Nors nežinau kiek kažkas yra bloga, nes blogis labai slidi ir aptaki sąvoka. Siaubingai subjektyvus dalykas. Katinas nučiupęs peliuką atliko blogį pelių atžvilgiu, bet parnešęs cyplių sužaisti savo katukams, kaip tik labai rūpestingą veiksmą.
Netoli mano namų esančioje vienoje parduotuvėje yra toks žmogus. Gudrus žmogus. Parduotuvėse jis prašo žmonių nupirkti jam vaistų, arba maisto produktų, dažniausiai taikosi į 25-35 m. a. vyrus, kurie turi tokius jautrios dūšios požymius, kaip tunelinius auskarus, yra paskendę skarose ir šalikuose ar palaiko akių kontaktą su šypsena.
Kartais tas žmogus prašo tiesiogiai, o kartais prie kasos eilėje nesukrapšto centų ir pradeda kalbėti kaip neturi iš ko gyventi. Šitą žmogų iš pradžių ignoruodavau, bet dabar toje parduotuvėje vyksta akcija-atrakcija ir perkant vieną produktą gauni popiergalį, kurį nutrynęs gali laimėti antrą tokį patį ar čekį apsipirkimui. Toks sąžinę apgaunantis lošimas ;D Man jis patinka, bet kai tas žmogus imasi savo medžioklės, tai sukelia tam tikrą erzilį tarp kasininkių, tada jos ima aiškinti aukoms, kad nieko tas žmogus sunkiai negyvena, nieko čia jam nepirkti (kelis kartus mačiau, kaip po to žmogaus tikrai labai nuoširdžiai atrodančio graudenimo, žmonės jam įkišdavo kelias šimtines), tai tie žmonės ima aiškinti kokios kasininkės beširdės ir t.t. Apkaltina jas mažų mažiausiai bešidiškumu, papasakoja, kaip tokios neturėtų gyventi ar mažų mažiausiai būti atleistos iš darbo (o medžiotojas linksi galvą). Tada kasininkės susijaudina, susimėto, IR AŠ NEGAUNU SAVO LOTERIJOS. God damit. Nu kažkaip nei šis nei tas apsiverkusio ir drebančiom rankom skanuojančio žmogaus prašyti dar kažkokio sušikto popiergalio.
Dabar tas žmogus dingo. Galvoju, gal dėl to, jog per facebook'ą nusirito kažkokią "think about poor people" banga, dabar kiekvienas nori nusifotkinti su tokiu žmogumi (dažniausiai kaip jam perka saldainį), ir įsidėti kaip socialinio gerumo bonusą. Tai kadangi dar reikia rasti tokį žmogų, labai jau daug jo fotkių būtų. O gal ir ne dėl to.
Dabar galvoju, kad gaila - būčiau ir aš nusifotkinus. Ir tada šio įrašo pradžią nuspalvinus kita spalva. Rašiusi tą patį, bet būtų kaip tame anekdote:
Dabar galvoju, kad gaila - būčiau ir aš nusifotkinus. Ir tada šio įrašo pradžią nuspalvinus kita spalva. Rašiusi tą patį, bet būtų kaip tame anekdote:
Nuvyko dviejų batų gamintojų rinkos žvalgytojai į Afrikos savaną pažiūrėti ar galima ten vežti jų batus. Apsižiūrėjo, grįžo abu atgal. Vienas sako savo firmai:
- Afrikoje visi vaikšto basi. Niekas nenšioja batų.
O kitas savo firmai:
- Afrikoje dar niekas neturi batų! NIEKAS. Vežam greičiau.
O kitas savo firmai:
- Afrikoje dar niekas neturi batų! NIEKAS. Vežam greičiau.
(nuotrauka iš internetų)
Paskutinę savaitę kasdien važiuodama į ligoninę spoksojau į socialinę reklamą, kurioje rašė kiek vaikų mirė dėl abortų. Būtent, kad spoksojau. Gera reklama, jos niekada niekas neužstodavo, nes ją pamatę žmonės kažkaip nejaukiai pasitraukdavo. O gal šiaip tamsi buvo (kai tamsu, šviesios reklamos traukia žmones, kaip drugelius).
Galvojau, kodėl nerašo kiek vaikų nebuvo abortuoti?
Iš kiekvienos problemos žmogus nori pačios naudingiausios ir lengviausios išeities, tai ar nebūtų racionaliau rodyti žmonėms tuos kitus, geresnius kelius, nei sakyti kiek daug pasirinko blogą kelią? Juk dauguma parpastai mąstančių žmonių vadovaujasi paprasta logika - jei tai tinka daugumai, tai tinka ir man. Kodėl toje socialinėje reklamoje nebuvo galima tiesiog užrašyti "mąstai apie abortą?" ir sudėti įvairius telefono numerius nuo psichologinės pagalbos iki labdaros valgyklų ar gyvybės langelio adreso. O gale pridėti ką nors - x moterų, kur x>50% svarsčiusių apie abortą džiaugiasi jo nepasidariusios. Ar dar ką nors iš balto melo serijos.
Dar ta žvakutė tarsi iš kokio lagerio.
(nuotrauka iš internetų)
Vakar kaip tik gulėjau vonioje ir medituodama mintis apie tai, kodėl kai kurie žmonės mėgsta maudytis tamsoje prie progos apmąsčiau, kad kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad žmonės nėra tokie blogi, kokiais juos anksčiau laikiau. Nėra taip, kad matyčiau mažiau blogio, gal netgi priešingai, bet vis dažniau klausiu kas padaro žmogų blogu - ir ar tai būtų "blogi genai"*, ar vaikystėje patirtas smurtas, ar bejėgiškumas ar dar kas. Gal čia tik aš, bet tikrą, nuoširdų ir tyrą blogį įsivaizduoju, kaip ir gėrį, kylantį patį iš savęs ir esantį tik dėl savęs, be praeities ir ateities, tik dėl to ir esantį, ir būtent dėl to nesunaikinamą. Nežinau kaip aiškiau tai apibūdinti, kaip tik pasakymu: "Jis yra tas, kuris yra" ar "Jis yra, nes yra". Neturintis nei pradžios, nei pabaigos.
Kalbant apie maudymąsį tamsoje, tai dalis iš jį mėgstančių žmonių turi padidėjusį nervinį dirglumą. Čia greičiausiai pasakysite "pfff, tai nervuotis reikia mažiau", bet realiai kiekvieno mūsų slenksčiai dirginimams yra skirtingi. Va pavyzdžiui aš susidirginau abortų reklama, nors aborto nei dariausi, nei kada nors apie jį galvojau.
Dirglesnis žmogus gali pavargti nuo tokių dalykų, į kuriuos "normalūs" net nekreipia dėmesio ir bandyti pailsėti įvairiais būdais. Be maudymosi tamsoje tai gali būti ir miegojimas susisukus į tarsi kokoną iš antklodžių ir pagalvių, negalėjimas iš namų išeiti be ausinuko, kuriame skambėtų jau iš anksčiau žinomos dainos, norėjimas, kad aprangoje visada būtų tokie dalykai, kaip pvz.: prasegamas švarkas ar pakankamai storas megztinis ir t.t.
Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.
Tokie žmonės, patirdami "normaliems" nepažįstamus nemalonumus, gali patirti ir "normaliems" nepažįstamus malonumus. Dabar kaip tik skaitau knygą apie Aspergerio sindromą (vėliau tikiuosi apie jį ir apie knygą parašyti blogo įrašą), ir joje yra pamąstymas ar reikia sindromą kažkaip bandyti taisyti. Šį sindromą turintys žmonės labai smarkiai ir jautriai išgyvena tam tikras situacijas, kurios sindromo neturintiems žmonėms sukeltų tik menką diskomfortą, jeigu iš viso sukeltų. Turint Aspergerio sindromą emocijos turi ne 10 padalų, nuo 1 iki 9, o tik nuo 1 iki 2 ir tada iš karto nuo 9 iki 10.
Į viską reaguojama arba kaip į visiškai nereikšmingą dalyką, arba kaip į kažką labai, labai, labai svarbaus, kaip "normalus" žmogus gal net nereaguotų taip smarkiai, jei tausotų savo psichiką. Taigi, nors pasibaigusi uogienė gali pravirkdyti ir priversti užsidaryti kambaryje linguojant kampe, bet naujas pašto ženkliukas į kolekciją gali sukelti orgazminį pasitenkinimą. Kai kuriems Aspergerio sindromą turintiems žmonėms kiti žmonės yra arba priešai, kuriems reikia nusukti galvą, arba draugai, kuriems ir inksto negaila. Ar paaukotumėte gebėjimą jausti malonumą, dėl gebėjimo nebejausti skausmą?
Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.
Šiandien turėjau važiuoti į gaivinimo kursus, kuriuos turiu praeiti, kad galėčiau kitą pusmetį atlikti internatūrą, bet netyčia nuvažiavau ne į tą ligoninę. Bandysiu į juos pakliūti kitą savaitę, su kita grupe.
Ten daugiau priminimas ir skylių užkaišymas, nei tikri kursai, nes gaivinimą mes mokėmės jau anksčiau ne vienoje disciplinoje. Taigi, iš dangaus man iškrito 3 laisvos valandos, kurias galiu praleisti kaip tinkama. Tai jas dabar ir leidžiu - paskaičiau komiksų, paklausiau muzikos, pamėčiau šokoladuko varnoms (jos nelesė) ir rašau šitą blogo įrašą iš to, kas užplaukia ant pirštų galo.
Kai dar mokiausi mokykloje vienas mokytojas mum papasakojo anekdotą-istoriją iš savo gyvenimo. Jis buvo Japonijoje ir kažkur važiavo su pažįstamu japonu. Kažkas nutiko ir traukinys, kuriuo jie keliavo, į tikslą atvyko pusvalandžiu anksčiau, nei turėjo.
Kol lietuvaitis, džiaugėsi ką jis galės spėti nuveikti ir padaryti, pamatė savo bendrakeleivį prisėdusį ant suoliuko ir žiūrinti į paukščius. Japonai gi baisūs darboholikai, right? Tai jis klausia, kad kodėl gi nesidžiaugia, kad galės nuvykti į darbą anksčiau ar kažką tai panašaus. O tas sako - "bet čia laisvas pusvalandis."
Paskutiniu metu dažnai atsimenu šitą istoriją.
Ir ji man labai patinka.
Tikriausiai baisiausia ką galima sau pasidaryti, tai kažko nespėjant pradėti "atsigriebinėti", vietoje to, kad sustotum ir paklaustum ar tu iš viso tą galėjai spėti pirmoje vietoje?
Prieš kelis semestrus per vieną sesiją išlaikiau tik porą egzaminų (aš nesu iš gabiausių studentų. Tiesą sakant aš net nesu pirmoje studentų pusėje pagal pažangumą. Esu daugiau prie tų, kuriuos klausia ne "į kokią rezidentūrą stosi", o "kaip manai, stosi į rezidentūrą?" (ir aš stosiu, ir tikiuosi, kad įstosiu :o yes!)), todėl turėjau eiti į perlaikymus. Dauguma jų vyko per pirmas dvi kito semestro savaites ir žmonių, kurie į juos ėjo, nesimatė bendrose paskaitose, nesimatė kai kurių ir pratybose. O aš sau toliau, nors ne labiai ramiai, ėjau į viską, į ką turėjau eiti, jeigu būčiau išlaikiusi.
Juk realiai nė vienos studijos žmogaus nepadaro specialistu. Tai tik įrankis tokiu tapti. Diplomas pasako, ne kad esi gydytojas, o kad baigei kažkokią programą ir gali bandyti tokiu tapti. Gydytoju padaro darbas, kurio metu gydai žmones. Jį gali dirbti ir be diplomo, bet, visiems norint apsisaugoti nuo viduramžiško piknaudžiavimo**, reikalingi tokie dalykai kaip diplomai ir licenzijos.
Aš galiu turėti diplomą su vienais dešimtukais, bet nuo to aš netapsiu gera gydytoja. Bet, norint tapti gera gydytoja man reikia daug žinių, kurias santykinai galima įvertinti geru pažymiu.
Kartais pastebiu, kad spaudoje ar internete rašoma apie žmones, kurie tapo garsiais ir gyvenime daug pasiekė, nors net nesimokė, buvo išmesti, ar baigė blogais pažymiais savo studijas. Ir man tai labai keista, nes visada iškyla klausimas - ar jų studijos turi kažką bendro su tuo, ką jie pasiekė? Pvz.: jei žmogus tapo garsiu verslininku, tai gal nereikia stebėtis, kad jį išmetė iš medicinos studijų. Antra, jei žmogaus mintys buvo labai inotiatyvios, tai kaip jis galėjo būti įvertinamas sistemose, kurios pažymį rašo pagal retrospektyvius kriterijus (t.y. kaip gerai išmokai iš anksto pateiktą medžiagą, o ne pats ją sukūrei). Ir trečia, kai žmogus pats pasitraukia iš mokslo, tai gal jis pamatė, kad jam reikia visai ne to ir jis gaišta laiką?
Čia kiekvieno natūralaus*** dešimtukininko problema - kai jis mokosi kažkur labai gerai, kyla graužatis, kad kažką praranda, nes kitur, kur mokslo lygis būtų aukštesnis, jis gal būtų septintukininkas, bet gautų ir galimybių turėtų daug daugiau. Būti didele žuvimi mažame tvenkinyje yra labai malonu. Bet prasminga tik tada, jei iš jo niekur daugiau neketini išplaukti ir esi tikras, kad pas tave neatplauks didesnė.
(nuotrauka iš internetų)
Žinoma, pažymiai reikalingi, nes jie padeda sumažinti konkuravimo kovai išnaudojamą energiją ir resursus ir bent jau kažkiek įveda objektyvumo į įvertinimą. Pvz.: man reikia baigti studijas kuo geresniais pažymiais tam, kad įstočiau į norimą rezidentūrą, nes iš pažymių skaičiuojama didžioji balo dalis. Jeigu esu nepaprastai protinga ir gabi (santykinai, žinoma), tai geri pažymiai, kaip jau rašiau, gaunami automatiškai. Jeigu ne - tuomet prasideda aukojimasi: kažko nepasimokysi, kažkur nenueisi, kažkur nepamiegosi, kažkur kažką kažkaip kažkodėl kažkam. Kaip ir visur gyvenime, tik reikia apsibrėžti kiek ir kam tų K raidžių gali skirti.
Kad jau rašau apie studijas, tai šiandien buvau viena iš studentų, kurie dalyvavo universiteto išoriniame vertinime. Protingos tetos ir dėdės vieną valandą mūsų klausinėjo įvairių dalykų ir mūsų atsakymai, bei nuomonės vėliau keliaus į sudedamąją dalį to, kas nulems ar studijų programa, kurioje mokausi bus akredituota ateinantiems 3 ar 6 metams. Ar visai nebus akredituota. Jeigu ji nebūtų akredituota, tai būtų šakės su šakutėmis visiems studentams. Jeigu ji būtų akredituota šešiems metams, tai irgi būtų savotiškas ūkio padargas, nes fakultetas galėtų atsifutbolinti nuo kažką pagerinti norinčių studentų, o naudingiausias dalykas būtų tas toks gėdingas viduriukas su poalkiu vilku ir nutriušusia avimi.
Studentų viso buvo visai nemažai, nors labai skirtingų nuomonių niekas neišsakė. Bent jau mano subjektyvia nuomone, lyginant ką girdžiu iš studentų šiaip kalbančių apie studijas, ir tai, kas buvo pasakyta, ganėtinai stebėtinai atitiko tokį visiškai vidutinį studentą, gal netgi šiek tiek į gerąją pusę. Vertintojai kartais bandė aptakiai užvesti kalbą apie kai kurias problemas, kurių VU iš viso neturi, o į kai kuriuos klausimus buvo atsakyta tikriausiai net ne taip, kaip klausėjai suprato savo klausimus. Butinys pavyzdys, nesusijęs su studijomis, bet parodantis kaip maždaug atsakinėjome:
- Ar tave čia skaniai maitina?
- Maitina mane.
:D ....
Po vertinimo išėjau su šiokiu tokiu slogučiu,
Kiekvienas studentas jaučiasi universiteto dalimi ir nors jis turėtų jaustis kaip paslaugos gavėjęs (gal taip nesijaučia, nes palyginti mažai studentų moka tuos 18k litų per metus už mokslą), bet kartais ima kvepėti Stokholmo sindromu ir pradedi galvoti, kad nu tai jeigu gi labiau pasitengčiau, labiau gerbčiau, labiau domėčiausi, labiau lįsčiau, ir t.t. tai viskas būtų geriau. Ir dėstytojams tas pats yra, nors jie ir neprisipažįsta. Apskritai, tai man atrodo, kad kartais mums visiems ten trūksta vieno dalyko - apsibrėžimo. Kas esame, ko norime ir kur ribos, o ne abstraktaus bandymo pasiekti žvaigždes ir vaivorykštes už jų.
Pavyzdžiui paprastas dalykas, kaip pratybų pradžioje pasakymas, kad bus kavos pertrauka ir kada jis bus, arba ką tiksliai TIKSLIAI veiksime, ko norime ir to pasakymas atvirai, labai galėtų pagerinti mūsų mokslo rezultatus. Kaip kad gydyme - pacientas gali pasakyti, kad nori pasveikti ir jaustis gerai. O gali pasakyti, kad norėtų per dieną šlapintis ne penkiasdešimt, o dvidešimt kartų ir, kad būdas, kuriuo galėtų tą pasiekti būtų ne chirurginis, kad tai jam smarkiai pagerintų gyvenimą. O aš, kaip gydytojas, galėčiau pradėti kalbėti kiek jo norai realistiški, jei realistiški siūlyti galimus variantus, jei nerealistiški paaiškinti kodėl. Jeigu nori jaustis sveikas ir laimingas, tai nesunku padaryti - pilna visokių cheminių medžiagų ir sektų, kurios tą padaro.
Kai man sako - susipažinsime su pagrindais, man iškyla klausimas kas yra pagrindai ir kur jie baigiasi. Pavyzdžiui ar žinojimas, kad rožė yra augalas yra botanikos pagrindas? Nors aš jau šeštakursė ir likusiais studijų mėnesiais tiesiog mėgaujuosi, bet studijų metu išmokau daug efektyviau dirbti ir mokytis. Pritaikydama dalykus, kuriuos gailiuosi nepritaikiusi anksčiau tam, kas vyksta dabar, jaučiuosi labai daug išmokusi iš studijų, net jei tada gavau penketus. Tiek profesine prasme, tiek grynai asmeniška.
Šita pastraipa parašyta kritikuojant ne dabartinę tvarką, o prieš ją trumpą laiką buvusią, tai iš esmės ji beprasmė:
Šita pastraipa parašyta kritikuojant ne dabartinę tvarką, o prieš ją trumpą laiką buvusią, tai iš esmės ji beprasmė:
Dar galvoju, lad kai padarė tvarką, kad <8 vidurkis būtų jau blogas ir studentas turėtų už tai pats mokėti, tai padarė tik tiek, kad pastūmė vertinimo sistemą į dešinę pusę - dabar ne taip gerai besimokantis sudentas gauna 8, o ne pvz.: 6 ir tiek. Nes jeigu jis mokosi tikrai blogai, tai tam universitetas gi turi net 4 pažymius - nuo 1-eto, reiškiančio dažniausiai, kad nusirašė, 2-ąją - nieko nemokėjo, 3 - jo žinių absurdiškumas linksmino dėstytojus prie kavos ir 4-ą: tau nedaug trūksta ir man tavęs labai gaila. Staiga atsiranda 5,6, ir 7, kurie sako "mūsų nuomone tavo žinios yra patenkinamos ar visiškai vidutiniškos (tiek mes iš tavęs ir tikėjomės), bet valstybė sako, kad turi būti geresnis už vidutinybę, arba susimokėti.", Specialybėse, kuriose yra natūralu kiekvienam laikyti save "the man", tai ir iki šitos tvarkos 9-etas galėjo būti tragedija, bet tiksliuosiuose moksluose ir medicinoje?...
(Ashley Mackenzie paveikslėlis)
To akreditacinio susirinkimo metu viena grupiokė į mane labai susiraukusi žiūrėjo, kai bandžiau kalbėti.
Labai nejaukiai pasijutau, nes iki susirinkimo keli bendramoksliai dar juokėsi, kad mane į jį paėmė dėl nesveiko optimizmo, o ją dėl to, jog ji visada gali sukritikuoti, ir tą padaryti gerai. Neva, aš tikrai rasiu daug teigiamų aspektų, o ji neigiamų.
Bet susirinkimo metu buvo taip, kad aš sakiau blogus dalykus, o ji gerus, ir net parašė žinutę, kad šalia manęs sėdanti kita kursiokė galvotų ką kalba, į ką sureagavau taip, kad ta žinutė būtų tarsi būtent man skirta. Aš juk netildžiau to žmogaus, manydama, jog jo teisė ir laisvė pasakyti ką jis galvoja yra pakankamai svarbi, nepriklausomai nuo to ar aš su juo sutinku ar ne (nors sutikau su jo pasisakymais, jei čia šitas mano rašliavas skaito bent koks vienas grupiokas, nes per šešis metus tik kokius du kartus iš kursiokų girdėjau, kad jie permetė mano blogą akimis. Nors negaliu ginčytis - blogų skaitymas tikrai labai specifinis pomėgis. Kaip kad kanalizacijos vamzdžių kolekcionavimas).
Kadangi ta grupioke, kuri atsiuntė žinutę, labai žaviuosi tiek kaip žmogumi, tiek iš profesinės/akademinės pusės, tai slogučio kilmė gali būti ir ta. Po to pamąsčiau, kad jos susinervinimas galėjo kilti dėl tų pačių priežasčių, kurios nulėmė tai, kad ji specialistams kalbėjo teigiamus aspektus, nors šiaip ne viešai kalba neigiamus, kaip kad mano slogutį nulėmė tos pačios priežastys, kurios lėmė, kad kalbėjau apie neigiamus aspektus, nors šiaip mėgstu kalbėti apie teigiamus. Bet tada dar pamąsčiau, kad kažkokie bobiški išvedžiojimai čia prasideda ir tikriausiai kuo giliau kasiu, tuo daugiau po visko turėsiu užkasinėti.
Aš kartais pagalvoju, kad jeigu kada mano gyvenimas pasisuktų taip, kad būčiau kažkam pakankamai įdomi, kad galėčiau parašyti memurarus, tai iš mano studijų metų juose daugiau dominuotų ne dėstytojai, bet mano bendramoksliai.
Tada man kyla noras paimti ir visiems žmonėms, kurie man patinka parašyti bent po laiškelį ir išdėstyti visas tas jų savybes ir poelgius, kurie man taip patinka, nes kartais man atrodo, kad daliai jų yra sunku ir jie jaučiasi vieniši šitame skausmo lauke, kuris apsimeta pakalne. Na, kad galbūt bent vieno žmogaus, kad ir tokios mėmės, kaip aš, palaikymas praskaidrintų dieną, kaip kad jų skvarbus protas, sugebėjimas nepasiduoti, pagalba ir pagarba kitiems, bei dar daugybė kitų jų savybių ir poelgių praskaidrina mano dieną ir net įkvepia. Bet tada susilaikau, nes pagalvoju, kad jeigu paruoščiau tokius laiškus visiems iš karto, tai žmonės pagalvotų, kad planuoju savižudybę, jeigu paskirai, tai kad bandau tapti senovinio subinlaižystės meno adepte, arba, kad atrodyčiau dar didesne keistuole ir visiškai nesiorientuojančia realybėje, nei jau ir taip atrodau.
Gal žinot tą jausmą, kai kažkąm parašai tokį fanmail'ą, ir tikiesi, kad tas žmogus jo gauna tiek daug, kad taviškio net neperskaitys ar nepastebės? Nes gėda ir dėl asmeniško susižavėjimo atskleidimo, ir tuo pačiu iš didelio noro, kad tuo žmogumi žavėtųsi daug kitų žmonių? Ne? Nu tada, bent jau gal žinote tą nesmagumą, kai kažką labai labai rašei, ir paprašei, kad kitas paskaitytų, bet jis skaito šalia tavęs, ar dar netgi garsiai. Ir nors tas kažkas skirta viešam priėjimui, bet tas žmogus, kurio paprašei tau svarbesnis, ką jau ten artimesnis, už visą Visatos anonimybę ir tada tu tik GRRRRRR. NESKAITYK. BAIK. UŽTENKA.
Anonimybė?
Lulz.
A. Taip. MĖMĖS. Kol nepamiršau, tai internatūrą bandysiu gauti atlikti Klaipėdoje.
KLAIPĖDOJE!!!!!1vienuolika!!!!
Viename fainiausių Lietuvos miestų. Oh yeah. Nu gi pasidžiaukite bent kažkiek su manimi (tiems, kas šitą skaitote iš Klaipėdos leidžiu ir paliūdėti).
Taip nekantrauju. Susitarėme su kita kursioke, kad jei gausime vietas abi, tai nuomuosimės butą bendrai (o mūsų antrosios pusės liks Vilniuje, bet mes visi visus visaip nuolatos lankysime) ir pusei laiko prie mūsų prisijungs dar viena kursiokė. Tad labai džiaugiuosi ir nekantrauju ne tik galimybę pagyventi Klaipėdoje ir atlikti praktiką puikioje ligoninėje, bet dar ir paragauti (kad jau ir tik santykinai) studentiško gyvenimo su kambarioke/-ėmis.
Kol ten būsiu dar planuoju rašyti blogą ar šito blogo įrašus tema "Mėmė Memelyje".
Su pirmu pavadinimo žodžiu jokių abejonių neturiu, bet dėl antro šiek tiek jų kyla.
Memeliu Klaipėda buvo pavadinta vokiečių, berods XVI amžiuje ir šitą pavadinimą dažnai girdžiu iš ten kilusių žmonių. Nors dar svarstau - nors skamba labai pavadinimiškai, bet tai ne lietuviškas pavadinimas ir tarsi išlaiko tą idėją, kad tai vokiškos tradicijos miestas.
Nors norėčiau save laikyti patriote, bet niekada nedalyvauju jokioje aktyviai patriotinėje veikloje. Kažkaip tas senas pavadinimas kirbina mano smegenį, kaip netinkamas, lygiai kaip kirbina mintis, kad pvz.: privalai išmokti kalbėti rusiškai, nes tipo tau tas lengviau, nei čia pusę gyvenimo gyvenantiems ar net gimusiems kai kuriems rusakalbiams, nesispardydama, kad čia buvusio okupanto kalba. Tipo mokykis, jei nori dirbti. Gal tame ir bėda - kai kurie kalbantys rusiškai Lietuvos laisvę traktuoja kaip laikiną dalyką ir tuomet natūralu, jog nemato prasmės mokytis valstybinės kalbos. Aš visiškai neturiu jokių pretenzijų žmonėms, kurie negali išmokti antros kalbos dėl mokymosi ar intelekto sutrikimų, arba tų, kurie šneka lietuviškai su dideliu akcentu, neturi plataus žodyno, daro daug klaidų, nes suprantu, kad namie jie šia kalba nešneka, bei neturiu pretenzijų tiems, kurie yra atvykę trumpam.
Bet hey - moksliškai įrodyta, kad suaugę žmonės kalbas mokosi lengviau, nei vaikai. Vaikai tik entuziazmo tam turi daugiau.
Ir aišku, kad aš ją galų gale išmoksiu, nes nu kur dėsiuosi, juk dauguma paprastų žmonių nuoširdžiai nori, kad jiems ir jų vaikams būtų geriau ir tas kalbos nesimokymas gali būti ne daugiau, kaip būdas susitaikyti su emocine galios netektimi ir sudužusiu gražaus rytojaus pažadu. Mano pasakymas, kad nekalbu rusiškai bus tik dar vienas smūgis, ir aš visiškai neturiu intencijų skriausti savo pacientus, nepriklausomai nuo jų politinių ar kitokių pažiūrių. Bet tada būsiu iš tų gydytojų, kurie įkyriai burbės "o kur mano vertėjęs", kai tik galės :D
Ir aišku, kad aš ją galų gale išmoksiu, nes nu kur dėsiuosi, juk dauguma paprastų žmonių nuoširdžiai nori, kad jiems ir jų vaikams būtų geriau ir tas kalbos nesimokymas gali būti ne daugiau, kaip būdas susitaikyti su emocine galios netektimi ir sudužusiu gražaus rytojaus pažadu. Mano pasakymas, kad nekalbu rusiškai bus tik dar vienas smūgis, ir aš visiškai neturiu intencijų skriausti savo pacientus, nepriklausomai nuo jų politinių ar kitokių pažiūrių. Bet tada būsiu iš tų gydytojų, kurie įkyriai burbės "o kur mano vertėjęs", kai tik galės :D
Tai va. Dar pamąstysiu dėl to pavadinimo ir jo korektiškumo savo pačios atžvilgiu.
* Sąvoką "blogi genai" vartoju visiškai populistiškai. Joks genas nėra savaime blogas ar geras, ir net ir "blogiausi" genai neatleidžia žmogaus nuo žmogiškumo.
** Ilgą laiką medicinos praktika buvo labai griežtai šeimyninis užsiėmimas. Orginaliojoje Hipokrato priesaikoje netgi yra pasižadėjimas bendradarbių vaikus amato mokyti be užmokesčio. Jeigu galvojate, kad dabar pinigai gali viską, atsiminkite, kad buvo laikai, kai net Bažnyčia leidimą į rojų tiesiog... parduodavo.
** Kiti dešimtukininkai yra tokie, kurie gerai mokosi iš baimės nebūti geriausiai iš geriausių, arba tiesiog nusirašinėja. Juos kamuoja kitokios mintys apie savo galimybių ribas.
