikrinti ar troleibuse nėra elektros nuotėkio)

Labai įdomus ekskursijos metu iškeltas klausimas buvo kodėl troleibusus labiau vairuoja moterys, o autobusus vyrus. Bent jau kodėl taip buvo anksčiau, nes dabar panašu, kad po lygiai. Padiskutavom ir nusprendėm, kad taip buvo dėl to, jog troleibusų parke darbas moteriai anksčiau buvo lengvesnis - kol dar nebuvo vairų stiprintuvų reikėjo mažiau jėgos sukti vairui, troleibusas neturi mechaninės pavarų dėžės (dabartiniai autobusai irgi yra su automatinėmis), taip pat troleibusininkai buvo pasistatę sau daugiau stočių poilsiui.

Bet nežinau kiek tame tiesos, nes kiek teko bendrauti su troleibusų/autobusų vairuotojais ligoninėse, tai troleibusų vairuotojai darbu skųsdavosi labiau. Ir nei vienų, nei kitų darbas neatrodė lengvas. Žinoma, sakysite, kad lengvų darbų nėra, bet vairuotojų darbas yra prie tų, sunkesnių nei vidutiniškai sunkių.

Tai, va, taip viską sumuojant, ekskursija į troleibusų parką man patiko, parkas pasirodė gerai. 

(Pabaigai - augalai dirbtuvėse. Man čia buvo pats gražiausias vaizdas iš visos ekskursijos. Už tos plastmasinės sienelės yra stalai su kėdėmis poilsiui, rūkymo vieta, mikrobangė, karšto vandens ir kavos aparatai. Kavos aparatų ten primėtyta ant kiekvieno kampo. Labiau nei ligoninėje!)

2013-07-14 EDIT: :) pridedu nuorodą į Skirmanto Tumelio blogo įrašą apie šią ekskursiją.

Labai meniškas savaitgalis

Oh yeah, baigėsi sesija. Po jos turėjau tris laisvas dienas (va šiandien kaip tik ta trečioji) ir tada mėnesio vasaros praktika :)

Penktadienį nusprendžiau aplankyti ARTVILNIUS. Kas skaitot ne vilniečiai, tai Vilniuje yra toks diiiidelis pastatas parodomos ir kongresas skirtas pasatas Litexpo. Jau kelintus metus iš eilės jame padaroma ir meno paroda - joje nebūtinai rodomi labai geri darbai, bet jų rodoma daug, todėl paprastas žmogus už santykinai nedidelę kainą vienu metu gali pažiūrėti daug skirtingų menininkų darbų ir netgi pats sudalyvauti meninėse dirbtuvėse :> O patiems menininkams ir meno entuziastas tai gi kuo daugiau tokių renginių tai tuo geriau - blogiausiu atveju bent jau yra proga paburbėti, hehe ;D

Paroda buvo taip plius minus padalinta po du pastatus - į vieną sudėti senesni dailininkai, į kitą naujesni (nebūtinai amžiaus prasme). Man labiau patiko jaunesnių dailininkų salė, nes ten buvę patys dailininkai ir galerijų atstovai labiau reagavo į tokius užklydėlius kaip aš. Kitoje kaip tik - vieni kitiems ir pirkėjai su kuriais jau buvo iš anksto susitarta buvo nepalyginti įdomesni...

Šiek tiek mano kreivų komiksiukų apie įspūdžius iš parodos:

(Mėginimas nufotografuoti jauno menininko kūrinį.)

 (Hehe. Paveikslo nepavogiau. Bet paėmiau reklaminį atviruką. Kadangi jokios kainos ant jo nebuvo, tai kaip suprantu jis buvo nemokamai. Tikiuosi.)

(Negi aš taip šnopuoju?...)

O čia keletas gerulių darbų nuotraukų:

(Tokių daugiau galima pamatyti čia)

(Šitas tai man labai patiko. Įdomu tai, kad kai įdėjau į FB į G+ atsirado žmonių iš karto puolė komentuoti apie paveiksle pavaizduotos moters kūno plaukus. Ten prikabinta kaina ne tikra - ji kūrinio dalis. Bet kai pagalvoju tai tie komentarai taip nuostabiai derinasi su tuo pseudo nupiginimu.
(xD aš kadangi gauruotesnė, tai gal dėl to prieš įkeldama į soc tinklus tų plaukų net nepastebėjau...)

(Jono Aničo instaliacija. Man tai patiko - ji tokia visiškai paprastutė.)

Sudalyvavau šaltos emalės workshop'e, bet mano kūrinėlis neišgyveno kelionės namo :( Vis dėl to dabar esu labai optimistiškai nusiteikusi ateityje kada nors sukurti diiiiidelį darbą tokia technika x3
Dar mane nufotografavo su didelio formato potoaparatu (maždaug taip atrodančiu):

Šeštadienį Aistė Paulina suorganizavo pasivaikčiojimą po "Kūną" - Lietuvių 1980-2013 grafikos parodų ciklą. Grįžusi po visko iš karto kritau į lovą miegoti ir ne tiek dėl to, kad būčiau labai daug vaikščiojus, bet dėl to, kad tiesiog smegenys labai nuvargo nuo tiek daug meno!

(Centre Asta Vasiliauskaitė)

Šiaip grafika kaip dalykas yra labai įdomus, nes tikriausiai iš visų meno rūšių labiausiai kenkia sveikatai (neskaitant vitražo ir skulptūros). Ir tuo pačiu, bent jau Lietuvoje, yra viena nuosaikiausių ir tyliausių. Toks kontrastas, kad net nežinai ar juo mėgautis, ar nuo jo bėgti.

Troleibusų mitingas

Ką tik grįžau iš šiandien vykusio mitingo dėl troleibusų išsaugojimo.

Ėjau į jį ne kokios politinės partijos ar net labai argumentuotų idėjų genama, o tiesiog iš susirūpinimo ir abejonės, kad Vilniuje įvedus tramvajų būtų labai jau ten gerai ir pigu/nuostabu/modernu.
Pavyzdžiui ir taip yra bėda, kad trūksta žemagrindžių transporto priemonių (jos reikalingos ne tik žmonėms invalidų vėžimėliuose ar su vaikų vėžimėliais, bet ir sergantiems judėjimo ir pusiausvyros aparatų ligomis, senyviems, pervargusiems. Ir net sveikiems jie sumažina riziką lipant troleibusui trūktelėjus susiplėšyti kryžminius raiščius. Ok, krypstu ne į temą... Sužinojau, kad nauji tramvajai būna žemagrindžiai :) 

Apskritai tai lietuviai labai mažai mitinguoja. Gal jie iš mitingų tikisi nežinia ko? Juk mitingas nėra problemos sprendimas, o tiesiog dėmesio atkreipimas, kad štai šitiems žmonėms, kurie yra tikras gyvas kraujas ir kaulai (ir dažnai piktas kraujas ir kalai), o ne tiesiog skaičiukai statistikos lentelėse kažkas rūpi. Daugiausia tai yra skirta parodyti sau patiems ir aplinkiniams kad problema ne tik kabo kažkur debesyse. Jeigu į mitingą susirenka nedaug žmonių, tai gal nelabai daug kam problema ir rūpi, m? Jei pavyzdžiui padidina šildymo kainas iš lempos, bet vietoj šiknos pakėlimo tau lengviau sumokėti tą pakėlimą, tai matyt gali dar kelti. Ir dar. Ir dar.

Į šį mitingą susirinko mažiau žmonių, nei tikėjausi. Aišku jis vyko trečiadienį ir vidurdienį, bet nemanau, kad jei būtų vykęs kitu metu būtų atėję daugiau žmonių. Kažkaip paaukoti darbo laiką (mano atveju mokymosi) nėra taip skausminga, kaip paaukoti asmeninį ar šeimai skirtą laiką, pvz.: kokį nors pyrago kepimą su antra puse savaitgalį ar pažadėtą stalo žaidimą vaikui (nors kai kuriems žmonėms atvirkščiai... o_O).

Tie, kurie rinkosi buvo su įvairių politinių organizacijų ir panašiai vėliavomis, todėl aš tiesiog nežinau kur man atsistoti - daug kas nežinojo. Tai šian pastovėdavau, tai ten. Kai susirinko blogerių tai bent jau buvo su kuo stovėti ratelyje xD 

Mačiau nemažai kas atėjo, išsigando ir pabėgo - jei ateini dėl troleibusų, tai nesinori būti išnaudotam būti už ar prieš kažką kitą :/ ... Dauguma žmonių nežino gerai nei kas vyksta, nei kas ką daro, nei ką. Jiems įdomu tik ar nepanaikins jų naudojamų stotelių ir nepakels važiavimo kainos. O kad čia kažkoks -uokula blogas, ar -vatoriai ir -alai tipo baisiai geri, tai tikrai antroje vietoje ir šiandien jie gali palaikyti vieną, rytoj kitą, nes jiems ne tai svarbiausia.

Taip pat nebuvo greitosios pagalbos mašiniuko ar geriamo vandens dalintojų, kas irgi labai atbaido senyvus ar žmones su mažais vaikais (ironiška, bet kiek tenka dalyvauti tokiomis smulkmenomis geriausiai pasirūpina pankų ir medikų organizuojami susibūrimai o_o Medikus suprantu, bet pankai? Jie aiškiai gudresni, nei bando apsimesti xD ).

Man atrodo, kad vėliavų ir visokių plakatų ten buvo daugiau, nei žmonių. Ir su tom vėliavom buvo taip įdomiai - vienam krašte stovi Frontas, kitam kažkokie su raudonomis svastikomis, o per vidurį su trispalve... Tik kažkodėl visi plakatai buvo nukreipti nuo savivaldybės pastato ir nuo pagrindinio praeivių srauto. Kai pranešėjai ėmė kalbėti apie tai, kad reikia saugotis infiltruotų provokatorių (mano politinis kretinizmas neleido man tokių išskirti minioje), tai net nupaišiau keletą komiksiukų (buvau pasiėmusi eskizų albumą, jei būčiau atvažiavus anksčiau laiko :>) :

Geriausia mitingo dalis buvo kavos gėrimas su G+'iečiais po mitingo :) Daug buvo kalbėta apie alų (nors nedaug jo gerta ;) ). Iš Lietuvos 2.0 gavau ženkliuką, kaip visada Leo Lenox vėl kalbėjo tuo savo nuostabiu ir hipnotizuojančiu balsu (mitingo metu viena Lietuvos radijo žurnalistė iš jo paėmė interviu. Aš tikiuosi jis pateks į eterį. Aš išsišaugosiu tą intervių >:D), Rokiškis Robinovičius davė idėją labai šauniam piešiniui (po sesijos tikiuosi jį piešti lygiagrčiai su vienu kosminiu darbu) ir šiaip blizgėjo išmintimi, kurią kas nors turi kada nors surinkti ir jo pasekėjams išleisti šventą knygą, S. Tumelis dabar yra koks tai daugiabučių bendrijos pirmininkas (aš turiu hipotezę, kad jis iš tikrųjų yra du klonai, nes kitaip nesuprantu kaip jis viską spėja). Buvo ir daugiau blogerių, bet nežinau ar jie labai norėtų, kad apie juos rašyčiau, juos realybėje sutikau pirmą kartą :}

 Iš FB nieko nesutikau :( 

PS Mitinge dalyvavusiu Manto Adomėno kostiumas nuostabiai jam tiko. Nuotraukos neatskleidžia to nuostabaus jo ir jo asmenybės suderinamumo, kuris matomas realybėje. Aš čia nesityčioju, aš rimtai kalbu. Asmeniškai M. Adomėno nemėgstu (nieko asmeniško, nes mes asmeniškai gi nepažįstami, čia grynai kaip politiko) nu bet tas kostiumas tikrai ant jo gerai atrodė. Nu rimtai.

Ok, dabar einu skaityti apie sepsį :) man ryt egzaminas.

Nesėkmingas bandymas priglausti katytę

Vakar su vyru išėjom pasivaikščioti jau sutemus ir tik žiūr - seka mus kokia tai trispalvė smulki katytė. 

Paėmėm ir nusprendėm parsinešti namo. Tokia graži, tvarkinga buvo. Tik labai pavargusi ir sušalusi.

Namie uždarėm savo katiną į kambarį, o parsineštai kicai davėm kačių ėdalo. Kadangi vien pamačiusi dar neatidarytą pakelį jau ėmė atkusti, tai galutinai įsitikinome, kad ana naminė.

Bet va, mūsiškis, panaudodamas visą savo gudrumą ir jėgą, kad ir kiek ten to vieno ir kito tetuti, atsidarė kambario duris, pribėgo prie jos ir ėmė taip keistai miaukti... ne šnypšti ar pulti.

Neįrašėm, bet palyginus su šiuo youtūbinių kačių montažu mūsiškis vakarykštis koncertas kelis kartus "įspūdingesnis":

Vėl atidarius buto duris naujoji katytė pasitraukė į laiptinę. 

Dar kelias valandas bandėme praverinėti duris, tikėdamiesi, kad gal katės kažkaip susigyvens. Rasta kica visą laiką gulėjo ant kalimėlio prie durų, bet kiekvieną kartą ją pamatęs mūsų katinas vis kartodavo tą patį "eik iš čia". Ir kiekvieną kartą naujoji katytė vis labiau spaudėsi prie žemės ir vis tyliau atsakydavo labai tyliu "miau" nudelbusi akis.

Nelabai sumąstėme ką daryti. 

Galvojome, gal šiandien ryte vėl pabandyti. Juk per naktį katytei rakinamoje laiptinėje nieko nebūtų nutikę. Blogiausiu atveju būtume atsiprašę kaimynų ir ją tokią, nei tai naminę, nei tai laukinę ten ir šėrę,  tvarkę ką ji priteršus. Na ir ieškoję jos senų ar naujų šeimininkų.

Bet katytę dar naktį kaimynai išleido laukan. Nemanau, kad išmetė, manau pati išėjo. Dabar jau ji bala žino kur.

(katinas iš internetų)

Truputį apmaudu.

Pirmiausia, kad mūsų katinas toks nedraugiškas... kai taip tai nei šnypšt, nei drėkst, tik murkia ir vartosi per dienas. Ir kad rasta katytė gali būti ne pasimetusi, o išmesta buvusių šeimininkų, nes iš išsipūtusių jos šonų buvo ganėtinai aišku, kad greitai be jos bus dar daugiau mažyčių miauksinčių rūpestėlių.

Bent jau pašėrėm.

O ką jūs darote, kai gyvūnas jus ima sekti?

Mano kasdienis Vilnius

Deduosi prie akcijos "Mano kasdienis Vilnius", tik nefotografuoju, o filmuoju.

$%^*f filmuoti ne taip jau ir lengva - ne tik, kad einant reikia galvoti, kaip neatsitrenkti į ką nors ir kad pačio telefono nunufirfintų, tai dar ir žmonės spokso ką čia darai xD
O kas sunkiausia, kad reikia kalbėti su daiktu. Nu neturiu aš tokios lakios fantazijos, kad įsivaizduočiau, kad iš to daikto kažkas į mane žiūri ir kalbuosi su žmogumi kitoje pusėje, dėl to visą laiką užsikirtinėjau ir bandžiau nesusijuokti iš savęs.

Taigi, pats video - labai drebantis, su labai daug triukšmo, antroje pusėje labai tamsus, o mano dantys dailiai geltoni jame. Lapinas sako, kad realybėje mano balsas skamba visai kitaip ir tolygiau, bet ką aš žinau :D Dabar sėdžiu ir žvengiu iš savęs, kur sakau "aaa, žmonės eina per raudoną, kokie jie negeri!". 

Ėjau į konferenciją, o po to į Justino Žilinsko knygos "KGB vaikai" pristatymą.

BTW, Birutė Vėsaitė mane pakvietė į susitikimą su ja. Neįsivaizduoju kodėl, už ką ir kam, bet sakau nueisiu, nes tame sąraše yra ir rimtų blogerių, tai bent pasitrinsiu su jais, nusifotografuosiu ir po to maivysiuosi, kad ir aš tokia pat kieta. HEHE >:3

(čia va to LSDišno kačiuko iš video pašto ženkliukai).

Balandžių kovos Z

Užvakar sėdžiu Vilniuje, Cvirkos skverelyje, išsitraukiu suvalgyti sumuštinį.

Suskrenda pulkas balandžių - savaime suprantama jie nori mano maisto trupinių. Atkreipiu dėmesį, kad kai kurie balandžia tamsesni, mažesni ir atletiškesni už matomus likusiose miesto dalyse.
Kol mąstau gal atlaužti kokį gabalėlį ir numesti jiems, tai dvi iš tų oro žiurkių nutūpia ant suoliuko man iš dešinės, trys iš kairės. Ir, o, naglumo viršūne, vienas iš tų šiukšliapaukščių įkiša galvą į mano prasegtą rankinuką ir ima bandyti nukrapštyti celofaną nuo kitų mano maistinių atsargų.

Pyktelėjusi tokiu įžūlumu, imu viena ranka mėginti paukščius nuvyti - tuomet keli pakyla nuo žemės ir pakimba man tiesiai prieš nosį mosikuodami sparnais. Besijuokdama iš šių pseudo-kolibrių suvokiu ką jie daro - vos pamatę, kad sumuštinį laikau viena ranka jie mėgina mane išgąsdinti, kad jį išmesčiau ir anie galėtų pasimėgauti tikra puota vietoj tų trupinių, kuriuos būčiau jiems palikusi (jei iš vis būčiau ką nors davusi).

Porą balandžių paspyriu, bet tai nepadeda - net išsigąstu, kad jie gali sumąstyti ir realiai mane apdraskyti. Nors jų nageliai ne itin įspūdingi, o snapeliai maži ir silpni, bet kas ten žino kokiomis bakterijom jie aplipę...
Po kelių šios "epinės" kovos minučių numetu jiems saują bulvių traškučių už kelių metrų ir greitai ir ramiai pabaigiu savo sumuštinį.

Vėliau mačiau kaip šiuo gąsdinimo metodu šie balandžiai iš vaiko "atėmė" keksiuką, jau neklabant apie tai, kad pravirkdė vargšą :(

(nežinau fotomanipuliacijos autoriaus ar šaltinio, radau juokingų paveikslėlių agregatoriuje :) )