Kliedesiai ir nieko daugiau

Tolimesniame tekste yra necenzūrinių žodžių.

Po vakarykščio blogo įrašo net keli žmonės rekomendavo perskaityti Zarrazos "Kliedesį". Asimenu, kai tik jis pasirodė internete, tai nė vienas kursiokas skaitė, bet tada kažkaip praleidau, nes dauguma jų skaito viską, kas nors kažkiek susiję su medicina ar bent jau sritimi, kurioje šie nori specializuotis. Ir labai didelė dalis tų knygų būna tiesiog meilės-seilės, kuriose medicina įkišama kaip marketinginis triukas, nes daliai žmonių medicina yra kažkoks mistinis ir kitoks pasaulis, su savomis taisyklėmis ir fizikos dėsniais.

Labai neblogas tas Zarrazos kliedesys.

Veiksmas vyksta ~1989 metus, herojus tris kartus patenka į psichiatrinę ligoninę, aprašo kaip su juo elgiamasi, kokie yra kiti ligoninės gyventojai. Knyga labai skiriasi nuo Vilio Normano "Beprotnamio" - pavyzdžiui V.N. knygoje herojui gydoma depresija, o jis nori dar daugiau vaistų, Zarrazos knygoje vaistais pacientams skiriami siekiant vieno - juos perdozuoti taip, kad arba jie nieko nebegalėtų padaryti, arba patirtų fizines ir psichines kančias, kuriomis būtų galimas juos, na, dresuoti. Dresūrai taip pat naudojami narkotinį efektą duodantys vaistai, kad nuo jų priklausomi pacientai padėtų mušti, pririšti ar tiesiog dirbti buties darbus ligoninės darbuotojams.

Knygą galbūt verčiausia perskaityti ne tiek dėl medicininės pusės, kiek dėl istorinės. Tokią pat knygą būtų buvę galima parašyti apie bet ką, darbą gamykloje ar vaikų auklėjimą, nes režimas buvo palietęs apskritai visas gyvenimo sritis, ir dar ilgai po to daug žmonių guodėsi, kaip anksčiau jiems buvo gerai, nes turėjo galią, kai galėjo žmones valdyti gąsdinimais ir kankinimais, jų vagystės, kurias jie vykdė ne iš noro išgyventi, tada buvo toleruojamos ir panašiai. Tai viena iš tų knygų, kurias perskaityti reikia, kad nebūtų visokių "prie sovietų buvo geriau", nes nebuvo. Ir tų, kurie aiškino, kad buvo paklausti kodėl jie taip galvoja (gal tikrai jiems tokie dalykai patinka, nors dažniausiai tiesiog buvo jauni ir optimistiški).

Gal tik paminėsiu, kad knygoje autorius labai gerai pastebi, kaip pasikeitė požiūris į religiją - per labai trumpą laiką religija iš simptomo virto savaime suprantamu dalyku ir tie patys gydytojai, kurie spręsdavo apie sirgimą iš žmogaus maldingumo, dabar ne tik leisdavo melstis, bet dar ir patardavo tą daryti. Tai įvyko tik dėl to, kad tiems patiems žmonėms, ta religija visiškai nerūpėjo, o buvo tik socialinės kontrolės įrankis.

Kartais pagalvoju, kad įdomiai su ta religija Lietuvoje yra. Labai daug žmonių sako, kad yra tikintys, bet kai imi su jais kalbėtis, tai tas jų tikėjimas būna susijęs su dviem dalykais - baime išsiskirti ir nežinios baime. Jie tiki, nes nu visi tiki, jie galvoja, kad po mirties "kažkas" bus, nes kitaip mirti bijo (o ir su tuo dažnai mirti bijo).

9/10 atvejais kai žmogus man pasako, kad yra katalikas, ir aš jo paklausiu kokiai parapijai priklauso jis kažką numykia ir tada sužinau, kad iš esmės, religiją prisimena, kai arba reikia parodyti savo neišsiskirimą iš aplinkos (nueina į bažnyčią per didžiąsias šventes, ar per krikštynas, vestuves ar dar ką), arba kai jam labai labai blogai ir tada religijos prisireikia kaip kokio emocinio buferio. Negyvena jis didelėje mylinčioje tikinčiųjų šeimoje, tiesiog jo biologinė šeima irgi laiko save tikinčiais ir jam vistiek tikėjimo broliai ir seserys yra kažkokie svetimi žmonės, kurias pasitikėti per daug negalima.

Dar kartais toks žmogus religiją naudoja, kaip priemonę atsiskirti nuo savęs nepatinkančias grupes ir pasiteisinti, kad čia ne jis blogas, ir jis blogas net negali būti, kadangi kaip gali būti blogas žmogus, kuris naudojasi tokiomis didžiomis ir šventomis vertybėmis, kaip jis. Labai mėgsta įmesti kažkokį tai religinį autoritetą ir klausia, kaip tu, kad ir netikintis, abejuoji šiuo tikėjimo autoritetu. Nu rūgštele tu, nunykusi logikos spąstuose, komentaras vargiai randa kelią link liežuvio ir tik rankos iš bejėgiškumo nusvyra, kai supranti, kad jis tiesiog kartoja išmoktus dalykus nieko apie juos negalvodamas ir nemąstydamas, o kai nori pagalvoti, tai išmoksta naujų dalykų ir viskas.

Manau taip yra dėl to, jog jie jaučia labai didelį vidinį spaudimą būti "normaliems" ir taip nušauna du zuikius vienu metu. Labai saugus būdas taip pyškinti yra susidūrus su netikinčiu sakyti "o tu netiki??? Niekuo, niekuo netiki?", nes matote - jie tiki "kažkuom" ir taip yra priimtini ir netikintiems, kurie tada gali galvoti, kad nieko ten jie netiki, šiaip emocinės problemos. Taip pat tokie asmenys gali jaustis galintys būti priimti tikinčių, ypač jei religija, kuriai sakosi priklausą, skelbia, kad čia jau to užtenka, kad būtum užskaitytas, kaip tikintis xD 

Susidaro tokia situacija, kad kai žmonių klausinėji, tai tikintys bus kone visi, bet kai gyvenime reikės vadovautis tikėjimo tiesomis, kuriomis tikintys laikosi net neabejodami, šie žmonės ne tik dvejos, jie žinos, kad ne tik nesivadovaus, bet ir kiti, tokie pat kaip jie, to nedarys. Jeigu jų religija draus valgyti braškes, tai valstybė galės, kad ir premijas mokėti už braškių valgymą, tikintys jų nevalgys ir nevalgymą skatins per religijos skleidimą.

Žmonės, apie kuriuos kalbu, tikėjimo chameleonai, bandys pažaboti braškių valgymą draudimais ir gąsdinimais, galbūt net susidorojimais su braškių valgytojais ir netikinčiaisiais, skirs labai daug laiko ir jėgų kovai prieš braškes, o dėl visa ko ir kokias nors bruknes.

Tik sulčių užsimaniau per šitą savo kliedesį. Juk visa tai, ką rašau, tai tik kliedesiai, ar ne? Įkyrios, užvaldandčios mintys, kurios neatitinka tikrovės, kurios keičia elgesį, ir nesiduoda ištaisomos. Ir aš tiesiog, noriu, kad religingi žmonės kliedėtų savo religija. Baisu. Ir kodėl Jūs čia lankotės ir visą šitą skaitote? Gi paskui irgi kliedėsite.

 Štai keltas ištraukų iš "Kliedesio":

"Paaiškinsiu. Psichologas nuo psichiatro skiriasi kaip bybis nuo piršto. Psichologai gydymo neskiria, bet įvairiais nuobodžiais testais dulkina pacientams smegenis – atseit, atlieka tyrimus. Paskui rašo išvadas, koks yra ligonio mąstymas ar jo nebuvimas. Popierius su savo globalių tyrimų rezultatais atiduoda psichiatrams. Tie arba kreipia į šią rašliavą dėmesį, arba ne. Bent jau durniaus apie tai niekas nesiteikia informuoti (slaptumas durnyne – kaip raketų gamykloj). "
 

---

"O kas galėtų paneigti, kad visa ta Kamasutra yra Vatikano spectarnybų provokacija? Gal krikščioniško sekso instruktoriai specialiai tokios fignios prirašė, kad visokie iškrypėliai, norėdami visa tai išmėgint, vieną gražią naktį imtų ir nusisuktų sau sprandą, nusilaužtų stuburą ar kokį kitą organą… Arba tie Kamasutros autoriai buvo afigeni humoristai ir lūždavo iš juoko matydami savo aukas, mėginančias birbintis stovint ant ausų. Vienu žo iš to, ką galima atlikt paprastai ir nesiparinant, Indijos senoliai išlankstė meną, kaip viską apsunkint. "
-

--

"Pvz, gali sraigtasparnių pilotams treniruotę surengti,– tegul jie, pakibę su KA – 26 virš medžio, su grėbliais lizdus nukrapšto. "

Šitai tai net iliustraciją nupiešiau, kaip patiko. Istorija ten buvo tokia, kad herojui darbe (gaisrinėj) liepė su vandeniu numušti varnų lizdus, kad varnos nebegalėtų gyventi šalia oro uosto ir apšikinėti komunizmo šulų. Herojui su bendradarbiais užduotis nepavyko , nes varnų lizdai buvo per aukštai, o ir tuos, kuriuos suniokojo, varnos per naktį atgal susinešė.

"Vienam iš mūsų davatkų vaizdas ekrane tikriausiai padarė didžiulį įspūdį. O gal jis sugebėjo ten pamatyti žymiai daugiau negu ta sena dėžė rodė. Grįžo į savo palatą ir nusiėmė nuo antklodės baltą užvalkalą. Nusinešė jį į poilsio kambarį, susirado ten flomasterių ir apipaišė užvalkalą pliusais. Po to pradraskė užvalkale skyles ir užsimovė jį ant savęs. Iš šikano pasiėmė šiukšliadėžę ir užsidėjęs ją ant galvos, iš kažkieno spintelės nupiso čipsų pakelį ir bybėjantiems aplinkiniams pareiškė, kad jis yra kardinolas Žvačkis ir dabar visiems šv. Komuniją teks priimt. Man iškart pasirodė įtartina pagalvojus, ar mūsų Žvačkis skaitė šikane prie praustuvės kabantį skelbimuką: PASINAUDOJĘ TUALETU PLAUKITE RANKAS? "

Tai tiek va.
Dar sudėliojau Paryžiaus Dievo Motinos katedros modeliuką, kurio viduje yra led lemputės ir kai įjungi, kaitaliojasi spalvos. Vėliau aprašysiu. Dabar einu dažyti lubų eukaliptine spalva, o naktį manęs laukia budėjimas.

Dvi knygos apie psichiatriją

Perskaičiau Thomas S. Szasz "The Myth of Mental Illness. Foundations of aTheory of Personal Conduct". Labai lengvai skaitosi.

Šis veikalas buvo vienas pirmųjų JAV, kurį parašė psichiatras bandantis pasižiūrėti į psichiatriją kritiškai ir iš šono. Psichiatrija, kaip dalykas, gali labai lengvai sugundyti joje dirbantį specialistą niekada nebeabejoti savo darbo sritimi, kaip dalyku apskritai, nes gali pasiūlyti galios jausmą ir valdžią. Ne tai, kad lengvai, bet labai lengvai – dėl to dalis žmonių gali rinktis joje dirbti būtent dėl to, o kiti “susigyventi” su pirmaisiais ir pradėti tą galios poreikį laikyti darbo esme ir taip bet ką, kas sukelia grėsmę atimti iš jų valdžią ir galią, laikyti grėsme psichiatrijai apskritai. 

(Kampe skaitymo draugas, vardu Lipčius)

Skaitant knygą labai jaučiasi, kaip skiriasi psichiatrija tada, kai ji buvo parašyta (pirmą kartą išleista 1974, bet knyga buvo pradėti rašyti dar keleri metai iki tol) ir dabar. Šiuo metu yra įvykę tai, apie ką autorius kaip ir perspėja šioje knygoje – jei viskas bus taip ir toliau, tai psichinių ligų daugės, kartais einant iki absurdų.

Kodėl? Anot T. S. Szasz psichinė liga, kaip dalykas tėra mitas - jeigu žmogaus elgesio pokyčius lemia tam tikras kūno pažeidimas (pvz.: auglys smegenyse), tai tas žmogus nebeturi ką veikti pas psichiatrus, o jeigu visuomenei nepatinka žmogaus elgesys ar mąstymo būdas, tai tos visuomenės ir to žmogaus tarpusavio reikalas.

Psichiatras arba gydo ligas, kurių dar iš jo "neatėmė" kiti spcelialistai, arba neišvengiamai tampa visuomenės budeliu psichiniams ligoniams - jis juos baudžia per prievartą (ar tiesiogiai, kai psichiatrija naudojama gydyti teisiškai ar politiškai nusikaltusius asmenis, ar netiesiogiai, kai kančią asmeniui sukelia ne pati liga, o tai, kad dėl ligos visuomenė jį atstumia ir yra jam priešiška) arba vien tik savo buvimo faktu ir apskritai svarstomu gydymu palaiko ligos egzistavimą, pasinaudodamas autoritetu, kurio kiti nedrįsta abejoti dėl anksčiau paminėtų galių. 

Taigi, būnant psichiatru, nėra nė vieno varianto kaip tu nepakenktum pacientui, nes tu pats jam ligą sukuri, skiri gydymą ir pats nusprendi kada jis pasveiko (tuomet, norėdamas išpirkti kaltę ir rašai tokias knygas xD). 

Tu arba "teisinga" psichiatrija užsiimi asmeniškai ir savarankiškai, arba esi tik įrankis tą su "sergančiu" atliekančioje visuomenėje (o ir pats pacientas gali imti savo vertę matyti per tai, kiek jis patenkina visuomenės lūkesčius ir imti jaudintis dėl ligos, kaip dėl trukdžio būti visuomenės dalimi). 

Psichiatrija, kaip dalykas apskritai, šitą suvokdama imasi gynybos - ieško fiziško kiekvienos psichinės ligos pagrindimo, bet ne tokio, kad dėl jo ligą galėtų perimti kitos medicinos sritys, t.y. ima kurti tik sau pačiai suprantamus ir galimus tyrinėti ligų modelius. Taip galų gale priežastys supainiojamos su pasekmėmis ir ima rastis dalykų, kurie tampa psichinės ligos priežastimi vien dėl to, kad į juos yra pasižiūrima kaip į galimas psichinės ligos priežastis - nebiologinis pavyzdys, bet lengviau įsivaizduojamas - Jei sukuriate šeimą labai anksti. Valio? Tą galima prikabinti kaip tinkančią biografiją vienam psichiatriniam susirgimui. Nevalio? O gal sukūrėtė šeimą vėlai - kaip kitam susirgimui tinkantį įrodymą. Ir taip galima tempti prie ko nori, nes toks dalykas, kaip "teisingas" šeimos kūrimo laikas neegzistuoja, o priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeninio gyvenimo. "Teisingo" laiko įvedimas neatsižvelgiant į Jūsų asmeninį gyvenimą galų gale priveda prie to, kad apskritai Jūsų asmeninio gyvenimo turėjimo faktas rodo apie Jūsų turimą psichinę ligą.

Thomas S. Szasz užsimena ir apie sovietinę psichiatriją klausdamas, kas buvo joje didesni psichiniai ligoniai - ar tie, kurie ją panaudojo politiniams susidorojimams, ar tie, kurie jai nesipriešina ir leidžia sau gyventi santvarkoje, kuri tokia psichiatrija naudojasi (dar kartą primenu, kad knyga rašyta dar egzistavus SSSR).

(Jim Woodring paveikslas)

Knygoje taip pat ne sykį akcentuojama religijos įtaka žmogaus psichikai.

"The rate of how invested in religion is thus much higher than on hope invested ir, say, rational work-a-day pursuits. Hence, those with small capitalps of hope may do best by investing their "savings" in religion. And this indeed is what they often do."
 
Turbūt didžiausia kritika, kurią galiu sugalvoti šiam veikalui yra ta, kad jis laikosi dualistinės pozicijos - žmogaus protas egzistuoja atskirai nuo jo kūno. Ir nors autorius kritikuoja religiją, kaip didelį žmogaus kančių šaltinį (ypač religijas, kurios turi motiniškus ir tėviškus dievus, nes, anot autoriaus, taip žmogus niekada neužauga, kas nebūtų blogai, jei tas žmogus sau nekeltų suaugusiojo tikslų), bet skaitant kūrinį jaučiasi religiniai pėdsakai. Tarsi riebalų dėmės popieriuje, jie ten prasigėrę ir šviečia xD
  
Įvertinimas: Verta dėmesio, jei domitės medicinos istorija.

Nuotraukoje žmogus besiskutantis plaukus. Ne iš knygos :) Skaitydama kažkaip prisiminiau vieną istoriją.

Nuotraukoje atlikėja Britney Spears 2007-metais. Nuotrauka padaryta po to, kai ji išėjo iš reabilitacinės klinikos po vienos buvimo joje dienos (vėliau ji praleido kurį laiką įvairiose klinikose). Anot pačios atlikėjos ji plaukus nusiskuto dėl to, jog žmonės juos nuolat liesdavo ir ji niekaip negalėjo jų atprašyti nuo jos čiupinėjimo. Kai ji mėgindavo tai daryti, susilaukdavo pykčio, kadangi būdama daininke ji, tų žmonių nuomone, nebegali norėti ar nenorėti, kad jos neliestų. Trumpai - jos kūnas priklauso gerbėjams, nes jų nuomone pati pasirinko atsiduoti. Atlikėją persekiojo tokie gerbėjai, kurie buvo įsitikinę, kad atlikėjo vertė priklauso tik nuo to, kiek ir kokios vertės gerbėjų jis turi, o bet koks gerbėjo dėmesio parodymas turi būti priimtas, atsūmimas būtų įvertintas kaip "pasikėlimas", "savęs pervertinimas" ir panašiai, kas leistų pereiti prie agresyvių veiksmų atlikėjo atžvilgiu norint susigrąžinti savo savigarbą.

Mintyse paskutinis sakinys skambėjo geriau O_o

B. Spears aplinkos žmonių teigimu tikroji priežastis buvo kita -  kai ji norėjo nuvykti į kliniką pagalbos, jos stilistai ją subarė ir neleido jai atrodyti negražiai. Įvyko konfliktas, po kurio B. Spears nusiskuto plaukus pati aiškindama, kad jeigu neturės plaukų, tai jie negalės jos nebeišleisti.  Atlikėjos kritikų nuomone tai tiesiog reklaminis triukas,  nes daugelyje kultūrų plaukų nusiskutimas simbolizuoja atgimimą ir senojo gyvenimo atsisakymą ir čia nėra jokio šuns pakasta - B. Spears tiesiog pasinaudojo vienu seniausių archetipų. Psichiatrijos požiūriu įdomesnis ne pačios atlikėjos veiksmas, kiek dalies žmonių kilęs pasipiktinimas ir pasmerkimas. Na, gal išskyrus tuos, kurie pasmerkė iš serijos "negalima moteriai tiesiog imti ir nusiskusti plaukų", ar kad "čia viskas per blogą X įtaką ir narkotikus", ar "persirbo vargšiukė" ir panš.
 

Prie progos aprašysiu dar vieną perskaitytą knygą - Vilio Normano "Beprotnamį".

 

Gale parašyta:  "Jau vien šios knygos išleidimas yra didžiausia beprotybė". Leidėjai.

 

Ant mano skaitytojos knygos vieno titulinių puslapių dar yra pačio autoriaus ranka įrašyta žinutė, kam knyga dovanojama ir, kad nepaisant ideologinių skirtumų, jis tikisi, kad tas žmogus knyga mėgausis. Tikriausiai nelabai mėgavosi, nes knyga atsidūrė skaitytų knygų knygyne, o tai, kad viduje pripeckiota šypsenėlių prie nesueinančių dalių ir užrašų "kaip neįdomu!", "Silpna!" leidžia man spėti, kad mėgautis buvo labai smarkiai stengiamasi.

Pagal knygos viršelį iš pradžių nusprendžiau, kad čia bus apie kokius nors pastate uždarytus žmones, kurių laukia neišvengiama mirtis, ir kaip jie tarpusavyje elgiasi, bei išprotėja O_O Gal gale juos kokie gaisrininkai išgelbėja, bet viskas - viduje jie jau mirę.

O bet tačiau, ši knyga ne apie tai, o apie psichiatrijos ligoninę, kuri pavadinta beprotnamiu. Labai grubus pavadinimas, nes sirgimas psichine liga nereiškia, kad yra netenkama proto, o proto neturėjimas nėra pretekstas tapti psichiniu ligoniu.
 

Istorija maždaug tokia: herojus jaučiasi nelaimingas. Jis įsiprašo į psichiatrinę ligoninę, nes galvoja, kad jam depresija. Depresija nėra tas pats, kas nelaimingumas, bet herojus to nežino ir niekas jam nepasako. Geriausiu atveju herojui melacholija - turiu omenyje, kaip diagnozė, kai ji dar buvo naudojama ir apėmė visą pluoštą būklių, nuo šizofrenijos iki bipolinio sutrikimo ar tiesiog dėmesio norėjimo.

Herojus, kaip supratau iš knygos, tik per kyšį įsiprašo į tą psichiatrijos ligoninę. Knygoje jis dar ne kartą guodžiasi, kad davė blogai, nes gydymas per silpnas ir ne toks, kokio jis nori. Ligoninėje psichiatrai jį iš karto perpranta, paskiria jam švenlų gydymą, šiek tiek palaiko ir galų gale paleidžia. Ze end.

Rimtai. 

Čia visa knyga.

Viena pažįstama psichiatrė sakė, kad atpažino knygoje aprašomą psichiatrą, taigi knyga galbūt yra parašyta remiantis asmenine kieno nors, galbūt net paties autoriaus patirtimi (ar įkomponuojant jos elementus), o jei ne, tuomet gerai pagautas tam tikrų psichiatrų tipas. Tas konkrečiai egzistuojantis psichiatras labai nemėgsta apsimetėlių, kurie į psichinę ligoninę atvyksta tiesiog ieškoti nuotykių ir su jais nesicackina. 

Knygoje tas "nesicackinimas" tėra toks, kad psichiatras į herojų nekreipė tokio dėmesio, kokio herojus jaučiasi esąs vertas. Va ir viskas. Jis net nebuvo jo gydantis gydytojas, o skyriaus vedėjas, kuris vizitacijos metu nepuolė vertinti herojaus ligos sunkumo.

Kai kuriose dalyse herojus kalba apie tai, kaip, jo nuomone, teisingai vartoti vaistus, mąsto apie tai, koks jis jautrus ir nuostabus yra ir kokią kančią dėl to jaučia.

Taigi herojus parašo knygą, kaip kerštą, kaip psichiatrijos demaskaciją. Knygoje atskleidžia tai, kad nei už ką keršyti jis neturi, nei, kad ką nors demaskuoja. Nebent savo paties neapsakomą nykumą.

Dar knygoje yra meilės istorija, tiksliau herojų kankina įkyrios mintys apie savo paties jausmus kitam asmeniui, kuris turi tik vardą. Tą asmenį autorius aprašo, bet leidžia suprasti, kad herojus mylėti nemoka - jam visiškai neįdomus kitas žmogus, jam įdomus tik jis pats ir jo jaučiami jausmai ir ar į juos bus atsakyta ar ne.  Tai tokia tuščia ir paika meilė, kad jeigu nebūtų prispausta herojaus kančia, imtų ir nuskristų kaip tuopos pūkelis.

Tolyn tolyn tolyn....

O jei kada skaitytojai sutiksite žmogų, kuris Jums aiškins kaip jus baisiai myli ir kaip be jūsų toliau gyventi negali, ir kad daugiau tokio, kaip Jūs niekada nesutiksiž, tai irgi skriskite tolyn nuo jo, nes su meile tai nieko bendro neturi. Tai tiesiog noras pasisavinti.

Skaitai knygą ir susidaro įspūdis, kad joje reikia skaityti kas antrą eilutę ar dar kaip nors, nes kitaip herojus labai daug sau prieštarauja.

Va išrašiau vieną pastraipą apie tai, koks herojus yra special:

"Yra daug labiau už mane kenčiančių žmonių. O aš, apsėstas didybės manijos, norėjau ir puikiai rašyti, ir būti su Ana ir dar puikiai jaustis. Taip niekas niekada negyveno. Jeigu jau tu sugebi žodžiais sukelti skaitytojui tikrus išgyvenimus, jeigu tu sugebi būti toks jautrus, kad paverstum žodžius gyvenimu, tai nesitikėk ir niekada nelauk, kad būsi linksmas ir nejautrus, kaip visi paprasti žmonės. 

Nors kartais aš jiems pavydėdavau - kad jie nieko nesiekia, neturi jokių tikslų ir svajonių (tokių daug pažinojau). Jiems užtenka egzistuoti, tiesiog - būti, jų nekamuoja savirealizacijos ar tobulos meilės problemos. 

Tačiau nė už ką nesikeisčiau su jais vietomis - tai, ką gaunu rašydamas ir mylėdamas, yra nepalyginti daug daugiau."

Iki pat knygos pabaigos tikėjausi, kad įvyks kas nors siaubingo, jei ne herojumi, tai bent jau su kitais pacientais, su kuriais jis susidraugavo. Ir nieko. Herojus net negavo "piktesnių" psichiatrijoje naudojamų vaistų. 

(Dain Fegerholm kūrinys. Šis dailininkas prieš kurį laiką buvo priverstinai hospitalizauotas į psichiatrinę ligoninę ir apie tai šiek tiek parašė savo bloge.)

Įvertinimas: Neįdomus kūrinys apie neįdomų žmogų. Jei autorius būtent to ir siekė, tai jis genijus, nes rašyti specialiai neįdomiai reikia mokėti. Bandžiau įkalbėti Emiliją perskaityti (ji domisi psichiatrija daug daigiau, nei aš)  bet ji atsisakė gaišti laiką.

Apsauga nuo sisiojimo ant sienų

Sekmadienį su Lapinu ir jo internetine susirašinėjimo drauge praleidom Vilniuje. Draugė iš Škotijos, tai atvažiavo pas mus Vilniuj pasisvečiuoti (arba pabėgti nuo referendumo beprotybės tik nesakė xD).

Trakuose priešais pilį yra, kaip Lietuvos kainoms, siaubingai brangi skylė. Tiesiog kioskas, kuriame dvi žavios jaunos lenkaitės Jums pagamins puodelį juodos kavos už 11Lt ir jį galėsite gerti sėdėdami ant pintos, bet jau pairusios kėdės šiek tiek užpučiami vėjo. Užtat tiesiai priešais pilį!

Dar jų skylė nukabinėta visokiais užrašais. Pvz.: anglišku užrašu, kad visos jūreivius atsivedančios prostitutės turi už kambarį susimokėti iš anksto.

Arba va tokiais daiktais:

(Paspaudus pasididina)

Jei sisiotit ant jų kvietko, nukirps jums kiaušinius. Akimirką net įsivaizdavau kokia nyki chirurginė procedūra būtų naudojant vien tik žirkles, bet po to nusigąsdinau, kad pas juos WC net tris kartus brangesnis už dušą! O vat žiūrėjimas į besimaudančius/sisiojančius kainuoja tik du litus.

Jau norėjau eiti nusipirkti šią paslaugą mokslinio tyrinėjimo tikslais, bet Lapinas sulaikė.

Aplankėm sakralinio meno parodą muziejuje, kuriame gali vaikščioti kur nori, kaip nori, tik tikriausiai ne kada nori, nes ne darbo metu gi užrakintas būna.

(- Jėzau, o mum būtina valgyti šitą beždžionėlę? - Taip.)

(Šv. Jurgis pasigailės šito kaklo traumą patyrusio drakoniuko ir jį eutanazuos.)

(Tyrinėjam muziejaus užkobarius. Ten Lapino ranka įsistvėrusi turėklo)

Sakralinio meno ekspozicijoje buvo labai juokingas daiktas - į judesius reaguojanti programa. Įeini į salę, pamatai, kad tave filmuoja. Imi maivytis (nes esi vienintelis parodos lankytojas, bet jei ir nebūtum...) ir staiga KAD IŠŠOKA DOMININKONAS ekrane šalia tavęs. Virtualus, ne tikras. Tikras būtų ne toks baisus.

(Lapinas džiaugiasi Domininkonu. Fone matosi paveikslas, kur keturi domininkonai bučiuoja ir laižo (?) Jėzaus žaizdas).

(Pakalbėjęs domininkonas dingsta. Kadangi kamera kabo ganėtinau aukštai, tai į ją žiūri iš padilbių. Kaip tikras nusidėjelis!)

 

(Komunalinė kelioninė. Kodėl ne kelioninė komunalija?)

 

(O čia nuotrauka jau iš Pilies ekspozicijos. Pati krūčiausia pypkė visuose Trakuose)

 

Va ir viskas. Dabar bėgu į darbą :p

 

(Cha cha! Dar ne viskas, apgavau! Dar viena nuotrauka. Lapino draugė mienishkai nufotografuota per gėrimo stikliuką. Kaip apsilankyti Trakuose ir neprisikimšti kibinų su sultiniu? ;D )

Vizitas vaistinėje

Vakar mane ir Emiliją vienas vaistininkas pakvietė pasisvečiuoti vaistinėje ir pažiūrėti kaip ten viskas vyksta. Nurodyti kokioje konkrečioje vaistinėje buvome, žinoma, negaliu, nes tada išeitų kaip reklama :D

Labai bendrai vaistinės prekiauja:

1) Vaistais*. 

Vaistai vaistinėse būna nereceptiniai ir receptiniai. 

Nereceptinius vaistus galima įsigyti be gydytojo recepto. Tai vis tiek vaistai, tik jie arba yra vartojami esant medicininėms būklėms, dėl kurių keliauti pas gydytoją mažai racionalu, arba jų šalutiniai, bei nepageidaujami poveikiai santykinai netokie pavojingi, kaip receptinių medikamenų.

Dalis vaistų, nors neatitinka šių dviejų kriterijų, vis tiek yra nereceptiniai dėl kitų priežasčių - pvz.: skubi kontracepcija. Tai tokia kontracepcija, kuri vartojama jau po nesaugių lytinių santykių ir neleidžia įsitvirtinti apvaisintam kiaušinėliui. Kadangi yra labai trumpas laiko tarpas per kurį ją galima panaudoti, o taip pat ji dažnai yra vienintelė galimybė išprievartautai moteriai** apsisaugoti nuo nėštumo, tai skubi kontracepcija yra parduodama be recepto. 

Vaistai kartais  gali migruoti iš receptinių į nereceptinius ir atvirkščiai. Galbūt kai skaitote šį įrašą mano jau minėta skubi kontracepcija jau, kaip kai kuriose šalyse, yra receptinių vaistų sąraše - arba suveikė religinis komponentas (Lietuvoje labai didelis katalikų Bažnyčios spaudimas, o ši religinė organizacija draudžia kontracepciją apskritai), arba tiesiog per daug žmonių vietoj to, kad naudotųsi planuojama kontracepcija, na... ėmė naudotis skubia planuojamos vietoje, o bet kuris ne pagal paskirtį naudojamas vaistas lengvai tampa nuodu.

Perkant, kad ir nereceptinį vaistą, bent jau su vaistininku pasitarti, yra labai protingas žingsnis.

Receptiniai vaistai būna dviejų rūšių - kompensuojami ir nekompensuojami. Su nekompensuojamais viskas aišku - turit receptą, kuris įrodo, kad čią jums šitą vaistą sugalvojo duoti recepą pasirašęs žmogus ir jūs su juo dėl jo pasitarėt.

Su komepnsuojamais įdomiau - dalį vaistų kainos sumoka jūsų medicininis draudėjas, kuris pats sprendžia ko nekompensuos, ką kompensuos ir kiek kompensuos. Tą jis sprendžia pats, bet yra įtaka tiek iš vaistų gamintojų/platintojų (kompensuoti brangesnius vaistus, kompensuoti kuo daugiau konkretaus gamintojo vaisto rūšių), tiek iš pacientų (kompensuoti jiems labiau reikalingus vaistus ir komepnsuoti didesnius procentus). Jeigu sergate lėtine liga visuomet ieškokite tą ligą vienijančių asmenų organizacijos, o jei tokios nėra, mėginkite tokią kurtis. Medikai čia mažai žaidžia, nes vaistų kompensacija yra grynai piniginis-socialinis klausimas. Visi kompensuojami gali būti paskirti to paties gydytojo kaip nekompensuojami.

Kompensuojami vaistai taip pat migruoja - gali pasikeisti jų kompensacija, arba apskirtai jie dingti/atsirasti kompensuojamų vaistų sąraše. Kartais atsitinka įdomių dalykų, pavyzdžiui vaistas nustoja būti kompensuojamas ir... jo vartojamas labai sumažėja. Galbūt jis per brangus. Galbūt yra geresnių, galbūt jo ir taip jis nebuvo toks jau ir reikalingas. O kartais vaistas išimtas iš kompensuojamų tiek atpinga, kad ima sutaupyti ne tik tie, kurie jį pirkdavo be kompensacijos, bet ir tie, kurie pirkdavo su kompensacija xD Vaistų gamintojai dažnai sako, kad taip yra dėl to, kad arba pasikeitė gamybos technologija, arba patentas, ar dar kas. Bet tiek gydytojai, tiek pacientai kasosis galvas ir paranoja knibina, kad gal tiesiog iki tol vaisto gamintojas būdavo užsidėjęs antkainį, kurį pasiimdavo iš ligonių kasų.

2) Dar vaistinės prekiauja maisto papildais. Jie gali veikti kaip vaistai, kai yra ligos sukeltos vitaminų trūkumo, ar kai žmogus dėl ligų/genetinių priežasčių turi metaboltinių ypatumų, ir jais galima apsinuodyti, jeigu vartojami dideliais kiekiais.

3) Daiktais, kurie apsimeta vaistais - tai visokios maltos kremzlės/odos/nagai/placentos (sąnariams/grožiui etc), homeopatija ir kt. daiktai, kurių geriausiai veikia kaina ir gražios dėžutės. 

4) Medicininės paskirties prekėmis - spaudimo matuokliais, sauskelnėmis ir t.t.

5) Saldainiais,  kvepalais, kosmetika ir kitokiom šmutkėm, kurios atneša vaistinei pajamų. 

Dar vaistinėse būna visokios sveikatos tikrinimo akcijos, arba pvz.: nuolat stovi kraujo spaudimo matavimo aparatas. 

Mes su Emilija iš karto pasimatavom spaudimą. 

Mano vaistinės aparatu išmatuotas kraujo spaudimas buvo 108/85 mm/Hg. Dabar galite užsiimti numerologija.

Dažnai tenka susidurti su žmonėmis, kuriems pasidaro bloga, jie nueina iki vaistinės kokių nors vaistų, o vaistininkas, labai dažnai labai teisingai, jiems iškviečia greitąją medicininę pagalbą. Bet dar dažniau būna tokių, kurie atėję pas gydytoją atsineša kokį šimtą vaistinėse atspausdintų spaudimo matavimo lapelių ir klausia, o kodėl jų spaudimas "Kūlverstukų" vaistinėje visada didesnis 10 mmHg, nei "Pasagučių".

 Nes "Kūlverstukai" pastatė kėdę be atramos, štai kodėl.

(Čia ne ta vaistinė. Čia paveikslėlis iš internetų)

Po tokios įžangos pagaliau pradėsiu apie eskursiją - ją pradėjome nuo to, kad kirtome tą magišką tvorą/prekystalį, kuris skiria vaistininką ir pardavėją, o paskui užlindome į nefasadinę vaistinęs pusę.

Ta pusė labai panaši į tą, kurioje lankosi pirkėjai, tik vaistai sudėti ne taip gražiai, ir yra popierių tvarkymo darbo vietos. Dar yra dėžių.

Daug dėžių.

Dėžučių ir dėžaičių, kuriose visai ne vaistai, bet saugomi receptai. Receptas visgi yra dokumentas. Pavyzdžiui kompensuojamų vaistų receptus vaistinės saugo 1 metus, po atėmimo paėmimo iš pirkėjo. Jeigu vaistas priklauso tokiems, iš kurių galima pasigaminti pvz.: narkotikus (ar pats vaistas jau toks yra), tai saugoma penkis.***

Tai vaistinė dar be visa ko yra ir archyvas.

Vaistininkas mums dar papasakojo, kad dažnai tenka susidurti su taisytais receptais su kuriais žmonės bando nusipirkti daug psichiką veikiančių medikamentų, arba padirbtais kompensuojamų vaistų receptais. Kartais žmonės pavogia ligoninėje kompensuojamų vaistų knygeles ir perka kitam žmogui paskirtus vaistus, o kartais nukniaukia gydytojo atsainiai numestus lipdukus skirtus kompensuojiemiems vaistams ir patys sau prisirašo. Dar būna, kad lipdukus perklijuoja. Visko prisigalvoja, bet pakankamai retai prisigalvoja teisingai ir padaro labai grubių vaistų skyrimo ir receptų rašymo klaidų xD

Dar yra dėžučių su lankytojų atneštais utilizavimui skirtais vaistais.

Mūsų vedlys parodė mums vieną neseniai atneštą maišą visą pilną tik pradėtų sirupų nuo kosulio, vitamino C, čiobrelių ekstraktų, nosies purškalų ir panašiai, kuriuos visus atnešė vienas žmogus. Papasakojo, kad anksčiau buvo tokių begėdiškų vaistininkų, kurie tingėdami utilizuoti vaistus, apsimesdavo žmogumi iš gatvės kitoje vaistinėje ir atiduodavo vaistus ten xD Vis gi mes vakar nusprendėm, kad tą maišelį tikriausiai atnešė ne toks apsimetėlis (jei tokių dar iš viso liko), nes labai jau visi vaistai buvo tikslingai parinkti peršalimui, ir visi panašiai "nuvartoti". Panašu, kad kiekvieną kartą peršalęs žmogus pirkdavosi visą "komplektą", o ne naudodavo jau iš seniau turimus ir dar gerus medikamentus. O gal, planuodamas atiduoti vaistus utilizacijai, apėjo gimines ir draugus. Kas ten žino.

Ekskursiją vedęs vaistininkas gerai pastebėjo, kad nors žmogus ateina su popieriniu kompensuojamų vaistų receptu, bet vaistininkas visus duomenis turi suvesti į kompiuterį. Kaip supratau jis manė, kad gydytojai turi panašią sistemą, bet jos neturi. Kai kuriose gydymo įstaigose yra įdiegtos elektroninio recepto sistemos, bet ne tokios, kad apimtų visus pacientus, visose gyd. įstaigose, ar, kas būtų racionalu, sietųsi su vaistininkų naudojamomis.

Bet kokia kompensuojamo vaisto recepte padaryta klaidelė padaro receptą negaliojančiu. Kartais vaistininkai pagaili siųsti žmogų atgal ir tada vis tiek parduoda vaistą, o tada vaisto kaina išskaičiuojama iš vaistininko algos (arba, jei vaistinė labai gera, vaistininkas retai kada taip elgiasi pati vaistinė sumoka). Vaistininkai su laiku ima ne tik atpažinti gydytojus, kurie metai iš metų daro tas pačias receptų rašymo klaidas, bet netgi ir kokius vaistus jie skiria. Kai kurie gydytojai iš tiesų turi nedidelius naudojamų vaistų "arsenalus".

Vaistai, kaip ir viskas kitas, kainuoja. Jie ant medžių neauga. Na, kai kurie auga, bet vis tiek juos reikia kažkam surinkti, sutrinti, supakuoti ir t.t. xD

Lietuva turi labai tankų vaistinių tinklą.  Tai, kad Jums nereikia važiuoti vaisto į kitą miesto galą, o galite rinktis iš penkių vaistinių maršrute darbas-namai irgi sudaro didelę kainos dalį.  Bet daugiausia tai elementariausias dalykas - už kiek perka, už tiek ir parduoda. Kartais gamintojais kažkokį vaistą parduoda net pigiau, nei savikaina, bet susirenka pinigus ant kito vaisto. Pirmasis naudingas būna kitais aspektais - pvz.: palaiko firmos žinomumą, ir tada žmonės perka kitus tos firmos vaistus.

Vienas konkretus vaistas Lietuvos vaistinėse kainuoja 160Lt, Lenkijos 140 Lt, o ligoninė jį perka už nepilnus keturis litus. Jis tikrai kainuoja daugiau nei keturis litus. Bet ligoninė jį skiria pacientams, jie pabando, jiems tinka ir išėję iš ligoninės jie jau gali sutikti rinktis būtent jį. Juk logiškai mąstant ligoninė skiria geriausius, o ne pigiausius vaistus, ar ne? :)...

Vistiek visos ligoninės nesunaudoja tiek daug to vaisto, kiek sunaudoja namuose besigydantys asmenys. O dar kartą mačiau vieną vaistą, kuris LT kainavo 214 Lt, Lenkijoje tuo metu 214 zlotų, kitur EU 214 eurų, o JAV 214 dolerių. Figure it out.

(ič čia)

Vaistinėje dar sužinojome apie vaistinės organizuojamas valandas, kai vaistai kainuoja pigiau.

Patys vaistininkai jas vadina varguolių valandomis. Ne dėl to, kad jų metu ateitų mažesnes pajamas gaunantys asmenys sutaupyti, o dėl to, kad per jas nereceptinių ir maisto papildų pirkti ateina žmonės, kurie apskritai vaistų nepirktų, o bet tačiau, kai kaina tokia patraukli, tai ko nepamėginus. Tos valandos labai smarkiai padidina vaistinės apyvartą, nes pritraukia labai mokius, pirkimo džiaugsmo trokštančius asmenis... :l

Tai tiek va. Vėliau parašysiu įspūdžius iš eskursijos po Vilniaus Basanavičiaus gatvės XX a. pr. architektūrinius objektus \m/

* No shit, Sherlock.

** Tik labai maža dalis išprievartautų asmenų pasisako artimiesiems, ir dar mažesnė kreipiasi pagalbos. 

*** Tokie receptai dažnai ir patys kitaip atrodo ir jų skyrimo/išrašymo tvarka daug griežstesnė.

Top 10 knygų

Tai va, kadangi jau visokiuose soctinkliuose gavau n tų užklausų dėl knygų topto, tai štai mano top 10 knygų (labai atsiprašau už tai, kad vieni autoriai parašyti vienaip, kiti kitaip):

1. Enciklopedijos "Mokslas ir visata" + "Gyvoji gamta" + "Žemės gėrybės" - kaip buvau maža namie radau tokias vat tris mokslo populiarinimo enciklopedijas.  Jos mane sužavėjo. Tuo metu dar nemokėjau skaityti, bet jas vartydama suvokiau, kad paveikslėliai jose sudėti ne atsitiktine tvarka, o pagal kažkokią tai logiką. Pavyzdžiui viename puslapyje yra visokie spalvoti akmenys, kitoje skirtingos karvės. Vartydavau ir galvodau, koks turėtų neapsakomas džiaugsmas lydėti žmogų, kuris gali sisteminti tiek daug dalykų ir pagal tiek daug skirtingų, man nesuprantamų sistemų. Tada liūdėdavau ir bandydavau kažkaip perprasti knygoje pateiktas sistemas ar perdėlioti mintyse pagal saviškes.

Aš net nežinojau, kad dalis tų objektų iš viso egzistuoja. Didžiausias mano nevirtualus sisteminimo džiaugsmas tai buvo kelių šimtų skirtingų sagų kolekcija, kurią galėjau perdėlioti pagal formą, spalvas, blizgumą etc. (iš bėdos dėliodavau varžtus su veržlėm). Kai išmokau skaityti ir skaitymas mane dar labai vargindavo, pajėgdavau perskaityti tik paryškintą tekstą - iliustracijų pavadinimus. Tais laikais perskaitydavau visą kiekvieno dvilapio viršutiniame kairiajame kampe esantį raktą - kažkokį dalyką, pagal kurį viskas tame puslapyje turėdavo įgauti prasmę. Prasmės dažniausiai neatrasdavau ir labai frustruodavausi :D kartais gulėdavau ant žemės kokią valandą spoksodama į tą raktą ir niekaip nesuvokdama ką jis čia turi atrakinti! RRRRR!!!!

(Ne mano nuotrauka, iš internetų. Bet va kaip tai atrodė. Kampe tas spalvotas augalas yra gyvybės medis - raktas, kad visi šie objektai priskiriami gyvūnų karalystei pagal klasifikaciją, kuri remiasi tam tikrais kriterijais)

2.Phil Gates "Kisk arba krisk" - kai jau buvau kažkiek didesnė ir mokėjau skaityti daugiau, nei du-tris žodžius vienu kartu (bet skaitymas dar vargino ir nevykdavo automatiškai), kaip tik Egmont Lietuva leidykla pradėjo leisti tokias vaikiškas verstines mokslo populiarino knygiūkštes. Aš teturėjau dvi - šią ir dar vieną apie gamtos mokslus, bo jos buvo per brangios (vieną kažkaip sugebėjau išprašyti mamos, kad nupirktų nukainuotą, o kitai susitaupiau iš mokyklon gaunamų maistpinigių (kaip džiaugiausi, kad tada iš viso tokių gaudavau, didelė dalis mano pažįstamų negaudavo nė vieno lito ne tik asmeninėm reikmėm, bet ir maistui mokykloj, ekskursijoms ir panašiai. Tuo tarpu man tėvai kartais ir šiaip pinigų duodavo ką nors įsigyti ar išeiti (aišku vaikiška godumas sakė MOAR!!)).

Klasėje būdavo ir tokių, kuriems arba tokias knygas pirkdavo tėvai (dažniausiai su viltimi, kad gal kaip nors tos knygos juos pavers į vaikus, kurie skaitydami gramtikos taisykles nusiramina ir vėliau gyvenime tampa vadovais) arba, kurie gaudavo per savaitč kelioliką ar net keliasdešimt litų savo reikmėms ir dar buvo per jauni, kad pinigus rūpėtų išleisti kitoms reikmėms. Tai visa ta "Kraupiojo mokslo" serija mane mokė belekaip padlaižiauti ją turėjusiems klasiokams, kad anie paskolintų paskaityti xD Buvau taip įsigudrinusi, kad vieną net įkalbėjau nusipirkti knygos, kurios kaip tik nebuvau skaičiusi ir taip išnaudojau tą žmogų (nors tuomet man atrodė, kad čia nieko smerktino nėra, nes racionalizavau, kad čia gi jam liks, jis paskaitys, jam patiks ir t.t. :D)

"Kisk arba krisk" knygiūkštė buvo apie vieną dalyką - evoliuciją. Viskas. Vienintelė jos mintis yra, kad labiau prisitaikiusios rūšys dauginasi ir išlieka, mažiau prisitaikusioms kriukis baigiasi. Vėliau išmokau, kad čia ganėtinai per daug primityvus evoliucijos pateikimas, bet tuo metu, kai skaičiau, mane aplankė apšvitimas, jog visi tie gyvūnėliai, kurie man taip patinka, ir hipotetinės gyvybės formos, kurias aš išfantazuoju, yra pasmerktos laiko tėkmei. Carpe diem.

(Nuotrauka iš internetų. Kai susipažinau su Lapinu ir pamačiau, kad jis vaikystėje turėjo visas tokias fancy knygas, visokių vaikiškų enciklopedijų ir panašiai,  apėmė didelis džiaugsmas, kad jam taip pasisekė)

3. Žiulio Verno knygos. Skirtingai nei "kraupiojo mokslo/istorijos/kt" serijos knygų, bibiliotekoje buvo tokios siaubingos serijos "iliustruota didžioji klasika" knygų. Nes jose nebuvo išpūstaakių dinozaurų ir nu gi čia klasika, tai tipo sveika skaityti ar kažkas tokio.

Ir skaitė jas visi klasiokai (net labiau pirkdavo, nei antram punkte aprašytas). Šitų pirkti aš kažkaip nenorėjau, bet išnaudodavau progą, jog yra bibliotekoje. Perskaitydavau ir nesuprsdavau KODĖL. Kas yra tose knygose? Kas? KAS? 

KAS?????

Klasiokės perskaitydavo kokį "Juodąjį gražuolį" ir alpdavo ir susižavėjimo. Aš perskaitydavau ir niekaip nesugebėdavau išspausti kažkokių tai išskirtinių jausmų tam arkliui ar kitam personažui su kuriuo nežinodavau ar turiu tapatintis ar kaip tik nuo jo tolti. 

Iš tų knygų tai nebent iliustracijomis pasidžiaugdavau, kurių būdavo tiek pat puslapių, kiek ir teksto (labai labai adaptuotos tos knygos buvo).

Kai penktoje klasėje pradėjau lankyti kitą mokyklą ir jos lietuvių kalbos mokytoja pamatė, kad iš bibliotekos nešuosi dar vieną šios serijos knygą, ji man pasakė, kad aš jau didelė ir tikrai galiu skaityti normalią versiją. Tai nebuvo pateikta kaip pašaipa, daugiau kaip pasakymas, kad jos nuomone mano skaitymas pakankamai geras, jog galėčiau skaityti dėl turinio, o ne skaitymo veiksmo (nors kiek teko skaityti medicininėje literatūroje, tai pediatrai rekomenduoja vaikui išmokus skaityti leisti skaityti tai, ką jis nori. Adaptuotos knygos tiek pat naudingos, kiek coca-cola, o atskirai vaikams parašytos knygos, jei geros, yra įdomios ir suaugusiems). Tai tą dieną grąžinau paimtą knygą į biblioteką, parėjau namo ir pradėjau knistis ką aš čia galėčiau paskaityti. Mūsų namuose buvo knygų, ir mama pasiūlė paskaityti Žiulį Verną (spėju dėl to, kad storiausios buvo, tai kad ilgam nekvaršinčiau galvos xD). Tai pirmą knygą, "20 tūkstančių mylių po vandeniu" iš lėto tada skaičiau gal mėnesį. Dažnai turėdavau perskaityti puslapius iš naujo ir tik knygos viduryje supratau, kad ten keliauja tokį atstumą, o ne leidžiasi į tokį gylį! 

Juokinga, kai pagalvoji.

Kai perskaičiau man pagaliau viskas susidėjo ir aš supratau kodėl tos knygos yra kažkam įdomios nepaisant to, kad yra senos. Nes jos yra apie žmones. Ne apie arklius, ne apie laivus, ne apie nuotykius ar dar ką nors. Apie žmones. Apie kitus žmones ir jų jausmus, bei mintis, o ne tai, kuom tu pats užpildai tuščias vietas adaptacijose. Vieno vyro stebimas kito vyro skausmas ir solidarumas/priešiškumas gali būti romanas, o ne vien tik varguolė Izaura per TV3 vakarais*.

Po to perskaičiau visas Ž. Verno knygas kiek radau, o kiek neradau nusipirkau. 

(Nuotrauka iš internetų)

4. Šventoji Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresė "Vienos sielos istorija" - beveik visus 12 mokyklos metų lankiau tikybą. Iš pradžių nebuvo pasirinkimo, vėliau rinkdavausi tikybą vien dėl to, kad joje būdavo mažiau mokinių ir galėdavau kažkiek pailsėti nuo socialinio streso. Po to mane klasiokai prispaudė pereiti į etiką, nes per tokius kaip aš jiems klaipydavosi tvarkaraštis - sėdi visi ir laukia tų penkių mokinių per visą mokyklą, kurie lanko tikybą xD

Per tikybos pamokas mes skaitydavome labai daug visokių ištraukų. Arba mokytojai jas mums skaitydavo. Tuo metu dar nesuvokiau, bet tikėjime labai svarbūs autoritetai - jeigu krūtas žmogus kažkaip galvoja, tai tikinčiam ta mintis yra svarbesnė dėl to, nei ta pati mintis ne krūto žmogaus, nors mintis pati nuo to nesiskiria (nors, logiškai mąstant, tai vien tos minties, kuri, tavo nuomone yra šauni, galvojimas leistų tą žmogų vertinti kaip krūtą. Bet čia turbūt mano planetoje taip).

Dažniausiai skaitiniai būdavo iš serijos "nors aš būdamas dvylikos metų parsidavinėjau kitiems vyrams, bet mane aplankė Jėzus ir dabar aš slaugau senas močiutes" arba "kai aš pasidariau abortą, tai man viskas ėmė nesisekti ir susirgau vėžiu". Veną kartą vienas mane labai užkabino - jis buvo apie nenugalimą norą mirti ir greičiau pasimatyti su Jėzumi. Man smegenyse įvyko trumpas jungimas. Juk gyventi yra gerai. NE? Tai net susiradau tą knygą iš kurios buvo ta ištrauka ir perskaičiau. Po to dar kartą perskaičiau. Tada grąžinau iš ko buvau pasiskolinusi. Nusipirkau savo ir dar kartą perskaičiau.

O kai perskaičiau pamėginau tą knygą pateikti kaip pavyzdį per literatūrą, dėl ko susilaukiau labai tuo metu man keistos pasirodžiusios reakcijos "NU NENUSIŠNEKĖK. Kaip kažkadas gali norėti mirti? Kažką blogai supratai." Tada iškėliau šios knygos nagrinėjimo klausimą bažnyčios kursuose, kuriuose ruošiausi sutvirtinimo sakramentui (jo taip niekada ir nepriėjau), tai reakcija buvo visai kita - ne tik didelis džiaugsmas, kad skaitau "teisingą" literatūrą", bet ir tai, kad jei norėsiu nusižudyti pati, būtinai pasikalbėčiau su jais ir jie padės man nepasiduoti šiam gundymui greičiau padaryti tai, kas neišvengiamai ateis kada reikės.

Reakcija galėjo būti tik viena - mindblown. Nei netikintys pažįstami, nei tie, kurie daugiau tikisi religijoje (tiki savo, "teisingo" dievo versija) neturėjo šios reakcijos ir į mirtį ramiai, bei su viltingu troškuliu nežvelgė.

Vėliau gyvenime dar ne kartą susidūriau su tuom, kad tai, kas pačiam gali atrodyti esminės gyvenimo tiesos, jomis yra ne pačios savaime, o tik dėl tavo gyvenimo. Vertybės tarnauja žmonėms, ne žmonės vertybėms.

(padovanokit kam ir būsit metų trolis. Jei ne tą žmogų, tai save apsitrolinsit)

5. George Orwell "1984". Kol bandydavau suprasti kaip veikia žvaigždėlapiai ir kas čia per spalvoti burbuliukai sujungti pagaliukais enciklopedijoje nupiešti vyresni šeimos nariai sakė, kad kai išmoksiu skaityti paskaityčiau šitą. Kai išmokau perskaičiau. Ir dar po to daug sykių klausiau audio knygos, nes skaityti man šita knyga per sunki. Visos distopijos yra rašomos ne apie ateitį - jos kaip karikatūros atspindi tuos laikus, kuriais jie yra parašyti. Visus skaičiusius šitą knyga skirstau į dvi dalis - tiems, kuriems čia fantastika ir tiems, kurie supranta, kad čia labai gera dokumentika.

("Gyvūlių ūkis" irgi super)

6. Kurtas Vonegutas "Katės Lopšys". Jau aprašinėjau bloge. Hehe, rašydama šitą įrašą geriu tokį patį gėrimą iš to paties puodelio. Apskitai K. Vonegutas yra didelė mano literatūrinė meilė. Kartą vienas gydytojas mano parašytą ligonio epikrizę apibūdino kaip labai vonegutišką. Jis omenyje tikriausiai turėjo paciento ligos istoriją, bet aš vistiek apsimečiau, kad čia taip mano rašymo stilių pagyrė. ŠŠŠŠ! Nesugriaukite mano saldaus melo U_U

7. Džonas Vindhmenas "Trifidų dienos". Nes milijoną kartų ginčijausi su žmonėmis kaip tie trifidai turėtų atrodyti, kol galų gale atradau autoriaus nupieštą piešinuką ir sulyginus su saviškiu supratau, kad bent jau fantastinės botanikos teksto suvokime kažką sugebu.

(autoriaus iliustracija. Aš įsivaizdavau lapus kaip didesniusir kotą grakštesnį, bet iš esmės tokį pat. SCORE)

Kai skaitydavau trifidus (irgi skaičiau ne vieną kartą), visuomet prisimindavau vieną vaikystėje matytą siaubo filmą, kurio pavadinimo neatsimenu, bet jis buvo nuplagijuotas nuo trifidų. Ten augalai-mutantaiž-žudikai augo beprotiškai greitai ir jų sėklos buvo tokios mažos, kad pralįsdavo pro bet kokį plyšelį. Šiaip parašiau prie progos. Nes galiu.

8. Knyga, kurią dar parašys Mass der Dinge.

9. Jozefo Franko atsiminimai apie Vilnių. Kažkada buvau apie juos parašiusi visą atskirą blogo įrašą, su ištraukomis, pamąstymais ir... tikriausiai ištryniau, nes neberandu. Dar turiu vilties rasti. O kolkas turiu pasakyti, kad labai šaunūs atsiminimai. Ypač ta dalis, kad VU nebus tvarkos, kol VU neturės universiteto miestelio, nes kai skaičiau kaip tik dalis dėstytojų pasiguosdavo, kad VU nėr tvarkos ir jie niekaip nesupranta kodėl.

10. Priėjus dešimtą punktą labai ilgai galvojau ką čia galėčiau įdėti. Net kelias dienas galvojau. Bet taip nieko ir nesugalvojau. Norėjau įdėti ką nors iš neseniai skaitytų knygų. Bet iš jų labai sunku išsirinkti. Iš seniau perskaitytų daug lengviau - išlieka tik tos, kurios arba tikrai labai patiko, arba labai ramybės nedavė. Ir kartais atmintyje iškyla labai keisti dalykai.

Bet, jeigu neužskaitote "Peliuko Filipo" kaip 10 knygos, tai tegul ji būna Džeko Londono "Martinas Idenas". Ir jeigu galvojate ką dabar galėtumėte paskaityti, tai paskaitykite šitą knygą. Siužetas labai paprastas. Berniukas sunkiai dirba. Berniukas pamato mergaitę. Mergaitė nekreipia dėmesio į berniuką. Berniukas pagalvoja, kad jeigu jis būtų toks protingas, gražus ir turtingas, kaip ji, tai kreiptų. Aha! Berniukas ima mokytis. Berniukas ima kurti. Berniukas dirba, dirba, dirba ir dar kartą dirba. Galų gale berniukas pasako mergaite "Štai ir aš!", o mergaitė "meh". Berniukas tik tada pamato, kokia ji tuščia ir neįdomi, ir kad jis pasiekė viską, ką klaidingai palaikė esant joje, turi tai savyje ir tai neteikia jam džiaugsmo. Jį apima neviltis, nes, net jei mergaitė būtų buvusi tokia, kokia jis ją laikė, tai joje tie dalykai nebūtų jam džiaugsmo teikę. Berniukas nusižudo. ZE END.

* nežinau ar tokį serialą tuo metu rodė, čia iš lempos sugalvojau.

Pasirodo Santariškėse yra amiloidozės centras (o darbą pridavus paskutinėm sekundėm gero įvertinimo sunku tikėtis)

Šiandien sužinojau, kad Santariškėse* nuo šių metų kovo mėn yra amiloidozės centras! Dar, kad šiuo metu jų duomenų bazėje yra per 130 pacientų, o nuo kovo mėn. turėjo 16 naujų pacientų, kuriam kiekvienam vidutiniškai teko po 4 specialistų konsultacijas (iš jų bent vienam teko net 10). Jauniausiam buvo 44 metų, vyriausiam 80, pagal lytis irgi pasiskirstė vienodai. Gerai, gerai, liausiuosi su tais skaičiais.

Bet šiaip tai labai džiaugiuosi.

Amiloidozės yra retos ligos. 

Kiekvieną kartą kai eina kalba apie retas ligas mane suima profesinė paranoja, kad sergantytis gali tapti medicininiu pastumdėliu. Kitaip to nepavadinsi. Taip ir vaidenasi man, kad niekas nežinos ką su sergančiuoju tiksliai daryti ir jis taip vaikščios nuo gydytojo iki gydytojo, kol galų gale pateks pas tą, kuris tokias ligas gydys. Arba bent jau imsis paciento ligos gydymo koordinavimo. Ir niekas jam jau negražins to prarasto brangaus laiko. 

Nuotrauka iš internetų. Smegenys sergant Alzheimerio
 liga - jos metu smegenyse taip pat kaupiasi amiloidas
(čia nudažytas ruda spalva). 

O dabar va yra amiloidozės centras. 

Įtars koks gydytojas savo pacientui šią ligą ir galės nusiųsti konsultacijai, tyrimui ir gydymui specialistams, kurie šią ligą mato ne kaip kažką reto ir labai egzotiškoį :) O ir pacientui viskas bus vienoj vietoj.

Amiloidozės yra visa ligų grupė, kurias jungia vienas dalykas - organizme tarp ląstelių ima kauptis netirpūs baltymai. Dažniausiai pačioms ląstelėms kažkas nutinka ir jos ima tokį baltymą gaminti. Arba jis susidaro natūraliai, bet paprastai jo būna ne tokie dideli kiekiai ir tada ląstelės spėja jį sudoroti. Pvz.: kai kurių vorų siūlai iš tikrųjų yra į išorę išskirti amiloidiniai baltymai. Dalis vienaląsčių organizmų amiloidą gamina, kad pasigamintų skydą ar įrankį prilipti prie paviršiaus (pvz.: kito didelio ir skanaus vienaląsčio). 

Ir netgi mūsų organizme, labai labai atidžiai patyrinėjus, būtų galima rasti nedidelių vieno ar kito baltymo sankaupėlių, kurios ten būti neturėtų, bet, kaip ir mes patys, mūsų ląstelės irgi kartais patinginiauja, tik, žinoma, taip amiloido niekada nesusikaupia tokie dideli kiekiai, kokie gali susikaupti sergant amiloidoze. 

Labai atsiprašau visus, kurių hipochondrijai suteikiau dar vieną nerimo priežastį, o visiems kitiems sakau, kad jeigu dabar įsivaizduojate dvi pasimetusias ląsteles, kurias skiria kažkokia joms neįveikiama siena ir ji jas dramatiškai tolina vieną nuo kitos, tai labai gerai įsivaizduojate kas vyksta amiloidozės metu.

If that's amyloidosis, then it wasn't.  Kartais dėl amiloido kaupimosi organų funkcija sutrinka pirmiau net ne ląsteliniame lygmenyje - pvz.: dėl amiloidų sankaupų padidėja liežuvis ir sunkiai telpa burnoje. 

Vienos amiloidizės yra pirminės - tai yra liga kyla tik dėl baltymo kaupimosi, kitos antrinės - baltymas atsiranda kitos ligos pasekoje. Skiriasi baltymų rūšys ir šiek tiek tai, kokie organai pirmiau ir daugiau pažeidžiami.

Santykinai amiloidoze galima pavadinti ir tokią būklę, jei nukenčia tik vienas organas - pavyzdžiui sergant antro tipo cukriniu diabetu, kai būna sutrikęs ląstelių atsakas į insuliną, organizmas bando pats natūraliai prigaminti tiek daug insulino, kad tos bendrauti užsiraukusios ląstelės jau nebeturėtų kur dėtis. Dažnai nutinka tai, kad kasa pereikvoja visus įmanomus savo resursus ir įvyksta vadinamasis "kasos išsekimas", o žmogui tenka pradėti vartoti insuliną**. Jeigu tuo metu panagrinėti jo kasą, joje, labai tikėtina, būtų galima rasti specifinio amiloido, kuris susidarė kasai dirbant visu pajėgumu išskyrinėjant insuliną. Jis kaip pakuotės, kurioms surinkti ir išmesti nebuvo laiko, o kai kasa persidirbo, tai pasakė "whatever. Šitą reikalą vis tiek užraukiau***".

O čia pabaigai, įdomus paveikslėlis iš Warwicko universtiteto tyrimo, kuriame jie išnagrinėjo ~800 studentų darbų atidavimo vertinimui laiko ir gauto įvertinimo pažymio ryšį. Pirmiausiai jie padarė išvadą, kad tik penktadalis studentų, nepriklausomai nuo kurso, aituoda darbą likus daugiau nei dienai iki galutinės datos. Jų įvertinimai tarpusavyje ir palyginus su tais, kurie atiduoda paskutinės dienos pradžioje, nedaug skyrėsi. Bet labai skyrėsi paskutinės dienos - ypač atiduodančių paskutinėm minutėm. Tyrėjai nesiaiškino kiek laiko studentas skyrė darbui ir ar jį atidavė iš karto po padarymo ar laukė paskutinės dienos tikėdamasis apvaizdos ir įkvėpimo.

*čia toks ligoninių kompleksas Vilniuje, kuriame atlieku rezidentūrą

** pirmas ir antras cukrinio diabeto tipai išskiriami ne pagal tai reikia ar nereikia insulino, o pagal tai, kurioje vietoje gliukozės apykaita sutrikusi. Kartais susidusiu su žmonėmis, kurie galvoja, kad pirmas tipas baisesnis už antrą, bet tai ne tiesa - abu vienodai baisūs.

*** ne visai taip, bet atleiskite man už tokį vaizdinį išsireiškimą ;)