Didelė dalis kognityvinės psichoterapijos specialistų PTSD laiko tokiu sutrikimu, kurio metu sutrinka biografinės atminties formavimąsis ir tą sutrikimą nulemia toks nutikimas, kuris yra per daug baisus, kad žmogaus smegenys sutiktų priimti jį už realybę. Dėl to nelaiko, kad tik gyvybei grėsmingi įvykiai gali sukelti PTSD, ir laiko, jog asmenims, kurie turi išskirtinius mokymosi gebėjimus (pvz.: jau kelerių metų moka skaityti ir abstrakčiai mąstyti) PTSD gali būti ypač sunkus, nes sutrikimas paliečia ir trikdo daug didesnę ir galingesnę smegenų "mašiną".
Laikydamiesi šio modelio jie taiko įvairias pagalbos klientas technikas. Man asmeniškai viena baugiausių yra tokia, kurios metu klientas vėl ir vėl įeina į traumavusį įvykį. Paprastai tokia konsultacija trunka kažkur 3 valandas ir tai būna vienintelis psichoterapeuto klientas tą dieną (šiaip 4 klientai per dieną, dirbant pilną darbo dieną, jau skaitosi daug kognityvinėje terapijoje). PTSD turintys asmenys šiaip kitiems žmonėms nepasakoja to, kas jiems nutiko - priešingai, dažniausiai jie to labai vengia, netgi iš tolo su tuo susietų dalykų. Jeigu jau kažkas priremia papasakoti, tai pasakojimai būna padriki, keisti, dažnai prieštaraujantys vienas kitam ir daugumai žmonių atrodo išgalvoti. Jie negali būti kitokie, nes smegenys atsisako visą tai, kas nutiko, "sudėlioti į lentynėles". Bet esu sutikusi asmenų su PTSD, kurie priešingai, turėjo labai konkrečius ir nekintančius pasakojimus apie juos ištikusias nelaimes, kuriuos pasakodavo kiekvienam, kurį sutikdavo - tai būdavo tokios fasadinės ir akmeninės istorijos, kurias labai mėgsta visokie gyvenimo būdo žurnalai ir kurios veikia kaip šarvas saugantis nuo bet kokios intruzijos į tai, kas gi ten nutiko (ar nenutiko) iš tiesų.
Grįžtant prie tų trijų valandų, tai per jas klientas vėl ir vėl turi pasakoti traumavusį įvykį, su visom smulkmenom, pačiom mažiausiom. O kadangi tai yra PTSD, tai jis turi jį vėl ir vėl išgyventi. Kartais tai yra pavojinga - pvz.: klientas gali užpulti terapeutą (supainiojęs su smurtautoju), dėl stiprių autonominės sistemos reakcijų klientui gali išsivystyti širdies ritmo sutrikimas, išlįsti streso sukelta kardiomiopatija ir panašiai. Teorijoje visa tai daroma tam, kad smegenys jau nebeturėtų kur dėtis ir būtų priverstos priimti tą įvykį, biografizuoti jį. Taip, tai nutiko. Taip, tai nutiko tau. Taip, tu dabar toliau gyvensi su tuo. Tu gali.
Kadangi technika yra gana brutal, tai yra ir kitokių. Pvz.: viena man asmeniškai labiausiai patinkančių yra paralelinio įvykio sukūrimas. Tai dalykas, kurį dauguma išmoksta vaikystėje ir vėliau taiko visą gyvenimą, jeigu iškyla traumuojančių įvykių grėsmės. Daug klientų tą moka, bet nusprendžia nebesinaudoti šiuo gebėjimu būtent dėl to, kad jis vaikiškas. Tai nėra "kitoks požiūris" ar kas nors panašaus, nes asmuo supranta, kad tai, ką jis sugalvojo niekada neįvyko, taip nebuvo ir negalėjo būti. Pvz.: šalia šprievartavimo atsiminimo sukuriamas kitas, kur atbėgo iš akių lazeriais šaudantis veloceraptorius ir išžudė prievartautojus. Ir kiekvieną kartą, kai dėl kažkokio trigerio smegenys nori kristi vėl į tą įvykį, žmogus pats sąmoningai kreipia mintis į tą "nesąmonę". (deja, jei PTSD yra sunkus, nieko tu ten nepavaldysi).
Nes šita "nesąmonė" jau yra tvarkingai smegenyse gulinti fantazija, o ne verdanti ir deginanti košė. Daug terapeutų naudodami šią techniką yra linkę naudotis religiniais konstruktais, ypač angelais sargais. Jų nuomone angelo sargo idėja yra tam ir sukurta, kaip kokia vakcina tokiems atvejams.
Vakar radau straipsnį, kuriame visai neblogai aprašo PTSD buvimą iš grynai neurobiologinės perspektyvos. Jis anglų kalba ir laisvai prieinamas, paskaitomas turint pirmų metų medicinos studijų išsilavinimą ar gaudantis gamtos moksluose. Bet aš jį šiek tiek sutrauksiu čia ir pamėginsiu aprašyti paprastai. Plius, Elsevier kažką vėl davė for free. Kas per laikai! :v
Jame yra kalbama apie vieną PTSD, kaip ligos, aiškinimo modelį, kuriame tai laikoma organizmo streso hormonų liga. Šiam modeliui šiuo metu yra ~20 metų, jo besilaikantys gydytojai prie PTSD dažnai skiria tokius vaistus, kaip gliukokortikoidai. Bet modelis yra labai silpnas ir skylėtas. Panašu, kad toks gydymas gali palengvinti simptomus tai dienai, bet ne daugiau.
Aprašomame neurologiniame modelyje PTSD yra laikoma neuronų "nesusikalbėjimu" - arba jį sukelia įvykis, kuris yra tiesiog per didelis tiems neuronams, arba pačių neuronų silpnumas ir sutrikę ryšiai.
Toliau išskiriami dar smulkesni patofiziologiniai modeliai:
) sutrikęs baimės išmokimas - visiems yra normalu bijoti į juos nukreipto ir artėjančio peilio. Bet po trauminio išgyvenimo PTSD atvejais asmuo pradeda bijoti bet kokio peilio. Arba blizgučio, nes jį smegenys sieja su blizgančiu peilio metalu. Trauminis išgyvenimas yra toks, kuris turi pakankamai jėgos suformuoti iš tiesų sunkiai išdildomą įspūdį smegenyse. Gydymo pasiūlymas - dildyti atsiminimus formuojant kitas baimes, kurios po truputį išstumtų senąją galingąją. Nelabai įsivaizduoju kaip neurologai įsivaizduoja savo pasiūlymą praktikoje :) ...
) sutrikęs baimės nuslopinimas - labai panašus modelis į aukščiau aprašytą, tik šiame trauminis išgyvenimas sutrikdo smegenų gebėjimą suprasti, kad dalykas yra negrėsmingas. Galbūt kartais stovite ant kokio nors tilto krašto ir pagalvojate "galėčiau nušokti" arba matote ką nors pjaustantį morkas ir galvojate "jis galėtų mane nudurti" - tai vadinama invazyviomis mintimis ir jos tėra gėlytės iš visų tų minčių, kurias generuoja mūsų smegenys nuo ryto iki kito ryto. Jūsų smegenys supranta, kad tai tik nereikšmingi į galvą šovę dalykai, nors jie gali būti ir labai grėsmingi ar šlykštūs, tokie, kaip jūs gyvenime nepadarytumėte ar tikitės, kad jums taip neatsitiktų. Bet šitas nesąmoningas skruzdelynas duoda tokią slaptą karinę parengtį, kad tada, kai kažkas iš tiesų vietoj morkų pjaustymo su peiliu pultu jus, tai vietoj to, kad smegenys sekundes gaištų iš viso formuodamos idėją, kad peiliu būtų galima padaryti kažką tokio baisaus ir kodėl ir už ką ir ką ir kad gi jūs tai ne morka, smegenys tiesiog stveria vieną iš tų minčių ir jūs galbūt bėgate nuo peilio, galbūt kung fu ŠMAUKŠT apsiginate ar dar ką nors panašaus. Pagal sutrikusį baimės nuslopinimo modelį smegenyse sutrinka tildytojas ir dabar kiekvieną kartą matant peilį kyla mintys, kad jus papjaus ir reakcijos, kad nepapjautų. Šitas modelis man pasirodė visai įdomus, nes jis leidžia kažkiek paaiškinti kodėl kartais prie PTSD prasideda kompleksinės reakcijos į trigerius.
) baimės generalizacijos teorija - čia tai, ką liaudis dažnai apibūdina "po to įvykio jis dabar VISKO bijo". Šiaip normos atveju mūsų baimė yra kaip gradientas - mes VISKO visi bijome, tik dauguma daugumos tiek mažai, kad to baime nevadiname. Po PTSD gradiente ta padala, nuo kurios baimė jau randasi pasislenka ir prasideda simptomai, netgi tokie, kaip krūpčiojimai nuo visokių garsų, nes baimė veikia ne tik smegenų žievėje, bet ir nesąmoningose analizatoriuose.
O kiti modeliai dar įdomesni:
) sustiprėjęs grėsmės atpažinimas. Šiaip visi žmonės ypač bijo ramybės ir tylos. Sakysite "neaaaa". O aš atsakysiu, kad taip yra tik todėl, kad jūsų smegenys toj ramybėj ir tyloj sugeba sukurti tiek daug, kad, jeigu jos šiaip yra linkusios į gerų dalykų kūrybą, tai kartais tas pabuvimas tyloj ir tuštumoj yra būdas patirti geriausius dalykus. Didysis Niekis yra praktiškai mirtis ir, jei jau smegenys pačios kažko negeneruoja, tai greitai sukuria mintis apie tai, kad nu gal visgi kažkas čia šalia yra - kokia nors Visatos Galia ar kažkas panašaus. Tiktai neurologai šitus dalykus nagrinėja iš tos pusės, ką smegenys mechaniškai veikia tuo metu ir iki tol. Formuojant šį modelį rasta, kad PTSD asmenys kitaip reaguoja į tylą ir niekį - galbūt, jei pažįstate kažką su PTSD esate susidūrę, jog žmogus nuolat "lenda" prie kitų, nuolat jam reikia, kad kažkas dar šalia būtų, išskirtinai aukšto intelekto PTSD asmenys tokiais atvejais gali susirūpinti, kad galbūt jie atsibosta, jaustis įpareigoti, kad iš to santykio būtų kažkokios naudos, o ne tiesiog pasedėjimas šalia. Jeigu skaitote šitą ir patys pergyvante, kad kažkam su savo ta pačia viena bėda jau nusibodote kitiems, tai nusibodote tik tiems, kurie patys bėdavoti. Absoliučiai daugumai jūs iš jų reikalaujate tiek nedaug, kad galite ramiai dar 1000 kartų labiau lįsti.
Man modelis įdomus dar tuom, kad jis taip pat bando paaiškinti mano pačioj pradžioj aprašytus stresinėse situacijoje dalyvaujančių hormonų sutrikimus, o taip pat išskiria (!) asmenis, kurie yra linkę į PTSD ir teoriškai gali būti išskirti dar prieš traumuojančio įvykio įvykimą (tai gana kosmiška ir, mano nuomone, grėsminga idėja, bet tuo pat metu ne sykį esu skaičiusi, kad smurtautojai dažnai yra linkę ieškoti tokių asmenų, kuriuos jie kaip tik ypač traumuotų, vadinasi jie kažkokiu tai būdu, pagal kažkokius kriterijus, yra linkę rasti tą, kuriam patirtas smurtas dar tęstųsi ilgai, potencialiai visą likusį laiką).
-) Dar vienas modelis yra baisiai psichiatrinis, jau n kartų visur aprašytas, kuris bando aprėpti viską - nuo to, kodėl PTSD atsiranda iki to, kodėl jį patiriantiems asmenims net geriausiomis dienomis būna sunku susikaupti ir jie jaučiasi neadekvačiai emociškai reaguojantys į dalykus. Bet man šitas modelis nelabai patiko, nes jis viską aiškina per šiaip šlepu-tepu susidėjusias skirtingų smegenų centrų veiklas, kurioms trauminis išgyvenimas buvo tik paskutinis lašas (kad ir baisiai didelis) taurėje. Jis neturi tokios dvasingos elegancijos kaip sustiprėjusio grėsmės atpažinimo modelis ir tokios paniekos traumuojančiam įvykiui, kaip absoliučiai deviacijai nuo normalaus ir siektino gyvenimo, kaip visi kiti modeliai. Tai apie jį daugiau ir nerašysiu :p
Straipsnio autoriai, žinoma, siūlo ir savo modelį - angliškai jį pavadino "Deficient Context Processing", bei džiaugiasi, kad jis "nicely resonates" su miego sutrikimų modeliais esant PTSD (anie yra atskira mistika šitam dalyke).
Man tai jų naujasis modelis iš esmės yra visų kitų modelių mišrainė, tiktai su labai daug duomenų apie tai, kurios smegenų dalys dirba labiau, kurios mažiau, pučiasi ar traukiasi prie PTSD. Iš esmės, kad tai grynai neurologinis susirgimas (ir dar su ryškiu genetiniu polinkiu), kas man vėlgi nepatinka, nes atsisakau pripažinti, kad žmogaus evoliucija judėtų link taikymosi prie traumuojančių įvykių, o ne tų pačių įvykių naikinimo. Bet čia jau grynai mano asmeninė sekuliariai humanistinė pozicija :v
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą