Madinga moda

Dabar man kažkoks irzlumo periodas.

Tikriausiai neturiu tingiu ką veikti, tai vis knibinu antrą pusę dėl visokių menkniekių. Iš neturėjimo ką veikti atlikau štai šį testą - surinkau 29 ir džiūgauju buvimu modoje.

Mėginau dar užsirašyti savo poliklinikoje pas specialistą, bet eilė iki rugsėjo pirmos dienos, tai nusprendžiau net nesirašyti. Kartais būna, kad eilės visai nėra, o kartais tai tokia, kad žagtelti norisi :D 

Antra pusė pasijuokė, kad čia dėl vasaros - reikia mažiau apsitūloti ir lengviau iki daktaro nueiti. 

Kaip studentė buvau susidūrusi su žmonėmis, kurie užsirašinėja pagal principą - duokite man VISUS laisvus "talonėlius". Arba užsirašo kiekvienai dienai, o po to neateina ir galų gale  ateina, kai geras oras ar per LNK nieko nerodo. Dažnai tai sutampa su jau kokiom 3 savaitėm kaip jau pasibaigusiu kompensuojamų vaistų recepto pratęsimo būtinybe, dėl ko kyla įtarimas, jog tik tada pasibaigė ir vaistai, o pasibaigė vėliau, nes buvo geriami nereguliariai. Ir tada toks pacientas užima x2 kartus daugiau laiko, nes dar reikia aiškintis vaistų negėrimo priežastį (pavyzdžiui galbūt tai užmaršumas, kas yra daug baisiau už visokius "o man taip patogiau!" ar "nu tai geriu tik tada, kai atrodo, kad reikia"), ypač, jei žmogus yra linkęs užmiršti, kad jis užmiršta dalykus.

Įstaigose, kuriose toks pacientų elgesys toleruojamas (nes visgi dauguma bando kažkaip pažaboti tokį elgesį ir supranta, kad pacientai tiesiog naudojasi pačios įstaigos sudarytomis spragomis) kai kurie gydytojai, kaip pastebėjau, užrašo į paciento ambulatorinę kortelę, kad neatėjo. Ir tada atsivertus matai kokius tris ar septynis iš eilės "neatvyko" su gydytojo parašu ir atspaudu. 

Labai hipnotizuojančiai atrodo.

Tik nesusidarykite klaidingo įspūdžio - šie žmonės nėra eilių susidarymo priežastis. 

(Miriam Escofet "Anthony", aliejus 50x70 cm, 2010).

Prieš porą dienų paskaičiau kaip vienas mamyčius pasibaisėjo, kad jos keturiolikmetė atžalėlė turėjo pati nusikirsti vištai galvą, jei norėjo valgyti. 

Skaitant apėmė toks keistas jausmas - ta višta tikriausiai būtų buvusi nugalabyta humaniškiau, nei vištos nusibaigia vištų fabrikuose ir galų gale atsiduria maksimytėse supakuotos į plėveles ir išdalintos pagal keisčiausią logiką - pavyzdžiui neseniai mačiau visą pakuotę vištų sparnelių vidurinių dalių. Tik vėliau sužinojau, kad taip yra dėl to, jog vienas sparno galas būna neestetiškas pardavimui (apžalotas ir sumaitotas), o kitas keliauja į kažkokius mėsos separatorius, kad ir kas anie bebūtų.