Baziniai poreikiai

Šiomis dienomis studijuoju tokio Jeffrey Young sukurtą schemų terapiją. Idėja labai paprasta - dauguma žmonių vaikystėje ir paauglystėje turi gana vienodus poreikius. Jeigu tie poreikiai nepatenkinami (arba nuolat po truputį arba vieną kartą, bet labai labai smarkiai), kai kuriems asmenims susiformuoja schema - keistas paaiškinimas kodėl taip buvo. Tuomet žmogus reaguoja į realybę pagal tą schemą, ne tik galvoja, kad taip ir yra, taip turi būti, kitaip negali būti, bet kad taip yra ir visiems kitiems. Pvz.: pasiaukojimo schema, dėl kurios žmogus jaučiasi PRIVALĄS aukotis kitiems, o jeigu nesiaukoja, tai jaučia kaltę ar/ir gėdą. Schemos neturintis žmogus aukojasi ar nesiaukoja ne todėl, kad per tai jaučia ar nejaučia kaltės ir gėdos, tą lemia visai kitokie motyvai. Tų schemų bendrai yra labai daug, o joms žmonės arba pasiduoda, arba jų vengia (pvz.: su pasiaukojimo schema žmogus specialiai vengtų bet kokios situacijos, kur jis galėtų kažkam pasiaukoti ar kažką paaukoti, ramina save "bet ką aš galiu padaryti???" ir tuomet kaltė sumažėja, nebent kas nors pastebi (visaip gali reaguoti, bet dažniausiai suintensyvėja vengimas), arba hiperkompensuoti, kai specialiai mąstoma, elgiamasi ir jaučiamasi schemai). 

Tai va, tie baziniai emociniai poreikiai, maždaug kaip duona ir vanduo maisto pasaulyje.

1) Saugus prisirišimas. Kad prie mamytės galima kabintis ir ji tavęs nepaliks, kad neatiduos kam nors, nedings nežinia kur. Idėja gąsdinti vaikus, kad jeigu kažko nedarys, tai nusineš ragana ar nebegyvens su tavim, kad paliks yra laaaabai šūdina. O jeigu suveikia ant vaiko, tai galite daryti išvadas, kad vaikas jau jumis nepasitiki, jau yra patyręs, kad jūs jo nei nuo raganų ginate, ar kad iš tiesų kažkokia tai dalimi yra jums nereikalingas, o tik toleruotinas.

2) Stabilumas/nuspėjamumas. Turbūt nereikia aiškinti kas tai ir kodėl to nebuvimas ne kažką.

3) Meilė/dėmesys/ugdymas. Esmė ne tame ko mokote, o kad apskritai mokote ir manote, kad tie įgūdžiai yra svarbūs ir reikalingi. 

4) Priėmimas ir pagyrimas. Vaikai giriami už pastangas, ne už rezultatą. Jeigu giriate rezultatą, tai geriausiu atveju laistote narcizą vaiko viduje. Priėmimas reiškia, kad jeigu ant liežuvio sukasi koks nors "kodėl tu negali būti kaip...", ar "visi vaikai kaip vaikai, o tu...", ar "aš tavo metų..." ir panašiai, tai pasiūlymas - įsivaizduokite, kad už kiekvieną tokį pasakymą mainais gaunate gerą smūgį į kiaušinius. Nes tą patys ir darote. Spardote savo vaikui į emocijas. Tik čia jums turėtų smūgį duodi koks 2-3 kartus už jus didesnis dėdė ir visiškai iš lempos, jums nesuprantant už ką. Sėkmės nesitraumuojant.

5) Empatija. Niekas nežino kas yra empatija, bet visi žino, kad tokia yra. Sveikai empatiški tėvai yra kurie jaučia vaiką IR leidžia, kad jis jaustų juos. Paprasta iliustracija - vaikas tampo žiurkę už uodegos, tai tėvai prieina ir pradeda filosofuoti, o jeigu tu turėtum uodegą ir kažkas tave už jos taip va tampytų?

6) Pamokymas ir apsauga - čia ne moralizavimai, o patarimai. Jeigu vaikas bėgioja ratais ant asfalto ir jau matosi, kad nukris, tai nereikia rėkti, kad nukrisi ir užsimuši, o kad gali nukristi. Nes juk gali ir nenukristi. Kai nukrenta ir nusibrozdina kelius, tai ne koks nors "ar aš tau nesakiau", o daaug geresnis yra "kitą kartą būk atsargesnis", užklijuoti pleistriuką, papūsti ir vėl paleisti bėgioti. Žinoma, jei vaikas vaikšto ant bedugnės krašto, tai reikia paimti, o tai tikrai užsimuš, bet kur bedugnė, o kur tik betonas suvokti tėvams reikia. Jau ta baisi tėviško mąstymo atsakomybė :v

7) Jausmų ir poreikių patvirtinimas. Labai paprastas dalykas, bet kai kuriems kažkodėl siaubingai sudėtingas. Pavyzdys: vaikas klykia parduotuvėje, kad nori lego. Tai tėvai turi pasakyti "aš girdžiu ir suprantu, kad tu nori lego" ir tuomet jau priklauso nuo tėvų - vieni paaiškins kodėl nebus lego (tiksliau, kodėl jie jo neduos) ar kad ir jie nori lego (čia tiesiog kažkoks keistas suaugusiųjų triukas, kad jie moka neklykti). Visokie pasakymai "Nezysk" ir panašiai nėra gera mintis, o gėdinimai, aiškinimai, kad nesąmonė ko vaikas nori ar, kad iš viso nori, yra labai labai bloga mintis.

8) Autonomija. Vaikas irgi yra žmogus. Kaip netikėta, ar ne? :v Autonomijos nebuvimas vaikystėje yra viena labiausiai traumuojančių patirčių. Dažniausiai autonomija prasideda savo nuosavu kambariu (ar bent stalčiu) į kurį tėvai ar kiti šeimos nariai gali kištis tik su leidimu (ne tik be leidimo negali užeiti, bet ir jokių komentarų, kad "susitvarkyk", tai gali būti tik patarimai, idėjos) ir galų gale pereina į tokius dalykus, kaip nuosavi draugai ir romantiniai santykiai, apie kuriuos kitiems pasakoma tik tada, kai norima ir jei iš viso norima (vėlgi, be jokio kišimosi, nebent jo prašoma). Kuo autonomijos anksčiau mažiau, tuo vėliau jos drastiškiau plėšamiasi, iki tokių kraštutinumų kaip bėgimas iš namų ar "o vat specialiai dabar permiegosiu su puse mokyklos bernų". Aišku, kai tėvai augina paauglį taip, kad skaito jo žinutes ar emailus, tai jau labai creepy dalykas, ne tai, kad tiesiog poor parenting skills.

9) Spontaniškumas ir žaismingumas. Gera jausti, kad tavo tėvai kūrybingi. Ne tik gera, bet ir ramu. Šitas dalykas kažkaip išeina praktiškai visiems tėvams, nes mes visi visgi tiesiog dideli vaikai. Sunkiau sekasi obsesinėms ir kompulsyvioms asmenybėms. 

10) Realistiškos ribos bei savikontrolė. Čia svarbiausia suprasti, kad tai ne vaikas turi įrodinėti ir plėšytis tėvams, kad jo ribos būtų praplėstos, o tai tėvai įvertinti, kada tą reikia padaryti. Pvz.: jeigu auginate augalą namie, tai persodinate į didesnį vazoną ne tada, kai jau pastebite, kad jam trūksta žemių, o kai tik pamatote, jog tuoj tuoj truks. Tai užtikrina geriausią augalo sveikatą ir didžiausią, bei sparčiausią augimą. 

Tai va čia tokie buvo tie baziniai poreikiai, kurie būdingi daugumai, bet ne absoliučiai visiems. Jeigu taip nepasisekė, kad auginate būsimą filosofą ar diktatorių, tai jis jau kokių penkerių metų paaiškintų kur tokias teorijas susikišti, tik to nedaro dėl apskaičiuotų ir įvertintų priežasčių. Arba iš smalsumo, kas čia bus toliau.

Apie paauglius ir energinius gėrimus

[pirmiausia - dešinėje pusėje yra apklausa :D Rašau mokslo populiarinimo straipsnį, tai man tiesiog įdomus bendras įsivaizdavimas viena tema. Nesijaudinkite - jeigu skaitote šį įrašą, vadinasi pataikote į mano tikslinę auditoriją ir man yra svarbus būtent Jūsų įsivaizdavimas :) (galima rinkits kelis variantus, ar net visus)]

Penktadienį buvau labai įdomioje konferencijoje - "Lietuvos paauglių sveikatos aktualijos".

Tai buvo pirmas kartas, kai buvau konferencijoje skirtoje paauglių sveikatai. Ši žmonių grupė dažnai nustumiama į šoną :/ Pavyzdžiui, kai kažkur eina medicininė šneka apie vaikus, tai dažniausiai ji būna tik apie mažus vaikus (iki 3 metų), ar visai mažuliukus (naujagimius ir kūdikius*). Ir tada aš sėdžiu tokia "god damit".

Ne į temą, bet atkreipkite dėmesį kokio amžiaus vaikai vaizduojami ir apie kokius rašoma populiariosios spaudos mamyčių žurnaluose! Ar tėvai po kelių vaiko auginimo metų viską apie tai sužino kažkaip automatiškai?  Nebetenka entuziazmo?... Žinot, kaip kad kai turi naują telefoną - saugai ir globoji, bet po savaitės mėtai jau ant kiekvieno kampo ir čiupini taukuotomis letenomis :) Mistika man tie žurnalai.

Kai kalbama apie suaugusiuosius, tai paaugliai vėl užmirštami. Gyvenimo tarspsnis tarp 10-16 metų, kai tavęs baidosi tiek pediatras, tiek suaugusiųjų gydytojas medicinine prasme gali mažų mažiausiai... frustruoti. Pavyzdžiui daug ligų paliekamos "išaugimui", arba pasiplaunama nuo jų gydymo pasakymais "tau dabar hormonų audros", ir nors jos tikrai būna, nesudaro preteksto nesuteikti žmogui pagalbos dėl kitų jo sutrikimų, ar mokymo, nukreipimo kas galėtų padėti tas audras kontroliuoti.

Dar blogiau, kai ši žmonių grupė vertinama ne pagal jiems pritaikytus kriterijus, o pagal kitų grupių - pavyzdžiui elgesys bandomas paaiškinti iš suaugusiojo pozicijos ir dažniausiai susilaukia kritikos, kaip, mažų mažiausiai nelogiškas ar atitrūkęs nuo realybės, nors, vertinant iš paauglio perspektyvos, jis gali būti kaip tik labai tinkantis jo vystymuisi, prisitaikymui ir daug žadantis!

Konferencijoje buvo 13 pranešimų ir aš asmeniškai labai savimi džiaugiausi, kad sugebėjau visus klausytis įdėmiai ir tik pačio paskutinio viduryje pradėjau tikrinti kas facebook'e kokio nelaimingo katino keptuvėje nuotrauką įdėjo.
Anksčiau maždaug per konferencijų vidurį nebeiškęsdavau ir norėdavau bėginėti į Narniją, kad ir trumpam.

Man asmeniškai įdomiausias konferencijos pranešimas buvo apie energinius gėrimus ir paauglius, kurį skaitė G. Cibulskienė iš VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės vaikų ligų klinikos. Toliau blogo įraše iš pranešimo panaudojau tik žinią apie įstatymo pakeitimą, bei energinių gėrimų sudėtį. Kitka yra mano pamąstymai, tai nėra medicinos profesionalo nuomonė ir negali būti tokia laikoma. Aš vėl primenu, kad skaitote mano asmeninį blogą  ir viskas kas jame pateikiama turi internetinių blevyzgų statusą :D Aš manau, kad esate pakankamai protingi į viską žvelgti kritiškai ir atsirinkti informaciją.**

(Iliustracija iš čia - visiškai nesusiję su tema, bet tiesiog įdomu, kai pagalvoji, kaip kai kurie žmonės supranta žmogaus energiją :) )

Kieno problema yra energiniai gėrimai?

Paauglių?

Mokytojų?

Šeimos gydytojų?

Tėvų?

Valstybės?

Mikės Pūkuotuko?

Nuo 2014 sausio 1 dienos, vaikų susibūrimo vietose bus draudžiama reklamuoti energetinius gėrimus ar kaip nors kitaip juos pateikti (pvz.: kaip renginio rėmėjus). Tai kas čia nutiko? Kodėl gi taip padarė? Gi energetinių gėrimų gamintojai skelbia, kad tuose energetiniuose gėrimuose kofeino tiek pat, kiek kavoje? Dar daugiau - dažnai to kofeino ten net mažiau!

Va čia ir iškyla problema - kas ir kiek to daikto yra energiniuose gėrimuose.

Kofeinas, kaip medžiaga, gali būti tiek labai naudingas, tiek žalingas.
Pavyzdžiui žmogui su nežymiu dėmesio sukaupimo sutrikimu jis padės nusiraminti ir susikaupti, kitam reguliuoti spaudimą, trečiam tiesiog tapti mažyčiu nekaltu nuodu kiekvieną rytą. Nedaug žmonių pripranta prie kofeino, kaip prie narkotiko, o apsinuodijimai juo (ar geriant kavą, ar vartojant kitokiomis formomis), yra labiau būdingi žmonėms, kurie jau turi psichinių sutrikimų, nei juos sukeliantys. Yra nustatyta koreliacija, kad energinius gėrimus vartojantys vaikai yra labiau linkę smurtauti ir agresyvesni, bet ne priežastingumas.

Jeigu energiniuose gėrimuose kofeino tikrai būtų tiek nedaug, tai jie negalėtų konkuruoti su didele dalimi limonadų, nes į juos taip pat privaroma kofeino. Ką jau ten su kava.

Energiniuose gėrimuose be kofeino dar yra guaranos, kuri nėra įskaičiuojama į kofeino skaičiuką sudėtyje. 

(Iš Wikipedijos)

Guarana yra 2-3 daugiau kofeino turintis augalas, nei kavos pupelės. Ar dabar pagaunate? Taip pat dedama visokių amino rūgščių. Jos dažniau ne tiek sukelia energijos pojūtį, kiek tiesiog pratina apgaudamos smegenis "kad čia geras maistingas daiktas", žmogui, kurio mityba neįvairi, pripratimas gali atsirasti su pagrindimu "taigi skanu :0 o nom nom nom", aliejinės kopūstpalmės ir t.t.

Energiniai gėrimai nesuteikia energijos. 

Jie tik apgauna organizmą tamsiame skersgatvyje paspardydami energijos ir savęs saugojimo sistemas. Visas cukrus ir kt. energiškai maistingi daiktai į juos dedami tam, kad neištiktų hipoglikeminė koma - būsena, kai organizmas taip išsekina greitai prieinamus energetinius resursus, kad jam gresia mirtis. Bet, kadangi energiniai gėrimai mažina apetitą, tai kartais jų vartotojai patiria tokius dalykus, arba bent jau numeta svorio. Jei kas nors dabar pagalvojote "hey, geras būdas mesti svorį!", tai nusipjauti koją irgi neblogas. Su energiniais gėrimais išsimėsinėsite ląsteliniame lygyje ir vėliau tą paslėpti gali būti sunkiau, nei pritaikyti kojos protezą :p

Kaipo daiktas energinis gėrimas galimas gerti dviem atvejais:

-) kaip pramoga. Pvz.: taip smagu pasigąsdinti ant amerikietiškų kalnelių. Čia gąsdinamas organizmas. Tik per dažnai ir smarkiai nereikia, kaip ir su kalneliais.

-) kaip būdas, kai kažkas yra svarbiau už sveikatą - pavyzdžiui vilkiko vairuotojui nuvažiuoti laiku iš taško A į tašką B.

Gal per smarkiai pasakiau ankstesniame tekste. 

Savaime energiniai gėrimai nėra blogis.

Kaip alkoholis ar nikotinas, cukrus, kokainas ir panašiai. Viskas turi turėti savo vietą, savo kiekį, savo laiką ir savo vartotoją. Tiesiog energinio gėrimo gamintojas yra suinteresuotas pelnu ir jis siekia, kad energinis gėrimas turėtų savo vietą visur, būtų neribojamas jo kiekis, tinkamas gerti visose situacijose ir bet kuriam žmogui. Ypač, jei tas žmogus turi atliekamų pinigų.

Paaugliai dažnai energinius gėrimus supranta arba kaip tiesiog kitokios rūšies limonadą (nors ir paprasto limonado dažnas vartojimas sargdina), arba kaip būdą turėti daugiau kontrolės gyvenime. Galbūt dalis mano skaitytojų dar neesate tame gyvenimo tarspnyje, kiti jį gal jau praėjote ir pamiršote, bet vienas iš paauglystės įššūkių yra susidūrimas su iki tol buvusios (tikros ar įsivaizduojamos) kontrolės netekimu ir naujos atsakomybės priėmimu. ~12 metų žmonės ypač nekontroliuoja savo energijos ir būdami visiškai sveiki gali dirbti iki išsekimo ir realiai nuo jo numirti (vėliau tai pavyksta tik turint akcentuotą asmenybę/asmenybės sutrikimą ar tokių daiktų, kaip energiniai gėrimai pagalba).

Energinių gėrimų gamintojai puikiai suprantą šią jaunų žmonių galios netekimo ir silpnumo baimę ir į ją ir taikosi - savo produktą pateikia kaip metodą turėti gyvenime daug kontrolės, kaip visur spėti, kaip viską padaryti, nes tik tada esi šaunus, tik tada trokštamas ir mylimas. Gerti energinį gėrimą yra lengviau, nei suprasti, kad negali padaryti visko, kad visada bus ko nespėsi, kad turėsi prisiimti atsakomybę už tai, ko nespėsi ir t.t. Energinis gėrimas padeda gyventi vaikystės logika - jei tik pasistengsi ir skirsi tam laiko/jėgų tai viską padarysi. Ne drambliuk, nepadarysi. Jei nori kažką pasiekti, tai dirbk ne daugiau, o dirbk gudriau. Ar rask, kas tą padarytų nesunkiai mainais į tai, ką tu jam gali padaryti nesunkiai. Jei dar nepažeisi įstatymų ir neprisidarysi priešų, gyvensi kaip inkstas taukuose.

Jei sveikai gyvenantis žmogus per gyvenimą važiuoja automobiliu, tai žmogus ant energetinių gėrimų yra tarsi pririštas ant virvės ir tempiamas paskui - kurį laiką spėja, bet tik kurį. Nė vienas energinis gėrimas neišsprendžia laiko ir jėgų neturėjimo problemos - jis tik ją trumpam paslepia. Suaugę tą dažnai supranta, bet paaugliai - ne. Paauglys taip gali žiotis per daug, nei gali atkąsti. Gerai, jeigu paauglys bus tik reklamos auka, pavyzdžiui galvos, kad natūralu, kad visi paskutinių mokyklos klasių moksleiviai geria, nes čia gi  "labai sunku", ar kad čia studento atributas, kad tokiu būdu jis spėja ir mokytis ir tūsintis (jis ir taip tą spėja, jei yra sveikas) ir t.t. - jis rizikuos "tik" savo sveikata. Bet, jeigu paaugliui tų energinių gėrimų tikrai reikės, kad jis spėtų su visais, kad kažką padarytų ir vietoje to, kad sustotų ir pagalvotų kur prasideda laiko ir jėgų neturėjimo ratas (pvz.: kodėl visi namų darbus daro 2h, o jis 8h?), tai jam, liaudiškai tariant "nuvažiuos stogas".

Pabaigai su energiniais gėrimais dar pridėsiu apie energinius gėrimus + alkoholį. Man yra tekę viešose vietose matyti tokių kokteilių ar girdėti iš pažįstamų, kad jie taip daro. Triukas yra tame - tu geri, pasigeri, bet nesijauti girtas.
Smagu, tiesa? Gal ir smagu, bet tokie žmonės daug dažniau padaro avarijų, ką nors išprievartauja/patys tampa aukomis ir t.t. Tada manyčiau visai nesmagu. 

Tokius kokteiliukus galima gerti, tik jei esi 100,01% įsitikinęs, kad nesergi jokiomis ligomis, neturiu didelės jų rizikos ir, kas svarbiausia, kažkur tavo smegenyse nesisuka mintys, kaip tu ką nors pasmaugtum. Vienas alkoholis didina riziką tokioms mintims materalizuotis, bet bent jau suteikia kažkokią tai "ble, koks aš girtas, einu namo" menkutę apsaugą nuo bent jau kitų žmonių gyvenimų griovimo.

Tokie kokteiliai yra labai naudingi alkoholio pardavėjams, nes paslėpdami subjektyvų girtumo pojūtį (iš šono žmogus tai vistiek atrodo ir elgiasi kaip girtas), labai padidina alkoholio pardavimus. 

Du pranešimai, kurie man taip pat pasirodė labai įdomūs, buvo Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos Doc. dr. S. Lesinskienės ir jos studenčių (J. Kostecka ir D. Germanienė), bei rezidentės (I. Viltrakytės) apie paauglių požiūri į savo kūną ir būdus, kaip paaugliai bando išlaikyti savo kūno formas.

(nuotrauka iš čia)

Apie juos daug nerašysiu, tiesiog norėjau paminėti, plius radau šitą baisiai fainą nuotrauką. Tokia graži mergina, ir dar "matuojasi" kitos gražios merginos užpakalį.

Dažnai besikeičiančios kūno formos paauglio traktuojamos taip pat, kaip kontrolės netekimas. 

Labiausiai teisingą savo kūno supratimą (ta prasme, kad esi kūnas, normalus ar storas, kai toks iš tiesų esi) veikia vienas dalykas - artimų žmonių turėjimas. Paaugliai, kurie gali pasipasakoti savo problemas, jos gali būti išklausytos ir gauti tikrų patarimų (o ne "ai, tai tau čia tik dabar taip atrodo. Užaugsi, pamatysi, kad viskas kitaip), turi nepalyginti mažesnę tikimybę turėti iškreiptą požiūri į save, nei tie, kurie gali pasikalbėti tik su draugais, antromis pusėmis, kurios gi dažniausiai irgi yra paaugliai ir lygiai taip pat kapanojasi tose problemose :/

Dar buvo paminėta, kad paauglių dietos dažnai neracionalios ir ganėtinai makabriškos ar net grįstos maginiais įsivaizdavimais (pvz.: bananai lieknina). Daliai paauglių atrodo, kad dietos negali būti kenksmingos, o tie, kurie supranta, kad yra kenksmingos mano, kad taip patirs mažesnę blogybę, nei patiria dėl jų nuomone netinkamų kūno formų.

Paaugliškoje mąstysenoje tokie argumentai, kaip "vyras paliko, nes nesidažė", ar "stori žmonės tiesiog negali savęs kontroliuoti" yra labai svarūs. Ir, jeigu paauglys paliekamas vienas su tokiais įsivaizdavimais, jis gali su jais ir likti - užaugti fiziškai, bet emociškai vis dar likti paaugliu. Neišspręstas problemas bandyti neigti (pvz.: aiškinti, kad kūno formos iš viso nėra svarbios, ir kad kas jas laiko svarbiomis yra nevykėliai), arba bandyti spręsti suaugusiojo sprendimo būdais (pvz.: nuolatos darytis plastines operacijas). Bet nei problemos neigimas, nei sprendimas jai nepritaikytais būdais, jos neišspręs ir neleis bręsti toliau.***

* butiniam įsivaizdavimui - naujagimiu žmogus yra pirmą mėnesį po gimimo, kūdikiu - pirmus metus. Toliau skirstymai į gyvenimo tarspsnius mediciniškai ir pedagogiškai labai išsiskiria. Medikas vieną 16-metį gali traktuoti kaip visiškai subrendusią asmenybę, galinčią prisiimti atsakomybę už save ir auginti naujus žmones, o kitą 25-merių dar laikyti tam netinkamu, vadovaudamasis tam tikrais kriterijais ir abu žmones laikyti visiškai normaliais, jei jie abu vystosi darniai, tik skirtingais greičiais. Teisinėse ir pedagoginėse sistemose dažniau pirmiau žiūrima ne į biologinį/psichinį amžių, o paso duomenis :) ...

** Jei ne, tai gal norite paskaityti senesnius mano blogo įrašus? :D aš jų daug turiu. Davai, nesilaužykite :D

*** Kiekvienas žmogus yra vertingas, subrendęs ar ne. Gyvenimas nėra varžybos kas užaugs didesnis ir užaugs greičiau. gyvenimas yra išlikimo varžybos ir kartais kai kuriems žmonėms jų nesubrendimas gali net pasitarnauti.