2014 m. rugsėjo 26 d., penktadienis

Dvi knygos apie psichiatriją


Šis veikalas buvo vienas pirmųjų JAV, kurį parašė psichiatras bandantis pasižiūrėti į psichiatriją kritiškai ir iš šono. Psichiatrija, kaip dalykas, gali labai lengvai sugundyti joje dirbantį specialistą niekada nebeabejoti savo darbo sritimi, kaip dalyku apskritai, nes gali pasiūlyti galios jausmą ir valdžią. Ne tai, kad lengvai, bet labai lengvai – dėl to dalis žmonių gali rinktis joje dirbti būtent dėl to, o kiti “susigyventi” su pirmaisiais ir pradėti tą galios poreikį laikyti darbo esme ir taip bet ką, kas sukelia grėsmę atimti iš jų valdžią ir galią, laikyti grėsme psichiatrijai apskritai. 


(Kampe skaitymo draugas, vardu Lipčius)

Skaitant knygą labai jaučiasi, kaip skiriasi psichiatrija tada, kai ji buvo parašyta (pirmą kartą išleista 1974, bet knyga buvo pradėti rašyti dar keleri metai iki tol) ir dabar. Šiuo metu yra įvykę tai, apie ką autorius kaip ir perspėja šioje knygoje – jei viskas bus taip ir toliau, tai psichinių ligų daugės, kartais einant iki absurdų.

Kodėl? Anot T. S. Szasz psichinė liga, kaip dalykas tėra mitas - jeigu žmogaus elgesio pokyčius lemia tam tikras kūno pažeidimas (pvz.: auglys smegenyse), tai tas žmogus nebeturi ką veikti pas psichiatrus, o jeigu visuomenei nepatinka žmogaus elgesys ar mąstymo būdas, tai tos visuomenės ir to žmogaus tarpusavio reikalas.
Psichiatras arba gydo ligas, kurių dar iš jo "neatėmė" kiti spcelialistai, arba neišvengiamai tampa visuomenės budeliu psichiniams ligoniams - jis juos baudžia per prievartą (ar tiesiogiai, kai psichiatrija naudojama gydyti teisiškai ar politiškai nusikaltusius asmenis, ar netiesiogiai, kai kančią asmeniui sukelia ne pati liga, o tai, kad dėl ligos visuomenė jį atstumia ir yra jam priešiška) arba vien tik savo buvimo faktu ir apskritai svarstomu gydymu palaiko ligos egzistavimą, pasinaudodamas autoritetu, kurio kiti nedrįsta abejoti dėl anksčiau paminėtų galių. 

Taigi, būnant psichiatru, nėra nė vieno varianto kaip tu nepakenktum pacientui, nes tu pats jam ligą sukuri, skiri gydymą ir pats nusprendi kada jis pasveiko (tuomet, norėdamas išpirkti kaltę ir rašai tokias knygas xD). 

Tu arba "teisinga" psichiatrija užsiimi asmeniškai ir savarankiškai, arba esi tik įrankis tą su "sergančiu" atliekančioje visuomenėje (o ir pats pacientas gali imti savo vertę matyti per tai, kiek jis patenkina visuomenės lūkesčius ir imti jaudintis dėl ligos, kaip dėl trukdžio būti visuomenės dalimi). 

Psichiatrija, kaip dalykas apskritai, šitą suvokdama imasi gynybos - ieško fiziško kiekvienos psichinės ligos pagrindimo, bet ne tokio, kad dėl jo ligą galėtų perimti kitos medicinos sritys, t.y. ima kurti tik sau pačiai suprantamus ir galimus tyrinėti ligų modelius. Taip galų gale priežastys supainiojamos su pasekmėmis ir ima rastis dalykų, kurie tampa psichinės ligos priežastimi vien dėl to, kad į juos yra pasižiūrima kaip į galimas psichinės ligos priežastis - nebiologinis pavyzdys, bet lengviau įsivaizduojamas - Jei sukuriate šeimą labai anksti. Valio? Tą galima prikabinti kaip tinkančią biografiją vienam psichiatriniam susirgimui. Nevalio? O gal sukūrėtė šeimą vėlai - kaip kitam susirgimui tinkantį įrodymą. Ir taip galima tempti prie ko nori, nes toks dalykas, kaip "teisingas" šeimos kūrimo laikas neegzistuoja, o priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeninio gyvenimo. "Teisingo" laiko įvedimas neatsižvelgiant į Jūsų asmeninį gyvenimą galų gale priveda prie to, kad apskritai Jūsų asmeninio gyvenimo turėjimo faktas rodo apie Jūsų turimą psichinę ligą.

Thomas S. Szasz užsimena ir apie sovietinę psichiatriją klausdamas, kas buvo joje didesni psichiniai ligoniai - ar tie, kurie ją panaudojo politiniams susidorojimams, ar tie, kurie jai nesipriešina ir leidžia sau gyventi santvarkoje, kuri tokia psichiatrija naudojasi (dar kartą primenu, kad knyga rašyta dar egzistavus SSSR).


(Jim Woodring paveikslas)

Knygoje taip pat ne sykį akcentuojama religijos įtaka žmogaus psichikai.


"The rate of how invested in religion is thus much higher than on hope invested ir, say, rational work-a-day pursuits. Hence, those with small capitalps of hope may do best by investing their "savings" in religion. And this indeed is what they often do."
 

Turbūt didžiausia kritika, kurią galiu sugalvoti šiam veikalui yra ta, kad jis laikosi dualistinės pozicijos - žmogaus protas egzistuoja atskirai nuo jo kūno. Ir nors autorius kritikuoja religiją, kaip didelį žmogaus kančių šaltinį (ypač religijas, kurios turi motiniškus ir tėviškus dievus, nes, anot autoriaus, taip žmogus niekada neužauga, kas nebūtų blogai, jei tas žmogus sau nekeltų suaugusiojo tikslų), bet skaitant kūrinį jaučiasi religiniai pėdsakai. Tarsi riebalų dėmės popieriuje, jie ten prasigėrę ir šviečia xD
  
Įvertinimas: Verta dėmesio, jei domitės medicinos istorija.



Nuotraukoje žmogus besiskutantis plaukus. Ne iš knygos :) Skaitydama kažkaip prisiminiau vieną istoriją.

Nuotraukoje atlikėja Britney Spears 2007-metais. Nuotrauka padaryta po to, kai ji išėjo iš reabilitacinės klinikos po vienos buvimo joje dienos (vėliau ji praleido kurį laiką įvairiose klinikose). Anot pačios atlikėjos ji plaukus nusiskuto dėl to, jog žmonės juos nuolat liesdavo ir ji niekaip negalėjo jų atprašyti nuo jos čiupinėjimo. Kai ji mėgindavo tai daryti, susilaukdavo pykčio, kadangi būdama daininke ji, tų žmonių nuomone, nebegali norėti ar nenorėti, kad jos neliestų. Trumpai - jos kūnas priklauso gerbėjams, nes jų nuomone pati pasirinko atsiduoti. Atlikėją persekiojo tokie gerbėjai, kurie buvo įsitikinę, kad atlikėjo vertė priklauso tik nuo to, kiek ir kokios vertės gerbėjų jis turi, o bet koks gerbėjo dėmesio parodymas turi būti priimtas, atsūmimas būtų įvertintas kaip "pasikėlimas", "savęs pervertinimas" ir panašiai, kas leistų pereiti prie agresyvių veiksmų atlikėjo atžvilgiu norint susigrąžinti savo savigarbą.

Mintyse paskutinis sakinys skambėjo geriau O_o

B. Spears aplinkos žmonių teigimu tikroji priežastis buvo kita -  kai ji norėjo nuvykti į kliniką pagalbos, jos stilistai ją subarė ir neleido jai atrodyti negražiai. Įvyko konfliktas, po kurio B. Spears nusiskuto plaukus pati aiškindama, kad jeigu neturės plaukų, tai jie negalės jos nebeišleisti.  Atlikėjos kritikų nuomone tai tiesiog reklaminis triukas,  nes daugelyje kultūrų plaukų nusiskutimas simbolizuoja atgimimą ir senojo gyvenimo atsisakymą ir čia nėra jokio šuns pakasta - B. Spears tiesiog pasinaudojo vienu seniausių archetipų. Psichiatrijos požiūriu įdomesnis ne pačios atlikėjos veiksmas, kiek dalies žmonių kilęs pasipiktinimas ir pasmerkimas. Na, gal išskyrus tuos, kurie pasmerkė iš serijos "negalima moteriai tiesiog imti ir nusiskusti plaukų", ar kad "čia viskas per blogą X įtaką ir narkotikus", ar "persirbo vargšiukė" ir panš.
 
Prie progos aprašysiu dar vieną perskaitytą knygą - Vilio Normano "Beprotnamį".


 
Gale parašyta:  "Jau vien šios knygos išleidimas yra didžiausia beprotybė". Leidėjai.

 
Ant mano skaitytojos knygos vieno titulinių puslapių dar yra pačio autoriaus ranka įrašyta žinutė, kam knyga dovanojama ir, kad nepaisant ideologinių skirtumų, jis tikisi, kad tas žmogus knyga mėgausis. Tikriausiai nelabai mėgavosi, nes knyga atsidūrė skaitytų knygų knygyne, o tai, kad viduje pripeckiota šypsenėlių prie nesueinančių dalių ir užrašų "kaip neįdomu!", "Silpna!" leidžia man spėti, kad mėgautis buvo labai smarkiai stengiamasi.

Pagal knygos viršelį iš pradžių nusprendžiau, kad čia bus apie kokius nors pastate uždarytus žmones, kurių laukia neišvengiama mirtis, ir kaip jie tarpusavyje elgiasi, bei išprotėja O_O Gal gale juos kokie gaisrininkai išgelbėja, bet viskas - viduje jie jau mirę.

O bet tačiau, ši knyga ne apie tai, o apie psichiatrijos ligoninę, kuri pavadinta beprotnamiu. Labai grubus pavadinimas, nes sirgimas psichine liga nereiškia, kad yra netenkama proto, o proto neturėjimas nėra pretekstas tapti psichiniu ligoniu.
 
Istorija maždaug tokia: herojus jaučiasi nelaimingas. Jis įsiprašo į psichiatrinę ligoninę, nes galvoja, kad jam depresija. Depresija nėra tas pats, kas nelaimingumas, bet herojus to nežino ir niekas jam nepasako. Geriausiu atveju herojui melacholija - turiu omenyje, kaip diagnozė, kai ji dar buvo naudojama ir apėmė visą pluoštą būklių, nuo šizofrenijos iki bipolinio sutrikimo ar tiesiog dėmesio norėjimo.

Herojus, kaip supratau iš knygos, tik per kyšį įsiprašo į tą psichiatrijos ligoninę. Knygoje jis dar ne kartą guodžiasi, kad davė blogai, nes gydymas per silpnas ir ne toks, kokio jis nori. Ligoninėje psichiatrai jį iš karto perpranta, paskiria jam švenlų gydymą, šiek tiek palaiko ir galų gale paleidžia. Ze end.

Rimtai. 

Čia visa knyga.

Viena pažįstama psichiatrė sakė, kad atpažino knygoje aprašomą psichiatrą, taigi knyga galbūt yra parašyta remiantis asmenine kieno nors, galbūt net paties autoriaus patirtimi (ar įkomponuojant jos elementus), o jei ne, tuomet gerai pagautas tam tikrų psichiatrų tipas. Tas konkrečiai egzistuojantis psichiatras labai nemėgsta apsimetėlių, kurie į psichinę ligoninę atvyksta tiesiog ieškoti nuotykių ir su jais nesicackina. 

Knygoje tas "nesicackinimas" tėra toks, kad psichiatras į herojų nekreipė tokio dėmesio, kokio herojus jaučiasi esąs vertas. Va ir viskas. Jis net nebuvo jo gydantis gydytojas, o skyriaus vedėjas, kuris vizitacijos metu nepuolė vertinti herojaus ligos sunkumo.

Kai kuriose dalyse herojus kalba apie tai, kaip, jo nuomone, teisingai vartoti vaistus, mąsto apie tai, koks jis jautrus ir nuostabus yra ir kokią kančią dėl to jaučia.
Taigi herojus parašo knygą, kaip kerštą, kaip psichiatrijos demaskaciją. Knygoje atskleidžia tai, kad nei už ką keršyti jis neturi, nei, kad ką nors demaskuoja. Nebent savo paties neapsakomą nykumą.

Dar knygoje yra meilės istorija, tiksliau herojų kankina įkyrios mintys apie savo paties jausmus kitam asmeniui, kuris turi tik vardą. Tą asmenį autorius aprašo, bet leidžia suprasti, kad herojus mylėti nemoka - jam visiškai neįdomus kitas žmogus, jam įdomus tik jis pats ir jo jaučiami jausmai ir ar į juos bus atsakyta ar ne.  Tai tokia tuščia ir paika meilė, kad jeigu nebūtų prispausta herojaus kančia, imtų ir nuskristų kaip tuopos pūkelis.

Tolyn tolyn tolyn....

O jei kada skaitytojai sutiksite žmogų, kuris Jums aiškins kaip jus baisiai myli ir kaip be jūsų toliau gyventi negali, ir kad daugiau tokio, kaip Jūs niekada nesutiksiž, tai irgi skriskite tolyn nuo jo, nes su meile tai nieko bendro neturi. Tai tiesiog noras pasisavinti.


Skaitai knygą ir susidaro įspūdis, kad joje reikia skaityti kas antrą eilutę ar dar kaip nors, nes kitaip herojus labai daug sau prieštarauja.

Va išrašiau vieną pastraipą apie tai, koks herojus yra special:

"Yra daug labiau už mane kenčiančių žmonių. O aš, apsėstas didybės manijos, norėjau ir puikiai rašyti, ir būti su Ana ir dar puikiai jaustis. Taip niekas niekada negyveno. Jeigu jau tu sugebi žodžiais sukelti skaitytojui tikrus išgyvenimus, jeigu tu sugebi būti toks jautrus, kad paverstum žodžius gyvenimu, tai nesitikėk ir niekada nelauk, kad būsi linksmas ir nejautrus, kaip visi paprasti žmonės. 
Nors kartais aš jiems pavydėdavau - kad jie nieko nesiekia, neturi jokių tikslų ir svajonių (tokių daug pažinojau). Jiems užtenka egzistuoti, tiesiog - būti, jų nekamuoja savirealizacijos ar tobulos meilės problemos. 
Tačiau nė už ką nesikeisčiau su jais vietomis - tai, ką gaunu rašydamas ir mylėdamas, yra nepalyginti daug daugiau."

Iki pat knygos pabaigos tikėjausi, kad įvyks kas nors siaubingo, jei ne herojumi, tai bent jau su kitais pacientais, su kuriais jis susidraugavo. Ir nieko. Herojus net negavo "piktesnių" psichiatrijoje naudojamų vaistų. 

(Dain Fegerholm kūrinys. Šis dailininkas prieš kurį laiką buvo priverstinai hospitalizauotas į psichiatrinę ligoninę ir apie tai šiek tiek parašė savo bloge.)

Įvertinimas: Neįdomus kūrinys apie neįdomų žmogų. Jei autorius būtent to ir siekė, tai jis genijus, nes rašyti specialiai neįdomiai reikia mokėti. Bandžiau įkalbėti Emiliją perskaityti (ji domisi psichiatrija daug daigiau, nei aš)  bet ji atsisakė gaišti laiką.

2 komentarai:

  1. "Pagal knygos viršelį iš pradžių nusprendžiau, kad čia bus apie kokius nors pastate uždarytus žmones, kurių laukia neišvengiama mirtis, ir kaip jie tarpusavyje elgiasi, bei išprotėja O_O Gal gale juos kokie gaisrininkai išgelbėja, bet viskas - viduje jie jau mirę."

    Beveik grynai apie tai yra Louis Bunuel filmas "Exterminating Angel", va, prisiminiau :P

    AtsakytiPanaikinti
  2. Fainas 3D efektas GIFe :), dabar kokį pusvalandį apžiūrinėjau kitus jo GIFus. Bet šitie gyvuliai (krokodilai? troliai mumiai?) šiurpūs o_O

    AtsakytiPanaikinti