Pavasarokim

Šiandien per kavos pertrauką kursiokės pasakė įdomų dalyką. Šiap jos visada įdomiai kalba ir man dar ne karto neteko klausyti apie kokias kirpyklas, "Žmonių" žurnalą ir panašiai.

Nepasakysiu kaip jos tiksliai tą pasakė, nes neturiu tokios geros atminties, bet persakysiu taip, kaip supratau. Bandžiau porą kartų išklausti, gal galėtų paaiškinti geriau - tą išklausimą vykdžiau pasakydama kaip aš tą supratau ir sulaukdavau pasakymo "nu ne, yra..", kuris vėlgi, kiekvieną kartą būdavo vis kitoks. Pastaruoju metu visada bandau taikyti šitą sistemą - kai žmogus man kažką pasakoja, po to tą pakartoju taip, kaip supratau ir jis gali arba patikslinti, pataisyti ką blogai supratau (jei jam rūpi kaip teisingai supratau) arba pakoreguoti savo pasakojimą kitiems žmonėms, kai jau žino, kad toks žmogus kaip aš jį supratau būtent taip, kaip supratau. Trumpai - jei tau svarbu, kad tave suprastų, turi stengtis pasakyti taip, kad suprastų.

Prieš kurį laiką buvau susitikime su vienu garsiu LT politiku - tokiame neoficialiame prie arbatos puodelio, ir jis nuolatos naudojo strategiją pasakoti apie dalykus tokiu būdu, jog žmonės patys suprastų kaip jiems patinka, bet tas supratimas atrodytų kaip labai fainas daiktas - t.y. tu džiūgauji, kad supratai šį protingą ir garbų žmogų. YAY. Kai kurie bestselerių autoriai taip daro, tik dažniau naudoja strategiją, kuri leidžia skaitytojui jaustis, kad jis tiek daug supranta apie tokius gilius ir esminius dalykus. Tik reikia užtikrinti, kad, jeigu kalbama gyvai, žmogus negalėtų perklausinėti ar imti pokalbio iniciatyvos į savo rankas (tada išlįs yla iš maišo), arba, jei eina kalba apie knygą etc, kad apie ją nebūtų reiškiamos nuomonės arba kaip tik - ji būtų "kontraversiška" ir panašiai ir nuomonių būtų tiek daug, kad jų skaitymas ir nagrinėjimas būtų įdomus tik patiems nuomoniautojams.

Aišku, žmogaus tikslas gali kaip tik būti skirtingų nuomonių ir minčių generavimas apgaunant žmones, jog tai ne jų, o to kito žmogaus įdėjos ir dėl to jie gali jomis labiau pasitikėti ir jausti už jas mažiau atsakomybės. Pvz.: ne bestselerių, o geri rašytojai, šią baltą apgavystę naudoja ir tai padeda jų knygoms nepasenti. Skirtingai nei pinigai, protas nėra toks greitai kintantis dalykas ir infiliacija jo taip smarkiai neveikia (nors veikia išsilavinimą - kur anksčiau užteko bakalauro diplomo dabar reikia magistro ir panš.).

Taigi, grįžtant prie mano bendramokslių išsakytos minties, kaip aš ją supratau:

"Jeigu mūsų kurse būtų daugiau tikrų vyrų (ar iš viso tokių būtų), tai visiems būtų geriau. Jie imtųsi iniciatyvos, padarytų tvarką, moterys būtų moteriškesnės, nes joms nereikėtų kompensuoti to aukojant savo moteriškumą. Kurse taip pat mažai tikrų moterų, nes jau vien pasipuošti ir visą laiką būti pasidažiusios gali/nori (čia nelabai supratau) tik dalis. Žmogaus negebėjimas būti "tikru" savo lyties atžvilgiu daro jį mažiau svarbų ir vertingą, kitos lyties savybių perėmimas yra kenksmingas bendrai grupės psichinei sveikatai ir veikla."

Maždaug taip. Dar buvo pora minčių, bet jos jau neesminės.

(iliustracija iš internetų)

Tai aš tada sėdėjau labai susiraukusi (net labiau, nei paprastai sėdžiu) ir bandžiau išmąstyti ką čia ką tik išgirdau. Susiraukiau nuo mąstymo xD.

Šitą blogo įrašą rašau iš fakulteto bibliotekos skaityklos, kurioje dabar dar be manęs sėdi tik 8 žmonės ir visi jie yra vaikinai. Keli jų vis atsisuka į mane ir pakrizena, bo aš labai garsiai tarškinu klaviatūrą ir kreipiu dėmesį. Jie jaunesnių kursų, aš irgi taipdarydavau - ieškodavau bet kokios veiklos, kurią galėčiau panaudoti kaip pretekstą nezubrinti ir kartais ji nueidavo iki labai keistų kraštutinumų. Pavyzdžiui apkalbinėjimo su grupiokais apie tai, kad negalima valgyti skaitykloje (nors prieš tai dieną patys ėdėm ir neraudonavom), kad negalima savintis knygų (nors tiesiog patys neradom to, prieš ką neatsilaikytumėm) ir t.t.

O vienas tai visai piktai žiūri D:

Grįžtant prie to lyčių pašnekesio, tai jis tikrai man kiekvieną kartą didina kraujotaką smegenyse, kai bandau jį suprasti. Man asmeniškai visi kiti žmonės pirmiausia yra žmonės. Tikrai taip, jog žmonės turi lytis. Ir tikrai taip, kad žmogaus lytis lemia tam tikrą elgesį, mąstymą ir t.t. Bet visa tai niekada neužgožia pačio žmogaus ir netampa jo esme. Kiekvienas iš mūsų vieną ar kitą savęs dalį laikome svarbesne ar menkesne, bet nelaikome jos savimi.

Jau devyni vaikinai.

Jeigu norėčiau, kad mano aplinkoje būtų lyderis, kuriuo galėčiau sekti, tai norėčiau lyderio, bet ne "vyro". Jis galėtų būti ir moteris, ir interseksualas ir aseksualas, ir kiekvieną dieną vis kitą sau lytį susigalvojantis žmogus, kad ir siamo dvyniai iš kurių vienas būtų lyderis antras visą laiką ant manęs rėktų ir valytų snarglių rutuliukus po stalu. Aišku, tai sukeltų kitų problemų, pvz.: neproblematiško lyderio turėjimas irgi savų (kaip gero resurso gi jo visi norėtų ir jis bet galėtų pasakyti "a ko aš čia gaištu su tavimi laiką?").

Jeigu susiečiau lyderiavimą, kaip tinkamą savybę kažkuriai lyčiai, tai neišvengiamai sukelčiau sau labai daug problemų - prasidėtų dvigubi ryšiai. Pavyzdžiui jeigu lyderiavimą priskirčiau mane traukiančios lyties savybėms, tai labiau lyderišką asmenį laikyčiau labiau atitinkantį mano tos lyties idealą. Analogiškai - geresnį sekimą lyderiu priskirčiau prie savo lyties geresnių savybių. Ko pasakoje imčiau žmogaus klausyti ne dėl to, kad jis protingas ir stiprus, o dėl to, jog jis yra lyties A, o aš lyties B ir padaryčiau išvadą, kad būdama lyties B, ar kiti B lyties individai, negali turėti lyderiavimo savybių neaukodami savo lyties.

Nebent būčiau panseksuali, tuomet šitos problemos akristų :)* O gal ir ne.

Su tomis, kursyvu užrašytomis mintimis, tai aš turiu sutikti iš dalies - nu tikrai būtų smagiau didesnė įvairovė kolektyve. Lyderio buvimas, kuris prisiimtų daugiau atsakomybės būtų malonus (nors nežinau ar visi supranta, kad jis tuo pačiu prisiimtų ir daugiau nuopelnų, bet gal iš čia ir išplaukia, tas, kad nuopelnu tokių žmonių laikomas ir teisingas buvimas pasekėju - taip jie sukelia sau pasitenkinimą pačiu sekimu, bet ne tikslu ir lyderiu. Taip nušauna ir antrą zuikį, nes randa paaiškinimus savo blogam būviui - pvz.: jie turi lyderiauti, nes nėra lyderio, bet tikru lyderiu būti negali, nes neturi savybės X, o būdami užimti lyderiavimu negali įvykdyti savo "tikrojo" nelyderiškojo potencialo - taigi kaltas lyderio nebuvimas, o ne jie. O ne, ne, ne, jei kaip tik šaunuoliai, tiesa?). Na, o gražūs žmonės yra taip pat nuostabu, kaip bet kas kitko gražaus. Nors tas grožis tai toks subjektyvus dalykas - aš net nepastebiu tos kosmetikos, man tai ji tik dažai, tik technika kažkam perduoti. 

BET, kaip galima tą susieti su lytimi ir, dar daugiau, laikyti žmogaus gerumo matu? Antras "bet ir" yra, kad netgi kai žmogus nėra geras**, tai kodėl tai turėtų sukelti kažkokį pyktį ir nepasitenkimą, bei galvojimą, kad potencialus gero žmogaus buvimas šalia automatiškai nulemtų ir tavo asmeninės padėties pagerėjimą?

Kai prasideda visokios kalbos apie lyderiavimą ir testosteroną, moteriškumą ir gimdymą t.t. tai visai nebežinau kur dėtis. Imu jaustis, tarsi matyčiau tik kažkokias dėlionės detales ir nematyčiau viso puzlės vaizdo, kurį mato visi kiti. Pavyzdžiui man sako, kad švelnumas yra moteriška savybė, o aš sakau, kad daug vyrų man yra švelnūs. Tada sako, kad ten kitokie vyrai, tada aš klausiu o kodėl jie kitokie ir užsiveda kalba po kurios dažniausiai sėdžiu viena.

LULZ. Parašiau nosinę kur nereikia.

Po mano didelio raukymosi viena iš tų tokias mintis išsakiusių merginų man pasakė, kad aš tiesiog "pakliūnu į trečią procentilę", tai yra esu tokia mažuma, kurią galima vadinti "statistiškai nereikšminga".

Bet statistika, ypač aprašomoji, yra nuostabus būdas meluoti ir tikiuosi, kad galėčiau kaip nors padaryti, kad mano aplinkoje tokios mano mintys būtų, jei ne savaime suprantamos, tai bent tokio pobūdžio minčių turėjimas kaip įprastas ir visiškai vidutinybiškas dalykas. Tai yra pakeisti imtį ir jos dydį. 

Aišku, čia būtų galima juoktis ir pasiųsti mane į Vasaros gatvę***.

Pabaigai, su ta iliustracija:

Be galo džiaugiuosi tiek buvimu tarp kitų pilkų stačiakampėlių, tiek kiekvienu išėjimu pas kitas geometrines figūras (pacientai dažnai irgi "sukvadratėja"), nes tai man padeda palaikyti suvokimą, kaip sunku apibrėžti neva teisingą požiūrį ar išlaikyti pasaulėžiūrą ir žavėjimąsi žmonėmis, tiek kiek žmonėmis, tiek kiek atskirais individais.

Gal susidarė įspūdis, kad aš norėjau pateikti savo kursiokių mintis kaip durnas ar kažkuom blogas, bet jos tokios nėra. Aš be galo norėčiau, kad jos galėtų man daugiau papasakoti apie tai, kodėl būtent taip galvoja ir galbūt paaiškėtų, kad tai yra nepaprastai gerai ir stipriai pagrįstos mintys, o ne "man atrodo" ir "taip turi būti". Bet tuo pačiu suprantu kaip prašymas pasikalbėti apie tokius dalykus būtų tų žmonių laiko švaistymas ir netgi, sakyčiau, nepagarbus dalykas. Tai pamąstyme bent bloge parašiau.

* Kalbant apie panseksualumą, tai man labai patiko, kaip viena kursiokė kartą manęs paklausė kokia mano lytinė orientacija. Pasakiau, kad heteroseksuali, tai jinai tokia "lol". Aš susijaudinau, kad kodėl čia taip juokinga ir ji šyptelėjo, kad aš niekada nekomentuoju apie kitus mūsų sutinkamus dėstytojus, gydytojus, vyresnius rezidentus ir t.t. "norėčiau, kad ir mano vyras...", taigi aš negalvoju apie juos, kaip potencialius savo partnerius ir nesukeliu jų ir savo partnerio sulyginimo. Apskritai paėmus, tai man atrodo, kad yra sunku kalbėti apie lytiškumą žmonių, kurie yra monogamiški ne iš reikalo (pvz.: bijo pragaro, juos taip auklėjo, "taip reikia", bijo, kad tada partneris paliks ir t.t.), o iš savęs paties, nes jie lieka su savo antrąja puse keičiantis tiek jos, tiek savo savybėms, įskaitant ir lytinėms, o neretai dar ir aktyviai stengiasi prisiderinti vienas prie kito pokyčių (monogamiški iš reikalo derinasi pasyviai, kaip liaudis sako "supanašėja", kad nesudarytų nesuderinamų sąlyčio taškų. Aktyvus prisderinimas tada, kai sudaroma vienas kitą papildantys sąlyčio taškai). 

** jei kas nesuprantate, tai čia gerumas/blogumas ne moraline etine, o buitiškesne prasme.

*** Vasaros gatvėje Vilniuje yra psichinės sveikatos centras. Vilniuje tokių yra ir daugiau. Anksčiau ten buvo stacionaras, kurį žmonės vadino "durnynu", ir iš to kilo visokie "važiuok į Vasaros gatvę" ir "jis dabar va-sa-roooo-ja ". Šiaip Vasaros gatvėje įsikūrusi dabartinė gydymo įstaiga yra tikrai labai nebloga ir jos priėjimas prie psichinių ligų ir jų traktavimas yra mano asmeniniam požiūriui artimiausias iš visų Vilniuje esančių didesnių tokio pobūždio vietų.