2014 m. rugsėjo 27 d., šeštadienis

Kliedesiai ir nieko daugiau

Tolimesniame tekste yra necenzūrinių žodžių.

Po vakarykščio blogo įrašo net keli žmonės rekomendavo perskaityti Zarrazos "Kliedesį". Asimenu, kai tik jis pasirodė internete, tai nė vienas kursiokas skaitė, bet tada kažkaip praleidau, nes dauguma jų skaito viską, kas nors kažkiek susiję su medicina ar bent jau sritimi, kurioje šie nori specializuotis. Ir labai didelė dalis tų knygų būna tiesiog meilės-seilės, kuriose medicina įkišama kaip marketinginis triukas, nes daliai žmonių medicina yra kažkoks mistinis ir kitoks pasaulis, su savomis taisyklėmis ir fizikos dėsniais.


Labai neblogas tas Zarrazos kliedesys.

Veiksmas vyksta ~1989 metus, herojus tris kartus patenka į psichiatrinę ligoninę, aprašo kaip su juo elgiamasi, kokie yra kiti ligoninės gyventojai. Knyga labai skiriasi nuo Vilio Normano "Beprotnamio" - pavyzdžiui V.N. knygoje herojui gydoma depresija, o jis nori dar daugiau vaistų, Zarrazos knygoje vaistais pacientams skiriami siekiant vieno - juos perdozuoti taip, kad arba jie nieko nebegalėtų padaryti, arba patirtų fizines ir psichines kančias, kuriomis būtų galimas juos, na, dresuoti. Dresūrai taip pat naudojami narkotinį efektą duodantys vaistai, kad nuo jų priklausomi pacientai padėtų mušti, pririšti ar tiesiog dirbti buties darbus ligoninės darbuotojams.
Knygą galbūt verčiausia perskaityti ne tiek dėl medicininės pusės, kiek dėl istorinės. Tokią pat knygą būtų buvę galima parašyti apie bet ką, darbą gamykloje ar vaikų auklėjimą, nes režimas buvo palietęs apskritai visas gyvenimo sritis, ir dar ilgai po to daug žmonių guodėsi, kaip anksčiau jiems buvo gerai, nes turėjo galią, kai galėjo žmones valdyti gąsdinimais ir kankinimais, jų vagystės, kurias jie vykdė ne iš noro išgyventi, tada buvo toleruojamos ir panašiai. Tai viena iš tų knygų, kurias perskaityti reikia, kad nebūtų visokių "prie sovietų buvo geriau", nes nebuvo. Ir tų, kurie aiškino, kad buvo paklausti kodėl jie taip galvoja (gal tikrai jiems tokie dalykai patinka, nors dažniausiai tiesiog buvo jauni ir optimistiški).

Gal tik paminėsiu, kad knygoje autorius labai gerai pastebi, kaip pasikeitė požiūris į religiją - per labai trumpą laiką religija iš simptomo virto savaime suprantamu dalyku ir tie patys gydytojai, kurie spręsdavo apie sirgimą iš žmogaus maldingumo, dabar ne tik leisdavo melstis, bet dar ir patardavo tą daryti. Tai įvyko tik dėl to, kad tiems patiems žmonėms, ta religija visiškai nerūpėjo, o buvo tik socialinės kontrolės įrankis.

Kartais pagalvoju, kad įdomiai su ta religija Lietuvoje yra. Labai daug žmonių sako, kad yra tikintys, bet kai imi su jais kalbėtis, tai tas jų tikėjimas būna susijęs su dviem dalykais - baime išsiskirti ir nežinios baime. Jie tiki, nes nu visi tiki, jie galvoja, kad po mirties "kažkas" bus, nes kitaip mirti bijo (o ir su tuo dažnai mirti bijo).



9/10 atvejais kai žmogus man pasako, kad yra katalikas, ir aš jo paklausiu kokiai parapijai priklauso jis kažką numykia ir tada sužinau, kad iš esmės, religiją prisimena, kai arba reikia parodyti savo neišsiskirimą iš aplinkos (nueina į bažnyčią per didžiąsias šventes, ar per krikštynas, vestuves ar dar ką), arba kai jam labai labai blogai ir tada religijos prisireikia kaip kokio emocinio buferio. Negyvena jis didelėje mylinčioje tikinčiųjų šeimoje, tiesiog jo biologinė šeima irgi laiko save tikinčiais ir jam vistiek tikėjimo broliai ir seserys yra kažkokie svetimi žmonės, kurias pasitikėti per daug negalima.

Dar kartais toks žmogus religiją naudoja, kaip priemonę atsiskirti nuo savęs nepatinkančias grupes ir pasiteisinti, kad čia ne jis blogas, ir jis blogas net negali būti, kadangi kaip gali būti blogas žmogus, kuris naudojasi tokiomis didžiomis ir šventomis vertybėmis, kaip jis. Labai mėgsta įmesti kažkokį tai religinį autoritetą ir klausia, kaip tu, kad ir netikintis, abejuoji šiuo tikėjimo autoritetu. Nu rūgštele tu, nunykusi logikos spąstuose, komentaras vargiai randa kelią link liežuvio ir tik rankos iš bejėgiškumo nusvyra, kai supranti, kad jis tiesiog kartoja išmoktus dalykus nieko apie juos negalvodamas ir nemąstydamas, o kai nori pagalvoti, tai išmoksta naujų dalykų ir viskas.
Manau taip yra dėl to, jog jie jaučia labai didelį vidinį spaudimą būti "normaliems" ir taip nušauna du zuikius vienu metu. Labai saugus būdas taip pyškinti yra susidūrus su netikinčiu sakyti "o tu netiki??? Niekuo, niekuo netiki?", nes matote - jie tiki "kažkuom" ir taip yra priimtini ir netikintiems, kurie tada gali galvoti, kad nieko ten jie netiki, šiaip emocinės problemos. Taip pat tokie asmenys gali jaustis galintys būti priimti tikinčių, ypač jei religija, kuriai sakosi priklausą, skelbia, kad čia jau to užtenka, kad būtum užskaitytas, kaip tikintis xD 
Susidaro tokia situacija, kad kai žmonių klausinėji, tai tikintys bus kone visi, bet kai gyvenime reikės vadovautis tikėjimo tiesomis, kuriomis tikintys laikosi net neabejodami, šie žmonės ne tik dvejos, jie žinos, kad ne tik nesivadovaus, bet ir kiti, tokie pat kaip jie, to nedarys. Jeigu jų religija draus valgyti braškes, tai valstybė galės, kad ir premijas mokėti už braškių valgymą, tikintys jų nevalgys ir nevalgymą skatins per religijos skleidimą.
Žmonės, apie kuriuos kalbu, tikėjimo chameleonai, bandys pažaboti braškių valgymą draudimais ir gąsdinimais, galbūt net susidorojimais su braškių valgytojais ir netikinčiaisiais, skirs labai daug laiko ir jėgų kovai prieš braškes, o dėl visa ko ir kokias nors bruknes.



Tik sulčių užsimaniau per šitą savo kliedesį. Juk visa tai, ką rašau, tai tik kliedesiai, ar ne? Įkyrios, užvaldandčios mintys, kurios neatitinka tikrovės, kurios keičia elgesį, ir nesiduoda ištaisomos. Ir aš tiesiog, noriu, kad religingi žmonės kliedėtų savo religija. Baisu. Ir kodėl Jūs čia lankotės ir visą šitą skaitote? Gi paskui irgi kliedėsite.

 Štai keltas ištraukų iš "Kliedesio":

"Paaiškinsiu. Psichologas nuo psichiatro skiriasi kaip bybis nuo piršto. Psichologai gydymo neskiria, bet įvairiais nuobodžiais testais dulkina pacientams smegenis – atseit, atlieka tyrimus. Paskui rašo išvadas, koks yra ligonio mąstymas ar jo nebuvimas. Popierius su savo globalių tyrimų rezultatais atiduoda psichiatrams. Tie arba kreipia į šią rašliavą dėmesį, arba ne. Bent jau durniaus apie tai niekas nesiteikia informuoti (slaptumas durnyne – kaip raketų gamykloj). "
 
---

"O kas galėtų paneigti, kad visa ta Kamasutra yra Vatikano spectarnybų provokacija? Gal krikščioniško sekso instruktoriai specialiai tokios fignios prirašė, kad visokie iškrypėliai, norėdami visa tai išmėgint, vieną gražią naktį imtų ir nusisuktų sau sprandą, nusilaužtų stuburą ar kokį kitą organą… Arba tie Kamasutros autoriai buvo afigeni humoristai ir lūždavo iš juoko matydami savo aukas, mėginančias birbintis stovint ant ausų. Vienu žo iš to, ką galima atlikt paprastai ir nesiparinant, Indijos senoliai išlankstė meną, kaip viską apsunkint. "
-
--

"Pvz, gali sraigtasparnių pilotams treniruotę surengti,– tegul jie, pakibę su KA – 26 virš medžio, su grėbliais lizdus nukrapšto. "

Šitai tai net iliustraciją nupiešiau, kaip patiko. Istorija ten buvo tokia, kad herojui darbe (gaisrinėj) liepė su vandeniu numušti varnų lizdus, kad varnos nebegalėtų gyventi šalia oro uosto ir apšikinėti komunizmo šulų. Herojui su bendradarbiais užduotis nepavyko , nes varnų lizdai buvo per aukštai, o ir tuos, kuriuos suniokojo, varnos per naktį atgal susinešė.


"Vienam iš mūsų davatkų vaizdas ekrane tikriausiai padarė didžiulį įspūdį. O gal jis sugebėjo ten pamatyti žymiai daugiau negu ta sena dėžė rodė. Grįžo į savo palatą ir nusiėmė nuo antklodės baltą užvalkalą. Nusinešė jį į poilsio kambarį, susirado ten flomasterių ir apipaišė užvalkalą pliusais. Po to pradraskė užvalkale skyles ir užsimovė jį ant savęs. Iš šikano pasiėmė šiukšliadėžę ir užsidėjęs ją ant galvos, iš kažkieno spintelės nupiso čipsų pakelį ir bybėjantiems aplinkiniams pareiškė, kad jis yra kardinolas Žvačkis ir dabar visiems šv. Komuniją teks priimt. Man iškart pasirodė įtartina pagalvojus, ar mūsų Žvačkis skaitė šikane prie praustuvės kabantį skelbimuką: PASINAUDOJĘ TUALETU PLAUKITE RANKAS? "

Tai tiek va.
Dar sudėliojau Paryžiaus Dievo Motinos katedros modeliuką, kurio viduje yra led lemputės ir kai įjungi, kaitaliojasi spalvos. Vėliau aprašysiu. Dabar einu dažyti lubų eukaliptine spalva, o naktį manęs laukia budėjimas.

2 komentarai:

  1. Jeigu knyga apie anuos laikus, tai ar tada buvo čipsai? Tualetinis popierius buvo deficitas, majonezas buvo deficitas, žirneliai buvo deficitas - t.y. pataikius reikiamu laiku į reikiamą parduotuvę, buvo galima nusipirkti. Bet čipsų man rodos tada aplamai nebuvo... bet nzn.
    O šiaip tai nematau didelio skirtumo tarp tų ir anų laikų - tada plakatai gatvėse rašė, kad tarybinė liaudis pastatė tą ar aną, dabar rašo, kad lentpjūvę ar kanalizaciją pastatė Europos sąjunga. Tada mokinius varė į demonstracijas, dabar taip pat varo į demonstracijas + į bažnyčias (pažystamas dirba mokykloj). Tada mokytojai rašė ataskaitas, kaip jie auklėja mokinius patriotine dvasia, dabar rašo lygiai tą patį (įtariu, kai kurie pakeičia tik kelis žodžius;)).
    Ir žinokit... tų laikų mokiniai su pasibaisėjimu galvojo apie tuos košmariškus buržuazinius laikus, kai reikėjo tarnauti ponams, o neturtingos merginos turėjo verstis prostitucija - atrodo, baisėjosi taip pat, kaip dabar jūs baisitės 1980-aisiais.:) Mokykla yra puikus valdančiųjų įrankis, sutikit.:)

    AtsakytiPanaikinti
  2. randu į šią temą - http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/aktualijos/svajojo-apie-scena-o-pateko-i-psichiatrine.htm

    AtsakytiPanaikinti