Virtuvėje ant palangės apgyvenau tris keramikinius žmogeliukus. Jų galvos tuščios, tik prigrūstos kažkokių pėdkelninio audinio gumuliukų su pjuvenom. Instrukcijoje parašyta - kasdien laistyk ir užaugs žolė. Aš laisčiau kasdien ir niekas neaugo, išėjau į "parinį" budėjimą, grįžau namo ir vienas turėjo vos ne už save aukštesnį kuokštą. Kaimynas toks 50/50 open minded, o trečio tik pavieniai daigeliai kalasi. Lapinas papasakojo, kad jo bendradarbė irgi turėjo tokį mopsiką, tik jai išaugo vienas vienintelis žolės stiebelis, užtat ilgas.
Fone matosi kaip daiginu porą svogūnų.
Aš svogūnų nevalgau, man tiesiog patinka kokias ilgas, tokias baltas baltutėles šaknis jie augina, kaip jos susivelia ir užpildo vandens apsemptą ertmę. Po to auga ilgi smailūs lapai. Labai smagu.
Šiandien darbe pastebėjau, kad ant vienos palangės yra mažytė sudžiūvusi orchidėja. Tiksliau neauga. Jos lapai ploni, tokie visiškai pergamentiniai, kad lieti ir bijai sulaužyti. Susiraukšlėję ir apėję dulkėmis, išlaikę vos kažkiek drėgmės, kad dar galėtų išduoti, jog augalas vis dar kabinasi į būtį. Aš bijojau ją paliesti, bet kai paliečiau, pamačiau, kad ji neturi nė vienos šaknies - yra likęs tik stiebas, o šaknys nudžiūvusius ir nutrūpėjusios. Orchidėja tiesiog kabėjo vazonėlyje iš kurio kažkas išpylė visą substratą ir lėtai merdėjo sausame ore virš radiatoriaus.
Aš ją pakėliau ir sakau rezidentams "šalia mūsų vyksta merdėjimas, visiška agonija". Visi į mane pasižiūrėjo, o kai kurie tokie WTF, akimirką net suabejojau, kad gal aš kažko nesupratau, galbūt čia kažkieno areofitinė plantacija, kurią kvescionuoju. Bet tada supratau, kad žvilgniai buvo daugiau "KODĖL tau rūpi ta gėlė". Tas KODĖL turėtų būti ištartas tokia specifinė intonacija, ne piktai, nereikalaujantis atsako, toks, kuris pats slepia atsakymą, jog tau nereikia rūpintis tokiais dalykais, nes tau jie turi būti nereikšmingi.
Aš ją taip atsargiai padėjau atgal, išsiviriau kavos ir daugiau nebegalvojau. Bet, rytoj planuoju į darbą atvažiuoti porą minučių anksčiau ir, prieš ateidama aplankyti šalia lauke augančias pušis, bei nuo jų pasivogti šiek tiek jų žievės orchidėjos substratui.
Mama sakė, kad tiesiog man ją reikėjo pasiimti namo. Juk ji teisi, niekam tas augalas neįdomus, galėčiau su visu vazonėliu pasiimti ir niekas nepastebėtų. Nemanau, kad orchidėja išgyvens, bet kažkaip žiūrėjau aš į ją ir galvojau, kad ji juk gyva, o tiek ne daug tereikia, kad ji gyventų toliau. Galbūt ją, kaip dovanėlę, atnėšė koks nors pacientas.
Eidama namo pasvarsčiau, kad realiai tai aš ne orchidėją gi gelbėju. Aš kovoju su savo baime, kad gydytojų persidirbimas ir nuovargis nulems kažkieno sužeidimus ar net mirtį, kad tokios nelaimės atveju bus daugybė žmonių, kurie galės kažką pastebėti, visiškai nesunkiai pakeisti, tačiau to nepadarys, nes jausis kvailai, tingės, etc. Tada būtų galima dar giliau nagrinėti šitos baimės priežastis. Ir tada tos. Ir anos ir taip iki pat dramblių :D
PS - tokių žmogiukų būna TIGER parduotuvėje, bet be akyčių. Akytes pati priklijavau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą