Žaidimas - laimės kelias

Vakar nuskriaudžiau draugus.
Kadangi vienas iš KET'o įrankių yra biblioterapija, t.y. knygų skaitymas, tai teoriškai aš galiu tarsi skirti užduotis, tokius kaip ir savotiškus namų darbus - savo klientui rekomenduoti skaityti vieną ar kitą knygą. Dažniausiai KET'e tos knygos yra iš self-help knygų žanro. Taigi, pirkausi vieną iš populiariausių populiariausių, kad galėčiau perskaityti kas ten per daiktas ir įvertinti ar tikrai ta biblioterapija galėtų turėti kažkokią tai perspektyvą. Jaučiausi kažkaip nerimtai pirkdama tik vieną knygą iš internetinės knygų parduotuvės, tai prie progos paėmiau ir šitą žaidimą - 

http://www.psichologijatau.lt/preke/psichologinis-zaidimas-laimes-kelias/

Jeigu gali būti biblioterapija, tai kodėl negalėtų būti ludoterapija?

Kai siuntinį pagaliau gavau ir atsiverčiau šitą "Laimės kelią", tai vos nenumiriau. Pagalvojau, nu šakės, jau geriau būtų sex table top game, niekas niekada nežais tokio baisaus žaidimo. Iš karto jį užverčiau, sudėjau atgal į rudą popierių, kuriame buvo supakuotas, ir padėjau į spintą, net ne tą lentyną, kurioje laikome stalo žaidimus. O vakare tik girdžiu, kažkas kuičiasi, kuičiasi ir tada "ūūūū!!! ar čia stalo žaidimas!?". Nežinau per kokias kosmines energetines juostiles Lapinas jį atkniso. Atsidusau ir sutikau, nu vis tiek už jį jau sumokėjau. Bet žinot ką? Buvo visai nieko. Netgi labai nieko. Tikrai smagiai dviese sužaidėm, Lapinas norėjo žaisti ir sekančią dieną, bet aš užmigau žaidimo viduryje, nes buvau labai pavargusi ir jau sunkiai orientavausi.

Tai va, galvojau, kad gal aš čia kažkaip ne taip tą žaidimą iš pradžių įvertinau, gal tiesiog pasižiūrėjau su išankstiniu įsitikinimu, taigi, kaip minėjau pasakojimo pradžioje, nusinešiau žaisti su draugais. Jų reakcija, vos atverčiau žaidimą, buvo identiška maniškei - jau geriau būčiau atsinešus sex game'ą.

Ir žaisti sekėsi daug sunkiau, daug užduočių būdavo tiesiog praleidžiama arba nelabai suprantama ką ten reikia padaryti. Ir aš sėdėjau, galvojau, kodėl kai žaidėm su Lapinu tai buvo taip nesunku ir taip smagu, o dabar jau nebe taip? Galų gale žaidimas buvo baigtas, vienbalsiai nuspręsta, kad daugiau niekada niekada jo nebežaisime ir eita žiūrėti "Candy boy" animiaus.

Dar viena draugė klausė, o tai kam tada tas psichoterapeutas reikalingas, jeigu yra kažkokios tai puikios savipagalbos knygos. Kadangi jau šis stalo žaidimas buvo sulygintas su kito žanro žaidimu, tai, tęsiant analogiją, savipagalbos knygas prilyginau vibratoriui. Psichoterapeutas yra tas, kuris tą vibratorių tau palaiko. Iš mano palyginimo nušvitimas nieko neaplankė :C

:)

Katės lopšys

(knyga iš bibliotekos. Šalia - mano mėgstamiausias puodelis su zuikių šeimyna :>)

Prieš porą dienų į rankas paėmiau Kurt Vonnegut'o "Katės lopšį". Kaip paėmiau, tai taip ir perskaičiau  vienu prisėdimu.

 Nes knyga yra labai, labai, labai gera knyga.

Autorius mėgino gintis magistrą antropologijoje Čikagos universitete, bet jam nepavyko. Tačiau tas pats universitetas jam vėliau suteikė tą laipsnį už šią knygą. Ir dabar kur netingi kaišioja, kad štai koks šaunus rašytojas baigė jų universitetą.

Hmm... Įdomu, Lietuvoje koks nors universitetas ar kolegija yra taip ar panašiai sugudravęs? ;)

(štai visiškai ne į temą glostomas žiurkiukas. Iš čia)

Tiep, apie knygą.

Iš tiesų tai bet kokie pasakojimai apie tai, kas joje vyksta, mano nuomone tik sugadintų malonumą ją skaitant, nes tai viena iš tų knygų, kur kuo mažiau apie ją žinosi, tuo daugiau krykštausi iš laimės ją beskaitydamas. Nes dar yra ir anos knygos, kur jeigu nežinosi kažkokių tai konkrečių detalių prieš pradėdamas jas skaityti tai iš viso nieko nesuprasi. Jos labai mėgsta daugintis kažkokiu tai keistu literatūriniu triloginiu pumpuravimusi.

Man šios knygos skaitymas vyko maždaug tokiais etapais:

1. O. Vonnegutas. Na gerai, paskaitysiu, apsakymai jo gi neblogi.
2. O neeee.... Čia bus viena iš tų saldžių seilių apie gyvenimo prasmės paieškas šiltuose kraštuose.
3. Hm. Kaip įdomiai ir tiksliai aprašinėja tam tikrus žmonių tipus...
4. Ale matai kaip.
5. Eina sau.
6. Kas bus toliau????
7. AAAA :0 Čia viskas gi susieina!!!
8. *šniurkšt* baigės :'(

Beeet... galiu išduoti, kad knygoje autorius aprašinėja savo sugalvotą religiją bokononizmą, kuri yra šiek tiek panaši į diskordianizmą.

Bokonistiškas eilėraštis iš knygos (vertėjas Vytautas Petrukaitis):

Tigras turi medžioti,Paukštis turi skraidyti,Žmogus - atisėdęs mąstyti:Kodėl? Kodėl? Kodėl?

Tigras turi numigti,Paukštis - nutūpti ant šakų.Žmogus turi tarti sau:Suprantu.

Lietuviškas vertimas šiuo atveju buvo tikrai geras ir maloniai susiskaitė. Palyginimui angliška to paties eilėraščio versija:

( (man lietuviškai net gražiau skamba)

Kaip ir dauguma religijų bokonizmas nepaseina be susigalvotų ir tik jam būdingų terminų. Pavyzdžiui: karasas - grupė žmonių, kurie vykdo tam tikrą Dievo valią. Jie gali būti skirtingų lyčių, amžiaus, išsilavinimo, netgi gyventi skirtingose Pasaulio dalyse, bet vienaip ar kitaip yra susiję.

Duprasas - tai karasas tik iš dviejų žmonių, jie dažniausiai susituokia ir netgi miršta daugiausia savaitės skirtumu.

Bokononizmas, kaip ir visos kitos "tikros" religijos susiduria ir su tokių terminų interpretavimo nesklandumais ;D :

""Kartais pul-pa - aiškina mums Bokononas, - būna tokia stipri, kad atimi žmogui žadą." Vienoje "Bokonono knygų" vietoje autorius žodį "pul-pa" verčia kaip "šūdaudrė", kitoje - kaip "Dievo rūstybė"."

Manes bokononizmas knygoje sužavėjo. Ne kaip religija ar jos parodija, o kaip autoriaus sugebėjimas žaisti su kūriniu. Ir be jo knyga būtų išėjusi gera, bet jis jai suteikia išskirtinio žavumo, ir parodo, kad autorius visai neblogai rimuoja ;)

Pabaigai, kas gi tas katės lopšys? Nežinau kaip šis žaidimas vadinamas lietuviškai tiksliai (knygos pavadinimas išverstas pažodžiui iš "Cat's cradle". Visgi esu vaikystėje mačiusi kaip jį žaisdavo kiti vaikai, o šiandien irgi karts nuo karto pamatau kur mieste ar ligoninėje, žaidžiant nuo visai suaugusių iki pensininkų.

Atrodo jis maždaug taip, nors turi daug visokių varijacijų ir varijacijyčių:

Internete galima rasti net kaip iš vieno šniūro su draugo pagalba taip susukti gražias gėles ar Eifelio bokštą...

O Jūs, ar darydavote štai tokius lopšelius kačiukams? :)