2013 m. vasario 24 d., sekmadienis

ai, nu po truputį....


Pastarosios kelios savaitės man buvo ganėtinai nelengvos. Net nežinau kodėl. Štai nuotrauka iš vasario 14-os, kurią praktiškai visą praleidau poliklinikoje.
Valandą tiesiog sėdėjau jos kavinėje ir gėriau arbatą žiūrėdama kaip akvariume viena didelė žuvis vaiko mažytes. Sėdėjau ir mąsčiau, kad gal ir aš kartais kaip ta žuvis - vaikausi mažytes, ir lygiai kaip ir ji, besivaikydama atsitrenkiu į akvariumo stiklą.

Mažės nė sykio neatsitrenkė.

Bet šiaip gerai kartais tiesiog pasėdėti, pamąstyti, o dar dažniau tiesiog sėdėti ir jausti.

Su arbatos puodeliu (kurio užrašas nors puikiai tinka dienos proga, bet labai makabriškai atrodė prie asmeninių diagnozių svarstymo) tiesiog sėdėti ir jausti, neatidedant net ne "pagalvojimo", kiek "pajautimo" kažko vėlesniam laikui.

Anglų kalboje yra sense ir feel. O pas mus - tik jausti. O aš kalbu apie tą feel , kuris yra daugiau aktyvus ir ateinantis iš vidaus, kuris laiko prasme yra godesnis. Lietuviškas jaučiu dažnai apsimeta tuo sense, kuris yra trumpas ir labai tinka pajusti kažkam iš išorės, bet jei nori jį naudoti ir vidinių jausmų pajutimui, tai galų gale imi sėdėti ir nebesuprasti kodėl esi toks tuščias.

Dar šiandien buvau knygų mugėje. Namo parsinešiau gal 100 atvirlaiškių, kuriuos ketinu per metus išsiuntinėti. Ir knygų. Va tokią ir tokią. Nežinau kada skaitysiu, bet dešinys smegenų pusrutulis sako, kad ką nors sugalvos.

O kairys reaguoja maždaug taip:


2013 m. vasario 12 d., antradienis

64 spalvoti saldainiai

:D taigi šiandien užgavėnės - ar jau atlikote pagonišką simbolinį žmogaus aukojimą?..
Kaip ir pernai kolkas pas mane dar niekas neatėjo, tai po truputį pradedu valgyti saldainius, bet per vieną dieną jie taip greitai nesusivalgys...

Va vienų saldainių pakelis:

(čia aš taip dirty uždengiau saldainių pakelį, kad nebūtų reklamos, nes man už ją niekas nemoka : > )

(Vidus)


(Vidus organizuotai. Baltų saldainių: 10, raudonų: 7, mėlynų: 17, geltonų: 8, oranžinių: 11, žalių: 11).

Nu ateikit pagaliau o tai man hiperglikemija greitai išsivystys :D

2013 m. vasario 8 d., penktadienis

Apie susitikimą su BV ir šiek tiek apie mokyklas ir mokymosi sistemas

Ech, tas pavasaris ir jo užplaukimai.


Įrašą pradėsiu nuo pasakojimo kaip buvau viena iš tų blogerių, kurie ėjo pas Vėsaitę :D Nu čia ir delfis rašė, Dviračio žynios kilipuką susuko ir panašiai.

Iš pradžių nelabai supratau kodėl mane pakvietė - tiksliau manęs net nekvietė, o tik įtraukė į sąrašą: šitie gali ateiti, nes apie tą "kvietimą" sužinojau tik todėl, kad keli G+iečiai man pasakė... Kiti blogeriai buvo gudresni ir sekdami savo blogų srautus (ta prasme iš kur pas juos internatau ateina) tikrina puslapius, kuriuose jie yra minimi.
Na, žinoma yra ir tokių, kurie skaito Vėsaitės blogą (nors jinai pati jo asmeniškai nerašo)... :D Tiems tikriausiai susitikimas buvo įdomiausias ir daugiausia vilčių teikiantis, nors vėliau susitikimo metu Vėsaitė puikiai pademonstravo, kad net nežinojo kas iš viso turi ateiti.


Anyway, pamačiusi, kad ateis įdomių blogerių nusprendžiau ir aš nueiti - kodėl gi ne?
Pamatysiu kaip gyvai atrodo. (pvz.: LeoLenox atrodo būtent taip, kokį įspūdį apie jį sudaro jo avatariukas, bet turi žiauriai gražų balsą, Komjaunimas labai tiktų televizijai, Kūtvela visai ne kūtvela (nei iš išvaizdos, nei iš elgesio, hehe) ir panašiai).

Tačiau atėjusi supratau, kad nieko čia gero nebus. Išdūrė mus, kaip ir kodėl , kas dėl to "mums" gerai ir blogai, aiškinu toliau.

Pirmiausia vos tik atėjau išgirdau, kad, ach, nelaimė visi netilps (nors susispaudę tilpome) - vadinasi žmonės buvo kviesti tik dėl skaičiaus, o ne konkrečiai. 
Kadangi man antradienis buvo nelengva diena asmeniškai, atvažiavau pati po daktarų (ir medicinos studentai serga, ir ne vien infekcinėm ligom ;) ), ėmiau kažkaip po truputį liūsti. Išdūrė mus - dabar tik beliko sužinoti kas, kodėl. Eiti namo būtų nei šis nei tas. 

O "išdūrė" CommonSense'as - visa tai buvo kaip ir reklaminė akcija Vėsaitei (na, tai kažkas kito ir būti negalėjo), o bet tačiau pasirodo, jog taip pat oficialiai neva po šito susitikimo Vėsaitė išsirinko vieną iš į susirinkimą atėjusių blogerių į savo komandą (patarėju ryšiams su visuomene). 
Tą sužinojau sekančią dieną, kai man paskambino mama ir papasakojo, kad skaitė delfyje - taigi įspūdis maždaug toks: mes atėjom, Vėsaitė mus įvertino ir išsirinko vieną geriausių - bent jau taip suprato dalis žmonių, kurių klausiau.
He, net nereikėjo klausti kas tas galėjo būti - tai paties commonsensininko žmona Jūratė Antanaitytė-Voldemarienė rašanti blogą pavadinimu "Mergaitė". (kaip kažkas gerai pastebėjo, dabar čia matyt bus skaitomiausias blogas LT kelias dienas :)), kaip supratau tai ši mergaitė kviestų ateiti leistų blogerių sąrašą ir sudarė. 

Šalia Jūratės sėdėjau per visą susirinkimą, ji labai jaudinosi ir niekaip nesupratau kodėl. Maniau, kad tiesiog dėl to, kad nelabai jaukiai jaučiasi (o kad taip jautėsi gana gerai matėsi), galvojau gal dėl to, kad žmogui pasirenkantis slapyvardį "mergaitė" nelabai nori būti tokiose vietose (mūsų avatarai ir slapyvardžiai apie mus pasako daug daugiau, nei tikri vardai. Jei dar "mergaitės" avataras yra koks nors mielas pūkuotas kačiukas ar koks nors šuniukas (pvz.: labradoras ar auksaspalvis retriveris) tai viskas dar įdomiau. Damn, jei ten retriveris.) ir tuo pačiu kažkoks kontrastinis rūpinimasis kad visiems užtektų kėdžių, ištiesti pečiai praeinant pro kitas Vėsaitės kabineto darbuotojas ir t.t. Sėdėjau ir galvojau, kad man jau tikriausiai kažkokie gliukai nuo pervargimo ir tam tikro emocinio šoko, kurį apturėjau prieš tai asmeniniame gyvenime (ha, taip ir papasakosiu :P), ir nuo išderintos smegenų dopamino apykaitos ir dar velnias žino ko, kaip ir nuo tos "Ok, mus išdūrė. Kas čia toliau bus?" minties darėsi gana liūdna. O dar kai išgirdau kaip Vėsaitė atsakinėja į jai užduodamus klausimus man pasidarė iš viso labai labai labai laaaabai liūdna - aš visiškai nieko nesupratau ką jinai sako. Ir ne todėl, kad būtų naudojami sudėtingi terminai ir panašiai, bet todėl, kad buvo naudojami tokie gerai visiems gydytojams pažįstami dantų užkalbėjimo manevrai. Manevrai, kurie naudojami tada, kai tu  pats nieko nerauki. Nieko. Ir raukti, tiesą sakant, net nesiruoši.

Kai kas juokiasi iš Rokiškio, kad šis susitikimo metu neparodė dantų. 

Nelabai supratau kodėl jis juos turėjo rodyti ir kažką puldinėti - blogeriai nėra šizofrenikai ir jų mintys nėra kliedesiai, kuriuos reikia visiems įrodinėti kiekviena pasitaikiusia proga ir dar taip, kad pašnekovas būtų jų sutriuškintas. Kad visi rašė, kaip ten vers kalnus ir šokinės ant stalo yra visiškai natūralu, tai drąsina ir tuo pačiu metu blogeriai tarpusavyje taip nesąmoningai pasako - vieni kitų nepuldinėsim (tarp kai kurių yra asmeninių piktumų). Kaip jau Vėsaitė pakvietė į šitą reklaminį triuką, kad būtų kažkokia tai priežastis kodėl J.A.V. taps ta patarėja ir tiek.
Tačiau Rokiškis pasielgė neįtikėtinai drąsiai - su savimi atsivedė draugę, ne ne tą baltą katę, kurią čia kažkaip visi labai domėjosi, nes baltai katei buvo minėtos draugės leista ateiti.
Ir štai - jeigu Vėsaitė būtų sugebėjusi paaiškinti ką nors, na nors vieną klausimą atsakius tokiu lygiu, kad jį būtų supratę visi susitikimo dalyviai nepriklausomai nuo jų amžiaus ar intelekto koficiento, būtų buvę daug geriau ir gal tada bent jau nebūtų pasakymų, kad CommonSense išdūrė ir Vėsaitę įkišęs jai dirbti savo žmoną (ar atvirkščiai, žmona įkišo vyrą, bet koks ten skirtumas, poryt jau pamiršiu, svarbu, kad vienam reikėjo kažkur kišti kitą (nes jei nebūtų reikėję kišimo, tai CommonSense būtų atvirai deklaravęs susitikimo paskirtį ir panašiai (vaje, be galo daug čia to kaišiojimo dabar jau išėjo))). 

 Galima pagalvoti, kad nebūtų atsiradę blogerių (o ir garsių, kad ir kas tokie tipo yra), kurie nebūtų atėję ir žinodami, kur eina. Geez. Juk blogeriai nėra kažkokia tai vientisa bendruomenė, šeima ir panašiai. Nepatikėsite, bet mes apie vienas kitą žinome ir tarpusavyje bendraujame 100 kartų mažiau, nei su savo skaitytojais (žinoma, kartais vienas blogeris būna kito blogerio skaitytojas. Sudėtinga ta blogesferinė ekosistema).

Tiesą sakant iš visų susirinkimo dalyvių Rokiškio žvilgnis ir išraiška buvo pati nuostabiausia - tiesiog keistai nerealistiška psichiškai sveiko žmogaus pavyzdys - iš pradžių kalbėti bandė, nebent man jau šlubuoja atmintis, bet vėliau į sceną žengus Aurelijui Katkevičiui, kaip pasikeitė visa Rokiškio neverbalika buvo aišku vieną - Rokiškis gulinčių nespardo ir puikiai mato, kas jau guli. Jei kas turite Rokiškį priešų sąraše, tai šis žmogus yra panašus į garbingą priešą. Kas be ko, garbingi priešai yra geriau, nei negarbingi draugai.

Ką čia dar galėčiau pridurti?... Hmm.. na, apie politiką nerašiau ir rašyti neketinu. Va tai tau, turbūt dabar, kai pasakiau niekas daugiau niekur ir nekvies.

Galite pakomentuoti kaip aš čia iš savo varpinės viską ne taip supratau - maloniai prašom. Akcija buvo tikrai nebloga, nors šiek tiek juokinga matyti, kaip dabar nemažai kas rašo, kad blogeriai įsimušė įvartį sau patiems į vartus ir panašiai. 

Nu tai ne. Thanks captain obvious.

Blogeriai ne žurnalistai - čia žurnalistui dėl to gal ir būtų end of the world (arba bent jau nemalonu), bet vat kažkaip lygiai tas pats, kas nulemia tai, kad blogeriavimas reikalauja atskiro termino kalboje (gi ne kokia internetinė žurnalistika ir panašiai), sudaro sąlygas blogeriams bėgioti ratais šaukiant GOAL. Kažkodėl man    mintyse kniba toks palyginimas su molio puodeliais - amatininkui nepavykęs puodelis yra klaida, menininkui tai atradimas.
Hm. Blogeriai menininkai?.. Gal ir nieko ;)

Visų nesuminėjau nuorodose kas buvo, kažkaip manau šita tema jau labai nusibodusi internetui, tiksliau G+, nes tikriausiai ten apie ją daugiausiai ir burzgiama (na, gal dar šneka neatėję ir užpavydėję, kad nebuvo pakviesti leisti apsireikšti arba tie, kurie, nors ir buvo, bet net nesiruošė eiti, nes ir taip tą atradimą galėjo padaryti ir paprastam skaitytojui savo klaidų neparodę. Dalis, žinoma, yra žurnalistai (nesvarbu, kad rašo blogus), bet kreivas puodelis jiems nėra produktas ir susižavėjimo nekelia. Tai tie turėjo progą tik dar kartą priminti, kad jie tikrai ne blogeriai ir pabelsti į verbalinį medinio karsto dangtį aprašydami visą situaciją iš "lulz you fail" pozicijos.)

Ai, dar Kūtvela smagiai vis juokiasi iš to, kad išskaitė, jog mums ten už pasirodymą dar ir sumokėjo. 

Po 100Lt ar kiek tai ten. LOL. :)

Jei kas mąstote apie blogo rašymą tai tą galiu pasakyti - pradėjus nuolatos sulauksite priekaištų, kad gaunate babkes (daug žmonių tikrai nesupranta, kad žmonės ir ne dėl pinigų gali kažką padaryti) bei keistų grasinimų ir komentarų, kad kažko nerašyti (abiejų iš karto, ar vieno pirmiau, o kito vėliau, bet abiejų tikrai, jei tik blogas bus skaitomas).
Ai, dar va dar vienas ai, kad Skirmantas Tumelis buvo koks tai labai neišsimiegojęs. 


Tai va. Čia buvo neįdomioji dalis.

Dabar įdomesnė.

Šią savaitę vyko vaikų psichiatrijos ir psichoterapijos ciklo pratybos. Kaip jau žadėjau, semestro metu pildau štai tokią lentelę:
(Paspaudus pasididina)

Iš pradžių labai pergyvenau, kad galiu vaikams pakenkti (čia kiekvieno gydytojo košmaras - ne tai, kad nepadėti, bet dar ir pakenkti. Brrr), bet ciklas praėjo tikrai labai šauniai, vaikai buvo draugiški - netgi dovanėlę iš vieno gavau - origamį ;>

Bet be mokymosi apie visokius mokymosi sutrikimus, hiperaktyvumus, autizmą ir panašiai, buvo progų ir gerai pagalvoti. Na, progų pagalvoti buvo ir apie tuos dalykus, kuriuos mokėmės, tiksliau apie juos gerai galvoti ir reikėjo, bet tikiuosi suprantate ką turiu omenyje.

Pirmiausiai daug galvojau apie tai, kiek mes iš viso kažko išmokstame ir kiek vėliau save apgauname, kad tą esame sugalvoję patys arba tą mokame taip gerai, kad automatizvę minties procesą net nebesuprantame, kad tai nėra bendras įgūdis visiems žmonėms.

Mintys apie tai kilo po to, kai stebėjau vaiką, kuriam turėjau padėti per pamokas ir tai, kaip jis skaičiuoja - kadangi buvo dar labai mažas, tai ir uždaviniai jo nesudėtingi: pvz.: 16+10 lygu. Kiek lygu? Sakote 26 bet kodėl? Kaip tą suskaičiavote? Dabar gerai pagalvokite ir pasakykite kaip tą padarėte?
Pvz.: aš skaičiavau taip - iš pradžių pamačiau, kad skaičiau dviženkliai ir yra sudėtis, todėl iš karto jau sumąsčiau, kad atsakymas tikrai bus dviženklis arba triženklis. Toliau pažiūrėjau kas čia per skaičiai - abu  turi po vieną dešimtį todėl mitnyse sudėjau 1+1 ir gavau 2. Dešimčių sąvoka mintyse man pasakė, kad prie šito skaitmens reikia pridėti kitą, kurį gavau sudėjusi 6+0 tai yra 6. 2 ir 6 yra 26. Labai nesunku, nes nebuvo kad pvz būtų koks nors 18+17. Nes tada būtų 10+10=2, 8+7=15, 2+1=3 und 7=37. Papildomas veiskmas galvoje sudaro didesnę klaidos tikimybę.

Ištiesų tai tas mąstymo procesas yra dar sudėtingenis, bet aš jį čia parastinu, nes jis jau taip giliai įsirėžęs į smegenį, kad net nežinau kiek giliai galiu jį kapstyti nejuokindama savęs pačios.

Ir vis dėl to tai yra išmoktas dalykas - aš nesugalvojau, kad sudėtį galima užrašyti +, aš nesugalvojau, kad iš pradžių galima sudėti dešimtis, o paskui vienetus ir panašiai. Aš to išmokau.

Kartais vaikai mokosi labai sunkiai - vieni dėl to, kad jiems yra sunku išmokti tą lygiai taip pat, kaip pvz.: man būtų sunku išmokti griežti smuku, kitiems dėl to, kad jie nori sužinoti kodėl būtent taip, o ne kitaip - gal pvz.: jie skaičius įsivaizduoja kaip dvi spalvotas figūras, kurias mintyse sulieja ir gauna naują figūrą - ir lavindami šią atrastą ar savo pačių sukurtą sistemą gali skaičiuoti daug greičiau, nei, kad aš galiu. O gal jie skaičiuoja kitu būdu - pvz.: 16+10 jiems yra 1+1 trylika kartų ir nors man gali atrodyti, kad taip nelogiška, nes sugaištama daugiau laiko ir išeikvojama daugiau jėgų, bet jų smegenims, jų vidiniui pasauliui, tai yra logiškiau ir racionaliau, nei mano pirma dešimtys, paskui vienetai.
Ir ne vien matematikoje - visame kame. Kartais vaikai, kuriems labai sunkiai sekasi mokytis išauga į suaugusiuosius pasižyminčius nuostabiais protiniais gebėjimais - jiems nelieka nieko kito kaip arba susitaikyti su tuo, kad jie kažko nemako, arba rasti būdų kaip tą daryti savarankiškai. O kai prisikapstai prie šaltinio... Oj, gali jame rasti daug daugiau, nei kolegos, kurie vadinas save Homo sapiens. 

Arba į jį įkristi.
Kodėl aš staiga rašau kursyvu?

Kalbant apie taisykles, tai per šią savaitę teko matyti ir daug vaikų, kurie būtų visiškai psichiškai ir emociškai sveiki (mediciniška adaptacine, ne ta buitine prasme, kuri kiekvienam yra kitokia), jei tik išorinė aplinka leistų. 
Dažniausiai šitas neleidimas pasireiškia per struktūrizuotos aplinkos nebuvimą.
Pavyzdžiui tėvai nėra prognozuojami - vieną kartą už gerą muša, kitą kartą giria, vaikas nesupranta sistemos ir dėl to ne tik kad gali pats nesimokyti elgtis sistemiškai (čia ne tik kad elgtis asocialiai ir panašiai, bet net ir taip "giliai", kad nieškoti ir sistemos, kodėl skaičius galima sudėti), o kas blogiausia, kad būnant vaiku negalėjimas savo elgesiu ir mintimis padaryti kažkokią tai įtaką veikia labai destruktyviai - vaikas ne tai, kad mano esąs nemylimas, bet jis ir pats savęs nemyli. Čia suaugusiam žmogus gali aiškinti, kad pasaulyje nėra teisybės ir panašiai, kai pvz.: vaikui buvo pasakyta, kad jei suplaus indus galės eiti žaisti laukan, o paskui liepta ruošti namų darbus, o vaikui supykus aiškinti, kad čia viskas pačio vaiko naudai. 
Bet ne vaikui, jam taip tik parodysi, kad nesvarbu ar jis bus, ar nebus plovęs indų, į lauką jo vis tiek niekas neišleis. Ir jis tą ir supras -  vis tiek už jį nuspręs suaugusysis, tai kokio velnio kažką stengtis ir panašiai, ypač kai net kokiu nors daiktu (ar darbu) rūpinasi daugiau nei tavimi (pvz.: tėvai kasdien randa laiko pakalbėti ką padarė viršininkas, bet paklaustyi ką tu nuveikiai laiko neranda).

Kažkaip man tik dabar iki galo "dašuto" (o tikiuosi "dašus" ir dar giliau) kodėl kartais šeima iš šono atrodo, na, tragiškai - ten visi geria, mušasi, nežinia kas su kuo vyksta ir panašiai, bet joje vaikai jaučiasi laimingi ir užauga normalūs, o kitoje, labai geroje ir "tradicinėje" iš vaikų atrodo, kad kažkas siaubingo buvo.* 
Nors daug kas priklauso ir nuo paties vaiko, bet priklauso ir nuo to, kiek tas vaikas toje šeimoje galėjo iš viso ir kiek jis joje vystėsi.
Galbūt pirmojoje šeimoje vaiko nemušdavo už nieką - vaikas žinodavo, kad jei padarys kažkaip tai lupti gaus ir matydavo, kad suaugę irgi lupdavo vienas kitą už tokius pat dalykus (pvz.: dėl įžeidimo), tokiomis pat taisyklėmis vaikai vadovaudavosi lupdami kitus vaikus, lupdami savo tėvus ir panašiai. Tai yra vaiko pasaulis gal ir siaubingas, bet jis yra ir vaikas turi jame vietą. Kažkokią.
O štai antrame galbūt kažkuris iš tėvų išsiliedavo ant vaiko - net ne būtinai mušimu, bet tiesiog išsiliedavo, nes vaikas būdavo silpnesnis. Keisdavo taisykles savo niužiūra arba sukurdavo tokias, kokių laikytis turi tik vaikas, o jis pats ne (pvz.: Jis gali vadinti gėjus "pydarais" ir su savo draugais kalbėtis, ką su jais reiktų padaryti (ar net darydavo), bet jei vaikas mokykloje kažkam, kas jam nepatinka padaro blogo, tai yra kaltas. Jam rūkyti galima, vaikui ne. Jam vaiką aukėlti galima, vaikui jo ne. Jis gali nuspręsti kur išleisti nuosavus pinigus, vaikas negali (pvz.: gautus dovanų). Ir panašiai.

Iš pradžių į gydymą struktūrizuota aplinka žiūrėjau labai skeptiškai - nu kas iš to, kad gydymo metu, jei vaikas padarys pamokas jam duosi saldainį??? Gi jis grįš namo ir vėliau pamokų nedarys, nes žinos, kad saldainio negaus.
Ach, kaip aš trumpariageiškai visą tai vertinau - esmė ne saldainyje, esmė tame, kad vaikas žinodamas dar prieš pamokų darymą, kad jas padaręs kažką tikrai gaus ir tame, kad jis tą tikrai gauna. Esmė tame, kad vaikas gali pasirinki ir turi suprasti, kad veiksmai turi pasekmes. Saldainis tieisog nesudėtingas ir malonus būdas to išmokti. Ir kaip apmaudu, kad gydymas dažnai nepavyksta, nes grįžus pas tėvus atrodo, kad būtent jų elgesys yra tas tikrasis. Nereikia bijoti, kad vaikai iš filmų kažko prisimokys - reikia bijoti, kad iš jų prisimokys tėvai ir tą perduos vaikams ir to, kad daliai tėvų atrodo, kad kažkas kitas gali turėti jų vaikams didesnę įtaką ir svarbą, nei jie (o šie tos svarbos ir atsakomybės kartais vengia, nes jai suvokti ir ją pakelti reikia pačiam nebūti sužalotam).

Kalbant apie mokyklą ir saldainius tai kita tokio gydymo nauda, kad vaikui yra siekiama parodyti, kad jeigu darysi gerą - gali sulaukti gero atpildo. 
Labai daug vaikų kažko nedaro ne todėl, kad nesugeba, o todėl, kad sugebėti neapsimoka - pvz.: jei padarysi pamokas, jas vertins, gausi pažymį, o jei nepadarysi blogą pažymį tikrai gausi ir bus ramu. Kam stengtis, jei net tas tipo "geras" pažymys nebūtinai bus geras? O jei jis bus blogas? Visokie mokytojų "turite suprasti, kad mokotės ne dėl savęs, o dėl ateities" prasmės neturi - jei tai būtų tiesa, mokykloje nebūtų pažymių. Čia suaugę gali galvoti taip, vaikai kaip veidrodžiai - labiau mato, kas prasmę turi, o kas neturi, ypač, kai "dėl savęs ir savo gyvenimo ateities" koks nors dvejetukininkas galbūt mokosi daug daugiau - pvz.: nori būti botaniku ir mokosi apie augalus namie, o ta lietuvių ar fizika, kam ji rūpi? Jam jos nereikia, tegul ir kuolus rašo. Plius toks aiškinimas labai žeidžia, nes vaikui jo ateitis yra ne tk kas bus už 20 metų, bet kas bus ryt, poryt ir iš viso gal jis labiau norėtų išmokti būriuoti, lipdyti dinozaurus ar atskirti pupas nuo pupelių, o ne mokytis apie jėgos matavimo vienetus. Jis nėra kažkokia lerva, kuri žmogumi dar tik taps. Jis jau yra žmogus, kuriam reikia padėti, kurį reikia apsaugoti, bet ne kurį reikia vertinti kaip nepilnateisį.

Dar blogiau, kai mokykla moko, kad kažką reikia daryti, kad kažko nebūtų - tai yra sudaro tokį įspūdį, kad nuolatos yra kažkokia grėsmė, kurią reikia baidyti šalin. Pvz.: namų darbus reikia paruošti todėl, kad negautum dvejeto. Kas neparuošia surašomi dvejetai, o tiem, kas paruošia ar surašomi dešimtukai? Kaip jau minėjau jie dar vertinami kaip jie padarė, nors nepadarę nėra vertinami kaip jie nepadarė. 

(Jei būčiau mokytoja, tai kažkaip klasėje pamokų nedarymo problemą imčiau spręsti labai "gydytojiškai": aha, vaikai nedaro pamokų. Gerai, tegul nedaro, aš vis tiek užduodu ir pasakau, kad jei kas padarys gali atnešti aš patikrinsiu. Kokią savaitę visi vaikai džiūgaujau ir aš pati geriausia mokytoja (pikti tėvai skambina ir aiškina, kaip aš blogai auklėju jų vaikus). Galų gale kažkoks vienas vis tiek tas pamokas padaro ir atneša o aš jam už tai parašau 10. Vien už tai, kad padarė, net nesvarbu kaip nes kiti nedaro iš viso. 10 juk vilioja, pamokas ima daryti daugiau vaikų - kai jas pradeda daryti absoliuti dauguma imu tikrinti ką jie ten padaro, ar nenusirašinėja, įvertinu originalius sprendimus, net nebūtinai teisingus, o jei vaikas gauna blogą pažymį - jis gali pasirinkti ar jam jį į dienyną įrašyti ar neįrašyti. Ateina kontrolinio diena, kurio pažymio nepasirinkti jau neįmanoma. Bet tiem, kas daug darė namų darbų nieko tokio - net jei gauna blogą pažymį pažymiai iš namų darbų atsveria. Nemokantiems mažesnis stresas, nes jie žino, kad jei gaus blogesnį galės pasitaisyti darydami namų darbus - neturi būti streso, neturi mokslas būti baubas. Vaikas visada turi turėti alternatyvą - galbūt vienam matematika gerai seksis sprendžiant užduotis iš vadovėlio, o gal kitam pasiūlyti sugalvoti kaip tas pačias formules pritaikyti jam patinkančioje aplinkoje: pvz.: jei mokosi tikimybių teorijas, tegul suskaičiuoja savo mėgstamos krepšinio komandos tikimybes laimėti ir panašiai, o po to visi klasėje žiūrėsime ar tikrai tos tikimybės veikia.
Juk mes nebaudžiama bedarbių - kaip tik dar pašalpą jiems mokame - o štai kažkodėl moksleiviams jei jie "nedirba", nesimoko nuobaudas taikome. Nelogiška ir vėliau stebimės, kodėl tokie vaikai auga.
Ok, užsifantazavau (gerai, kad bent nerašau kokios naivios fantazijos man kilo po aukščiau aprašyto vizito ;) ).

Jau esu apie mokytojus ir mokyklas rašiusi - mokytojui labai sunku suvokti, kad jis nėra kažkoks policininkas, nėra kažkoks vergvaldys ar despotas. Tokiu būti jis neturi. Nėra mokykloje "mes" ir "jie" - mokytojai ir mokiniai, tai psichopatinis pasaulio matymas (psichopatai dažnai stengiasi kurti tokius pasaulius, arba į tokius pakliūti: pvz.: kariuomenė, ypač karo metu), galintis nulemti pačių psichopatų atsiradimą. 
Nėra kažkokio tai karo mokykloje, o jo darytas verčia mokyklą į kalėjimą. O kuo kalėjimas verčia žmones, sakyti nereikia.
Ypač baisu, kai mokytojai net nelabai supranta, kad mokiniai yra žmonės, o ne mokiniai. Tokie patys, kaip ir mokytojai. Pvz.: jei vaikas staiga krenta ant žemės ir pradeda daužytis, rėkti, kad kažko nedarys, sudrausminti, taip reikia, įvertinti, kad galbūt taip elgiasi sąmoningai (mažasis manipuliatorius) irgi reikia, bet neįvertinti, kad taip jis elgiasi dėl to, jog galbūt jo tėvai skiriasi ar iš viso yra išvykę į užsienį, kažkas sunkiai susirgo, laukiamas naujas broliukas ar sesutė, išdavė geriausias draugas, na, bet kas, bet kažkas įvyko ir dėl to toks eglesys galbūt yra ne kas kitas, kaip pagalbos šauksmas. Gal vaikas kitaip negali tos pagalbos paprašyti, gal jo patiriamas skausmas ir siaubas, gali būti daug baisesnis, nei kad suaugusiojo, nes jo viduje emocinis 10+16=26 vis dar gali neturėti nei atsakymo, nei minčių kaip tą atsakymą būtų galima rasti.
Dažnai net nereikia jokių psichologų ar tėvų kvietimų - jautrus ir protingas mokytojas gali labai daug padėti.

O ką daro dalis mokytojų? Pyksta. Ant to vaiko, ant savęs, dažnai sakosi esą bejėgiai, nes negali nieko padaryti. Nejau jų niekas nemoko kaip tokias situacijas reiktų spręsti? Girdėjau, kad ten, kur moktyojus ruošia yra tikrai nepavydėtina tvarkelė - pirmus kelis metus juos labai skriaudžia. Iš vienos pusės šitas skriaudimas gali formuoti tą "mes-jie" pasaulį, iš kitos pusės jis gali sulaužyti tą kiautą, kurį suformavo per gyvenimą mokytojas, nes tik jam lūžus jis gali suprasti kaip jaučiasi vaikas, kurio kiautas ne tai, kad sulaužytas, jis dar ir nuplėšytas po gabaliuką, o atsivėrusios opos kasdien prispjaudomos to pykčio ir nesupratimo, kurį jis turi iškęsti.

K, užtenka čia tos logorėjos. Gero savaitgalio :)



* Čia jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad palaikau vaikų mušimą. Tai yra nedovanotina ir netoleruotina ir nėra tokio dalyko kaip truputį mušimai, mušimai aukėljant, iš geros valios, leidžiami ir t.t. ir panašiai. Aprašytos dvi  hipotetinės šeimos yra abi blogos, bet tiesiog norėjau parodyti, kad ne būtinai iš šono atrodanti "geresnė" tikrai tokia yra.

2013 m. vasario 2 d., šeštadienis

sapnai apie blogio sraiges

GAH.
Mano smegenai mane šiandien galutinai užtrolino užglumino.



Tai va. 

Miegu sau ramiai, sapnuoju savo reikalus, kai staiga imu sapnuoti man visai vėliau nepatikusį sapną.

O šis klostėsi maždaug taip - esu ~17 metų amžiaus mergina ir važiuoju troleibusu namo. Vartau kokį tai lenkišką nėrimo vąšeliu žurnalą ir mąstau kaip krūta būtų nusinerti mandrą rankinuką.
Kai staiga mane suiima toks keistas ir baisus jausmas, tiesiog neduoda kvėpuoti ir nenorėdama apvempti kitų troleibuso keleivių išlipu laukan. Lauke pamatau prekybcentrį į kurį mane toks pats bjaurus jausmas nugena. Nu nea, ne tam, kad apvėmaliočiau jo lankytojus. Bet čia spanas.

Tada veiksmo peršokimas, aš jau parduotuvės knygų skyriuje vartau knygas ir matau kažkokios tai moters net 5 knygas - visos bestseleriai.

Imu pačią seniausią ir pradedu skaityti vietoje. Tai labai drąsi knyga ir nors joje nėra nieko naujo, bet yra užrašyta ką dalis žmonių galvoja, bet nedrįsta pasakyti. Kaip ir dauguma kitų bestselerių - pataiko į tą skaitytojo dalį, dėl kurios jis jaučiasi gerai, nes taip galvoja/nori galvoti. Drąsi ne ta prasme, kad karštakošiška vadinant oponentus necenzūriniais žodžiais, ne ta, kad remiamasi kokiais tai moksliniais darbais įrodinėjant kažkam nepatogią tiesą, ne ta, kad provokuoja ir gebėjimą tą padaryti laiko stiprybe, ar kad autorė žino, kad parašiusi tokius dalykus su ramiu gyvenimu galės atsisveikinti. Ne, ne tom prasmė. Drąsos prasme.
Taigi, sapne stoviu, skaitau tą knygą ir niekaip negaliu sustoti. Ne todėl, kad man būtų labai įdomu, bet todėl, kad sapne aš žinau, kad šitos knygos neparašiau aš ir tuo pačiu metu parašiau aš, nes galėjau tokią knygą parašyti. Bet neparašiau.
Pradedu širsti, mėtyti tas knygas ir apsauga mane išveda laukan.

Sapne atrodau maždaug taip:







Gerai, užtenka tų kačių, supratot esmę.

Tada pabudau, širdis daužėsi, stemplėj jokiam GERL'ui gėdos negalintis padaryti rėmuo (šiaip GERL'u nesergu *tfu* XD), o prakaitas tokio kvapo, tarsi sirgčiau visomis įmanomomis metabolinėmis ligomis. Uch, ne košmaras, bet kad sapnas slogutis, tai tikrai. Rašydama šitą įrašą dar kažkaip pakosėjau tai dar ir jausmas, tarsi būčiau perdozavusi B grupės vitaminų. ... nu jausmas toks, ką aš galiu padaryti? xD

Apsiverčiu ant kito šono ir bandau užmigti toliau. O tas knygas taip aiškiai prieš save matau - galiu imti ir skaityti.
Bet užmigti pavyksta ir sapnuoju kitą sapną.

(Juliano Lopes paveikslas)

Šis sapnas prasideda labai paprastai - tiesiog sapnuoju kaip ir balsą, kaip ir mintį, kuris man sako, kad aš neturiu kiaušų parašyti tikrai gerą knygą. Nežinau ar tikrai ar tik sapne, užsidengiu galvą pagalve ir sakau tai idėjai mintyse "viską aš turiu" ir kažkaip iš to, "viską aš turiu" viskas toliau ir vystosi...

...esu kažkur 20-30 metų vyras, stoviu vonios kambaryje ir skutuosi barzdą.
Tiksliau bandau suformuoti baikeriškus ūsus ir esu piktas ant viso Pasaulio, kad manęs nelaiko vyrišku. Girdžiu, kaip kažką burbena mano draugė, kuri dar vartosi lovoje.

Skutuosi, galvoju, va nusiskusiu, grįšiu, "pamylėsiu" ir jausiuosi krūtas. Tada toks pats balselis, kaip ir prieš sapną sako "ne nesijausi, gi žinai", aš supyksu ir pradedu pats į save veidrodyje žiūrėti grėsmingai iš aukšto. Tada išgirsti kitą dar tylesnį balselį "kaip visada, ane". Taip suima nervas, nes tai net ne balsai, tai tik kažkokios tai mintys, kurias suprantu, kad pats mąstau.

Vėl pakeliu skustuvą ir pasižiūriu, kad jis koks tai keistas. Man atrodo, kad ant jo turėtų būti kitoks užrašas, kitoks jo ilgio ir pločio santykis (sapne konkretaus užrašo taip ir nematau). 
Vis apžiūrinėju tą skustuvą ir vienas iš jau minėtų balselių mano "sako", kad normalūs skustuva buvo anksčiau, prieš kokius 40 metų. Ir tada pagalvoju, kad dabar gi 2084. Bet prieš 40 metų aš negyvenau. Tas balselis "gyvenai, tik neatsimeni", ir tada, tik kaip sapnuose būna, mane aplanko kažkoks tai nušvitimas:  suprantu, kad gyvenau, bet tada suprantu, kad ir numiriau, ir dabar vėl gyvenu. O kodėl aš numiriau? Kaip aš numiriau? Tą pačią sekundę užlieja daugybė minčių ir viena iš jų yra ta, kad pirmame sapne sapnuota mergina irgi buvo vienas iš mano praėjusių gyvenimų ir kad numiriau tada vien todėl, kad taip susijaudinau dėl kažkokios tai bestselerių autorės, taip užpavydėjau, jog galų gale susirgau depresija, nervine anoreksija ir galų gale iš lėto užgesau, sulaukusi maždaug 26 metų. Susimu už galvos, nes antras balselis krizena, kad kas ironiška, kad tada nežinojau, kad ta knygų autorė irgi esu aš, tik du gyvenimai persidengė laike. Pirmas balselis sako "nenusišnekėk" ir jie ima ginčytis (ginčo jau nebepamenu).


O aš taip stoviu su tuo visu suvokimu žiūriu į skustuvą ir galvoju "reikia kažką daryti".
Reikia

Reikia.


REIKIA. 

Ir tada pridedu jį prie veidrodžio ašmenimis į stiklą ir greitai perbraukiu skersai per visą veidrodį spausdamas kiek turiu jėgos. 

Tikiuosi, kad jį subraižysiu (na, realybėje nesubraižyčiau, bet čia gi sapnas), tačiau skustuvas per veidrovį pereina minkštai tarsi per sviestą, atsitraukiu žingsnį atgal, nes išsigąstu - matau, kaip pjūvis atsiveria taip tarsi realybė buvusi po juo nukartu it koks storas sunkus audeklas.

Prieinu pasižiūrėti iš arčiau - jaučiu kad tas plyšys tarsi siurbia į save orą. Ir kvepia iš jo tokiu nenusakomu kvapu - iš pradžių pajuntu siaubingai stiprų deginto metalo kvapą (čia taip vaizdžiai apibūdinu), kuris toks šleikšus, kad skubu užsidengti nosį ir burną alkūnės linkiu, bet nespėju ir pajuntu dar kitą maišytą kvapą - pūvančios mėsos ir išmatų. Net akis graužia, noriu užsimerkti ir tikiuosi išgirsti zyziančias muses, bet tada atrkeipiu dėmesį, kad nieko, nič nieko negirdžiu. Net draugė už sienos kažkaip nutilo. Atsargiai įkišu galvą į tą plyšį, kad pasižiūrėčiau ir pamatau štai ką:

pirmiausiai tai yra begalinė aklinai juoda tušuma. Kažkur kas kiek laiko žybteli šviesos taškelis, bet tai ne žvaigždės. Tada pamatau tai. Tarsi ore kabantis milžiniškas, šimtų, gal net tūkstančių lavonų kamuolys. Vos nesusivemiu, bet mintys, kad visa tai netikra, kad to nėra mane sulaiko.  O dar ir tai, kad įsiduriu į plyšio kraštą -  jis visas apaugęs rausvais kristalais. Šitas plyšys yra tarsi kažkokioje tai minkštoje sienoje skiriančioje realybę nuo šios nerealybės.

Visa siena, besitęsianti visomis kryptimis kiek tik akys užmato, apaugusi tokiais didesniais ar mažesniais kristalais.

(Labai panašus vaizdas. Nuotrauka iš čia.)

Sapne man taip baisu, kad net nežinau kur dėtis, tiesiog stoviu ir žiūriu.

Po kurio laiko imu girdėti krebždesį - ir pamatau, kad po tą rutululį ropinėja kokie tai padarai - maždaug per pusę dydžio sulig žmogumi mėlyna blizganti į smailą sraigę panaši kriauklė, tik vietoje išlindusio pačio moliukso koks tai nei tai metalinis kubas, nei tai piramidė. O vaikšto šitas sutvėrimas gausybės į šienpjovio kojas panašių galūnių dėka - šios neabejotinai organinės.

Ropinėja šitie sraigiai po tą kalna iš aš girdžiu ne tik tai, bet ir labai aiškiai kaip jie čepsėdami ryja yrančius audinius, gremžia kaulus ir didesnis netgi juos trupina. 

Pasuku galvą į dešinę. Vienas prie pat manęs kaip tik krapšto tą kristalinę sieną.

Bandau rėkti, bet raumenys neklauso - taip bijau, kad net negaliu įkvėpti, ką ten šaukti.
Parkrentu aukštielnikas ir pamatau kaip šalia plyšio žybteli blyksniukas - sapne kažkaip suprantu, kad  tokios vos akimirką akyse švystelejačios švieselės ir yra šitų padarų bandymas išlįsti iš ten - jie prakrapšto sieną, bet ji greitai vėl pasidengia tais kristalais, o aš kvailys ką tik prapjoviau didelius vartus jiems.

Taigi, guliu, drebu, negaliu net rėkti, žiūriu kaip ant plyšio krašto vienos pusės pasirodo daugybė mažų į lenktus nagus panašių kabliukų, tada ant kitos krašto pusės ir dar labiau padidinęs plyšį išlenda vienas iš tų padarų. Jis ropoja arčiau manęs, o aš rankose turiu tik skustuvą, kuriuo instinktyviai ir smogiu sraigiui. Gridžiu, kaip mano draugė rėkia "kodėl čia staiga pasidarė taip šalta? Kur tu?". Noriu jai šaukti, kad bėgtų, taip noriu, bet negaliu.

Pats nusistebiu, kaip pamatau, kad sraigius susigūžta ir sulenda atgal.
Pasižiūriu į skustuvą, o ten ne jis. Ten - pjautuvas, toks, kokiu pjauna grūdus. Jis visas kruvinas kaip ir mano rankos iki pat alkūnių.

Nusigandęs išmetu pjautuvą iš rankų ir suprantu iš kur visas tas kraujuas - ten kur pjautuvo rankena lietėsi su mano oda yra atviros žaizdos, boluoja kaulai ir sausgyslės. 
Nespėju nė mirktelėti, kaip grįžęs sraigius mane sučiumpa už kojų ir perveria abi Achilo sausgysles savo nagais.
Jis tempia mane atgal į plyšį

Bandau kabintis už įvairių daiktų. Aš taip pykstu, nes kraujas turi būti lipnus, o ne slidus, kodėl jis nepadeda man išsilaikyti???
Staiga išgirstu kaip klykia mano mergina. Pamatau, kad ji net nežiūri į mane. Ne, ji žiūriu į mane, bet į mane gulintį vonios kambario krašte su persipjautais riešais. 
Aš nustoju kabintis, esu jau pusiau įtrauktas į plyšį, kristalai pjauna nugarą tarsi peiliai. Beviltiškai žiūriu žemyngalvą į ją klykiančią ir prisimenu, kad kai buvau mažas galėdavau į viską žiūrėti kokiu noriu kampu ir matyti tokį vaizdą, kokio norėdavau.
Ir tada išgirstu, kad šite padarai ir yra tie balseliai-mintys, tas kuris mane tempia sako kitiems "radau dar vieną, ant šito yra mėsos."

Tada vėl pabudau, apsisukau ant kito šono ir likusius sapnus sapnavau jau malonius :D
O iš šitų dviejų tai pirmas man labiau nepatiko.


Prie progos įdėsiu dar vieną sapną, kurį kažkada jau rašiau ant G+, kad neatrodyčiau sapnuojanti vien tik žmones grobiančias sraiges.

Sapno pradžioje jaunuolis pykstasi su savo motina dėl to, jog negeria seleno papildų, kuriuos ji jam bando įbrukti. Vėliau eina į darbą, bet pakeliui jį į automobilį įsitraukia vyrai juodais drabužiais ir jam kažko suleidžia, jis praranda sąmonę, o atsibunda apsuptas melsvos spalvos į žmones panašių ateivių, kurių ūgis ~2m, jie taip pat turi papildomas dvi poras mažesnių, tarsi rudimentinių rankų, kurias laiko pritraukę prie krūtinės. Kai kurie žemiausioje poroje rankų laiko po švytintį burbulą, tik spalva skiriasi. 

Iš pradžių jaunuolis nieko nesupranta ką aplinkui jį susirinkę kalba, labai išsigąsta, kai pats pamato jog yra tokios pačios spalvos, kaip ir ateiviai, tik be papildomų rankų porų. Praeina kelios dienos, į "palatą", kurioje guli jaunuolis atvedamas ateivių vaikas su šonuose smarkiai išsipūtusia galvą ir jis ima kalbinti jaunuolį įvairiomis Žemės kalbomis. Iš pradžių jaunuolis sureaguoja į rusų kalbą, bet tik supranta, niekaip negali atsakyti, bet vėliau kalba pereina į anglų, taip pat paaiškėja, kad ten ne vaikas, o kitas ateivis su "condition". Ateina dar vienas nematytas ateivis ir naujojo vertėjo pagalba paaiškina jaunuoliui, kad jis iš tiesų yra ateivis, tiesiog buvo auginamas Žemėje vietinių mokslinių tyrimų tikslams ir jam buvo išplautos smegenys (bei amputuota dalis galūnių), o jie jį išgelbėjo ir jis turėtų jiems būti labai dėkingas. Jaunuolis viską neigia, varto daiktus, kaltina, kad jie jį tokiu pavertė, bando nusižudyti, bet jam tas nepavyksta.


Tuomet sapnas pasistumia lieku į priekį - jaunuolis gyvena tiesą atksleidusiojo ateivio namuose, šis ateivis, kaip paaiškėja, yra elgesio psichologas ir tokiu būdu stengiasi kiek įmanoma integruoti nelaimėlį į jų visuomenę. Jaunuolis daug klausinėja, psichologas jį nusiveda į vietinį gamtos ir istorijos muziejų ne darbo laiku (tas muziejus sapne atrodė taip gražiai, kad mielai susapnuočiau jį dar kartą, rodės buvo įdomių eksponatų), jaunuolis nežino, kad be psichologijos tas ateivis dar užsiima ir politika ir kaip tik dalyvauja artėjančiuose rinkimuose. Ateivis atsako į visus jaunuoliui rūpimus klausimus: ateiviai jau seniai turi kontaktą su Žeme, ir, kadangi planeta idealiai tinka jų gyvenimui jau seniai nori ją kolonizuoti. Jei Žemėje būtų gyvenę kitokios protingos gyvybės formos, tai tas jau būtų labai seniai padaryta, tačiau, kadangi jos tokios neįtikėtinai panašios į juos, niekas nenori prisiimti genocido ant savo vardo, nes ateivių liaudžiai, ypač tikinčiai (religijų daug ir įvairių), tai nepatiktų. Labai. Todėl jau keliasdešimt Žemės metų ateiviai (slaptai nuo didžiosios savo planetos gyventojų dalies) imituoja Žemėje atšilimą, gamtos nelaimes, leidžia naujus virusus ir panašiai, neva auklėjamaisiais tikslais mėgindami iš Žmonių sukurti tokią visuomenę, kuri ateivių atvykimą priimtų savo noru (bet tik rinkėjų ateivių liaudies akyse, o realiai žmonijai nebūtų kito pasirinkimo, jei norėtų išgyventi), o toliau per kelias ar keliolika kartų žmonių tiesiog neliktų dėl vis mažėjančio jų vaisingumo ir gimstamumo, kuris vystųsi irgi dėl "natūralių" priežasčių. Jaunuolis net nežino kaip jam jaustis, jis jaučiasi žmogumi. Psichologas toliau pasakoja, kad tai užtruktų be galo ilgai ir gal to net niekada nebūtų, nes patys žmonės irgi vystosi sparčiai, o dar turi "įžulumo", pagauti viena iš jų, operuoti, maitinti kaip nori, auginti kaip nori, daryti viską, kad tik išsiaiškintų ar galima būtent ateivius pavergti žmonijai. 


Tuomet vėl laiko tarpas... Tie sapnai visada labai šokinėja xD

Jaunuolis sėdi ateivių namo balkone ir skabo gėlytes, kai į balkoną įsilipa psichologo sūnus ir pradeda su jaunuoliu kalbėtis apie tai, kad naktį labai smagu važinėtis, nes gatvės tuščios, o oras itin drėgnas. Ir klausia ar jaunuolis nesutiktų su juo tiesiog pasivėžinti. Nespėjus jaunuoliui atsakyti į balkoną įsiveržia ateivių greito reagavimo būrys, sulaiko psichologo sūnų. Jaunuolis spėja pamatyti, kaip į jau po balkonu stovėjusi automobilį greitai įsėda apačioje laukęs psichologo sūnaus draugas ir dingsta, bet nė vienas iš tvarkos saugotojų to nepastebi. 
Veiksmas (vėl) persikelia į ateivių teismo salę, kurioje psichologo sūnus teisiamas už pasikėsinimą nužudyti jaunuolį. Jaunuolis irgi dalyvauja, pasakodamas, kad jo prašė tik pasivažinėti drauge, jis nieko neįtarė ir per visą buvimo laiką planetoje su šiuo ateiviu buvo gerai susipažinęs ir susidraugavęs. Vis dėl to psichologo sūnus, įvertinus įvykio svarbą nuteisiamas mirties bausme (nelogiška, bet čia sapnas, plius ateiviški įstatymai). Po kelių dienų jaunuolis verkia prie vietinio upelio, kai prie jo prieina tas pabėgėlis psichologo sūnaus draugas, jaunuolis jį užsipuola ir jie susigrumia, draugas vos nepaskandinamas upelyje, bet sugeba apsiginti ir prisiprašyti, kad jaunuolis jį išklausytų: psichologo sūnus nenorėjo nei važinėtis su jaunuoliu, nei jo žudyti. Jis buvo jį įsimylėjęs ir norėjo apie tai pasikalbėti, namai turėjo būti tušti, o draugas turėjo saugoti, kad niekas neprieitų iš gatvės.  


Bet psichologas apie tai žinojo iš anksto ir bijojo, kad jeigu tarp jų pradėtų kažkas vystytis, tai sūnus perimtų manipuliaciją jaunuoliu ir galbūt net įkalbėtų pabėgti, o jis, kaip Žmonių klastingumo įrodymas yra reikalingas artėjančių rinkimų reklaminei agitacijai dėl bandymo prastumti planus apie agresyvesnę invazija į Žemės planetą.  Jaunuolis susiėmęs už galvos vaikšto ratais, nesuprasdamas kas po velnių dedasi, o tada Lapinas mane pažadino, kad kiek gi aš galiu miegoti XD


Sapne nebuvo vardų, taip pat nebuvo aišku ar ateiviai iš viso turi kažkokias tai lytis, nors kažkaip sapne visa situacija atrodė ganėtinai gonochoristiškai. Įdomu kuom ten viskas būtų pasibaigę ir kas būtų laimėję rinkimus ;)






Kosminės intrigos

Radau smagų žaisliuką internete - gravitacija. Turi lauką (tipo kosmosą) ir gali į jį įmesti norimo dydžio planetų lengvai pasirinkęs dar ir jų judėjimo kryptį ir greitį. Na, arba tiesiog numesti taip į tą tuščią, šaltą ir niūrią tuštumą.

O tada galima žiūrėti kaip tos planetos ima šokti savo dailų gravitacinį šokį, arba kokia viena išmpapėlė sutraukia mažulytes į save. Galima pasirinkti ir variantą, kai judančios planetos nubrėžia ir trajektoriją, tai visai neblogų piešinėlių taip galima padaryti. Štai keli maniškiai:


Čia raudoną spalvą brėžė dvi super gigantiškos planetos. Gal net žvaigždės labiau. Paleidau jas skrieti iš kairės mano kosmosiuko pusės į dešinę ir jos ėmė suktis viena apie kitą zigzagais. Tada iš abiejų pusių paleidau po mažytę planetą, kurias jos greitai įtraukė į save ir kada jau mano dvinaris liūdesiukas priartėjo visai prie finalis limes, tai užbombardavau mažuliukais planečiukais, kurie visi irgi buvo sutraukti, bet užtat žvaigždės gerokai suartėjo ir nusprendė pakeisti savo ateities kryptį.


Šiame vėlgi raudona buvo žvaigždė, o balta spalva - planetos. Jų buvo dvi. Arčiau buvusią greitai pasigavo žvaiždė ir tempėsi paskui save viso skrydžio metu. Tuo tarpu tolimesnė iš pradžių paspruko nuo žvaigždės kažkur už mano matomos Visatos ribų, bet po kurio laiko buvo įtraukta atgal ir įsirėžė į žvaigždę. Tad tiek jos ir tebuvo.


Šioje istorijoje veiksmas prasidėjo nuo centrinės žvaigždės ir aplink jas išdėstytų planetų, kurias būtų šioji sutraukusi dailiai į save. Tačiau iš kairio šono numečiau žemyn skriejančią didelę žvaigždę ir ji sušniojo ne tik minėtas planetas, bet ir mažesniąją savo giminaitę.
Nors kai kurioms planetoms pavyko prasmukti pro šį naują kaimyną ir netgi įgauti stulbinančius greičius.

Pabandykite, smagus daiktas :)

2013 m. vasario 1 d., penktadienis

Mano kasdienis Vilnius

Deduosi prie akcijos "Mano kasdienis Vilnius", tik nefotografuoju, o filmuoju.

$%^*f filmuoti ne taip jau ir lengva - ne tik, kad einant reikia galvoti, kaip neatsitrenkti į ką nors ir kad pačio telefono nunufirfintų, tai dar ir žmonės spokso ką čia darai xD
O kas sunkiausia, kad reikia kalbėti su daiktu. Nu neturiu aš tokios lakios fantazijos, kad įsivaizduočiau, kad iš to daikto kažkas į mane žiūri ir kalbuosi su žmogumi kitoje pusėje, dėl to visą laiką užsikirtinėjau ir bandžiau nesusijuokti iš savęs.

Taigi, pats video - labai drebantis, su labai daug triukšmo, antroje pusėje labai tamsus, o mano dantys dailiai geltoni jame. Lapinas sako, kad realybėje mano balsas skamba visai kitaip ir tolygiau, bet ką aš žinau :D Dabar sėdžiu ir žvengiu iš savęs, kur sakau "aaa, žmonės eina per raudoną, kokie jie negeri!". 


Ėjau į konferenciją, o po to į Justino Žilinsko knygos "KGB vaikai" pristatymą.

BTW, Birutė Vėsaitė mane pakvietė į susitikimą su ja. Neįsivaizduoju kodėl, už ką ir kam, bet sakau nueisiu, nes tame sąraše yra ir rimtų blogerių, tai bent pasitrinsiu su jais, nusifotografuosiu ir po to maivysiuosi, kad ir aš tokia pat kieta. HEHE >:3

(čia va to LSDišno kačiuko iš video pašto ženkliukai).