Tai va, kadangi jau visokiuose soctinkliuose gavau n tų užklausų dėl knygų topto, tai štai mano top 10 knygų (labai atsiprašau už tai, kad vieni autoriai parašyti vienaip, kiti kitaip):
1. Enciklopedijos "Mokslas ir visata" + "Gyvoji gamta" + "Žemės gėrybės" - kaip buvau maža namie radau tokias vat tris mokslo populiarinimo enciklopedijas. Jos mane sužavėjo. Tuo metu dar nemokėjau skaityti, bet jas vartydama suvokiau, kad paveikslėliai jose sudėti ne atsitiktine tvarka, o pagal kažkokią tai logiką. Pavyzdžiui viename puslapyje yra visokie spalvoti akmenys, kitoje skirtingos karvės. Vartydavau ir galvodau, koks turėtų neapsakomas džiaugsmas lydėti žmogų, kuris gali sisteminti tiek daug dalykų ir pagal tiek daug skirtingų, man nesuprantamų sistemų. Tada liūdėdavau ir bandydavau kažkaip perprasti knygoje pateiktas sistemas ar perdėlioti mintyse pagal saviškes.
Aš net nežinojau, kad dalis tų objektų iš viso egzistuoja. Didžiausias mano nevirtualus sisteminimo džiaugsmas tai buvo kelių šimtų skirtingų sagų kolekcija, kurią galėjau perdėlioti pagal formą, spalvas, blizgumą etc. (iš bėdos dėliodavau varžtus su veržlėm). Kai išmokau skaityti ir skaitymas mane dar labai vargindavo, pajėgdavau perskaityti tik paryškintą tekstą - iliustracijų pavadinimus. Tais laikais perskaitydavau visą kiekvieno dvilapio viršutiniame kairiajame kampe esantį raktą - kažkokį dalyką, pagal kurį viskas tame puslapyje turėdavo įgauti prasmę. Prasmės dažniausiai neatrasdavau ir labai frustruodavausi :D kartais gulėdavau ant žemės kokią valandą spoksodama į tą raktą ir niekaip nesuvokdama ką jis čia turi atrakinti! RRRRR!!!!
(Ne mano nuotrauka, iš internetų. Bet va kaip tai atrodė. Kampe tas spalvotas augalas yra gyvybės medis - raktas, kad visi šie objektai priskiriami gyvūnų karalystei pagal klasifikaciją, kuri remiasi tam tikrais kriterijais)
2.Phil Gates "Kisk arba krisk" - kai jau buvau kažkiek didesnė ir mokėjau skaityti daugiau, nei du-tris žodžius vienu kartu (bet skaitymas dar vargino ir nevykdavo automatiškai), kaip tik Egmont Lietuva leidykla pradėjo leisti tokias vaikiškas verstines mokslo populiarino knygiūkštes. Aš teturėjau dvi - šią ir dar vieną apie gamtos mokslus, bo jos buvo per brangios (vieną kažkaip sugebėjau išprašyti mamos, kad nupirktų nukainuotą, o kitai susitaupiau iš mokyklon gaunamų maistpinigių (kaip džiaugiausi, kad tada iš viso tokių gaudavau, didelė dalis mano pažįstamų negaudavo nė vieno lito ne tik asmeninėm reikmėm, bet ir maistui mokykloj, ekskursijoms ir panašiai. Tuo tarpu man tėvai kartais ir šiaip pinigų duodavo ką nors įsigyti ar išeiti (aišku vaikiška godumas sakė MOAR!!)).
Klasėje būdavo ir tokių, kuriems arba tokias knygas pirkdavo tėvai (dažniausiai su viltimi, kad gal kaip nors tos knygos juos pavers į vaikus, kurie skaitydami gramtikos taisykles nusiramina ir vėliau gyvenime tampa vadovais) arba, kurie gaudavo per savaitč kelioliką ar net keliasdešimt litų savo reikmėms ir dar buvo per jauni, kad pinigus rūpėtų išleisti kitoms reikmėms. Tai visa ta "Kraupiojo mokslo" serija mane mokė belekaip padlaižiauti ją turėjusiems klasiokams, kad anie paskolintų paskaityti xD Buvau taip įsigudrinusi, kad vieną net įkalbėjau nusipirkti knygos, kurios kaip tik nebuvau skaičiusi ir taip išnaudojau tą žmogų (nors tuomet man atrodė, kad čia nieko smerktino nėra, nes racionalizavau, kad čia gi jam liks, jis paskaitys, jam patiks ir t.t. :D)
"Kisk arba krisk" knygiūkštė buvo apie vieną dalyką - evoliuciją. Viskas. Vienintelė jos mintis yra, kad labiau prisitaikiusios rūšys dauginasi ir išlieka, mažiau prisitaikusioms kriukis baigiasi. Vėliau išmokau, kad čia ganėtinai per daug primityvus evoliucijos pateikimas, bet tuo metu, kai skaičiau, mane aplankė apšvitimas, jog visi tie gyvūnėliai, kurie man taip patinka, ir hipotetinės gyvybės formos, kurias aš išfantazuoju, yra pasmerktos laiko tėkmei. Carpe diem.
(Nuotrauka iš internetų. Kai susipažinau su Lapinu ir pamačiau, kad jis vaikystėje turėjo visas tokias fancy knygas, visokių vaikiškų enciklopedijų ir panašiai, apėmė didelis džiaugsmas, kad jam taip pasisekė)
3. Žiulio Verno knygos. Skirtingai nei "kraupiojo mokslo/istorijos/kt" serijos knygų, bibiliotekoje buvo tokios siaubingos serijos "iliustruota didžioji klasika" knygų. Nes jose nebuvo išpūstaakių dinozaurų ir nu gi čia klasika, tai tipo sveika skaityti ar kažkas tokio.
Ir skaitė jas visi klasiokai (net labiau pirkdavo, nei antram punkte aprašytas). Šitų pirkti aš kažkaip nenorėjau, bet išnaudodavau progą, jog yra bibliotekoje. Perskaitydavau ir nesuprsdavau KODĖL. Kas yra tose knygose? Kas? KAS?
KAS?????
Klasiokės perskaitydavo kokį "Juodąjį gražuolį" ir alpdavo ir susižavėjimo. Aš perskaitydavau ir niekaip nesugebėdavau išspausti kažkokių tai išskirtinių jausmų tam arkliui ar kitam personažui su kuriuo nežinodavau ar turiu tapatintis ar kaip tik nuo jo tolti.
Iš tų knygų tai nebent iliustracijomis pasidžiaugdavau, kurių būdavo tiek pat puslapių, kiek ir teksto (labai labai adaptuotos tos knygos buvo).
Kai penktoje klasėje pradėjau lankyti kitą mokyklą ir jos lietuvių kalbos mokytoja pamatė, kad iš bibliotekos nešuosi dar vieną šios serijos knygą, ji man pasakė, kad aš jau didelė ir tikrai galiu skaityti normalią versiją. Tai nebuvo pateikta kaip pašaipa, daugiau kaip pasakymas, kad jos nuomone mano skaitymas pakankamai geras, jog galėčiau skaityti dėl turinio, o ne skaitymo veiksmo (nors kiek teko skaityti medicininėje literatūroje, tai pediatrai rekomenduoja vaikui išmokus skaityti leisti skaityti tai, ką jis nori. Adaptuotos knygos tiek pat naudingos, kiek coca-cola, o atskirai vaikams parašytos knygos, jei geros, yra įdomios ir suaugusiems). Tai tą dieną grąžinau paimtą knygą į biblioteką, parėjau namo ir pradėjau knistis ką aš čia galėčiau paskaityti. Mūsų namuose buvo knygų, ir mama pasiūlė paskaityti Žiulį Verną (spėju dėl to, kad storiausios buvo, tai kad ilgam nekvaršinčiau galvos xD). Tai pirmą knygą, "20 tūkstančių mylių po vandeniu" iš lėto tada skaičiau gal mėnesį. Dažnai turėdavau perskaityti puslapius iš naujo ir tik knygos viduryje supratau, kad ten keliauja tokį atstumą, o ne leidžiasi į tokį gylį!
Juokinga, kai pagalvoji.
Kai perskaičiau man pagaliau viskas susidėjo ir aš supratau kodėl tos knygos yra kažkam įdomios nepaisant to, kad yra senos. Nes jos yra apie žmones. Ne apie arklius, ne apie laivus, ne apie nuotykius ar dar ką nors. Apie žmones. Apie kitus žmones ir jų jausmus, bei mintis, o ne tai, kuom tu pats užpildai tuščias vietas adaptacijose. Vieno vyro stebimas kito vyro skausmas ir solidarumas/priešiškumas gali būti romanas, o ne vien tik varguolė Izaura per TV3 vakarais*.
Po to perskaičiau visas Ž. Verno knygas kiek radau, o kiek neradau nusipirkau.
(Nuotrauka iš internetų)
4. Šventoji Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresė "Vienos sielos istorija" - beveik visus 12 mokyklos metų lankiau tikybą. Iš pradžių nebuvo pasirinkimo, vėliau rinkdavausi tikybą vien dėl to, kad joje būdavo mažiau mokinių ir galėdavau kažkiek pailsėti nuo socialinio streso. Po to mane klasiokai prispaudė pereiti į etiką, nes per tokius kaip aš jiems klaipydavosi tvarkaraštis - sėdi visi ir laukia tų penkių mokinių per visą mokyklą, kurie lanko tikybą xD
Per tikybos pamokas mes skaitydavome labai daug visokių ištraukų. Arba mokytojai jas mums skaitydavo. Tuo metu dar nesuvokiau, bet tikėjime labai svarbūs autoritetai - jeigu krūtas žmogus kažkaip galvoja, tai tikinčiam ta mintis yra svarbesnė dėl to, nei ta pati mintis ne krūto žmogaus, nors mintis pati nuo to nesiskiria (nors, logiškai mąstant, tai vien tos minties, kuri, tavo nuomone yra šauni, galvojimas leistų tą žmogų vertinti kaip krūtą. Bet čia turbūt mano planetoje taip).
Dažniausiai skaitiniai būdavo iš serijos "nors aš būdamas dvylikos metų parsidavinėjau kitiems vyrams, bet mane aplankė Jėzus ir dabar aš slaugau senas močiutes" arba "kai aš pasidariau abortą, tai man viskas ėmė nesisekti ir susirgau vėžiu". Veną kartą vienas mane labai užkabino - jis buvo apie nenugalimą norą mirti ir greičiau pasimatyti su Jėzumi. Man smegenyse įvyko trumpas jungimas. Juk gyventi yra gerai. NE? Tai net susiradau tą knygą iš kurios buvo ta ištrauka ir perskaičiau. Po to dar kartą perskaičiau. Tada grąžinau iš ko buvau pasiskolinusi. Nusipirkau savo ir dar kartą perskaičiau.
O kai perskaičiau pamėginau tą knygą pateikti kaip pavyzdį per literatūrą, dėl ko susilaukiau labai tuo metu man keistos pasirodžiusios reakcijos "NU NENUSIŠNEKĖK. Kaip kažkadas gali norėti mirti? Kažką blogai supratai." Tada iškėliau šios knygos nagrinėjimo klausimą bažnyčios kursuose, kuriuose ruošiausi sutvirtinimo sakramentui (jo taip niekada ir nepriėjau), tai reakcija buvo visai kita - ne tik didelis džiaugsmas, kad skaitau "teisingą" literatūrą", bet ir tai, kad jei norėsiu nusižudyti pati, būtinai pasikalbėčiau su jais ir jie padės man nepasiduoti šiam gundymui greičiau padaryti tai, kas neišvengiamai ateis kada reikės.
Reakcija galėjo būti tik viena - mindblown. Nei netikintys pažįstami, nei tie, kurie daugiau tikisi religijoje (tiki savo, "teisingo" dievo versija) neturėjo šios reakcijos ir į mirtį ramiai, bei su viltingu troškuliu nežvelgė.
Vėliau gyvenime dar ne kartą susidūriau su tuom, kad tai, kas pačiam gali atrodyti esminės gyvenimo tiesos, jomis yra ne pačios savaime, o tik dėl tavo gyvenimo. Vertybės tarnauja žmonėms, ne žmonės vertybėms.
(padovanokit kam ir būsit metų trolis. Jei ne tą žmogų, tai save apsitrolinsit)
5. George Orwell "1984". Kol bandydavau suprasti kaip veikia žvaigždėlapiai ir kas čia per spalvoti burbuliukai sujungti pagaliukais enciklopedijoje nupiešti vyresni šeimos nariai sakė, kad kai išmoksiu skaityti paskaityčiau šitą. Kai išmokau perskaičiau. Ir dar po to daug sykių klausiau audio knygos, nes skaityti man šita knyga per sunki. Visos distopijos yra rašomos ne apie ateitį - jos kaip karikatūros atspindi tuos laikus, kuriais jie yra parašyti. Visus skaičiusius šitą knyga skirstau į dvi dalis - tiems, kuriems čia fantastika ir tiems, kurie supranta, kad čia labai gera dokumentika.
("Gyvūlių ūkis" irgi super)
6. Kurtas Vonegutas "Katės Lopšys". Jau aprašinėjau bloge. Hehe, rašydama šitą įrašą geriu tokį patį gėrimą iš to paties puodelio. Apskitai K. Vonegutas yra didelė mano literatūrinė meilė. Kartą vienas gydytojas mano parašytą ligonio epikrizę apibūdino kaip labai vonegutišką. Jis omenyje tikriausiai turėjo paciento ligos istoriją, bet aš vistiek apsimečiau, kad čia taip mano rašymo stilių pagyrė. ŠŠŠŠ! Nesugriaukite mano saldaus melo U_U
7. Džonas Vindhmenas "Trifidų dienos". Nes milijoną kartų ginčijausi su žmonėmis kaip tie trifidai turėtų atrodyti, kol galų gale atradau autoriaus nupieštą piešinuką ir sulyginus su saviškiu supratau, kad bent jau fantastinės botanikos teksto suvokime kažką sugebu.
(autoriaus iliustracija. Aš įsivaizdavau lapus kaip didesniusir kotą grakštesnį, bet iš esmės tokį pat. SCORE)
Kai skaitydavau trifidus (irgi skaičiau ne vieną kartą), visuomet prisimindavau vieną vaikystėje matytą siaubo filmą, kurio pavadinimo neatsimenu, bet jis buvo nuplagijuotas nuo trifidų. Ten augalai-mutantaiž-žudikai augo beprotiškai greitai ir jų sėklos buvo tokios mažos, kad pralįsdavo pro bet kokį plyšelį. Šiaip parašiau prie progos. Nes galiu.
8. Knyga, kurią dar parašys Mass der Dinge.
9. Jozefo Franko atsiminimai apie Vilnių. Kažkada buvau apie juos parašiusi visą atskirą blogo įrašą, su ištraukomis, pamąstymais ir... tikriausiai ištryniau, nes neberandu. Dar turiu vilties rasti. O kolkas turiu pasakyti, kad labai šaunūs atsiminimai. Ypač ta dalis, kad VU nebus tvarkos, kol VU neturės universiteto miestelio, nes kai skaičiau kaip tik dalis dėstytojų pasiguosdavo, kad VU nėr tvarkos ir jie niekaip nesupranta kodėl.
10. Priėjus dešimtą punktą labai ilgai galvojau ką čia galėčiau įdėti. Net kelias dienas galvojau. Bet taip nieko ir nesugalvojau. Norėjau įdėti ką nors iš neseniai skaitytų knygų. Bet iš jų labai sunku išsirinkti. Iš seniau perskaitytų daug lengviau - išlieka tik tos, kurios arba tikrai labai patiko, arba labai ramybės nedavė. Ir kartais atmintyje iškyla labai keisti dalykai.
Bet, jeigu neužskaitote "Peliuko Filipo" kaip 10 knygos, tai tegul ji būna Džeko Londono "Martinas Idenas". Ir jeigu galvojate ką dabar galėtumėte paskaityti, tai paskaitykite šitą knygą. Siužetas labai paprastas. Berniukas sunkiai dirba. Berniukas pamato mergaitę. Mergaitė nekreipia dėmesio į berniuką. Berniukas pagalvoja, kad jeigu jis būtų toks protingas, gražus ir turtingas, kaip ji, tai kreiptų. Aha! Berniukas ima mokytis. Berniukas ima kurti. Berniukas dirba, dirba, dirba ir dar kartą dirba. Galų gale berniukas pasako mergaite "Štai ir aš!", o mergaitė "meh". Berniukas tik tada pamato, kokia ji tuščia ir neįdomi, ir kad jis pasiekė viską, ką klaidingai palaikė esant joje, turi tai savyje ir tai neteikia jam džiaugsmo. Jį apima neviltis, nes, net jei mergaitė būtų buvusi tokia, kokia jis ją laikė, tai joje tie dalykai nebūtų jam džiaugsmo teikę. Berniukas nusižudo. ZE END.
* nežinau ar tokį serialą tuo metu rodė, čia iš lempos sugalvojau.
