2013 m. vasario 8 d., penktadienis

Apie susitikimą su BV ir šiek tiek apie mokyklas ir mokymosi sistemas

Ech, tas pavasaris ir jo užplaukimai.


Įrašą pradėsiu nuo pasakojimo kaip buvau viena iš tų blogerių, kurie ėjo pas Vėsaitę :D Nu čia ir delfis rašė, Dviračio žynios kilipuką susuko ir panašiai.

Iš pradžių nelabai supratau kodėl mane pakvietė - tiksliau manęs net nekvietė, o tik įtraukė į sąrašą: šitie gali ateiti, nes apie tą "kvietimą" sužinojau tik todėl, kad keli G+iečiai man pasakė... Kiti blogeriai buvo gudresni ir sekdami savo blogų srautus (ta prasme iš kur pas juos internatau ateina) tikrina puslapius, kuriuose jie yra minimi.
Na, žinoma yra ir tokių, kurie skaito Vėsaitės blogą (nors jinai pati jo asmeniškai nerašo)... :D Tiems tikriausiai susitikimas buvo įdomiausias ir daugiausia vilčių teikiantis, nors vėliau susitikimo metu Vėsaitė puikiai pademonstravo, kad net nežinojo kas iš viso turi ateiti.


Anyway, pamačiusi, kad ateis įdomių blogerių nusprendžiau ir aš nueiti - kodėl gi ne?
Pamatysiu kaip gyvai atrodo. (pvz.: LeoLenox atrodo būtent taip, kokį įspūdį apie jį sudaro jo avatariukas, bet turi žiauriai gražų balsą, Komjaunimas labai tiktų televizijai, Kūtvela visai ne kūtvela (nei iš išvaizdos, nei iš elgesio, hehe) ir panašiai).

Tačiau atėjusi supratau, kad nieko čia gero nebus. Išdūrė mus, kaip ir kodėl , kas dėl to "mums" gerai ir blogai, aiškinu toliau.

Pirmiausia vos tik atėjau išgirdau, kad, ach, nelaimė visi netilps (nors susispaudę tilpome) - vadinasi žmonės buvo kviesti tik dėl skaičiaus, o ne konkrečiai. 
Kadangi man antradienis buvo nelengva diena asmeniškai, atvažiavau pati po daktarų (ir medicinos studentai serga, ir ne vien infekcinėm ligom ;) ), ėmiau kažkaip po truputį liūsti. Išdūrė mus - dabar tik beliko sužinoti kas, kodėl. Eiti namo būtų nei šis nei tas. 

O "išdūrė" CommonSense'as - visa tai buvo kaip ir reklaminė akcija Vėsaitei (na, tai kažkas kito ir būti negalėjo), o bet tačiau pasirodo, jog taip pat oficialiai neva po šito susitikimo Vėsaitė išsirinko vieną iš į susirinkimą atėjusių blogerių į savo komandą (patarėju ryšiams su visuomene). 
Tą sužinojau sekančią dieną, kai man paskambino mama ir papasakojo, kad skaitė delfyje - taigi įspūdis maždaug toks: mes atėjom, Vėsaitė mus įvertino ir išsirinko vieną geriausių - bent jau taip suprato dalis žmonių, kurių klausiau.
He, net nereikėjo klausti kas tas galėjo būti - tai paties commonsensininko žmona Jūratė Antanaitytė-Voldemarienė rašanti blogą pavadinimu "Mergaitė". (kaip kažkas gerai pastebėjo, dabar čia matyt bus skaitomiausias blogas LT kelias dienas :)), kaip supratau tai ši mergaitė kviestų ateiti leistų blogerių sąrašą ir sudarė. 

Šalia Jūratės sėdėjau per visą susirinkimą, ji labai jaudinosi ir niekaip nesupratau kodėl. Maniau, kad tiesiog dėl to, kad nelabai jaukiai jaučiasi (o kad taip jautėsi gana gerai matėsi), galvojau gal dėl to, kad žmogui pasirenkantis slapyvardį "mergaitė" nelabai nori būti tokiose vietose (mūsų avatarai ir slapyvardžiai apie mus pasako daug daugiau, nei tikri vardai. Jei dar "mergaitės" avataras yra koks nors mielas pūkuotas kačiukas ar koks nors šuniukas (pvz.: labradoras ar auksaspalvis retriveris) tai viskas dar įdomiau. Damn, jei ten retriveris.) ir tuo pačiu kažkoks kontrastinis rūpinimasis kad visiems užtektų kėdžių, ištiesti pečiai praeinant pro kitas Vėsaitės kabineto darbuotojas ir t.t. Sėdėjau ir galvojau, kad man jau tikriausiai kažkokie gliukai nuo pervargimo ir tam tikro emocinio šoko, kurį apturėjau prieš tai asmeniniame gyvenime (ha, taip ir papasakosiu :P), ir nuo išderintos smegenų dopamino apykaitos ir dar velnias žino ko, kaip ir nuo tos "Ok, mus išdūrė. Kas čia toliau bus?" minties darėsi gana liūdna. O dar kai išgirdau kaip Vėsaitė atsakinėja į jai užduodamus klausimus man pasidarė iš viso labai labai labai laaaabai liūdna - aš visiškai nieko nesupratau ką jinai sako. Ir ne todėl, kad būtų naudojami sudėtingi terminai ir panašiai, bet todėl, kad buvo naudojami tokie gerai visiems gydytojams pažįstami dantų užkalbėjimo manevrai. Manevrai, kurie naudojami tada, kai tu  pats nieko nerauki. Nieko. Ir raukti, tiesą sakant, net nesiruoši.

Kai kas juokiasi iš Rokiškio, kad šis susitikimo metu neparodė dantų. 

Nelabai supratau kodėl jis juos turėjo rodyti ir kažką puldinėti - blogeriai nėra šizofrenikai ir jų mintys nėra kliedesiai, kuriuos reikia visiems įrodinėti kiekviena pasitaikiusia proga ir dar taip, kad pašnekovas būtų jų sutriuškintas. Kad visi rašė, kaip ten vers kalnus ir šokinės ant stalo yra visiškai natūralu, tai drąsina ir tuo pačiu metu blogeriai tarpusavyje taip nesąmoningai pasako - vieni kitų nepuldinėsim (tarp kai kurių yra asmeninių piktumų). Kaip jau Vėsaitė pakvietė į šitą reklaminį triuką, kad būtų kažkokia tai priežastis kodėl J.A.V. taps ta patarėja ir tiek.
Tačiau Rokiškis pasielgė neįtikėtinai drąsiai - su savimi atsivedė draugę, ne ne tą baltą katę, kurią čia kažkaip visi labai domėjosi, nes baltai katei buvo minėtos draugės leista ateiti.
Ir štai - jeigu Vėsaitė būtų sugebėjusi paaiškinti ką nors, na nors vieną klausimą atsakius tokiu lygiu, kad jį būtų supratę visi susitikimo dalyviai nepriklausomai nuo jų amžiaus ar intelekto koficiento, būtų buvę daug geriau ir gal tada bent jau nebūtų pasakymų, kad CommonSense išdūrė ir Vėsaitę įkišęs jai dirbti savo žmoną (ar atvirkščiai, žmona įkišo vyrą, bet koks ten skirtumas, poryt jau pamiršiu, svarbu, kad vienam reikėjo kažkur kišti kitą (nes jei nebūtų reikėję kišimo, tai CommonSense būtų atvirai deklaravęs susitikimo paskirtį ir panašiai (vaje, be galo daug čia to kaišiojimo dabar jau išėjo))). 

 Galima pagalvoti, kad nebūtų atsiradę blogerių (o ir garsių, kad ir kas tokie tipo yra), kurie nebūtų atėję ir žinodami, kur eina. Geez. Juk blogeriai nėra kažkokia tai vientisa bendruomenė, šeima ir panašiai. Nepatikėsite, bet mes apie vienas kitą žinome ir tarpusavyje bendraujame 100 kartų mažiau, nei su savo skaitytojais (žinoma, kartais vienas blogeris būna kito blogerio skaitytojas. Sudėtinga ta blogesferinė ekosistema).

Tiesą sakant iš visų susirinkimo dalyvių Rokiškio žvilgnis ir išraiška buvo pati nuostabiausia - tiesiog keistai nerealistiška psichiškai sveiko žmogaus pavyzdys - iš pradžių kalbėti bandė, nebent man jau šlubuoja atmintis, bet vėliau į sceną žengus Aurelijui Katkevičiui, kaip pasikeitė visa Rokiškio neverbalika buvo aišku vieną - Rokiškis gulinčių nespardo ir puikiai mato, kas jau guli. Jei kas turite Rokiškį priešų sąraše, tai šis žmogus yra panašus į garbingą priešą. Kas be ko, garbingi priešai yra geriau, nei negarbingi draugai.

Ką čia dar galėčiau pridurti?... Hmm.. na, apie politiką nerašiau ir rašyti neketinu. Va tai tau, turbūt dabar, kai pasakiau niekas daugiau niekur ir nekvies.

Galite pakomentuoti kaip aš čia iš savo varpinės viską ne taip supratau - maloniai prašom. Akcija buvo tikrai nebloga, nors šiek tiek juokinga matyti, kaip dabar nemažai kas rašo, kad blogeriai įsimušė įvartį sau patiems į vartus ir panašiai. 

Nu tai ne. Thanks captain obvious.

Blogeriai ne žurnalistai - čia žurnalistui dėl to gal ir būtų end of the world (arba bent jau nemalonu), bet vat kažkaip lygiai tas pats, kas nulemia tai, kad blogeriavimas reikalauja atskiro termino kalboje (gi ne kokia internetinė žurnalistika ir panašiai), sudaro sąlygas blogeriams bėgioti ratais šaukiant GOAL. Kažkodėl man    mintyse kniba toks palyginimas su molio puodeliais - amatininkui nepavykęs puodelis yra klaida, menininkui tai atradimas.
Hm. Blogeriai menininkai?.. Gal ir nieko ;)

Visų nesuminėjau nuorodose kas buvo, kažkaip manau šita tema jau labai nusibodusi internetui, tiksliau G+, nes tikriausiai ten apie ją daugiausiai ir burzgiama (na, gal dar šneka neatėję ir užpavydėję, kad nebuvo pakviesti leisti apsireikšti arba tie, kurie, nors ir buvo, bet net nesiruošė eiti, nes ir taip tą atradimą galėjo padaryti ir paprastam skaitytojui savo klaidų neparodę. Dalis, žinoma, yra žurnalistai (nesvarbu, kad rašo blogus), bet kreivas puodelis jiems nėra produktas ir susižavėjimo nekelia. Tai tie turėjo progą tik dar kartą priminti, kad jie tikrai ne blogeriai ir pabelsti į verbalinį medinio karsto dangtį aprašydami visą situaciją iš "lulz you fail" pozicijos.)

Ai, dar Kūtvela smagiai vis juokiasi iš to, kad išskaitė, jog mums ten už pasirodymą dar ir sumokėjo. 

Po 100Lt ar kiek tai ten. LOL. :)

Jei kas mąstote apie blogo rašymą tai tą galiu pasakyti - pradėjus nuolatos sulauksite priekaištų, kad gaunate babkes (daug žmonių tikrai nesupranta, kad žmonės ir ne dėl pinigų gali kažką padaryti) bei keistų grasinimų ir komentarų, kad kažko nerašyti (abiejų iš karto, ar vieno pirmiau, o kito vėliau, bet abiejų tikrai, jei tik blogas bus skaitomas).
Ai, dar va dar vienas ai, kad Skirmantas Tumelis buvo koks tai labai neišsimiegojęs. 


Tai va. Čia buvo neįdomioji dalis.

Dabar įdomesnė.

Šią savaitę vyko vaikų psichiatrijos ir psichoterapijos ciklo pratybos. Kaip jau žadėjau, semestro metu pildau štai tokią lentelę:
(Paspaudus pasididina)

Iš pradžių labai pergyvenau, kad galiu vaikams pakenkti (čia kiekvieno gydytojo košmaras - ne tai, kad nepadėti, bet dar ir pakenkti. Brrr), bet ciklas praėjo tikrai labai šauniai, vaikai buvo draugiški - netgi dovanėlę iš vieno gavau - origamį ;>

Bet be mokymosi apie visokius mokymosi sutrikimus, hiperaktyvumus, autizmą ir panašiai, buvo progų ir gerai pagalvoti. Na, progų pagalvoti buvo ir apie tuos dalykus, kuriuos mokėmės, tiksliau apie juos gerai galvoti ir reikėjo, bet tikiuosi suprantate ką turiu omenyje.

Pirmiausiai daug galvojau apie tai, kiek mes iš viso kažko išmokstame ir kiek vėliau save apgauname, kad tą esame sugalvoję patys arba tą mokame taip gerai, kad automatizvę minties procesą net nebesuprantame, kad tai nėra bendras įgūdis visiems žmonėms.

Mintys apie tai kilo po to, kai stebėjau vaiką, kuriam turėjau padėti per pamokas ir tai, kaip jis skaičiuoja - kadangi buvo dar labai mažas, tai ir uždaviniai jo nesudėtingi: pvz.: 16+10 lygu. Kiek lygu? Sakote 26 bet kodėl? Kaip tą suskaičiavote? Dabar gerai pagalvokite ir pasakykite kaip tą padarėte?
Pvz.: aš skaičiavau taip - iš pradžių pamačiau, kad skaičiau dviženkliai ir yra sudėtis, todėl iš karto jau sumąsčiau, kad atsakymas tikrai bus dviženklis arba triženklis. Toliau pažiūrėjau kas čia per skaičiai - abu  turi po vieną dešimtį todėl mitnyse sudėjau 1+1 ir gavau 2. Dešimčių sąvoka mintyse man pasakė, kad prie šito skaitmens reikia pridėti kitą, kurį gavau sudėjusi 6+0 tai yra 6. 2 ir 6 yra 26. Labai nesunku, nes nebuvo kad pvz būtų koks nors 18+17. Nes tada būtų 10+10=2, 8+7=15, 2+1=3 und 7=37. Papildomas veiskmas galvoje sudaro didesnę klaidos tikimybę.

Ištiesų tai tas mąstymo procesas yra dar sudėtingenis, bet aš jį čia parastinu, nes jis jau taip giliai įsirėžęs į smegenį, kad net nežinau kiek giliai galiu jį kapstyti nejuokindama savęs pačios.

Ir vis dėl to tai yra išmoktas dalykas - aš nesugalvojau, kad sudėtį galima užrašyti +, aš nesugalvojau, kad iš pradžių galima sudėti dešimtis, o paskui vienetus ir panašiai. Aš to išmokau.

Kartais vaikai mokosi labai sunkiai - vieni dėl to, kad jiems yra sunku išmokti tą lygiai taip pat, kaip pvz.: man būtų sunku išmokti griežti smuku, kitiems dėl to, kad jie nori sužinoti kodėl būtent taip, o ne kitaip - gal pvz.: jie skaičius įsivaizduoja kaip dvi spalvotas figūras, kurias mintyse sulieja ir gauna naują figūrą - ir lavindami šią atrastą ar savo pačių sukurtą sistemą gali skaičiuoti daug greičiau, nei, kad aš galiu. O gal jie skaičiuoja kitu būdu - pvz.: 16+10 jiems yra 1+1 trylika kartų ir nors man gali atrodyti, kad taip nelogiška, nes sugaištama daugiau laiko ir išeikvojama daugiau jėgų, bet jų smegenims, jų vidiniui pasauliui, tai yra logiškiau ir racionaliau, nei mano pirma dešimtys, paskui vienetai.
Ir ne vien matematikoje - visame kame. Kartais vaikai, kuriems labai sunkiai sekasi mokytis išauga į suaugusiuosius pasižyminčius nuostabiais protiniais gebėjimais - jiems nelieka nieko kito kaip arba susitaikyti su tuo, kad jie kažko nemako, arba rasti būdų kaip tą daryti savarankiškai. O kai prisikapstai prie šaltinio... Oj, gali jame rasti daug daugiau, nei kolegos, kurie vadinas save Homo sapiens. 

Arba į jį įkristi.
Kodėl aš staiga rašau kursyvu?

Kalbant apie taisykles, tai per šią savaitę teko matyti ir daug vaikų, kurie būtų visiškai psichiškai ir emociškai sveiki (mediciniška adaptacine, ne ta buitine prasme, kuri kiekvienam yra kitokia), jei tik išorinė aplinka leistų. 
Dažniausiai šitas neleidimas pasireiškia per struktūrizuotos aplinkos nebuvimą.
Pavyzdžiui tėvai nėra prognozuojami - vieną kartą už gerą muša, kitą kartą giria, vaikas nesupranta sistemos ir dėl to ne tik kad gali pats nesimokyti elgtis sistemiškai (čia ne tik kad elgtis asocialiai ir panašiai, bet net ir taip "giliai", kad nieškoti ir sistemos, kodėl skaičius galima sudėti), o kas blogiausia, kad būnant vaiku negalėjimas savo elgesiu ir mintimis padaryti kažkokią tai įtaką veikia labai destruktyviai - vaikas ne tai, kad mano esąs nemylimas, bet jis ir pats savęs nemyli. Čia suaugusiam žmogus gali aiškinti, kad pasaulyje nėra teisybės ir panašiai, kai pvz.: vaikui buvo pasakyta, kad jei suplaus indus galės eiti žaisti laukan, o paskui liepta ruošti namų darbus, o vaikui supykus aiškinti, kad čia viskas pačio vaiko naudai. 
Bet ne vaikui, jam taip tik parodysi, kad nesvarbu ar jis bus, ar nebus plovęs indų, į lauką jo vis tiek niekas neišleis. Ir jis tą ir supras -  vis tiek už jį nuspręs suaugusysis, tai kokio velnio kažką stengtis ir panašiai, ypač kai net kokiu nors daiktu (ar darbu) rūpinasi daugiau nei tavimi (pvz.: tėvai kasdien randa laiko pakalbėti ką padarė viršininkas, bet paklaustyi ką tu nuveikiai laiko neranda).

Kažkaip man tik dabar iki galo "dašuto" (o tikiuosi "dašus" ir dar giliau) kodėl kartais šeima iš šono atrodo, na, tragiškai - ten visi geria, mušasi, nežinia kas su kuo vyksta ir panašiai, bet joje vaikai jaučiasi laimingi ir užauga normalūs, o kitoje, labai geroje ir "tradicinėje" iš vaikų atrodo, kad kažkas siaubingo buvo.* 
Nors daug kas priklauso ir nuo paties vaiko, bet priklauso ir nuo to, kiek tas vaikas toje šeimoje galėjo iš viso ir kiek jis joje vystėsi.
Galbūt pirmojoje šeimoje vaiko nemušdavo už nieką - vaikas žinodavo, kad jei padarys kažkaip tai lupti gaus ir matydavo, kad suaugę irgi lupdavo vienas kitą už tokius pat dalykus (pvz.: dėl įžeidimo), tokiomis pat taisyklėmis vaikai vadovaudavosi lupdami kitus vaikus, lupdami savo tėvus ir panašiai. Tai yra vaiko pasaulis gal ir siaubingas, bet jis yra ir vaikas turi jame vietą. Kažkokią.
O štai antrame galbūt kažkuris iš tėvų išsiliedavo ant vaiko - net ne būtinai mušimu, bet tiesiog išsiliedavo, nes vaikas būdavo silpnesnis. Keisdavo taisykles savo niužiūra arba sukurdavo tokias, kokių laikytis turi tik vaikas, o jis pats ne (pvz.: Jis gali vadinti gėjus "pydarais" ir su savo draugais kalbėtis, ką su jais reiktų padaryti (ar net darydavo), bet jei vaikas mokykloje kažkam, kas jam nepatinka padaro blogo, tai yra kaltas. Jam rūkyti galima, vaikui ne. Jam vaiką aukėlti galima, vaikui jo ne. Jis gali nuspręsti kur išleisti nuosavus pinigus, vaikas negali (pvz.: gautus dovanų). Ir panašiai.

Iš pradžių į gydymą struktūrizuota aplinka žiūrėjau labai skeptiškai - nu kas iš to, kad gydymo metu, jei vaikas padarys pamokas jam duosi saldainį??? Gi jis grįš namo ir vėliau pamokų nedarys, nes žinos, kad saldainio negaus.
Ach, kaip aš trumpariageiškai visą tai vertinau - esmė ne saldainyje, esmė tame, kad vaikas žinodamas dar prieš pamokų darymą, kad jas padaręs kažką tikrai gaus ir tame, kad jis tą tikrai gauna. Esmė tame, kad vaikas gali pasirinki ir turi suprasti, kad veiksmai turi pasekmes. Saldainis tieisog nesudėtingas ir malonus būdas to išmokti. Ir kaip apmaudu, kad gydymas dažnai nepavyksta, nes grįžus pas tėvus atrodo, kad būtent jų elgesys yra tas tikrasis. Nereikia bijoti, kad vaikai iš filmų kažko prisimokys - reikia bijoti, kad iš jų prisimokys tėvai ir tą perduos vaikams ir to, kad daliai tėvų atrodo, kad kažkas kitas gali turėti jų vaikams didesnę įtaką ir svarbą, nei jie (o šie tos svarbos ir atsakomybės kartais vengia, nes jai suvokti ir ją pakelti reikia pačiam nebūti sužalotam).

Kalbant apie mokyklą ir saldainius tai kita tokio gydymo nauda, kad vaikui yra siekiama parodyti, kad jeigu darysi gerą - gali sulaukti gero atpildo. 
Labai daug vaikų kažko nedaro ne todėl, kad nesugeba, o todėl, kad sugebėti neapsimoka - pvz.: jei padarysi pamokas, jas vertins, gausi pažymį, o jei nepadarysi blogą pažymį tikrai gausi ir bus ramu. Kam stengtis, jei net tas tipo "geras" pažymys nebūtinai bus geras? O jei jis bus blogas? Visokie mokytojų "turite suprasti, kad mokotės ne dėl savęs, o dėl ateities" prasmės neturi - jei tai būtų tiesa, mokykloje nebūtų pažymių. Čia suaugę gali galvoti taip, vaikai kaip veidrodžiai - labiau mato, kas prasmę turi, o kas neturi, ypač, kai "dėl savęs ir savo gyvenimo ateities" koks nors dvejetukininkas galbūt mokosi daug daugiau - pvz.: nori būti botaniku ir mokosi apie augalus namie, o ta lietuvių ar fizika, kam ji rūpi? Jam jos nereikia, tegul ir kuolus rašo. Plius toks aiškinimas labai žeidžia, nes vaikui jo ateitis yra ne tk kas bus už 20 metų, bet kas bus ryt, poryt ir iš viso gal jis labiau norėtų išmokti būriuoti, lipdyti dinozaurus ar atskirti pupas nuo pupelių, o ne mokytis apie jėgos matavimo vienetus. Jis nėra kažkokia lerva, kuri žmogumi dar tik taps. Jis jau yra žmogus, kuriam reikia padėti, kurį reikia apsaugoti, bet ne kurį reikia vertinti kaip nepilnateisį.

Dar blogiau, kai mokykla moko, kad kažką reikia daryti, kad kažko nebūtų - tai yra sudaro tokį įspūdį, kad nuolatos yra kažkokia grėsmė, kurią reikia baidyti šalin. Pvz.: namų darbus reikia paruošti todėl, kad negautum dvejeto. Kas neparuošia surašomi dvejetai, o tiem, kas paruošia ar surašomi dešimtukai? Kaip jau minėjau jie dar vertinami kaip jie padarė, nors nepadarę nėra vertinami kaip jie nepadarė. 

(Jei būčiau mokytoja, tai kažkaip klasėje pamokų nedarymo problemą imčiau spręsti labai "gydytojiškai": aha, vaikai nedaro pamokų. Gerai, tegul nedaro, aš vis tiek užduodu ir pasakau, kad jei kas padarys gali atnešti aš patikrinsiu. Kokią savaitę visi vaikai džiūgaujau ir aš pati geriausia mokytoja (pikti tėvai skambina ir aiškina, kaip aš blogai auklėju jų vaikus). Galų gale kažkoks vienas vis tiek tas pamokas padaro ir atneša o aš jam už tai parašau 10. Vien už tai, kad padarė, net nesvarbu kaip nes kiti nedaro iš viso. 10 juk vilioja, pamokas ima daryti daugiau vaikų - kai jas pradeda daryti absoliuti dauguma imu tikrinti ką jie ten padaro, ar nenusirašinėja, įvertinu originalius sprendimus, net nebūtinai teisingus, o jei vaikas gauna blogą pažymį - jis gali pasirinkti ar jam jį į dienyną įrašyti ar neįrašyti. Ateina kontrolinio diena, kurio pažymio nepasirinkti jau neįmanoma. Bet tiem, kas daug darė namų darbų nieko tokio - net jei gauna blogą pažymį pažymiai iš namų darbų atsveria. Nemokantiems mažesnis stresas, nes jie žino, kad jei gaus blogesnį galės pasitaisyti darydami namų darbus - neturi būti streso, neturi mokslas būti baubas. Vaikas visada turi turėti alternatyvą - galbūt vienam matematika gerai seksis sprendžiant užduotis iš vadovėlio, o gal kitam pasiūlyti sugalvoti kaip tas pačias formules pritaikyti jam patinkančioje aplinkoje: pvz.: jei mokosi tikimybių teorijas, tegul suskaičiuoja savo mėgstamos krepšinio komandos tikimybes laimėti ir panašiai, o po to visi klasėje žiūrėsime ar tikrai tos tikimybės veikia.
Juk mes nebaudžiama bedarbių - kaip tik dar pašalpą jiems mokame - o štai kažkodėl moksleiviams jei jie "nedirba", nesimoko nuobaudas taikome. Nelogiška ir vėliau stebimės, kodėl tokie vaikai auga.
Ok, užsifantazavau (gerai, kad bent nerašau kokios naivios fantazijos man kilo po aukščiau aprašyto vizito ;) ).

Jau esu apie mokytojus ir mokyklas rašiusi - mokytojui labai sunku suvokti, kad jis nėra kažkoks policininkas, nėra kažkoks vergvaldys ar despotas. Tokiu būti jis neturi. Nėra mokykloje "mes" ir "jie" - mokytojai ir mokiniai, tai psichopatinis pasaulio matymas (psichopatai dažnai stengiasi kurti tokius pasaulius, arba į tokius pakliūti: pvz.: kariuomenė, ypač karo metu), galintis nulemti pačių psichopatų atsiradimą. 
Nėra kažkokio tai karo mokykloje, o jo darytas verčia mokyklą į kalėjimą. O kuo kalėjimas verčia žmones, sakyti nereikia.
Ypač baisu, kai mokytojai net nelabai supranta, kad mokiniai yra žmonės, o ne mokiniai. Tokie patys, kaip ir mokytojai. Pvz.: jei vaikas staiga krenta ant žemės ir pradeda daužytis, rėkti, kad kažko nedarys, sudrausminti, taip reikia, įvertinti, kad galbūt taip elgiasi sąmoningai (mažasis manipuliatorius) irgi reikia, bet neįvertinti, kad taip jis elgiasi dėl to, jog galbūt jo tėvai skiriasi ar iš viso yra išvykę į užsienį, kažkas sunkiai susirgo, laukiamas naujas broliukas ar sesutė, išdavė geriausias draugas, na, bet kas, bet kažkas įvyko ir dėl to toks eglesys galbūt yra ne kas kitas, kaip pagalbos šauksmas. Gal vaikas kitaip negali tos pagalbos paprašyti, gal jo patiriamas skausmas ir siaubas, gali būti daug baisesnis, nei kad suaugusiojo, nes jo viduje emocinis 10+16=26 vis dar gali neturėti nei atsakymo, nei minčių kaip tą atsakymą būtų galima rasti.
Dažnai net nereikia jokių psichologų ar tėvų kvietimų - jautrus ir protingas mokytojas gali labai daug padėti.

O ką daro dalis mokytojų? Pyksta. Ant to vaiko, ant savęs, dažnai sakosi esą bejėgiai, nes negali nieko padaryti. Nejau jų niekas nemoko kaip tokias situacijas reiktų spręsti? Girdėjau, kad ten, kur moktyojus ruošia yra tikrai nepavydėtina tvarkelė - pirmus kelis metus juos labai skriaudžia. Iš vienos pusės šitas skriaudimas gali formuoti tą "mes-jie" pasaulį, iš kitos pusės jis gali sulaužyti tą kiautą, kurį suformavo per gyvenimą mokytojas, nes tik jam lūžus jis gali suprasti kaip jaučiasi vaikas, kurio kiautas ne tai, kad sulaužytas, jis dar ir nuplėšytas po gabaliuką, o atsivėrusios opos kasdien prispjaudomos to pykčio ir nesupratimo, kurį jis turi iškęsti.

K, užtenka čia tos logorėjos. Gero savaitgalio :)



* Čia jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad palaikau vaikų mušimą. Tai yra nedovanotina ir netoleruotina ir nėra tokio dalyko kaip truputį mušimai, mušimai aukėljant, iš geros valios, leidžiami ir t.t. ir panašiai. Aprašytos dvi  hipotetinės šeimos yra abi blogos, bet tiesiog norėjau parodyti, kad ne būtinai iš šono atrodanti "geresnė" tikrai tokia yra.

12 komentarų:

  1. Buvau pavargęs, nes tą dien buvau namų šeimininkas ir logistikos departamento direktorius.

    Aš taip atrodau kas vakarą. Būna, kad ir iš ryto taip atrodau.

    AtsakytiPanaikinti
  2. sveikinu su šeimos pagausėjimu:)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Taip, po visą 100 LT. Kurių negavau, tai labai apmaudu, nes nuolatinis autobusui tiek kainuoja. Ir dar kažkur skaičiau, kad ir po tušinuką su ministerijos logotipu gavome. Irgi negavau. Kažkas, matyt,apvogė.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Visa antroji dalis nuostabi.. Ypač pastraipa "Kartais vaikai..". :)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Buvo smagu šiandien Vasaros gatvėje pamatyti virtualiai pažįstamą veidą:)Vos susilaikiau nepasisveikinusi, būčiau atrodžiusi įdomiai. O šiaip įdomūs Tavo pasvarstymai apie mokymą - panašu, kad užkabino pratybos. Tik norisi papildyti, kad pasakymas, kad mokytojai turi būti jautresni, turi ir kitą pusę - jiems patiems reikia pagalbos, kad jie atpažintų, suprastų ir atlaikytų savo nuosavas reakcijas. Tenka pripažinti, kad ne visi jie gerai gaudosi savo asmeniniuose jausmuose, ištveria tam tikrą bejėgiškumą ir pan. Todėl jie kažkuria prasme saugosi nuo vaikų keliamų sunkių jausmų - pykčiu, bausmėmis, sankcijomis. Nebūtinai dėl nuosavo žiaurumo jie atsisako gilintis į vaikus, labiau dėl to, kad nežinos, ką daryti su tuo, ką ras. Beje, panašiai, matyt vyksta ir su gydytojais, kurie jaučiasi palikti su pacientų emocijomis, sudėtingomis asmenybėmis. Ups, na norėjau tik papildyti Tavo svarstymus, o užsivedžiau. Gal gana šiam kartui. Labanakt.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labai geras komentaras - puikiai papildo mano įrašą :) Ačiū.

      Panaikinti
  6. neplak kelių įrašų į vieną, prašau :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dvi suplaktos temos į vieną viena kitą suvalgo.

      Panaikinti
    2. Nu aš kažkaip optimistiškai vertinu savo skaitytojų protinius sugebėjimus ir manau, kad jie yra gana gebūs atskirti temas, mąstyti patys, o ne tiesiog perimti jau sukramtytas ir sutrauktas mintis :D

      Panaikinti
    3. Na taip. Tai tik "usability" problema.

      Panaikinti