Šiandien man padarė audiogramą. Čia toks užsiėmimas, kai tikrinama paciento klausa. Mano klausa tiesiog kraupiai ideali - viską girdėjau vos prie kelių decibelų.
Audiogramos metu mąsčiau, kad surdologijoje (moksle apie klausą) yra tokia frazė, kaip "klausos likučiai". Čia kai žmogus jau kaip ir nebegirdi, bet vadinti kurčiu nesiverčia liežuvis. Galėtų gi būti ir kokie nors regos likučiai. Virškinimo likučiai. Eisenos likučiai. Ir panašiai.
Keli mano draugai nuolat patiria sieros kamščius. Tai būklė, kada siera susikaupia išorinėje klausos kanale ir jį uždaro. Tuomet viskas girdimi kaip su ausų kištukais. Ir jie labai garsiai klykauja tada. Patiems tai visiškai netrukdo, o kai šeimos gydytojas ar draugiškas ir neapsikentęs pažįstamas šeimos rezidentas išplauna sieros kamščius, tuomet kurį laiką baukščiai vaikšto ir nesupranta kodėl visi aplinkui taip rėkia. LOR kamščių neplauna, o dažniausiai iš karto bando iškrapšyti su dailiu instrumentu, kurio gale yra kabliukas. Šeimos gydytojams tokio instrumento liesti negalima, nes dar prisigalvos ko nereikia. Jų fantazija labai laki.
Po trumpos darbo dienos važiavau į vieną polikliniką klausytis paskaitos apie profilaktinius sveikatos tikrinimus. Toje poliklinikoje yra tooooookios tuščios erdvės. Šakės. Tilptų dar vieną polikliniką į jas įkišti. Ant sienos kabėjo energetinio taupumo sertifikatas. Gavo B. Ir visą tą plotą reikia šildyti žiemą, kad nesupelytų ir nenubyrėtų prieš pusę amžiaus nupaišytos mistinės socialrealizmo freskos. Man kilo idėja, kad, jeigu ten dirbčiau, galėčiau į darbą atsinešti paspirtuką ir važinėtis juo per pertraukas. Gal netgi su kitais darbuotojais galėtume padaryti kliūčių ruožą - pacientai į tas patalpas vis tiek nepatenka, pilna vazonų su palmikėm*, nubrūžintas parketas užtikrintų sukibimą. Būtų puikus fizinio aktyvumo ir kolektyvo bendradarbiavimo skatinimas. Visas čempionatas galėtų būti.
Tikriausiai ilgai ten nedirbčiau.
Pakeliui namo užsukau papietauti į lietuviško maisto restoraną, kuriame visas maistas buvo tokio skonio, tarsi produktai būtų buvę palikti su žievelėm. Šaltibarčiuose burokėliai su žievelėm. Imbierinės arbatos skonis tarsi imbieras tarkuotas su žievelėm. Bulviniai blynai tokio skonio tarsi bulvės būtų su žievelėm. Bet, kai paragavau prie blynų pateiktos varškės su česnaku ir pajutau tai, ką būčiau galėjusi įvardinti varškės žievelės skoniu, supratau kad gal čia greičiau kokia hipokalcemija man, nei tinginystė jų virtuvei. Kol niomninau neabejotinai pikantišką ir neįprastą maistą grojo vat va šita daina:
Deja mano dokumentuotai puiki klausa neleido pabėgti nuo tos lolitinės baisybės ir net nebegalėjau įsivaizduoti, kad gal čia tiesiog kokia haliucinacija.
*Palmikės (Chamaedorea) yra tokia palmių gentis, kurios rūšis galima auginti vazonuose ir jų būna pilna gydymo įstaigose.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą