Šiomis dienomis studijuoju tokio Jeffrey Young sukurtą schemų terapiją. Idėja labai paprasta - dauguma žmonių vaikystėje ir paauglystėje turi gana vienodus poreikius. Jeigu tie poreikiai nepatenkinami (arba nuolat po truputį arba vieną kartą, bet labai labai smarkiai), kai kuriems asmenims susiformuoja schema - keistas paaiškinimas kodėl taip buvo. Tuomet žmogus reaguoja į realybę pagal tą schemą, ne tik galvoja, kad taip ir yra, taip turi būti, kitaip negali būti, bet kad taip yra ir visiems kitiems. Pvz.: pasiaukojimo schema, dėl kurios žmogus jaučiasi PRIVALĄS aukotis kitiems, o jeigu nesiaukoja, tai jaučia kaltę ar/ir gėdą. Schemos neturintis žmogus aukojasi ar nesiaukoja ne todėl, kad per tai jaučia ar nejaučia kaltės ir gėdos, tą lemia visai kitokie motyvai. Tų schemų bendrai yra labai daug, o joms žmonės arba pasiduoda, arba jų vengia (pvz.: su pasiaukojimo schema žmogus specialiai vengtų bet kokios situacijos, kur jis galėtų kažkam pasiaukoti ar kažką paaukoti, ramina save "bet ką aš galiu padaryti???" ir tuomet kaltė sumažėja, nebent kas nors pastebi (visaip gali reaguoti, bet dažniausiai suintensyvėja vengimas), arba hiperkompensuoti, kai specialiai mąstoma, elgiamasi ir jaučiamasi schemai).
Tai va, tie baziniai emociniai poreikiai, maždaug kaip duona ir vanduo maisto pasaulyje.
1) Saugus prisirišimas. Kad prie mamytės galima kabintis ir ji tavęs nepaliks, kad neatiduos kam nors, nedings nežinia kur. Idėja gąsdinti vaikus, kad jeigu kažko nedarys, tai nusineš ragana ar nebegyvens su tavim, kad paliks yra laaaabai šūdina. O jeigu suveikia ant vaiko, tai galite daryti išvadas, kad vaikas jau jumis nepasitiki, jau yra patyręs, kad jūs jo nei nuo raganų ginate, ar kad iš tiesų kažkokia tai dalimi yra jums nereikalingas, o tik toleruotinas.
2) Stabilumas/nuspėjamumas. Turbūt nereikia aiškinti kas tai ir kodėl to nebuvimas ne kažką.
3) Meilė/dėmesys/ugdymas. Esmė ne tame ko mokote, o kad apskritai mokote ir manote, kad tie įgūdžiai yra svarbūs ir reikalingi.
4) Priėmimas ir pagyrimas. Vaikai giriami už pastangas, ne už rezultatą. Jeigu giriate rezultatą, tai geriausiu atveju laistote narcizą vaiko viduje. Priėmimas reiškia, kad jeigu ant liežuvio sukasi koks nors "kodėl tu negali būti kaip...", ar "visi vaikai kaip vaikai, o tu...", ar "aš tavo metų..." ir panašiai, tai pasiūlymas - įsivaizduokite, kad už kiekvieną tokį pasakymą mainais gaunate gerą smūgį į kiaušinius. Nes tą patys ir darote. Spardote savo vaikui į emocijas. Tik čia jums turėtų smūgį duodi koks 2-3 kartus už jus didesnis dėdė ir visiškai iš lempos, jums nesuprantant už ką. Sėkmės nesitraumuojant.
5) Empatija. Niekas nežino kas yra empatija, bet visi žino, kad tokia yra. Sveikai empatiški tėvai yra kurie jaučia vaiką IR leidžia, kad jis jaustų juos. Paprasta iliustracija - vaikas tampo žiurkę už uodegos, tai tėvai prieina ir pradeda filosofuoti, o jeigu tu turėtum uodegą ir kažkas tave už jos taip va tampytų?
6) Pamokymas ir apsauga - čia ne moralizavimai, o patarimai. Jeigu vaikas bėgioja ratais ant asfalto ir jau matosi, kad nukris, tai nereikia rėkti, kad nukrisi ir užsimuši, o kad gali nukristi. Nes juk gali ir nenukristi. Kai nukrenta ir nusibrozdina kelius, tai ne koks nors "ar aš tau nesakiau", o daaug geresnis yra "kitą kartą būk atsargesnis", užklijuoti pleistriuką, papūsti ir vėl paleisti bėgioti. Žinoma, jei vaikas vaikšto ant bedugnės krašto, tai reikia paimti, o tai tikrai užsimuš, bet kur bedugnė, o kur tik betonas suvokti tėvams reikia. Jau ta baisi tėviško mąstymo atsakomybė :v
7) Jausmų ir poreikių patvirtinimas. Labai paprastas dalykas, bet kai kuriems kažkodėl siaubingai sudėtingas. Pavyzdys: vaikas klykia parduotuvėje, kad nori lego. Tai tėvai turi pasakyti "aš girdžiu ir suprantu, kad tu nori lego" ir tuomet jau priklauso nuo tėvų - vieni paaiškins kodėl nebus lego (tiksliau, kodėl jie jo neduos) ar kad ir jie nori lego (čia tiesiog kažkoks keistas suaugusiųjų triukas, kad jie moka neklykti). Visokie pasakymai "Nezysk" ir panašiai nėra gera mintis, o gėdinimai, aiškinimai, kad nesąmonė ko vaikas nori ar, kad iš viso nori, yra labai labai bloga mintis.
8) Autonomija. Vaikas irgi yra žmogus. Kaip netikėta, ar ne? :v Autonomijos nebuvimas vaikystėje yra viena labiausiai traumuojančių patirčių. Dažniausiai autonomija prasideda savo nuosavu kambariu (ar bent stalčiu) į kurį tėvai ar kiti šeimos nariai gali kištis tik su leidimu (ne tik be leidimo negali užeiti, bet ir jokių komentarų, kad "susitvarkyk", tai gali būti tik patarimai, idėjos) ir galų gale pereina į tokius dalykus, kaip nuosavi draugai ir romantiniai santykiai, apie kuriuos kitiems pasakoma tik tada, kai norima ir jei iš viso norima (vėlgi, be jokio kišimosi, nebent jo prašoma). Kuo autonomijos anksčiau mažiau, tuo vėliau jos drastiškiau plėšamiasi, iki tokių kraštutinumų kaip bėgimas iš namų ar "o vat specialiai dabar permiegosiu su puse mokyklos bernų". Aišku, kai tėvai augina paauglį taip, kad skaito jo žinutes ar emailus, tai jau labai creepy dalykas, ne tai, kad tiesiog poor parenting skills.
9) Spontaniškumas ir žaismingumas. Gera jausti, kad tavo tėvai kūrybingi. Ne tik gera, bet ir ramu. Šitas dalykas kažkaip išeina praktiškai visiems tėvams, nes mes visi visgi tiesiog dideli vaikai. Sunkiau sekasi obsesinėms ir kompulsyvioms asmenybėms.
10) Realistiškos ribos bei savikontrolė. Čia svarbiausia suprasti, kad tai ne vaikas turi įrodinėti ir plėšytis tėvams, kad jo ribos būtų praplėstos, o tai tėvai įvertinti, kada tą reikia padaryti. Pvz.: jeigu auginate augalą namie, tai persodinate į didesnį vazoną ne tada, kai jau pastebite, kad jam trūksta žemių, o kai tik pamatote, jog tuoj tuoj truks. Tai užtikrina geriausią augalo sveikatą ir didžiausią, bei sparčiausią augimą.
Tai va čia tokie buvo tie baziniai poreikiai, kurie būdingi daugumai, bet ne absoliučiai visiems. Jeigu taip nepasisekė, kad auginate būsimą filosofą ar diktatorių, tai jis jau kokių penkerių metų paaiškintų kur tokias teorijas susikišti, tik to nedaro dėl apskaičiuotų ir įvertintų priežasčių. Arba iš smalsumo, kas čia bus toliau.
