Pagimdžiau dvynukes

Igas postas už savaitę, kol neturėjau klaviatūros. Apie gimdymą, tai jeigu trigerina ar nepernešate, tokios grafikos, gi neskaitykite, geez, guys :v

Vakar išleido iš ligoninės. Iš pradžių planavo išleisti šiandien, bet tada ėmė trūkti vietų ir buvo priimtas sprendimas, kad jau visai mes galime varyti lauk. Dėl ko aš labai apsidžiaugiau, nes savaitė pogimdyvinėje palatoje yra labai nyku. Paprastai laiko kokią dieną, tris. O kiti būna ir iš viso į jas nenori (nors jos labai patogu, nes beibis gauna pirmus skiepus, paiimamas kraujas dėl visuotinės patikros ir panš.) 

Namie žymiai lengviau, tai radusi porą laisvų minučių (per kurias tiesiog nesmingu) prisėdau aprašyti gimdymo ir pirmųjų įspūdžių buvimo mama. Mano atveju gimdymas buvo sužadintas lygiai 37 savaitę. Kai kur, pvz.: UK, tai tokia taktika yra klasikinė, bet LT nereitai, jei viskas gerai, tai lauk anksčiau nevaro. Porą dienų iki kreipimosi į gyd. jaučiausi nekaip, pirmą kartą per visą nėštumą įlindau į karštą vonią, o ne prausiausi po dušu. Vėliau naktį pasimatavau spaudimą ir buvo 150/100. Atsigėriau vandenuko, pagulėjau ant kairio šono, po pusvalandžio pasimatavau vėl - tas pats. Dar po pusvalandžio - tas pats. Pažadinau Lapiną ir pasakiau, kad dėl visa ko nuvažiuokime į priėmimą. Pakeliui tikėjausi, kad jame pamatuos spaudimą, ras 120/70 ir sakys “netrukdyk dirbti, eik namo” (jie ten taip niekad nesako, bet mintį pagavote ;) ). Deja, bet taip nebuvo, o šlapime rado 2 g baltymo. Taigi, dabar jau su lengvos preeklampsijos diagnoze atsiguliau vėl į nėštumo patologijos skyrių. Šį kartą atsigulimas buvo ramus ir mielas, nes pirmą kartą teko gultis su įtariama sunkia preeklampsija, kuri, laimei, nepasitvirtino. Skyriuje pagulėjau neilgai, tik kol suėjo lygiai 37 savaitės, buvo kažkiek liūdna, nes palatoje buvau viena, tai nebuvo kaip su kokia kaimyne papliurpti (prieš tai gulėjime mes ir debatus pažiūrėjom su viena, ir saldainius graužėm su kita :D). 

Dar kartą pasitikslinę, kad aš nenoriu cezario gydytojai atliko vadinamą plėvių atidalinimą. Labai keista procedūra, nelabai maloni pati, bet trunka tik kokią minutę, o po jos priešingai - keistas palengvėjimas. Šito džiaugsmo tikslas buvo “užvesti” gimdymą savaime. Plėves atidalino ryte ir laukimui davė maždaug parą. Per tą parą nieko nesidarė, aš visiškai čilinau. Tik kas kiek laiko rašė “tonus” - kai žiūri kokie vaikų širdžių susitraukimo dažniai ir kiek smarkiai traukiasi gimdos raumenys. Toje pačioje UK, tai plėves atidalinti labai mėgsta ale poliklinikose, kai jau gimdymas kaip ir būtų galėjęs užsivesti, ten būna ir po kelis sykius šitą džiaugsmą daro ne vienos dienos bėgyje. Na, bet man sekančios dienos ryte nusprendė, kad kels į gimdyklą ir nuleis vandenis - tai irgi laikoma gimdymo žadinimu. Perkėlė apie devintą ryto, nuleido. Super, kad ant tų plėvių nėra kokių nors skausmo receptorių. Aš gulėjau, bet jo, taip ir buvo, kaip per filmus rodo - jeigu būtų nutekėję pirmo iš dvynių savaime, tai būtų buvusi staiga bala kaip reikiant :D Dar pastatė oksitocino hormono vis didinamą dozę - dažniausiai apie jį žmonės kalba, kai turi omenyje gimdymo žadinimą. Dalis mano pažįstamų rezidenčių sako, kad su šitu hormonu jokiu būdu nesutiktų, nes jis yra tas, kuris veikia ir gimdą, ir smegenis. Pvz.: smarkus jo pliūpsnis būna iš karto po gimdymo (arba pirmo žindymo metu) ir sutraukia gimdos raumenį, kad stotų kraujavimas, tačiau taip pat teoriškai įveda smegenis į tokią savotišką imprintingo būseną, kai pakišus bet kokį vaiką jis patampa savu, kaip kad išsiritusiems paukšteliams pirmas pamatytas judantis objektas yra jų mamytė. Tai ale kažkokia fake meilė, pagal kai kuriuos žmones,nes anas tipo turi išsiskirti tik natūraliai, be jokių čia lašelinių. Ką aš žinau. Man tai meilė yra meilė, dirbtinumą aš tikriausiai kitaip suprantu.

O vat kai oksitocinas pradėjo veikti (o veikti pradėjo per kelias minutes), tai tada jau supratau, kad tikrai gimdysiu, nes pradėjo darytis reguliarūs sąrėmiai. Jie buvo tokio pat intensyvumo ir skausmingumo kaip ir mano jau n savaičių jausti paruošiamieji, tik kad dabar ėjo tankiai, o ne kokie 2 į valandą. Dar prisidėjo tai, kad nutekėjus vandenims labai gerai jautėsi pirmosios dvynukės judesiai (koks keistas ir malonus jausmas!), ir atsirado prieš tai nejaustas piktumas - kai sąrėmis užeidavo, tai taip norėdavosi visiems aplinkui į galvą duoti, ar bent jau mažiausiai įspirti. Net Lapinui. Kai nueidavo, tai vėl viskas čiki. Taip pat kiekvieno sąrėmio metu labai puikiai jautėsi, kad slenka ta mano beibina po truputį žemyn. 

Apie dešimtą paklausė ar aš nenorėčiau nuskausminimo. Iš pradžių galvojau, kad gal gimdysiu be jo, bet tada pagalvojau, kad ką tik žiūrėjo kakelio atsidarymą ir buvo tik 4 cm, vadinasi aš čia gulėsiu dar mažiausiai kokias 6 valandas, jei ne 12, kad skausmas tikrai stiprės, o blogiausia, kad man pačiai skaudu jausti tą pyktį. Tai sutikau. Na, iš tiesų tai tik iš antro pasiūlymo. Pati negalėjau atsistebėti savo įveikta kančios arogancija. Koks tai stebuklas buvo. Tikras atsivertimas į kuklumą. 

Epidūrą padarė labai greitai, man pirmą kartą darė. Labai fainas dalykas - kažką pasikutena prie nugaros (iš tiesų tai įveda ploną kateteriuką vaistams iš spec. pompos leisti) ir tuomet pradeda tirpti ir nusijautrinti apatinė kūno dalis. Aš įsivaizdavau kad nu bent jau kol adatą durs tai skaudės, bet neįvertinau, kad lindimui prie tokių dalykų, kaip kad nugaros smegenys, yra skirtos absurdiškai “fine needle” :) Jei būčiau sedėjusi kokioj kavinėje ir skaičiusi žurnalą, o kažkas sneaky sneaky man būtų įdūręs, tai būčiau pagalvojusi, kad koks musiokas bando kąsti ir tiek. 

Po epidūro dingo tas piktumas ir norėjimas visus aplinkui užmušti. Aš taip neišpasakytai džiaugiausi, nežinau ar skausmą geriau nuėmė pats epidūras ar tas mano džiaugimasis, kad vėl galiu mąstyti ir jausti ką noriu, o ne “ką išeina” :D 

11 valandą vėl atėjo pačekinti kaip aš laikausi, užmetė akis į mane, į tonus, pasijuokė, kad gal aš čia jau taip ir gimdysiu? Tada kažkaip pagalvojo, kad pajuokavimas gal visai ir nepajuokavimas ir šmitriai pračekino kur maždaug yra mano pirmosios iš beibinų galva. Tada pasikveitė dar gyd. - pasirodo gimdos kakelis jau pilnai atsidaręs. HOW? 

Nu ir liepė stumti ant sąrėmio. Aš norėjau gimdyti gulėdama ant nugaros, susikėlusi kojas ir įsitvėrusi rankomis į lovos kraštus. Problema - tokioje pozoje praktiškai nejaučiau tų sąrėmių, ir iš pradžių mane norėjo paguldyti ant šono, o dar geriau kad gimdyčiau tupėdama. Aš tai jau tokia “o no no, man taip labai gerai!”, Lapinas juokėsi. Tai per prievartą ir nesuko - atpažinti kur sąrėmis padėjo laikydami ranką man ant gimdos (nes kai užeina, ana smarkiai traukiasi ir kietėja). Kiekvieno sąrėmio metu man liepdavo stumti, arba taikydavosi prie mano staigaus sugalvojimo, kad davai pastumsiu. Tiktai ant vieno sąrėmio norėjo, kad aš pastumčiau kokius 3 kartus, o aš pastumdavautik du. Būčiau galėjusipamti ir tris, bet vėl, pagalvojau, kad čia dabar kokią 1-2 valandas stumsiu, o ant galo reikės labai daug jėgų, todėl ėmiau tausoti ir sakyti ant trečių “viskas, nebegaliu”. Dar neįsivaizdavau kur aš ten ką stumiu, pakankamai smarkiai ar ne - daugiau spyriausi kojomis ir traukiau įsikibusias rankas į save, bet girdėjau “gerai!”. Galvojau reikės, kad dalyautų raumenys, kurie dalyvauja pvz.: užkietėjus viduriams (nors tame vėlgi turiu baisiai mažai patirties). Labai džiaugiuosi, kad gimdyme dalyvavo ir Lapinas. Nuo sąrėmio ir stūmimo imdavo tempti akyse (po gimdymo ant delnų net liko kraujosrūvos nuo įsikibimo), tik jausdvau kaip mane laiko keturi, jei ne daugiau žmonių, o vienas dar kažką tarpkojyje krapšto. Ir taip viskas imdavo kažkur tolti, kai staiga labai pažįstama ranka spausdavo man petį, pasisukdavau, o ten Lapinas stovi, šypsosi, ir sako "tau puikiai sekasi! tu gali!" ir tada aš kaip koks skruzdeliukas užuodęs feromoną rasdavau takelį atgal į realybę,vėl viskas vykdavo čia ir dabar.

Taip stūmiau kokią pusę valandos (nors man atrodė, kad ne daugiau nei 10 minučių, čia tik po to pasiskaičiavau), kai išgirdau, jog vienas iš gimdymą priimančių gyd. nori kirpti, o kitas sako, kad nereikia. Aš taip apsidžiaugiau, norėjau pasikelti ir pasakyti, kad “Jo! Jo!”, galvodama, kad va įkirps, išstumsiu aš laisvai ir baigsis šita pramoga, bet Lapinas sakė, kad viskas atrodė taip, tarsi aš būčiau baisiai išsigandusi, norėjusi nušokti nuo gimdyklos lovos ir pabėgti, visi puolė spausti mane žemyn. Įkirpo (neskaudėjo, tik sumažėjo tempimo jausmas) ir dar po kelių pastūmimų pirmoji iš dvynių gimė, o įkirpusi gyd. vos nepuolė manęs atsiprašinėti, kad įkirpo - maždaug nieko tas kirpimas nepadėjo, vis tiek įvyko plyšimas. Aš visiškoj euforijoj girdėdama kaip verkia mano pirmagimė norėjau ginčytis, kad tikrai tas kirpimas padėjo, o kita gydytoja, galbūt mane drąsindama, o gal savo kolegę guosdama, kad jis tikrai padėjo, nes akivaizdu, kad gimdyvę išgąsdino ir tada aš labai smarkiai stūmiau (tik vėliau, kai Lapinas papasakojo kaip atrodžiau iš šono supratau ką turėjo omenyje). 

Nespėjau net atsipūsti, kai ant smūgio nuleido antros dvynukės vandenis, per pilvo sieną laikė, kad jinai nepasisuktų ir labai nesunkiai išstūmiau ir ją. Koks džiaugsmas, kad nereikėjo gimdyti placentų, jas tiesiog ištraukė, o kadangi buvo suaugusios, tas keistas paskutinis “plopt” buvo tik vienas :)

Tada aš gavau vieną iš mergičkų ant krūtinės, jau net nežinau kurią, į burną dvi tabletes vaistų papildomam kraujavimo stabdymui, o gyd. mane dar pusantros valandos siuvinėjo. Lapinas juokėsi, kad techniškai siuvimas truko ilgiau, nei visas gimdymas. Šitam etape aš vėl negalėjau atsidžiaugti, kad jis yra, nes jis tai glostydavo mane, tai vieną dukrelę, tai kitą. Vis kartojo, kaip viskas gerai. Aš juokiausi ir būčiau verkusi iš laimės, bet taip siaubingai norėjau gerti ir burno buvo sausiausia per visą gyvenimą, kad tikriausiai tos ašaros neturėjo iš kur rastis. Siuvimas buvo nemalonus tik tuom, kad visą laiką turėjau gulėti ta pačia poza ir paskaudo sulenkti keliai xD Dar, kai siuvo odą, tai nemaloniai baksnojo. Nuo vaistų, kur davė ėmiau kratytis kaip koks epušės lapas ir taip drebėjau porą valandų. Vėliau baigėsi. Na ir tiek, perkėlė į pogimdyvinę palatą. 

Sekančią dieną jau pusryčiavau sėdėdama, o per pietus diklofenako jau nebereikėjo, nors dar kelias dienas jautėsi kur siūta ir ne visada pavykdavo atsisėsti iš pirmo karto taip, kad neskaudėtų. Artėjant savaitės pabaigai jau visai užsimiršdavau, tiktai keliaujant namo su vaikais ir einant sparčiu žingsniu jautėsi.Tačiau taip pat dabar jau buvau be pilvo, galėjau giliai įkvėpti, pasilenkti - tai net ir su siuvimu ir po pakraujavimo eiti buvo lengviau, nei būtų buvę tokį pat atstumą ir tempu paskutiniais mėnesiais. Bendrai paėmus negaliu atsidžiaugti, kad pasirinkau ne cezarį. Gal po jo jau irgi vakare būčiau strikinėjusi, bet dabar tai siūles galiu nebent čiupinėti ir skaičiuoti, o tada tai dar ir matytųsi, gąsdintų mane :D 

Va, ką dar čia galiu pridurti. Pirmom parom neturėjau pieno, beibinų svoriai krito, o jos abi ir taip gimė mažiau 5-os procentilės, tai naktim sėdėdavau prie jų ir verkdavau. Bet akušerės man labai padėjo, palaikė, rodė kaip dėti prie krūties. Aš taip žaidžiau su jom, bet tik spenelius nugraužė traukdamos priešpienį ir verkdamos. Tada gavau į palatą šmitrų aparačiuką nusitraukti pienui, iš pradžių aš su juo ašarojau (nu tikrai sunkiai traukiasi tas priešpienis), bet dabar jau turiu pieno (tik reikia nusitraukti namie su paprastui pientraukiu), gal net nereikės mišinio, o beibinos stiprėja ir mokosi žįsti - kol kas joms tas kažkiek sunkoka, mane skyriuje ramino, kad jos tik techniškai ant popieriaus išnešiotos ir dar iki papčiulpystės adeptų užaugs. Kol gulėjau tai vienai nakčiai Laimą buvo paėmę į naujagimių skyrių dėl geltos, statė lašelinę, kišo po lempą ir tai nakčiai buvau likusi tik su Vaiva. O šakės, kaip lengva buvo! Aš net pamiegojau daugiau, nei dieną (šiaip dabar pas mus nėra skirtumo diena ar naktis, gyvenam 2-3 valandų cikle), ėmiau jaustis kalta, kad net džiaugiuosi galimybe pailsėti. Bet ryte grąžino, pajutau tokį stiprų palengvėjimą, kad ir kaltė cyptelėjo ir pabėgo kaip koks tarakonas. Sekančią parą palatoje turėjom ir tą UV lempą (nes ir Vaivos bilirubinas užkilo daugiau, nei toleruotina) po kuria jos gulėjo su beveik dizainerių akinukais. Jie mane varė iš proto, nes reikėdavo nuolat juos taisyti. Dar buvo sunku, nes be UV šviesos lempos dar buvo ir IR lempa (šiluma), priklijuoti termometrai ir t.t., ko pasekoje kas 15 min. Aparatas darydavo “PING PING PING” ir aš turėjau stotis, spausti mygtuką, kad taip, aš čia, aš į jas žiūriu, seku. Kas 15 min, Karlai! O išjungti galima tik nebent jeigu aš jas prie krūtinės glaudžiu ar kitur išėmusi iš jų technologinio lopšelio aktyviai seku. Ir dar tarp to trauktis pieną, maitinti, keisti sauskelnes, raminti, pačiai valgyti, gerti, iki tualeto nueiti. Ach, ta mamystė :v 

Tai va tokia pradžia.

PS - koks baisingai saldus tas žmogaus pienas. 

PPS - nuotraukoje 1942 metų inkubatorius, JAV, NY.