Ne todėl, kad jame būtų kas nors apie mane parašyta ar dėl to, kad jame būtų parašyta kažkas, kas man nepatiktų, bet todėl, kad smarkiai pervertinau jo autorę.
O viskas buvo taip.
Karts nuo karto pasiieškau naujų blogų į RSS reader'į. Neišvengiamai dalis žmonių blogus rašyti meta, tai vis reikia atnaujinti šitą šaltinėlį. Kaip tik buvau apturėjusi vieną reidinimą po visokius soc tinklus, jau skaitomų blogų komentarų skiltis (iš patirties galiu pasakyti, kad jeigu jaučiatę, kad jūsų blogui trūksta skaitytojų, tai komentuokite kitus blogus - rašykite arba protingus arba kontraversiškus komentarus (jei sugebate padarykite komentarą mišrūną).
Vienas mano rastas blogas tiek daug žadėjo. Nedėsiu į jį nuorodos, nes, remiantis to blogo įrašais, nežinau kiek tai galėtų pakenkti autoriaus psichikai.
Ach, puiki, skoninga, neperpildyta (ne taip, kaip pas mane) blogo išvaizda.
Ilgi, be rašybos klaidų ir išlaikytame stiliuje blogo įrašai.
Autorius atsakinėjantis į komentarus.
Ko dar būtų galima norėti?
Paskaičiau porą straipsnių ir įsidėjau į savo skaityklę džiūgaudama dar vienu puikiu šaltiniu, jau įsivaizduodama kaip aš skaitysiu kiekvieną jo naują straipsnį, kai tik jis pasirodys, kaip aš skaitysiu kiekvieną jo seną straipsnį, kai užstrigsiu lifte.
Ir visas mano entuziazmas buvo palaidotas kaip koks žvejų miesteleis po vėjo nešama kopa. Iš lėto ir negailestingai, pradėjus matyti, kad autorius:
a) rašo tam tikrų žmonių grupių kritiką, pats joms priklausydamas. Kas nėra blogai. Bet žmogus išsižada priklausymo tai grupei (o gal net nesuvokia). Ne tik kad, juokiasi puodas, kad katilas juodas. Puodas save dar ir abrikosu laiko.
b) rašo į visokius bernardinų puslapius.
Vos ne su ašarom akyse aš pasižiūrėjau vėl to autoriaus kūryba ir pamačiau, kad man pateko tiesiog keli jo kūriniai, kurie iš visų labiausiai atititinta tai, ką skaityčiau.
Ir dabar išgyvenu jausmą, kai nežinau ką man su juo daryti. Iš vienos pusės norisi jį toliau skaityti ir tikėtis, kad nu gal jis pagerės. Pagerėti jis gali santykinai, nes jis jau yra geras - bet geras ne taip, kaip geras būtų man. Iš kitos pusės noriu jį išmesti iš skaitomų sąrašo, palikti ramybėje ir nebekvaršinti sau galvos. Bet tada reiktų susitaikyti su ta mintimi, kad padariau klaidą remdamasi pirmu įspūdžiu (kiekvieną dieną sau kartoju, kad juo remtis negalima ir vis pasiremiu. Turi šį objektyvumo neįgalumą.).
Su pirmu įspūdžiu dar labai artimai susijęs dalykas yra reputacija. Reputacija yra toks daiktas, kurį formuoja grupė subjektų (tų, kurie kažką vertina) tam tikro objekto (to, kurį vertina) atžvilgiu pagal tam tikrus savo kriterijus tam, kad galėtų objektą socialiai kontroliuoti. Kuo objektas turi daugiau galios subjektų grupės atžvilgiu, tuo subjektų grupė yra suinteresuota labiau sureikšminti objekto reputaciją. 100-ą žmonių gali aptarnauti vienas kiemsargis, bet jo reputacija juos domins daug mažiau, nei juos valdančio žmogaus.
Skirtingos subjektų grupės tą patį objektą gali skirtingai įvertinti, nes kiekviena turi savo kriterijus. Objektas gali itin pasiduoti šiam kontrolės mechanizmui, įtraukti reputaciją į savo tapatybės dalį ir pradėti galvoti kaip jam elgtis, kad reputaciją jis arba užsitarnautų, arba jos neprarastų.Užsitarnaujama reputacija yra tokių grupių, kurios vertina objektą pagal tai, kiek ir ko jis joms gero padarė. Nepriekaištingos reputacijos objektas šiuo atveju yra tas, kuris dirba gerai ir daro gerus darbus.
Neprarandama reputacija yra tokių grupių, kurios vertina objektą pagal tai, kiek ir ko jis joms blogo nepadarė. Nepriekaištingos reputacijos objektas šiuo atveju yra tas, kuris dirba gerai ir nedaro blogų darbų.
Sirtumas milžiniškas. Pvz.: tas pats politikas gali būti vienos grupės įvertintas kaip super geras, nes nieko blogo nepadarė, o kitos kaip super blogas, nes nieko gero nepadarė.
Žmogus, kurio tapatybės dalimi yra tapęs galvojimas kaip savo reputacijos nesusigadinti vengs situacijų, kuriose jam gali nepasisekti, bet nesieks situacijų, kuriose pasisekti gali, o tas, kurio tapatybės dalis yra galvojimas, kaip savo reputaciją užsitarnauti nevengs situacijų, kuriose jam gali nepasisekti, bet sieks situacijų, kuriose pasisekti gali.
Jei tai yra gydytojas - nepriekaišingos reputacijos gydytojas, galvojantis kaip jos nesusigadinti, jūsų atsisakys, jei matys, kad esate sunkus pacientas ir galite pakenkti jo "jis visus, kuriuos gydo išgydo" reputacijai, jei nepriekaištingos, galvojants kaip reputaciją pasidaryti, matydamas, kad esate sunkus pacientas priims, nes jūs prisidėsite prie jo reputacijos "jis imasi net ir sunkių atvejų, kuriuos kiti jau nurašė".
Bet dar įdomesnis dalykas į menininkų ir rašytojų reputacija! Va čia, brolyčiai, tokios džiunglės ir pelkynai, čia tiek daug subjektyvių grupių ir grupelių, kad koją nusilauži vos ilipęs ir vargas tau, jei esi šimtakojis.
Vienas labiausiai tarp skirtingų menininkų reputaciją vertinančių subjektų grupių ginčijamų ir užginčijamų kriterijų yra tai, ką aš dabar pavadinsiu "žavesio pasiskolinimas". Čia ne aš sugalvojau, bet man labai patiko terminas. Turi jis dar kažkokį menotyrininį, bet jis man toks pats mistinis, kaip lotyniškos diagnozės žmonėms su lotynų kalba susidūrusiems tik Haryje Poteryje, o medicina TV programos patarimų skiltyje.
Žavesio pasiskolinimas yra menininko veikla siekiant pakelti savo kūrinio vertę kito menininko ar žmogaus, reiškinio, idėjos sąskaita. Pavyzdžiui mano ką tik įdėta to katino nuotrauka buvo žavesio pasiskolinimo dalis. Jeigu parašai kokią šūdiną socialinę kritiką tai ją labai lengvai pagerini pridėjęs į ją religinį elementą arba jau vien tuom, kad įdedi į religinį puslapį. Dar gali dėti į seksualinių mažumų puslapį ar puslapį skirtą namų šeimininkėms - bet kokį, kad jo skaitytojai galvotų, kad čia ne apie juos.
Žavesio pasiskolinimas veikia per tai, kad meno kūrinio stebėtojas išgyvena meno kūrinį nebe per kūrinį, o per save ir tik per save. Kadangi kiekvienas sau esame pats nuostabiausias ir fainiausias, tai ir kūrinys tampa neišvengiamai gerai vertinamu.
Vienoms menininkų grupėms atrodo, kad čia ir yra meno esmė ir geras menininkas yra tas, kuris vagia taip, kad niekas to nepamatytų (nes žavesio siurbikai ir taip laiko, kad visi vagys, nors kartais su tokiu požiūriu greitai išvagia save patys ir jaučiasi pavargę ir be idėjų net nieko ealiai ir nepadarę). Gerą menininko reputaciją čia galima užsitarnauti skolinantis "teisingą" žavesį.
Pavyzdžiui jeigu kuri portretus jų vertė priklauso nuo nuvogto žavesio kiekio.
Niekam neįdomus Marytės portretas. Marytė nežavinga.
Lenono portretas jau įdomesnis. Lenonas žavingesnis.
Lenono portretas padarytas iš mėtos lapelių dar įdomesnis! Mėtinis Lenonas ypač žavus.
Vienintelis dalykas, kuom menininkas rizikuoja tai nebent tuom, kad jo kūrinio "vartotojas" gali nežinoti kas yra Lenonas ar kas tos mėtos. Jeigu jis yra nelinkęs į naujoves ar riziką tai, pvz.: Lietuvos auditorijai galės pasiūlyti Grybauskaitę iš šaltibarščių.
Tam tikroje subjektų grupėje toks autorius užsitarnaus labai gerą reputaciją, jis siūlys tai, ko žiūrovas nori.
Prieš kelias savaites pamėginau ir aš kažką tokio padaryti. Nupiešiau lengvai atpažįstamą simbolį (Temidę, nors ne visi žino kas čia yra, bet mergina su kardu, svarstyklėmis ir užsirštomis akimis yra matę visi), tik vietoje mėtų panaudojau 90' animacinių filmukų ir žaisliukų suformuotą stilių. Per kelias dienas piešinys sulaukė 5000 peržiūrų, kas yra absoliutus visų laikų mano kokio nors piešinio rekordas. O bet tačiau - sulaukė tik kelių įtraukimų į mėgstamiausių rinkinius, ką irgi spėjau nutiksiant. Į piešinį neįdėjau kažko paskolinto ką žiūrėtojas norėtų ne tik atpažinti, bet ir identifikuotis. Pavyzdžiui jei tai būtų facebook'o nuotrauka daug "like" būtų galima užsidirbti jei toje nuotraukoje jos personažas pirktų kokiai nors suvargusiai bobulytei saldainių ir aiškiai parašytų, kad čia geras darbas (nu nes jei žiūrovas pagalvos, kad čia to žmogaus bobulytė, tai galvos, kad ne tik nesirūpina žmogumi, bet dar šaiposi) ir, kas laaaaaabai svarbu, kad dalinimasis ir palaikymas šitos foto irgi yra geras darbas! Spauks like ir gauk 50% karmos taškų, kaip kad gavo šitas. Juk norėtum, ar ne? Va, kur žavesys.
Ultimate geros reputacijos meno kūrinys pagal šią sistemą išeitų tada, kai:
a) jame yra legvai atpažįstamas ir suprantamas daiktas;
b) jis yra padarytas kažkokia tai artima technika;
c) darbo palaikymas jo žiūrėtojo suvokiamas kaip moraliai geras veiksmas.
Grįžtant prie Šaltibarščių Grybauskaitės, tai ji turi ir C variantą, nes ja, kaip meno kūriniu besimėgaujantis žiūrovas gali jaustis patriotiškas. Prezidentė ir nacionalinis valgis! Čia tai bent! LIKE LIKE, modafaka, LIKE.
Taip vadinamojo fan-art'o piešimas čia būtų irgi geras populiarumo generavimo pavyzdys.
Kitoje subjektų grupėje žavesio pasiskolinimas yra kaip tik vertinamas kaip reputaciją bloginantis dalykas ir kai atiekamas dailininko kuriant kūrinį, kurį būtų galima parduoti, nesusilaukia parašo ar įtraukimo į parodas garbės. Jeigu kada nusipirksite kokį paveikslą ir jis bus geras, tai žinokite, kad namie jis pas jus nekabės - jis kabės kažkur, kur žmonės jį matytų, tik prie jo bus prirašyta, kad jums priklauso. Nebent būsite šikna ir jo neduosite, tada į jus kiti žiūrės kaip į kokį mažų ruoniukų kišėją į mėsmales. Todėl pirkite arba lievus paveikslus, arba niekam nesakykite, kad kažkokį tai turite (nepasakymas gali ateiti ir per vogto paveikslo pirkimą, nors tai nebūtinai lems, kad kažką sutaupysite pinigine prasme. Kartais menininkai vagia patys iš savęs - jei rasite tokį naivuolį JAMKIT VISKĄ).
Šioje grupėje žavingumas turi būti kylantis iš pačio autoriaus, o ne pasiskolinamas. Autorius gali irgi sukurti Grybauskaitę iš šaltibarčių, bet jis ja ir šaltibarščiais pasinaudos lygiai taip pat, kaip pasinaudotų anglies pieštuku. Jis vagia Grybauskaitę (politiką, moterį, žmogų, šukuoseną etc), bet ne jos žavesį. Grybauskaitė tampa žavinga, nes ją jis pavaizdavo.
Šis žmogus gali būti toks, kuris pats pirmas galėjo sugalvoti taip padaryti, bet kai kiti ims jį mėgdžioti jis jau vėl kažką naujo darys. Žavesio žvėris paleistas laisven. Iš ten, kur paimtas, jų dar žavingai prisidaugino ir dauginsis, kol menininkas nepraras tapatumo ir kritiškumo.
Šis meninkas įeina į istoriją, jo pimpačiukai pasekėjai neįeina ir nesupranta kodėl, nes gi jie daro tą patį, ką ir jisai. Jiems netgi gali atrodyti, kad ir jis, ir jie, iš ten pat nuvogia žavesį, kad jie netgi geriau - jų niekas neatsekė arba tas didysis pavogė iš jų. Bet va - savo pasiskolintu žavesiu jie ugdė to, iš ko skolinosi (vogė) žavesį, o anas augino saviškį.
Galite įsivaizduoti kokią frustaciją patiria žavesio vagys matydami, jų nuomone, neužsitarnautą gerą reputacija dailininkų, kurie žavesio nevagia ir kokią patira antrieji, matydami kaip tie "vagišiai" painiojo savo reputaciją su tų, ką vaizduoja.
Va ir pelkė, apie kurią kalbėjau!
Jeigu aš nupieščiau Lenoną ir su juo pagaminčiau marškinėlius taki prisidėčiau prie Lenono populiarinimo, net jeigu kokią savaitę ir džiaugčiausi, kad mano marškinėlius ir perka, o manimi kažkas labai domisi. Domisi, nes aš sukūriau drabužį su populiariu personažu.
Taip išeina kartais makabriškos situacijos, kai kokiame nors pauglių žurnale kažkoks menininkas pateikiamas kaip alternatyvusis (tokia vat jo reputacija), o tuo tarpu meno kritikų (jei iš viso pastebimas), kaip puikus main-stream'o atstovas (vėlgi, reputacija).
Vilniaus centre yra toks va "šūdvamzdis". Žavingai nežavus arba nežaviai žavus, žiūrint kurioje vamzdžiu pusėje atsisėsi.
Dažnai laukiu autobuso netoli jo esančiojo stotelėje ir bent kartą per savaitę klausausi viena ausimi pensininkų, kuriems plyšta ir krauju su audinių gabalėliais srūva širdis, kad jis kainavo 100 000 litų. Jie niekada neverkia, kad jis negražus ar ten netinka - iš tiesų, į sovietinę Vilniaus dalį įsipaišo taip gražiai! Viena pažįstama supyko ant kito šio autoriaus kūrinio, kurį palaikė tiesiog konteineriu ir jei ne modifikacijos net nebūtų atpažinusi.
Bet jie pyksta, nes buvo pinigų, pinigų nebėra. Jie irgi galėjo tokį už 100 000 padaryti. Didelė dalis darė panašius už daug mažesnes sumas ir ten realiai šūdai tekėjo, o ir buitiškai naudingi daiktai buvo.
Kitiems skulptūra labai nepatinka dėl kitų priežasčių. Va atėjo kažkoks menininkas ir uždėjo spuogą ant Vilniaus. Taip jau jų pilna, tai ne, šikna užmetė dar vieną toje vietoje, kur taip jau vienas yra (Žalioj tilto skultptūros).
O štai kitiems ji labai patinka - nes neva ten kažkokias tai diskusijas kelia ir panašiai. Bet man tai panašiausia į saviguodą.
Pabaigiant, man labiausiai patinka ta meninikų grupė, kuri atsisako reputacijos - jie nenori būti objektais, tik subjektais. Menininkas padaręs šią skultptūra pasinaudojo Vilniumi ir visais jo žmonėmis, kurių diskusijos ir pasipiktinimai dabar yra tapę jo kūrinio dalimi. Ir taip nesudėtingai - tiesiog skaudžiai brangiai užmetė vamzdį skaudžioje vietoje. Ir nebesvarbu ką dabar darysime - ar vamzdį ignoruosime, ar laikysime, diskutuosime ar nediskutuosime, iš perfomanso nebepabėgsime. Esame pasmerkti būt kūrybino proceso dalis ir negailestingam vamzdiškam objektifikavimui.
Susiradau ir paskaičiau keletą įrašų, tai labai atsiduoda konservais.
AtsakytiPanaikinti