2013 m. vasario 2 d., šeštadienis

sapnai apie blogio sraiges

GAH.
Mano smegenai mane šiandien galutinai užtrolino užglumino.



Tai va. 

Miegu sau ramiai, sapnuoju savo reikalus, kai staiga imu sapnuoti man visai vėliau nepatikusį sapną.

O šis klostėsi maždaug taip - esu ~17 metų amžiaus mergina ir važiuoju troleibusu namo. Vartau kokį tai lenkišką nėrimo vąšeliu žurnalą ir mąstau kaip krūta būtų nusinerti mandrą rankinuką.
Kai staiga mane suiima toks keistas ir baisus jausmas, tiesiog neduoda kvėpuoti ir nenorėdama apvempti kitų troleibuso keleivių išlipu laukan. Lauke pamatau prekybcentrį į kurį mane toks pats bjaurus jausmas nugena. Nu nea, ne tam, kad apvėmaliočiau jo lankytojus. Bet čia spanas.

Tada veiksmo peršokimas, aš jau parduotuvės knygų skyriuje vartau knygas ir matau kažkokios tai moters net 5 knygas - visos bestseleriai.

Imu pačią seniausią ir pradedu skaityti vietoje. Tai labai drąsi knyga ir nors joje nėra nieko naujo, bet yra užrašyta ką dalis žmonių galvoja, bet nedrįsta pasakyti. Kaip ir dauguma kitų bestselerių - pataiko į tą skaitytojo dalį, dėl kurios jis jaučiasi gerai, nes taip galvoja/nori galvoti. Drąsi ne ta prasme, kad karštakošiška vadinant oponentus necenzūriniais žodžiais, ne ta, kad remiamasi kokiais tai moksliniais darbais įrodinėjant kažkam nepatogią tiesą, ne ta, kad provokuoja ir gebėjimą tą padaryti laiko stiprybe, ar kad autorė žino, kad parašiusi tokius dalykus su ramiu gyvenimu galės atsisveikinti. Ne, ne tom prasmė. Drąsos prasme.
Taigi, sapne stoviu, skaitau tą knygą ir niekaip negaliu sustoti. Ne todėl, kad man būtų labai įdomu, bet todėl, kad sapne aš žinau, kad šitos knygos neparašiau aš ir tuo pačiu metu parašiau aš, nes galėjau tokią knygą parašyti. Bet neparašiau.
Pradedu širsti, mėtyti tas knygas ir apsauga mane išveda laukan.

Sapne atrodau maždaug taip:







Gerai, užtenka tų kačių, supratot esmę.

Tada pabudau, širdis daužėsi, stemplėj jokiam GERL'ui gėdos negalintis padaryti rėmuo (šiaip GERL'u nesergu *tfu* XD), o prakaitas tokio kvapo, tarsi sirgčiau visomis įmanomomis metabolinėmis ligomis. Uch, ne košmaras, bet kad sapnas slogutis, tai tikrai. Rašydama šitą įrašą dar kažkaip pakosėjau tai dar ir jausmas, tarsi būčiau perdozavusi B grupės vitaminų. ... nu jausmas toks, ką aš galiu padaryti? xD

Apsiverčiu ant kito šono ir bandau užmigti toliau. O tas knygas taip aiškiai prieš save matau - galiu imti ir skaityti.
Bet užmigti pavyksta ir sapnuoju kitą sapną.

(Juliano Lopes paveikslas)

Šis sapnas prasideda labai paprastai - tiesiog sapnuoju kaip ir balsą, kaip ir mintį, kuris man sako, kad aš neturiu kiaušų parašyti tikrai gerą knygą. Nežinau ar tikrai ar tik sapne, užsidengiu galvą pagalve ir sakau tai idėjai mintyse "viską aš turiu" ir kažkaip iš to, "viską aš turiu" viskas toliau ir vystosi...

...esu kažkur 20-30 metų vyras, stoviu vonios kambaryje ir skutuosi barzdą.
Tiksliau bandau suformuoti baikeriškus ūsus ir esu piktas ant viso Pasaulio, kad manęs nelaiko vyrišku. Girdžiu, kaip kažką burbena mano draugė, kuri dar vartosi lovoje.

Skutuosi, galvoju, va nusiskusiu, grįšiu, "pamylėsiu" ir jausiuosi krūtas. Tada toks pats balselis, kaip ir prieš sapną sako "ne nesijausi, gi žinai", aš supyksu ir pradedu pats į save veidrodyje žiūrėti grėsmingai iš aukšto. Tada išgirsti kitą dar tylesnį balselį "kaip visada, ane". Taip suima nervas, nes tai net ne balsai, tai tik kažkokios tai mintys, kurias suprantu, kad pats mąstau.

Vėl pakeliu skustuvą ir pasižiūriu, kad jis koks tai keistas. Man atrodo, kad ant jo turėtų būti kitoks užrašas, kitoks jo ilgio ir pločio santykis (sapne konkretaus užrašo taip ir nematau). 
Vis apžiūrinėju tą skustuvą ir vienas iš jau minėtų balselių mano "sako", kad normalūs skustuva buvo anksčiau, prieš kokius 40 metų. Ir tada pagalvoju, kad dabar gi 2084. Bet prieš 40 metų aš negyvenau. Tas balselis "gyvenai, tik neatsimeni", ir tada, tik kaip sapnuose būna, mane aplanko kažkoks tai nušvitimas:  suprantu, kad gyvenau, bet tada suprantu, kad ir numiriau, ir dabar vėl gyvenu. O kodėl aš numiriau? Kaip aš numiriau? Tą pačią sekundę užlieja daugybė minčių ir viena iš jų yra ta, kad pirmame sapne sapnuota mergina irgi buvo vienas iš mano praėjusių gyvenimų ir kad numiriau tada vien todėl, kad taip susijaudinau dėl kažkokios tai bestselerių autorės, taip užpavydėjau, jog galų gale susirgau depresija, nervine anoreksija ir galų gale iš lėto užgesau, sulaukusi maždaug 26 metų. Susimu už galvos, nes antras balselis krizena, kad kas ironiška, kad tada nežinojau, kad ta knygų autorė irgi esu aš, tik du gyvenimai persidengė laike. Pirmas balselis sako "nenusišnekėk" ir jie ima ginčytis (ginčo jau nebepamenu).


O aš taip stoviu su tuo visu suvokimu žiūriu į skustuvą ir galvoju "reikia kažką daryti".
Reikia

Reikia.


REIKIA. 

Ir tada pridedu jį prie veidrodžio ašmenimis į stiklą ir greitai perbraukiu skersai per visą veidrodį spausdamas kiek turiu jėgos. 

Tikiuosi, kad jį subraižysiu (na, realybėje nesubraižyčiau, bet čia gi sapnas), tačiau skustuvas per veidrovį pereina minkštai tarsi per sviestą, atsitraukiu žingsnį atgal, nes išsigąstu - matau, kaip pjūvis atsiveria taip tarsi realybė buvusi po juo nukartu it koks storas sunkus audeklas.

Prieinu pasižiūrėti iš arčiau - jaučiu kad tas plyšys tarsi siurbia į save orą. Ir kvepia iš jo tokiu nenusakomu kvapu - iš pradžių pajuntu siaubingai stiprų deginto metalo kvapą (čia taip vaizdžiai apibūdinu), kuris toks šleikšus, kad skubu užsidengti nosį ir burną alkūnės linkiu, bet nespėju ir pajuntu dar kitą maišytą kvapą - pūvančios mėsos ir išmatų. Net akis graužia, noriu užsimerkti ir tikiuosi išgirsti zyziančias muses, bet tada atrkeipiu dėmesį, kad nieko, nič nieko negirdžiu. Net draugė už sienos kažkaip nutilo. Atsargiai įkišu galvą į tą plyšį, kad pasižiūrėčiau ir pamatau štai ką:

pirmiausiai tai yra begalinė aklinai juoda tušuma. Kažkur kas kiek laiko žybteli šviesos taškelis, bet tai ne žvaigždės. Tada pamatau tai. Tarsi ore kabantis milžiniškas, šimtų, gal net tūkstančių lavonų kamuolys. Vos nesusivemiu, bet mintys, kad visa tai netikra, kad to nėra mane sulaiko.  O dar ir tai, kad įsiduriu į plyšio kraštą -  jis visas apaugęs rausvais kristalais. Šitas plyšys yra tarsi kažkokioje tai minkštoje sienoje skiriančioje realybę nuo šios nerealybės.

Visa siena, besitęsianti visomis kryptimis kiek tik akys užmato, apaugusi tokiais didesniais ar mažesniais kristalais.

(Labai panašus vaizdas. Nuotrauka iš čia.)

Sapne man taip baisu, kad net nežinau kur dėtis, tiesiog stoviu ir žiūriu.

Po kurio laiko imu girdėti krebždesį - ir pamatau, kad po tą rutululį ropinėja kokie tai padarai - maždaug per pusę dydžio sulig žmogumi mėlyna blizganti į smailą sraigę panaši kriauklė, tik vietoje išlindusio pačio moliukso koks tai nei tai metalinis kubas, nei tai piramidė. O vaikšto šitas sutvėrimas gausybės į šienpjovio kojas panašių galūnių dėka - šios neabejotinai organinės.

Ropinėja šitie sraigiai po tą kalna iš aš girdžiu ne tik tai, bet ir labai aiškiai kaip jie čepsėdami ryja yrančius audinius, gremžia kaulus ir didesnis netgi juos trupina. 

Pasuku galvą į dešinę. Vienas prie pat manęs kaip tik krapšto tą kristalinę sieną.

Bandau rėkti, bet raumenys neklauso - taip bijau, kad net negaliu įkvėpti, ką ten šaukti.
Parkrentu aukštielnikas ir pamatau kaip šalia plyšio žybteli blyksniukas - sapne kažkaip suprantu, kad  tokios vos akimirką akyse švystelejačios švieselės ir yra šitų padarų bandymas išlįsti iš ten - jie prakrapšto sieną, bet ji greitai vėl pasidengia tais kristalais, o aš kvailys ką tik prapjoviau didelius vartus jiems.

Taigi, guliu, drebu, negaliu net rėkti, žiūriu kaip ant plyšio krašto vienos pusės pasirodo daugybė mažų į lenktus nagus panašių kabliukų, tada ant kitos krašto pusės ir dar labiau padidinęs plyšį išlenda vienas iš tų padarų. Jis ropoja arčiau manęs, o aš rankose turiu tik skustuvą, kuriuo instinktyviai ir smogiu sraigiui. Gridžiu, kaip mano draugė rėkia "kodėl čia staiga pasidarė taip šalta? Kur tu?". Noriu jai šaukti, kad bėgtų, taip noriu, bet negaliu.

Pats nusistebiu, kaip pamatau, kad sraigius susigūžta ir sulenda atgal.
Pasižiūriu į skustuvą, o ten ne jis. Ten - pjautuvas, toks, kokiu pjauna grūdus. Jis visas kruvinas kaip ir mano rankos iki pat alkūnių.

Nusigandęs išmetu pjautuvą iš rankų ir suprantu iš kur visas tas kraujuas - ten kur pjautuvo rankena lietėsi su mano oda yra atviros žaizdos, boluoja kaulai ir sausgyslės. 
Nespėju nė mirktelėti, kaip grįžęs sraigius mane sučiumpa už kojų ir perveria abi Achilo sausgysles savo nagais.
Jis tempia mane atgal į plyšį

Bandau kabintis už įvairių daiktų. Aš taip pykstu, nes kraujas turi būti lipnus, o ne slidus, kodėl jis nepadeda man išsilaikyti???
Staiga išgirstu kaip klykia mano mergina. Pamatau, kad ji net nežiūri į mane. Ne, ji žiūriu į mane, bet į mane gulintį vonios kambario krašte su persipjautais riešais. 
Aš nustoju kabintis, esu jau pusiau įtrauktas į plyšį, kristalai pjauna nugarą tarsi peiliai. Beviltiškai žiūriu žemyngalvą į ją klykiančią ir prisimenu, kad kai buvau mažas galėdavau į viską žiūrėti kokiu noriu kampu ir matyti tokį vaizdą, kokio norėdavau.
Ir tada išgirstu, kad šite padarai ir yra tie balseliai-mintys, tas kuris mane tempia sako kitiems "radau dar vieną, ant šito yra mėsos."

Tada vėl pabudau, apsisukau ant kito šono ir likusius sapnus sapnavau jau malonius :D
O iš šitų dviejų tai pirmas man labiau nepatiko.


Prie progos įdėsiu dar vieną sapną, kurį kažkada jau rašiau ant G+, kad neatrodyčiau sapnuojanti vien tik žmones grobiančias sraiges.

Sapno pradžioje jaunuolis pykstasi su savo motina dėl to, jog negeria seleno papildų, kuriuos ji jam bando įbrukti. Vėliau eina į darbą, bet pakeliui jį į automobilį įsitraukia vyrai juodais drabužiais ir jam kažko suleidžia, jis praranda sąmonę, o atsibunda apsuptas melsvos spalvos į žmones panašių ateivių, kurių ūgis ~2m, jie taip pat turi papildomas dvi poras mažesnių, tarsi rudimentinių rankų, kurias laiko pritraukę prie krūtinės. Kai kurie žemiausioje poroje rankų laiko po švytintį burbulą, tik spalva skiriasi. 

Iš pradžių jaunuolis nieko nesupranta ką aplinkui jį susirinkę kalba, labai išsigąsta, kai pats pamato jog yra tokios pačios spalvos, kaip ir ateiviai, tik be papildomų rankų porų. Praeina kelios dienos, į "palatą", kurioje guli jaunuolis atvedamas ateivių vaikas su šonuose smarkiai išsipūtusia galvą ir jis ima kalbinti jaunuolį įvairiomis Žemės kalbomis. Iš pradžių jaunuolis sureaguoja į rusų kalbą, bet tik supranta, niekaip negali atsakyti, bet vėliau kalba pereina į anglų, taip pat paaiškėja, kad ten ne vaikas, o kitas ateivis su "condition". Ateina dar vienas nematytas ateivis ir naujojo vertėjo pagalba paaiškina jaunuoliui, kad jis iš tiesų yra ateivis, tiesiog buvo auginamas Žemėje vietinių mokslinių tyrimų tikslams ir jam buvo išplautos smegenys (bei amputuota dalis galūnių), o jie jį išgelbėjo ir jis turėtų jiems būti labai dėkingas. Jaunuolis viską neigia, varto daiktus, kaltina, kad jie jį tokiu pavertė, bando nusižudyti, bet jam tas nepavyksta.


Tuomet sapnas pasistumia lieku į priekį - jaunuolis gyvena tiesą atksleidusiojo ateivio namuose, šis ateivis, kaip paaiškėja, yra elgesio psichologas ir tokiu būdu stengiasi kiek įmanoma integruoti nelaimėlį į jų visuomenę. Jaunuolis daug klausinėja, psichologas jį nusiveda į vietinį gamtos ir istorijos muziejų ne darbo laiku (tas muziejus sapne atrodė taip gražiai, kad mielai susapnuočiau jį dar kartą, rodės buvo įdomių eksponatų), jaunuolis nežino, kad be psichologijos tas ateivis dar užsiima ir politika ir kaip tik dalyvauja artėjančiuose rinkimuose. Ateivis atsako į visus jaunuoliui rūpimus klausimus: ateiviai jau seniai turi kontaktą su Žeme, ir, kadangi planeta idealiai tinka jų gyvenimui jau seniai nori ją kolonizuoti. Jei Žemėje būtų gyvenę kitokios protingos gyvybės formos, tai tas jau būtų labai seniai padaryta, tačiau, kadangi jos tokios neįtikėtinai panašios į juos, niekas nenori prisiimti genocido ant savo vardo, nes ateivių liaudžiai, ypač tikinčiai (religijų daug ir įvairių), tai nepatiktų. Labai. Todėl jau keliasdešimt Žemės metų ateiviai (slaptai nuo didžiosios savo planetos gyventojų dalies) imituoja Žemėje atšilimą, gamtos nelaimes, leidžia naujus virusus ir panašiai, neva auklėjamaisiais tikslais mėgindami iš Žmonių sukurti tokią visuomenę, kuri ateivių atvykimą priimtų savo noru (bet tik rinkėjų ateivių liaudies akyse, o realiai žmonijai nebūtų kito pasirinkimo, jei norėtų išgyventi), o toliau per kelias ar keliolika kartų žmonių tiesiog neliktų dėl vis mažėjančio jų vaisingumo ir gimstamumo, kuris vystųsi irgi dėl "natūralių" priežasčių. Jaunuolis net nežino kaip jam jaustis, jis jaučiasi žmogumi. Psichologas toliau pasakoja, kad tai užtruktų be galo ilgai ir gal to net niekada nebūtų, nes patys žmonės irgi vystosi sparčiai, o dar turi "įžulumo", pagauti viena iš jų, operuoti, maitinti kaip nori, auginti kaip nori, daryti viską, kad tik išsiaiškintų ar galima būtent ateivius pavergti žmonijai. 


Tuomet vėl laiko tarpas... Tie sapnai visada labai šokinėja xD

Jaunuolis sėdi ateivių namo balkone ir skabo gėlytes, kai į balkoną įsilipa psichologo sūnus ir pradeda su jaunuoliu kalbėtis apie tai, kad naktį labai smagu važinėtis, nes gatvės tuščios, o oras itin drėgnas. Ir klausia ar jaunuolis nesutiktų su juo tiesiog pasivėžinti. Nespėjus jaunuoliui atsakyti į balkoną įsiveržia ateivių greito reagavimo būrys, sulaiko psichologo sūnų. Jaunuolis spėja pamatyti, kaip į jau po balkonu stovėjusi automobilį greitai įsėda apačioje laukęs psichologo sūnaus draugas ir dingsta, bet nė vienas iš tvarkos saugotojų to nepastebi. 
Veiksmas (vėl) persikelia į ateivių teismo salę, kurioje psichologo sūnus teisiamas už pasikėsinimą nužudyti jaunuolį. Jaunuolis irgi dalyvauja, pasakodamas, kad jo prašė tik pasivažinėti drauge, jis nieko neįtarė ir per visą buvimo laiką planetoje su šiuo ateiviu buvo gerai susipažinęs ir susidraugavęs. Vis dėl to psichologo sūnus, įvertinus įvykio svarbą nuteisiamas mirties bausme (nelogiška, bet čia sapnas, plius ateiviški įstatymai). Po kelių dienų jaunuolis verkia prie vietinio upelio, kai prie jo prieina tas pabėgėlis psichologo sūnaus draugas, jaunuolis jį užsipuola ir jie susigrumia, draugas vos nepaskandinamas upelyje, bet sugeba apsiginti ir prisiprašyti, kad jaunuolis jį išklausytų: psichologo sūnus nenorėjo nei važinėtis su jaunuoliu, nei jo žudyti. Jis buvo jį įsimylėjęs ir norėjo apie tai pasikalbėti, namai turėjo būti tušti, o draugas turėjo saugoti, kad niekas neprieitų iš gatvės.  


Bet psichologas apie tai žinojo iš anksto ir bijojo, kad jeigu tarp jų pradėtų kažkas vystytis, tai sūnus perimtų manipuliaciją jaunuoliu ir galbūt net įkalbėtų pabėgti, o jis, kaip Žmonių klastingumo įrodymas yra reikalingas artėjančių rinkimų reklaminei agitacijai dėl bandymo prastumti planus apie agresyvesnę invazija į Žemės planetą.  Jaunuolis susiėmęs už galvos vaikšto ratais, nesuprasdamas kas po velnių dedasi, o tada Lapinas mane pažadino, kad kiek gi aš galiu miegoti XD


Sapne nebuvo vardų, taip pat nebuvo aišku ar ateiviai iš viso turi kažkokias tai lytis, nors kažkaip sapne visa situacija atrodė ganėtinai gonochoristiškai. Įdomu kuom ten viskas būtų pasibaigę ir kas būtų laimėję rinkimus ;)






4 komentarai:

  1. Vau, Enorca, kaip tu atsimeni tiek daug? :o labai idomus sapnai. Lauksiu ju dazniau!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Žiūrėk negali čia būt kad tu susapnavai praėjusius arba ateinančius tavo kūnus? reikarnacijomis, tiesa, netikiu, bet manau, kad čia gali kažkas tokio būti o.O
    Kaip supratau, gal tuomet, ta jauna mergina kuri mirė perskaičiusi knygą, bus tavo ateinanti reikarnacija. (ta knyga manė jog rašė pati, nes ten buvai tu, juk pati sakei kad rašai kažkokią knygą.) Antra reikarnacija vyras kuris patenka į skaistyklą ir ten jis už tavo ir merginos nuodemes papuola į pragarą?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Niekaip nesuprantu, kaip pavyko užmigti po to sraiginio sapno.
    Tobulas siaubiakas.

    AtsakytiPanaikinti
  4. A, ir dar užuojauta, kad nepavyko su ta mergina pasimylėt:)

    AtsakytiPanaikinti