2011 m. lapkričio 3 d., ketvirtadienis

Vaikų mažėja, pensininkų daugėja...

Praeitame mano blogo įraše Vi paliko labai įdomią nuorodą - BBC News puslapyje galite įvesti savo gimimo datą ir sužinoti kiek maždaug Žemėje tuo metu gyveno žmonių (per maniškę 5,233,076,079) ir kokia yra jūsų nuspėjama gyvenimo trukmė (moterų Lietuvoje yra 77,2 metai) (bei daug kitų įdomių dalykų, kuriuos rasite ten apsilankę).


(Paveikslas: "Slowly After" Jace Wallace)

Koks didelis skaičius....
Ir kokia ilga gyvenimo trukmė!
Kartais net sunku patikėti, kad dauguma šiandien vakarų pasaulyje gimusių vaikų  gyvens virš 80 metų. Žinoma, vidutinė gyvenimo trukmė visada bus trumpesnė, bet net ir tokiu atveju ji neatsiliks labai žymiai.

Svaiginanti laiko dovana.

 (autoriaus nežinau)

Sunku tiksliai pasakyti kiek žmonės gyvendavo anksčiau, kadangi apie tai galima būtų spręsti nebent iš archeologinių ir antropologinių tyrimų, bet štai, atrodytų dar visai neseniai, XVII amžiuje Anglijoje gyveno toks John Graunt, kuris gavo dirbti darbą ne itin susijusi su jo išsilavinimu - sisteminti duomenis apie tuo metu Anglijoje gyvenusius žmones (kiek jų yra, kiek vyrų, o kiek moterų, kokio jie amžiaus ir panš.).
Ir nors tokį darbą iki jo dirbo nė vienas žmogus, bet jis pirmas atkreipė dėmesį į didelį žmonių mirtingumą ir, pirmiausiai vedamas asmeninio smalsumo, pradėjo skaičiuoti iki kokio amžiaus kokia dalis gimusiųjų išgyvena.
Štai tais laikais gimęs vaikas sulaukti 6 metų turėjo 64% galimybę, bet 35 metų sulaukdavo tik 16%, o 60 vos 3%. Todėl visuomenėje turėjo vyrauti vien vaikai ir žmonės ~20 metų amžiaus. Spėjama gyvenimo trukmė Europoje tada siekė vos 30-31 metus, bet sulaukus 21 metų tikimybė labai išaugdavo sulaukti ir 60-ties.
Šiandienos ir niūdienos palyginimui - neolite numatoma gyvenimo trukmė tebuvo 20 metų, nors fiziškai žmonės mums buvo praktiškai identiški (bet gyveno tikroje ekologijos fanatikų fantazijoje...)


Žinoma, visuomet egzistuoja dalis žmonių, kurie bijo pasenti. Kai kurie bijo net užaugti ir galutinai subręsti - jie vargiai beįsivaizduoja savo gyvenimą sulaukę ketvirtos dešimties.

Ech, nenuostabu kad šiuolaikinėje visuomenėje tiek daug keistų problemų iškyla - pvz.: jei tada, kai santuoka buvo "išrasta" galėjai tikėtis joje nugyventi tik kokios 10-15 metų iki mirties (darant prielaidą, kad vedei-ištekėjai jaunas), o šiandien galima kalbėti apie dešimtmečius... Žinoma lengviausia arba nukelti santuokos laiką arba tuoktis daugiau nei vieną kartą - tokiu būdu artimiausiai judama link saugios avies ir sotaus vilko. Ir visgi nauja sociobiologinė niša ilgai nebūna tuščia.

Kartais jaučiuosi taip, tarsi gyvenčiau ateityje.

Su planšetiniais kompiuteriais, naujos kartos antibiotikais ir biologiniais preparatais, magnetinio rezonanso tyrimais, GMO ir kosmoso tyrimais, su gyvenimu, kuris ne tik tęsiasi 3-4 kartus ilgiau, nei mano rūšies pradžioje, bet ir palieka man laiko mąstyti ne vien apie tai ką valgyti ir kaip elgtis, kad nesuvalgytų manęs ir mano vaikų, net su tokiais elementariais dalykais kaip monotipiškos šaligatvlio plytelės ar vakuminėje pakuotėje įpakuotas maistas, visa tai atrodo fantastiškai.

Ir net negaliu įsivaizduoti, kaip atrodys pasaulis dar po 100 metų...

4 komentarai:

  1. Labai gražius paveikslus parinkai :)

    O aš kažkurią dieną skaitydama Anę iš Žaliųjų mansardų susimąsčiau, kokią vaikystę kursiu savo vaikams. Norėtųsi suteikti tokią, kurios neturėjau, bet apie kurią skaičiau Astridos Lindgren knygose ir apie kurią svajojau: gamtos apsupty, kuo toliau nuo pilkų betoninių blokų ir visokių technologijų. Kažkaip baisu matyti vakus žaidžiančius kompiuteriais, kai galima žaisti laukeir vaizduotėje. Bet tada susimąsčiau - ar tai būtų teisinga jų atžvilgiu, užauginti juos kaip kokius amišus? Su tokiais technologijos tobulėjimo tempais, įtariu, gyvenimo sėkmė priklausys nuo to, kaip valdai technologijas. Tai gal reiktų atvirkščiai - nuo pat mažų dienų laptopą/ipadą į rankas. Ir atsuktuvą. Kad galėtų išardyt ir pažiūrėt, kaip veikia.

    O gal įmanomas balansas?

    Vengiu galvoti apie ateitį, nes imu panikuoti.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Joo, Henry Thoreau „Voldene“ rašė apie vieną septyniasdešimtmetį senį - kuris buvo vietinis amžiaus rekordas ir kurį vadindavo Senuoju... Tik jo vardo nebepamenu, deja. O buvo jau devynioliktas amžius...

    AtsakytiPanaikinti
  3. (atsiprašau, kad nesusitalpinu į vieną komentarą)
    bet ir rimtai, kai palyginu savo vaikystę su dabartimi, skiriasi kaip diena nuo nakties. Jei kas nors tada, kai palaimingai smėlio dėžėje smaigsčiau pagaliukus įsivaizduodama kad tai svajonių namai ir vaikiausi vištas būtų užpezęs apie liečiamuosius kompiuterius, elektronines bibliotekas, 3D ir kitokį briedą, būčiau nuspręndus kad jis vakar persižiūrėjo televizoriaus( kokios „Musės“ ar Gremlinų)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Kai žmogaus gyvenimo trukmė ilgėja (gal panašiai ir jo augintinių?), fermose gyvūnai vedami tokių veislių, kad kuo greičiau subręstų, užaugtų, ir jų valdoma gyvenimo trukmė per kokį šimtmetį labai drąstiškai sutrumpėjo.

    AtsakytiPanaikinti