Europos berniukai ir mergaitės

Šiandien G+ Donatas Dambrauskas pasidalino va tokiu va rastu žemėlapiu:

Tai padariau tokį patį su "country + boy".
Nesirinkau "man", nes  "woman". 

Taip pat rašiau, pvz. "russia boy", o ne "russian boy", antraip prie daugumos šalių pirmas variantas būna nelabai prezentatyvus. Padariau išlygas tik Vengrija ir Turikijai, nes kitaip irgi ne kažką xD

(Lenkija tokia "whats up Lithuania?", o Lietuva "Go way, Poland, me and my bro Ireland wanna hang out".)

PS - dariau su GIMPU, užtrukau valandą su keliom minutėm.

Moka aparatas kavai virti

Vakar giminaičiai man atidavė jiems nebereikalingą moka aparatą kavai virti. Pridūrė, jog jis buvo tik kartą naudotas, nes leidžia, o pro kur vandenį leidžia, tai jau pati išsiaiškinsiu. Dar pridėjo ir parduotuvinės maltos kavos, tikriausiai sunerimę, kad ieškodama per kur jis visgi leidžia nebeimsiu. 

Tai šiandien ryte išsiviriau su juo kavos ir dabar esu kaip voveriukas užvartojęs stimulinatų 8]

(Va taip va jis atrodo. Nuotrauka iš čia)

Šitą aparačiuką sukūrė italai ~1930 metus, kad skurdžiai gyvenantys žmonės galėtų išsivirti kavos ant viryklės namuose. Veikimo principas buvo nusižiūrėtas stebint kaip juda putos tuometinėje "skalbiankėje".

Jis laikomas industrine grožybe ir pakliūna į tą patį daiktų katilą, kaip kad blokiniai pilki daugiabučiai, masinės gamybos drabužiai ar visiems prieinamas aukštasis mokslas.

(Josef Albers autoportretas, 1918. Nieko bendro su šita kavavire neturi, nebent nuotaiką)

Jo veikimo principas toks - vanduo užverda apatinėje aparato dalyje, pereina per vidurinę, kuri pritrombuota kavos, ir pakilęs į viršų patenka įkliūna spąstus, jau kaip gardi kavytė >:D

(Iliustracija iš čia)

Čie nėra espresso aparatas, nes aparate nesusidaro pakankamai didelis slėgis. Bent jau espresso pagal šiuolaikį supratimą.

Šiaip tai aparato apatinėje dalyje slėgis pakyla - garams išeiti yra vožtuvėlis. Karts nuo karto reikia patikrinti ar jis neužsikišęs (antraip yra rizika gauti per galvą su aparato dalimi x_x). Taip pat aparatas turi giminę tarpinę, kuri ilgainiui susidėvi ir ją irgi reikia pakeisti.

Originalusis aparatas yra aliumininis. Dauguma šiuolaikinių vis dar irgi gaminami iš aliuminio dėl kavai suteikiamo prieskonio (niekada nebūčiau galėjusi pagalvoti, kad aliumis ir kava dera xD). Bet, kad tas prieskonis būtų "teisingas" reikia nepersistengti plaunant aparatą - užtenka tekančiu vandeniu nuplauti kavos likučius. Plaunant labai kruopščiai ar dedant aparatą į indaplovę, nusiplauna prie sienelių prikibęs plonytis kepto kavos aliejaus, kurį vėl užauginti užtrunka ilgiau nei kelis kavos virimus, sluoksnis. Ilgiau nesinaudojant aparatu, tas sluoksnis oksiduojasi ir vėlgi suteikia kavai "neteisingą" prieskonį.

Verdant kavą apėmė dviprasmiai jausmai. Stoviu, žiūriu ir galvoju, kad verduosi kavą inde pagamintame iš metalo, kurio jonai yra įtariami galintys paskatinti, genetinį polinkį turintiems asmenimis,  tokių ligų, kaip Alzheilmerio vystymąsi*. Iš kitos pusės, stoviu ir suprantu, tų jonų sėkmingai prisivalgau naudodama aliuminio foliją ar gerdama gėrimus iš skardinių. Jei naudočiausi kosmetika, tai iš viso šitas aliuminis patenkantis su kava iš moka aparato, būtų tik katinėlio ašaros. Vidinis kritikas kelia antakį ir juokiasi, kad kiekvieno metalo indai yra nuodingi. Ir kiekvienas indas turi produktus, kuriuos juose galima gaminti, ir kurių jame negalima gaminti :)

Grįžtant prie kavos, tai ji išeina tikrai gana stipri. Norint teisingai naudotis apapratu reikia pilnai malta kava pritrombuoti vidurinę aparato dalį, ir išeina ne vienas šaukštelis vienam puodeliui kavos**.

(bul bul)

Pro kur mano gautas konkretus aparatukas leidžia vandenį, tai neaptikau. Manau, kad arba į jį buvo pripilta per daug vandens, arba užsukant į sriegį pateko kavos.

Dabar beliko įsigyti kavamalę ir galėsiu darytis rytinius alcheminius ritualus >:)

* Šiuolaikinis žmogus aliuminio gauna labai panašiai kaip gyvenęs prieš tūkstančius metų, nes daugiausia su juo susiduria dirbdamas su dirvožemiu, įkvėpdamas su dulkėmis etc. Nors niekas nesiginčija, kad dideli aliuminio kiekiai nuodingi (kaip bet ko kito), bet mažų kiekių nuodingumas nėra įrodytas. Tai, kad aliuminio sankaupos aptinkamos sergant tam tikromis kaulų ar nervinės sistemos ligomis negali patvirtinti, kad jis ir sukelia šias ligas, kadangi jomis serga ir žmonės be tokių sankaupų ar su aliuminiu turėję itin mažus kontaktus. šiuo metu labiau linkstama prie to, kad greičiausiai jos yra kaip ligos simptomai ląsteliniame lygmenyje. 

**amerikietiškas šio aparato naudojimas susideda su tolimesniu jau išvirtos kavos skiedimu bent jau 1:1 vandeniu ar pienu.

Ką veikėme prieš ir po cisternos apsivertimo

Šiandien su antra puse nuvažiavom į IKEA pažiūrėti kokių jie ten baldų turi. IKEA tai tokia pigių pseudo švediškų* baldų parduotuvė. Vilniuje ji yra šalia oro uosto, Vikingų gatvėje.

Kai IKEA sliūkino į Lietuvą, lietuviškų baldų gamintojai kiek nerimavo. Kas gi dabar bus? Baldai bus pigiau (o dalis dar baiminosi, kad dar bus ir kokybiškesni). Net per radiją kalbėjo apie artėjančią LT baldų sutemą, apokalipsę ir tai, kaip dabar LT visuose butuose bus tik IKEA baldai, nes Lietuviai tiesiog neatsispirs jų kainai ( dar buvo apie H&M, kuris yra one step away nuo skuduryno, bet LT pilna besidžiaugiančių, kad dabar galės pirkti kokybiškus drabužius už gerą kainą. Tiesiog galva neišneša, kokie vadinasi pas mus plotai ir dykynės verslui kurti, jei taip galvojančių ir taip nesunkiai pasitenkinančių klientų pilna). 

Bet baldininkams pasaulio pabaiga neatėjo. Baldai, pigūs, bet ne tokie pigūs, kad būtų įkandami tūlo Lietuvio kišenei tiesiog smagumo vardan (vaikščiodama po IKEA galvojau, kad galėtų padaryti eskpozicijas imituodami butuką, kur yra vienas miegamasis ir, neskaitant san mazgo ir tamsaus kambarėlio, kita patalpa yra valgomasis-svetainė-virtuvė. Šis, vakaruose vadinamasis viengungio būstas, Lietuvoje dažnai tampa jaunos šeimos būstu su visiems po kabu pakabinta paskola. Ir tada valgomasis-svetainė-virtuvė transformuojasi į valgomąjį-svetainė-virtuvė-vaikų-žaislų-kampelį.

Į IKEA važiavome smalsumo genami, ir ten radome:
1) Labai neblogą valgyklą.
2) Billy ir PAX serijos spintas į kurias ten belekaip nuvarvinom seiles, nučiupinėjom, numeilavom ir jau dabar vaizduojamės kaip jos stovės mūsų namuose, visos prikištos fantastinių knygų, keistų megztinių ir ožių kaukolių.

Viena iš Billy spintų.

Bet pas mus ji atrodys daugiau taip:

O čia vat kaip pati IKEA siūlo tokią, tik juodą, spintą panaudoti apstatant 10 kvadratinių metrų kambarį:

Kad negrįžtume tuščiomis už 5Lt įsigijome suvenyrą - maišelių dalytuvą.

(jo vardas Variera)

Jo veikimo principas - per viršų krauni maišelius, apačioje per skylę įkiši leteną ir ištrauki. Nuo kokio stalčiaus skiriasi tuom, jog teoriškai su šitu daiktu maišeliai turi mažesnę tikimybę patekti į X dimensiją (stalčiaus dugną), kurioje suirtų į mažus gabalėlius ir sukeltų sumaištį. Dabar gi jie ten visi labai ekologiški.

Puiki dovana bet kam, kurio toteminis gyvūnas yra tas keistas lemūras, su ilgu pirštu iš medienos krapštinėjantis vabalus.

Užsidegę skubėjome namo plauti lubų, o bet tačiau, mūsų kelionė sutrukdė apsivertusi dujų cisterna. Ne tik mūsų, bet kelioms valandoms paralyžiavo dalį Vilniaus viešojo transporto.
Kad neužsidegtumėme nuo karščio ėmiau antrai pusei zysti, kad kurs nors nulystumėm. Ta apsidairė ir pasiūlė lįsti į televizijos bokštą.

(Belaukiant galbūt atvažiuosiančio autobuso ėmiau žaisti su telefonu. Čia susuktas IKEA planelis nufotografuotas pridėjus telefono akytę prie vieno tūtos galo).

Kol iki jo ėjome per visokius miškus ir kiemus, tai aptikome ne tik postapokalipsinę karvelidę, bet dar vienas gyvūnėlių kapines. Ko tai jų ėmė labai daugėti. Jos tokios nuostabios. Tikros kapinės - su antkapiais, tvorelėmis, gelėmis ir vakarais degančiomis žvakutėmis. Žmonės net pradėjo joms takelius grįsti, įrenginėti kompostavimo krūvas, vandens laistymui cisternėles ir panašiai. 

(Balandžių postas)

(šeimyninis kapas?)

(Įdomu kokios buvo jo žūties aplinkybės?)

(Degu?)

(Bokšto papėdėje)

Pasikelimas į bokšto apžvalgos aikštelę kainuoja 21Lt suaugusiam žmogui. Studentai nesiskaito suauguusiais žmonėmis nuo pirmadienio iki ketvirtadienio ir gali keltis pigiau. Deja, šiandien buvo penktadienis. Apžvalgos aikštelėje yra restoranėlis, kuriame atsisėdus maždaug per valandą judanti platforma apsuka aplink visą apžvalgos aikštelę. Sėdi, ėdi ir spoksai. Mes paėmeme po ledų kokteilį, tai buvo labai skanūs.

(Karoliniškės. Tas baltas pastatas kairėje apačioje (su apsipleišėjusiu pilvutu) yra SODRA, einant palei kelią toliau yra Karoliniškių poliklinika (ten mane galėsite sutikti kitais metais nuo vėlyvo pavasario iki rudens)

Su antra puse vienbalsiai sutarėme, kad dabar apžiūrinėti miestą iš aukštai daug įdomiau, nei vaikystėje, kai kiekviena save gerbianti pradinukų mokytoja, nuveda klasę į šią vietą dėl jos istorinės reikšmės. Skirtingai nei vaikystėje, kai mieste pažįstamas nebent gyvenamasis rajonas ir šiek tiek senamiestis, dabar daug namų ir gatvių kažką primena, dabar žinai, kas kur yra, kas kur buvo, ir kur kas žada būti (ar tyliai statosi). Tada tai buvo.. na tiesiog namukai iš aukštai ir tiek.

Prieš išeidami tyliai apžiūrėjome Sausio 13-osios aukoms skirtą ekspoziciją. Ji irgi atrodė visai kitaip, nei vaikystėje.

Tiek va šiandienai.
Dabar eisiu paišyti portretų, nes nieko nėra baisiau, kaip atsilikti nuo savo paties sau susigalvoti grafiko (kai kitas sugalvoja, tai bent yra ką apkaltinti) :)

*Fabrikai išsimėtę nuo Taivano iki Lietuvos.

Pasaka apie lubas

GRRRR.

Šiandien pagaliau pajudėjo normaliai tas mūsų uždelstas kambario remontas. Nulupom tapetus ir ėmėm plauti lubas.

(Senus tapetus susukom į tūtą ir dailiai perrišom išmetimui)

Lubas plauti užknisa :< 

Lūbų plovimas vyksta maždaug taip:

Narsusis herojus drąsiai įžengia į kambarį vienoje rankoje nešinas kibiru šilto vandens, kitoje suspaudęs kempinę, o dantyse įsikandęs mentelę (su ergonomiška rankenėle).

- LUBOS! - sušunka narsusis herojus rodydamas pirštu į lubas (tuo metu kibiras nukrenta ant žemės ir išgąsdina herojaus katiną). - AŠ JUS NUPLAUSIU! PASIRUOŠKITE.

Lubos diskretiškai tyli.

Narsusis herojus įgudusiai pasistato kopėčias, užsilipa ir, kaip jį mokė senasis burnininkas, sudrėkina lubų dažų sluoksnį, kad jis nebegalėtų atsispirti mentelės (su ergonomiška rankenėle) rūstybei.

Lubos toliau tyli. Jos žino. 

Narsusi herojus šiek tiek palaukia. Tuo metu fone teka saulė, kregždės kelia ilgąsias auksines herojaus garbanas (dar į kibirą įkris), vienaragis su feniksu traukia sutartinę.

Nugriaudėjus žaibui ir sužinus herojaus akims, herojus kimba su mentele (su ergonomiška rankenėle)  skusti dažų sluoksnio.

Lubos tyli.

Kas gi čia?

Dažnai nesiskuta? Kokie čia juodieji burtai? Dažai plaunasi, bet nesiskuta???

Herojus mėgina įvairius agregatus luboms plauti - niekas neįveikia begėdiškos lubų baltumos.

Tik...

Nejau?

Ar gali būti???

Taip.

TAIP!

Lubos plaunasi su mikropointine ekologiška kempinėle automobiliui plauti. Narsusis herojus visas baltas ir šlapias, bet lubos plaunasi.

Šmikės lubos.

Kas tas baltas lopinėlis nage?

Šitame paveikslėlyje apibraukta nago dalis vadinama pusmėnuliu. Tai prasišviečiančios pro nago plokštelę ląstelės iš kurių, jei taip galima pasakyti nagas auga. Tiksliau tik dalis tų ląstelių. Didesnė dalis, o kartais ir visa būna uždengta odos esančios virš nago šaknies.

Didelė žmonių dalis pusmėnulius turi tik ant nykščių.

Kartais žmones išgąsdina pusmėnulių išnykimas ar atsiradimas. Pavyzdžiui po nago traumos pusmėnulis gali ne tik "išlįsti" bet ir įgauti keistą formą, nes gyja nago šaknis ar nago plokštelė greitai auga. 

Jeigu pusmėnuliai išnyksta ir ant nykščių, tuomet kartais atliekamas bendras kraujo tyrimas dėl įtariamos geležies stokos mažakraujystės. Nagų augimo sulėtėjimas nereiškia, kad žmogus serga mažakraujyste - organizmas pirmiausiai geležies tiekimą nurašo nuo gyvybiškai mažiausiai būtinų sistemų, ir taip jau yra, kad nagai dažniausiai pakliūna į jas. Geležies gali trūkti nagų grožiui, bet puikiai užtekti kraujui. Jeigu mažakraujystė jau yra įtariama iš kitų simptomų ar skundų, nagų apžiūra gali padėti tašką klausime durti šiandien veną ar nedurti :)

Sergantiems cukriniu diabetu ar kraujagyslių sieneles pažeidžiančiomis ligomis pusmėnuliai gali pakeisti spalvą. Bet, vėlgi, reikia turėti omenyje, kad žmonės su melsvais ar rausvais pusmėnuliais nebūtinai serga. Tai yra - labiau tikėtina, kad pvz.: sergant cukriniu diabetu žmogus turės melsvus pusmėnulius, nei turintis melsvus pusmėnulius sirgs cukriniu diabetu.

Pusmėnulių spalva gali pasikeisti ir apsinuodijus sidabru, ar kaip šalutinis tam tikrų medikamentų poveikis. 

Kiek XP duotumėte už langų išplovimą?

Vakar besivoliodama ant žemės ir jausdama didelį pasimetimą savo neturėjime ką veikti atostogose nusprendžiau, kad man reikia (ir apie nuosprendį garsiai apsiskelbiau) veiklos sąrašo, a.k.a. to-do-list'o!

Draugė patarė išmėginti HabitRPG - tai puslapis (yra ir app'as), kuriame susidarai savo norimos veiklos ir norimų ugdyti įpročių sąrašą. Tada maigai ant jų padarei ar nepadarei. Už padarymą gauni XP ir pikselinių pinigėlių, ką gali išleisti savo paties susigalvotiems apdovanojimams įsigyti arba kovoti su žaidimo siūlomais blogiukais.

Jeigu norisi tik kovoti, tai galima susigalvoti labai paprastų užduočių. Iš pradžių norėjau sudaryti tokių užduočių sąrašo pavyzdį, kaip kad atsikelti, pavalgyti, apsirengti ir panašiai, bet tada supratau, kad pvz.: sergant depresija, tai tos užduotys gali būti realiai sunkesnės, nei, kad jei aš įsivesčiau "šiandien pradėk mokytis groti nosine fleita, kurią dar prieš tai pati pasidaryk iš PVC vamzdžio".

(Nosinės fleitos ir violončelės duetas. Daugiau apie nosines fleitas)

Tas žalias pimpačkiukas kampe, tai ten tipo aš.
Toks vienišas.
Toks nuogas.
Toks sutrikęs.
Toks ir prašantis, kad būtų apdovanotas už šiukšlių išnešimą ar dantų išsivalymą.
Toks primenantis "Pietų parko" personažą.

O kitam kampe du mano draugai, kurie stebėjo mano antžeminę "neturiu to-do-list'o" agoniją. ZZZ prie vieno reiškia, kad žaidime jis pažymėjęs, jog kurį laiką nedalyvauja, nes realybėje sirguliuoja.

Mano antra pusė irgi užsiregistravo. Beje, puslapis neleidžia į draugus prisidėti tik pagal vartotojo vardą - reikia nurodyti vartotojo kodą, kuris atrodo kaip kokio šaldytuvo motoro numeris.

Va vakar netekau keturių gyvybės taškų iš 50, nes jau aiškiai kažko vakar nepadariau.

(puslapyje kalbą galima pasikeisti. Aš kol kas pasilikau anglų, nes lietuvių nėra. Galima susisiekti su kūrėjais ir išversti, bet aš to nedarysiu, kadangi laisvą laiką stumiu paišydama ir rašydama blogų įrašus, hehe)

Prie įpročių prisidėjau kol kas tik baseiną (gaunu pliusą už nuėjimą), ir lipimą iki buto laiptais, o ne važiavimą liftu už ką gaunu "aš caca", kai užlipu ir "tu ne caca", kai nelipu ir iki buto nusigaunu kitokiaisi būdais, kaip kad jau minėtas liftas (gi dar užnešti kas nors gali, ar pvz., kokiu parašiutu iš oro baliono galėčiau nusileisti. Nors pastarasis variantas tikriausiai sunaudotų daugiau kcal, nei lipimas laiptais...)

Žaidimas iš pradžių man siūlė du reward'us. Už 10 auksinių leisti sau suvalgyti torčiuko, arba už 20 auskinių leisti sau pažiūrėti "Game of Thrones" seriją". Nes čia be le kaip didžiausi vakarų kultūros motyvatoriai, kurie gets the shit done.

Aš pasirinkau leidimą sau įsigyti sintezatorių ir įsivertinau jį 5000. "Sintezatorius 3000" nurodo, kad jis nebus iš brangiausių dulkių kaupyklių ir greičiausiai kainų kreivėje bus ganėtinai kairėje pusėje.

Pabaigai, kaip ir vakar, nuoroda į dailininką:

(Monica Lee, pieštukas, 2014)

Madinga moda

Dabar man kažkoks irzlumo periodas.

Tikriausiai neturiu tingiu ką veikti, tai vis knibinu antrą pusę dėl visokių menkniekių. Iš neturėjimo ką veikti atlikau štai šį testą - surinkau 29 ir džiūgauju buvimu modoje.

Mėginau dar užsirašyti savo poliklinikoje pas specialistą, bet eilė iki rugsėjo pirmos dienos, tai nusprendžiau net nesirašyti. Kartais būna, kad eilės visai nėra, o kartais tai tokia, kad žagtelti norisi :D 

Antra pusė pasijuokė, kad čia dėl vasaros - reikia mažiau apsitūloti ir lengviau iki daktaro nueiti. 

Kaip studentė buvau susidūrusi su žmonėmis, kurie užsirašinėja pagal principą - duokite man VISUS laisvus "talonėlius". Arba užsirašo kiekvienai dienai, o po to neateina ir galų gale  ateina, kai geras oras ar per LNK nieko nerodo. Dažnai tai sutampa su jau kokiom 3 savaitėm kaip jau pasibaigusiu kompensuojamų vaistų recepto pratęsimo būtinybe, dėl ko kyla įtarimas, jog tik tada pasibaigė ir vaistai, o pasibaigė vėliau, nes buvo geriami nereguliariai. Ir tada toks pacientas užima x2 kartus daugiau laiko, nes dar reikia aiškintis vaistų negėrimo priežastį (pavyzdžiui galbūt tai užmaršumas, kas yra daug baisiau už visokius "o man taip patogiau!" ar "nu tai geriu tik tada, kai atrodo, kad reikia"), ypač, jei žmogus yra linkęs užmiršti, kad jis užmiršta dalykus.

Įstaigose, kuriose toks pacientų elgesys toleruojamas (nes visgi dauguma bando kažkaip pažaboti tokį elgesį ir supranta, kad pacientai tiesiog naudojasi pačios įstaigos sudarytomis spragomis) kai kurie gydytojai, kaip pastebėjau, užrašo į paciento ambulatorinę kortelę, kad neatėjo. Ir tada atsivertus matai kokius tris ar septynis iš eilės "neatvyko" su gydytojo parašu ir atspaudu. 

Labai hipnotizuojančiai atrodo.

Tik nesusidarykite klaidingo įspūdžio - šie žmonės nėra eilių susidarymo priežastis. 

(Miriam Escofet "Anthony", aliejus 50x70 cm, 2010).

Prieš porą dienų paskaičiau kaip vienas mamyčius pasibaisėjo, kad jos keturiolikmetė atžalėlė turėjo pati nusikirsti vištai galvą, jei norėjo valgyti. 

Skaitant apėmė toks keistas jausmas - ta višta tikriausiai būtų buvusi nugalabyta humaniškiau, nei vištos nusibaigia vištų fabrikuose ir galų gale atsiduria maksimytėse supakuotos į plėveles ir išdalintos pagal keisčiausią logiką - pavyzdžiui neseniai mačiau visą pakuotę vištų sparnelių vidurinių dalių. Tik vėliau sužinojau, kad taip yra dėl to, jog vienas sparno galas būna neestetiškas pardavimui (apžalotas ir sumaitotas), o kitas keliauja į kažkokius mėsos separatorius, kad ir kas anie bebūtų.

Grįžau iš bastymosi

Grįžau!

Ai, bet vis tiek niekas nebuvot pastebėję, kad buvau dingusi, ar ne?

Šios savaitės pradžioje su antra puse nusprendėm traukti atostogauti kur akys mato - susikrovėme į kuprines drabužių, šiek tiek maisto, kažkaip susisukome po miegmaišį su kilimėliu, palapinę ir paprašę giminaičių, kad katiną pašertų išvažiavome iš Vilniaus.

Tai va, smagiai pasibastėme, nusigavome iki pajūrio, kur ir apsistojome. Prisimaudėme, prisiplaukiojome (mano antra pusė laivą "veda" geriau, nei aš, nors abu vienodai šūdinai plaukiojančius objektus švartuojame), kokius dešimt kartų pasiklydome, išmokome tobulai kepti dešreles ant žarijų ir bulves žarijose ir dar visokių gerybių ir įdomybių patyrėme.

(Tą blizgią pusę reikia dėti ant žemės, o ant tos minkštos pusės gulėti ir džiaugtis, kaip kilimėlis ne tik sulaiko dalį šilumos, bet ir šiek tiek aplygina nepamatytus ir neišrinktus konkorėžius prieš statant palapinę)

Tai tiek va šiandienai.

PS
Atnaujinau portretų sąrašą. Kurį laiką piešiu po du per dieną, kad pasivyčiau. Ką tiksliai čia viejuosiu, tai pati gerai nežinau xD

Sometimes I feel author-zoned

Vakar man nutiko labai juokingas dalykas - aš labai nuliūdau ir susikrimtau dėl vieno blogo įrašo.

Ne todėl, kad jame būtų kas nors apie mane parašyta ar dėl to, kad jame būtų parašyta kažkas, kas man nepatiktų, bet todėl, kad smarkiai pervertinau jo autorę. 

O viskas buvo taip.

Karts nuo karto pasiieškau naujų blogų į RSS reader'į. Neišvengiamai dalis žmonių blogus rašyti meta, tai vis reikia atnaujinti šitą šaltinėlį. Kaip tik buvau apturėjusi vieną reidinimą po visokius soc tinklus, jau skaitomų blogų komentarų skiltis (iš patirties galiu pasakyti, kad jeigu jaučiatę, kad jūsų blogui trūksta skaitytojų, tai komentuokite kitus blogus - rašykite arba protingus arba kontraversiškus komentarus (jei sugebate padarykite komentarą mišrūną).

Vienas mano rastas blogas tiek daug žadėjo. Nedėsiu į jį nuorodos, nes, remiantis to blogo įrašais, nežinau kiek tai galėtų pakenkti autoriaus psichikai.

Ach, puiki, skoninga, neperpildyta (ne taip, kaip pas mane) blogo išvaizda.

Ilgi, be rašybos klaidų ir išlaikytame stiliuje blogo įrašai.

Autorius atsakinėjantis į komentarus.

Ko dar būtų galima norėti?

Paskaičiau porą straipsnių ir įsidėjau į savo skaityklę džiūgaudama dar vienu puikiu šaltiniu, jau įsivaizduodama kaip aš skaitysiu kiekvieną jo naują straipsnį, kai tik jis pasirodys, kaip aš skaitysiu kiekvieną jo seną straipsnį, kai užstrigsiu lifte.

Ir visas mano entuziazmas buvo palaidotas kaip koks žvejų miesteleis po vėjo nešama kopa. Iš lėto ir negailestingai, pradėjus matyti, kad autorius:

a) rašo tam tikrų žmonių grupių kritiką, pats joms priklausydamas. Kas nėra blogai. Bet žmogus išsižada priklausymo tai grupei (o gal net nesuvokia). Ne tik kad, juokiasi puodas, kad katilas juodas. Puodas save dar ir abrikosu laiko.

b) rašo į visokius bernardinų puslapius.

Vos ne su ašarom akyse aš pasižiūrėjau vėl to autoriaus kūryba ir pamačiau, kad man pateko tiesiog keli jo kūriniai, kurie iš visų labiausiai atititinta tai, ką skaityčiau. 

(first world reader problems)

Ir dabar išgyvenu jausmą, kai nežinau ką man su juo daryti. Iš vienos pusės norisi jį toliau skaityti ir tikėtis, kad nu gal jis pagerės. Pagerėti jis gali santykinai, nes jis jau yra geras - bet geras ne taip, kaip geras būtų man. Iš kitos pusės noriu jį išmesti iš skaitomų sąrašo, palikti ramybėje ir nebekvaršinti sau galvos. Bet tada reiktų susitaikyti su ta mintimi, kad padariau klaidą remdamasi pirmu įspūdžiu (kiekvieną dieną sau kartoju, kad juo remtis negalima ir vis pasiremiu. Turi šį objektyvumo neįgalumą.).

Su pirmu įspūdžiu dar labai artimai susijęs dalykas yra reputacija. Reputacija yra toks daiktas, kurį formuoja grupė subjektų (tų, kurie kažką vertina) tam tikro objekto (to, kurį vertina) atžvilgiu pagal tam tikrus savo kriterijus tam, kad galėtų objektą socialiai kontroliuoti. Kuo objektas turi daugiau galios subjektų grupės atžvilgiu, tuo subjektų grupė yra suinteresuota labiau sureikšminti objekto reputaciją. 100-ą žmonių gali aptarnauti vienas kiemsargis, bet jo reputacija juos domins daug mažiau, nei juos valdančio žmogaus.

Skirtingos subjektų grupės tą patį objektą gali skirtingai įvertinti, nes kiekviena turi savo kriterijus. Objektas gali itin pasiduoti šiam kontrolės mechanizmui, įtraukti reputaciją į savo tapatybės dalį ir pradėti galvoti kaip jam elgtis, kad reputaciją jis arba užsitarnautų, arba jos neprarastų.
Užsitarnaujama reputacija yra tokių grupių, kurios vertina objektą pagal tai, kiek ir ko jis joms gero padarė. Nepriekaištingos reputacijos objektas šiuo atveju yra tas, kuris dirba gerai ir daro gerus darbus.

Neprarandama reputacija yra tokių grupių, kurios vertina objektą pagal tai, kiek ir ko jis joms blogo nepadarė. Nepriekaištingos reputacijos objektas šiuo atveju yra tas, kuris dirba gerai ir nedaro blogų darbų.

Sirtumas milžiniškas. Pvz.: tas pats politikas gali būti vienos grupės įvertintas kaip super geras, nes nieko blogo nepadarė, o kitos kaip super blogas, nes nieko gero nepadarė. 

Žmogus, kurio tapatybės dalimi yra tapęs galvojimas kaip savo reputacijos nesusigadinti vengs situacijų, kuriose jam gali nepasisekti, bet nesieks situacijų, kuriose pasisekti gali, o tas, kurio tapatybės dalis yra galvojimas, kaip savo reputaciją užsitarnauti nevengs situacijų, kuriose jam gali nepasisekti, bet sieks situacijų, kuriose pasisekti gali.

Jei tai yra gydytojas - nepriekaišingos reputacijos gydytojas, galvojantis kaip jos nesusigadinti, jūsų atsisakys, jei matys, kad esate sunkus pacientas ir galite pakenkti jo "jis visus, kuriuos gydo išgydo" reputacijai, jei nepriekaištingos, galvojants kaip reputaciją pasidaryti, matydamas, kad esate sunkus pacientas priims, nes jūs prisidėsite prie jo reputacijos "jis imasi net ir sunkių atvejų, kuriuos kiti jau nurašė". 

Bet dar įdomesnis dalykas į menininkų ir rašytojų reputacija! Va čia, brolyčiai, tokios džiunglės ir pelkynai, čia tiek daug subjektyvių grupių ir grupelių, kad koją nusilauži vos ilipęs ir vargas tau, jei esi šimtakojis.

(nuotrauka iš internetų)

Vienas labiausiai tarp skirtingų menininkų reputaciją vertinančių subjektų grupių ginčijamų ir užginčijamų kriterijų yra tai, ką aš dabar pavadinsiu "žavesio pasiskolinimas". Čia ne aš sugalvojau, bet man labai patiko terminas. Turi jis dar kažkokį menotyrininį, bet jis man toks pats mistinis, kaip lotyniškos diagnozės žmonėms su lotynų kalba susidūrusiems tik Haryje Poteryje, o medicina TV programos patarimų skiltyje.

Žavesio pasiskolinimas yra menininko veikla siekiant pakelti savo kūrinio vertę kito menininko ar žmogaus, reiškinio, idėjos sąskaita. Pavyzdžiui  mano ką tik įdėta to katino nuotrauka buvo žavesio pasiskolinimo dalis. Jeigu parašai kokią šūdiną socialinę kritiką tai ją labai lengvai pagerini pridėjęs į ją religinį elementą arba jau vien tuom, kad įdedi į religinį puslapį. Dar gali dėti į seksualinių mažumų puslapį ar puslapį skirtą namų šeimininkėms - bet kokį, kad jo skaitytojai galvotų, kad čia ne apie juos.

Žavesio pasiskolinimas veikia per tai, kad meno kūrinio stebėtojas išgyvena meno kūrinį nebe per kūrinį, o per save ir tik per save. Kadangi kiekvienas sau esame pats nuostabiausias ir fainiausias, tai ir kūrinys tampa neišvengiamai gerai vertinamu.

Vienoms menininkų grupėms atrodo, kad čia ir yra meno esmė ir geras menininkas yra tas, kuris vagia taip, kad niekas to nepamatytų (nes žavesio siurbikai ir taip laiko, kad visi vagys, nors kartais su tokiu požiūriu greitai išvagia save patys ir jaučiasi pavargę ir be idėjų net nieko ealiai ir nepadarę). Gerą menininko reputaciją čia galima užsitarnauti skolinantis "teisingą" žavesį.

Pavyzdžiui jeigu kuri portretus jų vertė priklauso nuo nuvogto žavesio kiekio.

Niekam neįdomus Marytės portretas. Marytė nežavinga.

Lenono portretas jau įdomesnis. Lenonas žavingesnis.

Lenono portretas padarytas iš mėtos lapelių dar įdomesnis! Mėtinis Lenonas ypač žavus.

Vienintelis dalykas, kuom menininkas rizikuoja tai nebent tuom, kad jo kūrinio "vartotojas" gali nežinoti kas yra Lenonas ar kas tos mėtos. Jeigu jis yra nelinkęs į naujoves ar riziką tai, pvz.: Lietuvos auditorijai galės pasiūlyti Grybauskaitę iš šaltibarščių.

Tam tikroje subjektų grupėje toks autorius užsitarnaus labai gerą reputaciją, jis siūlys tai, ko žiūrovas nori.

Prieš kelias savaites pamėginau ir aš kažką tokio padaryti. Nupiešiau lengvai atpažįstamą simbolį (Temidę, nors ne visi žino kas čia yra, bet mergina su kardu, svarstyklėmis ir užsirštomis akimis yra matę visi), tik vietoje mėtų panaudojau 90' animacinių filmukų ir žaisliukų suformuotą stilių. Per kelias dienas piešinys sulaukė 5000 peržiūrų, kas yra absoliutus visų laikų mano kokio nors piešinio rekordas. O bet tačiau - sulaukė tik kelių įtraukimų į mėgstamiausių rinkinius, ką irgi spėjau nutiksiant. Į piešinį neįdėjau kažko paskolinto ką žiūrėtojas norėtų ne tik atpažinti, bet ir identifikuotis. Pavyzdžiui jei tai būtų facebook'o nuotrauka daug "like" būtų galima užsidirbti jei toje nuotraukoje jos personažas pirktų kokiai nors suvargusiai bobulytei saldainių ir aiškiai parašytų, kad čia geras darbas (nu nes jei žiūrovas pagalvos, kad čia to žmogaus bobulytė, tai galvos, kad ne tik nesirūpina žmogumi, bet dar šaiposi) ir, kas laaaaaabai svarbu, kad dalinimasis ir palaikymas šitos foto irgi yra geras darbas! Spauks like ir gauk 50% karmos taškų, kaip kad gavo šitas. Juk norėtum, ar ne? Va, kur žavesys.

Ultimate geros reputacijos meno kūrinys pagal šią sistemą išeitų tada, kai:

a) jame yra legvai atpažįstamas ir suprantamas daiktas;

b) jis yra padarytas kažkokia tai artima technika;

c) darbo palaikymas jo žiūrėtojo suvokiamas kaip moraliai geras veiksmas.

Grįžtant prie Šaltibarščių Grybauskaitės, tai ji turi ir C variantą, nes ja, kaip meno kūriniu besimėgaujantis žiūrovas gali jaustis patriotiškas. Prezidentė ir nacionalinis valgis! Čia tai bent! LIKE LIKE, modafaka, LIKE.

(Prudence State kūrinys. Nežinau ar kur nors egzistuoja Grybauskaitė iš šaltibarčių. Jei darysite tai siūlau va taip va išlaistyti kontūrus. Techniškai lengviausia.)

Taip vadinamojo fan-art'o piešimas čia būtų irgi geras populiarumo generavimo pavyzdys.

Kitoje subjektų grupėje žavesio pasiskolinimas yra kaip tik vertinamas kaip reputaciją bloginantis dalykas ir kai atiekamas dailininko kuriant kūrinį, kurį būtų galima parduoti, nesusilaukia parašo ar įtraukimo į parodas garbės. Jeigu kada nusipirksite kokį paveikslą ir jis bus geras, tai žinokite, kad namie jis pas jus nekabės - jis kabės kažkur, kur žmonės jį matytų, tik prie jo bus prirašyta, kad jums priklauso. Nebent būsite šikna ir jo neduosite, tada į jus kiti žiūrės kaip į kokį mažų ruoniukų kišėją į mėsmales. Todėl pirkite arba lievus paveikslus, arba niekam nesakykite, kad kažkokį tai turite (nepasakymas gali ateiti ir per vogto paveikslo pirkimą, nors tai nebūtinai lems, kad kažką sutaupysite pinigine prasme. Kartais menininkai vagia patys iš savęs - jei rasite tokį naivuolį JAMKIT VISKĄ).

Šioje grupėje žavingumas turi būti kylantis iš pačio autoriaus, o ne pasiskolinamas. Autorius gali irgi sukurti Grybauskaitę iš šaltibarčių, bet jis ja ir šaltibarščiais pasinaudos lygiai taip pat, kaip pasinaudotų anglies pieštuku. Jis vagia Grybauskaitę (politiką, moterį, žmogų, šukuoseną etc), bet ne jos žavesį.  Grybauskaitė tampa žavinga, nes ją jis pavaizdavo.

Šis žmogus gali būti toks, kuris pats pirmas galėjo sugalvoti taip padaryti, bet kai kiti ims jį mėgdžioti jis jau vėl kažką naujo darys. Žavesio žvėris paleistas laisven. Iš ten, kur paimtas, jų dar žavingai prisidaugino ir dauginsis, kol menininkas nepraras tapatumo ir kritiškumo.

Šis meninkas įeina į istoriją, jo pimpačiukai pasekėjai neįeina ir nesupranta kodėl, nes gi jie daro tą patį, ką ir jisai. Jiems netgi gali atrodyti, kad ir jis, ir jie, iš ten pat nuvogia žavesį, kad jie netgi geriau - jų niekas neatsekė arba tas didysis pavogė iš jų. Bet va - savo pasiskolintu žavesiu jie ugdė to, iš ko skolinosi (vogė) žavesį, o anas augino saviškį. 

Galite įsivaizduoti kokią frustaciją patiria žavesio vagys matydami, jų nuomone, neužsitarnautą gerą reputacija dailininkų, kurie žavesio nevagia ir kokią patira antrieji, matydami kaip tie "vagišiai" painiojo savo reputaciją su tų, ką vaizduoja. 

Va ir pelkė, apie kurią kalbėjau!

Jeigu aš nupieščiau Lenoną ir su juo pagaminčiau marškinėlius taki prisidėčiau prie Lenono populiarinimo, net jeigu kokią savaitę ir džiaugčiausi, kad mano marškinėlius ir perka, o manimi kažkas labai domisi. Domisi, nes aš sukūriau drabužį su populiariu personažu.

Taip išeina kartais makabriškos situacijos, kai kokiame nors pauglių žurnale kažkoks menininkas pateikiamas kaip alternatyvusis (tokia vat jo reputacija), o tuo tarpu meno kritikų (jei iš viso pastebimas), kaip puikus main-stream'o atstovas (vėlgi, reputacija). 

Vilniaus centre yra toks va "šūdvamzdis". Žavingai nežavus arba nežaviai žavus, žiūrint kurioje vamzdžiu pusėje atsisėsi.

Dažnai laukiu autobuso netoli jo esančiojo stotelėje ir bent kartą per savaitę klausausi viena ausimi pensininkų, kuriems plyšta ir krauju su audinių gabalėliais srūva širdis, kad jis kainavo 100 000 litų. Jie niekada neverkia, kad jis negražus ar ten netinka - iš tiesų, į sovietinę Vilniaus dalį įsipaišo taip gražiai! Viena pažįstama supyko ant kito šio autoriaus kūrinio, kurį palaikė tiesiog konteineriu ir jei ne modifikacijos net nebūtų atpažinusi.

Bet jie pyksta, nes buvo pinigų, pinigų nebėra. Jie irgi galėjo tokį už 100 000 padaryti. Didelė dalis darė panašius už daug mažesnes sumas ir ten realiai šūdai tekėjo, o ir buitiškai naudingi daiktai buvo.

Kitiems skulptūra labai nepatinka dėl kitų priežasčių. Va atėjo kažkoks menininkas ir uždėjo spuogą ant Vilniaus. Taip jau jų pilna, tai ne, šikna užmetė dar vieną toje vietoje, kur taip jau vienas yra (Žalioj tilto skultptūros).

O štai kitiems ji labai patinka - nes neva ten kažkokias tai diskusijas kelia ir panašiai. Bet man tai panašiausia į saviguodą.

Pabaigiant, man labiausiai patinka ta meninikų grupė, kuri atsisako reputacijos - jie nenori būti objektais, tik subjektais. Menininkas padaręs šią skultptūra pasinaudojo Vilniumi ir visais jo žmonėmis, kurių diskusijos ir pasipiktinimai dabar yra tapę jo kūrinio dalimi. Ir taip nesudėtingai - tiesiog skaudžiai brangiai užmetė vamzdį skaudžioje vietoje. Ir nebesvarbu ką dabar darysime - ar vamzdį ignoruosime, ar laikysime, diskutuosime ar nediskutuosime, iš perfomanso nebepabėgsime. Esame pasmerkti būt kūrybino proceso dalis ir negailestingam vamzdiškam objektifikavimui.

Piešimo video 1

Šią vasarą nusprendžiau padaryti video apie piešimą :D
Galite pasiūlyti temą/klausimą/techniką, ką tik norite.

Vakar mėginau vieną nufilmuoti pabandymui:

Galvojau nufilmuosiu patį piešimą, o paskui uždėsiu audio komentarą, bet pasirodo youtube vaizdo redaktorius tokių džiaugsmų neleidžia. Per daug galvos nesukau ir komentarus sudėjau kaip notifications'us.

Kitas video bus tikriausiai ryt :3

Dvi kūtvėlos

Prieš kelias dienas socialiniuose tinkluose paklausiau ar kas nors nenorėtų nemokamai piešinėlio (piešinėlis norėtoją pasiektų perkeltas ant puodelio), sulaukiau poros pasisiūlymų ir išsirinkau Kūtvėlą, norėjusią logo savo blogui.

Tai va, du nupiešiau du pseudo logotipus, manau puodelį padarysiu kaip apatinį, bet šiek tiek vėliau, nes dabar tiesiog neturiu tam reikalui pinigų :D (dovanotam arkliui į vilkimosi greitį nežiūrima).

Kūtvėla dar paburbėjo, kad logotipuose veidai be šypsenos, nu bet tai kad jos pačios avataras be šypsenos, tai ką aš galiu padaryti U_U

Ko gydytojai tau nesako?

Prieš kokią savaitę mano akis parduotuvėje patraukė naujas žurnalas "Ko gydytojai tau nepasako". Tiksliau žurnalo gausa. Parduotuvių, kuriose lankausi, spaudos lentynose jo buvo labai daug. Tiek daug, kad koks nors žmogėnas atėjęs nusipirkti Cosmopolitan'o turėdavo atsargiai jį pasiimti, kad netyčia neužkliudytų "Ko gydytojai tau nepasako" krūvos ir jos neišverstų.
O gal čia toks marketinis triukas? Perki vieną žurnalą, o kitas ŠMAKŠT įlenda į pirkinių krepšelį. 

(Va kaip anas atrodo. 3.99Lt)

Nusprendžiau, kad reikia pajamti ir apsišviesti ko man pacientams nesakyti.

Žurnalas yra verstinis. Šiaip tai jis leidžiamas Anglijoje, bet šitas, kaip supratau, į LT ateina per Latviją.

Pačių anglų leidėjų teigimu žurnalas skirtas užpildyti spragas, kurios lieka dėl vizito pas gydytoją trumpumo (10-15 min). Užpildymas teoriškai turėtų susidėti iš straipsnių apie alternatyvius gydymo būdus (kad kai per tą trumpą laiką daktaras pasako pavadinimą žinotum ką jis reiškia ir nereiktų klausti paaiškinimo), profilaktikos ir bendrų žinių apie mediciną. Ir iš tiesų žurnalą pervarčius man pavyko rasti kelis tokius dalykus, bet jame daug daugiau buvo kitokio dalyko, kurio gydytojai nepasako visai ne dėl laiko trumpumo, nors dalis žmonių visada labai nori tai išgirsti - tai, kad sudėtingoms problemoms yra paprasti ir lengvi sprendimai, kurie tikrai tikrai, na tikrai veikia (nors tokių sprendimų tiesiog nėra - kiekvienos problemos sprendimas yra toks pats sudėtingas kaip problema tam asmeniui, kuris su problema yra susidūręs, net jei iš šono ir atrodo visiškai kitaip), ir tai, kad tu pats šaunuolis ir aš tavim didžiuojuosi. Visi to norime. Gydytojai to irgi nori. Leidykla galėtų leisti "Ko pacientai tau nepasako" ir užsidėti kokią 39.99Lt kainą.

(Anna Dittmann paveikslas)

Žurnalo blogoji pusė yra ta, kad nors jisai bando taikyti į už savo gyvenimą norintį atsakyti žmogų (kad ir per homeopatiją, osteopatiją, vitaminai & radikalai, detoksikacija etc. pasaulį), jis tuo pačiu laiko, kad tas žmogus, jei negyvens pagal vienos sistemos spaudimą ir taisykles, tai gyvens pagal kitos.

Domiesi medicina? Tai, tai nepamiršk domėtis pagal savo lyties "taisykles" - jei moteris, tai aišku, kad pirmiausiai domėkis dietomis ir kosmetika. Plinki? Įžvelk tame grėsmę savo vyriškumui. Kovok su plikimu. Kovok su plikimu net tada, kai jis ir yra nulemtas kaip vienas iš vyriškos lyties požymių. * Jautiesi laimingas? Tai nepamiršk, kad yra teisinga ir neteisinga laimė.

Aš suprantu, kad žurnalui reikia išsilaikyti rinkoje ir kad tokie dalykai parsiduoda, bet tiesiog norėčiau kada nors pamatyti normalų alternatyvios medicinos žurnalą plačiajai visuomenei. Ypač be tradicinės ir alternatyvios medicinos priešinimo, be mėginimo juos pateikti kaip konkurentus ar kaip kovotojus, kieno yra tiesa.

Alternatyvi medicina nėra alternatyvi. Ji tiesiog kitokia, paremta kitokiais veikimo principais ir turinti kitokius tikslus.

Jei pvz.: žmogus nori onkologinį susirgimą gydytis pas šamaną, tai jis turėtų ir galėti pas jį gydytis, jausdamasis laisvas, pirmiausia pats prieš save, tą padaryti. Tai neturėtų būti kaip alternatyva atvejui, kai "tradicinė medicina bejėgė", o tą darantis žmogus iš karto pasmerkiamas kaip kažkoks neapsišvietęs ir nesuvokiantis situacijos.

Laikantis alternatyvios medicinos, kaip plano B, pozicijos, visa tradicinė medicina tampa pirmu pasirinkimu vien todėl, kad žmogus žino, jog šamanas neveikia. Ne todėl, kad tradicinė veikia, bet todėl, kad jis ir taip žino, jog alternatyvi medicina jam nepadės. Toks požiūris labai lengvai išugdo arba įsivaizdavimą, jog tradicinė medicina irgi neveikia, arba tai, jog ji tikrai veikia ir dideli nusivylimą, kai ji nesuveikia.

Ir, kad ir kaip ironiška bebūtų, bet tada laimi tas šarlatanas, kuris siūlo kokią nors "detoksikuojančią elektrovonelę kojoms" - žmonių, kurie tikės, kad ji tikrai veikia skaičius niekada nepasikeis, bet bus daug pirkėjų, kurie žinodami, kad jinai neveikia (o tuo pačiu ir nepakenkia), tikėsis, kad yra galimybė, jog jinai galbūt suveiks. Šarlatanas dar laimės ir tuom, jog toks žmogus įgaus tikėjimąsi, kad tradicinė medicina nesuveiks (pabrėžiu - jis tikėsis to, o ne suvoks, kad taip gali būti ir taip kartais būna), todėl jį bus galima gąsdinti visokiais dalykais, kad skiepai sukelia protinį atsilikimą, kad vaistai nuo skausmo silpnina imunitetą, kad viską žmogau nuo tavęs slepia ir tava išnaudoja. Ir kuom tik dar nori, bet kuom, kas tik pamaitintų tavo lūkesčių drakoniuką, įskaitant ir "detoksikuojančia elektrovonele kojoms". Su akcija!

Kartais patys tokie žurnalai pakliūna į šitą keistą ratą - štai ir šitas žurnalas turi medicininių naujienų apvžvalgos skiltį, straipsniuose taip pat yra nuorodos į medicininius straipsnius (nors jų interpretacijos tai tokios so-so). Taigi iš esmės žurnalas yra kaip tik apie tai, ką gydytojai tau pasako, apie tai, kiek jie daug visko sako, kad iš viso, kas gali tiek daug skaityti ir visą tą suprasti xD Yra dar ir įspėjimas, kad žurnalo leidėjai neatsako už tai, ką prisidirbsi sau prisiskaitęs žurnalo, ir kad prieš bet kokį gydymąsi ar gydymo korekciją būtina pasitarti su savo "tradiciniu" gydytoju.

(Fotografas Lee Jeong Lok)

Tai perskaičiau ir sugalvojau, ką va galiu pasakyti:

Niekada nesijauskite, kad esate kovos laukas, kuriame kovoja tradicinė ir alternatyvi medicina. Niekada negalvokite, kad negalite mėginti abiejų, ar kad vienu metu galite mėginti tik vieną. Raskite tokius vienos ir kitos medicinos gydytojus, kurie būtų suinteresuoti pasiūlyti tokį gydymo būdą, kuris netrukdytų kitam jūsų pasirinktam gydymo būdui, tokius, kurie gerbtų jūsų pasirinkimą gydytis vienaip ar kitaip.

Jeigu jums atrodo, kad gydymas kristalais veikia, nes valo aurą**, tai ir gydykitės jais. Jeigu tradicinės medicinos gydytojas pasakė, kad jo nuomone tie jūsų kristalai jūsų vėžio neišgydys, tai priimkite tai kaip dar vieną vėžio gydymo būdą, bet ne kaip vienintelį ir teisingą būdą. Nepriimkite to, kaip neleidimo gydytis kristalais, kaip įvertinimo, kad neteisingai darote. Jūs darote teisingai, nes jūsų tikslas yra pasveikti, jūsų tikslas yra jaustis gerai. Gydytojas negali įvertinti to, kad galbūt būtent jums švari aura yra svarbiau už gyvenimą ir jūs mieliau mirtumėte nuo vėžio, nei toliau gyventumėte be kristalų ir jų valomosios galios.

Svarbiausia - niekada ligos ar jos grėsmės atveju nepraraskite laisvės. Nevalgykite kasdien saujos graikiškų riešutų, nes bijote širdies ligų***. Valgykite, nes jums skanu ir smagu valgyti kasdien saują riešutų, kurie jums sveiki. Ne širdžiai, ne ligų nugalėjimui, ne dar kažkam - o jums!

Eidami pas gydytoją negalvokite, kad turėsite tik 10-15 minučių ir kad gydytojas kažko nepasakys, kad jūs kažko nepasakysite. Galvokite kad turėsite 10-15 minučių ir kad per ją gydytojas kažką pasakys ir jūs kažką pasakysite ir kažkiek pasistūmėsite į priekį. O gal liksite vietoje. Būkite suinteresuotas vizito laiko ilginimu ne tam, kad mažiau prarastumėte, o tam, kad daugiau gautumėte.

Labai dažnai susidursite su pasakymu, kad kiekvienas žmogus atsako už savo sveikatą, ir kartais šita tiesa transformuosis į labai keistus įsivaizdavimus, kad "teisingai" atsakant žmogus neserga, o "neteisingai" - žmogus serga. Ne, ne, ir dar kartą ne - už savo sveikatą atsakote taip, kad kai susergate neturite jaustis dėl to prieš kažką kaltas, neturite pergyventi dėl to, ką daręs kitaip būtumėte to išvengęs ir apie tai, koks nuostabus jūsų gyvenimas būtų buvęs, jei nebūtumėte susirgęs.

Suprantu, kad šis mano rašinys atrodo tiesiog kaip pasvaičiojimas ir optimistinės pievos, iš serijos "jei tikėsi, tai galėsi", ir suprantu, kad sergant tokie dalykai mažiausiai rūpi (tai suprantama), bet kiek tik galite įsisąmoninkite savo laisvę ir kiek galite kažką darykite todėl, kad to norite, o ne todėl, kad "reikia", darykite kad kažką gautumėte, o ne tam, kad kažko išvengtumėte. Tada ir tokių žurnalų nereikės.

* Vyriški hormonai gali sukelti vieną iš specifinių plikimo tipų. Tai normalu.
** čia pavyzdys iš lempos.
*** čia irgi pavyzdys iš lempos.

Knyga: "Shadrach In The Furnace"

Pradėjau skaityti Robert Silverberg "Shadrach In The Furnace" knygos ištrauką viename sename žurnale ir taip užkabino, kad net puoliau ieškoti visos likusios knygos.

Kai tik pradėjau skaityti ištrauką, tai iš pradžių galvojau, kad numesiu, nes skaičiau tik todėl, kad kankino nemiga. Na, o ir šiaip seniena, pelėsių kvapas nosį kutena, čaudulys kyla.

Baidė ir tai, jog knygos siužetas vyksta 2012 metais (pati knyga parašyta 1976) distopiniame pasaulyje, kurį visą valdo kažkoks senis iš Mongolijos. Pagrindinis personažas, jaunas, sexy ir protingas, tai galvojau, kad knyga tiesiog bus dar vienas lėkštas pasakojimas apie super herojų su dar galbūt kokiom pretenzingom pasakom pamokyti skaitytoją apie kokias nors gyvenimo tiesas. Trumpai - tikėjausi, kad bus taip neįdomu, kad mano smegenys kaip mat mane užmigdys, kad tik jų nekankinčiau!

Kaip tik tomis dienomis, kai pradėjau skaityti, fantastika.lt forume vyko aptarimai tokio Martyno Domeiko knygos "Armagedonas" (e-formatu knyga "tik" 10Lt), kuriuose autorius įrodinėjo, kad jo knyga gera, tik reikia ją iki galo perskaityti tuo pat metu įrodinėdamas, kad knyga bloga ir kad, kitos bus geresnės (matys jas bus galima tik iki vidurio skaityti, kad gerumas pasijaustų xD).

Forumo temoje jam vienas žmogus pasakė, kad jeigu kūrinys geras, tai jis geras nuo pirmo, iki paskutinio puslapio. Ir kai pradėjau skaityti "Shadrach in the Furnace", nors ir buvau nusiteikusi, kad knyga bus bloga ir man nepatiks, į galvą vis lindo prisiminimai apie tą diskusiją ir tai, kad negalėjau rasti geresnio pavyzdžio pasakymui, kad jei kūrinys geras, tai geras nuo pirmo iki paskutinio puslapio. 

Vis norėjosi versti kitą puslapį ir žiūrėti o kas gi bus toliau?

Taip norėjosi, kad kai baigėsi dalis žurnale, šokau iš lovos, jungiau kompą ir ėmiausi ieškoti, neturėdama net kantrybės laukti, kol knygą man atsiųs kas popieriniu formatu!

Tai kodėl man ta knyga taip patiko?

Joje pagrindinis veikėjas gydytojas gerontologas. Gerontologija tai tokia medicinos sritis, kuri specializuojasi senų žmonių gydyme. Na, kaip kokia pediatrija vaikų :)

Šis gerontologas turi tik vieną vienintelį pacientą - Pasaulio diktatorių, kuris yra toks senas, kad niekas net tiksliai negali pasakyti kiek jam metų. 

Diktatoriaus gydytoju pagrindinis personažas tapo iš esmės iš karto po mokslų. Bet nieko tokio - kitų pacientų jis ir taip nelabai galėtų turėti, nes nes visa žmonija serga virusu iš lėto žudančiu epitelio ląsteles. Žmonės gyvena po užsikrėtimo tik ~20 metų, susilaukti palikuonys organus graužančia liga irgi serga. Egzistuoja priešnuodis, bet tik išrinktiesiems - valdžiai ir jai patogiems žmonėms. Visi kiti gauna tik tiek, kiek tai būtina valdymui. Bet žmonės ir taip per daug nesipriešina, nes nu o kokia prasmė?

Taigi, pagrindinis personažas yra gerontologas Pasaulyje, kuriame tuoj nebeliks nė vieno seno žmogaus. Jis išgyvena krizę ir dėl to, jog didžioji dalis žmonijos kenčia, kai jis tuo tarpu rūpinasi tik vieno vienintelio paciento sveikata. Tiksliau jam vergauja. Ši vergovė ne vieną kartą knygoje labai įdomiai surišama su pagrindinio personažo rasine kilme (jis yra juodaojis iš JAV), bei vedama paralelė tarp meninko ir jo kūrinio sąryšio.

Tuo tarpu tas jo pacientas, diktatorius, senas yra tik kūnu. Pats diktatorius nori gyventi amžinai. Amžini dalykai nėra nei seni, nei jauni.
Tam diktatorius finansuoja kelis projektus, kurių dėka tikisi gyventi  amžinai - vienas iš jų, perprogramuoti kito žmogaus smegenis pagal savo smegenų veiklos principus. Kūrinio eigoje mirus diktatoriaus pasirinktam įpėdiniui, diktatorius pradeda svarstyti, kad jo paties gydytojas visai galėtų būti variantas - jis ir taip pažįsta savo pacientą, o taip pat į savo kūną yra implantavęsis daugybę visokių daviklių, kurie tiesiogiai perduoda tokią informaciją apie pacientą, kurios net pat pacientas nežino (pvz.: apie kraujo klampumą, ar smegenų skysčio spaudimą).

Ir čia pagrindinis personažas susiduria su keliomis dilemomis. Kur baigiasi Hipokrato priesaika? Visi jam sako "BĖK DURNIAU", o jis "bet juk tai mano pacientas!". Kur baigiasi viena ir prasdideda kita asmenybė? Gydytojas rūpindamasis diktatoriumi, leisdamas į savo kūną kišti visokius paciento sveikatos sekimo implantus, gyvendamas taip dėl kito žmogaus, jis iš esmės jau seniai buvo tapęs jo dalimi, net pradeda mintyse rašyti už diktatorių jo memuarus, ir vis nežino kaip gi turėtų tinkamai pasielgti.

Aplinka diktatorių laiko priešu, engėju.
Pagrindiniam personažui diktatorius iš esmės grasina atimti gyybę ir pasiimti jo kūną sau.

Pagrindinis personažas pasimetęs kur bagiasi jis pats ir prasideda diktatorius.  Pagrindinis personažas nežino ir ar jis iš viso kada nors buvo gydytoju. Ar vergas gali gydyti?

Kokia gali būti išeitis tokioje situacijoje?

Kūrinys baigiasi tuom, kad pagrindinis herojus pasinaudoja paciento silpnumo akimirka tam, kad prisidengęs gydomąja operacija implantuotų diktatoriui prietaisą, kurio pagalba gali sukelti skausmą ar nužudyti. Viską padaro taip, kad gydytojui pačiam mirus ar sutrikus sąmonei - mirtų ir pacientas, diktatorius. Gydytojas liepia diktatoriui dirbti toliau savo darbą, o pats pasiprašo teisės skirstyti priešnuodį.

Kiek permečiau akimis įvairias apžvalgas internete, tai daugumai skaitytojų pabaiga buvo per greita ir perdaug gluminanti, visiškai ne tokia, kokios jie tikėjosi.

O man tai ji kaip tik labai patiko - tokia makabriška ir kraupi, paliekanti atvirą klausimą, ar kartais nėra taip, kad galimybė kažkam suteikti pagalbą yra tokia pat bauginanti, kaip kad galimybė kažką nuskriausti. Abiem atvejais kažkieno kito sveikata, net gyvybė, priklauso nuo kito žmogaus.

Temidė

Valio, valio, valio :D
Įstojau į šeimos medicinos rezidentūrą!
Ryt pirmu reikalu važiuosiu pildyti dokumentų.

Šiandien taip nekantriai kas kelioliką minučių tikrinau informacinę sistemą pažiūrėti ar dar nėra rezultatų. Kad mažiau pergyvenčiau štai prie ko dirbau:

(paspaudus pasididina)

Mėginau nupiešti kažką madingam "stiliuke" :D
Labai susivėlusi ir mėsingų rankų Temidė išėjo xD