Pavasarokim

Šiandien per kavos pertrauką kursiokės pasakė įdomų dalyką. Šiap jos visada įdomiai kalba ir man dar ne karto neteko klausyti apie kokias kirpyklas, "Žmonių" žurnalą ir panašiai.

Nepasakysiu kaip jos tiksliai tą pasakė, nes neturiu tokios geros atminties, bet persakysiu taip, kaip supratau. Bandžiau porą kartų išklausti, gal galėtų paaiškinti geriau - tą išklausimą vykdžiau pasakydama kaip aš tą supratau ir sulaukdavau pasakymo "nu ne, yra..", kuris vėlgi, kiekvieną kartą būdavo vis kitoks. Pastaruoju metu visada bandau taikyti šitą sistemą - kai žmogus man kažką pasakoja, po to tą pakartoju taip, kaip supratau ir jis gali arba patikslinti, pataisyti ką blogai supratau (jei jam rūpi kaip teisingai supratau) arba pakoreguoti savo pasakojimą kitiems žmonėms, kai jau žino, kad toks žmogus kaip aš jį supratau būtent taip, kaip supratau. Trumpai - jei tau svarbu, kad tave suprastų, turi stengtis pasakyti taip, kad suprastų.

Prieš kurį laiką buvau susitikime su vienu garsiu LT politiku - tokiame neoficialiame prie arbatos puodelio, ir jis nuolatos naudojo strategiją pasakoti apie dalykus tokiu būdu, jog žmonės patys suprastų kaip jiems patinka, bet tas supratimas atrodytų kaip labai fainas daiktas - t.y. tu džiūgauji, kad supratai šį protingą ir garbų žmogų. YAY. Kai kurie bestselerių autoriai taip daro, tik dažniau naudoja strategiją, kuri leidžia skaitytojui jaustis, kad jis tiek daug supranta apie tokius gilius ir esminius dalykus. Tik reikia užtikrinti, kad, jeigu kalbama gyvai, žmogus negalėtų perklausinėti ar imti pokalbio iniciatyvos į savo rankas (tada išlįs yla iš maišo), arba, jei eina kalba apie knygą etc, kad apie ją nebūtų reiškiamos nuomonės arba kaip tik - ji būtų "kontraversiška" ir panašiai ir nuomonių būtų tiek daug, kad jų skaitymas ir nagrinėjimas būtų įdomus tik patiems nuomoniautojams.

Aišku, žmogaus tikslas gali kaip tik būti skirtingų nuomonių ir minčių generavimas apgaunant žmones, jog tai ne jų, o to kito žmogaus įdėjos ir dėl to jie gali jomis labiau pasitikėti ir jausti už jas mažiau atsakomybės. Pvz.: ne bestselerių, o geri rašytojai, šią baltą apgavystę naudoja ir tai padeda jų knygoms nepasenti. Skirtingai nei pinigai, protas nėra toks greitai kintantis dalykas ir infiliacija jo taip smarkiai neveikia (nors veikia išsilavinimą - kur anksčiau užteko bakalauro diplomo dabar reikia magistro ir panš.).

Taigi, grįžtant prie mano bendramokslių išsakytos minties, kaip aš ją supratau:

"Jeigu mūsų kurse būtų daugiau tikrų vyrų (ar iš viso tokių būtų), tai visiems būtų geriau. Jie imtųsi iniciatyvos, padarytų tvarką, moterys būtų moteriškesnės, nes joms nereikėtų kompensuoti to aukojant savo moteriškumą. Kurse taip pat mažai tikrų moterų, nes jau vien pasipuošti ir visą laiką būti pasidažiusios gali/nori (čia nelabai supratau) tik dalis. Žmogaus negebėjimas būti "tikru" savo lyties atžvilgiu daro jį mažiau svarbų ir vertingą, kitos lyties savybių perėmimas yra kenksmingas bendrai grupės psichinei sveikatai ir veikla."

Maždaug taip. Dar buvo pora minčių, bet jos jau neesminės.

(iliustracija iš internetų)

Tai aš tada sėdėjau labai susiraukusi (net labiau, nei paprastai sėdžiu) ir bandžiau išmąstyti ką čia ką tik išgirdau. Susiraukiau nuo mąstymo xD.

Šitą blogo įrašą rašau iš fakulteto bibliotekos skaityklos, kurioje dabar dar be manęs sėdi tik 8 žmonės ir visi jie yra vaikinai. Keli jų vis atsisuka į mane ir pakrizena, bo aš labai garsiai tarškinu klaviatūrą ir kreipiu dėmesį. Jie jaunesnių kursų, aš irgi taipdarydavau - ieškodavau bet kokios veiklos, kurią galėčiau panaudoti kaip pretekstą nezubrinti ir kartais ji nueidavo iki labai keistų kraštutinumų. Pavyzdžiui apkalbinėjimo su grupiokais apie tai, kad negalima valgyti skaitykloje (nors prieš tai dieną patys ėdėm ir neraudonavom), kad negalima savintis knygų (nors tiesiog patys neradom to, prieš ką neatsilaikytumėm) ir t.t.

O vienas tai visai piktai žiūri D:

Grįžtant prie to lyčių pašnekesio, tai jis tikrai man kiekvieną kartą didina kraujotaką smegenyse, kai bandau jį suprasti. Man asmeniškai visi kiti žmonės pirmiausia yra žmonės. Tikrai taip, jog žmonės turi lytis. Ir tikrai taip, kad žmogaus lytis lemia tam tikrą elgesį, mąstymą ir t.t. Bet visa tai niekada neužgožia pačio žmogaus ir netampa jo esme. Kiekvienas iš mūsų vieną ar kitą savęs dalį laikome svarbesne ar menkesne, bet nelaikome jos savimi.

Jau devyni vaikinai.

Jeigu norėčiau, kad mano aplinkoje būtų lyderis, kuriuo galėčiau sekti, tai norėčiau lyderio, bet ne "vyro". Jis galėtų būti ir moteris, ir interseksualas ir aseksualas, ir kiekvieną dieną vis kitą sau lytį susigalvojantis žmogus, kad ir siamo dvyniai iš kurių vienas būtų lyderis antras visą laiką ant manęs rėktų ir valytų snarglių rutuliukus po stalu. Aišku, tai sukeltų kitų problemų, pvz.: neproblematiško lyderio turėjimas irgi savų (kaip gero resurso gi jo visi norėtų ir jis bet galėtų pasakyti "a ko aš čia gaištu su tavimi laiką?").

Jeigu susiečiau lyderiavimą, kaip tinkamą savybę kažkuriai lyčiai, tai neišvengiamai sukelčiau sau labai daug problemų - prasidėtų dvigubi ryšiai. Pavyzdžiui jeigu lyderiavimą priskirčiau mane traukiančios lyties savybėms, tai labiau lyderišką asmenį laikyčiau labiau atitinkantį mano tos lyties idealą. Analogiškai - geresnį sekimą lyderiu priskirčiau prie savo lyties geresnių savybių. Ko pasakoje imčiau žmogaus klausyti ne dėl to, kad jis protingas ir stiprus, o dėl to, jog jis yra lyties A, o aš lyties B ir padaryčiau išvadą, kad būdama lyties B, ar kiti B lyties individai, negali turėti lyderiavimo savybių neaukodami savo lyties.

Nebent būčiau panseksuali, tuomet šitos problemos akristų :)* O gal ir ne.

Su tomis, kursyvu užrašytomis mintimis, tai aš turiu sutikti iš dalies - nu tikrai būtų smagiau didesnė įvairovė kolektyve. Lyderio buvimas, kuris prisiimtų daugiau atsakomybės būtų malonus (nors nežinau ar visi supranta, kad jis tuo pačiu prisiimtų ir daugiau nuopelnų, bet gal iš čia ir išplaukia, tas, kad nuopelnu tokių žmonių laikomas ir teisingas buvimas pasekėju - taip jie sukelia sau pasitenkinimą pačiu sekimu, bet ne tikslu ir lyderiu. Taip nušauna ir antrą zuikį, nes randa paaiškinimus savo blogam būviui - pvz.: jie turi lyderiauti, nes nėra lyderio, bet tikru lyderiu būti negali, nes neturi savybės X, o būdami užimti lyderiavimu negali įvykdyti savo "tikrojo" nelyderiškojo potencialo - taigi kaltas lyderio nebuvimas, o ne jie. O ne, ne, ne, jei kaip tik šaunuoliai, tiesa?). Na, o gražūs žmonės yra taip pat nuostabu, kaip bet kas kitko gražaus. Nors tas grožis tai toks subjektyvus dalykas - aš net nepastebiu tos kosmetikos, man tai ji tik dažai, tik technika kažkam perduoti. 

BET, kaip galima tą susieti su lytimi ir, dar daugiau, laikyti žmogaus gerumo matu? Antras "bet ir" yra, kad netgi kai žmogus nėra geras**, tai kodėl tai turėtų sukelti kažkokį pyktį ir nepasitenkimą, bei galvojimą, kad potencialus gero žmogaus buvimas šalia automatiškai nulemtų ir tavo asmeninės padėties pagerėjimą?

Kai prasideda visokios kalbos apie lyderiavimą ir testosteroną, moteriškumą ir gimdymą t.t. tai visai nebežinau kur dėtis. Imu jaustis, tarsi matyčiau tik kažkokias dėlionės detales ir nematyčiau viso puzlės vaizdo, kurį mato visi kiti. Pavyzdžiui man sako, kad švelnumas yra moteriška savybė, o aš sakau, kad daug vyrų man yra švelnūs. Tada sako, kad ten kitokie vyrai, tada aš klausiu o kodėl jie kitokie ir užsiveda kalba po kurios dažniausiai sėdžiu viena.

LULZ. Parašiau nosinę kur nereikia.

Po mano didelio raukymosi viena iš tų tokias mintis išsakiusių merginų man pasakė, kad aš tiesiog "pakliūnu į trečią procentilę", tai yra esu tokia mažuma, kurią galima vadinti "statistiškai nereikšminga".

Bet statistika, ypač aprašomoji, yra nuostabus būdas meluoti ir tikiuosi, kad galėčiau kaip nors padaryti, kad mano aplinkoje tokios mano mintys būtų, jei ne savaime suprantamos, tai bent tokio pobūdžio minčių turėjimas kaip įprastas ir visiškai vidutinybiškas dalykas. Tai yra pakeisti imtį ir jos dydį. 

Aišku, čia būtų galima juoktis ir pasiųsti mane į Vasaros gatvę***.

Pabaigai, su ta iliustracija:

Be galo džiaugiuosi tiek buvimu tarp kitų pilkų stačiakampėlių, tiek kiekvienu išėjimu pas kitas geometrines figūras (pacientai dažnai irgi "sukvadratėja"), nes tai man padeda palaikyti suvokimą, kaip sunku apibrėžti neva teisingą požiūrį ar išlaikyti pasaulėžiūrą ir žavėjimąsi žmonėmis, tiek kiek žmonėmis, tiek kiek atskirais individais.

Gal susidarė įspūdis, kad aš norėjau pateikti savo kursiokių mintis kaip durnas ar kažkuom blogas, bet jos tokios nėra. Aš be galo norėčiau, kad jos galėtų man daugiau papasakoti apie tai, kodėl būtent taip galvoja ir galbūt paaiškėtų, kad tai yra nepaprastai gerai ir stipriai pagrįstos mintys, o ne "man atrodo" ir "taip turi būti". Bet tuo pačiu suprantu kaip prašymas pasikalbėti apie tokius dalykus būtų tų žmonių laiko švaistymas ir netgi, sakyčiau, nepagarbus dalykas. Tai pamąstyme bent bloge parašiau.

* Kalbant apie panseksualumą, tai man labai patiko, kaip viena kursiokė kartą manęs paklausė kokia mano lytinė orientacija. Pasakiau, kad heteroseksuali, tai jinai tokia "lol". Aš susijaudinau, kad kodėl čia taip juokinga ir ji šyptelėjo, kad aš niekada nekomentuoju apie kitus mūsų sutinkamus dėstytojus, gydytojus, vyresnius rezidentus ir t.t. "norėčiau, kad ir mano vyras...", taigi aš negalvoju apie juos, kaip potencialius savo partnerius ir nesukeliu jų ir savo partnerio sulyginimo. Apskritai paėmus, tai man atrodo, kad yra sunku kalbėti apie lytiškumą žmonių, kurie yra monogamiški ne iš reikalo (pvz.: bijo pragaro, juos taip auklėjo, "taip reikia", bijo, kad tada partneris paliks ir t.t.), o iš savęs paties, nes jie lieka su savo antrąja puse keičiantis tiek jos, tiek savo savybėms, įskaitant ir lytinėms, o neretai dar ir aktyviai stengiasi prisiderinti vienas prie kito pokyčių (monogamiški iš reikalo derinasi pasyviai, kaip liaudis sako "supanašėja", kad nesudarytų nesuderinamų sąlyčio taškų. Aktyvus prisderinimas tada, kai sudaroma vienas kitą papildantys sąlyčio taškai). 

** jei kas nesuprantate, tai čia gerumas/blogumas ne moraline etine, o buitiškesne prasme.

*** Vasaros gatvėje Vilniuje yra psichinės sveikatos centras. Vilniuje tokių yra ir daugiau. Anksčiau ten buvo stacionaras, kurį žmonės vadino "durnynu", ir iš to kilo visokie "važiuok į Vasaros gatvę" ir "jis dabar va-sa-roooo-ja ". Šiaip Vasaros gatvėje įsikūrusi dabartinė gydymo įstaiga yra tikrai labai nebloga ir jos priėjimas prie psichinių ligų ir jų traktavimas yra mano asmeniniam požiūriui artimiausias iš visų Vilniuje esančių didesnių tokio pobūždio vietų. 

Nėra to blogo, kas neišeitų į blogą

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Ar į blogą. Internetinį blogą.

Nors nežinau kiek kažkas yra bloga, nes blogis labai slidi ir aptaki sąvoka. Siaubingai subjektyvus dalykas. Katinas nučiupęs peliuką atliko blogį pelių atžvilgiu, bet parnešęs cyplių sužaisti savo katukams, kaip tik labai rūpestingą veiksmą. 

Netoli mano namų esančioje vienoje parduotuvėje yra toks žmogus. Gudrus žmogus. Parduotuvėse jis prašo žmonių nupirkti jam vaistų, arba maisto produktų, dažniausiai taikosi į 25-35 m. a. vyrus, kurie turi tokius jautrios dūšios požymius, kaip tunelinius auskarus, yra paskendę skarose ir šalikuose ar palaiko akių kontaktą su šypsena.

Kartais tas žmogus prašo tiesiogiai, o kartais prie kasos eilėje nesukrapšto centų ir pradeda kalbėti kaip neturi iš ko gyventi. Šitą žmogų iš pradžių ignoruodavau, bet dabar toje parduotuvėje vyksta akcija-atrakcija ir perkant vieną produktą gauni popiergalį, kurį nutrynęs gali laimėti antrą tokį patį ar čekį apsipirkimui. Toks sąžinę apgaunantis lošimas ;D Man jis patinka, bet kai tas žmogus imasi savo medžioklės, tai sukelia tam tikrą erzilį tarp kasininkių, tada jos ima aiškinti aukoms, kad nieko tas žmogus sunkiai negyvena, nieko čia jam nepirkti (kelis kartus mačiau, kaip po to žmogaus tikrai labai nuoširdžiai atrodančio graudenimo, žmonės jam įkišdavo kelias šimtines), tai tie žmonės ima aiškinti kokios kasininkės beširdės ir t.t. Apkaltina jas mažų mažiausiai bešidiškumu, papasakoja, kaip tokios neturėtų gyventi ar mažų mažiausiai būti atleistos iš darbo (o medžiotojas linksi galvą). Tada kasininkės susijaudina, susimėto, IR AŠ NEGAUNU SAVO LOTERIJOS. God damit. Nu kažkaip nei šis nei tas apsiverkusio ir drebančiom rankom skanuojančio žmogaus prašyti dar kažkokio sušikto popiergalio.

Dabar tas žmogus dingo. Galvoju, gal dėl to, jog per facebook'ą nusirito kažkokią "think about poor people" banga, dabar kiekvienas nori nusifotkinti su tokiu žmogumi (dažniausiai kaip jam perka saldainį), ir įsidėti kaip socialinio gerumo bonusą. Tai kadangi dar reikia rasti tokį žmogų, labai jau daug jo fotkių būtų. O gal ir ne dėl to.
Dabar galvoju, kad gaila - būčiau ir aš nusifotkinus. Ir tada šio įrašo pradžią nuspalvinus kita spalva. Rašiusi tą patį, bet būtų kaip tame anekdote:

Nuvyko dviejų batų gamintojų rinkos žvalgytojai į Afrikos savaną pažiūrėti ar galima ten vežti jų batus. Apsižiūrėjo, grįžo abu atgal. Vienas sako savo firmai:

- Afrikoje visi vaikšto basi. Niekas nenšioja batų.
O kitas savo firmai:
- Afrikoje dar niekas neturi batų! NIEKAS. Vežam greičiau.

(nuotrauka iš internetų)

Paskutinę savaitę kasdien važiuodama į ligoninę spoksojau į socialinę reklamą, kurioje rašė kiek vaikų mirė dėl abortų. Būtent, kad spoksojau. Gera reklama, jos niekada niekas neužstodavo, nes ją pamatę žmonės kažkaip nejaukiai pasitraukdavo. O gal šiaip tamsi buvo (kai tamsu, šviesios reklamos traukia žmones, kaip drugelius). 

Galvojau, kodėl nerašo kiek vaikų nebuvo abortuoti?

Iš kiekvienos problemos žmogus nori pačios naudingiausios ir lengviausios išeities, tai ar nebūtų racionaliau rodyti žmonėms tuos kitus, geresnius kelius, nei sakyti kiek daug pasirinko blogą kelią? Juk dauguma parpastai mąstančių žmonių vadovaujasi paprasta logika - jei tai tinka daugumai, tai tinka ir man. Kodėl toje socialinėje reklamoje nebuvo galima tiesiog užrašyti "mąstai apie abortą?" ir sudėti įvairius telefono numerius nuo psichologinės pagalbos iki labdaros valgyklų ar gyvybės langelio adreso. O gale pridėti ką nors - x moterų, kur x>50% svarsčiusių apie abortą džiaugiasi jo nepasidariusios. Ar dar ką nors iš balto melo serijos. 

Dar ta žvakutė tarsi iš kokio lagerio.

(nuotrauka iš internetų)

Vakar kaip tik gulėjau vonioje ir medituodama mintis apie tai, kodėl kai kurie žmonės mėgsta maudytis tamsoje prie progos apmąsčiau, kad kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad žmonės nėra tokie blogi, kokiais juos anksčiau laikiau. Nėra taip, kad matyčiau mažiau blogio, gal netgi priešingai, bet vis dažniau klausiu kas padaro žmogų blogu - ir ar tai būtų "blogi genai"*, ar vaikystėje patirtas smurtas, ar bejėgiškumas ar dar kas. Gal čia tik aš, bet tikrą, nuoširdų ir tyrą blogį įsivaizduoju, kaip ir gėrį, kylantį patį iš savęs ir esantį tik dėl savęs, be praeities ir ateities, tik dėl to ir esantį, ir būtent dėl to nesunaikinamą. Nežinau kaip aiškiau tai apibūdinti, kaip tik pasakymu: "Jis yra tas, kuris yra" ar "Jis yra, nes yra". Neturintis nei pradžios, nei pabaigos.

Kalbant apie maudymąsį tamsoje, tai dalis iš jį mėgstančių žmonių turi padidėjusį nervinį dirglumą. Čia greičiausiai pasakysite "pfff, tai nervuotis reikia mažiau", bet realiai kiekvieno mūsų slenksčiai dirginimams yra skirtingi. Va pavyzdžiui aš susidirginau abortų reklama, nors aborto nei dariausi, nei kada nors apie jį galvojau.

Dirglesnis žmogus gali pavargti nuo tokių dalykų, į kuriuos "normalūs" net nekreipia dėmesio ir bandyti pailsėti įvairiais būdais. Be maudymosi tamsoje tai gali būti ir miegojimas susisukus į tarsi kokoną iš antklodžių ir pagalvių, negalėjimas iš namų išeiti be ausinuko, kuriame skambėtų jau iš anksčiau žinomos dainos, norėjimas, kad aprangoje visada būtų tokie dalykai, kaip pvz.: prasegamas švarkas ar pakankamai storas megztinis ir t.t.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.

Tokie žmonės, patirdami "normaliems" nepažįstamus nemalonumus, gali patirti ir "normaliems" nepažįstamus malonumus. Dabar kaip tik skaitau knygą apie Aspergerio sindromą (vėliau tikiuosi apie jį ir apie knygą parašyti blogo įrašą), ir joje yra pamąstymas ar reikia sindromą kažkaip bandyti taisyti. Šį sindromą turintys žmonės labai smarkiai ir jautriai išgyvena tam tikras situacijas, kurios sindromo neturintiems žmonėms sukeltų tik menką diskomfortą, jeigu iš viso sukeltų. Turint Aspergerio sindromą emocijos turi ne 10 padalų, nuo 1 iki 9, o tik nuo 1 iki 2 ir tada iš karto nuo 9 iki 10.

Į viską reaguojama arba kaip  į visiškai nereikšmingą dalyką, arba kaip į kažką labai, labai, labai svarbaus, kaip "normalus" žmogus gal net nereaguotų taip smarkiai, jei tausotų savo psichiką. Taigi, nors pasibaigusi uogienė gali pravirkdyti ir priversti užsidaryti kambaryje linguojant kampe, bet naujas pašto ženkliukas į kolekciją gali sukelti orgazminį pasitenkinimą. Kai kuriems Aspergerio sindromą turintiems žmonėms kiti žmonės yra arba priešai, kuriems reikia nusukti galvą, arba draugai, kuriems ir inksto negaila. Ar paaukotumėte gebėjimą jausti malonumą, dėl gebėjimo nebejausti skausmą? 

(Paveikslėlis iš čia)

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.

Šiandien turėjau važiuoti į gaivinimo kursus, kuriuos turiu praeiti, kad galėčiau kitą pusmetį atlikti internatūrą, bet netyčia nuvažiavau ne į tą ligoninę. Bandysiu į juos pakliūti kitą savaitę, su kita grupe.

Ten daugiau priminimas ir skylių užkaišymas, nei tikri kursai, nes gaivinimą mes mokėmės jau anksčiau ne vienoje disciplinoje. Taigi, iš dangaus man iškrito 3 laisvos valandos, kurias galiu praleisti kaip tinkama. Tai jas dabar ir leidžiu - paskaičiau komiksų, paklausiau muzikos, pamėčiau šokoladuko varnoms (jos nelesė) ir rašau šitą blogo įrašą iš to, kas užplaukia ant pirštų galo.

Kai dar mokiausi mokykloje vienas mokytojas mum papasakojo anekdotą-istoriją iš savo gyvenimo. Jis buvo Japonijoje ir kažkur važiavo su pažįstamu japonu. Kažkas nutiko ir traukinys, kuriuo jie keliavo, į tikslą atvyko pusvalandžiu anksčiau, nei turėjo.

Kol lietuvaitis, džiaugėsi ką jis galės spėti nuveikti ir padaryti, pamatė savo bendrakeleivį prisėdusį ant suoliuko ir žiūrinti į paukščius. Japonai gi baisūs darboholikai, right? Tai jis klausia, kad kodėl gi nesidžiaugia, kad galės nuvykti į darbą anksčiau ar kažką tai panašaus. O tas sako - "bet čia laisvas pusvalandis."

Paskutiniu metu dažnai atsimenu šitą istoriją. 

Ir ji man labai patinka. 

Tikriausiai baisiausia ką galima sau pasidaryti, tai kažko nespėjant pradėti "atsigriebinėti", vietoje to, kad sustotum ir paklaustum ar tu iš viso tą galėjai spėti pirmoje vietoje?

Prieš kelis semestrus per vieną sesiją išlaikiau tik porą egzaminų (aš nesu iš gabiausių studentų. Tiesą sakant aš net nesu pirmoje studentų pusėje pagal pažangumą. Esu daugiau prie tų, kuriuos klausia ne "į kokią rezidentūrą stosi", o "kaip manai, stosi į rezidentūrą?" (ir aš stosiu, ir tikiuosi, kad įstosiu :o yes!)), todėl turėjau eiti į perlaikymus. Dauguma jų vyko per pirmas dvi kito semestro savaites ir žmonių, kurie į juos ėjo, nesimatė bendrose paskaitose, nesimatė kai kurių ir pratybose. O aš sau toliau, nors ne labiai ramiai, ėjau į viską, į ką turėjau eiti, jeigu būčiau išlaikiusi. 

Juk realiai nė vienos studijos žmogaus nepadaro specialistu. Tai tik įrankis tokiu tapti. Diplomas pasako, ne kad esi gydytojas, o kad baigei kažkokią programą ir gali bandyti tokiu tapti. Gydytoju padaro darbas, kurio metu gydai žmones. Jį gali dirbti ir be diplomo, bet, visiems norint apsisaugoti nuo viduramžiško piknaudžiavimo**, reikalingi tokie dalykai kaip diplomai ir licenzijos.

Aš galiu turėti diplomą su vienais dešimtukais, bet nuo to aš netapsiu gera gydytoja. Bet, norint tapti gera gydytoja man reikia daug žinių, kurias santykinai galima įvertinti geru pažymiu. 

Kartais pastebiu, kad spaudoje ar internete rašoma apie žmones, kurie tapo garsiais ir gyvenime daug pasiekė, nors net nesimokė, buvo išmesti, ar baigė blogais pažymiais savo studijas. Ir man tai labai keista, nes visada iškyla klausimas - ar jų studijos turi kažką bendro su tuo, ką jie pasiekė? Pvz.: jei žmogus tapo garsiu verslininku, tai gal nereikia stebėtis, kad jį išmetė iš medicinos studijų. Antra, jei žmogaus mintys buvo labai inotiatyvios, tai kaip jis galėjo būti įvertinamas sistemose, kurios pažymį rašo pagal retrospektyvius kriterijus (t.y. kaip gerai išmokai iš anksto pateiktą medžiagą, o ne pats ją sukūrei). Ir trečia, kai žmogus pats pasitraukia iš mokslo, tai gal jis pamatė, kad jam reikia visai ne to ir jis gaišta laiką? 

Čia kiekvieno natūralaus*** dešimtukininko problema - kai jis mokosi kažkur labai gerai, kyla graužatis, kad kažką praranda, nes kitur, kur mokslo lygis būtų aukštesnis, jis gal būtų septintukininkas, bet gautų ir galimybių turėtų daug daugiau. Būti didele žuvimi mažame tvenkinyje yra labai malonu. Bet prasminga tik tada, jei iš jo niekur daugiau neketini išplaukti ir esi tikras, kad pas tave neatplauks didesnė.

(nuotrauka iš internetų)

Žinoma, pažymiai reikalingi, nes jie padeda sumažinti konkuravimo kovai išnaudojamą energiją ir resursus ir bent jau kažkiek įveda objektyvumo į įvertinimą. Pvz.: man reikia baigti studijas kuo geresniais pažymiais tam, kad įstočiau į norimą rezidentūrą, nes iš pažymių skaičiuojama didžioji balo dalis. Jeigu esu nepaprastai protinga ir gabi (santykinai, žinoma), tai geri pažymiai, kaip jau rašiau, gaunami automatiškai. Jeigu ne - tuomet prasideda aukojimasi: kažko nepasimokysi, kažkur nenueisi, kažkur nepamiegosi, kažkur kažką kažkaip kažkodėl kažkam. Kaip ir visur gyvenime, tik reikia apsibrėžti kiek ir kam tų K raidžių gali skirti. 

Kad jau rašau apie studijas, tai šiandien buvau viena iš studentų, kurie dalyvavo universiteto išoriniame vertinime. Protingos tetos ir dėdės vieną valandą mūsų klausinėjo įvairių dalykų ir mūsų atsakymai, bei nuomonės vėliau keliaus į sudedamąją dalį to, kas nulems ar studijų programa, kurioje mokausi bus akredituota ateinantiems 3 ar 6 metams. Ar visai nebus akredituota. Jeigu ji nebūtų akredituota, tai būtų šakės su šakutėmis visiems studentams. Jeigu ji būtų akredituota šešiems metams, tai irgi būtų savotiškas ūkio padargas, nes fakultetas galėtų atsifutbolinti nuo kažką pagerinti norinčių studentų, o naudingiausias dalykas būtų tas toks gėdingas viduriukas su poalkiu vilku ir nutriušusia avimi.

Studentų viso buvo visai nemažai, nors labai skirtingų nuomonių niekas neišsakė. Bent jau mano subjektyvia nuomone, lyginant ką girdžiu iš studentų šiaip kalbančių apie studijas, ir tai, kas buvo pasakyta, ganėtinai stebėtinai atitiko tokį visiškai vidutinį studentą, gal netgi šiek tiek į gerąją pusę. Vertintojai kartais bandė aptakiai užvesti kalbą apie kai kurias problemas, kurių VU iš viso neturi, o į kai kuriuos klausimus buvo atsakyta tikriausiai net ne taip, kaip klausėjai suprato savo klausimus. Butinys pavyzdys, nesusijęs su studijomis, bet parodantis kaip maždaug atsakinėjome:

- Ar tave čia skaniai maitina? 

- Maitina mane.

:D ....

Po vertinimo išėjau su šiokiu tokiu slogučiu,

Kiekvienas studentas jaučiasi universiteto dalimi ir nors jis turėtų jaustis kaip paslaugos gavėjęs (gal taip nesijaučia, nes palyginti mažai studentų moka tuos 18k litų per metus už mokslą), bet kartais ima kvepėti Stokholmo sindromu ir pradedi galvoti, kad nu tai jeigu gi labiau pasitengčiau, labiau gerbčiau, labiau domėčiausi, labiau lįsčiau, ir t.t. tai viskas būtų geriau. Ir dėstytojams tas pats yra, nors jie ir neprisipažįsta. Apskritai, tai man atrodo, kad kartais mums visiems ten trūksta vieno dalyko - apsibrėžimo. Kas esame, ko norime ir kur ribos, o ne abstraktaus bandymo pasiekti žvaigždes ir vaivorykštes už jų.

(paveikslėlis iš internetų)

Pavyzdžiui paprastas dalykas, kaip pratybų pradžioje pasakymas, kad bus kavos pertrauka ir kada jis bus, arba ką tiksliai TIKSLIAI veiksime, ko norime ir to pasakymas atvirai, labai galėtų pagerinti mūsų mokslo rezultatus. Kaip kad gydyme - pacientas gali pasakyti, kad nori pasveikti ir jaustis gerai. O gali pasakyti, kad norėtų per dieną šlapintis ne penkiasdešimt, o dvidešimt kartų ir, kad būdas, kuriuo galėtų tą pasiekti būtų ne chirurginis, kad tai jam smarkiai pagerintų gyvenimą. O aš, kaip gydytojas, galėčiau pradėti kalbėti kiek jo norai realistiški, jei realistiški siūlyti galimus variantus, jei nerealistiški paaiškinti kodėl. Jeigu nori jaustis sveikas ir laimingas, tai nesunku padaryti - pilna visokių cheminių medžiagų ir sektų, kurios tą padaro.

Kai man sako - susipažinsime su pagrindais, man iškyla klausimas kas yra pagrindai ir kur jie baigiasi. Pavyzdžiui ar žinojimas, kad rožė yra augalas yra botanikos pagrindas? Nors aš jau šeštakursė ir likusiais studijų mėnesiais tiesiog mėgaujuosi, bet studijų metu išmokau daug efektyviau dirbti ir mokytis. Pritaikydama dalykus, kuriuos gailiuosi nepritaikiusi anksčiau tam, kas vyksta dabar, jaučiuosi labai daug išmokusi iš studijų, net jei tada gavau penketus. Tiek profesine prasme, tiek grynai asmeniška.

Šita pastraipa parašyta kritikuojant ne dabartinę tvarką, o prieš ją trumpą laiką buvusią, tai iš esmės ji beprasmė:

Dar galvoju, lad kai padarė tvarką, kad <8 vidurkis būtų jau blogas ir studentas turėtų už tai pats mokėti, tai padarė tik tiek, kad pastūmė vertinimo sistemą į dešinę pusę - dabar ne taip gerai besimokantis sudentas gauna 8, o ne pvz.: 6 ir tiek. Nes jeigu jis mokosi tikrai blogai, tai tam universitetas gi turi net 4 pažymius - nuo 1-eto, reiškiančio dažniausiai, kad nusirašė, 2-ąją - nieko nemokėjo, 3 - jo žinių absurdiškumas linksmino dėstytojus prie kavos ir 4-ą: tau nedaug trūksta ir man tavęs labai gaila. Staiga atsiranda 5,6, ir 7, kurie sako "mūsų nuomone tavo žinios yra patenkinamos ar visiškai vidutiniškos (tiek mes iš tavęs ir tikėjomės), bet valstybė sako, kad turi būti geresnis už vidutinybę, arba susimokėti.", Specialybėse, kuriose yra natūralu kiekvienam laikyti save "the man", tai ir iki šitos tvarkos 9-etas galėjo būti tragedija, bet tiksliuosiuose moksluose ir medicinoje?... 

(Ashley Mackenzie paveikslėlis)

To akreditacinio susirinkimo metu viena grupiokė į mane labai susiraukusi žiūrėjo, kai bandžiau kalbėti. 

Labai nejaukiai pasijutau, nes iki susirinkimo keli bendramoksliai dar juokėsi, kad mane į jį paėmė dėl nesveiko optimizmo, o ją dėl to, jog ji visada gali sukritikuoti, ir tą padaryti gerai. Neva, aš tikrai rasiu daug teigiamų aspektų, o ji neigiamų.

Bet susirinkimo metu buvo taip, kad aš sakiau blogus dalykus, o ji gerus, ir net parašė žinutę, kad šalia manęs sėdanti kita kursiokė galvotų ką kalba, į ką sureagavau taip, kad ta žinutė būtų tarsi būtent man skirta. Aš juk netildžiau to žmogaus, manydama, jog jo teisė ir laisvė pasakyti ką jis galvoja yra pakankamai svarbi, nepriklausomai nuo to ar aš su juo sutinku ar ne (nors sutikau su jo pasisakymais, jei čia šitas mano rašliavas skaito bent koks vienas grupiokas, nes per šešis metus tik kokius du kartus iš kursiokų girdėjau, kad jie permetė mano blogą akimis. Nors negaliu ginčytis - blogų skaitymas tikrai labai specifinis pomėgis. Kaip kad kanalizacijos vamzdžių kolekcionavimas).

Kadangi ta grupioke, kuri atsiuntė žinutę, labai žaviuosi tiek kaip žmogumi, tiek iš profesinės/akademinės pusės, tai slogučio kilmė gali būti ir ta. Po to pamąsčiau, kad jos susinervinimas galėjo kilti dėl tų pačių priežasčių, kurios nulėmė tai, kad ji specialistams kalbėjo teigiamus aspektus, nors šiaip ne viešai kalba neigiamus, kaip kad mano slogutį nulėmė tos pačios priežastys, kurios lėmė, kad kalbėjau apie neigiamus aspektus, nors šiaip mėgstu kalbėti apie teigiamus. Bet tada dar pamąsčiau, kad kažkokie bobiški išvedžiojimai čia prasideda ir tikriausiai kuo giliau kasiu, tuo daugiau po visko turėsiu užkasinėti.

Aš kartais pagalvoju, kad jeigu kada mano gyvenimas pasisuktų taip, kad būčiau kažkam pakankamai įdomi, kad galėčiau parašyti memurarus, tai iš mano studijų metų juose daugiau dominuotų ne dėstytojai, bet mano bendramoksliai.

Tada man kyla noras paimti ir visiems žmonėms, kurie man patinka parašyti bent po laiškelį ir išdėstyti visas tas jų savybes ir poelgius, kurie man taip patinka, nes kartais man atrodo, kad daliai jų yra sunku ir jie jaučiasi vieniši šitame skausmo lauke, kuris apsimeta pakalne. Na, kad galbūt bent vieno žmogaus, kad ir tokios mėmės, kaip aš, palaikymas praskaidrintų dieną, kaip kad jų skvarbus protas, sugebėjimas nepasiduoti, pagalba ir pagarba kitiems, bei dar daugybė kitų jų savybių ir poelgių praskaidrina mano dieną ir net įkvepia. Bet tada susilaikau, nes pagalvoju, kad jeigu paruoščiau tokius laiškus visiems iš karto, tai žmonės pagalvotų, kad planuoju savižudybę, jeigu paskirai, tai kad bandau tapti senovinio subinlaižystės meno adepte, arba, kad atrodyčiau dar didesne keistuole ir visiškai nesiorientuojančia realybėje, nei jau ir taip atrodau. 

Gal žinot tą jausmą, kai kažkąm parašai tokį fanmail'ą, ir tikiesi, kad tas žmogus jo gauna tiek daug, kad taviškio net neperskaitys ar nepastebės? Nes gėda ir dėl asmeniško susižavėjimo atskleidimo, ir tuo pačiu iš didelio noro, kad tuo žmogumi žavėtųsi daug kitų žmonių? Ne? Nu tada, bent jau gal žinote tą nesmagumą, kai kažką labai labai rašei, ir paprašei, kad kitas paskaitytų, bet jis skaito šalia tavęs, ar dar netgi garsiai. Ir nors tas kažkas skirta viešam priėjimui, bet tas žmogus, kurio paprašei tau svarbesnis, ką jau ten artimesnis, už visą Visatos anonimybę ir tada tu tik GRRRRRR. NESKAITYK. BAIK. UŽTENKA.

Anonimybė?

Lulz.

A. Taip. MĖMĖS. Kol nepamiršau, tai internatūrą bandysiu gauti atlikti Klaipėdoje.

KLAIPĖDOJE!!!!!1vienuolika!!!!

Viename fainiausių Lietuvos miestų. Oh yeah. Nu gi pasidžiaukite bent kažkiek su manimi (tiems, kas šitą skaitote iš Klaipėdos leidžiu ir paliūdėti).

Taip nekantrauju. Susitarėme su kita kursioke, kad jei gausime vietas abi, tai nuomuosimės butą bendrai (o mūsų antrosios pusės liks Vilniuje, bet mes visi visus visaip nuolatos lankysime) ir pusei laiko prie mūsų prisijungs dar viena kursiokė. Tad labai džiaugiuosi ir nekantrauju ne tik galimybę pagyventi Klaipėdoje ir atlikti praktiką puikioje ligoninėje, bet dar ir paragauti (kad jau ir tik santykinai) studentiško gyvenimo su kambarioke/-ėmis. 

Kol ten būsiu dar planuoju rašyti blogą ar šito blogo įrašus tema "Mėmė Memelyje". 

Su pirmu pavadinimo žodžiu jokių abejonių neturiu, bet dėl antro šiek tiek jų kyla.

Memeliu Klaipėda buvo pavadinta vokiečių, berods XVI amžiuje ir šitą pavadinimą dažnai girdžiu iš ten kilusių žmonių. Nors dar svarstau - nors skamba labai pavadinimiškai, bet tai ne lietuviškas pavadinimas ir tarsi išlaiko tą idėją, kad tai vokiškos tradicijos miestas.

Nors norėčiau save laikyti patriote, bet niekada nedalyvauju jokioje aktyviai patriotinėje veikloje. Kažkaip tas senas pavadinimas kirbina mano smegenį, kaip netinkamas, lygiai kaip kirbina mintis, kad pvz.: privalai išmokti kalbėti rusiškai, nes tipo tau tas lengviau, nei čia pusę gyvenimo gyvenantiems ar net gimusiems kai kuriems rusakalbiams, nesispardydama, kad čia buvusio okupanto kalba. Tipo mokykis, jei nori dirbti. Gal tame ir bėda - kai kurie kalbantys rusiškai Lietuvos laisvę traktuoja kaip laikiną dalyką ir tuomet natūralu, jog nemato prasmės mokytis valstybinės kalbos. Aš visiškai neturiu jokių pretenzijų žmonėms, kurie negali išmokti antros kalbos dėl mokymosi ar intelekto sutrikimų, arba tų, kurie šneka lietuviškai su dideliu akcentu, neturi plataus žodyno, daro daug klaidų, nes suprantu, kad namie jie šia kalba nešneka, bei neturiu pretenzijų tiems, kurie yra atvykę trumpam. 

Bet hey - moksliškai įrodyta, kad suaugę žmonės kalbas mokosi lengviau, nei vaikai. Vaikai tik entuziazmo tam turi daugiau.
Ir aišku, kad aš ją galų gale išmoksiu, nes nu kur dėsiuosi, juk dauguma paprastų žmonių nuoširdžiai nori, kad jiems ir jų vaikams būtų geriau ir tas kalbos nesimokymas gali būti ne daugiau, kaip būdas susitaikyti su emocine galios netektimi ir sudužusiu gražaus rytojaus pažadu. Mano pasakymas, kad nekalbu rusiškai bus tik dar vienas smūgis, ir aš visiškai neturiu intencijų skriausti savo pacientus, nepriklausomai nuo jų politinių ar kitokių pažiūrių. Bet tada būsiu iš tų gydytojų, kurie įkyriai burbės "o kur mano vertėjęs", kai tik galės :D 

Tai va. Dar  pamąstysiu dėl to pavadinimo ir jo korektiškumo savo pačios atžvilgiu. 

*  Sąvoką "blogi genai" vartoju visiškai populistiškai. Joks genas nėra savaime blogas ar geras, ir net ir "blogiausi" genai neatleidžia žmogaus nuo žmogiškumo.

** Ilgą laiką medicinos praktika buvo labai griežtai šeimyninis užsiėmimas. Orginaliojoje Hipokrato priesaikoje netgi yra pasižadėjimas bendradarbių vaikus amato mokyti be užmokesčio. Jeigu galvojate, kad dabar pinigai gali viską, atsiminkite, kad buvo laikai, kai net Bažnyčia leidimą į rojų tiesiog... parduodavo.

** Kiti dešimtukininkai yra tokie, kurie gerai mokosi iš baimės nebūti geriausiai iš geriausių, arba tiesiog nusirašinėja. Juos kamuoja kitokios mintys apie savo galimybių ribas.

Narvas-marvas

Vyras pasakė, kad *.gif yra internetinio meno įsikūnijimas. 
Tai ir aš vieną gif'ą apie save padariau. 

Dabar mąstau realiai pasidaryti marvą-narvą. Tik nesugalvoju ar kaip kokį sąsiuvinį ar lentą, ant kurios būtų galima įdėjas ir mintis prismeiginėti.

Alkio hormonai ir kosminiai dinozaurai

(nuotrauka iš čia)

Yra toks hormonas grelinas (nors dar niekas nenusprendė kaip taisyklingai jis turėtų skambėti lietuviškai :) ). Kai esame alkani jį išskiria skrandis. Ir, o, ko tas grelinas tik jis neveikia mūsų organizme! Duodasi kaip geras ir verčia eiti ieškoti ką sugraužti.

O bet tačiau, grelino daug gaminasi ir lėtinio streso metu. Evoliuciškai grelinas yra senas daiktas. Toks senas, kad jam alkis=stresas.  

Žmogus vis valgo, bet nesvarbu kiek suvalgo jis vis tiek jaučiasi alkanas :( ( Nors

yra išimčių - kai kurie žmonės kaip tik nevalgo, nors streso metu jaučiasi tokie alkani, kokie niekada šiaip nebūna. Jie kaip tik sako, kad alkis jiems padeda susikaupti ir išgyventi sunkius laikotarpius. Ir jie gali būti teisūs - patekęs į smegenis grelinas mažina nerimą ir zyzia neuronams susiimti ir geriau mokytis, bei analizuoti informaciją. )

Atrodytų viskas čiki. 

Bet grelino lazda turi ir kitą galą - grelinas  labai skatina pasitenkinimą iš alkoholio. Alkanas ir/ar stresuotas žmogus ne tik lengviau pasigeria. Jis lengviau prasigeria.

Antra, grelinas palengvina potrauminio streso sindromo vystymąsi. O išgydyti potrauminio streso sindromą, tai ne tas pats, kas nutraukti lėtinį stresą. 

Pabaigai - kalbant apie potrauminio streso sindromą - tai jo išsivystymo tikimybę po smarkių išgyvenimų labai mažina labai paprasti dalykai - leidimas žmogui išsikalbėti (net nebūtinai su baisiu nutikimu susijusius dalykus), išsiverkti, išsirėkti ir panašiai. Petys išsiverkti nėra tas, kuris sako "ir man sunku", o tas, kuris gali apginti  ir pats nepuola pažeidžiamumo akimirką, kol smegenys "susidėlioja" viską į vietas. "Baik žliubt" ar "radai ko verkti" irgi yra puolimo formos.

Apie greliną ir stresą:

http://web.mit.edu/newsoffice/2013/ghrelin-ptsd-1015.html

Ir kita temelė:

 

Šitas dinozaurą pagamino NASA astronautė Karen Nyberg. Jinai jį susiuvo iš audeklo, kuriuo išmušami maisto konteineriai (kad maisto pakai nesidaužytų į sienas) o vidų prikimšo sukarpytais savo marškinėliais.

Kadangi kosminėse stotyse yra internetas ir astronautai gali laisvu laiku juo naudotis pramogai, jinai šią nuotrauką įkėlė į socialinį tinklą - http://www.pinterest.com/pin/51509989461370720/ (čia galite pamatyti ir daugiau jos nuotraukų). 

Man šita nuotrauka labai priminė "Vyrus juodais drabužiais". Tuose komiksuose (ir filmų pora yra) žmonija su savo pirmaisiais sutiktais ateiviais užmezga draugiškus santykius tik todėl, kad į agentų ir tų ateivių susitikimą netyčia atvaro vaikinas su gėlių puokšte važiavęs pas merginą pirštis. Kas belieka - jis tą puokšte atiduoda ateiviams, o pas merginą daugiau niekada ir nebenuvyksta, nes jam tenka patapti vienu iš vyrų juodais drabužiais.

Vat galvoju... atskrenda į kosminę stotį ateiviai ir šitas dinozauras tikriausiai geriausiai parodo visą žmonijos esmę - iš šiukšlių sukurtas žaislas namie likusiam vaikui, kuris primena jau seniai nebeegzistuojantį ir niekieno savo akimis nematytą gyvūną.

Prieš porą dienų man viena dailininkė sakė, kad menas yra kuriamas profesionalų, kuriais tampama pabaigus specialus mokslus, o jeigu kažkas tampa be mokslų, tai čia jau labai labai retas ir unikalus dalykas ir kad ją pykdo kaip žmonėms kišamas ne profų ar chaltūrinančių profų menas. Mano pasiūlytą meno psichoterapiją, kaip įrodymą, kad menas nėra santechnika, jinai įvertino tik kaip būdą nuraminti nervus.

Gal Karen Nyberg su šitu dinozauriuku tik ramina nervus.

Nežinau.

Bet jei tik tiek ne profesionalus menas ir yra, manau, kad tai jau yra labai daug.

Artėjant Vėlinėms

Pastebėjau, kad yra labai daug žmonių, kurie su didžiausiu entuziazmu ginčijasi apie tai ar reikia ar nereikia uždrausti abortus. Dalis žmonių manančių, kad toks draudimas yra reikalingas laikosi pozicijos, kad žmogus yra žmogus nuo pat pirmos savo ląstelės. Tokios pozicijos laikosi ir dalis, manančių, kad abortų draudimas yra daugiau, nei nesąmonė. Šiame trumpame įrašiuke noriu parašyti ne apie abortus, o apie kitą su itin ankstyvu gyvybės nutrūkimu susijusią problemą, kuri darosi itin aktuali artėjant Vėlinėms.

(Jeigu labai jau norite mano pozicijos, tai draudimas, kaip problemos sprendimo būdas yra tolygus stručio galvos kišimui į smėlį. Jokia moteris nepastoja nuo oro ir niekas iš lempos nesugalvoja atsikratyti savo vaiku ar audiniais (žiūrint kaip traktuosi nėščios motinos ir vaisiaus santykį).)

Dalis žmonių, sakančių, kad ir negimęs žmogus yra žmogus, "žmogiškumu" svaidosi kaip jiems patogu ir persileidusių moterų netraktuoja taip pat, kaip netekusių jau gimusio vaiko, ypač kai persileidimas įvyksta tik po kelių dienų nuo moters sužinojimo, jog ji laukiasi. 

Jie gali pasmerkti moterį, kuri pasidarė abortą (net nesusimąstydami, koks skausmas ar baimė ją privertė tą padaryti), ir tuo pačiu pasišaipyti iš verkiančios ir susiimti negalinčios moters, kuri persileido šeštą nėštumo savaitę tuo parodydami, kad ląstelių gumuliukas nėra toks vertingas, kaip savarankiškas guguojantis struktūrizuotų audinių rinkinys.

Priklausomai nuo šalies persileidžia 20-25% visų nėštumų apie kuriuos moterys žino (ir dar maždaug tiek pat iki tol, kol yra galima sužinoti apie nėštumą rutininiais testais). Tarp skirtingų amžiaus grupių ir moterų skaičiai skiriasi - tai bendras vidurkis. 22 metų sveikai gyvenančios ir laimingos dėl nėštumo moters persileidimo tikimybė gali siekti tik 10%, 45-erių jau ~50%. Kai kurie persileidimai būna fiziškai neskausmingi ir pastebimi tik pakartojus nėštumo testus, kartais moteris žuvusio vaisiaus kūnelį pati pagimdo be jokių pastangų lovoje, vonioje ar tualete, kiti labai skausmingi ar reikalaujantys medicininio įsikišimo išvalant gimdą ar dirbtinai sukeliant priešlaikinį negyvagimio gimdymą (taip mažiau fiziškai žalojamas moters organizmas). Persileidimas gali sudaryti grėsmę moters gyvybei ir sveikatai, po jo dėl vienokių ar kitokių priežasčių moteris likti nevaisinga.

Vieni persileidimai tėra kažkoks "gumuliukas" mėnesinių kraujyje, kiti yra maži žmogučiai, dar visai neseniai matyti ultragarso ekrane besivartantys ir ražantys kojytės.

Persileidimas nėra retas dalykas. Didžioji dalis persileidimų įvyksta dėl nė nuo vieno iš tėvų nepriklausomų veiksnių - naujasis žmogutis tiesiog nepajėgia vystytis ir miršta. 

Jeigu reikalaujate, kad negimęs žmogus būtų mylimas taip pat, kaip gimęs, tai ir leiskite žmonėms mylėti - palaidoti, gėdėti ir atsiminti. 

Jeigu dvylikos ląstelių gumuliukas Jūsų nuomone turi teisę į gyvenimą, tai jis turi ir į mirtį, o ne tiesiog egzistavimo pabaigą. Kaip ir gyvenimo pradžią, taip ir jo pabaigą skirtingi žmonės vertina skirtingai. Religingam žmogui gyvenimo pabaiga gali būti tik po teisingų ritualinių laidotuvių - jeigu jo religija dengiatės neleisdami vieniems nutraukti nėštumo, nes kažkas jau yra žmogus, bet to paties žuvusio žmogaus neleidžiate palaidoti pagal tos religijos reikalavimus, tai mažų mažiausiai veidmainiaujate.

Nuotrauka iš internetų - moteris laiko ginekologo jai atiduotą jos žuvusį vaiką. Rodyklė rodo į jo pirštus. 

Pagal dabartinius Lietuvos įstatymus galima palaidoti tik nuo 22 savaitės gimusį negyvagimį (ir sveriantį >500g), o visi kiti traktuojami kaip medicininės atliekos ir turi būti sudeginti drauge su kitomis ligoninės šiukšlėmis. Įstatymas nėra toks dėl to, jog kažkas būtų nusprendęs, kad <22 savaičių būtų dar ne žmogus. Įstatymas toks yra dėl to, jog mūsų kultūroje žmonės laidojami į žemę ir jos nėra be galo be krašto daug (dabar, kai leista kremuoti galbūt dalykai keisis).

Bet patikėkite - joks gydytojas netraktuos Jūsų žuvusio vaiko kaip atliekos, jeigu jo paprašysite atgauti kūnelį ar jo audinius.

Augalas vertapliotas

(Nuotrauka iš internetų. Nežinau kas jos autorius)

Visa praeita savaitė kaip iš šeško šiknos traukta :D

Gerai, jau gerai, ne visa. Bet didžioji jos dalis tai tikrai. Ypač ketvirtadienis. Dabar bus šito blogo įrašo dalis, kuri atitiks šeštokės verkšlenimus, kaip jos niekas nemyli, tad jeigu neturite nukrypimo tokių dalykų skaitymui, siūlau iš karto pereiti prie dalies apie augalus (nugi tiesiog pa'scroll'inkit žemyn, tingyniai jūs -o-)

Ta niūri ir nelaiminga diena prasidėjo nuo to, kad sužinojau, jog iš vieno atsiskaitymo savo grupėje gavau mažiausią pažymį. Na, aš šiaip pagal pažangumą visada buvau ne pirmoje studentų pusėje, bet ir ne taip jau baisiai gale. Žiūrėdama į tą savo pažymį jau ėmiau šį tą nujausti. Ką ten ši tą - aš tą tiksliai ir labai aiškiai pajutau.
Šeštas jausmas* man niekada nebūna aptakus. Kaip tik - jis būna labai labai konkretus ir dažniausiai negali jam pasipriešinti. Pvz.: reikia važiuoti į paskaitas, bet apima tas keistas jausmas, kad turi sėsti į visai kitą pusę važiuojantį troleibusą, važiuoti į gatvę X ir eiti prie namo Y. Nueini, o ten guli tavo draugė su plyta per galvą gavusi. Va toks tas jausmas.

(vėlgi - nežinau iš kur)

Apie ką aš čia rašiau.

A, taip apie tą prastą ketvirtadienį.
Taigi, keliaujant namo kažkoks nevykėlis bandė mane apiplėšti, bet išėjo tik itin atgrubnagiškas ir netgi kiek juokingas apgraibymas. Grįžus namo dar tobulinau skaidres tai dienai turėjusiam vykti teismo medicinos studentų mokslinės draugijos būrelio susirinkimui. Prisikroviau dar į jį nunešti arbatos, kavos, sausainių, o atėjus, paaiškėjo, kad man (aš jo pirmininkė) taip ir nepavyks jo padaryti, nes mūsų auditoriją užėmė savo pratyboms vieni dėstytojai.**
GAH.
Tai čia dar nebūtų taip blogai, bet kad į būrelio susirinkimą atėjo +20 žmonių, kai aš tikėjausi max 7 :/ tai teko paskirti kitą laiką tam susirinkimui ir visus paleisti namo.
Nu ir žinoma dabar man niežtės rankos tas skaidres perdaryti naujai visiškai nuo nulio.
Kokio velnio aš taip darysiu tai niekaip nesuprantu :l

Beliūdint  pasitikrinau email'us ir gavau iš vieno daikto, kuriam rašau straipsnius, kad blogai darau, nes juos verčiu iš anglų kalbos, nes labai matosi angliškos sakinių struktūros. SDFDSGDFSGHDFGHDF prieš tai buvo blogai, nes rašau ilgais sudėtingais sakiniais, tai kai pradėjau rašyti trumpais ir paprastais, pasidarė blogai, kad jie yra "versti iš anglų kalbos". Bjauriausia, kad atrodau kaip visiška nevykėlė plagiatorė, kai realiai neplagijuoju. Teks daug ką taisyti ir kažkokiu tai būdu rasti tą vidurį.
Jeigu kas šitą skaitote ir netyčia mokotės kokios lietuvių filologijos (ar jau baigę) - hey, va kaip tik žmogysta, kuri Jums duotų $$$****, jei tik išaiškintumėte jai kaip rasti tą vidurį.

Po to stūmiau laiką iki ketvirtadieninio protmušio kavinėje skaitydama "Literatūrą ir meną" ir pavydėdama visiems pažįstamiems, kurie ten prasipublikuoja >:l 

O kai sulaukiau protmušio laiko, paaiškėjo, kad kadangi pasikeitė jo lokalizacija, tai komandas reikėjo iš naujo užregistruoti (protmušio FB puslapyje rašė "pageidautina"), ko mes nepadarėme, dėl ko neliko mums staliuko ir galėjome nebent susigrūsti kaip kokie vargšiukai maži labradoriukai pakampėje arba išeiti iš žaidimo.
Ką ir padarėme, o mano šlykštus jausmas apvylus į susirinkimą atėjusius studentus galėjo šlykščiai transformuotis į šlykštų jausmą apvylus draugus, kad tiek nedaug tebūtų reikėję padaryti, kaip užregistruoti komandą.

Nulindome į šalią buvusią aludę ir žaidėme stalo žaidimus, nors ir tai po to per savaitgalį gavau net iš kelių žmonių žinutes, kad "pasikėlusi, matei mane ten ir net nepasisveikinai" :/

Eidama miegoti galvojau, kad jeigu naktį atsibusiu kraujo klane, tai jau nieko nesistebėsiu :l Laimė to nenutiko.

(nuotrauka ne mano. Iš internetų)

He, dabar kai viską aprašiau viskas atrodo ne taip jau baisu. Tiesą sakant, atrodo visai nebebaisu o_o

Telefone turiu garsinių įrašų, kuriuos padarau, kai neturiu galimybės užrašyti savo sugalvotų dalykų (ar kada bandėte rinkti tekstą telefone? Tiesus kelias į tunelinį riešo kanalo sindromą x_X) - po to juos galima perklausant suvesti kaip tekstą, bet tą labai (labai (labai labai)) retai kada padarau, nes dažniausiai perklausant antrą kartą reakcija būna "what was I thinking!?".
Tai va kaip tik iš ten dabar iškrapščiau šitą vieną 5 min trukmės įrašiuką, kuris juokingas dabar jau dėl dviejų priežasčių ir dėl to yra vertas pamatyti internetinę šaltą šviesą:

Paspauk čia

Tiep.
Dabar kai jau išsiveblenau galima rašyti apie tai, apie ką norėjau rašyti šitą blogą, kai prisėdau to daryti.
Apie du mūsų namų augalus!

(Smurfai drąsiai gina augalą nuo katino)

Ponsetija (Euphorbia pulcherrima).

Šitą suktą daiktą gavau iš vyro per Kalėdas. Nu gražus augalas nors ką nori sakyk. Dalis jo lapų per Kalėdas būna ryškiai raudoni! Ir jų daug. Tų lapų.
Bet praėjo Kalėdos ir ponsetija ėmė džiūti, kol numetė visus lapus. Norėjau išmesti, bet kažkaip pagailo. Gal dar atsigaus.
Taigi, toks akis katinui badantis, o mums tik akį perkeltine prasme, stagarinčius ant palangės išbuvo visą pavasarį, vasarą ir dalį rudens, o dabar žiūrim - pilna naujų mažų spėriai augančių lapelių! :0 Litthe Christmass is here!

Jinai pasirodo vasarojo žiemojo.

Negaliu atsistebėti. Augalu ir savo žioplumu, nes euforbijos yra sukulentai - augalai prisitaikę gyventi sausose ir itin sausose vietose. Kaktusai yra geriausiai žinomi sukulentų pavyzdžiai. Bet nebūtinai visi sukulentai vandenį taupo jį kaupdami. Kiti tiesiog "meh, don't care. Will go to bed nao. Wake me up when there iz more water, pls".

(EVIL EVIL PLANT)

Ponsetijai į kaimynus atsikraustė draugų man per gimdatienį padovanota jos giminaitė Euphorbia leuconeura.

Čia tai tikra šmikė - ne tik kad labai spėriai ir noriai auga (per kelias savaites jau 3 lapus užaugino), bet pasirodo, kad subrandinusi sėklas jas šaudo į orą (po kelis metrus).

Tos sėklos nuodingos.
Nuodingi ir jos lapai, nuodingos jos pieną primenančios sultys (patekusios ant odos pasižymi dar ir kancerogenišku (vėžį sukelenčiu poveikiu). Kai kuriuos žmones beria vien tik nuo lapų pačiupinėjimo.

Tai tiek va.

(via Linas K.)

* Šiaip tas jutimų skirstymas tik į penkis yra labai jau keistas. Jei skaičiuoti tikrai priekabiai tai žmogus jų turi netgi keliasdešimt.

** Čia stebėtis nereikia. Neretai auditorijos nugvelbia ne tik dėstytojai iš studentų, bet vieni iš kitų ir tada stebint iš šono viskas atrodo kaip "kas krūtesnis" katedroje varžybos. Arba net viena katedra VS kita.

**** Dar taip gerai nerašau, kad tai gelėtų būti $$$$, o ne $$$ :)

Daug katukų nupieštų su kaire ranka

Vyras gimtadieniui padovanojo knygą "Piešimo laboratorija".  Joje yra 52 kūrybinės užduotys ir ketinu atlikti jas visas >:D muahahahah.

Pradėjau nuo užduoties nr1 - ten reikia lovoje paprastu tušiuku/flomasteriu nupiešti ~30 kačių. O bet tačiau, ne tik gulint ar sėdint lovoje, bet popieriaus lapą reikia pasidėti ant pagalvės ar čiužinio, kad paviršiaus minkštumas trukdytų kūrybiniam procesui (ar kaip tik padėtų ;D).
Dar galima piešti ne su dominuojančia, o su kita ranka. Na, pavyzdžiui jeigu esi dešiniarankis, tai reikia piešti su kaire.

Va kaip tik mano kairės rankos katukai:

Užduotis turi ir antrą dalį - vieną ar du reikia išsirinkti ir perpiešti jau "krūtai". Ketinu kuriuos du kicas perpiešti su akrilus ant drobės, vėlgi naudodamasi kaire ranka :D