2014 m. rugsėjo 10 d., trečiadienis

Pasirodo Santariškėse yra amiloidozės centras (o darbą pridavus paskutinėm sekundėm gero įvertinimo sunku tikėtis)

Šiandien sužinojau, kad Santariškėse* nuo šių metų kovo mėn yra amiloidozės centras! Dar, kad šiuo metu jų duomenų bazėje yra per 130 pacientų, o nuo kovo mėn. turėjo 16 naujų pacientų, kuriam kiekvienam vidutiniškai teko po 4 specialistų konsultacijas (iš jų bent vienam teko net 10). Jauniausiam buvo 44 metų, vyriausiam 80, pagal lytis irgi pasiskirstė vienodai. Gerai, gerai, liausiuosi su tais skaičiais.

Bet šiaip tai labai džiaugiuosi.


Amiloidozės yra retos ligos. 


Kiekvieną kartą kai eina kalba apie retas ligas mane suima profesinė paranoja, kad sergantytis gali tapti medicininiu pastumdėliu. Kitaip to nepavadinsi. Taip ir vaidenasi man, kad niekas nežinos ką su sergančiuoju tiksliai daryti ir jis taip vaikščios nuo gydytojo iki gydytojo, kol galų gale pateks pas tą, kuris tokias ligas gydys. Arba bent jau imsis paciento ligos gydymo koordinavimo. Ir niekas jam jau negražins to prarasto brangaus laiko. 

Nuotrauka iš internetų. Smegenys sergant Alzheimerio
 liga - jos metu smegenyse taip pat kaupiasi amiloidas
(čia nudažytas ruda spalva). 
O dabar va yra amiloidozės centras. 

Įtars koks gydytojas savo pacientui šią ligą ir galės nusiųsti konsultacijai, tyrimui ir gydymui specialistams, kurie šią ligą mato ne kaip kažką reto ir labai egzotiškoį :) O ir pacientui viskas bus vienoj vietoj.

Amiloidozės yra visa ligų grupė, kurias jungia vienas dalykas - organizme tarp ląstelių ima kauptis netirpūs baltymai. Dažniausiai pačioms ląstelėms kažkas nutinka ir jos ima tokį baltymą gaminti. Arba jis susidaro natūraliai, bet paprastai jo būna ne tokie dideli kiekiai ir tada ląstelės spėja jį sudoroti. Pvz.: kai kurių vorų siūlai iš tikrųjų yra į išorę išskirti amiloidiniai baltymai. Dalis vienaląsčių organizmų amiloidą gamina, kad pasigamintų skydą ar įrankį prilipti prie paviršiaus (pvz.: kito didelio ir skanaus vienaląsčio). 
Ir netgi mūsų organizme, labai labai atidžiai patyrinėjus, būtų galima rasti nedidelių vieno ar kito baltymo sankaupėlių, kurios ten būti neturėtų, bet, kaip ir mes patys, mūsų ląstelės irgi kartais patinginiauja, tik, žinoma, taip amiloido niekada nesusikaupia tokie dideli kiekiai, kokie gali susikaupti sergant amiloidoze. 

Labai atsiprašau visus, kurių hipochondrijai suteikiau dar vieną nerimo priežastį, o visiems kitiems sakau, kad jeigu dabar įsivaizduojate dvi pasimetusias ląsteles, kurias skiria kažkokia joms neįveikiama siena ir ji jas dramatiškai tolina vieną nuo kitos, tai labai gerai įsivaizduojate kas vyksta amiloidozės metu.

If that's amyloidosis, then it wasn't.  Kartais dėl amiloido kaupimosi organų funkcija sutrinka pirmiau net ne ląsteliniame lygmenyje - pvz.: dėl amiloidų sankaupų padidėja liežuvis ir sunkiai telpa burnoje. 
Vienos amiloidizės yra pirminės - tai yra liga kyla tik dėl baltymo kaupimosi, kitos antrinės - baltymas atsiranda kitos ligos pasekoje. Skiriasi baltymų rūšys ir šiek tiek tai, kokie organai pirmiau ir daugiau pažeidžiami.

Santykinai amiloidoze galima pavadinti ir tokią būklę, jei nukenčia tik vienas organas - pavyzdžiui sergant antro tipo cukriniu diabetu, kai būna sutrikęs ląstelių atsakas į insuliną, organizmas bando pats natūraliai prigaminti tiek daug insulino, kad tos bendrauti užsiraukusios ląstelės jau nebeturėtų kur dėtis. Dažnai nutinka tai, kad kasa pereikvoja visus įmanomus savo resursus ir įvyksta vadinamasis "kasos išsekimas", o žmogui tenka pradėti vartoti insuliną**. Jeigu tuo metu panagrinėti jo kasą, joje, labai tikėtina, būtų galima rasti specifinio amiloido, kuris susidarė kasai dirbant visu pajėgumu išskyrinėjant insuliną. Jis kaip pakuotės, kurioms surinkti ir išmesti nebuvo laiko, o kai kasa persidirbo, tai pasakė "whatever. Šitą reikalą vis tiek užraukiau***".
O čia pabaigai, įdomus paveikslėlis iš Warwicko universtiteto tyrimo, kuriame jie išnagrinėjo ~800 studentų darbų atidavimo vertinimui laiko ir gauto įvertinimo pažymio ryšį. Pirmiausiai jie padarė išvadą, kad tik penktadalis studentų, nepriklausomai nuo kurso, aituoda darbą likus daugiau nei dienai iki galutinės datos. Jų įvertinimai tarpusavyje ir palyginus su tais, kurie atiduoda paskutinės dienos pradžioje, nedaug skyrėsi. Bet labai skyrėsi paskutinės dienos - ypač atiduodančių paskutinėm minutėm. Tyrėjai nesiaiškino kiek laiko studentas skyrė darbui ir ar jį atidavė iš karto po padarymo ar laukė paskutinės dienos tikėdamasis apvaizdos ir įkvėpimo.


*čia toks ligoninių kompleksas Vilniuje, kuriame atlieku rezidentūrą
** pirmas ir antras cukrinio diabeto tipai išskiriami ne pagal tai reikia ar nereikia insulino, o pagal tai, kurioje vietoje gliukozės apykaita sutrikusi. Kartais susidusiu su žmonėmis, kurie galvoja, kad pirmas tipas baisesnis už antrą, bet tai ne tiesa - abu vienodai baisūs.
*** ne visai taip, bet atleiskite man už tokį vaizdinį išsireiškimą ;)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą