Privatumas

(Paveikslėlyje Ilya Chashnik (Malevichiaus mokinio) darbas. Čia maždaug kosmizmas - avangardo šakelė, kuri laukė, kada žmonės neišvengiamai išskris į kosmosą. Toks kvadratinis transhumanizmo ilgesys.)

Šiandien supratau, kad susidūriau su šeimyninio gyvenimo privatumo problema.
Praeitą savaitę važiavom stovyklauti ir Lapinas nerado vieno mūsų stovyklinio dubenėlio. Vakar tvarkinėjuosi, ir randu tą dubenėlį. Stovi sau ramiai viduryje virtuvės ant stalo.
Aš virtuvėje tik kavą darausi ir kokį triušį sudeginu, tai prisipažinsiu, kad to dubenėlio per daug ir neieškojau.

Bet tada pagalvojau, kodėl jo nerado Lapinas.
O gi todėl, kad į dubenėlį mano atsainiai prieš kelias savaites buvo numestas mano gliukozmatis, kai aš ant jo supykau, kad parodė gana aukštą rytinę gliukozę.

Ir to užteko - kažkoks mano asmeninis daiktas visiškai užblokavo tai, kas po juo gulėjo. Pvz.: rašant laiškus rekomenduojama pirmojoje eilutėje nurodyti vardą į ką kreipiesi, taip apsaugai tolimesnį laiško turinį - tą eilutę pamatęs žmogus turintis privatumo savybę automatiškai užsiblokuos smegenis, net jeigu jau bus kažką puse akies ir perskaitęs (o turintys privatumo vertybę susilaikys nuo skaitymo, arba bent jau apsimes, kad neskaitė).

Kalbant apie laiškus ir privatumą, tai man, kai dar buvau darželinukė, šitų dalykų atradimas darė tokį didelį įspūdį. Galėjau namie bet ką įdėti į voką, pasakyt, kad laiškas ir automatiškai niekas jau to daikto nekusina. Ir po to, kai sužinojau, kad pvz.: kalėjuose visus laiškus skaito ir vertina, tas atrodė kaip siaubinga vieta. Atsimenu mokykloje net keli literatūros mokytojai akcentavo, kad pvz.: rašantis dienoraštį žmogus visada slapta nori, kad jį kas nors perskaitytų, todėl, jei tokį rašome, visada turime turėti omėnyje, kad jį slapta skaito mūsų tėvai, broliai etc. O aš sėdėdavau ir galvodavau, tas slaptasis skaitytojas esi tu pats ateityje. Čia laiškas jam. Ir tada skabydavau lapus nuo kabinete augusio augalo, kurį galėdavau pasiekti, plėšydavau ir ant stalo dėliodavau geometrines figūras, kad būtų galima kažkuom įdomesniu užsiimti.

Alkio hormonai ir kosminiai dinozaurai

(nuotrauka iš čia)

Yra toks hormonas grelinas (nors dar niekas nenusprendė kaip taisyklingai jis turėtų skambėti lietuviškai :) ). Kai esame alkani jį išskiria skrandis. Ir, o, ko tas grelinas tik jis neveikia mūsų organizme! Duodasi kaip geras ir verčia eiti ieškoti ką sugraužti.

O bet tačiau, grelino daug gaminasi ir lėtinio streso metu. Evoliuciškai grelinas yra senas daiktas. Toks senas, kad jam alkis=stresas.  

Žmogus vis valgo, bet nesvarbu kiek suvalgo jis vis tiek jaučiasi alkanas :( ( Nors

yra išimčių - kai kurie žmonės kaip tik nevalgo, nors streso metu jaučiasi tokie alkani, kokie niekada šiaip nebūna. Jie kaip tik sako, kad alkis jiems padeda susikaupti ir išgyventi sunkius laikotarpius. Ir jie gali būti teisūs - patekęs į smegenis grelinas mažina nerimą ir zyzia neuronams susiimti ir geriau mokytis, bei analizuoti informaciją. )

Atrodytų viskas čiki. 

Bet grelino lazda turi ir kitą galą - grelinas  labai skatina pasitenkinimą iš alkoholio. Alkanas ir/ar stresuotas žmogus ne tik lengviau pasigeria. Jis lengviau prasigeria.

Antra, grelinas palengvina potrauminio streso sindromo vystymąsi. O išgydyti potrauminio streso sindromą, tai ne tas pats, kas nutraukti lėtinį stresą. 

Pabaigai - kalbant apie potrauminio streso sindromą - tai jo išsivystymo tikimybę po smarkių išgyvenimų labai mažina labai paprasti dalykai - leidimas žmogui išsikalbėti (net nebūtinai su baisiu nutikimu susijusius dalykus), išsiverkti, išsirėkti ir panašiai. Petys išsiverkti nėra tas, kuris sako "ir man sunku", o tas, kuris gali apginti  ir pats nepuola pažeidžiamumo akimirką, kol smegenys "susidėlioja" viską į vietas. "Baik žliubt" ar "radai ko verkti" irgi yra puolimo formos.

Apie greliną ir stresą:

http://web.mit.edu/newsoffice/2013/ghrelin-ptsd-1015.html

Ir kita temelė:

 

Šitas dinozaurą pagamino NASA astronautė Karen Nyberg. Jinai jį susiuvo iš audeklo, kuriuo išmušami maisto konteineriai (kad maisto pakai nesidaužytų į sienas) o vidų prikimšo sukarpytais savo marškinėliais.

Kadangi kosminėse stotyse yra internetas ir astronautai gali laisvu laiku juo naudotis pramogai, jinai šią nuotrauką įkėlė į socialinį tinklą - http://www.pinterest.com/pin/51509989461370720/ (čia galite pamatyti ir daugiau jos nuotraukų). 

Man šita nuotrauka labai priminė "Vyrus juodais drabužiais". Tuose komiksuose (ir filmų pora yra) žmonija su savo pirmaisiais sutiktais ateiviais užmezga draugiškus santykius tik todėl, kad į agentų ir tų ateivių susitikimą netyčia atvaro vaikinas su gėlių puokšte važiavęs pas merginą pirštis. Kas belieka - jis tą puokšte atiduoda ateiviams, o pas merginą daugiau niekada ir nebenuvyksta, nes jam tenka patapti vienu iš vyrų juodais drabužiais.

Vat galvoju... atskrenda į kosminę stotį ateiviai ir šitas dinozauras tikriausiai geriausiai parodo visą žmonijos esmę - iš šiukšlių sukurtas žaislas namie likusiam vaikui, kuris primena jau seniai nebeegzistuojantį ir niekieno savo akimis nematytą gyvūną.

Prieš porą dienų man viena dailininkė sakė, kad menas yra kuriamas profesionalų, kuriais tampama pabaigus specialus mokslus, o jeigu kažkas tampa be mokslų, tai čia jau labai labai retas ir unikalus dalykas ir kad ją pykdo kaip žmonėms kišamas ne profų ar chaltūrinančių profų menas. Mano pasiūlytą meno psichoterapiją, kaip įrodymą, kad menas nėra santechnika, jinai įvertino tik kaip būdą nuraminti nervus.

Gal Karen Nyberg su šitu dinozauriuku tik ramina nervus.

Nežinau.

Bet jei tik tiek ne profesionalus menas ir yra, manau, kad tai jau yra labai daug.

Kosminės intrigos

Radau smagų žaisliuką internete - gravitacija. Turi lauką (tipo kosmosą) ir gali į jį įmesti norimo dydžio planetų lengvai pasirinkęs dar ir jų judėjimo kryptį ir greitį. Na, arba tiesiog numesti taip į tą tuščią, šaltą ir niūrią tuštumą.

O tada galima žiūrėti kaip tos planetos ima šokti savo dailų gravitacinį šokį, arba kokia viena išmpapėlė sutraukia mažulytes į save. Galima pasirinkti ir variantą, kai judančios planetos nubrėžia ir trajektoriją, tai visai neblogų piešinėlių taip galima padaryti. Štai keli maniškiai:

Čia raudoną spalvą brėžė dvi super gigantiškos planetos. Gal net žvaigždės labiau. Paleidau jas skrieti iš kairės mano kosmosiuko pusės į dešinę ir jos ėmė suktis viena apie kitą zigzagais. Tada iš abiejų pusių paleidau po mažytę planetą, kurias jos greitai įtraukė į save ir kada jau mano dvinaris liūdesiukas priartėjo visai prie finalis limes, tai užbombardavau mažuliukais planečiukais, kurie visi irgi buvo sutraukti, bet užtat žvaigždės gerokai suartėjo ir nusprendė pakeisti savo ateities kryptį.

Šiame vėlgi raudona buvo žvaigždė, o balta spalva - planetos. Jų buvo dvi. Arčiau buvusią greitai pasigavo žvaiždė ir tempėsi paskui save viso skrydžio metu. Tuo tarpu tolimesnė iš pradžių paspruko nuo žvaigždės kažkur už mano matomos Visatos ribų, bet po kurio laiko buvo įtraukta atgal ir įsirėžė į žvaigždę. Tad tiek jos ir tebuvo.

Šioje istorijoje veiksmas prasidėjo nuo centrinės žvaigždės ir aplink jas išdėstytų planetų, kurias būtų šioji sutraukusi dailiai į save. Tačiau iš kairio šono numečiau žemyn skriejančią didelę žvaigždę ir ji sušniojo ne tik minėtas planetas, bet ir mažesniąją savo giminaitę.

Nors kai kurioms planetoms pavyko prasmukti pro šį naują kaimyną ir netgi įgauti stulbinančius greičius.

Pabandykite, smagus daiktas :)