Pastebėjau, kad yra labai daug žmonių, kurie su didžiausiu entuziazmu ginčijasi apie tai ar reikia ar nereikia uždrausti abortus. Dalis žmonių manančių, kad toks draudimas yra reikalingas laikosi pozicijos, kad žmogus yra žmogus nuo pat pirmos savo ląstelės. Tokios pozicijos laikosi ir dalis, manančių, kad abortų draudimas yra daugiau, nei nesąmonė. Šiame trumpame įrašiuke noriu parašyti ne apie abortus, o apie kitą su itin ankstyvu gyvybės nutrūkimu susijusią problemą, kuri darosi itin aktuali artėjant Vėlinėms.
(Jeigu labai jau norite mano pozicijos, tai draudimas, kaip problemos sprendimo būdas yra tolygus stručio galvos kišimui į smėlį. Jokia moteris nepastoja nuo oro ir niekas iš lempos nesugalvoja atsikratyti savo vaiku ar audiniais (žiūrint kaip traktuosi nėščios motinos ir vaisiaus santykį).)
Dalis žmonių, sakančių, kad ir negimęs žmogus yra žmogus, "žmogiškumu" svaidosi kaip jiems patogu ir persileidusių moterų netraktuoja taip pat, kaip netekusių jau gimusio vaiko, ypač kai persileidimas įvyksta tik po kelių dienų nuo moters sužinojimo, jog ji laukiasi.
Jie gali pasmerkti moterį, kuri pasidarė abortą (net nesusimąstydami, koks skausmas ar baimė ją privertė tą padaryti), ir tuo pačiu pasišaipyti iš verkiančios ir susiimti negalinčios moters, kuri persileido šeštą nėštumo savaitę tuo parodydami, kad ląstelių gumuliukas nėra toks vertingas, kaip savarankiškas guguojantis struktūrizuotų audinių rinkinys.
Priklausomai nuo šalies persileidžia 20-25% visų nėštumų apie kuriuos moterys žino (ir dar maždaug tiek pat iki tol, kol yra galima sužinoti apie nėštumą rutininiais testais). Tarp skirtingų amžiaus grupių ir moterų skaičiai skiriasi - tai bendras vidurkis. 22 metų sveikai gyvenančios ir laimingos dėl nėštumo moters persileidimo tikimybė gali siekti tik 10%, 45-erių jau ~50%. Kai kurie persileidimai būna fiziškai neskausmingi ir pastebimi tik pakartojus nėštumo testus, kartais moteris žuvusio vaisiaus kūnelį pati pagimdo be jokių pastangų lovoje, vonioje ar tualete, kiti labai skausmingi ar reikalaujantys medicininio įsikišimo išvalant gimdą ar dirbtinai sukeliant priešlaikinį negyvagimio gimdymą (taip mažiau fiziškai žalojamas moters organizmas). Persileidimas gali sudaryti grėsmę moters gyvybei ir sveikatai, po jo dėl vienokių ar kitokių priežasčių moteris likti nevaisinga.
Vieni persileidimai tėra kažkoks "gumuliukas" mėnesinių kraujyje, kiti yra maži žmogučiai, dar visai neseniai matyti ultragarso ekrane besivartantys ir ražantys kojytės.
Persileidimas nėra retas dalykas. Didžioji dalis persileidimų įvyksta dėl nė nuo vieno iš tėvų nepriklausomų veiksnių - naujasis žmogutis tiesiog nepajėgia vystytis ir miršta.
Jeigu reikalaujate, kad negimęs žmogus būtų mylimas taip pat, kaip gimęs, tai ir leiskite žmonėms mylėti - palaidoti, gėdėti ir atsiminti.
Jeigu dvylikos ląstelių gumuliukas Jūsų nuomone turi teisę į gyvenimą, tai jis turi ir į mirtį, o ne tiesiog egzistavimo pabaigą. Kaip ir gyvenimo pradžią, taip ir jo pabaigą skirtingi žmonės vertina skirtingai. Religingam žmogui gyvenimo pabaiga gali būti tik po teisingų ritualinių laidotuvių - jeigu jo religija dengiatės neleisdami vieniems nutraukti nėštumo, nes kažkas jau yra žmogus, bet to paties žuvusio žmogaus neleidžiate palaidoti pagal tos religijos reikalavimus, tai mažų mažiausiai veidmainiaujate.
Nuotrauka iš internetų - moteris laiko ginekologo jai atiduotą jos žuvusį vaiką. Rodyklė rodo į jo pirštus.
Pagal dabartinius Lietuvos įstatymus galima palaidoti tik nuo 22 savaitės gimusį negyvagimį (ir sveriantį >500g), o visi kiti traktuojami kaip medicininės atliekos ir turi būti sudeginti drauge su kitomis ligoninės šiukšlėmis. Įstatymas nėra toks dėl to, jog kažkas būtų nusprendęs, kad <22 savaičių būtų dar ne žmogus. Įstatymas toks yra dėl to, jog mūsų kultūroje žmonės laidojami į žemę ir jos nėra be galo be krašto daug (dabar, kai leista kremuoti galbūt dalykai keisis).
Bet patikėkite - joks gydytojas netraktuos Jūsų žuvusio vaiko kaip atliekos, jeigu jo paprašysite atgauti kūnelį ar jo audinius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą