2014 m. liepos 6 d., sekmadienis

Knyga: "Shadrach In The Furnace"

Pradėjau skaityti Robert Silverberg "Shadrach In The Furnace" knygos ištrauką viename sename žurnale ir taip užkabino, kad net puoliau ieškoti visos likusios knygos.
Kai tik pradėjau skaityti ištrauką, tai iš pradžių galvojau, kad numesiu, nes skaičiau tik todėl, kad kankino nemiga. Na, o ir šiaip seniena, pelėsių kvapas nosį kutena, čaudulys kyla.

Baidė ir tai, jog knygos siužetas vyksta 2012 metais (pati knyga parašyta 1976) distopiniame pasaulyje, kurį visą valdo kažkoks senis iš Mongolijos. Pagrindinis personažas, jaunas, sexy ir protingas, tai galvojau, kad knyga tiesiog bus dar vienas lėkštas pasakojimas apie super herojų su dar galbūt kokiom pretenzingom pasakom pamokyti skaitytoją apie kokias nors gyvenimo tiesas. Trumpai - tikėjausi, kad bus taip neįdomu, kad mano smegenys kaip mat mane užmigdys, kad tik jų nekankinčiau!

Kaip tik tomis dienomis, kai pradėjau skaityti, fantastika.lt forume vyko aptarimai tokio Martyno Domeiko knygos "Armagedonas" (e-formatu knyga "tik" 10Lt), kuriuose autorius įrodinėjo, kad jo knyga gera, tik reikia ją iki galo perskaityti tuo pat metu įrodinėdamas, kad knyga bloga ir kad, kitos bus geresnės (matys jas bus galima tik iki vidurio skaityti, kad gerumas pasijaustų xD).

Forumo temoje jam vienas žmogus pasakė, kad jeigu kūrinys geras, tai jis geras nuo pirmo, iki paskutinio puslapio. Ir kai pradėjau skaityti "Shadrach in the Furnace", nors ir buvau nusiteikusi, kad knyga bus bloga ir man nepatiks, į galvą vis lindo prisiminimai apie tą diskusiją ir tai, kad negalėjau rasti geresnio pavyzdžio pasakymui, kad jei kūrinys geras, tai geras nuo pirmo iki paskutinio puslapio. 

Vis norėjosi versti kitą puslapį ir žiūrėti o kas gi bus toliau?
Taip norėjosi, kad kai baigėsi dalis žurnale, šokau iš lovos, jungiau kompą ir ėmiausi ieškoti, neturėdama net kantrybės laukti, kol knygą man atsiųs kas popieriniu formatu!

Tai kodėl man ta knyga taip patiko?

Joje pagrindinis veikėjas gydytojas gerontologas. Gerontologija tai tokia medicinos sritis, kuri specializuojasi senų žmonių gydyme. Na, kaip kokia pediatrija vaikų :)
Šis gerontologas turi tik vieną vienintelį pacientą - Pasaulio diktatorių, kuris yra toks senas, kad niekas net tiksliai negali pasakyti kiek jam metų. 
Diktatoriaus gydytoju pagrindinis personažas tapo iš esmės iš karto po mokslų. Bet nieko tokio - kitų pacientų jis ir taip nelabai galėtų turėti, nes nes visa žmonija serga virusu iš lėto žudančiu epitelio ląsteles. Žmonės gyvena po užsikrėtimo tik ~20 metų, susilaukti palikuonys organus graužančia liga irgi serga. Egzistuoja priešnuodis, bet tik išrinktiesiems - valdžiai ir jai patogiems žmonėms. Visi kiti gauna tik tiek, kiek tai būtina valdymui. Bet žmonės ir taip per daug nesipriešina, nes nu o kokia prasmė?

Taigi, pagrindinis personažas yra gerontologas Pasaulyje, kuriame tuoj nebeliks nė vieno seno žmogaus. Jis išgyvena krizę ir dėl to, jog didžioji dalis žmonijos kenčia, kai jis tuo tarpu rūpinasi tik vieno vienintelio paciento sveikata. Tiksliau jam vergauja. Ši vergovė ne vieną kartą knygoje labai įdomiai surišama su pagrindinio personažo rasine kilme (jis yra juodaojis iš JAV), bei vedama paralelė tarp meninko ir jo kūrinio sąryšio.

Tuo tarpu tas jo pacientas, diktatorius, senas yra tik kūnu. Pats diktatorius nori gyventi amžinai. Amžini dalykai nėra nei seni, nei jauni.
Tam diktatorius finansuoja kelis projektus, kurių dėka tikisi gyventi  amžinai - vienas iš jų, perprogramuoti kito žmogaus smegenis pagal savo smegenų veiklos principus. Kūrinio eigoje mirus diktatoriaus pasirinktam įpėdiniui, diktatorius pradeda svarstyti, kad jo paties gydytojas visai galėtų būti variantas - jis ir taip pažįsta savo pacientą, o taip pat į savo kūną yra implantavęsis daugybę visokių daviklių, kurie tiesiogiai perduoda tokią informaciją apie pacientą, kurios net pat pacientas nežino (pvz.: apie kraujo klampumą, ar smegenų skysčio spaudimą).

Ir čia pagrindinis personažas susiduria su keliomis dilemomis. Kur baigiasi Hipokrato priesaika? Visi jam sako "BĖK DURNIAU", o jis "bet juk tai mano pacientas!". Kur baigiasi viena ir prasdideda kita asmenybė? Gydytojas rūpindamasis diktatoriumi, leisdamas į savo kūną kišti visokius paciento sveikatos sekimo implantus, gyvendamas taip dėl kito žmogaus, jis iš esmės jau seniai buvo tapęs jo dalimi, net pradeda mintyse rašyti už diktatorių jo memuarus, ir vis nežino kaip gi turėtų tinkamai pasielgti.

Aplinka diktatorių laiko priešu, engėju.
Pagrindiniam personažui diktatorius iš esmės grasina atimti gyybę ir pasiimti jo kūną sau.
Pagrindinis personažas pasimetęs kur bagiasi jis pats ir prasideda diktatorius.  Pagrindinis personažas nežino ir ar jis iš viso kada nors buvo gydytoju. Ar vergas gali gydyti?

Kokia gali būti išeitis tokioje situacijoje?

Kūrinys baigiasi tuom, kad pagrindinis herojus pasinaudoja paciento silpnumo akimirka tam, kad prisidengęs gydomąja operacija implantuotų diktatoriui prietaisą, kurio pagalba gali sukelti skausmą ar nužudyti. Viską padaro taip, kad gydytojui pačiam mirus ar sutrikus sąmonei - mirtų ir pacientas, diktatorius. Gydytojas liepia diktatoriui dirbti toliau savo darbą, o pats pasiprašo teisės skirstyti priešnuodį.

Kiek permečiau akimis įvairias apžvalgas internete, tai daugumai skaitytojų pabaiga buvo per greita ir perdaug gluminanti, visiškai ne tokia, kokios jie tikėjosi.
O man tai ji kaip tik labai patiko - tokia makabriška ir kraupi, paliekanti atvirą klausimą, ar kartais nėra taip, kad galimybė kažkam suteikti pagalbą yra tokia pat bauginanti, kaip kad galimybė kažką nuskriausti. Abiem atvejais kažkieno kito sveikata, net gyvybė, priklauso nuo kito žmogaus.

1 komentaras:

  1. Ne kiekvienam norinčiam išmokti gydyti atviras kelias mokytis tada, kada padedama mokytis tik tiems, kurių gydymas surišamas su politika ar ideologija, priesaikomis.

    AtsakytiPanaikinti