Kartais būna žmonės padaro mokslą, ir vėliau paaiškėja, kad anie buvo apgavikai. O kartais dar po kurio laiko paaiškėja, kad visgi nebuvo. Tai va, visai neseniai taip nutiko tokiam Paul Kammerer - talentingam herpetologui, kuris augino šiaip sausumoje gyvenusią rūpužių rūšį šlapiai ir šiltai. To pasekoje jų vaikučiai užaugo atrodantys kaip vandeny gyvenančios rupūžės - pvz.: atsirado plėvės tarp pirštų, pakito elgesys. Kai jis rupūžiukus toliau poravo su sausumoje gyvenusiom rupūžėm, gavo vėl vandens rupūžes. Sekančioj kartoj poruodamas tas naujas vėl su sausumos gavo tik 3/4 vandeninių. Viską aprašė, pateikė pasauliui. Pasaulis pasukiojo pirštą prie smilkinio, kad taip genai neveikia. Nes veiksmas vyko praeito amžiaus trečiam dešimtmetyje. Dar blogiau - P. Kammerer teigė, kad evoliucija neveikia taip, kad atrenka tik geriausius genus. Kartais ji leidžia būti ir tiesiog netrukdantiems, o kartais ir kažkokių visiškų šiukšlių prigamina ir prikaupia.
Tyrimas buvo toks kontraversiškas, o jo teiginiai tokie kontraversalūs, kad mokslininkas nusižudė ir visiems buvo aišku kodėl. Vėliau sovietai apie jį 1928 padarė propagandinį filmą "Salamandra" (tik pas juos jo teorijos "tiko" dėl kitų, nei mokslinės priežastys), kad va nutinka geriems mokslininkams dėl kylančio nacizmo (P. Kammerer'is buvo kairysis ir žydas).
Bet va, praėjo beveik šimtas metų ir dabar šitas tyrimas ne tik pakartotas, gauti tokie patys rezultatai, bet ir jau yra paaiškinimas per epigenetiką ir imprintingą. Tiesiog Kammerer nepataikė į tai, ką jo laikotarpio mokslas galėjo suprasti, panašiai kaip G. Mendel pavyko tobulai netyčia pataikyti.
Jei skaitot vokiškai apie šį atvejį yra visa knyga - https://www.hanser-literaturverlage.de/buch/der-fall-paul-kammerer/978-3-446-44878-0/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą