Pasaka apie lubas

GRRRR.

Šiandien pagaliau pajudėjo normaliai tas mūsų uždelstas kambario remontas. Nulupom tapetus ir ėmėm plauti lubas.

(Senus tapetus susukom į tūtą ir dailiai perrišom išmetimui)

Lubas plauti užknisa :< 

Lūbų plovimas vyksta maždaug taip:

Narsusis herojus drąsiai įžengia į kambarį vienoje rankoje nešinas kibiru šilto vandens, kitoje suspaudęs kempinę, o dantyse įsikandęs mentelę (su ergonomiška rankenėle).

- LUBOS! - sušunka narsusis herojus rodydamas pirštu į lubas (tuo metu kibiras nukrenta ant žemės ir išgąsdina herojaus katiną). - AŠ JUS NUPLAUSIU! PASIRUOŠKITE.

Lubos diskretiškai tyli.

Narsusis herojus įgudusiai pasistato kopėčias, užsilipa ir, kaip jį mokė senasis burnininkas, sudrėkina lubų dažų sluoksnį, kad jis nebegalėtų atsispirti mentelės (su ergonomiška rankenėle) rūstybei.

Lubos toliau tyli. Jos žino. 

Narsusi herojus šiek tiek palaukia. Tuo metu fone teka saulė, kregždės kelia ilgąsias auksines herojaus garbanas (dar į kibirą įkris), vienaragis su feniksu traukia sutartinę.

Nugriaudėjus žaibui ir sužinus herojaus akims, herojus kimba su mentele (su ergonomiška rankenėle)  skusti dažų sluoksnio.

Lubos tyli.

Kas gi čia?

Dažnai nesiskuta? Kokie čia juodieji burtai? Dažai plaunasi, bet nesiskuta???

Herojus mėgina įvairius agregatus luboms plauti - niekas neįveikia begėdiškos lubų baltumos.

Tik...

Nejau?

Ar gali būti???

Taip.

TAIP!

Lubos plaunasi su mikropointine ekologiška kempinėle automobiliui plauti. Narsusis herojus visas baltas ir šlapias, bet lubos plaunasi.

Šmikės lubos.