Fantominės rankos

(Paspaudus ant paveikslėlio atsidarys didesnė versija)

Peržiūrinėjau visokių eskizų krūvą ir pastebėjau, jog vis paišau šitą pozą, ir vis (dažniausiai) nebaigiu tų pačių kūno dalių...

Le wha? :D

Beveik kasdien apsiprekinu tame pačiame prekybos centre. Nemažas toks, atrodytų, kad ten turėtų kasdien daugybė žmonių praeiti.

Šiandien už manęs stovėjęs vienas vyriškas kažkaip netyčia prieš mano prekes padėjo savo alaus butelį. Nepastebėjau to, bet kai kasininkė "skanavo" mano prekes, nuskanavo ir tą alaus butelį. Tiek aš, tiek už manęs stovėjęs vyriškis buvome išėję į nuosavas Narnijas ir to nepastebėjome, bet tik kad išgirstu pardavėję staiga klausiant "ČIA JŪSŲ?". Pasižiūriu, sėdi abiem rankom paėmusi tą butelį ir žiūri į mane didelėm akim. Aš ramiai pasakau "ne, čia tikriausiai šio pono", pardavėja su palengvėjimu atsidūsta, padeda butelį prie vis dar užsisvajojusio vyriškio prekių, pabaigia "skanuoti" mano prekes, atsiskaitau ir einu namo.

Beeidama susimąsčiau, kodėl pardavėja taip siaubingai nustebo, kad net metė visą savo darbą ir kone atsistojusi manęs paklausė ar tas butelis alaus tikrai mano. Tada supratau, kad kiek ten perku, tai eilėje visada būna 5-7 žmonės ir praktiškai visi visuomet perka bent po 1 butelį alaus, o jei prekinuosi ryte, tai dažniausiai būnu vienintelė be litrinio degtinės butelio... Keista, bet kai kasininkės kasdien susiduria daugiau mažiau vis su tais pačiais žmonėmis, jos ima juos įsidemėti ir susidaro įspūdį apie juos tikriausiai pirmiausiai iš jų prekių.

o_o

Prieš 2 metus kas kelias dienas priešpiečius pirkdavau vienoje mažesnėje vienam prekybos tinklui priklausančiai parduotuvytėje, tai joje mane aptarnaudavo be eilės, mat, kasininkių nuomone aš visada duodavau tiksliai ir be grąžos ir dėl to buvau nusipelniusi šios "privilegijos".

keep drawing from studio shelter on Vimeo.

Universitete pradėjome neurologijos ciklą.
Sunku, bet žiauriai įdomu.