Tingiu eiti keistis pavardės

Šį semestrą studijose ir toliau liksiu -aitė.

Manau tiesiog paprašysiu diplomą duoti -ienei ir tiek, jei neaptingsiu ir nepamiršiu (nu ir aišku baigsiu studijas iš viso, mano arogancija dar tiek nesiekia, kad tą priimačiau kaip _granted_...) 

Šiandien ryte pabudusi kažkaip apie tai pagalvojau ir prisiminiau kaip pačiai teko tvarkyti stojančiųjų dokumentus. Man visuomet labai patikdavo, kai žmogaus dalis diplomų būdavo viena, o kiti kita pavarde. Bet čia grynai iš to, kad aš mėgstu tvarkyti visokius popierius... Ir, ne į temą, atsimenu kaip sunku būdavo su humanitarinių mokslų diplomais, kuriuose net nėra pažymių - tiesiog užrašas, kad žmogus išklausė kursus, sukūrė darbą, kurį vertinimo komisija įvertino, kaip tinkamą ir gavo popierių tam pažymėti. Lietuvoje gi humanitariniai mokslai irgi yra mokslai - vertinami pažymiais.

Su vyru pora buvome daugiau nei penkis metus, kol susituokėme*. Ne todėl, kad tiek laiko nežinojome tuoktis ar ne, bet tiesiog dėl to, kad reikia nueiti ir susituokti - užpildyti popierius ir t.t. Tingisi. O kai prisiruošdavome, tai BAC kas nors nutikdavo ir tada ne tas galvoje.

Aplinkoje yra žmonių, kurie nesusituokę gyvena dešimtmečius ir iki gyvenimo galo ir tikrai akivaizdu, kad tas popierius nieko nekeičia žmonių tarpusavio santykių prasme (nebent sudaroma vedybinė sutartis (dėl turto, vaikų, sielų dar ko). 

Tačiau. 

Tačiau tas popiergalis baisiai keičia, kaip:

a) į tave žiūri visokios institucijos

b) į tave žiūri žmonės, kuriems atrodo, kad jeigu kažko nežino VISI tai to dalyko ir nėra.

Ir turiu pasakyti, kad punktas a yra labai svarbus. Gyvenimas žiauriai palengvėjo - nuo gydymo įstaigų, kuriose nebereikia pildyti sutikimo blanko, kad nelaimės atveju duodu teisę apie save žinoti ir spręsti mamai ir dabartiniam vyrui (beje, mamai vis tiek reikia pildyti, o vat vyrui - jau nebe), iki keisčiausių ir neįtikinamiausių vietų - pvz.: perkant bilietus, nes gi "čia pora, reikia susodinti drauge".

Aklivaizdu, kad tos pačios lyties poros kovojančios už santuoką nekovoja už religines apeigas, nes religijų daug (he, ta pati LT vyraujanti Romos katalikų bažnyčia - jau po truputį vis dažniau girdžiu gandą, kad ten susituokti netradicinės lytinės orientacijos žmonėms taip pat lengva, kaip išprašyti, kad savižudį palaidotų kapinėse su kitais tikinčiaisiais ir dalyvaujant kunigui. he, o aš naivuolė iš pradžių džiaugiausi, kad neseniai jų įvesta tvarka, kad ten besituokientiems žmonėms nebereikia atskirai važiuoti į metrikacijos skyrių tai tiesiog didelis pagarbos ženklas Bažnyčios nariams. More like daugiau kontrolės kunigams dėl tokių fintifliuškų :) ).

Kai tik ištekėjau buvo tokių merginų, kurios manė, kad tuoj imsiu pulti keistis pavardę ir tiesiog privalau tą padaryti. Nes nu aš gi ištekėjusi. Kaip suprantų jų pasaulyje moters "gerumas" vertinamas pagal tai ar ji sugebėjo "sumedžioti" vyrą ar ne ir tas kartais iš jų labai girdisi. Pavyzdžiui jos sako: "Ai tai ji ligoninės vyriausioji gydytoja? Ai, tai va ir straipsnių tiek parašiusi? Ai tai ir tą premija gavo? Bet matai, va vieniša. Tai kas iš to?". Žiurke tu nelaiminga, gal tau atsakyti pamačius bet kurią apsipatenkinusią rausvažandę nutukusią blondinę "Ai, tai ji turi gerą vyrą? Ir sveikus tris vaikučius? Bet ji gi niekam nevadovauja. Ir mokslinės karjeros neturi. Ir pripažinimo"... Ir bus tokia pati nurauta nesąmonė.

Bet tada žiūrėtų kaip į visišką durnę. 

Nes gi "šeima (kartais ir draugai pridedami) svarbiausia vertybė", o patys tokie žmonės kažkaip visai ne taip elgiasi - "dabar negaliu, man sesija reikia mokytis", vėliau "dabar negaliu, man yra proga daugiau padirbti dėl paaukštinimo" ir t.t. Tai jeigu šeima tau vertybė, tai ir vertink ją. Vertybė ji ne todėl, kad tau pačiam patinka, kad ji yra ir skiria tau dėmesio, palaiko, užtaria, o todėl, kad tau nuoširdžiai jų, palyginti menki, rūpesčiai ir džiaugsmai yra svarbesni už visą likusios Visatos grandioziškumą. Bet net jeigu ir nėra, tai svarbu ne tai, kas yra, o tai, kad tu nemeluoji ne tiek kitiems, bet sau pačiam.

Ai, dar dėl pačios pavardės. Lietuvoje yra tradicija, jog moteris keičia pavardę į vyro, man džiugu, kad yra ir vyrų, kurie keičia pavardę į moters. Nea, ne todėl, kad čia jie taip pasakytų, kad dabar priklauso kaip kažkoks turtas kitam žmogui (nes iš esmės tas pavardės keitimas tam ir buvo skirtas (jeigu nebūtų buvęs tam skirtas, pavardę keičiančių vyrų ir moterų skaičiai būtų vienodi. Ir nepulkite čia aiškinti, kad čia tipo tradicija. Tradicija nėra lygų gėrybei. Tradicinis praktiškai visų ligų gydymo būdas yra kraujo nuleidimas :/ )),  bet man žiauriai faina, kad žmonės gali pasirinkti vardą. Lygiai taip pat, kaip mūsų visuomenėje gali pasirinkti partnerį. Juk santuokos ir meilės sugretinimas yra toks naujas dalykas, atsiradęs tik ~ XIX amžiaus pabaigoje, o šiandien daugeliui žmonių atrodo, ne tik, kad "taip ir turi būti", bet dar, kad taip visada ir buvo.

Asmeniškai pasirinkau pasiimti vyro pavardę su ta kaiušinienės galūne, nes pati galiu ją lengvai ištarti ir ji nesibaigia s raide, kurios aš dažniausiai neparašau. 

Labai patogu :)

:D nors dabar išeina, kad mano pavardė yra sulietuvinta prancūziška ir visai neseniai sužinojau, kad Lietuvoje, pateikus įrodymus pavardę galima "atsigeneruoti" į pirminį variantą. Bet tada nukristų smagumas - visi Pasaulio Latauskai yra geneologiškai atsekami iki pačio pirmo Napoleono laikų Latausko, kuriam Lietuva pasirodė visai nebloga šalis pasilikti gyventi.

Mergautinė mano pavardė buvo Žagūnaitė. Žagūnų daug, bet jų visų geneologinio medžio šaknį galima rasti nebent knisantis taip giliai, kaip bet kurių atsitiktinai paimtų žmonių, nes žagūnais kažkada buvo vadinami Lazdūnuose užsispyrėliai lietuviškai kalbantys žmonės - čia tokia gyvenvietė Baltarusijoje netoli Lietuvos apendikso.

dar pradėjau naują paveikslą - vėliau parašysiu atskirą blogo įrašą kaip jį tapiau:

* čia kalbu apie civilinę santuoką. Yra dar ir religinės, bet mudu su vyru netikintys.

Apie tingėjimą

Yra toks labai keistas žodis "tingėjimas". Kai įstojau į mediciną jį girdžiu vis rečiau ir rečiau.

Oooo, tikrai ne todėl, kad medicinos studentai ar gydytojai nebūtų tinginiai. Kai kurie dar ir kokie, tik tas tingėjimas dažniau būna konstruktyvus. Gi pagalvokite - skalbimo mašinos, automobiliai, internetas ir dar bala kiek išradimų ir socialinių konstrukcijų - iš tingėjimo :)

Mediciniškai tingėjimas neegzistuoja - jeigu žmogus tingi, tai tam visada yra kažkokios priežastys (aišku viskam yra priežastys, bet tiesiog kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad tingėjimas tai yra labai sąmoningas žmogaus pasirinkimas nuo kurio nukenčia kiti žmonės, o tinginiautojas gauna naudos. Tai labai keistas įsvaizdavimas, nes jei kas nors nuo tingėjimo ir nukenčia, tai daugiausia pats tinginys, nes  ir pats kažko nepadaro ir tampa lengvu taikiniu išnaudojimui.)

Pirma - žmogui, kaip gyvam padarui yra natūralu siekti didžiausio rezultato su mažiausiomis sąnaudomis.

Taip yra, taip gamta sutvarkė, taip veikia mūsų pačių organizmas net molekuliniu lygiu.

Vienintelis pravalas su tokiais tingėjimas gali būti nebent tada, kai žmogus į savo ateitį žvelgia labai trumparegiškai ar yra naivus ir nesupranta, kad kažkokios veiklos išvengimas šiandien privers jį atidirbti/atkentėti daug daugiau ateityje.
Tam ir duotos smegenys, kad kažkiek pagalvoti kas iš viso to gali išeiti. Bet net ir labai protingiems kartais jos pakiša koją - gi azartas. O gal viskas bus gerai? Arba tiems, kuriems atrodo, kad kažkoks darbas ir triūsas atsipirks vien dėl to, kad tai darbas ir triūsas, nepriklausomai nuo to ar jis yra krytpingas ir kažką vertingo sukuriantis. Iš plytų galima sumūryti namą, o galima ir tiesiog daug padrikų sienų viduryje lauko :)

Antra - pastebėjau, kad labai dažnai žmonės tingėjimo neskiria nuo pervargimo, išsekimo ir depresijos. Jau nekalbėti apie nepavalgymą, neišsimiegojimą, dehidrataciją ir t.t.

Pavyzdžiui, žmogus atsikelia ryte iš lovos ir negali prisiversti išlipti, norėtų taip ir likti gulėti, kad ta akimirka tęstųsi visą dieną. Jeigu išlipa - tai dienos darbus nuveikia visai gerai ir jaučiasi neblogai. O sekantį rytą, ypač jei reikia eiti darban/į mokslus - vėl tas pats...

Tai ne tingėjimas, dažnai tai vienas ryškiausių endogeninės depresijos arba/ir laktatų, gliukozės apykaitos, miego, kvėpavimo sistemos sutrikimų požymių. Dar nemaloniau, kai žmogus įvardina save kaip tinginį, nes pavargsta greičiau už kitus arba tiesiog nemoka kažko ir negali padaryti taip gerai, kaip kažkas kitas... Jeigu žmogus negali kažko padaryti, nes turi užsiimti kita veikla, tai ar jis tinginys? Atsimenu mane mokykloje visada pribaigdavo mokytojai, kurie išvadindavo kai kuriuos moksleivius tinginiais, nes jie nesimoko ir nedaro namų darbų. Ir tik vienetai, pagalvodavo ir paklausdavo ar viskas gerai. Tada ir paaiškėdavo, kad tie vaikai namuose slaugo ligonį ar rūpinasi mažesniais vaikais, kad nuolatos pykstasi su tėvais, kad kasdien vis labiau bijo dėl savo ateities ir negali nustoti apie tai galvoti, arba, kad tiesiog nesupranta kokia iš viso to nauda (pastarasis dalykas prie pirmo punkto).

O tokio dalyko kaip poilsio reikia visiems žmonėms. Besiilsintis žmogus irgi nėra tinginys.

Vienas be poilsio gali dirbti ilgiau, kitas trumpiau, bet be jo negali niekas.

Kartais darbščiais žmonėmis pavadinami tokie, kurie poilsiaudami dar kažką veikia, kas jiems yra malonu - mokosi, keliauja, konstruoja ir t.t., todėl iš šono gali atrodyti, kad jie labai darbštūs. O realybėje gali būti, kad jie kaip tik labai dideli tinginukai - pvz.: vąšeliu laisvalaikiu neriantis chirurgas treniruoja smulkiąją rankų motoriką ir išlaiko automatizuotus judesius, iš šono labai darbštus, bet darbo metu jo smegenims (šitas organas mus vargina labiausiai ;) daug lengviau judesio norus realizuoti ir jis pavargsta daug mažiau už kolegas, kurie poilsio metu nieko neveikia.

Norint kažką padaryti gerai stengtis ir save lenkti reikia tik tada, kai mokaisi, o ne kai jau dirbti - tada jau panaudoji išmoktus dalykus (tada ne tiek mokaisi, kiek grynini ir tobulini tai, ką jau moki, renki tokį dalyką vadinama patirtimi. Jei dirbdami galėtume mokytis pačio darbo, nereiktų nei jokio kvalifikacijos kėlimo kursų, seminarų, konferencijų ir panašiai). Stengimasis yra kažko davimas daugiau, nei reikia, daugiau, nei tau už tai moka, tai - investicija. Tai taip pat žaidimas variacijomis, eksperimentavimas už kurį kartais nudegi, kartais ne. Tai klaidų darymas.

Ir tą akimirką, kai žmogus supainioja stengimąsi su profesionalu prasideda greitas kelias link išsekimo, svaginimosi ar net perdegimo sindromo. Taigi - bet kuris geras darbuotojas yra didesnis tinginys už gerą studentą/mokinį. Geras tas prasme, kad darantis, kad jam pačiam gyvenime būtų geriau.

To tingėjimo paragavimas daug dažniau būna sunkumo vėliau gyvenime pradėti mokytis/tęsti mokslus priežastis, kurį kartais žmonės gina sakydami "jaunos galvos greitesnės už senas" ir panašiai :) Mūsų smegenys ne tokios jau beviltiškos, kaip norėtųsi iš tingumo ;D

Trečia - tingėjimas yra puikus būdas išvengti atsakomybės.

Jei kažko nedarai, tai ir įvertintas už darbą negali būti.

Jei negali būti įvertintas, tai negali būti ir apkaltintas.

O kai daryti kažką būtina, tai prioritetine tampa veikla, kurioje kuo mažiau rizikos - pavyzdžiui internetiniai žaidimai kuriami taip, kad sudarytų įspūdį, jog tu įdedi visai nemažai darbo, bet greitai tobulėji, mokaisi, kažką pasieki. Ir jokios rizikos. Tada gali žaisti valandų valandas, dienų dienas.  (tuom tokie žaidimai skiriasi nuo tikrų žaidimų, kurių metu žmogus tikrai mokosi (būtene, mokosi), o ne sudaro klaidingą tobulėjimo įspūdį. Čia daugiau skiriasi ne patys žaidimai, o žaidėjai. Nes mokymasis atima labai daug jėgų ir energijos ir tokio pobūdžio žaidėjai žaidžia nepalyginti trumpiau, nei "laiko stūmėjai".)
Šitas tingėjimas artimai siejasi su pirmu punktu, bet dar dažniau turi savarankiškas šaknis - tai nenorą sau pačiam pripažinti, kad nesi toks jau puikus, kaip apie save galvoji :)