Pastarosios kelios savaitės man buvo ganėtinai nelengvos. Net nežinau kodėl. Štai nuotrauka iš vasario 14-os, kurią praktiškai visą praleidau poliklinikoje.
Valandą tiesiog sėdėjau jos kavinėje ir gėriau arbatą žiūrėdama kaip akvariume viena didelė žuvis vaiko mažytes. Sėdėjau ir mąsčiau, kad gal ir aš kartais kaip ta žuvis - vaikausi mažytes, ir lygiai kaip ir ji, besivaikydama atsitrenkiu į akvariumo stiklą.
Mažės nė sykio neatsitrenkė.
Bet šiaip gerai kartais tiesiog pasėdėti, pamąstyti, o dar dažniau tiesiog sėdėti ir jausti.
Su arbatos puodeliu (kurio užrašas nors puikiai tinka dienos proga, bet labai makabriškai atrodė prie asmeninių diagnozių svarstymo) tiesiog sėdėti ir jausti, neatidedant net ne "pagalvojimo", kiek "pajautimo" kažko vėlesniam laikui.
Anglų kalboje yra sense ir feel. O pas mus - tik jausti. O aš kalbu apie tą feel , kuris yra daugiau aktyvus ir ateinantis iš vidaus, kuris laiko prasme yra godesnis. Lietuviškas jaučiu dažnai apsimeta tuo sense, kuris yra trumpas ir labai tinka pajusti kažkam iš išorės, bet jei nori jį naudoti ir vidinių jausmų pajutimui, tai galų gale imi sėdėti ir nebesuprasti kodėl esi toks tuščias.
Dar šiandien buvau knygų mugėje. Namo parsinešiau gal 100 atvirlaiškių, kuriuos ketinu per metus išsiuntinėti. Ir knygų. Va tokią ir tokią. Nežinau kada skaitysiu, bet dešinys smegenų pusrutulis sako, kad ką nors sugalvos.
O kairys reaguoja maždaug taip:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą